Baudžiamosios bylos Nr. 1-2074-957/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-01149-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.6.1

(S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 16 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Marijus Kursevičius,

sekretoriaujant Živilei Kalasauskaitei,

dalyvaujant prokurorei Reditai Vinterytei,

kaltinamajam M. S., jo gynėjui advokatui Arnui Paliukėnui,

nukentėjusiajam V. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje M. S., gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), išsiskyręs, vidurinio išsilavinimo, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ staliumi, neteistas, kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, padarymu.

Teismas

n u s t a t ė :

M. S. 2018 m. sausio 6 d., apie 3.30 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tris kartus kumščiu trenkė greitosios medicinos pagalbos paramedikui V. M. į krūtinės ir pečių sritį, taip sukėlė nukentėjusiajam V. M. fizinį skausmą ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Kaltinamasis M. S. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu savo kaltės nepripažino ir parodė, kad tą vakarą šventė, vartojo alkoholį, nemažai išgėrė. Atvažiavo namo, lipo laiptais, pradėjo skaudėti nugarą. Nebegalėjo lipti laiptais, I. Š. iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Laiptinėje nesėdėjo, stovėjo pasilenkęs prie palangės. Per visą laiką nebuvo atsisėdęs. Atvažiavo medicinos darbuotojai, iš karto atėjo trise, klausė, „kas yra?“. Jis atsakė, kad labai skauda nugarą. Medicinos darbuotojai pradėjo jį vesti į apačią: šviesi moteris paėmė už dešinės parankės, o vyriškis – už kairės. Vos paėjo, sakė, kad negali, prašė neskubėti, nes labai skauda. Moteriškė gražiai sakė dėti vieną koją, kitą, po truputi. Tuo tarpu vyriškiui galimai baigėsi kantrybė, jis pradėjo smarkiai stumti jį į apačią, grubiai tempti, davė per koją, kad greičiau eitų, sakė – „ką čia meluoji, tu girtas“ ir dešine alkūne sudavė jam į krūtinę prie širdies, to nematė, bet pajuto, nes skaudėjo. Vyriškis jam sudavė nesmarkiai, mėlynės jokios nebuvo. Paskui medikas pradėjo jį tampyti ir vėl sudavė, tačiau antras smūgis buvo labai nesmarkus. Bet pirmą kartą suduota buvo lyg specialiai. Neklausė, kodėl jis trenkė, tiesiog pasipiktino, kad jis trenkė ir pradėjo grubiai tempti. Pats jokio smūgio vyriškiui nesudavė, medikams negrasino. Jis sakė I. Š., kad užsirašytų to žmogaus pavardę, nufilmuotų, nes jį mušė. Jis vyriškiui sakė, kad, jeigu jį trankys ar temps, iškvies policiją, o vyriškis pasakė, kad pirmas iškvies, tuo tarpu juo niekas nepatikės, nes yra girtas. Kai vedė iki mašinos, tai matė priekyje I. Š., o iš dešinės pusės moterį šviesiais plaukais. Įlipti į automobilį jam padėjo I. Š., kuri buvo priekyje, iš dešinės pusės buvo šviesi moteris, kuri prilaikė kojas, vyriškis buvo iš galo, paėmė jį ir kėlė, o tamsios moteriškės nematė. Kai atsisėdo į automobilį, įlipo dar šviesi moteris ir I. Š., tamsi moteris neįlipo. I. Š. atėjo ir sėdėjo su juo kartu, jie atsinešė pledą, šviesi moteris buvo prie priekio, o tamsios moters nebuvo ir ji neįlipo tuo metu, kol jis buvo automobilyje. Sėdėdamas kėdėje buvo šonu į priekį, veidu sėdėjo į šoninių durų, kurios plačiai atsidaro, kampą. Priekis automobilio jam buvo šiek tiek matomas. Matė priekines automobilio vietas, ten sėdėjo šviesi moteris. Jo kairys kumštis tuo metu buvo prie durų. Tokios būklės, jeigu ir norėtų, nesugebėtų suduoti. Atvykę policijos pareigūnai pasakė, kad jį išveš į policijos komisariatą. Labai išsigando, nes pirmą kartą norėjo dėti antrankius, dėl to išsiskyrė adrenalinas ar jautė baimę ir pradėjo pats eiti. Einant į policijos automobilį pareigūnai jį prilaikinėjo. Pareigūnai prie policijos mašinos jam uždėjo antrankius, turbūt dėl to, kad jis buvo girtas. Policijos pareigūnams apie tai, kad vyriškas jam sudavė, nenurodė, jie neklausė, juo gal netikėjo, nes buvo girtas, net nepriėjo paklausti, kas buvo. Policijos komisariate buvo gal apie vieną valandą. Ten jį apžiūrėjo. Jis pasakė, kad skauda nugarą, o kur jam sudavė nesakė, kad skauda, nes skaudėjo nesmarkiai. Patvirtino, kad jo tėvas buvo policijos pareigūnas.

