Baudžiamoji byla Nr. 2K-141/2007
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.2.12.; 2.1.4.11.2.; 2.1.6.1.
2.1.15.2.6. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. vasario 13 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
pirmininko Prano Kuconio, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant D. Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui A. Meškai,
gynėjui advokatui K. Rakauskui,
teismo
posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K.
(V. K.) kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos
teismo 2006 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. K.
pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 253 straipsnio 2 dalį ketveriems
metams, o pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį išteisintas nenustačius
jo dalyvavimo padarant šias nusikalstamas veikas.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 5 d. nutartis, kuria
nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio
kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti,
paaiškinimų,
n u s t a t ė :
V.
K. nuteistas už tai, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo, savo bute (duomenys
neskelbtini), laikė didelį kiekį šaudmenų – 96 vienetus 9 mm kalibro ir 14 vienetų 7,62 mm kalibro tinkamų šaudyti šovinių.
V.
K. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį dėl V. D. (D.) laikrodžio, piniginės, asmens tapatybės kortelės
vagystės išteisintas nenustačius jo dalyvavimo padarant šias nusikalstamas
veikas. Ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Kasaciniu
skundu nuteistasis V. K. prašo panaikinti pirmosios
instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties
dalis, kuriomis jis nuteistas pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, ir baudžiamąją
bylą nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad jis
šaudmenų neįgijo ir nelaikė. Iki kratos jo bute nebuvo jokių duomenų, net ir
operatyvinės medžiagos, kad jame gali būti šovinių. Kasatorius teigia, kad dėl policijos
pareigūno R. G., atlikusio kratą, tarnybinio rašto
prokuroras kreipėsi į teismą, jog būtų leista daryti kratą jo bute. Šiame rašte
buvo teigiama, kad V. ir R. Ž. narkotinių medžiagų galėjo
įgyti pas jį (kasatorių), tačiau teisme ši aplinkybė buvo paneigta. Taigi,
pasak kasatoriaus, nors ikiteisminio tyrimo teisėjo 2005 m. spalio 17 d.
nutartis kratai daryti buvo priimta įtarus jį (kasatorių) narkotinių medžiagų
laikymu, jo bute vietoj ieškomo objekto – narkotikų – neva buvo surastas visai
kitas objektas – šoviniai. Tai, kasatoriaus nuomone, patvirtina, kad duomenys
kratai daryti nebuvo teisingi, todėl krata jo bute daryta nesant teisėto
pagrindo, t. y. buvo neteisėta, nes atlikta pažeidžiant Lietuvos Respublikos
baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 145 straipsnio nuostatas.
Kartu kasatorius tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo teiginys, jog,
atliekant kratą, policijos pareigūnas R. G. vonios
kambaryje rado šovinius, pakištus po vonia, iš dalies sutampa su jo
(kasatoriaus) aiškinimu ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teismuose,
kad šoviniai jo bute buvo „pakišti“ paties R. G.
Kasatorius taip pat tvirtina, kad pagal BPK 145 straipsnio 4 dalies
nuostatas D. D. kvietimas kviestine nebuvo būtinas, nes kratos
metu namuose buvo jis pats bei jo sugyventinė J. P., kuri, beje, į kratoje dalyvavusių
asmenų sąrašą nebuvo įrašyta.
