
PANEVĖŽIO APYGARDOS
TEISMAS
S P
R E N
D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m.
birželio 18 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos
pirmininkės Birutės Valiulienės, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja),
Margaritos Dzelzienės, sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei, dalyvaujant atsakovės
atstovui Vitalijui Šaškovui,
viešame teismo posėdyje
žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos
apsaugos ministerijos apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 21 d.
sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų M. Ž., A. J.,
N. M., V. T., A.
G., S. G., V. A., S. U., R. Š., B.
P., E. U., E. B.,
J. T., A. M., A.
K., R. B., R. M., K. Š., A. G. ieškinį atsakovui Valstybinei teismo psichiatrijos
tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl darbo apmokėjimo esant
nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų priteisimo, institucija, teikianti išvadą –
Lietuvos Respublikos Valstybinė darbo inspekcija.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
NUSTATĖ:
Ieškovai nurodė, kad
jie dirba Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos
ministerijos Utenos ekspertiniame skyriuje sanitarais. Jų darbas susijęs su
asmenų, tiriamų Utenos ekspertiniame skyriuje, priežiūra. Ieškovų teigimu, jie
dirba darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, tačiau jiems nemokamos
priemokos, nors darbas, susijęs su psichikos ligonių ir sergančiųjų alkoholine,
toksikologine psichoze gydymu ir priežiūra, yra priskiriamas prie pavojingų
darbų pagal Vyriausybės 2002-09-03 nutarimu Nr. 1386 patvirtintų Pavojingų
darbų sąrašo 3.13 punktą. Atsakovė pripažino, kad pavojingos darbo sąlygos darbuotojams,
dirbantiems su psichikos ligoniais, nepanaikintos, tačiau vėliau nurodė, jog
priemokų mokėjimas buvo nutrauktas remiantis 2000-10-17 Žmonių saugos darbe
įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. VIII-2063 86 str. 3 d. Ieškovų teigimu, DK
192 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad, jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo
sąlygų, už darbą tokiomis sąlygomis mokamas padidintas, palyginti su
normaliomis darbo sąlygomis, tarifinis atlygis, o konkretūs apmokėjimo dydžiai
nustatomi kolektyvinėse ir darbo sutartyse, yra imperatyvi įstatymo nuostata,
kurios pagrindu turi būti mokamas padidintas tarifinis atlygis. Kadangi nuo
2003-01-01 neteko galios Vyriausybės 1995-12-13 nutarimas Nr. 1555, kuriuo buvo
patvirtinta Priemokų už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir
pavojingomis sąlygomis dydžių nustatymo tvarka, tai pagal galiojusios tvarkos
3.3 punktą ieškovams turi būti mokamos ne mažesnės kaip 30 procentų nustatytos
minimalios mėnesio algos dydžio priemokos už trejų metų darbo laikotarpį nuo
ieškinio padavimo dienos. Be to, pagal Delspinigių nustatymo už išmokų,
susijusių su darbo santykiais, pavėluotą
mokėjimą įstatymo 2 str. 1 d., kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai
išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos,
kartu su jomis darbuotojui mokami delspinigiai, kurių dydį sudaro 0,06 procento
priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną,
pradedant skaičiuoti po septynių kalendorinių dienų, kai išmokos nustatytu
laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo
dieną. Dėl to ieškovai prašė teismo priteisti iš atsakovo:
– ieškovams M. Ž., V.
T., A. G., S. G., V. A., S. U., R. Š., B.
P., E. U., A. G.,
E. B., J. T., A.
M., A. K., K. Š. po 6390 Lt skolos už pavojingą darbą laikotarpiu nuo 2005-03-01
iki 2008-03-01, nuo 2008-03-01 - po 30 procentų nuo Vyriausybės nustatytos
minimalios mėnesinės algos dydžio priemokos už darbą esant nukrypimų nuo
normalių darbo sąlygų, 0,06 procento dydžio delspinigių nuo skolos sumos
už laikotarpį nuo 2005-03-01 iki 2008-03-01 už kiekvieną praleistą kalendorinę
dieną, pradedant skaičiuoti po septynių dienų, kai priemoka turėjo būti
išmokėta ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną, penkių procentų
dydžio metinių palūkanų nuo 6390 Lt sumos, palūkanas skaičiuojant nuo ieškinio
padavimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo;
– ieškovams A. J., N.
M., R. B. po 2820 Lt skolos už
pavojingą darbą laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2008-03-01, nuo 2008-03-01 - po 30 procentų nuo Vyriausybės nustatytos
minimalios mėnesinės algos dydžio priemokos už darbą esant nukrypimų nuo normalių
darbo sąlygų, 0,06 procento dydžio delspinigių nuo skolos sumos už laikotarpį
nuo 2007-01-01 iki 2008-03-01 už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną,
pradedant skaičiuoti po septynių dienų, kai priemoka turėjo būti išmokėta ir
baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną, penkių procentų dydžio
metinių palūkanų nuo 2820 Lt skolos, palūkanas skaičiuojant nuo ieškinio
padavimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo;
– ieškovui R. M. 3390 Lt skolos už pavojingą
darbą laikotarpiu nuo 2006-03-01 iki 2008-03-01, nuo 2008-03-01 - 30 procentų
nuo Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos dydžio priemokos už darbą
esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, 0,06 procento dydžio delspinigių nuo
skolos sumos už laikotarpį nuo 2006-03-01 iki 2008-03-01 už kiekvieną praleistą
kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po septynių dienų, kai priemoka turėjo
būti išmokėta ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną, penkių
procentų dydžio metinių palūkanų nuo 3390 Lt skolos, palūkanas skaičiuojant nuo
ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo. CK 6.210 str. pagrindu prašė
priteisti penkių procentų dydžio metinių palūkanų už sumą, kurią sumokėti
praleistas terminas.
Utenos rajono apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 21 d.
sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo ieškovams:
- M. Ž., V.
T., A. G., S. G., S. U., B. P., E.
U., A. G., E. B., J. T.,
A. K., K. Š. po 6480 Lt skolos už darbą,
esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį nuo 2005-03-01 iki
2008-03-01, po 920 Lt priemokos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo
sąlygų, už laikotarpį nuo 2008-03-01iki 2008-11-01;
- A. J., R.
B. po 2722 Lt skolos už darbą, esant nukrypimų
nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį nuo 2007-01-18 iki 2008-03-01, po 1920
Lt priemokos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį
nuo 2008-03-01 iki 2008-11-01;
- N. M. 2640 Lt skolos už darbą,
esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį nuo 2007-02-01 iki
2008-03-01, 1920 Lt priemokos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo
sąlygų, už laikotarpį nuo 2008-03-01 iki 2008-11-01;
- - V. A. 6287 Lt skolos už darbą,
esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį nuo 2005-04-11 iki
2008-03-01, 1920 Lt priemokos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo
sąlygų, už laikotarpį nuo 2008-03-01 iki 2008-11-01;
- R. Š. 3660 Lt skolos už darbą,
esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį nuo 2005-03-01 iki
2006-12-31, 2280 Lt skolos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų,
už laikotarpį nuo 2007-04-02 iki 2008-03-01, 1920 Lt priemokos už darbą, esant
nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį nuo 2008-03-01 iki 2008-11-01;
- A. M. 6030 Lt skolą už darbą, esant
nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį nuo 2005-06-01 iki 2008-03-01,
1920 Lt priemokos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už
laikotarpį nuo 2008-03-01 iki 2008-11-01;
- R. M. 4560 Lt skolos už darbą,
esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį nuo 2006-03-01 iki
2008-03-01, 1920 Lt priemokos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo
sąlygų, už laikotarpį nuo 2008-03-01 iki 2008-11-01;
Priteisė iš atsakovės
ieškovams M. Ž., N. M., V.
