Civilinė byla Nr. e2-625-178/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01707-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės individualios įmonės „Periodont“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 18 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. e2-255-565/2017 pagal ieškovės individualios įmonės „Periodont“ ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus miesto savivaldybei, uždarajai akcinei bendrovei „Spaudos įmonių grupė“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir administracinių aktų panaikinimo,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė IĮ „Periodont“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama:

1. Panaikinti administracinius aktus:

• 2004 m. vasario mėn. Vilniaus miesto savivaldybės sprendimą „Dėl patalpų privatizavimo tiesioginių derybų būdu“;
• 2007 m. gegužės 2 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus sprendimą Nr. A51-7961-(5.1-EKD-5) „Dėl objekto vertės padidėjimo procento nustatymo“;
• 2007 m. liepos 16 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus sprendimą Nr. A51-13352-(5.1-EKD-5) „Dėl pastato Universiteto g. 2/18 privatizavimo“;
• Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Turto departamento 2008 m. gegužės 13 d. sprendimą „Dėl privatizuojamo objekto padalinimo“;
• 2008 m. rugsėjo 3 d. Vilniaus miesto savivaldybės sprendimą Nr. A51-19147(3.15-PD-4) „Dėl privatizuojamo objekto padalinimo“;
• 2016 m. liepos 26 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimą Nr. A51-56248/16(2.14.1.17-FN9) „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus rekomendacijos įgyvendinimo“.

2. Jeigu teismas nuspręstų, kad praleistas vieno mėnesio terminas reikalavimui dėl 1 punkte nurodytų administracinių aktų panaikinimo pareikšti, atnaujinti ieškovei šį terminą kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.
3. Pripažinti negaliojančia ir panaikinti 2016 m. birželio 14 d. pastato – prekybos-gydymo pastato, unikalus Nr. 1094-0404-4015, esančio Universiteto g. 2, Vilnius, pirkimo–pardavimo sutartį, reg. Nr. 2-4966, ir 2016 m. birželio 16 d. priėmimo–perdavimo aktą Nr. A419-15/16(2.14.1.8-FN9).
4. Taikyti dvišalę restituciją – grąžinti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn pastatą – prekybos-gydymo pastatą, unikalus Nr. 1094-0404-4015, esantį Universiteto g. 2, Vilnius, grąžinti UAB „Spaudos įmonių grupė“ 1 660 328,54 Eur, sumokėtus už pastatą.
5. Pripažinti negaliojančia ir panaikinti 2016 m. birželio 14 d. žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0204-8473, esančio Universiteto g. 2, Vilnius, pirkimo–pardavimo sutartį Nr. JŠ-6966 ir 2016 m. birželio 16 d. priėmimo–perdavimo aktą Nr. A5-292-(15.11-24).
6. Taikyti dvišalę restituciją – grąžinti Lietuvos Respublikos nuosavybėn valstybinės žemės sklypą, unikalus Nr. 4400-0204-8473, esantį Universiteto g. 2, Vilnius, grąžinti UAB „Spaudos įmonių grupė“ 389 209,46 Eur, sumokėtus už valstybinės žemės sklypą.
7. Pripažinti negaliojančia ir panaikinti 2015 m. liepos 14 d. negyvenamųjų pastatų ir patalpų 1997 m. spalio 27 d. nuomos sutarties Nr. 1208 naują redakciją, sudarytą tarp IĮ „Periodont“, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos.
8. Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per 30 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pradėti tiesiogines derybas su nuomininke IĮ „Periodont“ dėl pastato – prekybos-gydymo pastato, unikalus Nr. 1094-0404-4015, esančio Universiteto g. 2, Vilnius, privatizavimo.

