Civilinė byla Nr. 3K-7-559/2013 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01116-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2, 22.3

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės, Rimvydo Norkaus, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Juozo Šerkšno (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės, sekretoriaujant Indrei Savkinienei, dalyvaujant ieškovams V. V. N. ir V. G., ieškovų atstovui advokatui Rimvydui Kairiui, atsakovo bankrutuojančiai akcinei bendrovei bankas „Snoras“ atstovams advokatams Tomui Talučiui ir Kęstučiui Švirinui, trečiojo asmens valstybės įmonės Indėlių ir investicijų draudimo atstovams advokatams Ignui Dargužui ir Albertui Šekštelo, žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo sujungtas į vieną civilines bylas

pagal trečiojo asmens valstybės įmonės Indėlių ir investicijų draudimo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui bankrutuojančiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo valstybės įmonė Indėlių ir investicijų draudimas,

bei pagal ieškovo V. V. N. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. V. N. ieškinį atsakovui bankrutuojančiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimų, trečiasis asmuo valstybės įmonė Indėlių ir investicijų draudimas.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Šalių – ieškovų V. G., V. V. N. (toliau atskirai ir – ieškovas; kartu ir – ieškovai), trečiojo asmens VĮ Indėlių ir investicijų draudimo (toliau – trečiasis asmuo, IID, Draudikas) bei atsakovo BAB banko „Snoras“ (toliau ir – atsakovas, Bankas, SNORAS) – ginčai iš esmės kilo dėl ieškovų ir atsakovo sudarytų sutarčių teisėtumo, kurie grindžiami kontrahentų–fizinių asmenų suklaidinimu, nepatyrimu, jiems suteikta ne visa informacija sudarant ginčijamus sandorius. Atsižvelgdama į tai bei į šios kasacinio teismo nutarties motyvus, kuriais dėl šalių ginčo sprendžiama kitais pagrindais, išplėstinė teisėjų kolegija pirmiau nurodytas nesutarimo aplinkybes, skundžiamus teismų sprendimus bei proceso šalių argumentus pristatys tik tiek, kiek šie aktualūs bei reikšmingi nagrinėjant bylą.

Ieškovas V. G. kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti jo ir Banko 2011 m. sausio 17 d. sudarytą su infliacija susieto indėlio sertifikato įsigijimo sutartį (toliau ir – Indėlio sertifikatas) negaliojančia, taikyti restituciją ir grąžinti pagal ją sumokėtus 300 000 Lt į terminuoto indėlio sutarties pagrindu atidarytą einamąją sąskaitą, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad, pasibaigus ankstesnei terminuoto indėlio sutarčiai, Banko vadybininkė jam pasiūlė įsigyti Indėlio sertifikatą, už kurį mokamos didesnės palūkanos, ir nurodė, kad jis yra apdraustas įstatymų nustatyta tvarka, kaip ir terminuotas indėlis. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ buvo nurodyta, kad Indėlių sertifikatai yra apdrausti, todėl ieškovas buvo įsitikęs, jog jo įsigytas produktas yra lygiavertis indėliui ir yra apdraustas. Remiantis tiek Europos Parlamento ir Tarybos 1994 m. gegužės 30 d. direktyva 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – Direktyva 94/19, Indėlių garantijų direktyva), tiek Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) nuostatomis, kredito įstaiga privalo aiškiai ir suprantamai informuoti indėlininką apie finansinių priemonių esmę ir riziką. Atsakovas to nepadarė ir ieškovą tyčia nesąžiningai suklaidino, todėl aptariama sutartis yra negaliojanti Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90, 1.91 straipsniuose įtvirtintais pagrindais. Pasak ieškovo, ginčijamos sutarties sudarymo metu jis nebuvo supažindintas nei su Indėlių sertifikatų išleidimo bendrųjų sąlygų aprašu (toliau – Aprašas) ir jame esančia sąlyga, kad Indėlio sertifikatas nėra indėlių draudimo objektas, nei su Apibendrintu finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu. Ieškovas manė, kad didesnės palūkanos už Indėlio sertifikatą yra pateiktos jam kaip ilgamečiam Banko klientui. Ieškovo teigimu, jam, kaip teisininkui ir vadovui, atsižvelgiant į jo praktiką (vadovavo komisariatui ir žmonos kirpyklai), negali būti taikomi aukštesni apdairumo ir rūpestingumo standartai investavimo santykiuose.

Atsakovas atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti. Jis nurodė, kad ieškovas siekė investuoti lėšas į Indėlio sertifikatą, tikėdamasis gauti daug didesnę piniginę grąžą. Pasak atsakovo, pasirašydamas Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, ieškovas patvirtino, kad visos sutarties sąlygos su juo aptartos ir jam paaiškintos, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia jo valią, kad jis yra susipažinęs su Aprašu ir sutinka su jo sąlygomis. SNORAS nurodė, kad Aptarnavimo sutarties dalis ir joje įtvirtinta blanketinė nuostata dėl įsipareigojimų draudimo įstatymų nustatyta tvarka tik nukreipia į įstatymo nuostatas. Be to, ieškovas yra teisininkas, todėl jam taikomi didesni apdairumo ir rūpestingumo standartai nei paprastam fiziniam asmeniui.

Ieškovas V. V. N. kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti 2011 m. kovo 9 d., 2011 m. liepos 14 d., 2011 m. liepos 29 d., 2011 m. rugsėjo 26 d. ir 2011 m. spalio 6 d. obligacijų pasirašymo sutartis (toliau – Obligacijų sutartys) negaliojančiomis, o pagal jas pervestas lėšas – draudimo objektu bei įpareigoti trečiąjį asmenį jam išmokėti priklausančią draudimo išmoką. Jis nurodė, kad atsakovas, nesuteikdamas tinkamos ir išsamios informacijos apie savo finansinę padėtį, elgėsi nesąžiningai ir netinkamai, pažeidė CK normas, nesuteikė ieškovui galimybės tinkamai įvertinti sudaromų sandorių rizikos bei įvykdymo galimybių. Teikiama informacija apie sandorius kaip saugius ir nerizikingus sudarė ieškovui prielaidas manyti, kad jis sudaro sutartis su mokia finansų įstaiga, kad šioms taikoma draudimo apsauga pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ).