T., A. G., S. G., S. U., B. P., E.
U., A. G., E. B.,
J. T., A. M., A.
K., K. Š. 0,06 procento dydžio priklausančios išmokėti kasmėnesinės
priemokos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį
nuo 2005-03-01, A. J. –
nuo 2007-01-18, V. A. –
nuo 2005-04-11, R. Š. –
nuo 2005-03-01 iki 2006-12-31 ir nuo 2007-04-02, R. B.
– nuo 2007-01-18, R. M. – nuo 2006-03-01, delspinigių už kiekvieną praleistą dieną,
pradedant skaičiuoti po septynių dienų, kai priemokos turėjo būti sumokėtos, ir
baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną, indeksuojant delspinigių
dydį kartą per metus Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta
tvarka, atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius
metus; įpareigojo atsakovę DK 192 str. 2 d. nustatyta tvarka per tris mėnesius
nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti ieškovams M.
Ž., A. J., N. M., V. T., A. G., S.
G., V. A., S. U., R. Š., B. P., E.
U., E. B., J. T.,
A. M., A. K., R.
B., R. M., K. Š.,
A. G. padidinto tarifinio
atlygio už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydį ir nustatytą
padidintą tarifinį atlygį už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų,
mokėti nuo 2008-11-01; nurodė, kad per teismo
nustatytą trijų mėnesių nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos terminą atsakovui
neįvykdžius pirmiau nurodytos pareigos, šiam bus skirta 700 Lt bauda; kitus
ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas pagal Utenos
ekspertinio skyriaus I ir II poskyrio sanitarų pareiginius nuostatus, atsakovo
2007-10-26 raštą, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos
apsaugos ministerijos nuostatus nustatė, kad ieškovų darbas susijęs su
psichikos sutrikimų turinčių asmenų priežiūra. Be to, šių aplinkybių neginčijo
ir atsakovas. Iš byloje esančios kolektyvinės
sutarties, galiojančios nuo 2003-06-01, darbo sutarčių su ieškovais, ieškovų ir
atsakovo paaiškinimų teismas taip pat nustatė, kad šiuose dokumentuose
ieškovams nebuvo nustatytas padidintas darbo apmokėjimas už darbą, esant
nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Teismas nurodė, kad pagal Psichosocialinių
rizikos veiksnių tyrimo protokolą ieškovų darbo vietose buvo nustatyti
psichosocialiniai rizikos veiksniai, kuriems pašalinti atsakovas 2007-11-23
patvirtino šių veiksnių šalinimo ir mažinimo priemonių planą, taip pat pateikė
2008-10-21 sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintą Valstybinės teismo
psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio
skyriaus II poskyryje tiriamų asmenų apsaugos ir priežiūros finansavimo
programą. Teismas, remdamasis šiomis aplinkybėmis, konstatavo, kad ieškovai
dirbo pavojingomis sąlygomis ir bylos nagrinėjimo metu jos nebuvo panaikintos,
todėl ginčo santykiams turėjo būti taikomas DK 192 straipsnis, kuris yra
imperatyvioji nuostata. Teismas, apskaičiuodamas atlygį už darbą pavojingomis
sąlygomis, rėmėsi Žmonių saugos darbe įstatymo 69 str. 6 d., Vyriausybės 1995-12-13
nutarimu Nr. 1555 patvirtintos Priemokų už darbą kenksmingomis, labai
kenksmingomis ir pavojingomis sąlygomis dydžių nustatymo tvarkos 3.3 punktu;
nesant teisės akto, kuris nustatytų priemokų už darbą pavojingomis sąlygomis dydį,
klausimo neišsprendus kolektyvinėje ir darbo sutartyse, teismas rėmėsi
paskutiniais galiojusiais teisės aktais, kuriuose nustatyti priemokų už darbą
pavojingomis sąlygomis dydžiai, ir priteisė ieškovams 30 procentų dydžio
valstybės nustatyto minimalaus valandinio atlygio (mėnesio algos) dydžio
priemokos nuo jų faktinio darbo laiko pradžios, bet ne daugiau kaip už trejus
metus nuo ieškinio padavimo dienos. Tokio paties dydžio priemokas (30 procentų
dydžio valstybės nustatyto minimalaus valandinio atlygio (mėnesio algos)
priteisė visiems ieškovams už laikotarpį nuo 2008-03-01 iki 2008-11-01. Kadangi bylos nagrinėjimo
metu teismas nustatė, kad ieškovai dirbo darbo sąlygomis, esant nukrypimų nuo
normalių darbo sąlygų, o atsakovas nesilaikė įstatymų reikalavimų, todėl
įpareigojo atsakovą DK 192 str. 2 d. nustatyta tvarka per tris mėnesius
nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti ieškovams padidinto tarifinio
atlygio už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydį ir nustatytą
padidintą tarifinį atlygį už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų,
mokėti nuo 2008-11-01.
Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti
Utenos rajono apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį
atmesti, priteisti iš ieškovų solidariai turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė,
kad teismas netinkamai vertino
byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į dalį bylai reikšmingų aplinkybių,
netinkamai išaiškino ir pritaikė materialines bei procesines teisės normas,
nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos bei klaidingai konstatavo,
jog ieškovai dirba esant nukrypimams nuo normalių darbo sąlygų (DK 192 str.):
1.
Teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 191 str. 1-7 p. ir 192 str. 2 d. įtvirtintas
nuostatas dėl normalių darbo sąlygų ir nukrypimo nuo normalių darbo sąlygų. Padarė
neteisingą išvadą, kad nukrypimas nuo normalių darbo sąlygų aiškintinas kaip
bet kokia įmanoma grėsmė darbuotojų sveikatai. Nukrypimas nuo normalių darbų
sąlygų turi būti aiškinamas kaip darbo sąlygos, kurios viršija leistinas koncentracijas
ir lygius, ribines vertes, įtvirtintus įstatymų, kitų norminių aktų. Ieškovų
darbas nėra priskirtinas prie darbų
pavojingomis sąlygomis, nes kaip nurodyta 2002-09-03 LRV nutarimo Nr.
