Civilinė byla Nr. 3K-3-470/2011
Teisminio proceso Nr. nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorijos: 24.1; 24.2; 30.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. lapkričio 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 30 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. L. ieškinį atsakovui R. J. dėl periodinės kompensacijos už naudojimąsi svetimu daiktu priteisimo ir atsakovo R. J. priešieškinį ieškovei A. L., atsakovams Alytaus apskrities viršininko administracijai, notarei B. Z. dėl pažeistų teisių atkūrimo, administracinio aktų dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, servituto ir dalies paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklausančioje 18,5769 ha žemės ūkio paskirties žemėje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, yra atsakovui nuosavybės teise priklausantys statiniai – veršidė ir vandentiekio bokštas. Šiems statiniams eksploatuoti administraciniu aktu – Alytaus apskrities viršininko 2005 m. spalio 20 d. įsakymu – nustatytas žemės servitutas, suteikiantis teisę atsakovui naudotis 3000 kv. m ir 5060 kv. m žeme; ieškovė pažymėjo, kad dėl atsakovui servitutu suteiktos teisės naudotis ieškovės žemės sklypo dalimis, varžoma jos nuosavybės teisė savo nuožiūra naudotis žeme; be to, ji patiria nuostolių, moka mokesčius, o atsakovas žeme naudojasi neatlygintinai. Ieškovė prašė teismo įpareigoti atsakovą už naudojimąsi servitutu mokėti ieškovei periodinę 4632 Lt kompensaciją per metus, pradedant nuo bylos iškėlimo teisme dienos.
Atsakovas priešieškiniu, pareikštu ieškovei, atsakovams Alytaus apskrities viršininko administracijai ir notarei B. Z., ginčija Alytaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. 33-7372, kuriuo J. L. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, teisėtumą dėl 8060 kv. m žemės dalies, kurioje yra atsakovui priklausantys pastatai; jis nurodė, kad administracinis aktas priimtas, pažeidžiant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 punktą; nuosavybės teisės į žemės sklypus Nr. 160-1 (5060 kv. m) ir 160-3 (3000 kv. m), kaip išperkamus valstybės, negalėjo būti atkuriamos; siekdamas ištaisyti neteisėto akto pagrindu atsiradusius padarinius, Alytaus apskrities viršininkas 2005 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. 33-ž-2853, patvirtinęs ieškovės 34,3945 ha žemės sklypo Nr. 160 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) pertvarkymo projektą, nustatė servitutą ieškovės žemės sklypams Nr. 160-1 ir 160-3, taip užtikrino tinkamą viešpataujančiųjų daiktų naudojimą. Atsakovas nurodė, kad šis administracinis aktas, apie kurį sužinojo 2009 m. sausio 21 d. (kai gavo ieškinį, todėl nepraleido termino jam ginčyti (priešieškinis pateiktas 2009 m. balandžio 22 d., CK 1.125 straipsnio 4 dalis), su juo nesuderintas, jame neatskleista servituto esmės (naudojimosi servitutu teisės ir sąlygų, servituto rūšies), pažeidžia Žemės įstatymo 23 straipsnio 3 dalies, CK 4.124 straipsnio 3 dalies ir Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 4 punkto reikalavimus, todėl pripažintinas neteisėtu. Atsakovas prašė: 1) panaikinti tą Alytaus apskrities viršininko 1998 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. 33-7372 dalį, kuria J. L. atkurtos nuosavybės teisės į 8060 kv. m žemės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), rajone, (duomenys neskelbtini), kaime, ant kurios pastatyti atsakovui priklausantys pastatai – veršidė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir vandentiekio bokštas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (sklypai Nr. 160-3 ir 160-1); 2) panaikinti tą 2004 m. gegužės 13 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimų, notaro reg. Nr. 4524 ir Nr. 4530, dalį, kurių pagrindu ieškovei A. L. įregistruota nuosavybės teisė į 8060 kv. m žemę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), rajone, (duomenys neskelbtini), kaime, ant kurios pastatyti atsakovui priklausantys pastatai (sklypai Nr. 160-3 ir 160-1); 3) panaikinti Alytaus apskrities viršininko 2005 m. spalio 20 d. įsakymo Nr. 33-ž-2853 dėl servitutų nustatymo sklypams Nr. 160-1 ir 160-3, dalį dėl viešpataujančiųjų daiktų – veršidės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir vandentiekio bokšto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas priešieškiniui pareikšti skaičiuotinas nuo sužinojimo apie pažeistas teises dienos (2009 m. sausio 21 d.).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2009 m. spalio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino. Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo R. J. periodinę kompensaciją už naudojimąsi svetimu daiktu, teismas pažymėjo, kad atsakovas Alytaus apskrities viršininko administracija nustatė servitutą, bet nenurodė, jog jis yra atlygintinis; servituto nustatymo metu galiojo Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintos Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklės (Žin., 2004, Nr. 153-5579), kurių 16.6 punkte buvo įtvirtintas reikalavimas nurodyti nuostolių dėl servituto atlyginimo sąlygas (vienkartinės ar periodinės kompensacijos dydį, mokėjimo terminus). Teismui tai leido spręsti apie nustatytą neatlygintinį servitutą ir tai, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių nuostolių dydį; teismas pažymėjo ieškovės atstovės paaiškinimą, kad už visą žemę (tarp jos – tą dalį, kuria naudojasi atsakovas) mokama kompensacija iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Esant tokioms aplinkybėms, teismas pripažino ieškinį neįrodytu ir nepagrįstu.
