(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

n u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. rugsėjo 25 d.

   Vilnius

            Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Pečiulio, Donato Šerno ir Vinco Versecko (pirmininkas ir  pranešėjas),

sekretoriaujant Violetai Drėmienei,

dalyvaujant ieškovei J. S.

ieškovės atstovui advokatui Viktorui Muravskiui,

atsakovui A. M. ,

atsakovo atstovui advokatui Sergejui Bogdanovičiui,

trečiajam asmeniui L. M. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-725-51/2007 pagal ieškovės J. S. ieškinį atsakovui A. M. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys Valstybės įmonė Registrų centras, Vilniaus m. 34-ojo notarų biuro notaras Ernestas Aleksonis, L. M. , ir

n u s t a t ė :

Ieškovė J. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. M. ir prašė pripažinti negaliojančia 2006 m. gegužės 16 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovo, patvirtintą Vilniaus m. 34-ojo notarų biuro notaro Ernesto Aleksonio, bei taikyti restituciją natūra grąžinant ieškovei butą, esantį Dzūkų g. 21-1, Vilniuje. Nurodo, kad minėtame keturių kambarių 70,90 kv. m. ploto bute gyvena kartu su buvusiu sutuoktiniu M. M. ir sūnumis L. M. bei A. M. . Butas ieškovei priklausė asmeninės nuosavybės teise pagal 1992 m. lapkričio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartį. 2006 m. atsakovas pradėjo įkalbinėti ieškovę testamentu palikti butą jam. Ieškovė sutiko sudaryti testamentą, dėl kurio sudarymo atsakovas susitarė su notaru. 2006 m. gegužės 16 d., šalims nuvykus pas notarą, ieškovei pasidarė bloga, ji buvo išėjusi į lauką, o jai grįžus pas notarą, ji pasirašė pateiktą dokumentą. Pažymėjo, kad ji yra neraštinga - baigusi tik dvi klases, pagyvenusio amžiaus, manė, jog pasirašė testamentą ir buvo tikra, kad ji ir toliau yra buto savininkė, buto atsiskaitymo knygelė buvo toliau pildoma jos vardu. Tačiau 2006 m. spalio 20 d. atsakovas atsiuntė kitam jos sūnui L. M. reikalavimą išsikelti iš atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto. Tuomet ieškovė suprato, kad buvo suklaidinta ir apgauta. Kadangi sandoris buvo sudarytas prieš jos valią, ją suklaidinant ir apgaunant, dovanojimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia bei taikoma restitucija natūra grąžinant ieškovei butą. Ieškinys dėl ginčijamo sandorio negaliojimo grindžiamas CK 1.90, 1.91 straipsnių pagrindu.