1358 3.13 p., dirbantys pavojingomis darbo sąlygomis laikomi asmenys, kurie
gydo ir prižiūri psichikos ligonių sveikatą. Ieškovai nevykdė ligonių gydymo ir
medicininės priežiūros, todėl ieškovų darbas nelaikytinas darbu pavojingomis
sąlygomis. Nors remiantis Psichosocialinių rizikos veiksnių tyrimo
metodinių nurodymų, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos
ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005-08-24
įsakymu Nr. V-669/A1-241, 13 p., nustačius riziką darbuotojų sveikatai dėl
psichosocialinių veiksnių poveikio, darbdaviui atstovaujantis asmuo ar jo
pavedimu darbdavio įgaliotas asmuo darbuotojų saugai ir sveikatai planuoja ir
tvirtina su darbuotojų atstovu suderintą priemonių planą psichologinei rizikai
mažinti ir / ar šalinti, tačiau tokios rizikos nustatymas bei plano parengimas
nereiškia, kad yra nukrypimas nuo normalių darbo sąlygų. Priešingai, priemonių
plano psichosocialinei rizikai mažinti ir / ar šalinti sudarymas yra rodiklis,
kad buvo nustatyta priimta rizika (t. y. nėra nukrypimų nuo normalių sąlygų),
darbo sąlygos atitinka normalių sąlygų reikalavimus ir naudojant tam tikras
priemones rizika yra naikinama. Be to, Psichosocialinių veiksnių tyrimo
protokole (2 t., b. l. 114-120) užfiksuota situacija buvusi 2007 metų gegužės –
birželio mėnesiais ir atspindi darbo sąlygų būklę tik tuo laikotarpiu, tačiau
nenurodo, kokios darbo sąlygos buvo visais 2005-2008 metais bei šiuo metu.
Todėl mano, jog teismas nepagrįstai priteisė priedus už visą šį trejų metų
laikotarpį bei įpareigojo nustatyti juos į ateitį. Be to, atlikus tyrimą dėl
sanitarų darbo intensyvumo 2005-2008 metais nustatyta, kad pastarieji dirbo tik
22 procentų pajėgumu, t. y. jų darbo krūvis nebuvo didelis. Taigi, jeigu
sulygstant darbo užmokestį darbo sutarties šalys atsižvelgė į darbo sąlygų
specifiką ir susitarė dėl konkretaus apmokėjimo (padidinant pagrindinį darbo
užmokestį arba alternatyviai sulygstant priedus, priemokas), toks susitarimas
yra laikomas tinkamu DK 192 str. 1 d. įgyvendinimu, dėl ko iš darbdavio
darbuotojo naudai negali būti priteisiamas joks kitas papildomas apmokėjimas.
2. Byloje pateikta atsakovo licencija
patvirtina, kad, jis neturi teisės verstis sveikatos priežiūros bei gydymo
veikla, todėl atsižvelgiant į tai, negalima tokia situacija, kad ieškovai būtų
galėję teikti psichikos ligonių sveikatos priežiūros bei gydymo paslaugas, t.
y. būtų galėję dirbti pavojingomis sąlygomis (2002-09-03 Vyriausybės nutarimo
Nr. 1358 3.13 p.). Be to, ieškovų pareiginiuose nuostatuose, priešingai nei
nurodo teismas, taip pat nėra numatyta pareigų, susijusių su sveikatos gydymu
bei sveikatos priežiūra. Tokiu būdu, akivaizdu, kad ieškovai dirbo normaliomis
darbo sąlygomis, nukrypimo nuo normalių darbo sąlygų nėra, todėl pagrindo
priteisti papildomas sumas taip pat nėra.
3. Kadangi iš byloje esančių faktinių
aplinkybių matyti, kad ieškovų darbo sąlygos yra ir buvo normalios, todėl jiems
padidintas mokėjimas (priedai, priemokos) negali būti priteisiami ar
įpareigojama nustatyti priemokas į ateitį. Net ir tuo atveju, jei teismas
manytų, kad ieškovų darbo sąlygos nebuvo normalios, šalys darbo sutartyse buvo
sulygę tinkamą apmokėjimą už darbą, o ieškovai sutiko, jog tai yra tinkamas bei
pakankamas atlyginimas už darbą esamomis darbo sąlygomis. Be to, pagal Vyriausybės
1993-07-08 nutarimo Nr. 511 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų
darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo“ 5.2 p., atskiros priemokos bei priedai už
darbą, esant nukrypimui nuo normalių sąlygų, nenumatyti. Sprendimas priteisti
ieškovams priemoką, lygią 30 procentų minimalios mėnesinės algos, prieštarauja
įstatymams, o, netgi jei ir būtų priteisiamos papildomos sumos, tai jos
neturėtų viršyti 5 procentų (Valstybės tarnautojų ir darbuotojų, gaunančių
darbo užmokestį iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, savivaldybių
biudžetų ir valstybės pinigų fondų, darbo užmokesčio fondo apskaičiavimo
metodikos, patvirtintos 2003-03-03 Vyriausybės nutarimu Nr. 280, 2.1.2
p.).
Atsiliepimu
į atsakovo apeliacinį skundą ieškovai prašo apylinkės teismo sprendimą palikti
nepakeistą. Nurodo, kad atsakovas 2008-04-10 pateikdamas atsiliepimą į
pareikštą ieškinį visiškai pripažino tą aplinkybę, kad ieškovai dirba esant
nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, o priedai nemokami dėl pasikeitusio
teisinio reglamentavimo ir finansavimo trūkumo. Tokiu būdu, apeliantas apeliaciniame
skunde negali ginčyti tų aplinkybių, kurias pats, betarpiškai dalyvaudamas
nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pripažino. DK 192 str. 1 d.
įstatymo leidėjo vartojama formuluotė „ ... mokamas padidintas, palyginti su
...“ reiškia imperatyvą, kuris privalomas tiek darbdaviui, tiek darbuotojui.
Darbo teisinių santykių šalių diskrecijai paliekama tik susitarti dėl
konkretaus padidinto tarifinio atlygio dydžio ir mokėjimo formos. Apeliantas
nenurodė, jog šioje civilinėje byloje būtent darbdavys atsisakė tartis dėl DK
192 str. kolektyvinėje ar darbo sutartyje bei mokėti padidintą tarifinį atlygį.
Taigi, negalima tokia situacija, kad darbuotojai, dirbantys pavojingą darbą,
gautų tokį patį darbo užmokestį kaip darbuotojai, dirbantys normaliomis darbo
sąlygomis, nepaisant tos aplinkybės, kad nei kolektyvinėje, nei darbo sutartyse
tokie klausimai neaptarti. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovams
mokamas padidintas, palyginti su normaliomis sąlygomis, tarifinis atlygis, t.
y. apeliantas pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, koks yra
sanitarų tarifinis atlygis esant normalioms darbo sąlygoms, todėl nėra jokių
faktinių ir teisinių galimybių palyginti, ar ieškovams mokamas didesnis
tarifinis atlygis nei įprastai mokama sanitarams. Teigia, jog nepagrįstas
apelianto argumentas, kad rizikos nustatymas nereiškia, jog yra nukrypimas nuo
normalių darbo sąlygų. Priešingai, pagal 2003-10-16 Socialinės apsaugos ir
darbo ministro ir Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. A1-159/V-612 patvirtintų
Profesinės rizikos vertinimo nuostatų 20 ir 21 p. nustačius riziką, apeliantas
turėjo priimti sprendimą dėl rizikos priimtinumo ir nepriimtinumo.
Nepateikdamas teismui administracijos vadovo sprendimo dėl rizikos priimtinumo
ar nepriimtinumo ir profesinės rizikos nustatymo kortelės, atsakovas pripažino,
kad rizika yra nepriimtina. Nors skunde nurodoma, kad psichosocialinių rizikos
veiksnių tyrimo protokole Nr. U-1 užfiksuota situacija 2007 m. gegužės – birželio
mėnesiais, tačiau bylos nagrinėjimo metu pats apeliantas iš esmės pripažino,
kad situacija nesikeitė, o priemonių planas nėra įgyvendintas. Be to,
nepagrįstas ir tas skundo teiginys, kad pasirašydami darbo sutartis ieškovai
sutiko su darbo apmokėjimo sąlygomis ir negali reikalauti papildomo užmokesčio.