Spręsdamas dėl priešieškinio reikalavimų, teismas nustatė, kad atsakovas R. J. ir jo atstovas su ginčijamais administraciniais aktais galėjo susipažinti tik bylos nagrinėjimo teisme metu, todėl priėjo išvadą, jog terminas šiems aktams ginčyti nepraleistas, ieškovės prašymą taikyti senatį laikė nepagrįstu. Teismas taip pat nurodė, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 redakcija) 12 straipsnio 2 punktą valstybės išperkamai žemei buvo priskiriami fiziniams bei juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantiems pastatams ir statiniams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingi žemės sklypai. Kadangi atsakovas 1997 m. liepos 17 d. sutartimis įgijo nuosavybėn veršidę su dviem priestatais, vandentiekio bokštą ir sandorius įregistravo VĮ Registrų centre, tai teismas padarė išvadą, jog Alytaus apskrities viršininko administracija, 1998 m. vasario 23 d. sprendimu atkūrusi J. L. nuosavybės teises į žemę, privalėjo suformuoti atsakovo pastatams eksploatuoti reikalingą žemės sklypą. Dėl to teismas pripažino pagrįstu atsakovo išvestinį reikalavimą panaikinti 2004 m. gegužės 13 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimų, reg. Nr. 4524 ir Nr. 4530, pagal kuriuos ieškovė paveldėjo tą žemės sklypų dalį, kurioje yra atsakovui priklausantys statiniai. Alytaus apskrities viršininko 2005 m. spalio 20 d. įsakymo Nr. 33-ž-2853 „Dėl žemės sklypo pertvarkymo projekto tvirtinimo“, kuriuo nustatyti servitutai žemės sklypams Nr. 160-1 ir Nr. 160-3, priėmimo metu galiojo Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintos Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklės; atsakovas R. J. kaip viešpataujančiojo daikto savininkas nedavė sutikimo servitutams, todėl, teismo vertinimu, Alytaus apskrities viršininkas negalėjo išspręsti šį klausimą vienvaldiškai.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2011 m. kovo 30 d. naujai priimtu sprendimu panaikino tą Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 13 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys ir perdavė bylą dėl šios dalies pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; taip pat panaikino tą sprendimo dalį, kuria tenkintas atsakovo priešieškinis, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – priešieškinį atmetė; panaikino Alytaus apskrities viršininko 2005 m. spalio 20 d. įsakymo Nr. 33-ž-2853 1.2.2 ir 1.2.4 punktų dalis dėl servitutų žemės sklypams Nr. 160-1 ir Nr. 160-3 nustatymo. Vertindama pirmosios instancijos teismo išvadas dėl ieškinio reikalavimo išsprendimo, kolegija rėmėsi Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyti servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejai, ir sprendė, kad pagal byloje esančius įrodymus administraciniu aktu nustatytas servitutas privačioje žemėje, nesant pirmiau nurodytoje įstatymo normoje išvardytų pagrindų, t. y. nustatytas įstatymo nenustatytu pagrindu, atsakovui viršijus įgalinimus (ultra vires), t. y. neteisėtai; toks aktas yra niekinis ir negalioja, nesukelia teisinių padarinių. Dėl to kolegija sutiko su atsakovo R. J. argumentais, kad padaryti pažeidimai yra pagrindas panaikinti Alytaus apskrities viršininko 2005 m. spalio 20 d. įsakymo Nr. 33-ž-2853 1.2.2 ir 1.2.4 punktus dėl tų dalių, kuriomis nustatyti servitutai žemės sklypams Nr. 160-1 ir Nr. 160-3. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad servitutas suvaržo jos nuosavybės teises ir kad tokiu atveju jai turi būti kompensuojama. Pagal CK 4.129 straipsnį atlyginami dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai, be to, tarnaujančiojo daikto savininkui gali būti nustatyta kompensacija. Šiuo atveju nesumokėtas nuomos mokestis gali būti kvalifikuojamas kaip periodinė kompensacija tarnaujančiojo daikto savininkui už jo nuosavybės teisės suvaržymą. Kolegija pažymėjo tai, kad, bylos duomenimis, kelio ir viešpataujančiųjų daiktų servitutas jau yra nustatytas Alytaus apskrities viršininko 1998 m. vasario 23 d. sprendimu; panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl atsakovo R. J. reikalavimų išnagrinėjimo, pirmiau nurodytas 1998 m. vasario 23 d administracinis aktas lieka galioti, be to, atsakovas sutiko su administraciniu aktu nustatytu servitutu. Taigi byloje susidarė situacija, kai, panaikinus 2005 m. spalio 20 d. įsakymą Nr. 33-ž-2853, liko galioti administracinis 1998 m. vasario 23 d. aktas, kuriuo nustatytas servitutas, tačiau pirmosios instancijos teismas, tenkindamas atsakovo priešieškinį, dėl jo iš esmės nepasisakė ir jo neanalizavo. Kolegijos vertinimu, Alytaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. vasario 23 d. aktu nustatyto servituto apimtis skiriasi nuo 2005 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. 33-ž-2853 nustatytojo, kaip ir šių aktų priėmimo ir įteisinimo aplinkybės. Ieškinys parengtas pagal pripažintą niekiniu ir panaikintą administracinį aktą. Servituto atlygintinumo fakto konstatavimas ir būtinumas sudaryti ieškovei procesines sąlygas patikslinti reikalavimus dėl atsakovo prievolės mokėti kompensaciją ar atlyginti nuostolius, taip pat dėl kompensacijos dydžio ir būtinumo jį pagrįsti, pirmosios instancijos teismui iš esmės šių aplinkybių netyrus ir nevertinus, kolegijai suponavo pagrindą panaikinti teismo sprendimą ir bylą dėl šios dalies perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 330 straipsnis).
Vertindamas teismo išvadas dėl kito atsakovo priešieškinio reikalavimo, apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pažymėjo tai, kad, priimant Alytaus apskrities viršininko 1998 m. vasario 23 d. sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, galiojo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 redakcija) 4 straipsnio 11 dalis, kurioje buvo nustatyta, jog grąžinama natūra kaimo vietovėje esanti žemė, kuri nuomos pagrindais yra suteikta fiziniams ir juridiniams asmenims jų nuosavybės teise turimų ūkinės-komercinės paskirties pastatų ir statinių (statomų arba pastatytų) eksploatacijai. Piliečiai, kuriems ši žemė grąžinama natūra, privalo laikytis pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus nustatytų žemės servitutų. Dėl to kolegija pripažino nepagrįstais atsakovo argumentus, kad žemės sklypai Nr. 160-1 ir Nr. 160-3, kuriuose yra jam nuosavybės teise priklausantys statiniai, negalėjo būti grąžinti ieškovės sutuoktiniui J. L. natūra; pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčo žemės priskirtinumo valstybės išperkamai ir nuosavybės teisių į ją atkūrimo, kolegijos vertinimu, neatitiko pirmiau nurodyto įstatymo 12 straipsnio 2 punkto reikalavimų, tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat akcentavo, kad išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimas vykdomas ne CK, bet specialiųjų įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, o valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis (ABTĮ 2 straipsnio 1 dalis). Kolegija atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas trisdešimties dienų terminas yra sutrumpintas ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Kauno rajono savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-666/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-149/2007; kt.). Bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų praktikoje suformuota nuostata, kad tais atvejais, kai sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens teisinių reikalavimų pareiškimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo jo sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje R. G. v. J. G., bylos Nr. 3K-3-464/2010). Šiuo atveju kolegija pripažino, kad atsakovas R. J. apie skundžiamus Alytaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. 