Kasatorius nurodo, kad kviestinė D. D. buvo
panaudota kratos proceso ir jos tariamiems rezultatams – šaudmenų suradimui –
patvirtinti, tačiau teismai neatkreipė dėmesio į šios kviestinės (vėliau –
liudytojos) asmenybę, jos psichinę būseną. Kasatorius teigia, kad D. D. teisiamajame posėdyje pati parodė, jog jai „su galva
yra negerai“ ir ji nieko nenori pasakoti, neprisimena, ar buvo rasta šovinių, ji
visą laiką buvo virtuvėje ir todėl, ar vonioje buvo ko nors ieškoma, nematė,
nepamena, ar skaitė kratos protokolą. D. D. taip pat
nurodė, kad ji yra antros grupės invalidė, turi problemų su nervais. Todėl, kasatoriaus
tvirtinimu, nebuvo galima remtis D. D. nesąmoningu bei
tariamu dalyvavimu kratos procedūroje. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai,
kad D. D. teisėjui pateikė invalidumo pažymėjimą, tačiau
šio dokumento turinys neperskaitytas, dokumento apžiūrėjimas ir turinys teismo
posėdžio protokole neužfiksuotas. Todėl jo byloje buvo pažeisti BPK 305
straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai. Kasatoriaus nuomone, invalidumo
pažymėjimo apžiūra neužprotokoluota dėl jo turinio, patvirtinančio, jog D. D. dėl psichinių trūkumų negali teisingai suvokti
reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti dėl jų parodymus. Tuo tarpu D. D. parodymai pripažinti pagrindiniu nešališku šovinių
suradimo įrodymu. Vadinasi, byloje pažeistas ir BPK 79 straipsnis. Pasak
kasatoriaus, atmetus nuosprendžio motyvą, kad liudytoja D. D.,
parašu patvirtinusi kratos protokolo duomenis, o teisme pasakyti apie surastus
šovinius vengusi dėl psichologinio pobūdžio priežasčių, t. y. nenorėjusi
viešame teismo posėdyje duoti kaltinamajam – kaimynui – nepalankių parodymų,
nebelieka kitų liudytojų, galinčių patvirtinti šovinių suradimo, o ne jų „pakišimo“
faktą. Be to, kasatoriaus teigimu, nuosprendžio ir nutarties teiginiai, kad D. D. ir J. P. dalyvavo surandant šovinius, nėra
pagrįsti įrodymais, nes liudytojų parodymai apie šių moterų dalyvavimą
surandant šovinius nėra nuoseklūs.
Kasatorius skunde nurodo, kad pareigūno R. G. tvirtinimas
apie šovinių suradimą jo bute po vonia nebuvo patikrintas pirštų atspaudų, kurie
galėjo būti palikti ant šovinių ar jų dėžučių, daktiloskopine ekspertize. Kasatoriaus
nuomone, taip buvo siekiama išvengti išvadų, galinčių paneigti šovinių laikymo
jo bute faktą.
Pasak kasatoriaus, jo byloje taip pat buvo pažeisti ir BPK 20 straipsnio
1–4 dalių reikalavimai. Kratos metu jo bute buvo ir J. P.,
tačiau jos parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu, apie kratą nieko
nekalbama. Teisiamajame posėdyje ši liudytoja nebuvo apklausta. Be to,
kasatorius teigia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai paslėpė 2005 m. gruodžio 12
d. posėdžio, kurio metu ikiteisminio tyrimo teisėja apklausė liudytoją J. P., protokolą. J. P. šios apklausos
metu tvirtino, kad nei ji, nei D. D. šovinių aptikimo
nematė, o iš virtuvės ir neturėjo galimybės matyti, kaip vonios patalpoje neva
buvo surasti šoviniai.
Kartu kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad jis lietuvių kalbos
nemoka, tačiau kratos metu vertėjas nedalyvavo. Vadinasi, pasak kasatoriaus,
buvo pažeistas BPK 8 straipsnio 2 dalies reikalavimas užtikrinti galimybę
suprasti kratos protokolo turinį bei teises apskųsti neteisėtus pareigūnų
veiksmus.
Nuteistojo V. K. kasacinis
skundas atmestinas.
Dėl kasatoriaus teiginių apie
proceso kalbos principo pažeidimą
Baudžiamojo proceso įstatyme
nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje baudžiamasis procesas vyksta valstybine
kalba, o baudžiamojo proceso dalyviams, nemokantiems lietuvių kalbos,
užtikrinama teisė daryti pareiškimus, duoti parodymus ir paaiškinimus, paduoti
prašymus ir skundus, kalbėti teisme gimtąja kalba arba kita kalba, kurią jie
moka. Visais šiais atvejais, taip pat susipažindami su bylos medžiaga proceso
dalyviai turi teisę naudotis vertėjo paslaugomis BPK nustatyta tvarka (BPK 8
straipsnio 1, 2 dalis).