Ta aplinkybė, kad įsigaliojus DK 192 str. darbdavys neiniciavo darbo sutarčių
pakeitimo ar pasirašydamas naujas darbo sutartis nesivadovavo DK 192 str.
imperatyvu, negali būti pripažįstama teisėtais darbdavio veiksmais, kaip ir
aplinkybė, kad apeliantas nėra privatus asmuo, negali būti sąlyga, pateisinanti
įstatymo įpareigojimų nevykdymą.
Utenos rajono
apylinkės teismo 2008 m.
lapkričio 21 d. sprendimas naikintinas, o, kadangi byloje surinkta pakankamai
duomenų bylą išnagrinėti iš esmės, panaikinus skundžiamą sprendimą, priimtinas
naujas sprendimas ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Teisėjų kolegijos
nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines teisės
normas, reglamentuojančias įrodinėjimą civiliniame procese (CPK 176 str.–185 str.), netinkamai ir nepilnai nustatė
reikšmingas teisingam šio ginčo išsprendimui faktines aplinkybes, netinkamai
aiškino ir taikė DK 192 str., nes neatsižvelgė į tai, kad tai yra
blanketinio pobūdžio teisės norma, nustatanti, kad tais atvejais, kai yra
nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą tokiomis sąlygomis konkretūs
apmokėjimo dydžiai nustatomi kolektyvinėse ir darbo sutartyse, taip pat neįvertino
to fakto, kad šiuo metu galiojantys teisės aktai nereglamentuoja konkrečių
darbo apmokėjimo dydžių, kai yra nukrypimas nuo normalių darbo sąlygų, neatsižvelgė
ir netyrė, kokio teisinio reglamentavimo pagrindu buvo sudarytos šalių darbo
sutartys, nevertino šių sutarčių sąlygų, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą
sprendimą ieškinį tenkinti (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo
pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Byloje esančių
įrodymų visuma nustatyta, kad ieškovai M. Ž., A.
J., N. M., V. T., A. G., S. G., V.
A., S. U., R. Š., B. P., E. U., E.
B., J. T., A. M.,
A. K., R. B., R.
M., K. Š., A. G. yra Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos
ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus sanitarai, kurių darbas susijęs su
psichikos sutrikimų turinčių asmenų priežiūra (2 t., b. l. 111-113). Utenos ekspertinis skyrius yra atsakovės Valstybinės teismo
psichiatrijos tarnybos padalinys, kuriame pagal teismo nutartį atliekamos
stacionarios teismo psichiatrijos ekspertizės tiriamiesiems suimtiems ir
nesuimtiems asmenims, kurie įvykdė nusikalstamą veiklą. Tiriamieji asmenys su
produktyvia psichotine simptomatika sudaro iki 30 procentų visų tiriamų asmenų.
Reikšmingas tiriamųjų asmenų kontingento ypatumas yra jų padidintas socialinis
pavojingumas (2 t., b. l. 125). Vyriausybės 2002-09-03 nutarimu Nr. 1358 „Dėl pavojingų darbų sąrašo
patvirtinimo“ psichikos ligonių ir sergančių alkoholine, toksikologine psichoze
gydymas ir priežiūra buvo priskiriama prie pavojingų darbų (3.13 p.).
Vyriausybės 1995-12-13 nutarimu Nr. 1555 „Dėl priemokų už darbą kenksmingomis
ir pavojingomis sąlygomis dydžių nustatymo tvarkos patvirtinimo“ buvo
nustatyta, kad už darbą pavojingomis sąlygomis mokama ne mažesnė kaip 30
procentų nustatytos minimalios algos priemoka. Šis nutarimas neteko galios
Vyriausybei 2002-12-20 priėmus nutarimą Nr.2023. Ieškovams už darbą
pavojingomis sąlygomis vadovaujantis
Lietuvos Respublikos Žmonių saugos darbe įstatymo 69 str. 6 d. iki 2001-01-01 buvo mokama 30
procentų minimalios algos priemoka. Atsakovė priemokų ieškovams už
pavojingas darbo sąlygas mokėjimą nutraukė 2001-01-12 įsakymo Nr. 7-K pagrindu vadovaudamasi
2000-10-17 Žmonių saugos darbe įstatymo pakeitimo įstatymo Nr.VIII – 2063 86 str. 3 d. (1 t., b. l. 21, 54). Byloje
keliamas ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbo
apmokėjimo, esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų, tvarką, aiškinimo ir
taikymo.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010-03-25
nutartyje, priimtoje šioje byloje, dėl DK 191 str. ir DK 192 str. 1 d. taikymo
ir aiškinimo, išaiškino ir nurodė, kad nagrinėjamoje
byloje reikia atsižvelgti į tai, kad
Vyriausybės 2002-09-03 nutarimas Nr. 1386 „Dėl pavojingų darbų sąrašo
patvirtinimo“ buvo priimtas vadovaujantis Darbuotojų saugos ir sveikatos
įstatymo 27 str. 5 d., 30 str. 5 d. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas
neskirtas darbuotojų darbo apmokėjimo klausimams reglamentuoti, o jo straipsniai,
kuriais vadovaujantis buvo patvirtintas Pavojingų darbų sąrašas, yra skirti
darbuotojų instruktavimui bei mokymui organizuoti. Teisėjų kolegija konstatavo,
kad įstatymų leidėjas, priimdamas Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą,
turėjo siekį nustatyti teisines nuostatas, jog būtų sudarytos saugios ir
sveikos darbo sąlygos bei atsakomybė už darbuotojų saugos ir sveikatos norminių
aktų reikalavimų pažeidimus. Darbo kodekso 191 straipsnyje įtvirtinta darbdavio
pareiga užtikrinti normalias darbo sąlygas, kad darbuotojai galėtų įvykdyti
darbo normas, ir pateiktas pavyzdinis tokių sąlygų sąrašas. Normalios darbo
sąlygos yra užtikrinamos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme bei šį
įstatymą įgyvendinančiuose teisės aktuose nustatytomis priemonėmis ir tvarka.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad vien ta aplinkybė, jog darbuotojas dirba
darbą, kuris Vyriausybės nutarimu yra priskirtas prie pavojingų darbų, savaime
nereiškia, kad yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Nurodė, kad darbų priskyrimo pavojingų
kategorijai reikšmė aiškintina sistemiškai analizuojant Darbuotojų saugos ir
sveikatos įstatymo ir Darbo kodekso 191 straipsnio nuostatas. Darbų
pavojingumas reiškia, kad tam tikros rūšies darbai yra atliekami tokiomis
sąlygomis, kai yra specifinių veiksnių, veikiančių darbuotojų saugumą ir
sveikatą. Darbdavys, atsižvelgdamas į konkretaus darbo specifiką ir
vadovaudamasis darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimo principais, nustato
papildomas priemones normalioms darbo sąlygoms užtikrinti. Saugios ir sveikos
darbo aplinkos sudarymo reikalavimus apibrėžia kai kurie specializuoti teisės
aktai, pavyzdžiui, Darbo aplinkos veiksnių matavimų ir jų rezultatų higieninio
įvertinimo metodiniai nurodymai (Sveikatos apsaugos ministerijos ir Socialinės
apsaugos ir darbo ministerijos 1997-01-07 įsakymas Nr. 7/5), Psichosocialinių
rizikos veiksnių tyrimo metodiniai nurodymai (Sveikatos apsaugos ministerijos
ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2005-09-24 įsakymas Nr.