33-7372 ir 2005 m. spalio 20 d. įsakymą Nr. 33-ž-2853 sužinojo 2009 m. sausio 21 d. (gavęs ieškinį), priešieškinį padavė 2009 m. balandžio 22 d. (T.1, b. l. 61), t. y. praleidęs Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 33 straipsnyje nustatytus terminus, kurių neprašė atnaujinti. Pirmosios instancijos teismas priešieškinio reikalavimui nepagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 4 dalį.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu kasatorius (atsakovas R. J.) prašo panaikinti apeliacinės ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1. Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 redakcija) 4, 12 straipsnio. Pripažintina ydinga apeliacinės instancijos teismo sprendime išdėstyta pozicija, kad pirmiau nurodyto įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje nebuvo nustatyta draudimo atkurti nuosavybės teises į žemę, užimtą komercinės paskirties pastatų; šioje įstatymo normoje įtvirtinta nuostata apie kaimo vietovėje esančią žemę, kuri nuomos pagrindais yra suteikta fiziniams ir juridiniams asmenims jų nuosavybės teise turimų ūkinės–komercinės paskirties pastatų ir statinių (statomų arba pastatytų) eksploatacijai; šiuo atveju bylos duomenimis nepatvirtinama atsakovui iki nuosavybės teisių į ginčo žemę atkūrimo naudojimosi nuomos pagrindu fakto. Byloje esančiais įrodymais (Alytaus apskrities viršininko administracijos Alytaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2005 m. vasario 22 d. rašto Nr. (1.5)V3-436 atsakovui duomenimis) patvirtinama priešingai, t. y. netenkintas kasatoriaus prašymas išnuomoti ar privatizuoti žemės sklypą, kuriame yra jam priklausantys statiniai. Vadinasi, Alytaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. vasario 23 d. sprendimas Nr. 33-7372 prieštaravo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 punktui.
2. Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų (ABTĮ 33 straipsnio, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 punkto, CK 1.124 straipsnio, 1.125 straipsnio 4 dalies, 1.131 straipsnio), teismų praktikos nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad administraciniams aktams ginčyti turėjo būti taikomi ABTĮ 33 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyti vieno mėnesio ir trisdešimties dienų, bet ne CK 1.125 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas trijų mėnesių terminas. Iš Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies išeitų, kad trisdešimties dienų terminas sprendimui apskųsti taikytinas asmenims, kuriems institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti įteikiami, t. y. kai sprendimą skundžia asmuo, kuriam šis sprendimas skirtas. Kitiems asmenims kreipimosi į teismą terminas nustatytas pagal bendruosius ieškinio senaties termino nustatymo kriterijus; pagal juos nustatytina senaties termino eigos pradžia saistoma dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnis). Kasatorius apie sprendimą, kuriuo atkurta nuosavybės teisė į pastatais užimtą žemę, ir įsakymą dėl servitutų nustatymo sužinojo 2009 m. sausio 21 d., priešieškinį pateikė nepraleidęs CK 1.125 straipsnio 4 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino.