Nukentėjusysis V. M. apklausiamas teisiamojo posėdžio parodė, jog kaltinamąjį yra matęs. Pirmiausia nori atkreipti dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėja jo atžvilgiu naudojo psichologinį smurtą: kelių skambučių metu primygtinai siūlė pasirašyti susitaikymą su kaltinamuoju, tačiau jis kategoriškai atsisakė. Apklausos policijos komisariate metu jam ne kartą buvo minėta, kad dėl jo kaltinamasis gaus teistumą ir jo vaikai negalės studijuoti, jog kaltinamasis taip pat yra principingas žmogus ir ji (tyrėja) netgi sutinka jo atsiprašyti už kaltinamąjį. Atsisakius taikytis su kaltinamuoju jam buvo pasakyta, jog kaltinamojo tėvas yra buvęs policijos pareigūnas, kurį ji (tyrėja) gerai pažįsta, kuris turi įtakingų ryšių teisėsaugos struktūrose ir ji jo vietoje pasirašytų susitaikymą. Apie nagrinėjamą įvykį nukentėjusysis V. M. parodė, kad 2018 m. sausio mėnesį, apie 2.00-3.00 val., atvyko adresu (duomenys neskelbtini), dėl nusiskundimų nugaros skausmais. Tą naktį dirbo su D. M. ir L. V.. Su D. M. sieja darbiniai santykiai, tiesiog sutampa pavardės. Atvykus minėtu adresu, D. M. ir L. V. nuėjo į laiptinę, jų ilgai nebuvo. Tada D. M. pakvietė jį ateiti, kad padėtų nuvesti žmogų iki automobilio. Laiptinėje buvo šalta, kaltinamasis sėdėjo ant laiptų, jis buvo su džinsais ir megztiniu. Akivaizdžiai matėsi, jog kaltinamasis buvo išgėręs, kartu ir jo draugė. D. M. pasakė, jog kaltinamojo draugė teigia, kad jis turi nusiskundimų sveikata (kurių kaltinamasis neišsakė, tiktai bandė sakyti, kad jam tai skauda nugara, tai jis gali paeiti, tai negali paeiti), todėl reikia kažkaip nugabenti iki automobilio atlikti pirminę apžiūrą. Bandė su kaltinamuoju susikalbėti, kad eitų iki mašinos (kad reikia nulipti laiptais, kad negerai sėdėti laiptinėje, nes šalta ir visaip kitaip), pasiūlė visas įmanomas greitojo transportavimo priemonės, tačiau kaltinamasis visko atsisakė. Kartu su D. M. ar L. V., dabar neatsimena, pakėlė kaltinamąjį, o jis teigė, kad negali paeiti, kabinosi už turėklų. Paprašė kaltinamojo, kad laikydamasis už turėklo atsistotų ant vienos kojos. Jis atsistojo ant vienos kojos, atsistojo ant kitos kojos, t. y. jo motorika nebuvo sutrikusi, jo rankų jėga buvo pakankama, kad galėtų už jo laikytis, griebtis už turėklų ir eiti į apačią. Labai lėtai ėjo į apačią iki automobilio. Kaltinamasis buvo ant jo pasviręs, mano, kad piktybiškai, kad laikytis ne už turėklų. Galima sakyti, tempė kaltinamąjį, jo kojas perkeldamas iš vienos pakopos į kitą (savo koja stūmė kaltinamojo koją į apačią, nes rankomis jį laikė), kad jis eitų, nors kaltinamasis puikiausiai stovėjo ant kojų, nebuvo taip, kad būtų pritūpęs. Tai jie buvo atsisėdę, bandė, kad jis surastų patogią padėtį, siūlė „gal einam šonu, gal laikykis šonu“, jeigu iš tikrųjų turėjo nugaros skausmų ir negalėjo juosmenį pasukti tiesiai ar šonu. Vedant kaltinamąjį nebuvo jokio konstruktyvaus pokalbio. Buvo kažkokie žodžiai, kaltinamojo draugė kažką sakė, tokie nerišlūs žodžiai. Matė kad ji kikendama ar nekikendama stovėjo apačioje ir filmavo, vietoje to, kad padėtų skatintų kaltinamąjį eiti ar bandytų išspręsti situaciją, nes jis buvo nevaldomas. Laiptinėje užtruko apie valandą. Nei jis, nei kolegės jokių smūgių kaltinamajam nesudavė. Priešingai, bandė suteikti jam visokeriopą pagalbą. Išėjus iš laiptinės priėjo prie greitosios medicinos pagalbos automobilio. Iš karto buvo atlenkta kėdutė, kad pacientas galėtų atsisėsti. Kadangi laiptelio aukštis yra didelis, pasakė kaltinamajam, kad jį apkabins po pažastimis ir perkels ant kėdutės, kad šis atsisėstų, įkeltų kojas ir saugiai būtų mašinoje, kad galėtų jį apžiūrėti. Kai kaltinamasis buvo pasodintas ant kėdutės, pasuktas, jis dėl psichozės ar suvartoto alkoholio, ar temperatūros skirtumo (nes atėjo iš šalto lauko, į šiltą automobilį) pradėjo keiktis, šaukti, kad užmuš ir panašiai bei sėdėdamas kairės rankos sugniaužtu kumščiu sudavė jam tris smūgius į dešinį petį iš priekinės (krūtinės) pusės. Galėjo paleisti kaltinamąjį, kad išvengti smūgių, tačiau jis tiesiog būtų iškritęs iš mašinos, nes buvo pusiau atsisėdęs, nuslydęs, o kėdė yra pakankamai aukšta. Laikydamas kaltinamąjį per ištiestų rankų atstumą sakė, kad liautųsi, nusiramintų, bet jis nesiliovė, tie smūgiai buvo nukreipti į jį ir pakankamai stiprūs, nes jis pajuto skausmą. Nebuvo tokie, kad jis nuvirstų nuo kojų ir negalėtų jo išlaikyti, bet jie buvo pakankamai stiprūs, suduoti vartojant keiksmažodžius sugniaužta ranka. Jam skaudėjo, jis pasakė, jog kaltinamasis liautųsi ir, kai keliu pastūmė jį ant sėdynės, kad stabiliai atsisėstų, išsitraukė dujų balionėlį bei pasakė, kad jeigu nenusiramins, bus panaudotos ašarinės dujos. Durų anga ir kėdė yra lygiai toje durų angoje. Kaltinamasis buvo pusiau atsisėdęs, įstrižai atsisukęs į duris. Jis dėl patirtų sužalojimų į medikus nesikreipė, nes buvo tik sumušimas, mėlynė, kurios niekur nefiksavo, tiesiog jautė skausmą, o akivaizdžių lūžių ar šonkaulių pažeidimų nebuvo. Buvo su megztiniu ir liemene, po kuriais turėjo marškinėlius trumpomis rankovėmis. Pirma į greitosios medicinos pagalbos automobilį buvo įžengusi L. V. (tamsi moteris), ji buvo automobilio priekyje, kad, prireikus, padėtų jam pasodinti kaltinamąjį. Atrodo, L. V. jam nepadėjo, kaltinamojo nelaikė, jo netempė, jis vienas tuo metu laikė kaltinamąjį, siekė jį saugiai pasodinti. D. M. gal iš šono įlipo ir buvo atsisėdusi automobilio priekyje – tai yra ta pati automobilio erdvė, ji niekuo nėra atskirta. D. M. buvo šalia, pradėjo pildyti dokumentus, laikė rankoje planšetę, tačiau galėjo matyti, kas ten vyksta, nes sėdėjo šonu atsisukusi į juos. Tuo metu, kai kaltinamąjį sodino į automobilį, D. M. gal atsidarinėjo duris. Einant link automobilio kaltinamojo draugė ėjo šalia iš paskos, paskui iš priekio. Tiksliai nepamena, kur ji stovėjo, kai kaltinamąjį sodino į automobilį, kažkur šalia, girdėjo jos balsą, tačiau ji negalėjo būti automobilyje, ten jos nematė. Kai buvo iškviesta policija, ji buvo kartu su kaltinamuoju automobilyje. Kaltinamojo draugė turėjo matyti smūgius. Pirma į automobilį įlipo L. V., o ne I. Š.. Automobilyje nėra filmuojama. Kėdutė, ant kurios buvo pasodintas kaltinamasis, yra atsukta į automobilio priekinį langą. Kadangi laikė duris, iš karto po suduotų smūgių paprašė D. M., kuri sėdėjo šone, kad iškviestų policiją. D. M. tai padarė. Kol atvyko policijos pareigūnai, kaltinamasis keikėsi, įžeidinėjo jį ir kolegės. Atvykus policijos pareigūnams, kaltinamasis ir toliau jį įžeidinėjo, jis nesuvokė, kad prie jo priėjo policijos pareigūnai, paskui pradėjo sakyti, jog kažkur dirba, kažkas dirba, tokie girto žmogaus pokalbiai. Iki policijos automobilio kaltinamasis nuėjo savo kojomis. Pareigūnai jo tikrai nelaikė taip, kaip jis laikė vesdamas iki greitosios medicinos pagalbos automobilio. Pareigūnai kaltinamąjį vedė prilaikydami už rankos, nes jis svirduliavo, kad nenukristų, bet kaltinamasis ėjo tvirtu žingsniu. Jie nelaikė kaltinamojo pilnu svoriu, kad jis negalėtų pavilkti kojų ir kaltinamasis neišsakė kažkokio skausmo ir nebuvo veido išraiškos, kad jam skauda. Neužfiksavo, ar kaltinamajam buvo uždėti antrankiai. Teismui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 290 straipsnio 2 dalimi, peržiūrėjus pirmąjį vaizdo įrašą (b. l. 30), nukentėjusysis V. M. parodė, jog prašė kaltinamojo draugės, kad ji prie jo (M. S.) prieitų, nes jis nesiorientavo aplinkoje. Prašė, kad ji nuramintų kaltinamąjį, kad jam nebūtų streso, nes kaltinamasis dėl apsvaigimo nuo alkoholio nesiorientavo, kad atvyko medikai. Paaiškino, kad vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės vyko laiptinėje leidžiantis į apačią. Teismui, vadovaujantis BPK 290 straipsnio 2 dalimi, peržiūrėjus antrąjį vaizdo įrašą (b. l. 30), nukentėjusysis V. M. parodė, kad jame užfiksuotos aplinkybės atvykus policijos pareigūnams. Pradžioje kalbėjo jis (V. M.), pasakojo pareigūnams, ką kaltinamasis padarė. Pasakė „spyrė su kumščiu tris kartus“, nes buvo emocijos ir ne taip išsireiškė, smūgiai buvo suduoti ranka. Atvykus policijos pareigūnams, su jais bendravo ir kaltinamasis, ir jo draugė. Kaltinamasis sakė, kad V. M. sudavė jam per galvą, kad galvoje yra žaizda. Pareigūnai apžiūrėjo kaltinamąjį, tačiau jokios žaizdos nerado. Jie (greitosios medicinos pagalbos darbuotojai) sakė, kad jokio smurto jo atžvilgiu nenaudojo, o kaltinamasis ir jo draugė teigė, kad jį sumušė.

