Civilinė byla Nr. 2A-63/2009
Procesinio
sprendimo kategorija:
21.4.1.3;
41; 49 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. kovo 31 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos
Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vyto
Miliaus,
sekretoriaujant
Vaidai Sasnauskaitei, Vaidai Stepanavičiūtei,
dalyvaujant
ieškovo atstovui advokatui A. R.,
atsakovams
J. M., B. M., jo atstovui advokatui A. K.,
viešame
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą
pagal ieškovo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės ,,Utetra“ ir
atsakovų L. M., J. M. ir B. M. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos
teismo 2008 m. sausio 22 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas iš dalies civilinėje
byloje Nr. 2-81-278/2008 pagal ieškovo likviduojamos uždarosios akcinės
bendrovės ,,Utetra“ ieškinį atsakovams L. M., B. M., J. M., M. B., tretiesiems
asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų atsakovų pusėje, uždarajai
akcinei bendrovei „Bleiras“, antstoliui L. J., L. T., A. T., L. M., R. M. dėl
sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
civilinę bylą,
n u s t a t ė :
Likviduojama UAB „Utetra“ kreipėsi į
teismą su ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų M. B. ir L. M. 242 631 Lt nuostoliams
atlyginti, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo
teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, o
taip pat pripažinti negaliojančia 2003 m. gegužės 26 d. dovanojimo sutartį (registro
Nr. NJ-3416), sudarytą tarp atsakovų L. M. ir jos dukters J. M. ir taikyti
restituciją.
Panevėžio apygardos teismas 2006 m. gruodžio 21 d.
sprendimu ieškinį tenkino iš dalies - priteisė solidariai iš atsakovų M. B. ir L. M. ieškovui LUAB „Utetra“
226 558 Lt nuostoliams atlyginti, 5 procentų dydžio
metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2006 m.
birželio 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 531 Lt žyminį mokestį, iš
kiekvieno atsakovo po 2 500,00 Lt išlaidų
advokato pagalbai apmokėti LUAB „Utetra“ naudai ir po 47,25 Lt teismo turėtų
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu į valstybės biudžetą. Ieškinio
dalį dėl 2003 m. gegužės 26 d. dovanojimo sutarties, sudarytos tarp atsakovų L.
M. ir J. M., pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo teismas atmetė.
Lietuvos apeliacinis teismas
2007 m. birželio 8 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2006 m.
gruodžio 21 d. sprendimo dalį dėl 2003 m. gegužės 26
d. dovanojimo sutarties, sudarytos tarp atsakovų L. M. ir J. M., pripažinimo
negaliojančia ir restitucijos taikymo panaikino ir perdavė pirmosios instancijos
teismui nagrinėti iš naujo, sprendimo dalį dėl nuostolių atlyginimo priteisimo
paliko nepakeistą.
LUAB „Utetra“ 2007 m. gruodžio 10 d. pateikė teismui
patikslintą ieškinį, prašydama pripažinti
negaliojančia 2003 m. gegužės 26 d. tarp atsakovų L. M., B. M. ir J. M.
sudarytą dovanojimo sutartį, taikyti restituciją ir įpareigoti J. M. grąžinti
L. M. ir B. M. iš jų dovanų gauto ir vėliau parduoto turto vertę – 400 000 Lt;
priteisti iš atsakovų M. B., B. M. ir L. M. ieškovo naudai 5 procentų dydžio
metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo
sprendimo visiško įvykdymo, žyminį mokestį ir bylinėjimosi išlaidas (t. 4, b. l.
2-5, 63). Patikslintame ieškinyje ieškovas nurodė, Panevėžio apygardos teismo
2006 m. gruodžio 21 d. sprendimo, kuriuo ieškovui priteistas žalos atlyginimas
iš solidarių atsakovų M. B. ir L. M., įvykdymas yra apsunkintas ir praktiškai
neįmanomas, nes skolininkai jokio turto, išskyrus gaunamą darbo užmokestį,
neturi. Žalos atlyginimas iš M. B. ir L. M. priteistas už tai, kad UAB „Utetra“
akcininkei L. M. 2003 m. vasario 1 d. priėmus sprendimą nupirkti įmonės vardu
statinius už 270 000 Lt, o vadovui M. B. šį sprendimą įgyvendinus,
bendrovei buvo padaryta 226 558 Lt žala, nes už 270 000 Lt nupirkto
nekilnojamojo turto vertė sandorio sudarymo metu buvo tik 43 442 Lt. Kitam UAB
„Utetra“ akcininkui A. P. užginčijus minėtą bei kitus akcininkės L. M.
sprendimus, atsakovai L. M. ir B. M. 2003 m. gegužės
26 d. dovanojimo sutartimi turimą nekilnojamąjį turtą - žemės sklypą,
gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą bei kitus statinius, esančius (duomenys
neskelbtini), padovanojo dukrai J. M.. Ieškovo teigimu šis sandoris yra
tariamas, sudarytas dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių. Šio
sandorio tikslas buvo ne dukters apdovanojimas, o turto nuosavybės teisių
perdavimas dukrai, kad nebūtų iš ko patenkinti L. M. kreditoriaus reikalavimų. Dovanojimo
sutartį ieškovas taip pat ginčija Pauliano ieškinio pagrindu ir teigia,
kad yra visos CK 6.66 straipsnyje numatytos sąlygos, leidžiančios ginčo sutartį
pripažinti negaliojančia. Sutuoktiniai L. ir B. M. dovanojimo sutarties
sudaryti neprivalėjo, po šio sandorio įvykdymo L. M. neteko turto, į kurį gali
būti nukreipti išieškojimai, ir taip iš esmės buvo pažeisti ieškovo interesai,
nes jis prarado galimybę išsiieškoti teismo sprendimu priteistą žalos
atlyginimą. Padovanodama turtą, L. M. žinojo, kad tokiu sandoriu ji pažeidžia
kreditoriaus teises. Kitos sandorio šalies – apdovanotosios J. M.
nesąžiningumas yra preziumuojamas pagal CK 6.67 straipsnio 1 punktą, nes turtas
neatlygintinai perleistas dukrai. Ginčo turtas keliais sandoriais yra
perleistas sąžiningiems tretiesiems asmenims, iš kurių jis negali būti
išreikalautas, todėl, sprendžiant restitucijos klausimą, ieškovas prašė taikyti
CK 6.147 straipsnio 2 dalį ir įpareigoti atsakovę J. M. atlyginti didžiausią –
400 000 Lt turto vertę, buvusią jo perleidimo A. ir L. T. metu, iš kurios galės
būti patenkinti ieškovo reikalavimai.
