Administracinė byla Nr. eAS-423-492/2025
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00265-2025-8
Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2025 m. balandžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ivetos Pelienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Mažeikių rajono savivaldybės merui dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
Pareiškėjas P. V. su skundu, įvardintu pareiškimu, kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės mero 2024 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. R8-4396 (toliau – ir Raštas) bei Mažeikių rajono savivaldybės merą įpareigoti iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo. Pareiškėjo 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimesi nurodoma, kad meras, matydamas DVS situaciją, jos nesprendžia, padaro įrašą suderinti veiksmą kuris jau yra suderintas, prašo apsaugoti, imtis priemonių nuo neteisėtų įstaigos vadovo veiksmų, vykdyti įstatymus ir pareigą atleisti įstatymų reikalavimus pažeidžiantį įstaigos vadovą.
II.
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai teismas 2025 m. vasario 19 d. nutartimi pareiškėjo P. V. skundą atsisakė priimti.
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato atvejį, jeigu skundas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka, administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako skundą priimti.
Teismas nurodė, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant jų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams yra priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.
Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis; administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami rekomendacinio, informacinio, konstatuojamojo pobūdžio viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai. Teismas taip pat akcentavo, kad ginčijamo akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti vien formalūs kriterijai – jo pavadinimas, nurodyta apskundimo tvarka ir panašiai, o išvada, ar dėl akto gali būti paduotas skundas administraciniuose teismuose, turi būti daroma atsižvelgiant į tokio sprendimo turinį.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pareiškime yra nurodyta, jog 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimosi kopija ir 2024 m. lapkričio 31 d. rašto Nr. R8-4396 kopija yra pateikta administracinėje byloje Nr. eI3-8672-631/2025, teisminio proceso Nr. 3-64-3-00198-2025-3.
Įvertinęs nurodytus dokumentus, teismas nustatė, kad P. V. su 2024 m. lapkričio 29 d. raštu kreipėsi į Mažeikių rajono savivaldybės merą, kuris 2024 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. R8-4396) atsakė į kreipimąsi ir nurodė, jog jis nekonkretus ir nesuprantamas, negalima suprasti prašymo esmės, argumentų, pagrindo ir dalyko, raštas yra nenuoseklus ir chaotiškas.
Susipažinęs su Rašto turiniu, teismas padarė išvadą, kad šis raštas nėra savarankiškas administracinis aktas, darantis įtaką pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, juo P. V. nebuvo nustatytų privalomų įpareigojimų, jam nebuvo pritaikytos poveikio priemonės, taigi Raštu pareiškėjui nebuvo sukurtos tiesioginės teisinės pasekmės. Atsižvelgęs į tai, teismas P. V. skundą dėl reikalavimo, kuriuo prašoma panaikinti Raštą, atsisakė priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 2 d. 1 p.).
Atsisakęs priimti pareiškėjo skundo dalį dėl jo keliamo reikalavimo, kuriuo prašoma panaikinti Raštą, teismas atsisakė priimti ir likusią skundo dalį dėl reikalavimo, kuriame buvo prašoma Mažeikių rajono savivaldybės merą įpareigoti iš naujo nagrinėti P. V. 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo.
Konstatavęs, kad ginčas dėl Mažeikių rajono savivaldybės mero 2024 m. gruodžio 31 d. rašto Nr. R8-4396 nenagrinėtinas administraciniame teisme Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 2 d. 1 p.).
III.
Pareiškėjas P. V. atskirajame skunde prašo Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 19 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo skundą grąžinti iš esmės nagrinėti tam pačiam teismui.
Pareiškėjas paaiškina, kad teismas suvaržė jo Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintą teisę kreiptis į teismą.
Aptaręs Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalių, 4, 6, 19, 20 ir 31 straipsnių nuostatas, P. V. pažymi, kad tik teismo valia / prerogatyva yra pripažintais teisės principais: pagarbos žmogaus teisėms ir laisvėms, asmens teise į gynybą asmens byla būtų viešai ir teisingai išnagrinėta nepriklausomo ir nešališko teismo, teisingumą vykdo tik teismai, bylą išspręsti teisingai.