V-669/A1-241) ir kt. Tik nustačius, kad dėl tam tikros darbo specifikos nėra
galimybės išvengti neigiamo poveikio darbuotojų sveikatai, galima konstatuoti
faktą, jog yra nukrypimas nuo normalių darbo sąlygų (3 t., b. l. 122-132, CPK 362 str. 2 d.).
Teisėjų
kolegijos nuomone, atsižvelgiant į virš išdėstytą teisės normų aiškinimą ir
šioje byloje esančių įrodymų visumą, yra pagrindas daryti išvadą, kad ieškovų darbe yra nukrypimų nuo normalių
darbo sąlygų ir dėl jų dirbamo darbo specifikos nėra galimybės išvengti
neigiamo poveikio darbuotojų sveikatai. Ši išvada daroma vadovaujantis šiais
motyvais. Kaip minėta, ieškovų darbas susijęs su asmenų, kurių elgesys,
veiksmai dažnai neprognozuojami, priežiūra, todėl faktiškai visu ieškovų darbo laiku yra grėsmė jų sveikatai ir jie
nuolat dirba padidinto socialinio pavojingumo aplinkoje (psichocialiniai
veiksniai). Byloje surinktų įrodymų visuma: LR Valstybinės darbo inspekcijos
išvada, 2006-04-19 pažymos Nr.S-244, S-245 apie sanitarų P.
B., S. G. patirtas traumas (galvos, nosies sumušimus)
darbe, Utenos darbo inspekcijos 2008-01-08 skundo patikrinimo aktas, sanitarų
atliktas darbo vietų vertinimas, 2005-03-31 Utenos ekspertinio skyriaus med.
slaugytojų ir sanitarų prašymas, Valstybinės darbo inspekcijos atstovų B. V., B. S. paaiškinimai apie tai, jog
ieškovai dirba esant akivaizdiems nukrypimams nuo normalių darbo sąlygų,
profesinės rizikos nustatymo lentelės (1 t., b. l. 56, 2 t., b. l. 74-75,
76-80, 107, 137, 220-221, 3 t., b. l. b.
l. 32-36), Psichosocialinių veiksnių tyrimo darbo planas ir protokolas (2 t., b. l. 114-120, 3 t., b. l. 15-16), priemonių planas dėl
psichosocialinių rizikos veiksnių mažinimo ir šalinimo (2 t., b. l. 76-80)
- patvirtina, kad ieškovai dirba esant nukrypimams
nuo normalių darbo sąlygų (DK 192 str.1 d.). Iš
kolektyvinės sutarties, atsakovės rašto turinio matyti, kad dirbantiems
pas atsakovę nurodytomis sąlygomis
sanitarams LRV 2003-07-18 nutarimo Nr. 941 „Kai kurių kategorijų darbuotojų,
turinčių teisę į kasmetines pailgintas atostogas, sąrašas ir šių atostogų
trukmė“ 4 p. pagrindu suteikiamos pailgintos atostogos ir LRV 2003-09-30
nutarimu Nr. 1195 „Darbuotojų, kurių darbo pobūdis susijęs su didesne protine,
emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarka“ 7.1 papunkčio pagrindu
nustatoma 36 valandų darbo savaitė (28 p., 1 t., b. l. 16-20, 22). Byloje
pateiktas Psichosocialinių rizikos veiksnių tyrimas 2007 metų gegužės –
birželio mėnesiais laikotarpiu patvirtina ieškovų darbo sąlygų būklę tuo metu,
ir byloje nėra duomenų, kad ji iš esmės pasikeitusi šiuo metu. Minėto
tyrimo pagrindu ir vykdydama
Kolektyvinės sutarties 37, 38 p. nuostatas,
atsakovė sudarė Psichinių rizikos veiksnių šalinimo ir mažinimo
priemonių planą psichosocialinei rizikai mažinti ir/ar šalinti, ir taip gerino ieškovų darbo sąlygas. Teisėjų
kolegijos nuomone, sutiktina su apelianto argumentu, kad priemonių
psichosocialinei rizikai mažinti (šalinti) įgyvendinimas ieškovų darbo sąlygas
gerina. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, ieškovai sanitaro darbą atlieka nuolatinėje
socialinio pavojingumo aplinkoje, nuolat veikiami psichosocialinių veiksmų. Atsakovės
minėto plano priemonių taikymas to negali
nei visiškai pašalinti, nei padėti visiškai išvengti neigiamo poveikio
darbuotojų sveikatai, nes jos niekaip neįtakoja socialiai pavojingų tiriamųjų asmenų su produktyvia psichotine simptomatika, likusių į fizinę agresiją, elgesio ir
neprognozuojamų veiksmų, o būtent su
jais tiesiogiai dirba ieškovai. Faktą, kad tiesioginio kontakto su pacientais
ir jų skundų priėmimų, kaip ieškovų
rizikos veiksnio dėl jų darbo specifikos visiškai pašalinti negalima, minėtame plane pripažįsta ir pati atsakovė (1
t., b. l. 76-80). Taigi, nežiūrint taikytų atsakovės priemonių saugioms
ir sveikoms darbuotojų darbo sąlygoms užtikrinti, dėl ieškovų darbo specifikos nėra galimybės
išvengti neigiamo poveikio darbuotojų sveikatai, todėl yra pagrindas pripažinti, kad ieškovų darbe yra nukrypimas nuo normalių
darbo sąlygų.
Lietuvos
Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija minėtoje
nutartyje taip pat konstatavo, kad šioje byloje reikšminga yra tai, jog vienų
ieškovų darbo teisiniai santykiai su atsakovu atsirado galiojant teisės aktams,
nustačiusiems papildomas priemokas už jų atliekamą darbą ir sąlyga dėl tokių
priemokų buvo įtraukta į jų darbo sutartis. Taigi, vieni šios bylos ieškovai
tokią teisę buvo įgiję, susitarimas dėl papildomos priemokos buvo būtinoji
darbo sutarties sąlyga, todėl šios sąlygos pakeitimas vertintinas tuo metu galiojusio
Darbo sutarties įstatymo 8 ir 23 straipsnių kontekste. Tuo tarpu kitų ieškovų darbo sutartys buvo sudarytos
pasikeitus pirmiau aptartam teisiniam reglamentavimui, jų sutartyse su atsakove nėra sąlygų dėl priemokų, kurias yra
prašoma priteisti. Atsižvelgiant į tai,
ieškovų reikalavimai spręstini sekančiai.