3. Dėl proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas, savo iniciatyva konstatavęs ir panaikinęs Alytaus apskrities viršininko 2005 m. spalio 20 d. įsakymo Nr. 33-ž-2853 1.2.2 ir 1.2.4 punktų dalis dėl servitutų žemės sklypams Nr. 160-1 ir Nr. 160-3 nustatymo, peržengė pareikštus reikalavimus, taip pat pasisakęs apie tai, kad kelio ir viešpataujančiojo daikto servitutas buvo nustatytas Alytaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. vasario 23 d. sprendimu, bet ne pripažintu niekiniu Alytaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. 33-ž-2853, ir nurodęs apie būtinumą tokiu atveju sudaryti sąlygas ieškovei tikslinti reikalavimus, atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo nurodytą 1998 m. vasario 23 d. sprendimą, pažeidė asmenų lygybės įstatymui ir teismui, taip pat rungimosi principus (CPK 6, 12 straipsniai). Teismas nebuvo objektyvus ir nešališkas, nes vienai proceso šaliai padėjo įgyvendinti procesines teises, t. y. teisę tikslinti reikalavimus atlyginti nuostolius už nustatytą servitutą, tačiau kasatoriui nesuteikė galimybių pareikšti prašymą atnaujinti senaties terminą administraciniams aktams ginčyti. Toks teismo sprendimas neatitinka CPK 236 straipsnio reikalavimų.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti galioti. Ji nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Kasatorius 1997 m. gruodžio 8 d. pasirašė grąžinamos natūra žemės valdos ribų paženklinimo–parodymo akte. Taigi jis žinojo, kad grąžinama žemė yra užimta jo pastatų, reikalinga šiems eksploatuoti; šio akto 8 punkte buvo išvardyta, kad žemės sklypui Nr. 160-1 bus nustatomas 0,40 ha servitutas kasatoriaus vandens gręžiniui ir bokštui pagal paskirtį naudoti, o sklype Nr. 160-3 – 0,51 ha servitutas gamybiniam pastatui pagal paskirtį naudoti. Taigi kasatorius suprato, kad jam priklausantys statiniai bus J. L. grąžinamame sklype. Be to, 2005 m. kasatorius susirašinėjo su Alytaus apskrities viršininko administracija dėl žemės sklypo ar nuomos, jam rekomenduota kreiptis į Alytaus rajono žemėtvarkos skyrių; taigi yra pagrindas manyti, kad jam turėjo būti žinoma apie J. L. atkuriamas nuosavybės teises į žemę. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas teisingai išsprendė dėl ieškinio senaties termino taikymo kasatoriaus reikalavimams. Ieškovė nuolat patiria nuostolių dėl nuosavybės teisės suvaržymų; ji moka žemės mokestį, tuo tarpu kasatorius vykdo komercinę veiklą ir už naudojimąsi žeme neatlygina ieškovei. Sprendimas nustatyti 50 Lt metinį mokestį už vieną arą naudojamos žemės būtų teisingas ir protingas atlyginimas.
Atsiliepime į kasacinį skundą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus žemėtvarkos skyrius prašo kasacinį skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti galioti. Atsiliepime nurodoma, kad Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija teisingai konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas ginčo teisiniam santykiui taikė netinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias normas, t. y. šiuo atveju taikytini ABTĮ ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (ne CK 1.125 straipsnio 4 dalyje) nustatyti senaties terminai. Kolegija taip pat teisingai sprendė dėl administracinio akto, kuriuo J. L. atkurta nuosavybės teisė į žemę natūra; žemė, ant kurios yra kasatoriui priklausantys statiniai, nepriskirta valstybės išperkamai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Byloje pagal šalių pareikštus priešinius reikalavimus apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria išspręsta dėl ieškinio reikalavimo ir bylą dėl šios dalies perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; dėl atsakovo priešieškinio priėmė naują sprendimą, atmetė reikalavimą panaikinti nuosavybės teisių atkūrimo klausimu priimtą administracinį aktą ir panaikino servituto nustatymo žemės sklypams klausimu priimtą administracinį aktą. Kasacinį skundą pateikė atsakovas. Taigi kasacine tvarka teisės normų aiškinimo ir taikymo aspektu teisėjų kolegija patikrina bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus, neišeidama už atsakovo kasacinio skundo nustatytų ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 redakcija) 4, 12 straipsnio.
Kasaciniame skunde ginčijamo Alytaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. 33-7372, kuriuo J. L. atkurtos nuosavybės teisės į žemę neteisėtumas grindžiamas tuo, kad 8060 kv. m žemės dalis, kurioje yra kasatoriui priklausantys pastatai, priimtas, pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 punktą; esą nuosavybės teisė į 8060 kv. m žemę, kaip valstybės išperkamą, negalėjo būti atkuriama natūra.
Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 redakcija, Žin., 1997, Nr. 65-1558; įstatymo redakcija, galiojusi iki 1999 m. gegužės 13 d.) 4 straipsnį nuosavybės teisės į kaimo vietovėje esančią žemę atkuriamos žemę grąžinant natūra. Taigi nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas natūra yra vienas iš pagrindinių įstatyme įtvirtintų nuosavybės teisių atkūrimo principų. Galimybės sugrąžinti turtą natūra nebuvimas gali būti faktinis arba teisinis. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje, kuria aktualiu bylai aspektu buvo reglamentuojamas nuosavybės teisių atkūrimas ginčijamo administracinio akto priėmimo metu, buvo nustatyta, kad žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja.