Liudytojas N. R. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, jog kaltinamasis matytas, bet neprisimena, koks įvykis. Teismui, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, paskelbus perskaitant Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-osios kupos 4-ojo būrio vyriausiojo patrulio N. R. 2018 m. sausio 6 d. tarnybinio pranešimo dėl reikalavimų nevykdymo (b. l. 5) dalį, liudytojas N. R. parodė, kad atvykus buvo medikai, jie kreipėsi, kad pacientas yra agresyvus, juos stumdė, įžeidinėjo ir dėl to reikia pagalbos. Jie (policijos pareigūnai) atvyko, vyras sėdėjo greitosios pagalbos automobilyje, buvo agresyviai nusiteikęs, medikams siūlant jam padėti, vyras sakė, kad pagalbos nereikia, kad jie blogai su juo elgiasi, keikėsi. Jie (policijos pareigūnai) paaiškino, kad medikai nenori padaryti nieko blogo, atlieka savo darbą. Galų gale, kiek prisimena, jis pradėjo juos (policijos pareigūnus) įžeidinėti, buvo sulaikytas ir pristatytas į policijos komisariatą. Neprisimena, ar buvo kažkas dėl smurto. Teismui, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, paskelbus perskaitant kitą minėto tarnybinio pranešimo dalį, liudytojas N. R. parodė, kad apie smurto aiškinimus neprisimena, bet, jeigu tarnybiniame pranešime parašyta, vadinasi taip ir buvo. Negali tiksliai pasakyti, dėl ko vyko tas konfliktas. Neprisimena, ką pasakojo kaltinamasis. Kaltinamasis net jiems (policijos pareigūnams) būnant įvykio vietoje, girdint ir matant, grasino medikui, žadėjo surasti ir vėliau su juo susidoroti. Jie (policijos pareigūnai) aiškino, kad medikai norėjo jį vežti į ligoninę, lyg ir nugaros skausmai buvo. Grasinimai pasireiškė žodžiais, ar buvo veiksmai, neatsimena. Į policijos komisariatą jį vežė jų ekipažas, ir jų atžvilgiu jis elgėsi agresyviai. Vežant į policijos komisariatą, jis skundėsi skausmais, bet jo elgesys ir jėgos naudojimas, trenkimas tarnybiniame automobilyje – nebuvo galima sakyti, kad jam reikalinga neatidėliotina pagalba. Nuo jų automobilio iki policijos automobilio jis ėjo pats savo kojomis, tik buvo pasipriešinimas pareigūnams (b. l. 127).

Liudytojas J. Č. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad neatsimena, kur matė kaltinamąjį. Teismui, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, paskelbus perskaitant Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 2-ojo būrio vyriausiojo patrulio J. Č. 2018 m. sausio 6 d. tarnybinio pranešimo dėl reikalavimų nevykdymo dalį, liudytojas J. Č. parodė, kad detaliai nieko neprisimena. Atvyko ir žmogus buvo gan agresyviai nusiteikęs, vartojo keiksmažodžius, tiksliai nepasakys, kokius. Nepamena, ar vartojo fizinius veiksmus. Jeigu medikai kvietėsi pagalbą, tai, vadinasi, įvykis buvo rimtas, o įvykio detalių smulkiai, neprisimena. Teismui, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, paskelbus perskaitant kitą minėto tarnybinio pranešimo dalį, liudytojas J. Č. parodė, kad buvo kalba apie sudavimą paramedikui, tai, tikriausiai, sakė paramedikai. Sunkiai prisimena įvykį. Pagal juos, vyras labiau vaidino, nei jam buvo blogai, jis atrodė labai agresyvus. Medikai turėjo jį apžiūrėti, jis buvo priešiškai nusiteikęs. Jis gal daugiau buvo nusiteikęs prieš medikus, su jais (policijos pareigūnais) kartais gražiai bendravo, kartais nelabai gražiai. Atrodo, kad jie jį išsivežė. Neprisimena, kaip jis nuėjo iki automobilio, bet, berods, buvo uždėti antrankiai. Antrankių visada nededa, jeigu vykdo reikalavimus, jų nededa. Jeigu uždėjo, tai buvo agresyvus arba priešinosi sulaikymui. Nepasakys, ar vežamas kaltinamasis minėjo, kad jo atžvilgiu iš medikų pusės buvo naudojami kažkokie smurtiniai priešiški veiksmai (b. l. 127-128).

Liudytoja D. M. apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jos ir nukentėjusiojo pavardės yra vienodos, tačiau jie nėra giminės ir netgi po to karto, kai buvo įvykis, jie nėra kartu dirbę, tiesiog tada taip sutapo. Kaltinamąjį matė darbo vietoje. Apie 3.00 val. buvo iškvietimas dėl vyro nugaros skausmų. Kadangi iškvietimas buvo paprastas, jos ėjo dvi moterys. Laiptinėje sutiko stovintį kaltinamąjį ir moterį, kuri pasakė, jog greitąją medicinos pagalbą kvietė, nes negali parvesti kaltinamojo namo: jis yra neblaivus, atvažiavo iš šventės, išlipo iš taksi ir negali pareiti namo, nes nelaiko kojos. Vyriškis irgi sakė, kad negali paeiti, turėjo problemų su stuburu. Kadangi vyriškiui iki buto buvo likusi viena laiptinės pakopa, logiškiausia buvo palydėti jį iki namų ir tada žiūrėti, ar iš tikrųjų reikia medicinos pagalbos. Tačiau joms neišėjo su vyriškiu susikalbėti, kad eitų namo. Su kolege visaip bandė nuvesti jį iki buto: ir už parankių, ir už juosmens, ir už kelnių. Kaltinamasis nesimušė. Po 20 min. nusprendė pakviesti vairuotoją, kad padėtų jį vesti. Kol pakvietė vairuotoją, kaltinamasis, jo draugė ir jos kolegė jau buvo palypėję dar pusę laiptinės, tačiau niekaip nėjo namo. Tada nutarė vesti kaltinamąjį į greitosios medicinos pagalbos automobilį, vienas vedė jį už vienos parankės, kitas už kitos, su ilgiausiais įkalbinėjimais. Per 20 min. kaltinamąjį vedė ir ji, iš vienos pusės, ir vairuotojas, paskui ji paleido kaltinamąjį, kažkurį laiko tarpą perėmė jos kolegė, paskui ji su vairuotoju nuvedė jau į apačią iki mašinos. Tais momentais, kai vedė ne ji, visą laiką buvo vienoje nusileidimo aikštelėje, bendroje erdvėje, bet į kaltinamąjį žiūrėjo ne visą laiką, kadangi atsidarė planšetę, užrašė jo vardą, pavardę. Laiptinėje veiksmas vyko apie 40 min. Laiptinėje kaltinamasis elgėsi kaip ir visi neblaivūs asmenys, ypatingo agresyvumo nebuvo. Jo draugė irgi buvo kaip ir visi per kelis laiptelius. Jie ten užtruko pakankamai ilgai. Buvo momentų, kai kaltinamojo draugė buvo parėjusi į namus, vieną kartą užėjo striukės, buvo nuėjusi dar kažko paimti. Laiptinėje jie (medikai) specialiai kaltinamajam nesudavė, laikė jį už pažastų, o kadangi reikia vesti apačion per laiptelius, tai kojas patraukė už šlaunies, už kelnių. Buvo kontaktas, bet specialiai smūgių suduota tikrai nebuvo. Privedus prie automobilio, atidarius duris, dviese pasodino kaltinamojo užpakalį ant sėdynės, reikėjo užkelti jo kojas. Kadangi tai daryti dviem nebepatogu, ji, kaip moteris, atsitraukė, o kolega vienas pabandė pataisyti kaltinamąjį, kad nenuslystų. Tuo metu kaltinamasis sudavė stovinčiam nukentėjusiajam į krūtinę, vieną kartą tikrai matė, tiksliau matė du smūgius.  Nepasakys, kuria ranka sudavė, bet sudavė ne į veidą, ne į galvą, o kažkur į krūtinės sritį. Ji stovėjo šalia V. M.. To nesitikėjo, jie nustebo, nes laiptinėje kaltinamasis nebuvo agresyvus. Kai mosikuojama rankomis, jie nekreipia dėmesio, o čia kaltinamasis sudavė jau sėdėdamas, jei suduotų vieną kartą, tai būtų galima sakyti, kad netyčia, o šiuo atveju, kai sudavė du kartus, tai buvo padaryta tikslingai. V. M. po smūgių susijaudino, buvo netikėta, muštis kažkaip neįprasta. Nežino, ar smūgiai buvo stiprūs, girdėjo jų garsą. Jie vis tiek su žieminiais rūbais: ne su striukėmis, bet su bliuzonais. Tuo metu kolega jai nepasiskundė, kad jam skaudėtų. Buvo kažkoks žodinis aiktelėjimas, bet ne rėkimas. V. M. nenukrito, nesukniubo ant žemės. Kai sudavė, kaltinamojo draugė buvo lauke, šalia. Nežino, ar ji matė tuos smūgius, kadangi stovėjo už jų. L. V. taip pat stovėjo jai už nugaros. Kolegos neapžiūrėjo, dėl suduotų smūgių būtinosios pagalbos nereikėjo. V. M. prašė iškviesti policiją, ji iškvietė, atvykusiems pareigūnams trumpai nusakė situaciją. Kaltinamojo draugė ne kartą sakė, kad jie jį provokuoja ir muša. Jie (medikai) sakė jai, kad pati vestųsi kaltinamąjį, bet ji negalėjo to padaryti. Jeigu asmuo atsisako pagalbos, jį palieką, tačiau šiuo atveju kaltinamasis to nesakė. Juos nuolat filmuoja, todėl nekreipia dėmesio, gal kaltinamojo draugė ir filmavo (b. l. 128-130).