Atsakovas nurodė, kad bet kuriuo atveju, net jeigu šalys, sudarydamos sandorį, nesilaikė sąžiningumo principo, tai nelemia sandorio negaliojimo, nes tai nenustatyta įstatyme. Banko nuomone, jis tinkamai įvykdė teisės aktų jam nustatytą prievolę ieškovui atskleisti su Obligacijų sutartimis susijusią riziką. Net ir pripažinus sandorį negaliojančiu, turėtų būti taikoma restitucija ir ieškovas taptų atsakovo kreditoriumi, kurio reikalavimai pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą 87 straipsnio 4 dalį būtų tenkinami ketvirtąja eile. Vadovaujantis IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalimi, draudimo objektu negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai), todėl nagrinėjamu atveju draudimo apsauga netaikytina.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 6 d. nutartimi ieškovo V. G. ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo atskirąjį skundą, 2013 m. liepos 29 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutartį ir ieškinį tenkino, pripažino negaliojančia 2011 m. sausio 17 d. Indėlio sertifikato sutartį, taikė restituciją ir grąžino 300 000 Lt į ieškovo terminuoto indėlio sutarties pagrindu atidarytą sąskaitą.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagal FPRĮ ir CK nuostatas vertino atsakovo veiksmus informuojat ieškovą V. G. apie jam tenkančią su Indėlio sertifikatu susijusią riziką bei suteiktų duomenų išsamumą; taip pat sprendė apie ieškovo finansinio investavimo žinias ir patirtį bei galimybę įvertinti potencialias grėsmes, šio asmens susipažinimą su Aprašu aplinkybes ir kitus jo veiksmus ginčijamo sandorio sudarymo ir vėlesniu metu; nagrinėjo klausimą, ar Banko atstovė iš tiesų ieškovui nurodė, kad Indėlio sertifikatas yra apdraustas pagal IĮIDĮ nuostatas. Kaip nurodyta pirmiau, teismai skirtingai sprendė dėl pirmiau pateiktų aplinkybių ir jų reikšmės šalių ginčui.

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 7 d. nutartimi ieškovo V. V. N. ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovo atskirąjį skundą, 2013 m. kovo 7 d. nutartimi jį atmetė ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį paliko nepakeistą.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai sprendė, kad Obligacijų sutartimis ieškovas patvirtino, jog yra susipažinęs su visomis investavimo rizikomis, supranta šių sandorių padarinius; taip pat kitų aplinkybių pagrindu atmetė ieškovo argumentus, kad SNORAS jam nesuteikė galimybės tinkamai ir visiškai įvertinti sudaromų sandorių rizikos bei įvykdymo galimybių; pripažino ieškovo nepakankamą atidumą ir rūpestingumą sudarant ginčo sandorius; laikė, kad teisėtai sudarytos sutartys turi įstatymo galią, nėra pagrindo išvadai apie jų nesąžiningą pobūdį ir kvalifikavimą niekinėmis.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

III.1 Civilinė byla pagal ieškovo V. G. ieškinį

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo VĮ Indėlių ir investicijų draudimas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 29 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais dėl: a) suklydimo aiškinant ir taikant CK 1.90 straipsnio nuostatas; b) šios nuostatos ir IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies santykio; c) ieškovo įstatymų žinojimo ir neatsargumo aplinkybėmis; d) CK 1.90 ir 1.91 straipsnių tarpusavio taikymo; e) IĮIDĮ įtvirtintos išimties dėl indėlių draudimo netaikymo Indėlio sertifikatams kaip esminės sandorio sąlygos; f) ieškovo informavimo, jo turinio bei reikšmės; g) FPRĮ 22 straipsnio taikymo; h) susipažinimo su standartinėmis sąlygomis; i) sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo; j) dėl Aprašo nuostatos, kad Indėlių sertifikatas nėra indėlių draudimo objektas; k) rungimosi principo pažeidimo ir įrodinėjimo naštos; l) IĮIDĮ ir Direktyvos 94/19 reguliavime įtvirtintos apsaugos indėlininkams ir investuotojams bei šios apsaugos pobūdžio; m) IĮIDĮ 9 straipsnio nuostatų taikymo; n) restitucijos taikymo, jo išimčių bei padarinių šalims; o) įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo; p) ieškovo asmeninės padėties, susijusios su jo išsilavinimu, profesine patirtimi.

Atsakovas BAB bankas „Snoras“ pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie trečiojo asmens kasacinio skundo.

Ieškovas V. G. su trečiojo asmens kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais dėl: a) suklydimo (suklaidinimo) bei teisėtų lūkesčių Banko veiksmų teisėtumu, pervestų lėšų saugumu; b) Indėlio sertifikatui taikomos apsaugos ir ieškovo informavimo apie tai; c) ieškovo asmeninės padėties individualizavimo apeliacinės instancijos teismo nutartyje; d) ieškovo ir atsakovo ilgalaikės teisinių santykių praktikos; e) Banko klientų informavimo pareigos turinio, jo aiškinimo teismų praktikoje; f) nesąžiningų Banko veiksmų; g) restitucijos sampratos, jos taikymo ir reikšmės šalių ginčui; h) įrodinėjimo naštos paskirstymo; su sutartimi susijusių dokumentų įrodomosios galios.

III.2 Civilinė byla pagal ieškovo V. V. N. ieškinį

Kasaciniu skundu ieškovas V. V. N. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais dėl: a) suklydimo CK 1.90 straipsnio nuostatų taikymo prasme; b) Banko veiksmų klaidinant ieškovą; c) ieškovo galimybių įvertinti jam tenkančią riziką pagal Obligacijų sutartis; d) ieškovo asmeninės padėties; e) informavimo FPRĮ 22 straipsnio nuostatų taikymo prasme bei teisėtų lūkesčių kilimo dėl atsakovo patikimumo; f) viešojo intereso ir teismo aktyvumo pareigos; g) šalių ginčo ir Banko bankroto procedūros santykio ir jo vertinimo pirmosios instancijos teisme; h) vartotojų apsaugos; i) teismo precedento ir jo reikšmės šalių ginčui.