Panevėžio apygardos teismas 2008 m. sausio 22 d. sprendimu ieškovo LUAB
,,Utetra” patikslintą ieškinį tenkino iš dalies. Teismas pripažino
negaliojančia nuo sudarymo momento 2003 m. gegužės 26 d. L. M., B. M. ir J. M.
sudarytą dovanojimo sutartį. Taikė dalinę restituciją ir priteisė iš J. M. 200 000 Lt L. M.. Teismas nutarė nukreipti Panevėžio apygardos teismo
2006 m. gruodžio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-303-227/2006 ieškovo
likviduojamos UAB „Utetra“ naudai priteistą 226
558 Lt nuostolių atlyginimą į restitucijos pagrindu grąžintinas L. M. lėšas,
pervedant 200 000 Lt į ieškovo LUAB „Utetra“ atsiskaitomąją
sąskaitą. Kitoje dalyje teismas ieškinį atmetė, taip pat atitinkamai
paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad L. M. žinojo, jog 2003 m.
sausio 2 d. įvykęs įmonės „Utetra“ akcininkų susirinkimas, kurio metu ji
vienasmeniškai nutarė už 270 000 Lt iš UAB „Bleiras“ pirkti pastatus, esančius (duomenys neskelbtini)., bei 2003 m. vasario 21
d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, yra prieštaraujantys įmonės turtiniams
interesams, todėl neteisėti ir bendrovė dėl to patirs nuostolių. A. P. dėl šių
veiksmų kreipusis į teismą, atsakovė ėmėsi priemonių perleisti jai ir
sutuoktiniui priklausantį turtą tretiesiems asmenims, siekdama išvengti
nuostolių išieškojimo iš jai priklausančio turto. Teismas nurodė, kad išieškoti
bendrovei padarytų nuostolių įmonė jokių veiksmų nesiėmė, nes juos padarė
pagrindinė įmonės akcininkė L. M. bei įmonės vadovas M.
B., kurie turėjo ir teisę, ir pareigą reikalauti nuostolių atlyginimo
teismine tvarka. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad
sudarant ginčo dovanojimo sutartį, atsakovė buvo skolinga įmonei (ieškovui),
dėl sudaryto sandorio tapo nemoki ir tokiu būdu pažeidė ieškovo, kaip
kreditoriaus, interesus. Teismas konstatavo, kad L. M. sutuoktinis B. M.
akcininkų sprendimo priėmimo ir sandorio sudarymo metu dirbo verslo konsultantu
įmonėje „Utetra“, jam buvo žinoma apie bendrovės sudaromą sandorį ir dėl jo
patiriamus nuostolius, todėl visas tris ginčo sandorio šalis teismas pripažino
nesąžiningomis ir, spręsdamas restitucijos klausimą, taikė CK 6.167 straipsnio
2 dalies nuostatas. Teismas sprendė, kad nuostolius ieškovas patyrė tik dėl atsakovės L. M.
neteisėtų veiksmų, kad nukreipti išieškojimą į bendro turto sutuoktinio dalį
nėra pagrindo, todėl taikė dalinę restituciją - priteisė iš J. M. L. M. 200 000 Lt ir į šią sumą nukreipė įsiteisėjusiu
teismo sprendimu ieškovui priteisto nuostolių atlyginimo išieškojimą.
Apeliaciniu
skundu ieškovas LUAB ,,Utetra“ prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2008
m. sausio 22 d. sprendimą restitucijos taikymo dalyje ir ją išdėstyti taip: „Taikyti visišką restituciją. Priteisti
iš J. M. 400 000 Lt L. M.
ir B. M.. Nukreipti Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimu
civilinėje byloje Nr.
2-303-227/2006 ieškovo likviduojamos UAB „Utetra" naudai priteistų sumų išieškojimą į restitucijos pagrindu
grąžintas L. M. ir B. M. lėšas, pervedant priteistas sumas į ieškovo UAB „Utetra“ atsiskaitomąją sąskaitą“. Ieškovas
taip pat prašo priteisti iš atsakovų L. M., B.
M. ir J. M. solidariai apelianto naudai žyminį
mokestį ir išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Apeliaciniame skunde
ieškovas nurodo, kad teismo nustatytos aplinkybės įrodo visų trijų atsakovų nesąžiningumą
ieškovo atžvilgiu. Atsakovo B. M. nesąžiningumą įrodo ir tai, kad ieškovas jam
yra iškėlęs civilines bylas, kuriose prašoma iš viso priteisti 564 782,40 Lt
nuostoliams atlyginti. Šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus ieškovas į bylą
pateikė, tačiau pirmosios instancijos teismas jų neįvertino kaip B. M.
nesąžiningumą pagrindžiančių rašytinių įrodymų. Teismas netinkamai taikė CK
6.66 straipsnio 4 dalies nuostatas ir nepagrįstai
taikė dalinę restituciją. Teismo sprendimu
priteistą reikalavimą, kurio patenkinimo siekia ieškovas, sudaro ne tik
priteista nuostolių atlyginimo suma, bet ir kitos su šiuo reikalavimu
susijusios sumos, t. y. procesinės palūkanos, atstovavimo išlaidos, žyminis
mokestis. Apelianto teigimu, teismui nukreipus tik priteisto nuostolių
atlyginimo išieškojimą į iš neteisėto sandorio grąžintiną sumą, yra bloginama
kreditoriaus padėtis, nes jis negali gauti viso teismo priteisto reikalavimo patenkinimo.
Teismas nemotyvavo CK 6.145 straipsnio 2 dalies taikymo ir šios normos
nuostatas taikė nepagrįstai, nes nagrinėjamoje byloje nėra aplinkybių,
sudarančių išskirtinį atvejį, kuriam esant gali būti taikoma dalinė
restitucija. Pripažinus sandorį negaliojančiu nuo sudarymo momento nelieka
teisinio pagrindo palikti J. M. iš dovanoto daikto pardavimo gautos kainos
dalį, kuri turėtų tekti atsakovui B. M. CK 3.117 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Asmeninio ar bendro turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, nei
atsakovė L. M., nei sutuoktiniai L. ir B. M. neturi, išskyrus restitucijos
pagrindu grąžintinas jiems pinigines lėšas už neteisėtai padovanotą turtą. Šios
aplinkybės rodo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo atsisakė remtis
CK 3.112 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir nepagrįstai taikė dalinę
restituciją, nes skundžiamu sprendimu priteistas restitucijos pinigais dydis
nepadengia visos nuostolių atlyginimo ir su juo susijusių reikalavimų sumos.