Vienų ieškovų: M. Ž.,
V. T., A. G., S.
U., B. P., E. U.,
E. B., J. T., A.
K., K. Š., A. G.,
S. G. – darbo teisiniai santykiai su atsakove
atsirado galiojant Darbo sutarties įstatymui, o jų darbo apmokėjimo klausimus
šių sutarčių sudarymo metu papildomai reglamentavo Žmonių
saugos darbe įstatymo pakeitimo įstatymo 69 str. 6 d., kurioje buvo nustatyta, jog už darbą
pavojingomis sąlygomis mokama ne mažiau kaip 30 procentų valstybės nustatyto
minimalaus valandinio atlygio (mėnesinės algos) dydžio priemoka. Vyriausybės 1995-12-13
nutarimu Nr. 1555 „Dėl priemokų už darbą kenksmingomis ir pavojingomis
sąlygomis dydžių nustatymo tvarkos patvirtinimo“ buvo nustatyta, kad už darbą
pavojingomis sąlygomis mokama ne mažesnė kaip 30 procentų nustatytos minimalios
algos priemoka. Šis nutarimas neteko galios Vyriausybei 2002-12-20 priėmus
nutarimą Nr.2023. Sąlyga dėl tokių priemokų
mokėjimo ieškovams buvo įtraukta į jų darbo sutartis (1 t., b. l. 111, 146,
179, 2 t., b. l. 56, 122-123). Minėtiems ieškovams už
darbą pavojingomis sąlygomis, vadovaujantis
Lietuvos Respublikos Žmonių saugos darbe įstatymo 69 str. 6 d., iki 2001-01-01 buvo mokama 30
procentų minimalios algos priemoka. Taigi, šie ieškovai buvo įgiję teisę
gauti papildomas priemokas už jų atliekamą darbą, susitarimas dėl papildomos
priemokos buvo būtinoji darbo sutarties sąlyga (Darbo sutarties įstatymo 8
str.). Atsakovė priemokų ieškovams už pavojingas darbo sąlygas mokėjimą
nutraukė vadovaudamasis 2000-10-17 Žmonių saugos darbe įstatymo pakeitimo
įstatymo Nr.VIII – 2063 86 str. 3
d. ir 2001-01-12 tuo pagrindu priėmė
įsakymą Nr.7K (1 t., b. l. 21, 54). Todėl šios būtinosios darbo sutarties
sąlygos pakeitimas turi būti vertinamas
pagal tuo metu galiojusio Darbo sutarties įstatymo 8 ir 23 straipsnių turinį. Pagal
Darbo sutarties įstatymo 8 str. nuostatas, pakeisti būtinąsias darbo sutarties
sąlygas darbdavio valia, nesant darbuotojo sutikimo, buvo draudžiama, būtinųjų
darbo sutarties sąlygų pakeitimas reiškė perkėlimą į kitą darbą (DSĮ 21, 23 str.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, aiškinant šias Darbo sutarties įstatymo
nuostatas, nuosekliai suformuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2002-04-22 nutartyje Nr. 3K-3-631/2002; 2002-02-06 nutartyje Nr. 3K-3-242/2002; 2004-12-22
nutartyje Nr. 3K-3-697/2004 ir kt.). Iš byloje
esančių duomenų apie ieškovų darbo
santykius matyti, kad 2000-10-17 Žmonių
saugos darbe įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. VIII-2063 86 str. 3 d. pagrindu nuo
2001-01-01 buvo panaikinta nurodytų
ieškovų darbo sutarčių sąlyga dėl 30 procentų valstybės nustatyto
minimalaus valandinio atlygio (mėnesinės algos) dydžio priemokos, t. y. buvo
pakeistos būtinosios darbo sąlygos. Byloje nėra rašytinių įrodymų,
patvirtinančių, kad tam buvo gautas rašytinis darbuotojų sutikimas, tačiau daugumoje
darbo sutarčių yra ieškovų parašai po atitinkamo įrašo apie priedo mokėjimo
panaikinimą. Ieškovai iš esmės neginčija fakto, kad apie minėtos darbo
sutarties sąlygos pakeitimą žinojo ir apie tai buvo savalaikiai informuoti. Šį
faktą iš dalies patvirtina ir vėlesnių ieškovų kreipimuisi turinys į darbdavį
darbo užmokesčio, tarifinio atlyginimo padidinimo klausimais. Taigi, ieškovai,
nuo 2001 metų, žinodami apie sumažintą atlyginimą, sąmoningai pradėjo dirbti už
mažesnį darbo užmokestį ir taip dirbo ilgą laiką iki 2008-02-29, kada kreipėsi
į teismą su šios bylos ieškiniu. Pagal bylos duomenis, ieškovai 2001-04-26, 2001-05-10, 2001-02-19,
2005-03-31, 2007-10-23 yra teikę įvairius prašymus darbdaviui, aukštesnėms
institucijoms, kuriuose skundėsi darbo sąlygomis, per mažu darbo užmokesčiu,
prašė padidinti koeficientą ir darbo užmokestį ( 1 t., b. l. 24-25, 56, 3 t.,
b. l. 146-153). Po tokių kreipimusi
pagal darbdavio finansines galimybes nuolat didėjo sanitarų
koeficientai, kurie yra pagrindu apskaičiuoti darbo užmokestį: 1996 metais jis buvo 3 ir 4,
2005 – 6,3, 2006-6,8, 2007 – 7,4 (1 t., b. l. 24-25, 50-51, 75-85). Todėl tokia faktinė situacija duoda pagrįstą pagrindą
manyti, kad šie ieškovai sutiko su minėtu darbo sutarties pakeitimu, nes
toliau ilgą laiką dirbo už sumažintą darbo užmokestį ir darbdavio veiksmų DSĮ
42 str. ar DK 297 str. 1 d. numatyta tvarka neginčijo. Todėl šių
ieškovų atžvilgiu tenkinti ieškinį pirmosios instancijos teismui nebuvo
faktinio ir teisinio pagrindo.
Kitos dalies
ieškovų: A. J., N. M., S.
G., V. A., R. Š., A. M., R. B., R.
M. - darbo sutartys buvo sudarytos po Žmonių
saugos darbe įstatymo pakeitimo įstatymo 69 str. 6 d. panaikinimo ir galiojant
Darbo kodeksui. Šiose darbo sutartyse
nėra sąlygų apie priemokas, kurias
prašoma priteisti. Kaip minėta, atsakovė priemokų ieškovams už
pavojingas darbo sąlygas mokėjimą nutraukė vadovaudamasi 2000-10-17 Žmonių
saugos darbe įstatymo pakeitimo įstatymo Nr.VIII – 2063 86 str. 3 d.
ir 2001-01-12 tuo pagrindu priėmė įsakymą Nr.7K (1 t., b. l. 21, 54). Nuo
2003-01-01 įsigaliojusio DK 197 str. 1 d. nustato, kad jei yra nukrypimų nuo normalių darbo
sąlygų už darbą tokiomis sąlygomis mokamas padidintas, palyginti su normaliomis
sąlygomis, tarifinis atlygis. LR DK 189 str. nustatyta, kad iš valstybės,
savivaldybių ir valstybinio socialinio draudimo biudžetų bei kitų valstybės
įsteigtų fondų lėšų finansuojamų įstaigų, įmonių, organizacijų darbo apmokėjimo
sąlygos nustatomos įstatymų nustatyta tvarka. Sveikatos apsaugos ministro
2003-07-11 įsakymu patvirtintų
Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos
Nuostatų 27, 28 p. nurodyta, kad tarnybos
darbuotojų darbo santykius reguliuoja LR Darbo kodeksas ir kiti teisės aktai, o
darbuotojų darbo užmokestis nustatomas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta
tvarka (1 t., b. l. 70-72). Šiuo metu įstatymo, kuris nustatytų priemokų už
darbą, esant nukrypimams nuo normalių darbo sąlygų dydį, priimta nėra.