Atsakovas BAB „Snoras“ nesutinka su ieškovo V. V. N. kasaciniu, skundu, prašo jį atmesti ir palikti nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais dėl: a) CK 1.90 straipsnio taikymo aiškinant sandorių pripažinimą negaliojančiais dėl suklydimo; b) ieškovo veiksmų sudarant Obligacijų sutartis; c) draudimo apsaugos taikymo apimties ir jos išaiškinimo ieškovui bei šio informavimo apie galimas rizikas; d) Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo, jo turinio ir ieškovo supažindinimo apie jį; e) Obligacijų sutarčių ir bazinių prospektų turinio, ieškovo informavimo apie jų nuostatas; f) CK 1.91 straipsnio nuostatų aiškinimo ir reikšmės šalių ginčui; g) įrodinėjimo apie suklydimą; h) atsakovo finansinės padėties Obligacijų sutarčių sudarymo metu ir šios aplinkybės reikšmės ieškovui reikalaujant draudimo apsaugos; i) ieškovo veiksmų ir iniciatyvos sudarant Obligacijų sutartis; j) jo suvokimo apie sudaromus sandorius; k) IĮIDĮ 3 straipsnio nuostatų taikymo ir jų reikšmės šalių ginčui; l) įstatymų nežinojimo teisinių padarinių bei sutarties galios ją sudariusioms šalims; m) ieškovo veiksmų Banko bankroto procedūroje ir jų reikšmės nagrinėjamam ginčui; n) viešojo intereso nebuvimo ir vartojimo teisinių santykių nesusiklostymo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas tikrina skundžiamus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; vykdydamas kasacijos funkciją, nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka nagrinėdamas bylas paprastai neperžengia kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), nebent dėl viešojo intereso apsaugos gali išspręsti šalių ginčą aiškindamas ir taikydamas teisę ne tik dėl proceso dokumentuose nurodytų aplinkybių, bet ir dėl kitų argumentų, t. y. tokiu atveju turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas apie tai iš anksto informuodamas šalis (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Šalių ginčai teismų spręsti tik dėl abiejų ieškovų ir atsakovo sudarytų sandorių panaikinimo dėl pastarojo neteisėtų veiksmų pirmiesiems neatskleidžiant būtinos informacijos apie su sutartimis susijusią riziką bei jos materializavimo padarinius Banko nemokumo atveju ir taip galbūt juos suklaidinant. Išplėstinė teisėjų kolegija vertina, kad šalių ginčai kasaciniame procese spręstini ir sandorių – Indėlio sertifikatų ir Obligacijų sutarčių – šalių kaip indėlininkų ir (ar) investuotojų teisinės apsaugos reguliavimo aspektu. Šiam tikslui reikia kvalifikuoti teisinius šalių santykius ir pasisakyti dėl taikytinų teisės normų aiškinimo.

Pažymėtina, kad teisės aiškinimas yra teismo, nagrinėjančio bylą, kurioje turi būti taikomas atitinkamas teisės aktas, prerogatyva. Teismo kompetencija taikyti ir aiškinti įstatymus bei kitus teisės aktus įtvirtinta Civilinio proceso kodekso 3 straipsnyje, Teismų įstatymo 1 straipsnyje, 3 straipsnio 2 dalyje, taip pat akcentuota Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 11 d. sprendimą, 2011 m. spalio 25 d. nutarimą). Pagal Konstitucijos 109 straipsnį teisingumo vykdymas yra išimtinė teismo kompetencija, todėl teismai, vykdydami teisingumą, ne tik turi teisę, bet ir privalo aiškinti įstatymą, nes teisės aiškinimas yra neatskiriama teisingumo vykdymo proceso dalis (plačiau žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VšĮ Nacionalinis kraujo centras v. VšĮ Šiaulių apskrities ligoninė, bylos Nr. 3K-3-406/2011).

Santykių kvalifikavimas ir teisės normų taikymas – teismo diskrecija, kuria naudojimasis nereiškia bylos ribų peržengimo. Kita vertus, net jei ir būtų pripažinta, kad kasacinis teismas dėl atitinkamų teisės normų aiškinimo ir taikymo spręstų ex officio, tais atvejais, kai jis kreipiasi prejudicinio sprendimo į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – Teisingumo Teismas), atsižvelgiant į tai, kad tokia nutartis – ne galutinis teismo sprendimas, laikytina, jog tokiu [prejudicinio paklausimo] procesiniu sprendimu šalys apie tai informuojamos Civilinio proceso kodekso 353 straipsnio 2 dalies prasme (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Izraelio bendrovė eVigilo Ltd v. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-436/2013).

Nagrinėjamoje byloje išplėstinė teisėjų kolegija materialiosios teisės aiškinimo ir taikymo aspektais sprendžia dėl šių šalių ginčo ir su jomis susijusių aplinkybių: a) Indėlio sertifikato kvalifikavimo; b) apsaugos, taikomos Indėlių sertifikato (jei jis nepatenka į Indėlių garantijų direktyvos reguliavimo sritį) ir Obligacijų sutarčių turėtojams (investuotojams), apimties pagal Europos Sąjungos teisę.

Dėl Indėlio sertifikato kaip finansinės priemonės (skolos vertybinio popieriaus) kvalifikavimo jo turėtojui suteikiamos apsaugos IĮIDĮ taikymo prasme (civilinė byla pagal ieškovo V. G. ieškinį)

IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad indėlininkas – fizinis arba juridinis asmuo, laikantis indėlį banke, banko filiale ar kredito unijoje, išskyrus subjektus, kurių indėliai pagal šį įstatymą negali būti draudimo objektai. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad indėlių draudimo objektas yra indėlininkų indėliai litais ir užsienio valiuta, o šios nuostatos 4 dalyje – draudimo objektas inter alia negali būti paties draudėjo (nagrinėjamos bylos atveju – Banko) išleisti skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai). Išplėstinei teisėjų kolegijai kilo abejonių, ar pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes atsakovo išleistas Indėlio sertifikatas iš tiesų nepatenka į IĮIDĮ įtvirtintą [indėlių] draudimo objektų apimtį.

Pažymėtina, kad pirmiau nurodytose IĮIDĮ normose įgyvendinamos Direktyvos 94/19 nuostatos Lietuvos teisėje. Šios Indėlių garantijos direktyvos preambulės dvidešimt antrojoje pastraipoje nurodyta, kad valstybė narė turi turėti galimybę tam tikroms konkrečiai nurodytoms indėlių ar indėlininkų kategorijoms netaikyti indėlių garantijų sistemose nustatytų garantijų, jeigu, valstybės narės nuomone, jų nereikia specialiai apsaugoti. Direktyvos 94/19 1 straipsnio 1 punkte įtvirtinta, kad indėlis – bet koks kredito likutis, atsiradęs dėl sąskaitoje paliktų lėšų arba dėl laikinų situacijų, susidariusių dėl įprastų bankinių sandorių, kurį kredito įstaiga turi grąžinti pagal taikomas teisines nuostatas ir sutartines sąlygas, taip pat bet kokia skola, patvirtinta kredito įstaigos išduotu sertifikatu. Šios direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad valstybės narės gali nustatyti, kad tam tikriems indėlininkams ar indėliams garantijos būtų netaikomos arba jiems būtų numatytos mažesnės garantijos; galimos išimtys išvardytos šios direktyvos I priede. Pirmiau nurodytame I priedo sąraše inter alia įtvirtinta išimtis – tos pačios kredito įstaigos išleisti skolos vertybiniai popieriai.