Nagrinėjamoje byloje kasatorius pareikštu priešieškiniu siekė įrodyti, kad administraciniu aktu - Alytaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 33-7372 negalėjo būti atkurta nuosavybės teisė į 5060 kv. m ir 3000 kv. m žemės sklypus, kaip valstybės išperkamus, nes juose yra kasatoriui priklausantys pastatai. Kasaciniame skunde remiamasi aplinkybe, kad šiuo atveju pastatams eksploatuoti reikalingas žemės sklypas nebuvo išnuomotas, todėl toks atvejis negalėjo būti vertinamas kaip Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 punkte nustatytos taisyklės, kai žemė valstybės išperkama, išimtis, ir ši žemė negalėjo būti grąžinta natūra.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalį kaimo vietovėje esanti žemė, kuri nuomos pagrindais yra suteikta fiziniams ir juridiniams asmenims jų nuosavybės teise turimų ūkinės–komercinės paskirties pastatų ir statinių (statomų arba pastatytų) eksploatacijai, grąžinama natūra, o piliečiai, kuriems ši žemė grąžinama natūra, privalo laikytis pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus nustatytų žemės servitutų.
Kaip nustatyta, nagrinėjamoje byloje Alytaus apskrities viršininko 1998 m. vasario 23 d. sprendimu J. L. atkurtos nuosavybės teisės į 25,74 ha žemės, grąžinant natūra 23,90 ha. Ieškovė paveldėjimo teises į visą turtą ir turtines teises po J. L. mirties įgijo dovanojimo sutarties pagrindu. Kasatorius įgijo nuosavybėn statinius 1997 m. liepos 17 d. sudarytų sutarčių pagrindu. Taigi kasatorius visą laiką buvo apie statinius suformuotų žemės sklypų naudotojas, nepaisant to, kad žemė buvo J. L. (vėliau – paveldėtojų) nuosavybė. Teisėjų kolegijos vertinimu, šalių susiklostę faktiniai žemės naudojimo pastatams eksploatuoti santykiai iš esmės atitiko Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje reglamentuotą situaciją. Kartu tai reiškė, kad nebuvo kliūčių nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese grąžinti žemę natūra, ir tai, jog dėl pirmiau nurodyto įstatymo 12 straipsnio 2 punkte nustatytos išimties ši žemė neturėjo būti priskirta valstybės išperkamai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nurodytas teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra prielaidų buvimo ir šį klausimą išsprendė tinkamai. Pažymėtina taip pat tai, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, 12 straipsnį (įstatymo aktuali redakcija) nebūtų kliūčių atkurti nuosavybės teisę pretendentui visa apimtimi, nepaisant kasatoriaus turimos statinių nuosavybės.
Dėl administracinio akto apskundimo termino
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kad administraciniam aktui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ginčyti taikytinas CK 1.125 straipsnio 4 dalyje nustatytas terminas; kasatoriaus vertinimu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas trisdešimties dienų terminas taikytinas, kai sprendimą skundžia asmuo, kuriam šis sprendimas skirtinas ir jam įteiktinas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje konstatuota, jog aplinkybė, kad civilinėje byloje kartu su civilinio teisinio pobūdžio reikalavimais yra sprendžiamas ir individualaus administracinio akto teisėtumo klausimas, savaime nereiškia, jog visiems reikalavimams turi būti taikomi CK reglamentuoti ieškinio senaties terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas v. Lietuvos Respublikos valstybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-417/2010). Kasacinis teismas nuosekliai formuoja praktiką, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Giora“, V. M., R. G., S. M. v. R. V., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Senamiesčio seniūnija, Vilniaus apskrities viršininko administracija, Kultūros vertybių apsaugos departamentas, bylos Nr. 3K-3-588/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, Kauno apskrities viršininko administracija, V. J. B., I. M. G., A. S., bylos Nr. 3K-3-533/2009; 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje K. T. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-298/2010; kt.).