Liudytoja L. V. apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, jog kaltinamojo asmeniškai nepažįsta. Su nukentėjusiuoju nėra giminaičiai. Kaltinamąjį matė, kai važiavo į iškvietimą. Tai buvo žiemą. Nepamena, kur važiavo. Atvažiavus, buvo neblaivus kaltinamasis su panele. Nelabai atsimena šio iškvietimo. Jie vedė kaltinamąjį, jis sakė, kad labai skauda stuburą, buvo girtas. Mergina taip pat buvo girta. Jie vedė kaltinamąjį namo, parvedė į butą, bet ten nepaliko, neatsimena, kodėl. Paskui vedė į mašiną. Ji vedė kaltinamąjį už rankos kartu su felčere D. M.. V. M. buvo mašinoje, paskui jis atėjo joms padėti, jos jį pasikvietė, nes negalėjo vesti kaltinamojo, jis buvo neblaivus, priešinosi. Kaltinamąjį vedė visi kartu. Kažkaip visi pasodino jį į automobilį, kaltinamasis priešinosi, kažkaip sudavė vairuotojui. Negali atsiminti, ar vienu kumščiu sudavė. Pas juos labai daug iškvietimų. Ne kiekviename iškvietime būna panaudotas smurtas, ši situacija nebuvo įprasta. Pati matė, kad buvo suduoti smūgiai. Jie visi sodino kaltinamąjį į mašiną. Tiksliai negali pasakyti, kaip kaltinamasis sudavė nukentėjusiajam. Iš karto po suduoto smūgio V. M. pasakė, kad rašys skundą. Kai buvo suduotas smūgis, ji jau buvo pačioje mašinoje, kažkaip sodino kaltinamąjį. Kolega skundėsi, kad jam skauda. Ji jo neapžiūrėjo, ji ne medikė, tik padėjėja. Smūgio sudavimo momentą matė savo akimis, stovėjo mašinoje, jie visi jį sodino. Negali apibūdinti, kur buvo suduotas smūgis, neatsimena. Teismui, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, byloje esantiems įrodymams patikrinti perskaičius ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus liudytojos L. V. parodymus (b. l. 23), liudytoja L. V. parodė, kad tiksliai neatsimena, kaip ten buvo su tais smūgiais. Matė, kaip buvo suduotas smūgis, bet neatsimena, kaip ten tiksliai buvo. Neatsimena, kiek laiko užtruko laiptinėje, kol išvedė jį iki mašinos. Ilgai čia nebuvo. Būnant laiptinėje, kaltinamasis buvo neblaivus, jų neklausė. Buvo sunku jį vesti. Kai vedė, ji turėjo laikyti kaltinamąjį už rankos. Nematė, kad V. M. būtų grubiai elgęsis, jie visi kartu vedė kaltinamąjį, sodino (b. l. 130-131).

Liudytoja I. Š. apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, jog kaltinamasis yra jos sužadėtinis ir jie gyvena kartu. 2018 m. sausio 6 d. jų namų laiptinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), naktį, apie 2.00 val., jos sužadėtiniui surakino nugarą ir jis nebegalėjo paeiti. Jie grįžinėjo iš miesto, buvo išvykę, atšvęsti jų sukaktuves, vartojo alkoholį, gėrė alų, ji vartojo minimaliai. Kadangi jis nebegalėjo išstovėti ir ji negalėjo išstovėti, nusprendė iškviesti greitąją pagalbą. Bandė nueiti iki buto, bet jis sakė, kad nebegali paeiti. Ji iškvietė greitąją, atvažiavo pakankamai greitai. Kai atvyko medikų brigada, M. S. buvo susilenkęs, lyg pritūpęs ir prisiglaudęs prie sienos kampe. Nesėdėjo, pas juos laiptinė labai šalta, ji neleistų sėstis. Laiptinėje visada buvo šalia. Atvažiavę, kiek pamena, iš karto atėjo visi trys medikai, jie pamatė, kad žmogus neblaivus, bandė vesti į apačią, bandė iš pradžių susitarti, kur vesti, ar namo, ar į apačią, bet, kadangi jis beveik negalėjo kalbėti, nusprendė vesti į apačią ir apžiūrėti. Jį vedė šviesi moteris ir vyriškis. Kadangi jis labai sunkiai ėjo, jie abu laikė už parankių. Kojas dėliojo labai sunkiai iš to didelio skausmo, nes yra anksčiau taip buvę. Bandė jį visaip nuvesti ir į kojas paspirdami, ir patempdami. Jį vedė iki automobilio, ji tuo metu ėjo kartu. Praktiškai visada ėjo pirma ir buvo per 2-3 metrus. Nuo to momento, kai medikai atėjo į laiptinę, iki nuėjimo iki automobilio, preliminariai praėjo gal 20-30 min. Per visą laikotarpį, kol M. S. nuvedė iki automobilio, ji nebuvo niekur atitolusi. Nuvedė iki automobilio, padėjo atsisėsti į automobilį, jie paprašė dar dekio, nes buvo labai šalta ir sėdėjo. Automobilyje jokio konflikto nebuvo, jie atsisėdo tikrai gražiai. Kalba vyko tikrai, žodžių tikrai neįvardins. Belipant laiptais, dar atsimena faktą, kad M. S. kvietė ir sakė „I., užsirašyk, kad man trenkė“. Ji pati to nematė, nes, kai laiptinė yra su užsukimu, medikė liepė jai eiti greičiau į pačią, tai ji nusileido į apačią, o jie buvo ties užsukimu. Jis nesakė, kas jam trenkė, sakė, kad į krūtinę. Tai, kad M. S. buvo suduoti smūgiai, yra jos nuomonė, nes smūgių nematė. Nuėjus į apačią iki automobilio, nepasakys, ar buvo kalba apie trenkimus. Kai atėjo prie automobilio, atsimena, kad į automobilį lipo vos ne pirma, kad padėti jį įsikelti ir jam padėjo šviesi moteris ir vyriškis, o tamsi moteris buvo toliau, per atstumą. Jeigu gerai pamena, į automobilį įlipo pirma, nes bandė jį įsivesti vidun. Šviesi medikė su vyriškiu laikė M. S., o tamsi stovėjo lauke per atstumą. Tamsi medikė būtent į tą automobilio vietą, būtent kur įlipinėjo M. S., neįlipo. Kai jį kėlė, jis tikrai nesudavė, ji visada buvo šalia, tikrai matė. Jos vyras vartojo necenzūrinius keiksmažodžius. Jie buvo tariami apskritai ir tiksliai neįvardins, ar jie buvo kažkam adresuoti. Kai M. S. trenkė, jie policijos nekvietė, bet kai lipo į apačią, sakė, kad kvies policiją, nes su jais elgėsi neadekvačiai, tampė, grubiai kalbėjo. Daro prielaidą, kad pamatė, jog žmogus išgėręs, todėl automatiškai kalbėjo pakeltu tonu. Nei girdėjo, nei matė, kas iškvietė policiją. Tuo metu buvo greitosios pagalbos automobilyje. Suprato, kad medikai iškvietė policijos pareigūnus, kai pasodino į automobilį ir niekas nevyko, pasakė, kad niekur nevyks, nes laukia policijos. Sakė, kad policija iškviesta, nes yra neblaivūs, kad M. S. vartoja necenzūrinius žodžius. Jeigu neklysta, tai sakė vyriškis. Ikiteisminio tyrimo metu sakė, kad medikai iškvietė policiją apsidrausdami, nes jie (M. S. ir I. Š.) sakė, kad iškvies policiją, nes jie trenkė M. S. ir vyriškis pasakė, kad jie kvies pirmi, nes maža tikimybė, kad juo patikės. Atsimena, kaip prie greitosios medicinos pagalbos automobilio atėjo policijos pareigūnai, stovėjo vyriškis kairėje pusėje, šviesi moteriškė tiesiau, tamsios moteriškės nematė, neužfiksavo, kad būtų arti, ir kalbėjo dėl įvykio. Atvykus policijai, jie paėmė parodymus iš žmogaus ir atėjo aiškintis, kas įvyko. Girdėjo, kad žmogus aiškino policininkams nusiskundimus, nes prie jų stovėjo. Atrodo, pareigūnai nieko jų neklausė. Neprisimena, ką bendravo su pareigūnais. Kai atvyko policija, pareigūnai M. S. neapžiūrinėjo. M. S. išlipti iš greitosios pagalbos automobilio padėjo šviesi moteriškė, koja po kojos, tai užtruko gal 5 min., net aiškino, kad „imam tavo koją, pastatome ir t. t.“, toliau paėmė patys pareigūnai ir privedė prie automobilio, jį reikėjo prilaikyti, stumdyti nereikėjo. Dalį filmavo, įrašai yra neištisiniai, nes dalį filmavo, dalį nefilmavo. Nepasakys, kiek jų padarė. Šiuo metu tikrai daugiau jų neturi.