Taip pat aktualu pažymėti, kad Europos Parlamento ir Tarybos 1997 m. kovo 3 d. direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – Direktyva 97/9, Investuotojų apsaugos direktyva), kuri taip pat inkorporuota IĮIDĮ, 1 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad investuotojas – asmuo, patikėjęs pinigus ar finansines priemones investicinei įmonei; 3 dalyje – finansinės priemonės – tai Direktyvos 93/22/EEB priedo B skirsnyje išvardytos priemonės. Pastarąją direktyvą pakeitė Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. direktyva 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (toliau – Direktyva 2004/39), kurios I priedo C skirsnyje įtvirtintas finansinių priemonių sąrašas, inter alia apimantis pinigų rinkos priemones, kurios šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies 19 punkte apibrėžtos kaip priemonės, kuriomis paprastai prekiaujama pinigų rinkoje, kaip, pavyzdžiui, iždo vekseliai, deponavimo sertifikatai (indėlio sertifikatai) ir komerciniai vertybiniai popieriai, išskyrus mokėjimo priemones. Taigi indėlio sertifikatai pripažintini finansinėmis–pinigų rinkos priemonėmis Investuotojų apsaugos direktyvos nuostatų taikymo prasme.

Pagal Europos centrinio banko 2008 m. gruodžio 19 d. reglamento (EB) 25/2009 dėl pinigų finansinių institucijų sektoriaus balanso I priedo 1 dalies 2 skirsnio 2.2 punktą pinigų rinkos priemonės – tos pervedamųjų skolos priemonių klasės, kuriomis paprastai prekiaujama pinigų rinkoje (pavyzdžiui, indėlių sertifikatai, komerciniai vekseliai ir banko akceptai, iždo ir vietinės valdžios vekseliai) dėl šių ypatumų: a) likvidumo, kai jas galima atpirkti, išpirkti arba parduoti taikant ribotą mokestį, išreiškiamą nedideliais atlygiais už paslaugą bei nedideliu kainos ir pasiūlymo skirtumu, atsiskaitant labai greitai; ir b) rinkos gylio, kai jomis prekiaujama rinkoje, kuri pajėgi absorbuoti didelį skaičių sandorių ir kurioje prekyba tokiomis didelėmis apimtimis turi tik nedidelį poveikį jų kainai; ir c) vertės tikrumo, kai jų vertę galima tiksliai nustatyti bet kuriuo metu arba bent kartą per mėnesį; ir d) mažos palūkanų rizikos, kai jų likęs terminas yra iki vienerių metų imtinai arba kurių pajamingumas reguliariai tikslinamas atsižvelgiant į pinigų rinkos sąlygas ne rečiau kaip kartą per 12 mėnesių; ir e) mažos kredito rizikos, kai tokios priemonės: 1) įrašytos oficialiuose vertybinių popierių biržos sąrašuose arba jomis prekiaujama kitose nuolat veikiančiose, pripažintose ir visuomenei atvirose reguliuojamose rinkose; arba 2) išleidžiamos pagal investuotojams ir santaupoms apsaugoti skirtas taisykles; arba 3) kurias išleidžia: i) centrinės, regioninės ar vietinės valdžios institucija, valstybės narės centrinis bankas, ES, ECB, Europos investicijų bankas, valstybė ne narė arba, jeigu ji yra federalinė valstybė, viena iš federaciją sudarančių narių, arba viešoji tarptautinė organizacija, kuriai priklauso viena arba kelios valstybės narės, arba; ii) įstaiga, kuriai taikoma riziką ribojanti priežiūra pagal Bendrijos teisėje nustatytus kriterijus, arba įstaiga, kuriai taikomos riziką ribojančios taisyklės ir kuri jų laikosi, kurios, kompetentingų institucijų nuomone, yra bent jau tokios pat griežtos, kaip Bendrijos teisėje nustatytos taisyklės, arba kurias garantuoja bet kuri tokia įstaiga, arba iii) įmonė, kurios vertybiniai popieriai buvo įtraukti į oficialius vertybinių popierių biržos sąrašus arba kuriais prekiaujama kitose nuolat veikiančiose, pripažintose ir visuomenei atvirose reguliuojamose rinkose.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas nuostatas, darytina išvada, kad indėlių sertifikatai kaip pinigų rinkos finansinės priemonės – likvidūs, finansų priemonių rinkoje cirkuliuojantys ir perleidžiami vertybiniai (investiciniai) popieriai, kuriems taikytini atitinkami apskaitos ar kiti reikalavimai pagal Direktyvą 2004/39.

Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Direktyvos 94/19 preambulės dvidešimtąją pastraipą, kurioje pažymėta, kad, norint apsaugoti vartotojus ir išlaikyti finansų sistemos stabilumą, šioje direktyvoje nustatytas minimalus garantijos lygis turi būti toks, kad neliktų pernelyg daug neapsaugotų indėlių. Be to, pirmiau nurodytoje Indėlių garantijos direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje ir I priede įtvirtintos finansinės priemonės – indėlininkų apsaugos išimtys, taigi jos dėl savo pobūdžio turi būti aiškinamos ir taikomos siaurai (griežtai) tam, kad nepaneigtų Direktyvos 94/19 effet utile ir jos 7 straipsnio raison d'?tre. Vadinasi, kasacinio teismo vertinimu, indėlininkų apsaugos išimtis pagal šią direktyvą turėtų būti taikoma tik dėl kredito įstaigos (banko) išleistų skolos vertybinių popierių, kurie Direktyvų 97/9 ir 2004/39 (kartu su ECB reglamentu 25/2009) taikymo prasme atitinka tokių finansinių priemonių pagrindinius požymius, kurie jas identifikuoja ir atskiria nuo kitų finansinių priemonių. Taigi pirmiau nurodytų Europos Sąjungos teisės normų nustatymo tikslais nepakanka to, kad kredito įstaigos klientams siūlomas produktas būtų įvardytas „indėlio sertifikatu“, jei jis iš tiesų toks nėra pagal jam būdingas savybes. Atsižvelgiant į tai, kad jeigu būtų nustatyta, jog Banko Indėlio sertifikatas neatitinka šios finansinės priemonės pagrindinių požymių, ieškovui V. G. negalėtų būti taikomos IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies nuostatos.

Nagrinėjamu atveju ieškovas V. G. įgijo ginčijamą Indėlio sertifikatą, kuriuo buvo patvirtinta Su infliacija susieto indėlio sertifikato įsigijimo sutartis, sudaryta pagal Aprašo Nr. 12 (LTL) sąlygas. Šiame Apraše nurodyta, kad Indėlio sertifikatas – unikalus investicinis produktas, „kurio dėka klientams siūloma aplenkti infliaciją prie fiksuotos metinės 3 proc. palūkanų normos pridedant metinę Lietuvos infliaciją, palygintą su praėjusių metų atitinkamu laikotarpius, be to, yra garantuojama 5 proc. minimali metinė palūkanų norma. Yra nustatyta maksimali 8 proc. metinė palūkanų norma“, t. y. toks sertifikatas garantuoja iš anksto žinomą minimalų bei maksimalų fiksuotą pajamingumą ir skirtas asmenims, norintiems gauti fiksuotą grąžą ir siekiantiems apsisaugoti nuo infliacijos. Tiek pagal sutartį, tiek pagal Aprašo sąlygas emitentas neįsipareigoja nupirkti iš investuotojo Indėlio sertifikato prieš jo išpirkimo datą. Apraše taip pat nurodyta, kad su infliacija susietą indėlio sertifikatą galima dovanoti, parduoti ar kitokiu būdu perleisti jį kitam juridiniam ar fiziniam asmeniui. Pagal su infliacija susietų indėlių sertifikatų emisijos Nr. 12 (LTL) parametrų 12 punktą indėlio sertifikato galiojimo trukmė 731 diena (nuo 2011 m. sausio 24 d. iki 2013 m. sausio 24 d.); 17 punkte nurodyta, kad indėlių sertifikatams taikomas perleidimas antrinės apyvartos metu, tai pat Bankas įsipareigoja tarpininkauti, neimdamas jokių mokesčių, klientams, norintiems perleisti indėlio sertifikatus antrinės apyvartos metu.