Iš bylos medžiagos matyti, kad
2005 m. lapkričio 2 d. darant kratą kasatoriaus bute vertėjas nedalyvavo. Kita
vertus, V. K. susipažino su Klaipėdos miesto apylinkės
teismo 2005 m. spalio 17 d. nutartimi atlikti kratą jo
bute, tai patvirtino raštu. Kasatorius taip pat pasirašė ir 2005 m. lapkričio 2
d. kratos protokolą, pastabų dėl šio procesinio veiksmo nepareiškė, vertėjo
nereikalavo, o 2005 m. lapkričio 2 d. jo, kaip įtariamojo, apklausos metu
dalyvaujant gynėjui, paklausus, ar jis moka lietuvių kalbą, pareiškė ją mokąs. Byloje
akivaizdu ir tai, kad V. K., apklausiamas kaip įtariamasis, dalyvaudamas
pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, rašydamas apeliacinį bei
kasacinį skundus, suprato Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. spalio
17 d. nutartį ir 2005 m. lapkričio 2 d. kratos protokolą, nes esminiai skundų argumentai
yra susiję su kratos rezultatų, jos teisėtumo ginčijimu ir kyla iš minėtų
dokumentų turinio. Be to, kasatorius viso tolesnio bylos proceso metu naudojosi
vertėjo, gynėjo paslaugomis (BPK 8 straipsnio 2 dalis, 51 straipsnio 1 dalies 3
punktas). Pažymėtina ir tai, kad V. K. gimė ir gyvena Lietuvoje, mokėsi
Lietuvoje, yra Lietuvos Respublikos pilietis, 1991 m. gruodžio 18 d.–1992 m. rugsėjo
3 d. dirbo Klaipėdos miesto 3-iajame policijos komisariate. Vadinasi, vertėjo
nedalyvavimas 2005 m. lapkričio 2 d. darant kratą V. K. bute
realiai jo procesinių teisių nesuvaržė. Todėl, kolegijos nuomone, kasatoriaus
nurodomas BPK 8 straipsnio 2 dalies pažeidimas negali būti laikomas esminiu
baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu ir nėra pagrindas panaikinti ankstesnius
teismų sprendimus.
Dėl kasatoriaus argumentų apie
kratos teisėtumą
1. Nuteistasis V. K. tiek
kasaciniame, tiek apeliaciniame skunde teigia, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo
2005 m. spalio 17 d. nutartis kratai daryti buvo priimta įtarus jį narkotinių
medžiagų laikymu, tačiau jo bute vietoj ieškomo objekto – narkotikų – neva buvo
surastas visai kitas objektas – šoviniai. Todėl, pasak kasatoriaus, duomenys kratai
daryti jo bute buvo neteisingi. Vadinasi, ir krata jo bute daryta nesant
teisėto pagrindo, t. y. buvo neteisėta. Taigi jo byloje pažeistos BPK 145 straipsnio
nuostatos.
Pagal baudžiamojo proceso
įstatymą, kai yra pagrindas manyti, kad kokioje nors patalpoje ar kitokioje
vietoje yra nusikalstamos veikos įrankių, nusikalstamu būdu gautų ar įgytų
daiktų bei vertybių, taip pat daiktų ar dokumentų, galinčių turėti reikšmės
nusikalstamai veikai tirti, arba kad koks nors asmuo jų turi, ikiteisminio
tyrimo pareigūnas ar prokuroras jiems surasti ir paimti gali daryti kratą (BPK
145 straipsnio 1, 3 dalys). Vadinasi, krata daroma, kai yra ikiteisminio tyrimo
duomenų, kuriais remiantis galima pagrįstai manyti, kad kurioje nors vietoje
arba pas kurį nors asmenį yra nusikalstamai veikai tirti reikšmingi daiktai,
dokumentai ar kiti objektai. Šie duomenys turi būti realūs, pagrįsti ir gali
būti gaunami iš procesinių įrodymų šaltinių (įtariamųjų, nukentėjusiųjų,
liudytojų parodymų ir pan.) arba iš ikiteisminio tyrimo įstaigų operatyvinės
veiklos medžiagos.
Iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. spalio 17 d. nutarties matyti,
kad pagrindas kratai daryti, kaip nurodyta, buvo narkotinių, psichotropinių
medžiagų bei kitų daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti,
paieška. Minėta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis daryti kratą V. K. bute bei pagalbinėse patalpose (duomenys neskelbtini)
buvo priimta remiantis ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr.