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį patenkino, pripažino negaliojančia Vilniaus miesto 34 – ojo notarų biuro notaro Ernesto Aleksonio patvirtintą buto, esančio Vilniuje, Dzūkų 21–1, 2006 m. gegužės 16 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės J. S. ir atsakovo A. M. , grąžino minėtą butą ieškovei bei priteisė iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Tokį sprendimą teismas priėmė remdamasis CK 1.91 straipsnio pirmąja ir antrąja dalimis. Teismas nurodė, kad testamentą, o ne dovanojimo sutartį sudaryti ieškovę įkalbinėjo atsakovas. Tai patvirtino byloje apklaustos liudytojos T. M. , E. M. . Šios liudytojos, o taip pat liudytoja G. K. nurodė, kad po kelių mėnesių, sužinojusi apie faktinį buto dovanojimą, ieškovė joms pradėjo skųstis buvusi apgauta. Netikėti šių liudytojų aiškinimais teismas neturėjo pagrindo, juolab, kad ir atsakovas nenurodė jokių pakankamai motyvuotų aplinkybių, kurios leistų abejoti tokiais jų aiškinimais. Tuo tarpu atsakovo aiškinimas apie ieškovės siekį sudaryti būtent dovanojimo sandorį nėra iš esmės niekuo patvirtinamas. Tai, kad UAB „Naujininkų ūkis“ išdavė J. S. vardu pažymą notarui pateikti, nepaneigia ieškovės aiškinimo dėl jos turėtų tikrųjų ketinimų sudaryti testamentą, nes, kaip pripažįsta ir pats atsakovas, ieškovė nebuvo aiškintis pas notarą, kokie dokumentai bus reikalingi sandoriui sudaryti (ji pas notarą buvo tik sandorio tvirtinimo metu), iki sandorio sudarymo visų reikalingų dokumentų pateikimu domėjosi pats atsakovas. Teismas konstatavo, kad šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas buvo gautas 2006 m. gegužės 11 d., kai tuo tarpu ieškovė pas notarą pirmą kartą apsilankė tik ginčijamo sandorio tvirtinimo metu. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis teismas sprendė, kad ieškovė turėjo tikslą ne dovanoti ginčo butą, o palikti jį testamentu, pačiam atsakovui tokie ieškovės ketinimai taip pat buvo žinomi, jis ir pats buvo įkalbinėjęs ieškovę palikti butą testamentu. Be to, liudytoja G. K. parodė, kad ieškovė pasakojusi, jog būnant pas notarą jai pasidarė silpna, ji buvo išėjusi į lauką, sugrįžusi tik pasirašė pateiktą dokumentą, kas patvirtina ieškovės aiškinimą apie sandorio tvirtinimo aplinkybes. Teismas laikė reikšminga aplinkybe ir tai, kad notaras nurodė, jog sudarytas dokumentas pažodžiui verstas į rusų kalbą nebuvo, nors ieškovė yra beveik 90 metų amžiaus, praktiškai be išsimokslinimo, dėl ko jai suvokti pasirašomo dokumento esmę, formą, jo pasirašymo pasekmes yra sudėtingiau. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju sandoris buvo sudaromas ne su svetimu, o su artimais giminystės ryšiais susijusiu asmeniu - sūnumi, dėl ko ieškovė galėjo turėti mažiau pagrindo manyti būsiant apgauta. Be to, iš liudytojų parodymų matyti, kad ieškovė pradėjo skųstis buvusi atsakovo apgauta iš karto po to, kai sužinojo apie įspėjimą sūnui L. M. dėl išsikėlimo iš buto, tai yra kai sužinojo, jog buto savininku tapo atsakovas. Atsakovas teismo posėdžio metu nenurodė aplinkybių, kurios leistų manyti, kad ieškovė dėl kokių nors kitų priežasčių - pašalinių asmenų įtakos, dėl pačios persigalvojimo ar pan., o ne dėl sužinojimo apie faktinį sandorio turinį, pradėjo skųstis esanti apgauta. Pastebėtina tai, kad ir po ginčijamo sandorio sudarymo sąskaitos už komunalinius mokesčius buvo pildomos ieškovės, o ne atsakovo vardu. Todėl, vertindamas aplinkybių visumą, teismas sprendė, jog yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad ieškovė siekė sukurti teisinius santykius, susijusius su testamento sudarymu.

Apeliaciniu skundu atsakovas A. M. prašo šį Vilniaus apygardos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliantas skundą grindžia šiais motyvais:

1. Teismas nepagrįstai rėmėsi CK 1.91 straipsnio pirmąja ir antrąja dalimis. Skundžiamas sprendimas prieštarauja šio straipsnio ir dovanojimo esmei, nes sudarant dovanojimo sutartį vykdoma vienos šalies valia (CK 1.63, 6.465 str.), o CK 1.91 straipsnis preziumuoja mažiausiai dviejų asmenų dalyvavimą sandoryje.
2. Dovanojimo sutartis gali būti panaikinta vadovaujantis CK 6.472 straipsnio pagrindu, tačiau teismas šiame straipsnyje nurodytų aplinkybių nenagrinėjo, o be jokio teisinio pagrindo pripažino ginčo sandorį negaliojančiu.
3. Dovanojimo sutarties sudarymas yra nuolatinio atsakovo rūpinimosi butu pasekmė. Tai liudija teismui pateikti dokumentai dėl šarvuotų durų, langų pirkimo ir sumontavimo. Tai, kad ieškovė siekė sudaryti dovanojimo sutartį patvirtina ta aplinkybė, jog ieškovė iš UAB ,,Naujininkų ūkis“ paėmė pažymą apie komunalinių paslaugų apmokėjimą.
4. Atsakovės siekimą gera valia padovanoti butą patvirtina faktas, kad ieškinys dėl sutarties pripažinimo negaliojančia buvo paduotas tik po to, kai atsakovas įspėjo trečiąjį asmenį L. M. dėl iškeldinimo ir praėjus pusei metų nuo dovanojimo sutarties sudarymo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė J. S. prašo jį atmesti. Nurodo, kad teismas priėmė pagrįstą sprendimą. Ta aplinkybė, jog atsakovas pakeitė langus ir duris neturi reikšmės dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, juo labiau, kad prie tokio buto pagerinimo prisidėjo ir ieškovė, ir jos buvęs sutuoktinis M. M. .