Vis dėlto išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismo posėdyje Banko atstovai negalėjo patvirtinti šios aplinkybės, t. y. šių finansinių priemonių apyvartos antrinėje rinkoje. Be to, Banko išleistos aptariamos finansinės priemonės nebuvo įregistruotos Lietuvos centriniame vertybinių popierių Depozitoriume, nors pats SNORAS buvo šio depozitoriumo dalyvis, t. y. nėra atidarytų jų emisijos registracijos sąskaitų, kurioms būtų suteikti standartizuoti finansinių priemonių ISIN kodai pagal ISO 6166. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmiau nurodytame sąskaitos išraše pažymėta, kad Indėlio sertifikato nominali ir išleidimo į rinką vertė 1 Lt; pagal su infliacija susietų indėlių sertifikatų emisijos Nr. 12 (LTL) parametrų 13 punktą nustatyta Indėlio sertifikato išpirkimo tvarka, pagal kurią jo išpirkimo kaina buvo apskaičiuojama vienam Indėlio sertifikato vienetui, t. y. 1 Lt, kuris dauginamas iš investuotojo turimo Indėlio sertifikato vertės, pridedant atitinkamai apskaičiuotas palūkanų normas. Atsižvelgiant į tai, išplėstinei teisėjų kolegijai kyla abejonių, ar Banko klientai iš tiesų gaudavo atitinkamą vertybinių popierių kiekį už jų nominalią vertę, ar iš esmės – dokumentą, patvirtinantį jo visos sumos bankui pervedimą.

Taip pat pažymėtina, kad galimi sandoriai dėl Indėlių sertifikatų perleidimo antrinėje rinkoje iš esmės būtų sudaromi kreditoriaus reikalavimų perleidimo būdu, pavyzdžiui, atsakovo atstovai nurodė, kad pasitaikė Indėlių sertifikatų dovanojimo atvejų, kai būdavo sudaromos Indėlio sertifikato dovanojimo sutartys, o naujam savininkui atidaroma vertybinių popierių sąskaita, taigi tokiam perleidimui reikėjo Banko tarpininkavimo. Be to, iš Direktyvos 97/9 2 straipsnio 3 pastraipos 2 įtraukos matyti, kad kompensacija investuotojams (jei būtų laikoma, kad Indėlio sertifikatai – investavimo priemonė) turi būti mokama pagal tuos reikalavimus, kurie kilo dėl investicinės įmonės nepajėgumo, inter alia grąžinti investuotojams jiems priklausančias finansines priemones, kurios laikomos, tvarkomos ar valdomos investuotojų vardu ryšium su investicine veikla. Iš šiuo metu vykstančios atsakovo bankroto procedūros eigos matyti, kad Indėlių sertifikatai kaip atitinkamą vertę turintys skolos popieriai (finansinės priemonės) neperduoti jų turėtojams ar kokiems nors finansų makleriams ar kredito įstaigai, nes už juos įmokėtos lėšos buvo įtrauktos į bendrą banko apskaitą, todėl šie asmenys įstojo į bankroto procesą bendra tvarka ir atitinkama Banko kreditorių eile. Ši aplinkybė taip pat svarbi sprendžiant dėl Indėlių sertifikatų likvidumo ir apyvartumo pobūdžio.

Kasaciniam teismui dėl pirmiau nurodytų aplinkybių kyla abejonių, ar ginčijamas Indėlio sertifikatas, kurį įsigijo ieškovas ir kiti klientai, atitinka investavimo, o ne kaupimo priemonės požymius. Kaip nurodyta pirmiau, Bankas šiems klientams garantavo tam tikrą saugią palūkanų normą, kuri, susidėjus atitinkamoms aplinkybėms, dar papildomai padidėtų, taigi abejotinas tokių skolinių santykių investicinis rizikos pobūdis. Investavimo rizika kaip ateities veiksnių nenuspėjamumas neturėtų būti siejama tik su emitentui, finansų makleriui ar kuriam nors kitam šių santykių subjektui pradėta bankroto procedūra, nes subjekto nemokumas gali kilti, nepriklausomai nuo to, ar jis savo klientams teikė investicines ar lėšų kaupimo paslaugas. Aplinkybė dėl šių produktų sąsajos su infliacija, didesnių nei įprastai palūkanų ar išpirkimo sąlygų (juolab kad pastarosios keitėsi) savaime išvados dėl aptariamo produkto neturėtų paneigti. Iš ieškovo ir Banko atstovų procese išreikštos pozicijos teismo posėdyje darytina išvada, kad Indėlio sertifikatus SNORAS platino siekdamas pritraukti lėšų iš savo indėlininkų ar kitų asmenų, be kita ko, išvengdamas pareigos mokėti draudimo įmokas į Draudiko (trečiojo asmens) administruojamą indėlių draudimo fondą.

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių taip pat pažymėtina, kad ieškovas buvo sudaręs ir antrą Indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, kurios neginčija, nes prieš Banko nemokumo procedūros pradžią jį iš atsakovo išpirko. Ši Indėlio sertifikato sutartis sudaryta pagal Aprašo Nr. 86 (LTL) sąlygas, kuriose nurodyta, kad „Indėlio sertifikatas, remiantis Civiliniame kodekse pateiktu apibrėžimu, yra rašytinis banko liudijimas apie piniginių lėšų indėlį, suteikiantį teisę indėlininkui, suėjus nustatytam terminui, atgauti indėlį ir palūkanas; yra paprastas taupymo/investavimo produktas; yra panašus į likvidų terminuotą indėlį; garantuoja fiksuotą pajamingumą, kadangi iš anksto yra žinoma palūkanų norma; yra likvidus produktas, nes Bankas įsipareigoja nupirkti jį ar dalį jo anksčiau išpirkimo datos; garantuoja fiksuotą uždirbį net neišlaikius jo iki išpirkimo datos“.