Visiškam restitucijos taikymui turi įtakos nustatytas B. M. nesąžiningumas ir
jam iškelti kiti teisminiai civilinės atsakomybės ginčai. Todėl, ieškovo teigimu, teismas turėjo įpareigoti J. M. grąžinti visą dovanoto daikto
pardavimo kainą, t. y. 400 000 Lt, L. M. ir B. M. ir į šią sumą nukreipti 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškovui
priteistų sumų išieškojimą, pervedant priteistas sumas į ieškovo atsiskaitomąją
sąskaitą.
Atsiliepimas į ieškovo apeliacinį
skundą negautas.
Apeliaciniu skundu atsakovai L. M., J. M. ir
B. M. prašo Panevėžio apygardos teismo 2008 m. sausio 22 d. sprendimą panaikinti,
priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi
išlaidas. Atsakovai nurodo, kad LUAB „Utetra“ 2007 m. gruodžio 10 d.
patikslintas ieškinys dėl 2003 m. gegužės 26 d.
dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo nebuvo
apmokėtas žyminiu mokesčiu. Pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo
neteisėtos sudėties, buvo šališkas, pažeidė procesines teisės normas. Atsakovė
L. M. ieškovo skolininke tapo ne žalos padarymo metu 2003 m. vasario 21 d., o
tik įsiteisėjus Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimui,
todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškinį, taikydamas CK
6.66 straipsnio normas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad
atsakovai L. M. ir B. M. tebegyvena J. M. dovanotame name, kad po atsakovui
priklausančių akcijų pardavimo B. M. toliau dalyvavo įmonės valdyme ir žinojo
apie nuostolingo sandorio sudarymą. Teismas nepagrįstai konstatavo tariamo sandorio
faktą, nes J. M. nuosavybės teises į dovanotą daiktą įregistravo, turtu
disponavo. Be to, pripažinus sandorį negaliojančiu CK 1.86 straipsnio pagrindu,
restitucija turėjo būti taikoma ne iš J. M., o iš L. M.. Pasisakydamas
dėl atsakovų reikalavimo taikyti ieškinio senatį, teismas
netinkamai aiškino ir taikė šio civilinės teisės instituto teisės normas ir
nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos. Apeliantai teigia, kad teismas
pripažino negaliojančia dovanojimo sutartį, sudarytą tarp L. M., B. M. ir J. M.,
nors dovanojimo sutartis sudaryta tik tarp L. M. ir J. M.. Neaiškus teismo
sprendimo 4 lape esantis teismo teiginys, kad atsakovai buvo UAB „Utetra“
kreditoriai.
Atsiliepimu į
atsakovų apeliacinį skundą ieškovas LUAB ,,Utetra“
prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, kad ieškinio
reikalavimas dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia buvo apmokėtas
žyminiu mokesčiu, kaip neturtinis reikalavimas. Priėmęs sprendimą, teismas,
laikydamasis proceso teisės normų reikalavimų, paskirstė žyminio mokesčio
sumokėjimą. Pirmosios instancijos teismas nebuvo šališkas atsakovų atžvilgiu,
be to, atsakovai pasinaudojo teisėjo nušalinimo teise. Remiantis LR CK 6.1
straipsnio nuostata, ieškovo skolininke L. M. tapo nuo žalos ieškovui padarymo
dienos, t. y. nuo 2003 m. vasario 21 d. Bylos
nagrinėjimo metu atsakovai nenurodė jokios kitos savo dabartinės gyvenamosios
vietos, jų procesiniuose dokumentuose buvo nurodomas padovanoto turto adresas,
todėl teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovai L.
M. ir B. M. gyvena J. M. padovanotame name. Pats atsakovas B. M. teismui nurodė, jog nuostolingo ieškovui sandorio
sudarymo metu gerai žinojo ieškovo finansinę padėtį ir po atsakovui
priklausančių akcijų perleidimo sutuoktinei, toliau žmonos vardu veikė kaip
akcininkas. Teismas pagrįstai atsakovų sudarytą sandorį pripažino tariamu.
Sandorio tikslas buvo ne dukters apdovanojimas, o tik nuosavybės teisių
perleidimas tam, kad neliktų turto, į kurį galima būtų nukreipti išieškojimą,
tenkinant L. M. kreditorių reikalavimus. Kadangi taikant restituciją, dovanoto
daikto natūra grąžinti negalima, teismas pagrįstai daikto piniginį ekvivalentą
priteisė iš apdovanotosios dovanos davėjai L. M., o ne ieškovui. Dėl
ieškinio senaties nagrinėjamame ginče taikymo yra
pasisakęs šioje byloje Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. birželio 8 d.
nutartimi, todėl su senaties taikymu susijęs skundo argumentas neturėtų būti
svarstomas pakartotinai.
Ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Atsakovų apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal CPK 320
straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio
skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo
pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329
straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės
instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios
dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus
įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).
Bylos
duomenimis nustatyta, kad atsakovė L. M., būdama UAB „Utetra“ akcininkė ir
turėdama 69 procentus akcijų, 2003 m. vasario 1 d. neeiliniame akcininkų
susirinkime priėmė sprendimą nupirkti pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), už 270 000 Lt ir pavedė
įmonės direktoriui M. B. atstovauti bendrovę sudarant šį sandorį. 2003 m.
vasario 21 d. pirkimo-pardavimo sutartimi UAB „Utetra“ nupirko iš UAB „Bleiras“
veršidę su priklausiniais, esančią (duomenys
neskelbtini), už 270 000 Lt, kai šio turto vidutinė rinkos vertė
buvo 43 443 Lt. Kitas UAB „Utetra“ 31 procento akcijų savininkas A. P.
pareikalavo iš bendrovės akcininkų susirinkimų protokolų, kuriuos 2003 m.
gegužės 20 d. gavęs, kreipėsi į teismą dėl bendrovės valdymo organo –
visuotinio akcininkų susirinkimų, tarpe jų ir dėl 2003 m. vasario 1 d.
susirinkimo, priimtų nutarimų pripažinimo negaliojančiais. 2003 m. gegužės 26
d. dovanojimo sutartimi sutuoktiniai L. M. ir B. M. bendrosios jungtinės
nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, gyvenamąjį namą,
ūkinį pastatą ir kiemo statinius padovanojo dukteriai J. M.. Dar 2002 m. vasario
20 d. akcininkas A. P. inicijavo teisminį bendrovės „Utetra“ veiklos tyrimą,
kurį atlikus, Panevėžio apygardos teismas 2004 m. balandžio 2 d. sprendimu
nusprendė UAB „Utetra“ likviduoti, likvidatoriumi paskirti UAB
„Administratorius“.