Kolektyvinės sutarties, kuri galiojo pas atsakovę nuo 2003-06-01, 1 punkte
numatyta, kad jos tikslas yra nustatyti darbo, profesines, socialines ir
ekonomines sąlygas bei garantijas, kurios nėra reglamentuotos įstatymų, kitų norminių
teisės kitų ar kitos kolektyvinės sutarties; 20 p. numatyta, kad darbuotojų
darbo apmokėjimas organizuojamas vadovaujantis Darbo kodekso, kitų įstatymų ir
norminių aktų, reguliuojančių tarnybos darbuotojų darbo apmokėjimą, normomis; 22
p. numatyta, kad konkretūs valandiniai tarifiniai atlygiai, mėnesinės algos,
kitos darbo apmokėjimo formos ir sąlygos, darbo normos, laikantis valstybinių
įstaigų atitinkamiems darbuotojams
nustatytų darbo apmokėjimo sąlygų nustatomi darbo sutartyse (1 t., b. l. 16-20).
Taigi kolektyvinėje sutartyje šalys nebuvo susitarę dėl priemokų mokėjimų už
nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nesant
susitarimo dėl minėtos priemokos mokėjimo nei darbo, nei kolektyvinėje
sutartyje, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti minėtų
ieškovų ieškinio vadovaujantis nebegaliojančių teisės aktų reikalavimais. Minėti
ieškovai, sudarydami darbo sutartis su atsakove jau po virš minėtų teisinių
aktų, nustačiusių teisę gauti priemokas, panaikinimo, susitarė dėl konkretaus
darbo užmokesčio už dirbamą darbą. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad darbo
sutarties šalys nevykdė DK 191, 192 straipsnių reikalavimų ir, atsižvelgiant į
ieškovų darbo funkciją ir darbo sąlygas, nenustatė padidinto tarifinio atlygio
dydžio palyginus su normaliomis darbo sąlygomis. Sudarydamos darbo sutartį minėti ieškovai ir atsakovė susitarė dėl visų
darbo sutarties sąlygų (DK 93 str., 94 str. 1 d.). Ieškovai sutiko dirbti pas
atsakovę sanitarais už sutartyje sulygtą atlygį ir pakankamai ilgą laikotarpį
dirbo minėtą darbą, t. y. prisiėmė konkrečius iš sutarties kylančius
įsipareigojimus. Sutarties sąlygos darbo sutarties šalims buvo aiškios, ir dėl
to ginčo nėra. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovė pagrįstai teigia, kad,
sulygstant darbo užmokestį, darbo sutarties šalys atsižvelgė į darbo sąlygų
specifiką ir susitarė dėl konkretaus apmokėjimo, kas laikytina tinkamu DK 192
str. 1 d., įgyvendinimu. Todėl minėti ieškovai
nei darbo sutarčių sudarymo metu, nei vėliau jokiu pagrindu neįgijo
teisės reikalauti prašomos priteisti priemokos
pagal jų darbo sutarčių sudarymo metu
nebegaliojančius teisės aktus, ir jų ieškinį tenkinti taip pat nebuvo pagrindo.
Ieškovų
argumentas, kad atsakovė nepateikė teismui įrodymų apie tai, koks yra ieškovų
(sanitarų) tarifinis atlygis esant normalioms darbo sąlygoms, nesudaro pagrindo
ieškinį tenkinti, nes, pagal nuo
2003-01-01 įsigaliojusio LR DK 197 str.1
d., jei yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą tokiomis sąlygomis pagal šį klausimą reglamentuojančius teisės
aktus mokamas padidintas, palyginti su normaliomis sąlygomis, darbo užmokestis,
o pas atsakovę sanitarų, dirbančių kitomis nei ieškovai sąlygomis, nėra.
Ieškovai nuo
žyminio mokesčio mokėjimo atleisti pagal įstatymą (CPK 83 str. 1 d. 1 p.). Kadangi
atsakovės apeliacinis skundas tenkinamas ir ieškinys atmetamas, tai atsakovei
iš ieškovų lygiomis dalimis po 424,21 Lt priteisiamas už apeliacinį ir kasacinį
skundus sumokėtas žyminis mokestis (8060 Lt – 2 t., b. l. 175, 3 t., b. l. 96,
CPK 93 str. 1 d.), taip pat lygiomis
dalimis po 503,61 Lt priteisimos išlaidos
atsakovės advokato teisinei pagalbai apmokėti
(9568,66 Lt - 2 t., b. l. 194-195, 3 t., b. l. 5-7, 8-10, 4 t., b. l.
3-7, 38-59). Kadangi minėta atsakovės išlaidų suma advokatui yra už visą
didelės apimties ir sudėtingą teisės taikymo aspektu bylą, kurioje dalyvavo
daug proceso dalyvių ir kurios nagrinėjimas užsitęsė, daroma išvada, kad
išlaidos atitinka CPK 98 str. reikalavimus ir 2004-04-02 LR Teisingumo Ministro
įsakymu Nr. IR-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino
užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą
(paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintus maksimalius dydžius
(maksimalių dydžių neviršija). Teismai šioje byloje turėjo 266 Lt išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (2 t., b. l. 192, 3 t., b. l. 2,
133, 157, CPK 79 str., 88 str. 1 d. 3 p. 92 str., 96 str.), kurios iš ieškovų
lygiomis dalimis priteisiamos valstybei.
Įsiteisėjus Utenos rajono apylinkės teismo 2008-11-21
sprendimui atsakovė visiškai jį įvykdė ir sumokėjo ieškovams, valstybės bei
VSDFV biudžetams priteistas sumas. Atsakovė,
jeigu sprendimas būtų priimtas jos
naudai, prašo taikyti sprendimo įvykdymą atgręžimą visoms išmokėtoms
sumoms (4 t., b. l. 3-7). Ieškovai neginčijo, kad minėtas teismo sprendimas jų
atžvilgiu visiškai įvykdytas. Pateikti rašytiniai įrodymai, kuriais netikėti
nėra jokio pagrindo, taip pat šį faktą patvirtina (4 t., b. l. 3-61). Teisėjų
kolegijos nuomone, taikyti sprendimo įvykdymo atgręžimą yra visos reikalingos
sąlygos. DK 301 str. numatyta, kad, jeigu panaikinamas jau įvykdytas teismo
sprendimas ar nutartis, sprendimo ar nutarties įvykdymo atgręžimas vykdomas
pagal CPK nuostatas. CPK 760 str. 1 d.
numatyta, kad, jeigu panaikinamas jau įvykdytas sprendimas ir iš naujo
išnagrinėjus bylą priimamas sprendimas atmesti ieškinį, kaip kad yra ir šiuo
atveju, atsakovui turi būti grąžinama visa tai, kas buvo pagal panaikintą
sprendimą iš jo išieškota ieškovo naudai (sprendimo įvykdymo atgręžimas). Šį
klausimą, jei yra pakankamai duomenų, o jų šioje byloje yra, privalo išspręsti
bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis teismas (CPK 762 str. 1 d.). CPK LVI skyriuje nėra numatyta, kad neleidžiama atgręžti sprendimo įvykdymo
bylose dėl išmokų, kilusių iš darbo
teisinių santykių, priteisimo (CPK 762 str. 3 d.).