Atsižvelgiant į visa tai, manytina, kad Banko Indėlio sertifikatas galėtų būti laikomas labiau vertybiniu popieriumi–ne investavimo priemone, įtvirtinta Civilinio kodekso nuostatose, pavyzdžiui, CK 6.902 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad indėlio sertifikatas yra vertybinis popierius, patvirtinantis indėlio sumą ir indėlininko teises į indėlį bei palūkanas pasibaigus nustatytam indėlio terminui, indėlio sertifikatas gali būti tik vardinis. Taigi tokių vertybinių popierių pardavimas, perdavimas apribotas, teises į juos (teisę juos pateikti) įgyvendina tik jų turėtojai. Bet kokiu atveju Indėlių sertifikato kvalifikavimas išimtinai pagal nacionalinės teisės nuostatas, inter alia CK, nereikšmingas sprendžiant dėl Direktyvoje 94/19 įtvirtintos išimties aiškinimo ir taikymo.

Dėl apsaugos, taikomos Indėlių sertifikato (jei jis nepatenka į Indėlių garantijų direktyvos reguliavimo sritį) ir Obligacijų sutarčių turėtojams (investuotojams), apimties pagal Europos Sąjungos teisę (civilinės bylos pagal ieškovų V. G. ir V. V. N. ieškinius)

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, jei atsakovo platinti Indėlių sertifikatai laikytini finansinėmis [investavimo] priemonėmis (kaip finansinių paslaugų objektas), jų savininkams–investuotojams turėtų būti taikoma kompensavimo apsauga, įtvirtinta Direktyvoje 97/9, nes, kaip nurodyta pirmiau, Direktyvos 2004/39 nuostatų prasme Indėlių sertifikatai – finansinės priemonės. Direktyvos 97/9 preambulės devintojoje konstatuojamojoje dalyje pažymima, kad investicinės įmonės apibrėžimas apima ir kredito įstaigas, kurioms išduotas leidimas teikti investicines paslaugas; turi būti reikalaujama, kad kiekviena tokia kredito įstaiga irgi priklausytų investuotojų kompensavimo sistemai jų investiciniam verslui apsaugoti; tačiau neturėtų būti reikalaujama, kad tokia kredito įstaiga priklausytų dviem skirtingoms sistemoms, jeigu viena iš jų atitinka ir šios direktyvos, ir Direktyvos 94/19 reikalavimus; tais atvejais, kai investicinė įmonė yra ir kredito įstaiga, gali būti sunku atskirti indėlius, kuriuos apima Direktyva 94/19, ir pinigus, laikomus dėl investicinės veiklos; valstybėms narėms turi būti suteikta galimybė pačioms spręsti, kokią direktyvą taikyti tokiems reikalavimams. Be to, Direktyvos 97/9 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad bet koks reikalavimas kredito įstaigai, kuriai valstybėje narėje taikoma ši direktyva ir Direktyva 94/19, nukreipiamas į vieną iš šiose direktyvose nustatytų sistemų, kurią valstybė narė laikys tinkama.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad jei atitinkama valstybė narė pasirinko taikyti Direktyvoje 94/19 įtvirtintą indėlių garantijų sistemos išimtį kredito įstaigos skolos vertybiniams popieriams, šių turėtojams bet kokiu atveju turėtų būti taikoma investuotojų apsauga, įtvirtinta Investuotojų apsaugos direktyvoje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad IĮIDĮ, į kurį inkorporuotos Direktyvos 94/19 ir 97/9, t. y. Lietuvos teisėje nustatyta bendra indėlininkų ir investuotojų apsaugos sistema, 4 straipsnyje įtvirtinta abstraktaus pobūdžio norma, pagal kurią draudimo objektu negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai). Dėl to IĮIDĮ iš principo įgyvendinta Direktyvoje 94/19 įtvirtinta valstybių narių pasirinkimu taikytina išimtis, tačiau kartu nenustatyta kitos, paralelinės finansinių priemonių–skolos vertybinių popierių savininkų apsaugos, t. y. tokie asmenys iš esmės liko be jokios apsaugos.

Dėl IĮIDĮ 4 straipsnyje įtvirtintos išimties dėl draudimo objekto apimties draudėjo išleistų skolos vertybinių popierių (indėlių sertifikatų) atžvilgiu, atsižvelgiant į IĮIDĮ travaux préparatoires (iš jų matyti, kad indėlio sertifikatai – ne skolos vertybinius popierius kaip finansinę priemonę susiaurinanti, bet patikslinanti sąvoka; vadinasi, įstatymo išimtis apima visus draudėjo išleistus skolos vertybinius popierius, įskaitant ir indėlio sertifikatus), į trečiojo asmens poziciją procese ir Draudiko veiksmus Banko obligacijų turėtojams, įskaitant antrąjį ieškovą V. V. N., nemokėti kompensacijos, darytina išvada, kad pirmiau nurodyta įstatyme įtvirtinta išimtis (IĮIDĮ 4 straipsnis) nustatyta bei taikyta ir atsakovo išleistų obligacijų kaip jo skolos vertybinių popierių turėtojams. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, iš Direktyvos 97/9 nuostatų neišplaukia tokio ribojimo, nes visos galimos kompensavimo sistemos išimtys, įtvirtintos šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje (ir I priede), iš esmės siejamos ne su finansinių priemonių rūšimis, o investuotojų statusu.

Kita vertus, kasaciniam teismui taip pat kyla klausimas, ar Banko obligacijos kaip jo išleisti skolos vertybiniai popieriai – finansinės priemonės patenka tik į Direktyvos 97/9 taikymo apimtį, atsižvelgiant į tai, kad Direktyvos 94/19 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta gan plati indėlio sąvoka, kaip nurodyta pirmiau, inter alia, apimanti ir bet kokią skolą, patvirtinamą kredito įstaigos išduotu sertifikatu, o ši nuostata valstybių narių pasirinkimu jų teisiniame reguliavime pagal šios direktyvos I priedo 12 punktą gali būti apribota kredito įstaigos išleistais skolos vertybiniais popieriais. Dėl to, jei kredito įstaigos obligacijos (skolos vertybiniai popieriai) patektų ir į Direktyvos 94/19 taikymo apimtį, dėl šių finansinių priemonių turėtojų apsaugos reguliavimo valstybei narei, kaip nurodyta pirmiau, kiltų pareiga aiškiai nustatyti, kokią garantijų (kompensavimo) sistemą šiems asmenims taikyti.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą nacionalinį reguliavimą, išplėstinei teisėjų kolegijai kyla abejonių dėl tinkamos Indėlių sertifikatų ir obligacijų turėtojų teisinės apsaugos bei Direktyvų 94/19 ir 97/9 nuostatų perkėlimo į IĮIDĮ pagrįstumo. Dėl to byloje aktualus šių asmenų teisės tiesiogiai teisme pasinaudoti Direktyvos 97/9 ar Direktyvos 94/19 nuostatomis aspektas, t. y. kilo galimo tiesioginio direktyvų taikymo klausimas. Be to, dėl šių asmenų apsaugos išplėstinei teisėjų kolegijai taip pat kyla klausimų, koks teisinis reguliavimas iš dviejų – indėlininkų ar investuotojų apsaugos – šiems galėtų būti taikomas, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos įstatymų leidėjas iš esmės nepasirinko nė vienos sistemos IĮIDĮ, nors tai privalėjo padaryti.