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas taikė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje nustatytą trisdešimties dienų apskundimo terminą, nes kasatorius ginčijo administracinį aktą – Alytaus apskrities viršininko 1998 m. vasario 23 d. sprendimą, kuriuo išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę klausimas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su tokia apeliacinės instancijos teismo teisine pozicija ir pažymi, kad šio termino taikymo praktika yra išplėtota kasacinio teismo nutartyse; Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuostatos, kad specialiajame įstatyme – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje – nustatytas trisdešimties dienų terminas yra sutrumpintas ieškinio senaties terminas; taikomas piliečiams, kuriems priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat kitiems asmenims, kurių teises ar įstatymų saugomus interesus šis sprendimas pažeidžia ir kurie kreipiasi į teismą dėl teisių ir įstatymo saugomų interesų gynimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-666/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, G. O., kt., bylos Nr. 3K-3-149/2007; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, I. S., kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007). Taigi kasatoriaus teiginiai, kad Alytaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. vasario 23 d. sprendimui nuosavybės teisių atkūrimo klausimu skųsti turėjo būti taikomas CK 1.125 straipsnio 4 dalyje nustatytas terminas, neatitinka įstatymo ir formuojamos teismų praktikos nuostatų.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje aktualus ne tik pirmiau aptarto termino teisinis vertinimas, bet ir momento, nuo kurio jis turi būti skaičiuojamas, nustatymas. Minėta, kokiems asmenims yra taikomas šis terminas pagal aptariamą įstatymą. Šiuo atveju kasatorius nebuvo subjektas, dalyvaujantis nuosavybės teisių atkūrimo procese, todėl sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo jam neprivalėjo būti įteiktas. Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad tokio asmens teisinių reikalavimų pareiškimo termino eiga prasidėjo nuo jo sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą dienos. Teisėjų kolegija šią išvadą pripažįsta pagrįsta ir atitinkančia teismų praktikos nuostatas, kad tais atvejais, kai dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises panaikinimo į teismą kreipiasi asmenys, kuriems šie sprendimai neturėjo būti įteikti, tokio asmens teisinių reikalavimų pareiškimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo jo sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje R. G. v. J. G., bylos Nr. 3K-3-464/2010; 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje S. K. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-27/2011). Teisiškai reikšmingo fakto – sužinojimo apie ginčijamą sprendimą – momento nustatymas yra fakto klausimas, dėl kurio sprendžiama pagal šalių pateiktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo nustatyta faktinė aplinkybė apie sužinojimo apie ginčijamą sprendimą momentą suponavo pagrįstas prielaidas spręsti, kad kasatorius praleido Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje nustatytą trisdešimties dienų terminą, todėl teismas tinkamai taikė termino praleidimo padarinius ir atmetė priešieškinio reikalavimą panaikinti šį sprendimą taip pat ir administracinio akto apskundimo termino praleidimo pagrindu.
Dėl proceso teisės normų
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė asmenų lygybės įstatymui ir teismui, taip pat rungimosi principus, nepadėjo kasatoriui įgyvendinti procesinių teisių, tarp jų – teikti prašymą atnaujinti senaties terminą administraciniam aktui ginčyti.
Atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi tai, kad, minėta, apeliacinės instancijos teismas nustatė ne tik termino pradėti administracinio akto nuginčijimo procedūras praleidimo faktą, bet ir tinkamai aiškino bei taikė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą ir pripažino, jog J. L. nuosavybės teisė į žemę buvo atkurta pagrįstai, t. y. pagal šio įstatymo nustatytą reguliavimą. Taigi senaties termino pabaiga iki priešieškinio pareiškimo nebuvo savarankiškas pagrindas jį atmesti; šiuo atveju nenustatyta kasatoriaus teisių pažeidimo, pripažinus, kad J. L. atkurtos nuosavybės teisės į žemę natūra pagrįstai. Dėl to pripažintini nereikšmingais kasatoriaus argumentai dėl proceso teisės normų pažeidimo, nes teismo buvo patikrintas administracinių aktų, priimtų 1998 m. vasario 23 d. ir 2005 m. spalio 20 d., teisėtumas; kasatorius to ir siekė. Tai reiškia, kad kasatoriaus priešieškinio reikalavimas, nepaisant to, jog taikytas ieškinio senaties terminas, išnagrinėtas visa apimtimi.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Iš kasatoriaus Lietuvos valstybei priteistina 75,88 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 25 d. pažymoje (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš R. J., a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 75,88 Lt (septyniasdešimt penkis litus 88 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Egidijus Laužikas
Pranas Žeimys