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 2 p.,
NUSPRENDŽIA:
Panaikinti Utenos
rajono apylinkės teismo 2008
m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą
- ieškovų ieškinį atmesti.
Priteisti iš
ieškovų M. Ž., A. J., N.
M., V. T., A. G.,
S. G., V. A., S.
U., R. Š., B. P.,
E. U., E. B., J.
T., A. M., A. K.,
R. B., R. M., K.
Š., A. G.:
-atsakovei Valstybinei
teismo psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos po 424
(keturis šimtus dvidešimt keturis) Lt 21 ct žyminio mokesčio, po 503 (penkis
šimtus tris) Lt 61 ct išlaidų teisinei advokato pagalbai apmokėti;
-į valstybės
pajamas – po 14 (keturiolika) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu.
Taikyti 2008-11-21
Utenos rajono apylinkės teismo ir 2009-11-06 Panevėžio apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutarties šioje byloje sprendimo įvykdymo
atgręžimą ir:
Įpareigoti
ieškovą M. Ž. grąžinti atsakovei Valstybinei teismo
psichiatrijos tarnybai prie sveikatos apsaugos ministerijos minėtais teismų
sprendimais priteistus ir išmokėtus 12 066,16 Lt (dvylika tūkstančių
šešiasdešimt šeši Lt 16 ct);
Įpareigoti
ieškovą V. T. grąžinti atsakovei Valstybinei teismo
psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos minėtais teismų
sprendimais priteistus ir 12 054,40 Lt (dvylika tūkstančių penkiasdešimt keturi
Lt 40 ct);
Įpareigoti
ieškovą V. A. grąžinti atsakovei Valstybinei teismo
psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos minėtais teismų
sprendimais priteistus ir 11 609,71 Lt (vienuolika tūkstančių šeši šimtai
devyni Lt 71 ct);
Įpareigoti
ieškovą A. M. grąžinti atsakovei Valstybinei teismo
psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos minėtais teismų
sprendimais priteistus ir išmokėtus 11 078,67 Lt (vienuolika tūkstančių
septyniasdešimt aštuoni Lt 67 ct);
Įpareigoti
ieškovą B. P. grąžinti atsakovei Valstybinei teismo psichiatrijos
tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos minėtais teismų sprendimais
priteistus ir išmokėtus 12 066,16 Lt (dvylika tūkstančių šešiasdešimt šešis Lt
16 ct);
Įpareigoti
ieškovą R. M. grąžinti atsakovei Valstybinei teismo
psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos minėtais teismų
sprendimais priteistus ir 8 564,70 Lt (aštuoni tūkstančiai penki šimtai
šešiasdešimt keturi Lt 70 ct);
Įpareigoti
ieškovą A. J. grąžinti atsakovei Valstybinei teismo
psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos minėtais teismų
sprendimais priteistus ir 5 731,37 Lt (penki tūkstančiai septyni šimtai
trisdešimt vienas Lt 37 ct);
Įpareigoti
ieškovą N. M. grąžinti atsakovei Valstybinei teismo
psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos minėtais teismų
sprendimais priteistus ir išmokėtus 5 619,37 Lt (penki tūkstančiai šeši šimtai
devyniolika Lt 37 ct);
Įpareigoti
ieškovą E. B. grąžinti atsakovei Valstybinei teismo
psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos minėtais teismų
sprendimais priteistus ir 12 066,16 Lt (dvylika tūkstančių šešiasdešimt šeši Lt
16 ct);
Įpareigoti
ieškovą A. G. grąžinti atsakovei Valstybinei teismo
psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos minėtais teismų
sprendimais priteistus ir išmokėtus 12 066,16 Lt (dvylika tūkstančių
šešiasdešimt šeši Lt 16 ct);
Įpareigoti
ieškovą A. G. grąžinti atsakovui Valstybinei teismo
psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos minėtais teismų
sprendimais priteistus ir 12 066,16 Lt (dvylika tūkstančių šešiasdešimt šeši Lt
16 ct);
Įpareigoti
ieškovą R. Š. grąžinti atsakovei Valstybinei teismo
psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos minėtais teismų
sprendimais priteistus ir 11 039,79 Lt (vienuolika tūkstančių trisdešimt devyni
Lt 79 ct);
Įpareigoti
ieškovą J. T. grąžinti atsakovei Valstybinei teismo
psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos minėtais teismų
sprendimais priteistus ir išmokėtus 12 066,16 Lt (dvylika tūkstančių
šešiasdešimt šeši Lt 16 ct);
Įpareigoti
ieškovą S. U. grąžinti atsakovei Valstybinei teismo
psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos minėtais teismų
sprendimais priteistus ir išmokėtus 12 066,16 Lt (dvylika tūkstančių
šešiasdešimt šeši Lt 16 ct);
Įpareigoti
ieškovą K. Š. grąžinti atsakovei Valstybinei teismo
psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos minėtais teismų
sprendimais priteistus ir 12 066,16 Lt (dvylika tūkstančių šešiasdešimt šeši Lt
16 ct);
Įpareigoti
ieškovą S. G. grąžinti atsakovei Valstybinei teismo
psichiatrijos tarnybai prie sveikatos apsaugos ministerijos minėtais teismų
sprendimais priteistus ir išmokėtus 12 066,16 Lt (dvylika tūkstančių
šešiasdešimt šeši Lt 16 ct);
Įpareigoti
ieškovą A. K. grąžinti atsakovei Valstybinei teismo psichiatrijos
tarnybai prie sveikatos apsaugos ministerijos minėtais teismų sprendimais
priteistus ir išmokėtus 12 066,16 Lt (dvylika tūkstančių šešiasdešimt šeši Lt
16 ct);
Įpareigoti
ieškovą E. U. grąžinti atsakovei Valstybinei teismo
psichiatrijos tarnybai prie sveikatos apsaugos ministerijos minėtais teismų
sprendimais priteistus ir išmokėtus 12 066,16 Lt (dvylika tūkstančių
šešiasdešimt šeši Lt 16 ct);
Įpareigoti
ieškovą R. B. grąžinti atsakovei Valstybinei teismo
psichiatrijos tarnybai prie sveikatos apsaugos ministerijos minėtais teismų
sprendimais priteistus ir išmokėtus 5 737,86 Lt (penki tūkstančiai septyni
šimtai trisdešimt septyni Lt 86 ct) Lt;
Įpareigoti
Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti atsakovei Valstybinei teismo
psichiatrijos tarnybai prie sveikatos apsaugos ministerijos 21 771,15 Lt
(dvidešimt vieną tūkstantį septynis šimtus septyniasdešimt vieną Lt 15 ct) sumokėto pajamų mokesčio ( sumokėta
2009-11-23); 1725 (vieną tūkstantį septynis šimtus dvidešimt penkis) Lt žyminio
mokesčio (sumokėta 2009-12-10); 34 (trisdešimt keturis) Lt 14 ct išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (sumokėta 2009-12-10).
Įpareigoti
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių grąžinti atsakovei
Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai prie sveikatos apsaugos ministerijos
49 322,85 Lt (keturiasdešimt devynis tūkstančius tris šimtus dvidešimt du Lt 85
ct) (sumokėta 2009-11-17 ir 2009-11-23).
Teisėjų kolegija: Ramunė
Čeknienė
Margarita Dzelzienė
Birutė Valiulienė