Kita vertus, dėl Direktyvos 97/9 tinkamo perkėlimo investuotojų (Indėlių sertifikatų (laikant, kad tai – finansinės priemonės) ir Banko obligacijų savininkų) apsaugos prasme išplėstinei teisėjų kolegijai kyla pagrįstų abejonių ir dėl IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalies antrojo sakinio turinio. Šioje nuostatoje nurodyta, kad investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios. Manytina, kad ši norma įgyvendina Direktyvos 2004/39 13 straipsnio 7 dalį, pagal kurią nustatyta, kad saugodama klientams priklausančias finansines priemones, investicinė įmonė imasi atitinkamų priemonių, siekdama apsaugoti klientų nuosavybės teises, ypač investicinės įmonės nemokumo atveju bei užkirsti kelią kliento priemonių panaudojimui savo sąskaita, išskyrus tuomet, kai klientas tam aiškiai pritaria. Vis dėlto pagal to paties straipsnio 8 dalį, saugodama klientams priklausančias lėšas, investicinė įmonė imasi atitinkamų priemonių, siekdama apsaugoti klientų teises ir, išskyrus kredito įstaigas, neleidžia klientų lėšų naudoti savo sąskaita. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Direktyvoje 97/9 nenustatyta investuotojų nuostolių, patirtų dėl investicinės rizikos, t. y. rizikos, kad vertybinių popierių vertė sumažės arba dėl emitento nemokumo jie iš viso nebus išpirkti, kompensavimo, tačiau nagrinėjamu atveju vertybinių popierių emitentas ir finansų tarpininkas (kaip saugotojas) sutapo. Pagal nacionalinį reglamentavimą (Bankų įstatymo 4 straipsnis, FPRĮ 13 straipsnio 8 dalis, CK 6.913 straipsnio 2 dalis) tais atvejais, kai investicines paslaugas teikia bankai, investuotojų banko sąskaitose esančių lėšų apsaugos klausimas sprendžiamas kitaip nei finansų maklerio įmonių, t. y. iš klientų arba jų naudai gautos lėšos nėra atskiriamos nuo kitų banko lėšų ir tokiu būdu lėšos, esančios banko sąskaitose, turėtų būti apsaugotos kaip indėliai, tačiau, Lietuvai pasinaudojus Direktyvos 94/19 7 straipsnio 2 dalies, taikomos kartu su šios direktyvos I priedo 12 dalimi, išimtimi, jiems draudimas netaikomas. Dėl to aktualus klausimas, ar tokiu atveju kredito įstaigos klientai (investuotojai), turintys tos pačios kredito įstaigos išleistus skolos vertybinius popierius, kredito įstaigos nemokumo atveju turi teisę į Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalyje numatytą kompensaciją.

Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad investuotojų kompensavimo sistema suteikia investuotojams kompensaciją, jeigu kompetentingos institucijos nustato, kad, jų nuomone, investicinė įmonė dėl tiesiogiai su jos finansine padėtimi susijusių priežasčių dabar nepajėgi įvykdyti savo įsipareigojimų, kylančių iš investuotojų reikalavimų, ir paskutiniu metu nematyti, kad šie įsipareigojimai bus įvykdyti vėliau arba dėl tiesiogiai su investicinės įmonės finansine padėtimi susijusių priežasčių teismas priėmė sprendimą, dėl kurio stabdoma investuotojų galimybė kelti jai savo reikalavimus. Be to, pirmiau nurodytoje nuostatoje nurodyta, kad kompensacija turi būti mokama pagal tuos reikalavimus, kurie kilo dėl investicinės įmonės nepajėgumo, grąžinti pinigus, priklausančius investuotojams ir laikomus jų vardu ryšium su investicine veikla arba grąžinti investuotojams jiems priklausančias finansines priemones, kurios laikomos, tvarkomos ar valdomos investuotoju vardu ryšium su investicine veikla.

IĮIDĮ 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įsipareigojimų investuotojams draudimo objektas yra įsipareigojimai grąžinti investuotojams vertybinius popierius, nesvarbu, kokia valiuta jie išreikšti, arba pinigus litais ar užsienio valiuta. Šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies antras sakinys iš esmės susiaurina pirmiau nurodytoje įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje, į kurią inkorporuotos Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalies nuostatos, įtvirtintą įsipareigojimų investuotojams draudimo objektą draudžiamojo įvykio pagrindu. Pažymėtina, kad tiek Indėlio sertifikato, tiek Obligacijų įsigijimo sutartyse įtvirtinta Banko pareiga atitinkamą dieną iš klientų išpirkti šiuos finansinius produktus, lėšas pervesti į atitinkamas klientų sąskaitas. Taigi pagal Direktyvos 97/9 nuostatas, kai investicinė įmonė dėl jos finansinės padėties negali įvykdyti investuotojų reikalavimų grąžinti pinigus, priklausančius investuotojams ir laikomus jų vardu dėl investicinės veiklos, tokiems investuotojams turi būti išmokėtos kompensacijos.

Atsižvelgiant į tai, išplėstinei teisėjų kolegijai, kaip nurodyta pirmiau, kyla abejonių dėl tinkamo Europos Sąjungos teisės – Direktyvos 97/9 nuostatų – perkėlimo į IĮIDĮ 3, 9 straipsnių nuostatas, todėl tai taip pat sudaro pagrindą kreiptis į Teisingumo Teismą bei jo prašyti priimti prejudicinį sprendimą byloje nagrinėtais teisės aiškinimo klausimais.

Dėl kreipimosi prejudicinio sprendimo į Teisingumo Teismą

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra galutinė instancija nagrinėjant šią bylą ir jo priimta nutartis būtų galutinė ir neskundžiama (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 362 straipsnis[1]). Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalį Sąjungos institucijų aktų išaiškinimo klausimui (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 1 dalies b punktas) iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į Teisingumo Teismą.

Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad šioje byloje nustatytos ir nagrinėtos aplinkybės iš viso ar iš dalies neatitinka Teisingumo Teismo sprendimuose analizuotų Direktyvų 94/19, 97/9, 2004/39 teisės normų aiškinimo aspektų. Bylos išnagrinėjimas tiesiogiai priklauso nuo Teisingumo Teismo prejudiciniame sprendime pateikiamų Europos Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo. Taip pat pažymėtina, kad specifinės nagrinėjamos bylos aplinkybės nacionaliniam teismui neleidžia kilusių klausimų išspręsti savarankiškai taikant acte clair doktriną, ypač atsižvelgiant į grėsmę nukrypti nuo vienodo Europos Sąjungos teisės taikymo.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia ypatingą dėmesį į šios civilinės bylos ir kitų panašių ginčų trukmę, svarbą Lietuvos visuomenei, bankų aplinkai bei šiuo metu vykstančiai atsakovo bankroto procedūrai. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, šiuo metu Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamos 269 civilinės bylos, kuriose 448 ieškovai ginčija 489 indėlių sertifikatų įsigijimo sutartis, kurių bendra reikalavimų suma – 22 808 279,50 Lt, bei 378 ieškovai ginčija 481 obligacijų pasirašymo sutartį, kurių bendra reikalavimų suma – 16 202 017,15 Lt. Preliminariais duomenimis, SNORAS, platindamas obligacijas ir Indėlio sertifikatus, kurių išpirkimo terminas iki 2011 m. lapkričio 16 d. nepasibaigė (t. y. iki datos, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu sustabdyta Banko veikla, nušalinti jos vadovai dėl galimo banko kreditinių įsipareigojimų nevykdymo, įtarimų Banko vadovams neskaidria finansine veikla), sudarė apie 14 000 indėlio sertifikato įsigijimo ar obligacijų pasirašymo sutarčių, galima bendra draudimo išmokų suma, atsižvelgiant į maksimalią indėlio draudimo išmoką vienam asmeniui, – apie 200–240 mln. Lt.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, suponuojančias nagrinėjamų klausimų svarbą ir reikšmę, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas papildomai kreiptis į Teisingumo Teismą ir jo prašyti priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje pagal pagreitintą procedūrą Teisingumo Teismo Statuto 23 a straipsnio ir Procedūros reglamento 105 straipsnio pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalimi, 163 straipsnio 9 punktu, 356 straipsnio 5 dalimi,

n u t a r i a :

Kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

1. Ar Direktyvos 94/19 7 straipsnio 2 dalies, taikomos kartu su šios direktyvos I priedo 12 punktu, nuostatos turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad kai valstybė narė nustato išimtį netaikyti garantijos kredito įstaigos indėlininkams, turintiems jos išleistų skolos vertybinių popierių (indėlių sertifikatų), tokia išimtis gali būti taikoma tik tokiu atveju, jei pirmiau nurodyti indėlių sertifikatai visiškai atitinka (turi) visus jiems kaip finansinėms priemonėms Direktyvos 2004/39 prasme (tai pat atsižvelgiant į kitus Europos Sąjungos teisės aktus, pavyzdžiui, ECB reglamentą 25/2009) būdingus požymius, inter alia jų perleidžiamumą antrinėje finansų rinkoje?

2. Jei atitinkama valstybė narė pasirenka tokį Direktyvų 94/19 ir 97/9 inkorporavimo į nacionalinę teisę būdą, kai indėlininkų ir investuotojų apsaugos sistemos įtvirtinamos viename teisės akte (įstatyme), ar Direktyvos 94/19 7 straipsnio 2 dalis, taikoma kartu su šios direktyvos I priedo 12 punktu, ir Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalis, atsižvelgiant į Direktyvos 97/9 3 straipsnį, turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad indėlių sertifikatų ir obligacijų turėtojams negali būti netaikoma nė vienos apsaugos (garantijų) sistemos pirmiau nurodytų direktyvų taikymo prasme?

3. Ar, atsižvelgiant į tai, kad pagal nacionalinį reguliavimą kredito įstaigos išleistų indėlių sertifikatų ir obligacijų turėtojams netaikoma nė viena iš galimų Direktyvose 94/19 ir 97/9 nustatytų apsaugos sistemų:

a) Direktyvos 94/19 3 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 1 dalies (kartu su jos vėlesniais pakeitimais Direktyva 2009/14), 10 straipsnio 1 dalies nuostatos kartu su šios Direktyvos 1 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta indėlio sąvoka, pasižymi aiškumo, detalumo, besąlygiškumo ir subjektinių teisių įtvirtinimo reikalavimais tam, kad privatūs asmenys, remdamiesi šiomis nuostatomis, nacionaliniame teisme galėtų grįsti savo reikalavimus išmokėti kompensaciją prieš valstybės įsteigtą draudiką, atsakingą už jų mokėjimą?

b) Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalies, 4 straipsnio 1 dalies nuostatos pasižymi aiškumo, detalumo, besąlygiškumo ir subjektinių teisių įtvirtinimo reikalavimais tam, kad privatūs asmenys, remdamiesi šiomis nuostatomis, nacionaliniame teisme galėtų grįsti savo reikalavimus išmokėti kompensaciją prieš valstybės įsteigtą draudiką, atsakingą už jų mokėjimą ?

c) jei atsakymai į pirmiau nurodytus klausimus („3 a“ ir „3 b“) būtų teigiami, kurią iš dviejų galimų apsaugos sistemų nacionaliniam teismui pasirinkti taikyti sprendžiant privataus asmens ir kredito įstaigos ginčą, į kurį įtrauktas valstybės įsteigtas draudikas, atsakingas už indėlininkų ir investuotojų apsaugos sistemų administravimą?

4.  Ar Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalies ir 4 straipsnio 2 dalies (kartu su šios direktyvos I priedu) nuostatos turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad joms prieštarauja toks nacionalinis reguliavimas, pagal kurį investuotojams, kredito įstaigos išleistų skolos vertybinių popierių turėtojams, netaikoma investuotojų kompensavimo sistema dėl finansinių priemonių rūšies (skolos vertybinių popierių) ir atsižvelgiant į tai, jog draudėjas (kredito įstaiga) investuotojų pinigų ar vertybinių popierių neperleido ar nepanaudojo be investuotojo valios? Ar pirmiau nurodytų Direktyvos 97/9 nuostatų aiškinimui investuotojų apsaugos prasme reikšminga tai, kad skolos vertybinius popierius išleidusi kredito įstaiga–emitentas kartu yra ir šių finansinių priemonių saugotojas (tarpininkas) bei kad investuotojų lėšos nėra atskirtos nuo kitų kredito įstaigos disponuojamų lėšų?

Prašyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinį sprendimą šioje byloje priimti pagal pagreitintą procedūrą Teismo Statuto 23 a straipsnio ir Procedūros reglamento 105 straipsnio pagrindu.

Sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo gavimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai               Dangutė Ambrasienė

              Sigitas Gurevičius

              Janina Januškienė

              Rimvydas Norkus

              Sigita Rudėnaitė

              Juozas Šerkšnas

              Dalia Vasarienė