2. Ieškiniui užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) atlikti įrašą viešame registre, uždraudžiant UAB „Spaudos įmonių grupė“ iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perleisti pastatą – prekybos-gydymo pastatą, unikalus Nr. 1094-0404-4015, esantį Universiteto g. 2, Vilnius, ir žemės sklypą, unikalus Nr. 4400-0204-8473, esantį Universiteto g. 2, Vilnius; 2) uždrausti UAB „Spaudos įmonių grupė“ iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos imtis bet kokių veiksmų, siekiant iškeldinti IĮ „Periodont“ iš pastate – prekybos-gydymo pastate, unikalus Nr. 1094-0404-4015, esančiame Universiteto g. 2, Vilnius, esančių 503,19 kv. m. patalpų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 18 d. nutartimi ieškovės IĮ „Periodont“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.
4. Teismas nurodė, kad ieškovės ieškinys šioje proceso stadijoje prima facie (iš pirmo žvilgsnio) yra nepagrįstas. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad ji buvo pareiškusi prašymą pradėti tiesiogines derybas dėl ginčo pastate esančių ieškovės nuomojamų 503,19 kv. m. patalpų, bet ne dėl viso pastato privatizavimo. Ieškovės į patalpų pagerinimą investuota 272 751,97 Eur suma yra žymiai mažesnė už sumą, kurią investavus, ieškovė būtų įgijusi teisę pradėti tiesiogines derybas dėl viso ginčo pastato privatizavimo. Ieškovė, būdama individualia įmone, pareiškusi prašymą atidėti 9 000 Eur žyminio mokesčio už ieškinį mokėjimą dėl sunkios turtinės padėties, nenurodė jokių aplinkybių, kad turi realią galimybę įsigyti ginčo pastatą. Ieškovės realų ketinimą pradėti tiesiogines derybas dėl viso ginčo pastato privatizavimo paneigia 2016 m. liepos 21 d. ieškovės pareikštas ieškinys atsakovei UAB „Spaudos įmonių grupė“ (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-729/2017), kuriuo ieškovė iš atsakovės UAB „Spaudos įmonių grupė“ prašo priteisti 272 751,97 Eur išlaidas, kurias ieškovė išleido pastate esančių ieškovės nuomotų 503,19 kv. m. patalpų pagerinimui.

2. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

5. Ieškovė IĮ „Periodont“ (toliau ir – apeliantė) atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės IĮ „Periodont“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Įstatymas numato, kad nuomininko patirtų pastatams ar patalpoms pagerinti išlaidų suma turi būti didesnė nei ½ išsinuomotų pastatų ar patalpų ir jiems priskirto žemės sklypo rinkos vertės. Priešingai nei sprendė teismas, ieškovė turi teisę pradėti tiesiogines derybas dėl ginčo patalpų įsigijimo, nes ieškovės investuotų lėšų suma, lyginant ne su pastato, o su ieškovės išsinuomotų patalpų rinkos verte, viršija pusę šios vertės.
2. Priešingai nei vertino teismas, nėra pagrindo abejoti ieškovės galimybėmis įsigyti ginčo pastatą. Ieškovės ekonominė būklė, kredito istorija yra gera, įmonėje dirba 32 darbuotojai, todėl nėra pagrindo abejoti ieškovės mokumu. Tokio pobūdžio sandoriams ieškovė turi galimybę gauti finansavimą iš kredito įstaigų. Nors ieškovė ir pareiškė du ieškinius, tačiau jie savo esme galėtų būti vertinami kaip alternatyvūs reikalavimai, siekiant apginti pažeistas teises, todėl susidariusi situacija negali būti vertinama kaip paneigianti ieškovės ketinimų įsigyti ginčo pastatą realumą.