2006 m.
birželio 2 d. likviduojamos bendrovės administratorius iškėlė L. M. ir M. B. civilinės
atsakomybės už nekilnojamojo turto įsigijimą žymiai didesne nei rinkos kaina
bei dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu teisminį ginčą. Panevėžio
apygardos teismas 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimu priteisė iš L. M. ir M. B. solidariai
bendrovės LUAB „Utetra“ naudai 226 558 Lt nuostoliams atlyginti, ieškinį
sandorio nuginčijimo dalyje atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m.
birželio 8 d. nutartimi sprendimo dalį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu
panaikino ir bylą šioje dalyje grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti
iš naujo. Dovanojimo sandorį ieškovas ginčijo CK 1.86 straipsnyje numatytu ir actio
Pauliana instituto pagrindais.
Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs CK 6.66 straipsnio nuostatomis
siekiamus tikslus bei šių teisinių nuostatų taikymo sąlygas, nurodydamas, jog actio
Pauliana – tai teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių sudaryti
jis neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o
skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Šio teisės instituto pagrindinė
paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais
mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti
visišką savo reikalavimo patenkinimą. Kreditorius, reikšdamas Pauliano ieškinį,
pirmiausiai siekia atkurti pažeistą skolininko mokumą, sugrąžinant tai, ką
skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims. Skirtingai
nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, Pauliano ieškinio
pagrindinė paskirtis ir tikslas yra kompensacinis, o sandorio pripažinimas
negaliojančiu yra tik priemonė atkurti skolininko pažeistą mokumą ir sugrąžinti
skolininką į ankstesnę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. vasario 21
d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2001; 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2004; 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-420/2005; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-17/2006; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007
ir kt.). Actio Pauliana taikoma esant tam tikroms sąlygoms: pirmiausia,
kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę
skolininkui; antra, ginčijamas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises; trečia,
skolininkas šio sandorio neprivalėjo sudaryti; ketvirta, skolininkas elgiasi
nesąžiningai, sudaro sandorį, siekdamas sumažinti savo mokumą ir išvengti
atsiskaitymo su kreditoriumi perleidžiamu turtu; penkta, ieškinys dėl sandorio negaliojimo
pareiškiamas per vienerių metų ieškinio senaties terminą.
Kadangi
ieškinys pareikštas actio Pauliana instituto pagrindu, reikia
išsiaiškinti, ar yra CK 6.66 straipsnyje nustatytos Pauliano ieškinio
taikymo sąlygos. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi teisinio
pagrindo sutikti su apeliantų (atsakovų) argumentu, kad teismas nepagrįstai
patenkino ieškinį nesant visų CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygų.
Aiškinantis,
ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui,
būtina turėti omenyje tai, kad actio Pauliana taikymo atveju svarbus yra
prievolės tarp kreditoriaus ir skolininko atsiradimo momentas, nes kreditorius,
prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę
naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad naudoti Pauliano ieškinį, kaip
teisių gynimo būdą, kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo
laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško
prievolės įvykdymo. Taigi, tik tie sandoriai, kurie yra sudaryti po prievolės
atsiradimo momento, gali pažeisti kreditoriaus teises ir interesus, nes
skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės
įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių
pažeidimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje, E. N. v. I. D.,
R. D., Nr. 3K-3-575/2004; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje, VĮ
Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“, UAB „Ortofina“ ir R. G. K., Nr.
3K-3-17/2006). Nagrinėjamoje byloje kreditoriaus neabejotiną ir galiojančią
reikalavimo teisę patvirtina įsiteisėjęs Panevėžio apygardos teismo 2006 m.
gruodžio 21 d. sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovo LUAB „Utetra“ piniginis reikalavimas,
atsiradęs atsakovei L. M. 2003 m. vasario 1 d. priėmus akcininkų sprendimą
pirkti iš UAB „Bleiras“ nekilnojamąjį turtą – veršidę su priklausiniais už 270
000 Lt ir bendrovės vadovui M. B. 2003 m. vasario 23 d. sandoriu šį sprendimą
realizavus, įsigyjant įmonei „Utetra“ turtą žymiai didesne negu rinkos kaina (t.
2, b. l. 92-98, 175-181). Ieškovui atsirado teisė reikalauti žalos atlyginimo
nuo to momento, kai ši žala atsirado. Žala ieškovui pasireiškė įmonės piniginių
lėšų iššvaistymu, todėl ieškovo teisės reikalauti žalos atlyginimo atsiradimo
momentas yra turto už nepagrįstai didelę kainą įsigijimo data. Teismo
sprendimas priteisti šį nuostolių atlyginimą yra teisės į žalos atlyginimą
apgynimas, todėl apeliantų (atsakovų) teiginys, kad neabejotiną ir galiojančią
reikalavimo teisę ieškovas įgijo tik po sprendimo įsiteisėjimo, atmestinas.
Teisė reikalauti žalos atlyginimo nuo to momento, kai konstatuotas žalos
atsiradimo faktas, pripažinta kreditoriaus neabejotino ir galiojančio
reikalavimo teisė, gali būti ginama įvairiais įstatymo numatytais būdais iki
visiško žalos atlyginimo. Kreditoriaus pasirinkti teisės į žalos atlyginimą
gynimo būdai nelemia šios teisės atsiradimo momento (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 31 d. nutartis
civilinėje byloje, P. G. A. v. G. Ž., Z. M., Nr. 3K-3-424/2003). Pirmosios
instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad žala ieškovui buvo padaryta sudarant
pastatų pirkimo-pardavimo sutartį, o nuostolių dydis paaiškėjo pardavus šį
turtą iš varžytynių, kai įmonė jau buvo likviduojama ir ją valdė teismo
paskirtas likvidatorius. Išdėstytos aplinkybės paneigia atsakovų apeliacinio
skundo argumentą, kad ginčo sandorio sudarymo metu atsakovė L. M. nebuvo
ieškovo skolininke.
Actio
Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises ir
teisėtus interesus. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne
baigtinis, sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu gali būti
pažeistos kreditoriaus teisės: jeigu dėl sandorio skolininkas tampa nemokus;
skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip
pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo
pažeisti kreditoriaus interesai ir teisės, turi būti vertinama pagal konkrečias
bylos faktines aplinkybes. Kreditoriaus teisių pažeidimu CK 6.66 straipsnio 1
dalies prasme taip pat laikytinas ir sumažėjęs skolininko mokumas, kai
kreditorius praranda galimybę visiškai arba iš dalies patenkinti savo
reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, ginčijamu sandoriu
perleidus nekilnojamąjį turtą, atsakovės L. M. turtą sudaro tik iš darbo
santykių gaunamos 1 380 Lt pajamos, kito turto ji neturi, vykdant teismo
sprendimą, 2007 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais išieškoti tik 1 003,76 Lt (t.
