Administracinė byla Nr. A20-1725/2007
Procesinio sprendimo kategorija 15.2; 16.2
(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. gruodžio 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Švenčionių rajono policijos komisariatui bei Lietuvos kriminalinės policijos biurui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir nuostolių priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas S. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas:
1) priteisti iš atsakovų Švenčionių rajono policijos komisariato (toliau – ir Švenčionių rajono PK) 555 (penkis šimtus penkiasdešimt penkis) litus ir 85 (aštuoniasdešimt penkis) centus, o iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro (toliau – ir Lietuvos KPB) ir 17620 (septyniolika tūkstančių šešis šimtus dvidešimt) litų ir 40 (keturiasdešimt) centų darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl netinkamo minimalios mėnesinės algos (toliau –ir MMA) taikymo remiantis neteisėtais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 937), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 316), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 361) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 298) ;
2) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės 18176 (aštuoniolika tūkstančių šimtą septyniasdešimt šešis) litus ir 25 (dvidešimt penkis) centus nuostolių, patirtų dėl neteisėtų Vyriausybės nutarimo Nr. 937, Vyriausybės nutarimo Nr. 316, Vyriausybės nutarimo Nr. 361 ir Vyriausybės nutarimo Nr. 298.
Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2000 m. rugpjūčio 16 d. iki 2004 m. kovo 31 d. dirbo Švenčionių rajono PK Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo pareigose, o nuo 2004 m. balandžio 1 d. dirba Lietuvos KPB Nusikaltimų tyrimo vyriausiosios valdybos 1 – osios valdybos vyresniojo tyrėjo pareigose.
Pažymėjo, kad 1999 m. liepos 8 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta, jog pareiginės algos koeficiento vieneto vertė litais ir centais yra lygi Vyriausybės patvirtintam MMA dydžiui, o pareiginės algos dydis nustatomas atitinkamą pareiginės algos koeficientą padauginus iš MMA dydžio. Toks Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintas pareigūnų atlyginimų skaičiavimo mechanizmas buvo orientuotas į tai, kad valstybės tarnautojų atlyginimai didės sulig ekonominiais valstybės rodikliais, t. y. didėjant MMA, didės ir darbo užmokestis, nes atlyginimo skaičiavimo pagrindas – MMA. Vidaus tarnybos statute, patvirtintame 2003 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu, (toliau – ir Statutas) yra įtvirtinti tarnybos ypatumų kompensavimo, teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principai (Statuto 3 straipsnio 7 ir 8 dalys). Vyriausybė nutarimu Nr. 937 patvirtino, kad darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, ši alga nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. yra 450 (keturi šimtai penkiasdešimt) litų, o valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams (toliau – ir valstybės tarnautojai) buvo nustatyta 430 (keturių šimtų trisdešimties) litų MMA. Vyriausybės nutarimu Nr. 316, Vyriausybės nutarimu Nr. 361 ir Vyriausybės nutarimu Nr. 298 darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, šis dydis buvo atitinkamai padidintas nuo 450 (keturių šimtų penkiasdešimties) litų iki 600 (šešių šimtų) litų (nuo 2006 m. liepos 1 d.), o valstybės tarnautojams MMA dydis, nepaisant spartaus valstybės ekonomikos ir vidutinio darbo užmokesčio augimo, nekito ir liko 430 (keturi šimtai trisdešimt) litų. Mano, kad minėti Vyriausybės nutarimai, kuriais buvo nuspręsta valstybės tarnautojams, kaip išskirtinei grupei, MMA nedidinti, iš esmės prieštarauja konstituciniam proporcingumo principui. Valstybės tarnautojų statusas, lyginant su kitais darbuotojais, pablogėjo, ir tokia teisinė situacija vertintina kaip konstitucinio teisėtų lūkesčių principo pažeidimas, nes valstybės tarnautojai, skirtingai nuo kitų darbuotojų, negali tikėtis darbo užmokesčio didėjimo keičiantis šalies ekonominei situacijai. Netgi atvirkščiai, augantis valstybės ekonominis pajėgumas, brangstantis pragyvenimas, didėjanti infliacija bei kiti ekonominiai rodikliai bei nekintantis MMA dydis suponavo, kad pareiškėjo gaunamos pajamos realiai mažėja. Pareiškėjo teigimu, taip valstybė ne tik nevykdo savo pačios duotų įsipareigojimų, ignoruoja ir diskriminuoja valstybės pareigūnus bei tarnautojus, bet ir pamina esminius teisinės valstybės principus.
Atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. gruodžio 18 d. nutarime konstatavo, jog apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas tik atskiroms darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės biudžeto ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijoms, nes apmokėjimo už darbą mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą. Taip pat, anot pareiškėjo, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2001 m. gruodžio 18 d. ir 2003 m. liepos 4 d. nutarimai). Toks darbo užmokesčio valstybės tarnautojams reglamentavimas, pareiškėjo nuomone, taip pat pažeidžia Konstitucijos 29 ir 48 straipsnius, t. y. valstybės garantuojamą kiekvieno žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei konstitucinį visų asmenų lygybės principą. Pareiškėjas remiasi Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimu, kuriame buvo konstatuota, jog Konstitucijoje garantuota teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra tiesiogiai susijusi su visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms principu, kad draudžiama mažinti darbo užmokestį dėl lyties, rasės, tautybės, pilietybės, politinių įsitikinimų, pažiūros į religiją ir kitų aplinkybių, nesusijusių su dalykinėmis darbuotojų savybėmis, nepasikeitus darbuotojo darbo funkcijoms, darbo apimčiai ir pan. Be to, pareiškėjas pabrėžė, jog toks teisinis reguliavimas, atsižvelgiant į teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą sąsają su nuosavybės teise, pažeidžia ir Konstitucijos 23 straipsnį (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
Pareiškėjas, remdamasis išdėstytais argumentais, teigia, jog minėti Vyriausybės nutarimai, kuriais valstybės tarnautojams buvo paliktas nepakeistas MMA dydis, yra neteisėti. Šie Vyriausybės nutarimai sudarė pagrindą neišmokėti viso jam priklausančio darbo užmokesčio ir tokiu būdu sukėlė jam žalą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucijos 5 straipsnyje nustatyta, jog valstybės valdžią Lietuvoje vykdo inter alia Vyriausybė, bet kokie neteisėti Vyriausybės veiksmai yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais, o tai reiškia, kad valstybei kyla deliktinė atsakomybė jo atžvilgiu. Anot pareiškėjo, VSAT Lazdijų rinktinės ir Druskininkų PK, kaip darbdavių, netinkamas jo darbo užmokesčio apskaičiavimas, dėl ko jam susidarė darbo užmokesčio nepriemoka, taip pat negali būti pripažintas teisėtu. Todėl šie atsakovai privalo jam išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl faktiškai jam mokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį ryšium su MMA didinimu nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. buvo privalu mokėti.
Atsakovas Švenčionių rajono PK atsiliepime į skundą nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo reikalavimu dėl atlyginimo skirtumo priteisimo, kadangi, skaičiuodamas pareiškėjui darbo užmokestį, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, kas atitinka Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime suformuluotą oficialią konstitucinę doktriną. Dėl šios priežasties nėra pagrindo konstatuoti, jog Švenčionių rajono PK, mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Taip pat nėra CK 6.271 straipsnyje nustatytų civilinės atsakomybės pagrindų.
Atsakovas Lietuvos KPB atsiliepime į skundą nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo reikalavimu dėl atlyginimo skirtumo priteisimo ir, remdamasis Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, pažymėjo, jog nėra pagrindo konstatuoti, jog jis, mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujanti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau – ir SADM) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skunde išdėstytais reikalavimais nesutinka.
Atsiliepime į skundą nurodė, kad Vyriausybės nutarimu Nr. 937, Vyriausybės nutarimu Nr. 316, Vyriausybės nutarimu Nr. 361 ir Vyriausybės nutarimu Nr. 298 patvirtinus MMA dydžius Vyriausybė patvirtino remdamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 187 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagal kurias Vyriausybė Lietuvos Respublikos trišalės tarybos teikimu nustato minimalųjį valandinį atlygį (toliau – ir MVA) ir MMA, o atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu gali nustatyti skirtingus MVA ir MMA dydžius.