Iš V. M. 2018 m. sausio 6 d. pareiškimo matyti, kad 2018 m. sausio 6 d. atvykus į iškvietimą (duomenys neskelbtini), pasitiko neblaivus asmuo (sklido alkoholio kvapas), kuris kartu su drauge pareiškė, jog negali paeiti. Minėtą asmenį vesdami iki greitosios medicinos pagalbos automobilio apžiūrai, keikėsi necenzūriniais žodžiais, atėjus iki greitosios medicinos pagalbos automobilio, tris kartus ranka spyrė jam į dešinį petį ir krūtinę, taip sukeldamas fizinį skausmą (b. l. 1).

Iš policijos įvykių registro duomenų matyti, kad 2018 m. sausio 6 d. 3.33 val. Bendrajame pagalbos centre buvo gautas greitosios medicinos brigados Nr. 087 pagalbos prašymas dėl agresyvaus paciento, kuris konfliktuoja. Taip pat pažymėta, kad buvo gautas V. M. pareiškimas, kad 2018 m. sausio 6 d., apie 0.35 val., (duomenys neskelbtini), darbo metu atvykus į iškvietimą greitosios medicinos pagalbos automobilyje M. S. keikėsi necenzūriniais žodžiais bei vėliau tris kartus ranka trenkė jam į dešinį petį ir krūtinę, taip sukeldamas fizinį skausmą. Užfiksuota papildoma informacija apie įvykį: greitoji medicinos pagalba apžiūrėjo vietoje, pasipriešino, pristatomas į policijos komisariatą, ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (b. l. 4).

Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 4-ojo būrio vyriausiojo patrulio N. R. 2018 m. sausio 6 d. tarnybinio pranešimo dėl reikalavimų nevykdymo matyti, kad 2018 m. sausio 6 d. patruliuojant su vyriausiuoju patruliu J. Č. ir patrule K. C., apie 3.35 val. iš Vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus buvo gautas pranešimas, kad (duomenys neskelbtini), laukia greitosios medicinos pagalbos brigada Nr. 0873, nes pacientas yra agresyvus. Atvykus minėtu adresu, prie namo laiptinis pasitiko šios greitosios medicinos pagalbos brigados medikai ir paaiškino, kad atvyko į iškvietimą, pasodino vyrą (kaip vėliau iš žodžių paaiškėjo, M. S.), kuriam reikalinga pagalba, į savo automobilį, tuo metu pilietis pradėjo įžeidinėti paramediką necenzūriniais žodžiais ir kelis kartus sudavė ranka paramedikui į krūtinę. Jiems priėjus prie automobilio, beišaiškinant aplinkybes, M. S. pradėjo reikšti nepasitenkinimą medicinos darbuotojų atžvilgiu, keikėsi necenzūriniais žodžiais, taip pat, jiems matant, bandė suduoti medikui. Kaip paaiškino paramedikas, vyras skundėsi nugaros skausmais, tačiau jiems atvykus, pas vyrą nugara stebuklingai pasveiko. M. S. paaiškino, kad šiuo metu jis yra sulaikytas ir, kol bus išsiaiškintos įvykio aplinkybės, pareikalavo nutraukti neteisėtus veiksmus, apsiraminti, nesikeikti, neįžeidinėti medicinos personalo, ramiai sulaukti sprendimo. Tačiau vyras į jų reikalavimus nereagavo, pradėjo keiktis necenzūriniais žodžiais jų atžvilgiu, įžeidinėjo juos, kaip policijos pareigūnus. Kadangi vyras reikalavimų nevykdė bei elgėsi agresyviai, jam buvo suvestos rankos už nugaros ir uždėti antrankiai. Priėmus pareiškimą, sulaikytas vyras buvo įsodintas į tarnybinį automobilį. M. S. apie 4.30 val. buvo pristatytas į 1-ąjį policijos komisariatą tolimesniam aiškinimuisi. Panaudotos specialiosios priemonės – antrankiai (b. l. 5).

Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 2-ojo būrio vyriausiojo patrulio J. Č. 2018 m. sausio 6 d. tarnybinio pranešimo dėl reikalavimų nevykdymo matyti iš esmės tos pačios aplinkybės, kurios nurodytos aukščiau pateiktame vyriausiojo patrulio N. R. tarnybiniame pranešime (b. l. 6).

Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus tyrėjo V. M. 2018 m. sausio 6 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad jam nepavyko pabendrauti su V. M., kadangi jis buvo išvykęs į iškvietimą, taip pat nebuvo galimybės apžiūrėti greitosios medicinos pagalbos automobilio, kadangi jis taip pat buvo iškvietime. 1-ąjame policijos komisariate M. S. dėl girtumo nesugebėjo nieko paaiškinti. Jam buvo įteiktas šaukimas atvykti į 5-ąjį policijos komisariatą (b. l. 7).

Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 5-ojo policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos L. S. 2018 m. gegužės 10 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad įtariamasis M. S. prie ikiteisminio tyrimo medžiagos pateikė du vaizdo įrašus, susijusius su 2018 m. sausio 6 d. įvykiu (b. l. 29-30).

Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 5-ojo policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos L. S. 2018 m. gegužės 18 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėtas vaizdo įrašas, kurį ikiteisminio tyrimo metu pateikė įtariamasis M. S.. Peržiūrėjus vaizdo įrašą received_1970908119604120 nustatyta, kad vaizdo įrašas trunka 1.27 min. Vaizdo įrašas darytas prietemoje, todėl asmenys, kurie jame buvo užfiksuoti, didžiojoje dalyje įrašo matomi lyg pro rūką, taip pat užfiksuotos asmenų bendravimo turinys (b. l. 31).

Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 5-ojo policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos L. S. 2018 m. gegužės 18 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėtas vaizdo įrašas, kurį ikiteisminio tyrimo metu pateikė įtariamasis M. S.. Peržiūrėjus vaizdo įrašą received_1970907882937477 nustatyta, kad vaizdo įrašas trunka 1 min. Vaizdo įraše, prietemoje matosi dviejų vyrų – mediko ir civilio, ir moters medikės siluetai, ir užfiksuotas asmenų pokalbio turinys (b. l. 32).

Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 5-ojo policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos L. S. 2018 m. gegužės 15 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėtas Bendrojo pagalbos centro Vilniaus skyriaus pateiktas garso įrašas, susijęs su 2018 m. sausio 6 d. įvykiu.

Bendrojo pagalbos centro darbuotojas: 112.

Pranešėja: labas vakaras. Čia trukdo Vilniaus miesto greitoji, (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) namo, čia iškvietė mus, kad, kad skauda ne nugarą ir, ir vedant į ligoninę, jis negražiai elgėsi, o dabar mašinoj iš vis mušt pradėjo, tai prašom...

Bendrojo pagalbos centro darbuotojas: čia koks? (duomenys neskelbtini), taip būtų?

Pranešėja: (duomenys neskelbtini), taip. (duomenys neskelbtini).

Bendrojo pagalbos centro darbuotojas: (duomenys neskelbtini).

Pranešėja: (duomenys neskelbtini), greitosios automobily.

Bendrojo pagalbos centro darbuotojas: o kuri čia brigada būtų?

Pranešėja: 087.

Bendrojo pagalbos centro darbuotojas: 087. Supratau, gerai. O jūsų pavardė?

Pranešėja: M..

Bendrojo pagalbos centro darbuotojas: gerai, atsiūsime pareigūnus.

Pranešėja: ačiū (b. l. 35-36).

Iš alkotesterio kvito rodmenų matyti, kad 2108 m. sausio 6 d. 4.25 val. M. S. nustatytas 2.01 promilės neblaivumo laipsnis (b. l. 63).

M. S. nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados

Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis).

Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą sprendžia, kad M. S. kaltė 2018 m. sausio 6 d., apie 3.30 val., (duomenys neskelbtini), kumščiu trenkus greitosios medicinos pagalbos paramedikui V. M. į krūtinės bei pečių sritį ir taip sukėlus nukentėjusiajam fizinį skausmą, t. y. padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, visiškai įrodyta.

Kaltinamasis M. S. savo kaltės dėl šio nusikaltimo nepripažino ir parodė, kad išties kaltinime nurodytu laiku ir vietoje medikai vedė jį iki greitosios medicininės pagalbos automobilio, tačiau jis niekam nesudavė nė vieno smūgio. Pasak kaltinamojo, būtent medikas vyriškis jį grubiai vedė, sudavė jam smūgį, o kai jis medikui pagrasino, kad kreipsis į policiją, pastarasis apsidrausdamas pats iškvietė policiją. Tokius kaltinamojo parodymus patvirtino ir jo draugė I. Š., kuri taip pat tvirtino, jog M. S. niekam jokių smūgių nesudavė, tačiau teigė, kad girdėjo M. S. žodžius, jog jam kažkas sudavė, bet pati to nematė. Vis tik teismas palyginęs pirmiau paminėtų asmenų parodymus tarpusavyje bei sugretinęs su kitais bylos įrodymais sprendžia, jog kaltinamojo ir jo draugės parodymai nėra visiškai patikimi, kadangi jie susiję artimais ryšiais ir abu turi interesą duoti kaltinamajam palankius parodymus, be to, jų parodymai dėl smūgių medikui sudavimo paneigti kitų įrodymų visuma, o parodymų dalis apie mediko neva vartotą smurtą daugiau deklaratyvūs.

Šiame kontekste teismas pažymi, kad nukentėjusysis V. M. apklausiamas teisme išsamiai ir sklandžiai nurodė konkrečius kaltinamojo veiksmus, kuriuos šis atliko, kai buvo sodinamas į greitosios medicinos pagalbos automobilį. Pasak nukentėjusiojo, išėjęs iš laiptinės su kaltinamuoju, jis pastarąjį atvedė prie greitosios medicinos pagalbos automobilio. Iš karto buvo atlenkta kėdutė, kad pacientas galėtų atsisėsti. Kadangi laiptelio aukštis yra didelis, pasakė kaltinamajam, kad jį apkabins po pažastimis ir perkels ant kėdutės, kad šis atsisėstų, įkeltų kojas ir saugiai būtų mašinoje, jog galėtų jį apžiūrėti. Kai kaltinamasis buvo pasodintas ant kėdutės, pasuktas, jis dėl psichozės ar suvartoto alkoholio, ar temperatūros skirtumo (nes atėjo iš šalto lauko į šiltą automobilį) pradėjo keiktis, šaukti, kad užmuš ir panašiai bei sėdėdamas kairės rankos sugniaužtu kumščiu sudavė jam (V. M.) tris smūgius į dešinį petį iš priekinės (krūtinės) pusės. Jis tuo metu negalėjo kaltinamojo paleisti ir išvengti smūgių, nes pastarasis būtų nuslydęs nuo kėdutės. Teismas neturi pagrindo netikėti tokiais nukentėjusiojo V. M. parodymais, kadangi jie proceso metu esminėse detalėse buvo nuoseklūs, atitinka jo paties ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinį (b. l. 11), be to juos patvirtina kitų įrodymų visuma. Antai iš V. M. 2018 m. sausio 6 d. pareiškimo turinio matyti, kad jis taip pat nurodė, jog atėjus iki automobilio sulaukė trijų M. S. smūgių ranka į dešinį petį ir krūtinę (b. l. 1). Tokios aplinkybės matyti ir iš policijos registruojamų įvykių išklotinės (b. l. 4). Pažymėtina, kad iš Bendrojo pagalbos centro pateikto garso įrašo taip pat girdėti, kad apie įvykį pranešusi D. M. nurodė, jog „...vedant į ligoninę, jis negražiai elgėsi, o dabar mašinoj iš vis mušt pradėjo, tai prašom...“ (b. l. 63). D. M. apklausiama teisme patvirtino, kad tai ji kalbėjo su Bendrojo pagalbos centro operatore. Taigi, pranešėja D. M. jau skambindama Bendrojo pagalbos centro telefonu nurodė smurtinį kaltinamojo veiksmų pobūdį „...mušt pradėjo..“, kuris kartu leidžia kaltinamojo veiksmus vertinti kaip tyčinius. Pažymėtina, kad smūgių sudavimo faktą D. M. patvirtino ir apklausiama teisme, parodydama, kad matė vieną ar du smūgius, kuriuos nukentėjusiajam sudavė M. S.. Pasak D. M., atvedus M. S. prie greitosios medicinos pagalbos automobilio, atidarius duris, dviese pasodino kaltinamojo užpakalį ant sėdynės, reikėjo užkelti jo kojas. Kadangi dviem tai daryti nebepatogu, ji, kaip moteris, atsitraukė, o kolega vienas pabandė pataisyti kaltinamąjį, kad nenuslystų. Tuo metu kaltinamasis sudavė stovinčiam nukentėjusiajam į krūtinę, vieną kartą tikrai matė, tiksliau matė du smūgius. Nepasakys, kuria ranka sudavė, bet sudavė ne į veidą, ne į galvą, o kažkur į krūtinės sritį. Pažymėtina, kad tokie liudytojos parodymai iš esmės atitinka ir jos ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinį. Šiuose parodymuose liudytoja D. M. taip pat teigė savo akimis mačiusi, kaip M. S. mažiausiai du kartus sudavė nukentėjusiajam kažkur aukščiau pilvo (b. l. 20). Nors nukentėjusiojo V. M. ir liudytojos D. M. parodymai dėl smūgių skaičiaus šiek tiek skyrėsi, t. y. D. M. teigė mačiusi vieną ar du smūgius, o V. M. tvirtino sulaukęs trijų smūgių, tačiau tai nerodo jų parodymų nepatikimumo ir paaiškinama dinamiška situacija, netikėtu kaltinamojo elgesiu ir tuo, kad D. M. kurį laiką turėjo būti dėmesį nukreipusi į planšetę pildydama elektroninius dokumentus. Taigi, liudytojos D. M. parodymai esminėse detalėse atitinka nukentėjusiojo V. M. parodymus ir kitų pirmiau paminėtų įrodymų turinį, taip pat jie yra nuoseklūs, pakankamai tikslūs, o įtikinamų duomenų, kad liudytoja galėtų turėti tikslą apkalbėti kaltinamąjį byloje iš esmės nėra, jų nenurodė ir kaltinamasis.