4, b. l.6-10, 47-48, 52-55). Teismas nustatė, kad išieškoti žalos atlyginimą iš
kito solidaraus skolininko M. B. taip pat nėra galimybės, nes jo valdomo
nekilnojamojo turto hipotekos kreditorius nesutinka nukreipti išieškojimą į
hipoteka įkeistą turtą, o išieškojimas iš gaunamo darbo užmokesčio yra
negalimas (t. 4, b. l. 56-59). Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija
konstatuoja, kad atsakovė L. M. pažeidė ieškovo, kaip kreditoriaus, interesus
ir teises, nes, padovanojusi ginčo žemės sklypą, ji tapo nemoki ir sudarė
realią grėsmę, kad jos prievolė ieškovui nebus tinkamai įvykdyta, o ieškovas
neteko galimybės patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies.
Ginčijamas
sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu skolininkas jo neprivalėjo
sudaryti. Pareiga sudaryti sandorį yra vienas iš imperatyvų, apribojančių
sutarčių sudarymo laisvę. Privalėjimas sudaryti sandorį actio Pauliana
instituto prasme, teismų praktikoje traktuojamas kaip vienas iš imperatyvių
reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti
sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir
kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Pirmosios
instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog
šalys privalėjo sudaryti dovanojimo sandorį. Atsakovų nurodyta aplinkybė, kad
ginčo turtas dukteriai buvo dovanojamas aštuoniolikto gimtadienio proga, negali
būti pripažįstama kaip imperatyvi pareiga tokį sandorį sudaryti. Nagrinėjamu
atveju buvo sudarytas neatlygintinis (dovanojimo) sandoris, kuomet nebuvo
neišvengiamos (imperatyvios) pareigos jį sudaryti.
Sandoriui pripažinti
negaliojančiu actio Pauliana pagrindu turi būti nustatomas tiek
skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, jeigu sandoris atlygintinis.
Neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, nepaisant trečiojo
asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo (CK 6.66 str. 2 d.). Atsakovai sudarė
dovanojimo, t. y. neatlygintinį, sandorį, todėl apdovanotosios J. M. nesąžiningumas
ar sąžiningumas šiuo atveju nėra reikšmingas. Ginčo dovanojimo sutartis buvo
sudaryta su artimu giminaičiu – dukterimi, o tokiais atvejais preziumuojama,
kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos (CK 6.67
str. 1 d., 3.135 str.). Ginčo sandorio šalimi buvo ir ieškovo skolininkės L. M.
sutuoktinis B. M., nes buvo perleistas santuokoje įgytas turtas. Pirmosios
instancijos teismas, pripažindamas ginčo sandorį negaliojančiu, konstatavo, kad
abu dovanos davėjai buvo nesąžiningi, nes žinodami, kad perkant nepagrįstai
didelės kainos turtą yra pažeidžiami įmonės interesai, ir siekdami išvengti jos
pažeistų teisių apgynimo nukreipimo į turimą nekilnojamąjį turtą, jį
padovanojo dukteriai. Asmens sąžiningumas teisėje yra vertinamas pagal tai, ar
asmuo ką nors žinojo arba turėjo žinoti. Vienu atveju įstatymas reikalauja, kad
asmuo žinotų apie tam tikras aplinkybes, kitu atveju – asmuo neturi tam tikrų
aplinkybių žinoti. Žinojimas suprantamas kaip asmens turėjimas tam tikrų
duomenų, o „turėjimas žinoti“ aiškinamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai,
pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas
elgesys. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad kontrolinį įmonės
„Utetra“ akcijų paketą valdė B. M., jis buvo ir šios bendrovės administracijos
vadovas, vėliau turimas akcijas padovanojo sutuoktinei L. M., paskyrė
direktoriumi kitą asmenį, o pats įmonėje liko dirbti verslo konsultantu (t. 1,
b. l. 28, 30; civilinės bylos Nr. 2-29-05/2004 t. 2, b. l. 108). Atsakovams L.
ir M. M. buvo žinoma apie teisminį įmonės „Utetra“ veiklos tyrimą dėl netinkamo
jos valdymo, nuostolingų sandorių sudarymo. Vienok tos bylos nagrinėjimo metu,
L. M., dalyvaujant B. M., priėmė sprendimą, neatlikus turto vertinimo, pirkti
statinius už pardavėjo pasiūlytą kainą (civilinės bylos Nr. 2-598-02/2003 b. l.
8). Bylos nagrinėjimo metu B. M. pripažino, kad apie šį sandorį, kuris buvo
sudarytas siekiant nupirktuose statiniuose vystyti grybų auginimo verslą, jam
buvo žinoma. Įvertinus šias aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios
instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad sprendžiamojo balso teisę turinčios
akcininkės sutuoktinis, verslo konsultantu įmonėje dirbantis, todėl gerai
žinantis jos padėtį bei veiklos perspektyvas, B. M. turėjo žinoti apie
pirkimo-pardavimo sandorio neigiamus padarinius įmonei. Kitam akcininkui
pareikalavus sprendimo dėl šio sandorio, L. ir B. M. turimą turtą padovanojo
dukteriai bei tapo neturinčiais nekilnojamojo turto, į kurį galėtų būti
nukreiptas išieškojimas, ir tokiu būdu veikė prieš ieškovo, kaip kreditoriaus, interesus.
Teisės aiškinimo ir taikymo praktika neapsiriboja vien tik CK 6.67 straipsnio
taikymu, kiekvienu atveju turi būti vertinama, ar įgijėjas buvo apdairus bei
atidus ir pasidomėjo, ar perleidėjas neturi kreditorių, ar jų interesai nebus
pažeisti, kokias pasekmes sukels konkrečiomis sąlygomis sudarytas sandoris. CK
6.67 straipsnyje nustatytos atsakovės J. M. nesąžiningumo prezumpcijos nepaneigia
jos teiginys, kad jai nebuvo žinoma apie galimas įmonės turtines pretenzijas
motinai. Priešingai, atsakovų veiksmai parduodant J. M. dovanų gautą turtą
kitiems asmenims prieš pat civilinės bylos dėl nuostolių atlyginimo iškėlimą,
liudija apie jų nesąžiningumą ieškovo, kaip kreditoriaus, atžvilgiu. Nurodytos
aplinkybės neduoda pagrindo pripažinti pagrįstais apeliantų (atsakovų)
teiginius, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti jų
nesąžiningumą.