Pažymėjo, kad valstybės tarnautojams darbo užmokesčio dydį reglamentuoja specialūs įstatymai, kuriuose nustatyta kitokia nei pagal darbo sutartis dirbančiųjų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalis valstybės tarnautojų pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir jos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą, kurio vienetas iki 2006 m. rugpjūčio 8 d. buvo Vyriausybės patvirtintos MMA dydžio. Kadangi pagal minėtą įstatymą žemiausiai 1 kategorijai nustatytas 2,35 pareiginės algos koeficientas, mažiausia pareiginė alga lygi 1010 (tūkstančiui dešimčiai) litų, taigi visų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dydis, anot atsakovės atstovės, visuomet buvo didesnis už MMA, taikomos darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, dydį. Be to, valstybės tarnautojų darbo užmokestį, be pareiginės algos, sudaro įvairūs priedai ir priemokos, mokami pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 ir 26 straipsnių nuostatas. Dėl MMA dydžio taikymo valstybės tarnautojams darbo užmokestis niekada nebuvo mažinamas. Dėl šios priežasties pareiškėjo teiginys, jog nedidinant MMA valstybės tarnautojmas, jų darbo užmokestis mažėja, neatitinka tikrovės.
Atkreipė dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog konstitucinis visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas diferencijuotas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu, kadangi socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį. MMA dydžių diferencijavimas yra objektyviai pateisinamas dėl to, kad valstybės tarnautojų, kaip atskiros darbuotojų grupės, dėl jų atliekamų funkcijų darbo užmokestis nustatomas kitaip negu dirbančiųjų pagal darbo sutartis darbuotojų. Remdamasi Konstitucinio Teimo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu pažymėjo, jog pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus. Mano, kad šie reikalavimai nustatant valstybės tarnautojų darbo užmokestį nebuvo pažeisti.
Tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) su pareiškėjo skundu nesutiko. Pažymėjo, kad apskaičiuojant pareiškėjui darbo užmokestį, teisės aktai nebuvo pažeisti. Atkreipė dėmesį į tai, kad 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime Konstitucinis Teismas inter alia pripažino, jog įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms, ir kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamas šio akto nekonstitucingumu. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog Švenčionių rajono PK ir Lietuvos KPB, mokėdami pareiškėjui darbo užmokestį, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo. Taip pat nėra CK 6.271 nustatytų civilinės atsakomybės pagrindų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad valstybės tarnautojų darbo užmokesčio klausimus ginčijamu laikotarpiu reguliavo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos pakeitimo įstatymo, priimto 2002 m. balandžio 23 d., 23 straipsnis, kuriame nustatyta, jog valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos, bei šio įstatymo 24 straipsnis, numatęs, jog valstybės tarnautojo pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą, pagal šio įstatymo priedelį. Koeficiento vienetas yra Vyriausybės patvirtintos MMA dydžio, o pareiginės algos dydis apskaičiuojamas atitinkamą pareiginės algos koeficientą dauginant iš MMA.
Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, jog Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 1.2 punktas, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 1.2 punktas, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 1.2 punktas ta apimtimi, kuria valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA, neprieštarauja Konstitucijai.
Teismas konstatavo, kad Konstituciniam Teismui pripažinus, kad teisės aktai, kurių pagrindu pareiškėjui buvo apskaičiuotas ir mokamas darbo užmokestis, neprieštarauja Konstitucijai, nėra teisinio pagrindo įpareigoti Lietuvos KPB mokėti pareiškėjui kitokio dydžio darbo užmokestį, įpareigoti Švenčionių rajono PK ir Lietuvos KPB išmokėti pareiškėjo nurodytą darbo užmokesčio nepriemoką ir pagal CK 6.271 straipsnį priteisti iš Lietuvos valstybės pareiškėjui jo nurodytus nuostolius.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovų Švenčionių rajono PK 555 (penkis šimtus penkiasdešimt penkis) litus ir 85 (aštuoniasdešimt penkis) centus, o iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro (toliau – ir Lietuvos KPB) ir 17620 (septyniolika tūkstančių šešis šimtus dvidešimt) litų ir 40 (keturiasdešimt) centų darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl netinkamo MMA taikymo, o iš atsakovės Lietuvos valstybės – 18176 (aštuoniolika tūkstančių šimtą septyniasdešimt šešis) litus ir 25 (dvidešimt penkis) centus nuostolių, patirtų dėl neteisėtų Vyriausybės nutarimo Nr. 937, Vyriausybės nutarimo Nr. 316, Vyriausybės nutarimo Nr. 361 ir Vyriausybės nutarimo Nr. 298.
Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimas, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis Teismas, skirtingai nuo bendrosios jurisdikcijos teismų, tam tikra prasme yra ir politinio proceso dalyvis, yra daugiau politinis sprendimas.
2. Atkreipė dėmesį į tai, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarime pažymėjo, kad Vyriausybės nutarimuose, kurių nuostatos buvo ginčijamos, MMA sąvoka buvo vartojama teisiškai nekorektiškai, dėl ko teisės subjektai yra klaidinami, keliama tam tikra painiava. Taigi Konstitucinis Teismas pripažino, jog MMA sąvoka, skirta valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui apskaičiuoti, yra teisiškai netinkama. Pabrėžė, jog dėl teisės aktuose klaidingai suformuluotų sąvokų negali būti pažeidžiamos žmogaus teisės aiškinant šias sąvokas valstybei priimtina reikšme. Taip pat buvo akcentuota, jog valstybės gyvenime negali būti skirtingų teisės aktuose tų pačių sąvokų aiškinimų ir interpretavimų.
3. Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarime nepasisakė, ar teisėtai valstybės tarnautojams, kaip išskirtinei grupei, nebuvo didinami atlyginimai, nuo 2003 m. paliekant 430 (keturių šimtų trisdešimties) litų MMA dydį, taip pat neatsižvelgė bei nevertino to, kad valstybės tarnautojai, skirtingai nuo kitų darbuotojų, negali tikėtis darbo užmokesčio didėjimo keičiantis valstybės ekonominei situacijai.
4. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į teisingą apmokėjimą už darbą reiškia ne tik teisę į vienodą atlyginimą už vienodą darbą, bet ir kiekvieno darbuotojo teisę į individualų jo darbo įvertinimą, tačiau šis įvertinimas neturi būti pagrįstas skirtingais MVA ir MMA apmokėjimo dydžiais. Atsižvelgdamas į tai apelianatas mano, kad jam mėnesinė alga nebuvo didinama nepagrįstai ir tokiu teisiniu reguliavimu yra ribojamos žmogaus teisės, pažeidžiami Konstitucijos 29 ir 48 straipsniai.
5. 1990 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba visiems valstybės tarnautojams, kurie prisieks Lietuvos valstybei, garantavo, kad jiems bus išsaugotos socialinės garantijos, ką įrodo jos 1990 m. kovo 21 d. kreipimasis į Vidaus reikalų įstaigų darbuotojus, kuriame inter alia buvo nurodyta, kad vidutinis pareigūno atlyginimas viršys uždarbio vidurkį Respublikoje. Šiuo metu pareigūno atlyginimas neviršija uždarbio vidurkio Lietuvoje.
6. Mano, kad buvo pažeistas Konstitucijoje numatytas teisėtų lūkesčių principas, kadangi jis buvo skirtingai taikomas skirtingoms darbuotojų grupėms – ne valstybės tarnautojams MMA dydis kilo iki 600 (šešių šimtų) litų (2006 m. liepos 1 d.), o valstybės tarnautojams nepakito ir liko 430 (keturių šimtų trisdešimties) litų dydžio.
Atsakovės atstovė SADM atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti apelianto skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, jog DK 187 straipsnio 1 dalis ir Vyriausybės nutarimas Nr. 937, Vyriausybės nutarimas Nr. 316, Vyriausybės nutarimas Nr. 361, Vyriausybės nutarimas Nr. 298 neprieštarauja Konstitucijai. Kiti atsakovės atstovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti argumentai yra analogiški išdėstytiems atsiliepime į pareiškėjo skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Atsakovai Švenčionių rajono PK ir Lietuvos KPB atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.
Tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovų Švenčionių rajono PK, Lietuvos KPB ir Lietuvos valstybės priteisti jam darbo užmokesčio nepriemoką ir nuostolius. Skundą grindė tuo, kad, jo nuomone, pažeidžiant konstitucinius proporcingumo, teisėtų lūkesčių, asmenų lygybės principus (Konstitucijos 29 straipsnis), taip pat žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 straipsnis), buvo nepagrįstai nedidinama MMA, kurios pagrindu valstybės tarnautojams buvo apskaičiuojamas darbo užmokestis, todėl Švenčionių rajono PK ir Lietuvos KPB privalo išmokėti jam darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. spalio 31 d. tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį buvo privalu mokėti (Švenčionių rajono PK – 555,85 Lt, Lietuvos KPB – 17620,40 Lt), o Lietuvos valstybė privalo atlyginti 18176 Lt žalą, padarytą neteisėtais teisės aktais (Vyriausybės nutarimais, kuriais nebuvo didinama MMA valstybės tarnautojams).
Nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. spalio 31 d.) pareiškėjui darbo užmokestis buvo skaičiuojamas ir mokamas vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr.IX-855 redakcija) 23 straipsniu, kuriame numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos, o taip pat šio įstatymo 24 straipsniu, kuriame nurodyta, jog jog valstybės tarnautojo pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą, pagal šio įstatymo priedėlį. Koeficiento vienetas yra Vyriausybės patvirtintos MMA dydžio, o pareiginės algos dydis apskaičiuojamas atitinkamą pareiginės algos koeficientą dauginant iš MMA. Apskaičiuojant minėtu laikotarpiu pareiškėjo darbo užmokestį taip pat buvo taikomi pareiškėjo skunde nurodyti Vyriausybės nutarimas Nr. 937, Vyriausybės nutarimas Nr. 316, Vyriausybės nutarimas Nr. 361 (2005 m. balandžio 4 d. redakcija ir 2006 m. kovo 27 d. redakcija) ir Vyriausybės nutarimu Nr. 298, kuriais Vyriausybė, vadovaudamasis Darbo kodekso 187 straipnio 1 dalimi, patvirtino MVA ir MMA dydžius atitinkamiems 2003-2006 metų laikotarpiams.
ABTĮ 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje; teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Taigi administracinis teismas negali spręsti valstybės tarnautojų darbo užmokesčio padidinimo klausimo, negali spręsti administracinio ginčo vadovaudamasis politiniais ar ekonominiais (t. y. neteisiniais) argumentais ir, nesant tam teisinio pagrindo, įpareigoti išmokėti valstybės tarnautojui didesnį darbo užmokestį.
Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, kad Vyriausybės nutarimo Nr. 937 1, 2 punktai, Vyriausybės nutarimo Nr. 316 1, 2 punktai, Vyriausybės nutarimo Nr. 361 1, 2 punktai (2005 m. balandžio 4 d. redakcija), Vyriausybės nutarimo Nr. 361 1, 2 punktai (2006 m. kovo 27 d. redakcija), Vyriausybės nutarimo Nr. 298 1 punktas, ta apimtimi, kuria valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, neprieštaravo (neprieštarauja) Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad minėtu teisiniu reguliavimu nebuvo paneigtas valstybės tarnautojų lūkestis, kad jų mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą didžiausią MMA, kurią kitiems dirbantiems asmenims atitinkamu laikotarpiu buvo (arba bus) nustačiusi Vyriausybė. Paminėtu nutarimu Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad DK 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus MVA ir MMA dydžius“ neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad vien tai, jog DK 187 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta galimybė nustatyti nevienodus MVA ir MMA dydžius atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms, savaime nereiškia, kad kuri nors asmenų grupė yra diskriminuojama arba kad kuriai nors asmenų grupei yra suteikiama privilegijų, arba kad yra suvaržoma arba paneigiama asmens teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Valstybė gali pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas; nėra negalima ir tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis. Galimybė pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas ir valstybės tarnybos teisinių santykių ypatumai, palyginti su darbo santykiais, suponuoja ir galimybę nustatyti skirtingas darbo apmokėjimo sistemas valstybės tarnautojams (taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų darbuotojams) ir kitiems dirbantiems asmenims. Diferencijuotas darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas savaime nesuponuoja diskriminacinių arba su privilegijų suteikimu susijusių nuostatų. Be to, Konstitucinis Teismas 2007 kovo 20 d. nutarime konstatavo, kad Europos Sąjungos valstybėse narėse taip pat yra laikomasi principinės nuostatos, jog nustatomi MVA ir (arba) MMA (ir apskritai MDU) gali būti diferencijuojami atsižvelgiant į įvairius veiksnius – jie nebūtinai turi būti vienodi visiems, o Europos Bendrijos steigimo steigimo sutartyje yra įtvirtinta principinė nuostata, kad esama esminio skirtumo tarp darbuotojų, dirbančių pagal samdos (darbo sutartis) ir asmenų, kurie dirba valstybės tarnyboje – yra ES valstybių narių valstybės tarnautojai.