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Civilinio kodekso 1.91 straipsnio nuostatų prasme apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens suklaidinimas dėl esminių sudaromo sandorio aplinkybių, kuris gali pasireikšti aktyviais veiksmais, taip pat nuslėpimu svarbių sandorio aplinkybių, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti suinteresuotos šalies pageidaujamą sandorį. Apgaulė, formuojant šalies valią, pasireiškia tuo, kad viena iš sandorio šalių tyčia suklaidino kitą šalį tam, kad pastaroji sudarytų šį sandorį. Taigi apgaulė gali pasireikšti tik tyčia ir tam, kad būtų pripažintas sandoris negaliojančiu kaip sudarytas dėl apgaulės, būtina nustatyti tyčinius veiksmus, kurie gali pasireikšti tiek tylėjimu, tiek aktyviais veiksmais. Pažymėtina, kad pagal CK 1.91 str. apgaulė – tai klaidinimas ne dėl bet kokių aplinkybių, o tai tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurios turėjo lemiamos įtakos šalies valios susiformavimui.

Siekiant nustatyti, ar sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės, svarbu aiškintis ne vien tik, ieškovės teigimu, ją apgavusios šalies veiksmus ruošiantis sudaryti sandorį bei jo sudarymo metu, būtina analizuoti ir teigiančios, kad buvo apgauta, šalies elgesį prieš sutarties sudarymą, sudarant sandorį ir po sutarties sudarymo bei jos gebėjimą suvokti sudaryto sandorio esmę.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad ieškovė J. S. 2006 m. gegužės 16 d. dovanojimo sutartimi perleido jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą, esantį Dzūkų g. 21-1, Vilniuje, atsakovui A. M. (b. l. 7). 2006 m. gruodžio 13 d. ieškovė kreipėsi į teismą dėl minėtos sutarties pripažinimo negaliojančia. Ieškovė nurodė, kad ji buvo suklaidinta ir apgauta, todėl  dovanojimo sutartį prašė panaikinti Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 str. ir 1.91 str. pagrindu bei pritaikyti restituciją natūra ir grąžinti jai minėtą butą (b.l. 2-4).

Pirmosios instancijos teismas 2007 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį patenkino, pripažino negaliojančia Vilniaus miesto 34 – ojo notarų biuro notaro Ernesto Aleksonio patvirtintą buto, esančio Vilniuje, Dzūkų 21–1, 2006 m. gegužės 16 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės J. S. ir atsakovo A. M. , grąžino minėtą butą ieškovei bei priteisė iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas (b. l. 136-138).

Byloje ieškovės paaiškinimų pagrindu nustatyta, kad ieškovė po savo sūnaus A. M. įkalbinėjimų sutiko po mirties palikti jam butą, esantį Dzūkų g. 21-1, Vilniuje. Sūnus motinos prašė apie šį sandorį (jos teigimu testamentą) niekam nepasakoti, pats ėmėsi tvarkyti visus su sandorio sudarymu susijusius reikalus. Ieškovė teismo posėdžio metu tvirtino, kad ji sutiko „perrašyti“ butą sūnui ir patikslino, kad butas turėjo būti „perrašomas“ po jos mirties (b. l. 158), tai yra ieškovė buvo įsitikinusi, kad ji vyks pas notarą sudaryti testamentą, pagal kurį jai asmeninės nuosavybės teise priklausantis butas po jos mirties atiteks sūnui A. M. . Visus reikalus, susijusius su sandorio sudarymu, tvarkė atsakovas. Jis surinko reikalingus sutarties pasirašymui dokumentus, susitarė su notaru dėl sutarties tvirtinimo laiko, pats nuvežė ieškovę į notarų biurą. Kadangi sandorio sudarymu rūpinosi ieškovės sūnus, kuriuo ji pasitikėjo ir su kuriuo buvo aptarusi būsimo sandorio (jos suvokimu testamento) sąlygas, neturėjo pagrindo įtarti, kad bus sudaryta dovanojimo sutartis, o ne testamentas. Pasak ieškovės, ji neteisingai suvokė sudaryto sandorio esmę, nes ji buvo įsitikinusi, kad sudaromas testamentas, todėl  pasirašė jau paruoštą dokumentą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad testamentas ir dovanojimo sutartis yra sandoriai, kurie turi tam tikrų specifinių bruožų, kurie mažai išsilavinusį ir teisinių žinių neturintį žmogų gali suklaidinti. Testamentas – tai testatoriaus sudarytas sandoris, kuriuo testatorius nusprendžia dėl savo turtinių teisių padėties jam mirus. Šio sandorio teisiniai padariniai (turto perėjimas kito asmens nuosavybėn) atsiranda tik testatoriui mirus. Pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise (CK 6.465 straipsnio 1 dalis), tai yra dovanojimo sutarties atveju dovanotojas turtą perduoda būdamas gyvas ir po šios sutarties sudarymo jo turtas sumažėja.