6. Atsakovė UAB „Spaudos įmonių grupė“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
1. Būtent laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra pačios bylos inicijavimo tikslas, todėl ieškovė nesąžiningai naudojasi procesinėmis teisėmis. Patalpų nuomos sutartis su ieškove buvo nutraukta dar Vilniaus miesto savivaldybės iniciatyva, atsakovei dar netapus viso ginčo pastato, įskaitant ir jame esančias ginčo patalpas, savininke. Ieškovė ginčo patalpų iki šiol neatlaisvino, atsakovei nemoka jokio mokesčio už tokį faktinį naudojimąsi jai priklausančiomis patalpomis. Ieškovė ginčo pastato pardavimo aukcione nedalyvavo ir net nebandė jo įsigyti. Atsakovė, tapusi ginčo pastato savininke, pasiūlė ieškovei sudaryti nuomos sutartį, tačiau ieškovė šio pasiūlymo atsisakė. Galiojantis teisinis reglamentavimas apskritai nenumato, kad valstybei ar savivaldybei priklausantis (priklausęs) turtas galėtų būti parduodamas tiesioginių derybų būdu (tokios galimybės nėra nuo 2014 m. spalio 1 d.). Ieškovė pagal nurodomų investicijų sumą nebūtų atitikusi įstatymo reikalavimų netgi patalpų (atskirai nuo pastato) privatizavimui tiesioginių derybų būdu.
2. Ginčo patalpų kaina būtų ne mažesnė nei 1 mln. Eur. Ieškovės argumentai, kad ji gali pasiskolinti reikiamą pinigų sumą ginčo pastatui įsigyti, yra niekuo nepagrįstos prielaidos.
3. Ieškovė praleido visus terminus ginčyti Vilniaus miesto savivaldybės sprendimus dėl ginčo pastato pardavimo sąlygų. Apie sprendimą netenkinti ieškovės prašymo dėl pastato privatizavimo tiesioginių derybų būdu ieškovė buvo informuota dar 2003 m. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos raštu. Apie vykstantį ginčo pastato pardavimo aukcioną ieškovei taip pat buvo pranešta tiesiogiai. Jei iš tikrųjų egzistuotų pagrindas ieškovei reikalauti savo atliktų investicijų atlyginimo ir ieškovė įrodytų, kad tuometinis pastato savininkas jam šių investicijų tinkamai neatlygino, vien tik vėlesnis pastato nuosavybės perleidimo faktas neturėtų jokios įtakos ieškovės galimybėms reikalauti atlyginti minėtas investicijas iš buvusio nuomotojo. Ieškovė taip pat praleido 1 mėnesio sutrumpintą ieškinio senaties terminą iš konkurso (šiuo atveju – viešo aukciono) rezultatų kylantiems reikalavimams.
4. Ieškovės ginčijamų aktų panaikinimo galimybė ir ginčo pastato nuosavybės grąžinimo Vilniaus miesto savivaldybei galimybė visiškai nepriklauso nuo to, ar ieškovė faktiškai naudojasi ginčo patalpomis, ar nesinaudoja. Bylos dalyku nėra ieškovės kaip nuomininkės teisių išsaugojimas. Taigi ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais.
7. Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovė ieškiniu prašo įpareigoti atsakovę pradėti tiesiogines derybas dėl viso ginčo pastato, o ne vien dėl ginčo patalpų įsigijimo. Šiuo metu galiojantys teisės aktai nenumato galimybės privatizuoti tokio turto tiesioginių derybų būdu.
2. Ieškovės prašomos laikinosios apsaugos priemonės pažeistų proporcingumo principą, šalių interesų pusiausvyrą. Ieškovės veiksmai patvirtina, kad ji galimai siekia kuo ilgiau neatlaisvinti ginčo patalpų ir kuo ilgiau neatlygintinai šiuo turtu naudotis.

3. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Šioje byloje absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d., 338 str.) nenustatyta.
9. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliantė (ieškovė) IĮ „Periodont“, nesutikdama su tokiu teismo procesiniu sprendimu, pateikė atskirąjį skundą.
10. Atskirasis skundas atmestinas.
11. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Iš šios teisės normas spręstina, kad įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas, antra, ieškovas turi pagrįsti teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo riziką.
12. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje atsisakymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones motyvavo tuo, kad apeliantės pateikti duomenys neleido teismui įsitikinti, jog apeliantei palankus teismo sprendimas galėtų būti priimtas.
13. Pirmiausia primintina, kad Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad preliminarus ieškinio reikalavimų įvertinimas negali būti suprantamas kaip teismo pareiga jau šioje bylos proceso stadijoje, t. y. sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo galimybės, nuodugniai įvertinti kiekvieną ieškinio argumentą bei įrodymą ir pasisakyti dėl jų pakankamumo ieškiniui patenkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-108-516/2015).
14. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad teismo atliekamas prima facie (iš pirmo žvilgsnio) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl tikėtino ieškinio nepagrįstumo tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017).
15. Nagrinėjamu atveju apeliantė ieškinyje pareikštą reikalavimą įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją pradėti su ja tiesiogines derybas dėl ginčo pastato privatizavimo grindžia aplinkybe, kad ji yra atlikusi įstatyme nustatyto dydžio investicijas į šiame pastate esančių ginčo patalpų, kurios buvo išnuomotos jai, pagerinimą. Apeliantės teigimu, šios jos atliktos investicijos suteikia jai teisę ginčo turtą įsigyti išimtiniu – tiesioginių derybų - būdu, o ne skelbiant viešą aukcioną.
16. Pirmiausia sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad apeliantė niekaip nepagrindžia ieškinyje reiškiamo reikalavimo pradėti tiesiogines derybas dėl viso pastato privatizavimo. Atskirajame skunde apeliantė iš esmės sutinka, kad ji yra pagerinusi tik ginčo pastate esančias jos nuomotas patalpas, įrodinėja jos teisę įsigyti būtent ginčo patalpas, o ne visą ginčo pastatą. Taigi matoma akivaizdi apeliantės prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių – draudimo perleisti visą ginčo pastatą – ir ieškovės ginamos teisės į šio pastato dalies privatizaciją disproporcija, kuri paneigia galimybę tokioje situacijoje taikyti apeliantės prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
17. Antra, nors įrodymų pakankamumo klausimas iš esmės spręstinas bylą išnagrinėjus iš esmės, o ne pradinėje bylos stadijoje, tačiau nagrinėjamu atveju jau iš pareikšto ieškinio aišku, kad apeliantė iš esmės neįrodinėja ir jos atskirajame skunde nurodomos aplinkybės, kad jos atliktų investicijų dydis suteikia jai teisę įsigyti ginčo patalpas (atskirai nuo viso pastato). Apeliantė skunde deklaratyviai nurodo, kad apeliantės investuotų lėšų suma, lyginant ne su pastato, o su apeliantės išsinuomotų patalpų rinkos verte, viršija pusę šios vertės, tačiau nei skunde, nei ieškinyje nenurodo nei šios patalpų rinkos vertės, nei kuriuo momentu ji nustatyta. Todėl situacija, kuomet ieškovas apskritai neįrodinėja jo ieškinio reikalavimus pagrindžiančių aplinkybių, pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertinta kaip neleidžianti  teismui įsitikinti, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas.
18. Pažymėtina, kad teisminėje praktikoje pripažįstama, jog preliminarus ieškinio vertinimas neturi prejudicinės galios, nes galutinai ieškinio pagrįstumas bus įvertintas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant galutinį procesinį sprendimą dėl ginčo esmės. Taigi, pradinėje bylos stadijoje daromos išvados dėl ieškinio (ne)pagrįstumo vertinimo nebūtinai turi pasitvirtinti. Todėl teismas turėtų vertinti ir grėsmės ieškovui palankaus sprendimo tinkamo įvykdymo kriterijų. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas  netenkinti prašymo iš esmės yra teisingas net ir tuo atveju, jei ieškinio pagrįstumo preliminarus vertinimas galėtų būti priešingas padarytajam skundžiamoje nutartyje.