Kaip matyti iš paminėto Konstitucinio Teismo nutarimo, nurodytų Vyriausybės nutarimų nuostatos, kuriomis valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, nebuvo pripažintos neteisėtomis – prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl jos negalėjo (negali) būti netaikomos. Atsižvelgiant į būtent šias nuostatas, pareiškėjui buvo apskaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis dalyje bylai aktualaus laikotarpio (nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. rugpjūčio 8 d., kai įsigaliojo 2006 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. X-789, kuriuo inter alia buvo pakeisti Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalis ir šio įstatymo priedėlis bei pereita prie valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimo atsižvelgiant į Seimo tvirtinamą pareiginės algos bazinį dydį). Įstatymų leidėjas Konstituciniam Teismui suteikė išimtinę teisę spręsti ar įstatymas ar kitas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 102 str., Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str.). Todėl įstatymas ar kitas teisės aktas laikytinas teisėtu ir turi būti taikomas iki nustatyta tvarka paskelbiama, jog jis prieštarauja Konstitucijai. Kadangi paminėtos Vyriausybės nutarimų nuostatos nėra pripažintos neteisėtomis (prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktams), nėra teisinio pagrindo ir teisinių argumentų teigti, kad pareiškėjui paminėtu laikotarpiu buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei priklausė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarime suformuluotą oficialią konstitucinę doktriną, teisėjų kolegijai taip pat nekyla pagrįstų abejonių dėl po 2006 m. liepos 19 d. Valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2006 m. rugpjūčio 8 d.) nustatytos valstybės tarnautojų pareiginės algos apskaičiavimo tvarkos, todėl nėra pagrindo spręsti, kad po paminėto įstatymo įsigaliojimo pareiškėjui buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei priklausė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Taigi reikalavimas dėl darbo užmokesčio skirtumo (nepriemokos) priteisimo negali būti tenkinamas.
Pagal LR CK 6.271 straipsnio 4 dalies nustatas valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nepripažinus Vyriausybės priimtų poįstatyminių teisės aktų, kuriais remiantis pareiškėjui buvo apskaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis jo nurodytu 2003-2006 metų laikotarpiu, prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, nėra jokio pagrindo tenkinti ir reikalavimo dėl žalos atlyginimo, nes akivaizdu, kad tam nėra vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis, 6.271 straipsnis).
Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad apeliaciniame skunde iš naujo yra keliami teisės aktų, reglamentuojančių MMA dydžių valstybės tarnautojams patvirtinimą ir taikymą jų darbo užmokesčiui apskaičiuoti, atitikties Konstitucijai klausimai, dėl kurių Konstitucinis Teismas jau pasisakė 2007 m. kovo 20 d. nutarime. Konstitucinis Teismas 2006 m. birželio 6 d. nutarime pažymėjo, kad “visus bendrosios kompetencijos teismus – Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, Lietuvos apeliacinį teismą, apygardų ir apylinkių teismus, taip pat specializuotus teismus (Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir apygardų administracinius teismus) saisto Konstitucijos 107 straipsnyje įtvirtintas Konstitucinio Teismo sprendimų jo kompetencijai priskirtais klausimais galutinumas ir neskundžiamumas; visi bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai yra saistomi Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos <...>”. Pagal Konstituciją tik Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus spręsti, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis). Taigi administracinis teismas negali neatsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimą ir priimti kitokį sprendimą dėl šiuo nutarimu išspręstų klausimų.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde mini Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 21 d. kreipimąsi į Vidaus reikalų įstaigų darbuotojus. Šis kreipimąsis sprendžiant nagrinėjamą individualų ginčą negali būti pagrindu tenkinti pareiškėjo reikalavimus, nes šiai bylai aktualiu laikotarpiu valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimą visų pirma reglamentavo ne paminėtas kreipimasis, o Valstybės tarnybos įstatymas, be to, paminėtame kreipimesi vidaus reikalų įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo klausimai konkrečiai sureguliuoti nebuvo, pagal savo pobūdį ir turinį šis kreipimasis buvo politinio - programinio, o ne norminio reguliavimo pobūdžio.
Atsižvelgdama į prieš tai pateiktus argumentus kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai negali būti pripažinti pagrįstais. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
S. J. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai | Laimutis Alechnavičius |
| Laimė Baltrūnaitė |
| Dainius Raižys |