Nagrinėjamoje byloje atsakovai
prašė taikyti senatį ir ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu atmesti
CK 1.131 straipsnio 1 dalies pagrindu. Kreditoriaus ieškiniui actio Pauliana
pagrindu CK 6.66 straipsnio 3 dalis numato vienerių metų senaties terminą,
kuris pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba
turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Apie 2003 m. gegužės 26 d.
sudarytą dovanojimo sandorį ieškovas teigia sužinojęs 2006 m. birželio 1 d., t.
y. tuomet, kai gavo duomenis apie jį iš nekilnojamojo turto registro. Ieškinį
dėl šio sandorio nuginčijimo ieškovas pateikė teismui 2006 m. birželio 2 d. Pirmosios
instancijos teismas sprendė, kad faktas, jog ieškovas nėra praleidęs senaties Pauliano
ieškiniui pareikšti, yra nustatytas šioje byloje priimta Lietuvos
apeliacinio teismo 2007 m. birželio 8 d. nutartimi, todėl taikė CPK 182
straipsnio 2 punktą ir konstatavo, kad ši aplinkybė nereikalauja pakartotino
įrodinėjimo. Šių pirmosios instancijos teismo išvadų atsakovai neginčija, tačiau
laiko ydingu ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimą nuo duomenų
apie ginčo sandorį iš nekilnojamojo turto registro gavimo. Minėtoje kasacine
tvarka neapskųstoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje apeliacinės
instancijos teisėjų kolegija nustatė, kad senaties termino ginčyti
dovanojimo sutartį ieškovas nepraleido, nes apie sudarytą dovanojimo sandorį
sužinojo tik 2006 m. birželio 1 d., gavęs informaciją iš nekilnojamojo turto
registro. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos skaičiavimo taisyklę,
terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos
dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nagrinėjamu
atveju ieškinio senaties termino eigos pradžia priklauso nuo subjektyvaus
pobūdžio kriterijų, nes ieškovas nėra ginčijamo sandorio šalimi. Sužinojimo
apie teisės pažeidimą klausimas yra aktualus nagrinėjamoje byloje. Civilinėje
byloje dėl UAB „Utetra“ veiklos tyrimo 2004 m. liepos 19 d. įsiteisėjusiu
Panevėžio apygardos teismo 2004 m. balandžio 2 d. sprendimu buvo nuspręsta
likviduoti įmonę ir jos likvidatoriumi paskirti UAB „Administratorius“. Įmonės
dokumentus jos akcininkė L. M. likvidatoriui perdavė tik 2004 m. lapkričio 9 d.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tik paskyrus įmonės likvidatorių ir
jam patikrinus gautus įmonės dokumentus ieškovui likviduojamai bendrovei tapo
žinoma apie bendrovei įmonės valdymo organų - akcininkės L. M. ir administracijos
vadovo M. B. veiksmais įmonei padarytus nuostolius dėl pastatų pirkimo. Nagrinėjamoje
byloje teismų procesiniais sprendimais konstatuota, kad kreipdamasis į teismą
dėl žalos atlyginimo priteisimo ir actio Pauliana pagrindu dovanojimo
sandorio pripažinimo negaliojančiu 2006 m. birželio 2 d. ieškovas nepraleido
ieškinio senaties termino sandoriui nuginčyti, nes ieškovo nuoroda į sužinojimą
apie ginčo sandorį, kuriuo pažeidžiamos ieškovo, kaip kreditoriaus, teisės,
2006 m. birželio 1 d. nėra paneigta. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantų
nurodyta aplinkybė, kad nekilnojamojo turto registro duomenys yra vieši, negali
būti laikoma pakankama, kad pripažinti kreditorių neapdairiu ir nerūpestingu
išaiškinant turtą, į kurį jis galėtų nukreipti žalos atlyginimo išieškojimą.
Priešingai, teismo paskirtas likviduojamos bendrovės administratorius buvo
pakankamai apdairus ir rūpestingas, nes, ruošdamas ieškinį buvusiems įmonės
valdymo organams dėl žalos atlyginimo, pasirūpino informacija apie galimybę
nukreipti žalos atlyginimo išieškojimą ir, gavęs duomenis apie teisių pažeidimą,
pasireiškusį tuo, kad įmonės akcininkė L. M. santuokoje įgytą turtą padovanojo,
siekdama išvengti išieškojimo į jį nukreipimo, tuo pačiu ieškiniu pareiškė ir reikalavimą
pripažinti dovanojimo sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu. Įvertinus
šias aplinkybes, pripažintina, kad kreditorius apie jo teises pažeidžiantį
skolininkės sudarytą sandorį sužinojo duomenų apie jį gavimo dieną ir,
kreipdamasis į teismą su Pauliano ieškiniu, CK 6.66 straipsnio 3 dalyje
numatyto senaties termino nepraleido ir tai, kaip minėta, yra konstatuota
įsiteisėjusioje apeliacinės instancijos teismo šioje byloje priimtoje
nutartyje. Atsakovai apeliaciniame skunde teigia, kad, netaikęs ieškinio
senaties, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.
Šiam argumentui pagrįsti atsakovai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 7 d. nutartimi
civilinėje byloje UAB „Magnus“ v. Litimpeks bankas, R. P., bylos Nr.
3K-3-248/1999; 2005 m. balandžio 4 d. nutartimi civilinėje byloje UAB „Coris
Vilnius“ v. M. M., bylos Nr. 3K-3-230/2005. Nurodytose Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartyse, priimtose kasacine tvarka išnagrinėtose civilinėse
bylose ir apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje faktinė situacija nėra tapati,
bylos nėra analogiškos, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos
remtis minėtose bylose suformuluota ieškinio senatį reglamentuojančių teisės
normų taikymo taisykle tokio situacijoje, kai teismo tvarka likviduojamas
juridinis asmuo ginčija skolininko sudarytą sandorį actio Pauliana
pagrindu.
Pirmosios
instancijos teismas ginčijamą dovanojimo sutartį pripažino negaliojančia ir CK
1.86 str. pagrindu. Su atsakovų apeliacinio skundo argumentais, kuriais
ginčijamas teismo sprendimas šioje dalyje, teisėjų kolegija sutinka. Pagal CK
1.86 straipsnio 1 dalį sandoris negalioja, jeigu jis sudarytas dėl akių, t. y.
neketinant sukurti teisinių pasekmių. Toks sandoris turi paslėptą (neviešą)
šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių. Tariamo
sandorio atveju sutarties šalys dėl vienų ar kitų priežasčių nori sudaryti tik
išorinę teisinio santykio tarp jų atsiradimo regimybę, tačiau faktiškai sukurti
viena kitai sandoryje numatytų teisių ir pareigų nesiekia ir nenori. Paprastai
toks sandoris nevykdomas, o įvykdytas nelaikytinas tariamuoju. Apeliantai
teisūs, teigdami, kad dovanojimo sandoriu šalys siekė nuosavybės teisių
pakeitimo, kuris ir buvo įvykdytas, nes gautą dovaną pagal ginčo sandorį
atsakovė J. M. priėmė, nuosavybės teisę į ją įregistravo nekilnojamojo turto ir
daiktinių teisių į jį registre, tapo šio turto savininke ir, parduodama jį,
realizavo disponavimo turtu teisę. Teismo nustatyta aplinkybė, kad atsakovai
sutuoktiniai L. ir B. M. kurį laiką gyveno padovanotame name, šiuo atveju nėra
reikšminga, nes byloje nėra jokių duomenų, kad dovanos gavėja faktiškai turto
nevaldė (nemokėjo atitinkamų mokesčių) ir juo nesinaudojo.