Kartu pastebėtina ir tai, kad iš byloje esančio vaizdo įrašo kompaktiniame diske, kurį 2018 m. gegužės 10 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolu pateikė M. S. (b. l. 29-30), matyti, kad jame įrašytas vaizdo įrašas pavadinimu received_1970908119604120, kuriame girdisi kaip V. M. sako „...žmogus su ranka man užlaužė man, spyrė man tris kartus...“. Apklausiamas teisme V. M. patvirtino, kad įraše užfiksuotas jo pokalbis su atvykusiais policijos pareigūnais, o žodžiu „spyrė“ jis įvardino smūgį ranka dėl susijaudinimo. Pastebėtina, kad žodį „spyrė“ V. M. pavartojo ir 2018 m. sausio 6 d. pareiškime (b. l. 1), nors objektyviai nurodė, kad smūgiai jam suduoti ranka. Teismo vertinimu toks išsireiškimas savaime nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu, kadangi jis visur aiškiai kalba apie smūgius ranka, o toks išsireiškimas pateisinamas tuo, kad jis buvo susijaudinęs dėl smurtinių veiksmų, ką nurodė ir pats. Iš esmės emocinis nukentėjusiojo susijaudinimas girdimas ir pirmiau paminėtame vaizdo įraše. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme teismo vidinį įsitikinimą tuo, jog tiek V. M., tiek D. M. davė teisingus parodymus, stiprina ir liudytojų policijos pareigūnų J. Č. ir N. R. parodymai. Šie liudytojai apklausiami teisme patvirtino jų tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes, tarp jų ir faktą, kad jiems atvykus nukentėjusysis nurodė, jog asmuo nukentėjusįjį įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais ir kelis kartus ranka sudavė paramedikui į krūtinę (b. l. 5-6). Maža to, minėti policijos pareigūnai charakterizavo susiklosčiusią situaciją. Antai abu jie parodė, kad kaltinamasis buvo agresyviai nusiteikęs. Liudytojas N. R. parodė, kad kaltinamasis net jiems (policijos pareigūnams) būnant įvykio vietoje, girdint ir matant grasino medikui, žadėjo surasti ir vėliau su juo susidoroti. Tokia situacija bendrame įvykio aplinkybių kontekste stiprina teismo vidinį įsitikinimą tuo, kad M. S. išties prieš atvykstant pareigūnams elgėsi agresyviai ir jo agresija buvo nukreipta į mediką.

Teismo vertinimu, nepaisant to, jog kaltinamasis M. S. tvirtino, kad tiek liudytoja, tiek nukentėjusysis turėjo tikslą jį apkalbėti apsidrausdami, nes nukentėjusysis pats pirmas prieš jį naudojo smurtą, tačiau tokie jo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad pats kaltinamasis M. S. tiek teisme, tiek tyrimo metu teigė tik tai, kad jam neva sudavė vyriškis medikas, tačiau moterys prieš jį nesmurtavo. Taigi, D. M., būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, iš esmės neturėjo pagrindo duoti neteisingus parodymus, kadangi dėl jos pačios elgesio kaltinamasis jokių nusiskundimų neišsakė. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad ši liudytoja parodė, jog su V. M. tą dieną budėjo pirmą ir vienintelį kartą, taigi nėra pagrindo manyti, kad juos sieja kokie nors artimesni ryšiai ir, kad ji neva turėjo interesą pagelbėti kolegai. Tuo tarpu vertinant kaltinamojo teiginius apie tai, kad dar laiptinėje jam neva sudavė vyriškis medikas, teismas pažymi, jog išskyrus garso įrašą, kuriame girdimas kaltinamasis, sakantis „I., užsirašyk, kad.. man vožė“, iš esmės nėra jokių objektyvių duomenų apie realų ir tyčinį mediko smurtą. Teismas pažymi, kad iš to paties įrašo matyti, jog toliau po pasakytos frazės, kad jam neva vožė, jokių nusiskundimų kaltinamasis neišsako, filmuojanti moteris nukreipusi žvilgsnį į besileidžiančius asmenis sako „aš čia, viskas gerai“, tačiau jokių priekaištų neišsako. Kas tik stiprina įsitikinimą, kad jokių smurtinių veiksmų nebuvo. Teismas negali atmesti, kad kaltinamasis vedamas mediko su juo kontaktavo, todėl būdamas tokio neblaivumo laipsnio, realybę suvokė iškreiptai ir neadekvačiai, pats būdamas priešiškai nusiteikęs, bet kokį kontaktą su jį vedančiu (iš esmės nešančiu) mediku galėjo suvokti kaip netinkamą. Vis tik teismas pažymi, jog kaltinamojo M. S. parodymai dėl neva prieš jį panaudoto smurto nėra nuoseklūs. Antai tyrimo metu jis tvirtino, kad laiptinėje medikas du kartus kumščiu jam trenkė. Apklausiamas teismo posėdyje M. S. jau teigė, kad vesdamas medikas vieną kartą dešinės rankos alkūne trenkė jam į krūtinę prie širdies. Jis pats to nematė, bet tiesiog pajuto. Aiškinantis, kodėl ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė du smūgius, kaltinamasis papildomai parodė, kad paskui medikas pradėjo jį tampyti ir vėl sudavė, tačiau antras smūgis buvo labai nesmarkus, bet pirmą kartą buvo suduota lyg specialiai. Taigi, M. S. ne tik, kad buvo ne visai nuoseklus, tačiau net jeigu tikėti, jog kažkokie kontaktai tarp jo ir mediko buvo, M. S. pats nebuvo tikras, jog neva buvę smūgiai buvo tyčiniai. Tokios abejotinos aplinkybės nesudaro pagrindo manyti, kad medicinos darbuotojams buvo bent minimali priežastis patiems apsidraudžiant kviestis policiją ir jiems melagingai nurodyti kaltinamojo smurtinius veiksmus. Kartu teismas sprendžia, kad neblaivumas turėjo įtakos kaltinamojo smurtiniams veiksmams, kadangi iš alkotesterio kvito rodmenų matyti, kad 2108 m. sausio 6 d. 4.25 val. M. S. nustatytas 2.01 promilės neblaivumo laipsnis (b. l. 63), taip pat ir iš 2018 m. sausio 6 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad jis nesugebėjo duoti parodymus dėl neblaivumo, o elgėsi agresyviai.