Pareiškėjo nuomone, turėtų būti paaiškinta, kodėl teismas nesiekia teisingai išspręsti bylą ir taikyti įstatymuose nustatytą asmens teisių ir teisėtų interesų gynimo būdą.
Nepanaikinus pirmosios instancijos teismo 2025 m. vasario 19 d. nutarties, P. V. prašo paaiškinti, kodėl būsima neskundžiama nutartimi apeliacinės instancijos teismas, nors ir pripažįsta teisę kreiptis į teismą ir teisę į teisminę gynybą, tačiau pateiks tik prielaidomis grįstą išvadą, kuria ne tik suvaržys pareiškėjo teisę į pažeistų teisių bei interesų gynybą, bet ją galutinai (nėra kasacinės instancijos) atims. Pareiškėjas teigia, kad įstatyme įtvirtinta teisė yra, tačiau faktiškai ji yra atimta, o išeities teismas nesiūlo. Pareiškėjas nesupranta, kaip taip teismas pagal teisingumo ir protingumo kriterijus / principus vykdo teisingumą.
P. V. pažymi, kad jis nesupranta, už ką pareiškėjui atsakovo neveikimu, jam pavaldaus administracijos vadovo veiksmais, sprendimais, aktais buvo suluošinta 11 gyvenimo mėnesių, o to pasekmė – nesudarant teisės apsiginti vienpusiškai, egoistiškai, asmens tiesioginiu / tęstiniu diskriminavimu dėl pareiškėjo įvykdyta savivalė – atimta teisė į darbą valstybės tarnyboje (laimėjus konkursus Telšių ir Klaipėdos savivaldybėse), nepagrįstas reputacijos sugadinimas, finansinės netektys, atimtos įstatymo garantuotos teisės daryti karjerą, kilti pareigose ir taip toliau.
P. V. nurodo, kad pageidauja žodinio bylos nagrinėjimo, naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dalykas – Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 19 d. nutarties, kuria, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, buvo atsisakyta priimti pareiškėjo P. V. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.
Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skyriuje nustatytas išimtis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 str.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad teismas atskirąjį skundą paprastai nagrinėja rašytinio proceso tvarka. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
P. V. atskirajame skunde išreiškia pageidavimą, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, tačiau nepateikia jokių tokio prašymo motyvų. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių bylai pagal pareiškėjo atskirąjį skundą teisingai išspręsti yra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, šią bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.
Nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą bei teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos. Asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso. Asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti. Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi jus ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą). Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų bei procesinių reikalavimų. Teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – Administracinių bylų teisenos įstatyme) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.
Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant, ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-42-492/2020, 2023 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-601-502/2023). Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant, teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte yra nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.
Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas su 2025 m. sausio 24 d. skundu, įvardintu pareiškimu, kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės mero 2024 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. R8-4396 bei Mažeikių rajono savivaldybės merą įpareigoti iš naujo nagrinėti P. V. 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo. Regionų administracinis teismas 2025 m. vasario 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI3-8054-931/2025 pareiškėjo skundą atsisakė priimti, kaip nenagrinėtiną Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Teismas padarė išvadą, kad Rašte P. V. nebuvo nustatyta privalomų įpareigojimų, jam nebuvo pritaikytos poveikio priemonės, juo nebuvo sukurtos ar atimtos teisės ar pareigos, taigi Raštas pareiškėjui tiesioginių teisinių pasekmių nesukuria. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-374-1188/2025 Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. vasario 4 d. nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Rašte nėra numatyta jokių P. V. privalomų vykdyti įpareigojimų, duota nurodymų ar išdėstyta kitokių Mažeikių rajono savivaldybės mero sprendimų, galinčių turėti įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms, todėl jo skundą pagrįstai atsisakė priimti Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.
Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas su 2020 m. vasario 5 d. skundu, įvardintu pareiškimu, kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės mero 2024 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. R8-4396 bei Mažeikių rajono savivaldybės merą įpareigoti iš naujo nagrinėti P. V. 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2025 m. vasario 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI3-8672-631/2025 pareiškėjo P. V. skundą atsisakė priimti, kaip nenagrinėtiną administraciniame teisme. Teismas padarė išvadą, kad Rašte pareiškėjui nebuvo nustatyta privalomų įpareigojimų, jam nebuvo pritaikytos poveikio priemonės, juo nebuvo sukurtos ar atimtos teisės ar pareigos, taigi Raštas P. V. tiesioginių teisinių pasekmių nesukuria. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. balandžio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-398-629/2025 Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. vasario 13 d. nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas dėl to paties Mažeikių rajono savivaldybės mero 2024 m. gruodžio 31 d. rašto Nr. R8-4396 panaikinimo bei Mažeikių rajono savivaldybės mero įpareigojimo iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo į pirmosios instancijos teismą kreipėsi tris kartus ir visus tris kartus jo skundus buvo atsisakyta priimti kaip nenagrinėtinus teismo ABTĮ nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, kad nustatytos faktinės aplinkybės taip pat patvirtina, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje priimtoje pirmosios instancijos teismo 2025 m. vasario 13 d. nutartyje padaryta išvada, jog skundo reikalavimas panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės mero 2024 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. R8-4396 yra nenagrinėtinas ABTĮ, yra pagrįsta.
Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas dėl to paties Mažeikių rajono savivaldybės mero 2024 m. gruodžio 31 d. rašto Nr. R8-4396 panaikinimo bei Mažeikių rajono savivaldybės mero įpareigojimo iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo į pirmosios instancijos teismą kreipėsi tris kartus ir visus tris kartus jo skundus buvo atsisakyta priimti kaip nenagrinėtinus teismo Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka. Įsiteisėjusiomis 2025 m. kovo 26 d. ir 2025 m. balandžio 9 d. nutartis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dvi pirmosios instancijos teismo nutartis, t. y. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. vasario 4 d. ir 2025 m. balandžio 9 d. nutartis, paliko nepakeistas.
Nustatytos faktinės aplinkybės taip pat patvirtina, kad šioje administracinėje byloje priimtoje pirmosios instancijos teismo 2025 m. vasario 19 d. nutartyje padaryta išvada, jog skundo reikalavimas panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės mero 2024 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. R8-4396 yra nenagrinėtinas Administracinių bylų teisenos nustatyta tvarka, yra pagrįsta.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina bei precedentais. Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktais išaiškinimais yra būtina vadovautis ne tik žemesnės instancijos teismams, bet ir pačiam šiam teismui. Ypač tai aktualu šiuo atveju, kai įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-374-1188/2025 ir 2025 m. balandžio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-398-629/2025 tapačių reikalavimų priėmimo klausimas buvo išnagrinėtas ir pripažinta, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti skundą kaip nenagrinėtiną Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas.
Įvertinus nustatytas aplinkybes, nėra jokio pagrindo išvadai, kad teismas skundžiama nutartimi pažeidė (suvaržė) pareiškėjo teisę į teisminę gynybą. Atkreiptinas dėmesys, kad atskirajame skunde P. V. iš esmės nenurodo jokių konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo 2025 m. vasario 19 d. nutartimi argumentų.
Atsakydama į pareiškėjo prašymą priimti atskirąją nutartį, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 110 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutartį apeliacine tvarka pagal atskirajame skunde apibrėžtas ribas, nenustatė faktinio pagrindo taikyti šią procesinę normą. Pareiškėjo prašyme išsakyti argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, nesuteikiantys pagrindo atskirajai nutarčiai priimti.
Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija paaiškina, jog prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra procesinio pobūdžio prašymas, kuris spręstinas tik bylą nagrinėjant iš esmės. Atsižvelgiant į tai, kad byloje taikomo teisės akto teisėtumo tyrimas galimas tik esant individualiam ginčui, kurį sprendžiant tas teisės aktas taikytinas, nagrinėjamu atveju, vertinant Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 19 d. nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, nesprendžiamas procesinis prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
Apibendrindama nustatytas faktines aplinkybes ir aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas bei P. V. nurodytų teisės aktų reikalavimų ir teisės principų nepažeidė. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 19 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos, remiantis pareiškėjo P. V. atskirajame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo naikinti. Atsižvelgus į tai, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 19 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Iveta Pelienė
Virginija Volskienė