19. Visų pirma, ieškinyje apeliantė ne tik nepateikia įrodymų apie turto savininko ketinimus perleisti jį kitiems asmenims, bet ir nenurodo kokių nors grėsmių šiuo aspektu. Atsakovė nurodo, kad netgi siūlė apeliantei sudaryti nuomos sutartį. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra savitikslis, jos negali būti taikomos vien todėl, kad to prašoma. Šiuo atveju apeliantei niekaip nepagrindžiant turto perleidimo ketinimų, prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinimas iš esmės reikštų savininko teisių varžymą tik dėl to, kad jos būtų suvaržytos, o ne dėl to, kad jų nesuvaržymas keltų grėsmę apeliantei ieškinio tenkinimo atveju. Teismas neturėtų „sukurti“ grėsmių, kai pats prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmuo jų nenurodo.
20. Antra, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tą aplinkybę, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-729-232/2017 pagal apeliantės ieškinį atsakovei UAB „Spaudos įmonių grupė“, kuriuo apeliantė iš atsakovės UAB „Spaudos įmonių grupė“ prašo priteisti 272 751,97 Eur išlaidas, kurias apeliantė išleido pastate esančių ieškovės nuomotų 503,19 kv. m patalpų pagerinimui. Nors apeliantė skunde šios aplinkybės neginčija, tačiau nesutinka su jos vertinimu kaip reiškiančiu jos realių ketinimų įsigyti ginčo turtą nebuvimą, ir teigia, jog nurodytoje ir nagrinėjamoje byloje jos pareikšti reikalavimai vertintini kaip alternatyvūs.
21. Iš esmės sutiktina su apeliante, kad ieškovas gali pareikšti daugiau negu vieną susijusių reikalavimų (ieškinio dalykas), be to, ieškovas, atsižvelgdamas į materialinį teisinį reguliavimą, teismui pateiktame ieškinyje gali nurodyti ir alternatyvius ieškinio reikalavimus. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad alternatyvių ieškovo reikalavimų esmė yra ta, kad vienas ieškinio reikalavimas pašalina kito galimybę, tačiau bet kuriuo iš jų yra siekiama apginti pažeistas ar ginčijamas asmens materialines subjektines teises arba įstatymo saugomus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169-690/2015). Tačiau įvertinus apeliantės poziciją jos pasirinktus pažeistų teisių gynybos būdus laikyti lygiaverčiais bei apeliantei vienodai priimtinais, paneigiama antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas. Net nesant galimybės pradėti tiesiogines derybas su apeliante dėl ginčo turto įsigijimo, tai savaime neeliminuoja kito ieškovės reikalavimo (dėl pagerinimų išlaidų priteisimo) įvykdymo, jeigu toks reikalavimas teismo būtų pripažintas pagrįstu ir tenkintinu.
22. Kita apeliantės prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė – draudimas atsakovei UAB „Spaudos įmonių grupė“ iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos imtis bet kokių veiksmų, siekiant iškeldinti apeliantę iš ginčo patalpų – nėra susijusi su nagrinėjamoje byloje jos pareikštais reikalavimais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia laikinoji apsaugos priemonė šiuo atveju užtikrintų ne galimai apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymą, o tolesnį apeliantės naudojimąsi ginčo patalpomis. Pažymėtina, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Tai reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1718-943/2016). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad ieškinio tenkinimo atveju bei net pripažinus, jog apeliantė turi teisę į tiesiogines derybas, tokia teisė, jei ir būtų imtasi priemonių dėl jos iškeldinimo iki bylos išnagrinėjimo, dėl to neišnyktų.
23. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta. Nustačius, kad nagrinėjamu atveju nebuvo visų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, kitų skundo argumentų įvertinimas neturi reikšmės ginčui teisingai išspręsti. Atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
24. Pažymėtina, kad prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetimas byloje neužkerta kelio ieškovei, pasikeitus aplinkybėms, pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–338 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                            Alvydas Poškus