Teismas pažymi, kad tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja D. M. parodė, jog M. S. sudavė kryptingus ir akcentuotus smūgius. Bendrojo pagalbos centro pranešime nurodytas liudytojos žodis „pradėjo mušti“ rodo, kad kaltinamojo veiksmus jis aiškiai suvokė kaip smurtinius ir tyčinius. Maža to, iš paminėtų asmenų parodymų matyti, jog smūgiai buvo net trys. Be to, tiek iš nukentėjusiojo V. M., tiek iš liudytojų D. M., L. V., N. R. ir J. Č. parodymų matyti, kad kaltinamasis M. S. įvykio metu buvo agresyvus, jo agresija buvo nukreipta prieš medikus. Minėtos aplinkybės leidžia spręsti, jog kaltinamasis M. S. ranka suduodamas tris smūgius nukentėjusiajam V. M. suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad savo veiksmu sukels nukentėjusiajam fizinį skausmą ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Sprendžiant, ar dėl pirmiau aptartais įrodymais nustatytų M. S. veiksmų (suduotų smūgių) kilo BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padariniai, t. y. ar nukentėjusiajam V. M. buvo sukeltas fizinis skausmas, teismas pažymi, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu. Būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis į medikus pagalbos (pvz., kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5/2014). Nagrinėjamu atveju nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai apie tai, kad jis pajuto skausmą yra pakankamai patikimi. Jau tuo pat metu 2018 m. sausio 6 d. pareiškime jis nurodė, kad jam skaudėjo, vėliau tai nuosekliai patvirtino ir apklausos metu. Pažymėtina, kad ir jo tuoj pat po smūgių pateiktas prašymas D. M. kviesti policijos pareigūnus, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog kaltinamojo veiksmai sukėlė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius. Pažymėtina, kad ir D. M. apklausiama teisme parodė, jog po smūgių V. M. susijaudino, buvo netikėta, muštis kažkaip neįprasta, tuo metu kolega jai nepasiskundė, kad jam skaudėtų, tačiau buvo kažkoks žodinis aiktelėjimas, bet ne rėkimas. Sugretinus šio įvykio seką, tyčinį smurtinį kaltinamojo veiksmų pobūdį bei pirmiau minėtus nukentėjusiojo ir liudytojos D. M. parodymus teismas sprendžia, kad kilo BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, t. y. nukentėjusiajam V. M. buvo sukeltas fizinis skausmas. 

Teismas konstatuoja, jog, remiantis pirmiau aptartomis, teismo nustatytomis aplinkybėmis, kaltinamojo M. S. padaryta nusikalstama veika kvalifikuotina kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Dėl M. S. skirtinos bausmės

Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalimi, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų.

Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (1 punktas), kaltės formą ir rūšį (2 punktas), padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus (3 punktas), nusikalstamos veikos stadiją (4 punktas), kaltininko asmenybę (5 punktas), asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį (6 punktas), atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (7 punktas), nusikalstama veika padarytą žalą (8 punktas). BK 55 straipsnio pagrindu asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų.

Teismas, kaltinamajam M. S. skirdamas bausmę, pirmiausia įvertina nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, nusikalstama veika padarytą žalą – padarytas vienas baigtas nesunkus smurtinio pobūdžio nusikaltimas žmogaus sveikatai, kuri visuomeninėje vertybių sistemoje užima vieną iš aukščiausių vietų, kuriuo sukeltas fizinis skausmas tarnybines pareigas vykdžiusiam nukentėjusiajam, iš esmės dėl abejotinos ir menkai pagrįstos priežasties, panaudojant tai kaip pretekstą savo veiksmams pateisinti, kurie iš tiesų buvo nulemti netinkamo situacijos vertinimo dėl apsvaigimo nuo alkoholio. Veika padaryta tiesiogine tyčia, kuri laiko požiūriu ėmė formuotis iš anksto, kadangi realizuota ne iškarto daugiabučio namo laiptinėje, kur, anot kaltinamojo, jo atžvilgiu neva buvo smurtauta, bet praėjus ilgesniam laiko tarpui greitosios medicinos pagalbos automobilyje, nukentėjusiojo kolegų akivaizdoje. Teismas taip pat atsižvelgia į byloje esančius M. S. asmenybę apibūdinančius duomenis – yra sulaukęs (duomenys neskelbtini) metų amžiaus (veiką padarė būdamas (duomenys neskelbtini) metų amžiaus), išsiskyręs, tačiau turi sužadėtinę, mažametį sūnų (b. l. 55), vidurinio išsilavinimo, pasak kaltinamojo, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ staliumi, neteistas (b. l. 59), administracine tvarka baustas iki šio nusikaltimo padarymo, turi galiojančią administracinę nuobaudą, paskirtą baudą sumokėjo (b. l. 57), Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje negydytas (b. l. 52), į Vilniaus priklausomybės ligų centrą per 5 metų laikotarpį nesikreipė dėl konsultacijos ir gydymo (b. l. 53), VšĮ Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre nesigydė (b. l. 54). Atsižvelgdamas į padarytą nusikalstamą veiką ir M. S. apibūdinančias aplinkybes, teismas sprendžia, kad ši smurtinio pobūdžio nusikalstama veika nėra nuoseklus jo gyvenimo būdo padarinys, o greičiau yra atsitiktinio pobūdžio, nulemta netinkamo situacijos vertinimo dėl apsvaigimo nuo alkoholio. M. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo tam įtakos (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Visa tai rodo, kad šiuo atveju BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis bus pasiekta M. S. už padarytą nusikaltimą paskyrus įstatymo sankcijoje numatytą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmės rūšį – laisvės apribojimą, jo dydį nustatant artimesnį minimaliam, kartu nustatant jam įpareigojimą visą bausmės atlikimo laikotarpį nuo 23 iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi (BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punktas). Teismo vertinimu, prokurorės papildomai prašomas skirti įpareigojimas nevartoti alkoholį šiuo atveju būtų perteklinis, kadangi pirmiau pateikti M. S. charakterizuojantys duomenys neleidžia spręsti apie tokią jo priklausomybę ir, nors apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tačiau nusikaltimas pripažintas atsitiktiniu, tai akcentavo ir prokurorė. Teismas sprendžia, kad laisvės apribojimo bausmė su nurodytu įpareigojimu, atsižvelgus į aukščiau paminėtas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, šiuo konkrečiu atveju atitiks protingumo ir teisingumo kriterijus bei padės įgyvendinti bausmės paskirtį, protingose ribose varžys kaltinamojo judėjimo laisvę ir skatins jį kontroliuojamam probacijos tarnybos būti atsakingu, valdyti emocijas ir ateityje nenusikalsti.

Dėl kardomosios priemonės, daiktinių įrodymų likimo

Kaltinamajam M. S. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b. l. 71), paliktina galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, daiktai, turintis reikšmę nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompaktinis diskas (1 vnt.) su M. S. pateiktais dviem vaizdo įrašais, susijusiais su 2018 m. sausio 6 d. įvykiu (b. l. 30), ir kompaktinis diskas (1 vnt.) su Bendrojo pagalbos centro Vilniaus skyriaus pateiktu garso įrašu, susijusiu su 2018 m. sausio 6 d. įvykiu (b. l. 36), nuosprendžiui įsiteisėjus paliktini saugoti byloje.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298 straipsniais, 302-305 straipsniais, 307-308 straipsniais, 313 straipsniu, teismas

n u s p r e n d ž i a :

M. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirti šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį visą bausmės laiką būti namuose nuo 23 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, mokslu ar gydymusi.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

M. S. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Daiktus, turinčius reikšmę nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompaktinį diską (1 vnt.) su M. S. pateiktais dviem vaizdo įrašais, susijusiais su 2018 m. sausio 6 d. įvykiu, ir kompaktinį diską (1 vnt.) su Bendrojo pagalbos centro Vilniaus skyriaus pateiktu garso įrašu, susijusiu su 2018 m. sausio 6 d. įvykiu, nuosprendžiui įsiteisėjus palikti saugoti byloje.

Nuosprendis per dvidešimt dienų, nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Išaiškinti M. S., kad:

1. Asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų; nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.

2. Jeigu nuteistasis dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti nustatytų įpareigojimų, teismas, bausmę vykdančios institucijos teikimu, gali atleisti jį nuo bausmės, vietoj jos paskirdamas baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę.

3. Jeigu asmuo vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, ši bausmė jam keičiama areštu pagal BK 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles.

Teisėjas                                                                                 Marijus Kursevičius