Atsakovų
apeliacinis skundas argumentuojamas tuo, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas.
CPK 21 straipsnyje įtvirtintas teismų ir teisėjų, vykdančių teisingumą,
nepriklausomumo ir nešališkumo principas, kuris įtvirtintas ir LR Konstitucijos
109 straipsnyje ir Teismų įstatymo 2-3 ir 5 straipsniuose. Teisėjų ir teismų
nepriklausomumo ir nešališkumo principas glaudžiai susijęs su kitais civilinio
proceso teisės principais, užtikrinančiais asmens teisę kreiptis į teismą
teisminės gynybos ir teisę į nešališką teismą. Teisėjo nešališkumo principas
reiškia, kad teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi būti
nušalintas, jeigu jis pats tiesiogiai ar netiesiogiai yra suinteresuotas bylos
baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo
(CPK 64 str.). Teisėjo nušalinimo pagrindai yra išdėstyti CPK 65 ir 66
straipsniuose. Nustačius, kad civilinę bylą nagrinėjęs teisėjas buvo šališkas,
konstatuojamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas absoliutus
sprendimo negaliojimo pagrindas. Bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumą
apeliantai grindžia tuo, kad, priimant patikslintą ieškinį ir nereikalaujant jį
apmokėti žyminiu mokesčiu, buvo padaryti procesiniai pažeidimai, kad teisėja
turėjo išankstinę savo nuomonę dėl ieškinio patenkinimo, nes dalyvavo priimant
sprendimą UAB „Utetra“ veiklos tyrimo civilinėje byloje, ir ją išsakė. Remdamiesi
tokiais argumentais atsakovai reiškė nušalinimą bylą nagrinėjančiai teisėjai,
kuris buvo išspręstas Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
pirmininko 2008 m. sausio 16 d. nutartimi ir nušalinimas atmestas (t. 4, b. l.
50-51). Teisėjų kolegijos nuomone, nušalinimo klausimas buvo išspręstas
teisingai, pagrįstai pripažinus, kad teisėjos dalyvavimas nagrinėjant UAB
„Utetra“ veiklos tyrimo civilinę bylą nesudaro pagrindo abejoti jos nešališkumu
nagrinėjant bylą pagal LUAB „Utetra“ ieškinį dėl dovanojimo sutarties
pripažinimo negaliojančia, susijusią su priteisto žalos atlyginimo išieškojimu
iš skolininkės L. M. kreditoriaus naudai. Apeliantai niekuo nepagrindė
teiginio, kad teisėja buvo išsakius išankstinę savo nuomonę dėl ieškinio patenkinimo,
ir byloje nėra šį teiginį patvirtinančių duomenų. Argumentai, kad priimant
patikslintą ieškinį buvo pažeistas procesas, neduoda pagrindo konstatuoti
teisėją buvus šališka.
Kiti atsakovų
apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir apeliacinės
instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Kreditorius,
pareikšdamas Pauliano ieškinį, siekia apginti savo interesus. Pagal CK
6.66 straipsnio 4 dalį sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines
pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškiančiam
kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti,
išieškojimą pagal kreditoriaus reikalavimą nukreipiant į perduotą pagal
skolininko sudarytą sandorį turtą, jo vertę ar lėšas. Tokią nuostatą lemia actio
Pauliano kompensacinis pobūdis. Nenukreipus kreditoriaus reikalavimo į
skolininko perleistą turtą, nebūtų atkurta padėtis, buvusi iki kreditoriaus
teisių pažeidimo. Tokiu būdu Pauliano ieškinį patenkinus ir pritaikius
restituciją, turtas perduodamas ne skolininkui, o skiriamas Pauliano
ieškinį pareiškusio kreditoriaus reikalavimui patenkinti. Patenkinus
reikalavimą, likęs turtas turi atitekti skolininkui. Sandorį pripažinus
negaliojančiu, turi būti taikoma restitucija, kuri reiškia, kad viena sandorio
šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį,
o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, - atlyginti to vertę
pinigais. Taikant restituciją, būtina išsiaiškinti svarbias jos taikymui
aplinkybes, t. y. ar ginčijamas turtas yra išlikęs, ar nėra pagerintas, ar
apskritai galima taikyti restituciją natūra. Bylos duomenimis nustatyta, kad
ginčo sandoriu dovanų iš ieškovo skolininkės ir jos sutuoktinio gautą
nekilnojamąjį turtą atsakovė J. M. perleido kitiems asmenims. Ginčo turto
perleidimo kitiems asmenims ir jų sąžiningumo ieškovas neginčija, todėl pagal
CK 6.146 straipsnį restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Nagrinėjamoje
byloje pripažinta, kad kreditoriaus teises pažeidusio neatlygintino sandorio šalys
- sutuoktiniai L. ir B. M. ir J. M., buvo nesąžiningos. Tokiu atveju, pagal CPK
6.147 straipsnio 2 dalį, privalanti grąžinti neteisėtu sandoriu įgytą turtą J.
M. turi atlyginti didžiausią turto vertę, kuri buvo parduodant ginčo turtą
tretiesiems asmenims L. ir A. T. (t. 3, b. l. 128-132). Teisėjų kolegija
sutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, kad nėra pagrindo taikyti CK
6.145 straipsnio 2 dalį, reglamentuojančią restitucijos būdo pakeitimą arba
jos netaikymą, nes nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta aplinkybių, sudarančių
išimtinį atvejį, dėl kurio būtų galima pakeisti restitucijos būdą ir palikti J.
M. dovanoto daikto vertės dalį.
Panevėžio
apygardos teismo 2006 m. gruodžio 21 sprendimu ieškovui iš L. M. ir M. B. solidariai
priteisti 226 558 Lt nuostoliams atlyginti, 5 procentų dydžio metinės palūkanos
už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2006 m. birželio 2 d. iki
teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 10 531 Lt bylinėjimosi išlaidos. Pirmosios
instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, pripažino, kad ieškovo
skolininkai L. M. ir M. B. neturi turto, į kurį gali būti nukreiptas solidariai
priteistų nuostolių išieškojimas. Šios teismo išvados apeliantai neginčija.