30-1-0691-05 gauta operatyvine informacija, kad R. ir V. Ž. psichotropinių
medžiagų galėjo įsigyti iš V. K. Tai, kad R. ir V. Ž.
pirmosios instancijos teisme paneigė psichotropinę medžiagą gavę iš V. K., kaip motyvuotai nurodė apeliacinės instancijos
teismas, „nerodo nebuvus pagrindo daryti kratos pas apeliantą (t. y. V. K.), kadangi broliai R. ir V. Ž. kitoje
byloje buvo įtariamieji ir dėl savo procesinės padėties galėjo pasirinkti jiems
priimtiniausią gynybos būdą. Vertinant jų parodymus, negalima neatsižvelgti į
tai, jog ikiteisminis tyrimas kitoje byloje pradėtas, R. Ž. ir
V. Ž. perdavus į Klaipėdos m. VPK areštinę siuntinį su maisto produktais,
kuriame rasta dvidešimt šviesios spalvos tablečių su kryžiaus formos logotipu,
kurių sudėtyje įtarta buvus psichotropinės medžiagos“. Minėtos operatyvinės
informacijos duomenų pagrįstumą patikrino ikiteisminio tyrimo teisėjas, priėmęs
2005 m. spalio 17 d. nutartį daryti kratą, su jais taip pat susipažino ir
teisėjas, nagrinėjęs V. K. bylą pirmosios instancijos teisme, ir kratos
V. K. bute pagrįstumo bei teisėtumo nepaneigė. Kartu pažymėtina, kad BPK
149 straipsnio 6 dalyje imperatyviai nurodyta, kad daiktai ir dokumentai, kurių
apyvarta įstatymų uždrausta (tokiais daiktais yra ir šaudmenys), turi būti
paimti neatsižvelgiant į jų ryšį su tyrimu. Todėl apeliacinės instancijos
teismas motyvuotai konstatavo, kad „šaudmenys iš V. K. buto
paimti teisėtai“, o „tai, kad kratos metu surasti objektai skiriasi nuo 2005 m.
spalio 17 d. nutartyje nurodytų ieškomų objektų, neduoda pagrindo teigti, jog
faktinis pagrindas kratai daryti buvo neteisingas“.
2. Kartu kasatorius nurodo, kad pagal
BPK 145 straipsnio 4 dalies nuostatas D. D. kvietimas
kviestine nebuvo būtinas, nes kratos metu namuose buvo jis pats bei jo
sugyventinė J. P., kuri, beje, į kratoje dalyvavusių
asmenų sąrašą nebuvo įtraukta.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, kai darant kratą
nėra galimybės užtikrinti buto, namo ar kitų patalpų, kuriose daroma krata,
savininko, nuomininko, valdytojo, pilnamečio jų šeimos nario ar artimojo
giminaičio dalyvavimą, krata daroma kviestinio ar savivaldybės institucijos
atstovo akivaizdoje. Tačiau prireikus kviestiniai gali būti kviečiami dalyvauti
atliekant kratą ir kitais atvejais (BPK 145 straipsnio 4 dalis). Taigi
įstatymas ikiteisminio tyrimo pareigūnui palieka teisę nuspręsti, ar tais
atvejais, kai kviestinio dalyvavimas darant kratą pagal baudžiamojo proceso
įstatymą nėra būtinas, kviesti kviestinį ar ne. Vadinasi, D.
D. darant kratą V. K. bute, kaip kviestinė, dalyvavo
teisėtai, nepažeidžiant minėtų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Kita
vertus, kaip matyti iš liudytojų K. G., R. G. parodymų, nuteistasis V. K. pats
pageidavo, kad kratos metu dalyvautų kviestinė. Kartu pažymėtina, kad tai, jog V. K. sugyventinė J. P. nebuvo įtraukta
į dalyvaujančių kratoje asmenų sąrašą, nėra baudžiamojo proceso įstatymo
pažeidimas, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnas savo nuožiūra nusprendžia,
kuriuos asmenis kviesti kaip kviestinius.
3. Kasatorius taip pat teigia, kad pareigūno R. G. tvirtinimas
apie šovinių suradimą jo bute po vonia nebuvo patikrintas pirštų atspaudų,
kurie galėjo būti palikti ant šovinių ar jų dėžučių, daktiloskopine ekspertize,
taip siekiant išvengti išvadų, galinčių paneigti šovinių laikymo jo bute faktą.