Vertinant paminėtą testamento ir dovanojimo sutarties panašumą dėl neatlygintino turto perdavimo, tikėtina, kad ne tik teisinio, bet ir vidurinio išsilavinimo neturinti ieškovė, kuri gimusi 1929 metais, rusakalbė, baigusi dvi klases, galėjo nesuprati, kuo skiriasi jos valstybine (lietuvių) kalba sudarytas sandoris – dovanojimo sutartis – nuo sandorio, kurį ji ketino sudaryti – testamento, tai yra ji galėjo nesuprasti ir, pasitikėdama sūnumi, nesigilinti, apie kokio sandorio sudarymą buvo kalbama notarų biure. Ieškovė teismo posėdžio metu vartojo buitines sąvokas ir nurodė, kad ji ketino „perrašyti“ butą sūnui. Sąvoką „perrašyti“ ji aiškino kaip buto palikimą savo sūnui testamentu.

Tiriant ginčo aplinkybes, ieškovės elgesį taip pat būtina vertinti CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų principų prasme, tai yra atsižvelgiant į suvokiančio dovanojimo sandorio esmę žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Bylos dokumentai rodo, kad ieškovė yra pensininkė, jos gaunama valstybinė socialinio draudimo pensija nesiekia 500 Lt (b. l. 16), sukauptų lėšų bankuose neturi (b. l. 23-25, 32), kito nekilnojamojo turto taip pat neturi (b. l. 33), ginčo bute kartu su ja gyvena atsakovas A. M. , kitas jos sūnus L. M. , kurie tarpusavyje nesutaria, ir buvęs neįgalus sutuoktinis M. M. (b. l. 8). Taigi ieškovė ir jos buvęs sutuoktinis yra garbaus amžiaus, nei jie, nei jų sūnus L. M. neturi kitos gyvenamosios patalpos ar pajamų, už kurias galėtų tokias patalpas įgyti, todėl analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus tokio sandorio, t. y. vienintelės gyvenamosios patalpos dovanojimo, nebūtų sudaręs, kadangi sudarius buto dovanojimo sutartį tiek ieškovė, tiek jos buvęs sutuoktinis M. M. ir sūnus L. M. prarado vienintelę gyvenamąją patalpą ir pagal faktinę padėtį gali būti iškeldinti iš buto.

Iš bylos dokumentų matyti, kad po dovanojimo sutarties sudarymo komunaliniai mokesčiai už butą ir toliau buvo mokami ieškovės vardu. Tai patvirtina išdėstytus argumentus ir rodo, kad atsakovas, suklaidinęs ieškovę, siekė nuslėpti sudaryto sandorio pasekmes.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustos liudytojos T. M. , G. K. ir E. M. parodė, kad ieškovė joms kalbėjo apie tai, kad atsakovo prašymu sudarė testamentą, vėliau guodėsi, kad atsakovas ją apgavo, nes ji pasirašė ne testamentą, o dovanojimo sutartį.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs paminėtus argumentus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad 2006 m. gegužės 16 d. sutartis buvo sudaryta dėl apgaulės, kadangi atsakovas, pasinaudodamas atsakovės teisinių žinių neturėjimu ir jos pasitikėjimu, nutylėjo sudaromo sandorio esmę – neišaiškino, kad po šio sandorio sudarymo jos nuosavybės teisės į butą baigiasi, o atsakovas šias nuosavybės teises įgyja. Atsakovo veiksmai iki sandorio sudarymo rodo, kad jis sąmoningai siekė šio sandorio sudarymo ir savo paskatinimu (geru elgesiu, buto remontu) bei svarbių aplinkybių nutylėjimu, apgavo ieškovę. Tai patvirtina pasikeitęs jo elgesys ieškovės atžvilgiu po sandorio sudarymo.

Teisėjų kolegija atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad dovanojimo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia CK 1.91 str. numatytu pagrindu, kadangi CK 6.472 yra įtvirtinta specialioji norma, kurioje numatyti atvejai, kada dovanojimo sutartis gali būti panaikinta. Pažymėtina, kad dovanojimo sutartis yra sandoris, kuriam taikomos ne tik specialiosios, bet ir bendrosios CK normos, todėl dovanojimo sutartis gali būti nuginčyta ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais. Kiti apeliacinio skudo argumentai taip pat nesudaro pagrindo keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329, 330 str., 263 str. 1 d.).

Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovo priteistinos valstybei bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų apeliacinės instancijos tesime įteikimu ( b. l. 15, CPK 302 str., 96 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 11 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovo A. M. valstybei 15,00 Lt (penkiolika litų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų apeliacinės instancijos teisme įteikimu.