Pagal CK 3.112
straipsnio nuostatas, išieškoti pagal vieno sutuoktinio prievoles, atsiradusias
iš sandorių, sudarytų po santuokos įregistravimo be kito sutuoktinio sutikimo,
galima iš bendro turto sutuoktinio dalies, jei kreditorių reikalavimams
patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Dėl to,
vykdant teismo sprendimą, tai yra išieškant skolą pagal atsakovo prievoles iš
jo turto, išieškojimas pirmiausia turi būti nukreipiamas į atsakovo asmeninį
turtą, o jo nesant ar nepakankant – į atsakovo turimą turto dalį bendrojoje
jungtinėje nuosavybėje (CK 3.109 str., CPK 666, 667 str.). Nagrinėjamoje
byloje nustatyta, kad skolininkė L. M. neturi jokio asmeninio turto, iš kurio
būtų galima patenkinti ieškovo reikalavimą, nesąžiningi sandoryje dalyvavę sutuoktiniai
L. ir B. M. bendro turto taip pat neturi, todėl vienintelis turtas, į kurį būtų
galima nukreipti išieškojimą, yra J. M. grąžintina kreditoriaus teises
pažeidusio sandorio turto vertės suma.
Kadangi Pauliano
ieškiniu yra siekiama apginti pažeistą kreditoriaus teisę į turimo reikalavimo
patenkinimą ir atkurti skolininko mokumą, tai mokumą pažeidusį sandorį
pripažinus negaliojančiu, kreditorius turi teisę tik į priteistų nuostolių,
kurie atsirado iki ginčo sandorio sudarymo, atlyginimą, nes pareiga mokėti
kitas priteistas sumas atsakovams L. M. ir M. B. atsirado po ginčijamo sandorio
sudarymo ir žalos atlyginimo reikalavimo pareiškimo. Be to, dalis priteistų
mokėjimų – 1 003,76 Lt 2007 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais yra išieškoti iš L.
M. gaunamo darbo užmokesčio. Šios aplinkybės pagrindžia pirmosios instancijos
teismo išvadą, kad iš restitucijos pagrindu skolininkei grąžintinos sumos
kreditoriaus reikalavimo patenkinimui gali būti nukreiptas tik priteistas
nuostolių atlyginimo dydis. Išieškojimui nukreipiamos sumos nustatyto dydžio
nepaneigia ieškovo nurodytos aplinkybės, kad teismuose yra nagrinėjamos
civilinės bylos, kuriose ieškovas yra pareiškęs piniginius reikalavimus
atsakovui B. M., kaip solidariam skolininkui. Iš ieškovo atstovo paaiškinimų ir
teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad ieškovo nurodytoje
Vilniaus apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1080-41/2007
(2008 m. bylos numeris 2-2225-450/2008) dėl 180 000 Lt iš atsakovų B. M., V. Č.
ir R. Č. solidaraus nuostolių atlyginimo priteisimo neįsiteisėjusiu 2008 m.
spalio 24 d. sprendimu ieškovo LUAB „Utetra“ ieškinys yra atmestas, o tame
pačiame teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-1072-464/2009 (2007 m. bylos
numeris 2-652-48/2007) dėl 384 782,40 Lt nuostolių atlyginimo priteisimo iš
solidarių skolininkų B. M., M. B. ir G. Š. 2007 m. gegužės 14 d. teismo
nutartimi yra sustabdyta iki įsiteisės procesinis sprendimas baudžiamąja tvarka
nagrinėjamoje byloje. Remiantis tokiais duomenimis negalima pripažinti, kad
visos restitucijos pagrindu grąžintinos sumos nukreipimas kreditoriui bus
pagrįstas ir teisėtas, nes šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu esantys
minėtų civilinių bylų nagrinėjimo rezultatai nesudaro pagrindo laikyti B. M.
ieškovo skolininku.
Įvertinus išdėstytas aplinkybes, teismo sprendimas restitucijos dalyje
keistinas, nustatant visišką restituciją ir priteisiant iš atsakovės J. M.
grąžinti 400 000 Lt, iš kurių 226 558 Lt nukreiptini ieškovo reikalavimo
patenkinimui (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.).
Dėl
bylinėjimosi išlaidų. Už apeliacinį 200 000 Lt sumos skundą ieškovas
sumokėjo 5 000 Lt žyminį mokestį (t. 4, b. l. 74, 108). Skundą patenkinus iš
dalies (13,27 procentiniais punktais), proporcingai patenkintų reikalavimų
daliai iš atsakovų ieškovui priteistina ieškovo sumokėto žyminio mokesčio už
apeliacinį skundą dalis – 663,50 Lt (CPK 93 str.). Proporcingai patenkintų ir
atmestų apeliacinių skundų reikalavimų dalims, atitinkamai paskirstytinos tarp
šalių valstybei mokėtinos 140,70 Lt bylinėjimosi išlaidos, susijusios su
procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 96 str.) (t.
4, b. l. 88; bylos medžiagos dėl L. M., J. M. atskirojo skundo dėl 2008-03-21
nutarties civ. byloje Nr. 2-81-278/2008 b. l. 65).
Teisėjų kolegija,
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio
pirmosios dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos
teismo 2008 m. sausio 22 d. sprendimą pakeisti. Sprendimo dalį, kuria taikyta
dalinė restitucija, pakeisti ir ją išdėstyti taip:
„Taikyti
visišką restituciją. Priteisti iš atsakovės J. M. atsakovų L. M. ir B. M.
naudai 400 000 Lt (keturis šimtus tūkstančių litų), iš jų 226 558 Lt (du
šimtus dvidešimt šešis tūkstančius penkis šimtus penkiasdešimt aštuonis litus) nukreipti
Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimu civilinėje byloje
Nr. 2-303-227/2006 iš skolininkės L. M. kreditoriui likviduojamai uždarajai
akcinei bendrovei „Utetra“ priteistam nuostolių atlyginimo reikalavimui
patenkinti“.
Kitą sprendimo dalį
palikti nepakeistą.
Priteisti iš
atsakovų L. M., B. M. ir J. M. ieškovo likviduojamos uždarosios akcinės
bendrovės „Utetra“ naudai po 221,16 Lt (du šimtus dvidešimt vieną litą 16 ct)
žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.
Priteisti iš
ieškovo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Utetra“ 61,02 Lt
(šešiasdešimt vieną litą 02 ct) bei iš atsakovų L. M., B. M. ir J. M. po 26,56
Lt (dvidešimt šešis litus 56 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, valstybei.
Teisėjai Virginija
Čekanauskaitė
Danutė Gasiūnienė
Vytas Milius