Pažymėtina, kad BPK 145, 149 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios kratos
darymo pagrindus ir tvarką, nenumato, kad nuo kratos metu rastų objektų turi
būti paimami pirštų pėdsakai ir daroma jų daktiloskopinė ekspertizė. Todėl šių
klausimų sprendimas yra pareigūno, atliekančio kratą teisė, bet ne pareiga, ir
jis, įvertinęs atliekamo procesinio veiksmo aplinkybes, priima atitinkamą
sprendimą. Taigi kasatoriaus skundo teiginiai apie tai, kad 2005 m. lapkričio 2
d. jo bute atliktos kratos metu buvo pažeisti BPK 145 straipsnio reikalavimai, nepagrįsti.
4. Kartu atkreiptinas
dėmesys ir į tai, kad V. K. 2005 m. lapkričio 2 d. kratos protokolą, kaip
minėta, pasirašė, pastabų dėl kratos darymo pagrindų, tvarkos, kviestinės dalyvavimo
ar kitų aplinkybių nepareiškė, šio protokolo nuorašas jam įteiktas. V. K. pastabų dėl kratos jo bute taip pat nepareiškė ir
susipažinęs su visa baudžiamosios bylos medžiaga. Be to, ikiteisminio tyrimo
metu V. K. galėjo ginčyti kratos teisėtumą ir ikiteisminio
tyrimo teisėjo 2005 m. spalio 17 d. nutartį daryti kratą apskųsti apylinkės
teismo pirmininkui (BPK 65 straipsnis), taip pat jis turėjo teisę prokurorui apskųsti
ir ikiteisminio tyrimo pareigūno proceso veiksmus (BPK 62 straipsnis), tačiau
šiomis savo teisėmis nepasinaudojo. To, kaip pagrįstai nurodė apeliacinės
instancijos teismas, „negalima paaiškinti įstatymo nežinojimu, nes tos pačios
dienos, kai padaryta krata, popietę jis buvo sulaikytas ir jam užtikrinta teisė
į gynybą, pakviestas advokatas“.
Dėl kasatoriaus teiginių apie
įrodymus
1. Kasatorius teigia, kad teismai neatkreipė dėmesio į liudytojos D. D. asmenybę, jos psichinę būseną. Bylą nagrinėjusiam
pirmosios instancijos teisėjui pateiktas D. D. invalidumo
pažymėjimas nebuvo tiriamas, nuosprendžio aprašomoje dalyje šios aplinkybės
taip pat neatskleistos, todėl, pasak kasatoriaus, jo byloje buvo pažeisti BPK
305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai. Be to, D. D. pagal BPK 79
straipsnio nuostatas negalėjo būti šaukiama liudyti, tačiau jos parodymai
pripažinti pagrindiniu nešališku šovinių suradimo jo (kasatoriaus) byloje įrodymu.
Baudžiamojo proceso įstatyme nurodyta, kad liudytoju
negali būti asmuo, kuris pagal sveikatos priežiūros įstaigos pažymą arba teismo
psichiatro ar teismo mediko išvadą dėl fizinių ar psichinių trūkumų nesugeba
suvokti reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti dėl jų parodymus
(79 straipsnis). Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje, išskyrus paties V. K. tvirtinimą, duomenų apie tai, kad D.
D. yra psichiškai nesveika, nėra. Pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismams abejonių dėl D. D. psichinės sveikatos taip pat
nekilo. D. D. invalidumo pažymėjimas šioje byloje nėra įrodymas, kuris turėjo
būti tiriamas, o teismui buvo pateiktas patvirtinti jos teiginį, kad ji yra antros
grupės invalidė. Kita vertus, V. K. ir jo gynėjas pirmosios instancijos teisme
nepareiškė prašymo susipažinti su minėtu D. D. pateiktu
dokumentu, taip pat jie nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose
neišreiškė abejonių dėl D. D. psichikos būklės.
Taigi šioje byloje BPK 79
straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos nepažeistos.
2. Pasak kasatoriaus, jo byloje taip pat buvo
pažeisti ir BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimai. Kratos metu bute buvo ir J. P., tačiau jos parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo
metu, apie kratą nieko nekalbama. Be to, kasatorius teigia, kad ikiteisminio
tyrimo pareigūnai paslėpė 2005 m. gruodžio 12 d. posėdžio, kurio metu
ikiteisminio tyrimo teisėja apklausė liudytoją J. P., protokolą, o teisiamajame
posėdyje ši liudytoja nebuvo apklausta.
Iš liudytojos J.
P. 2005 m. lapkričio 3 d. apklausos protokolo matyti, kad, priešingai nei
tvirtina kasatorius, J. P., be kita ko, parodė ir tai, jog
2005 m. lapkričio 2 d. V. K. namuose buvo atlikta krata,
kurios metu po vonia buvo rasta daug šovinių. Iš kur šoviniai atsirado V. K. namuose, J. P. teigė nežinanti. Ši
liudytoja taip pat tvirtino, kad V. K. bute rastų šovinių įgijimo, laikymo
aplinkybės jai nežinomos. Iš bylos medžiagos matyti ir tai, kad: ikiteisminio
tyrimo teisėja liudytojos J. P. 2005 m. gruodžio 12 d.
apklausą atliko ne V. K., bet prokuroro prašymu, nurodžius, jog ši liudytoja planuoja
išvykti į užsienį ir todėl nebus galimybės jos apklausti teisme; šioje
apklausoje, be prokuroro, dalyvavo ir V. K. bei jo gynėjas; šios apklausos
protokolas, priešingai nei tvirtina kasatorius, byloje yra. Be to, pirmosios
instancijos teismui nepavykus nustatyti liudytojos J. P. gyvenamosios
vietos (esant jai užsienyje), jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai,
buvo perskaityti pirmosios instancijos 2006 m. balandžio 7 d. teismo posėdyje.
Vadinasi, teismas šiais liudytojos parodymais galėjo remtis priimdamas
nuosprendį. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad V. K. 2005
m. gruodžio 28 d., o jo gynėjas 2005 m. gruodžio 30 d. susipažino su
ikiteisminio tyrimo medžiaga, kurią, be kitų dokumentų, sudarė ir liudytojos J.
P. 2005 m. gruodžio 12 d. apklausos, kurią atliko ikiteisminio
tyrimo teisėja, protokolas, ir pastabų nepateikė. Be to, prie bylos yra pridėti
ir J. P. 2006 m. birželio 6 d. ir 2006 m. rugsėjo 21 d.
raštai. Taigi nėra pagrindo teigti, kad šioje byloje buvo pažeistos BPK 20
straipsnio nuostatos.
Dėl kasacinio skundo teiginių,
kurie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas
Kasatorius skunde taip pat nurodo, kad: jis šovinių
neįgijo ir nelaikė, o pirmosios instancijos teismo teiginys, jog, atliekant
kratą, policijos pareigūnas R. G. vonios kambaryje rado
šovinius, pakištus po vonia, iš dalies sutampa su jo (kasatoriaus) aiškinimu
ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teismuose, kad šoviniai jo bute
buvo „pakišti“ to paties pareigūno; liudytoja D. D. parodė, kad ji visą laiką
buvo virtuvėje ir todėl, ar vonioje buvo ko nors ieškoma, nematė ir pan. Šiais
ir kitais panašiais teiginiais, kasatorius iš esmės neigia pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo
ir įrodymų vertinimo.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės
instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas,
tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Baudžiamosios
bylos nagrinėjamos kasacine tvarka ir įsiteisėję teismų sprendimai tikrinami
teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y.
jeigu kasaciniame skunde argumentuotai nurodyta, kad teismai netinkamai
pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių
baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Vadinasi, nagrinėjant kasacinę bylą
nauji įrodymai nerenkami, bylos faktinės aplinkybės nenustatinėjamos.
Todėl, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, minėti
ir kiti panašūs kasatoriaus skundo argumentai, kuriais yra neigiamos pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl V. K. nusikalstamos veikos
faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo teisėjų kolegijos paliekami
nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio
skundo dalykas ir todėl yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų
nagrinėjant kasacinę bylą ribų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus
argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso
382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Pranas
Kuconis
Alvydas Pikelis
Jonas Prapiestis