Civilinė byla Nr. e2A-423-650/2023
Teisminio proceso Nr. 2-09-3-00968-2022-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.6.1; 3.3.1.18.1
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. spalio 2 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Almos Jurgelienės (pirmininkės ir pranešėjos) ir Linos Muchtarovienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Vajuretas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. balandžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvos Respublikoje veikiančios per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, ieškinį atsakovei UAB „Vajuretas“ dėl draudimo išmokos grąžinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Velatransa“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 4980 Eur draudimo išmoką, 6 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių pagrindu sudarė draudimo sutartį, pagal kurią buvo apdrausta transporto priemonės DAF FT XF105.460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė, už autoavarijos metu padarytą žalą. 2021 m. birželio 15 d. Prancūzijoje įvyko autoįvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė BMW. Įvykio kaltininku nurodytas UAB „Vajuretas“ priklausančios transporto priemonės DAF FT XF105.460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas. Ieškovas, vadovaujantis draudiminį įvykį ir žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, išmokėjo 4980 Eur dėl transporto priemonės BMW, (duomenys neskelbtini), apgadinimų. 2022-06-01 ieškovas pateikė atsakovui pretenziją Nr. RE-001219-22, reikalaujant grąžinti 100 proc. sumokėtos draudimo išmokos. Atsakovė neįvykdė prievolės grąžinti reikalaujamą draudimo išmokos dalį. pagal draudimo sutarties sąlygas draudimo įmoka turėjo būti sumokėta iki 2021 m. gegužės 12 d., tačiau draudėja – atsakovė šią įmoką sumokėjo po įvykio, t. y. 2021-06-22.
2. Atsakovė su ieškinio reikalavimais nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad UAB „Vajuretas“ su UAB „Velatransa“ sudarė 2019 m. rugsėjo 10 d. nuomos sutartį, pagal kurią ieškovė UAB „Velatransa“ išnuomojo transporto priemonę DAF FT XF105.460, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Pagal šios nuomos sutarties sąlygas UAB „Velatransa“ įsipareigojo savo sąskaita drausti transporto priemonę ir mokėti draudimo įmokas, taip pat UAB „Velatransa“ įsipareigojo įsigyti civilinės atsakomybės draudimą. UAB „Vajuretas“ ir UAB „Velatransa“ susitarė, kad už žalą, padarytą nuomojama transporto priemone tretiesiems asmenims, atsako UAB „Velatransa“. Aktualaus ginčui eismo įvykio metu (2021 m. gegužės 12 d.) transporto priemonę DAF FT XF105.460, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), pagal 2019 m. rugsėjo 10 d. nuomos sutartį nuomos teisiniais pagrindais valdė UAB „Velatransa“, eismo įvykio metu šią transporto priemonę vairavo UAB „Velatransa“ darbuotojas. UAB „Vajuretas“ nėra žinomos eismo įvykio aplinkybės (ar toks eismo įvykis iš vis įvyko; jei įvyko, kas jame konkrečiai dalyvavo; kas buvo dėl eismo įvykio kaltas; kaip tokia teisiškai reikšminga aplinkybė buvo nustatyta; kokio pobūdžio ir dydžio žala ir kam buvo padaryta bei kt.). Ne UAB „Vajuretas“, o UAB „Velatransa“ yra atsakinga tiek už žalos padarymą, tiek už civilinės atsakomybės draudimo sutarties sudarymą. Nurodo, kad UAB „Velatransa“ 307,97 Eur draudimo įmoką (lygiai tiek, kiek sutarta pagal draudimo sutartį) sumokėjo, o draudikas AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje draudimo įmoką priėmė. Priėmimas visos 307,97 Eur draudimo įmokos pagal draudimo sutartį, o po to sekęs reikalavimas priteisti išmokėtus 4980,00 Eur (100 procentų draudimo išmokos), pasiliekant sau visą draudimo įmoką, laikytinas piktnaudžiavimu teisėmis. Taip pasielgęs ieškovas (draudikas) nepagrįstai reikalauja visos išmokėtos draudimo išmokos. Jeigu visgi teismas spręstų, kad atsakovė buvo atsakinga už civilinės atsakomybės draudimo sutarties sudarymą, todėl ir ji turi atlyginti ieškovo išmokėtas sumas, egzistuoja pagrindai atsakovę atleisti nuo civilinės atsakomybės arba mažinti iš jos priteistiną sumą CK 6.253 straipsnio pagrindu. Civilinės atsakomybės draudimo sutartis netinkamai buvo vykdoma dėl atsakovės UAB „Velatransa“ kaltės, dėl ko ieškovas reikalauja grąžinti išmokėtas pinigų sumas (CK 6.247 straipsnis). UAB „Velatransa“ neteisėti veiksmai padarė tiesioginę įtaką UAB „Vajuretas”, kurio atsakomybės reikalauja ieškovas. Atsakovė prašo ieškovo reikalavimui taikyti ir vienerių metų ieškinio senatį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2023 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei AAS „BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvos Respublikoje veikiančiam per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, iš atsakovės UAB „Vajuretas“ 3320 Eur draudimo išmokos atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo teismo priteistos sumos (3320 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022-09-20) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 408 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė atsakovei UAB „Vajuretas“ iš ieškovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvos Respublikoje veikiančio per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje 278,30 Eur bylinėjimosi išlaidas.
4. Teismas vertino, kad paskutinis ieškovo mokėjimas korespondentui buvo atliktas 2022 m. gegužės 31 d., ieškovo pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo teisme gautas 2022 m. rugsėjo 19 d., todėl ieškovė savo regresinį reikalavimą atsakovei pateikė nepraleidusi ieškinio senaties termino.
5. Nustatęs, jog eismo įvykio metu transporto priemonės DAF FT XF105.460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkė buvo atsakovė, teismas konstatavo, kad ieškovė pagrįstai savo atgręžtinio reikalavimo teisę nukreipė būtent į atsakovę, kaip į eismo įvykio metu buvusią transporto priemonės savininkę.
6. Remdamasis bylos duomenimis, kad draudimo įmoka buvo sumokėta 2021 m. birželio 22 d., jau po Prancūzijoje 2021 m. birželio 15 d. įvykusio eismo įvykio, teismas konstatavo, kad galiojant šalių sudarytai draudimo sutarčiai ieškovė, neturėdama teisės atsisakyti išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, turi teisę taikyti atsakovei TPVCAPD įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą sankciją už draudimo sutarties netinkamą vykdymą (laiku nesumokėtą draudimo įmoką), t. y. ji gali reikšti reikalavimą atsakovei grąžinti draudiko nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką.
7. Sprendė, kad ginčas spręstinas taikant Prancūzijos teisę, taip pat kelių eismo įvykius reguliuojantį 1985 m. liepos 5 d. Badinterio įstatymą. Teismas vadovavosi tomis Prancūzijos teisės turinį aiškinančiomis nuostatomis, kurias pateikė ieškovė, inter alia (be kita ko) viešai skelbiamomis (oficialiais dokumentais). Konstatuota, kad draudimo išmoka išmokėta taikant valstybės, kurioje atsirado žala, teisę, t. y. pagal Prancūzijos teisę ir vadovaujantis Badinterio įstatymo nuostatomis, nors ir nebuvo konstatuota konkretaus vairuotojo kaltė dėl eismo įvykio kilimo, draudimo išmoka buvo išmokėta pagrįstai ir korespondentui sumokėtos žalos administravimo išlaidos pagrįstos.
8. Nustatydamas draudikui grąžintinos sumos dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovė draudimo įmoką pagal sutartį sumokėjo tik po to, kai įvyko eismo įvykis, draudėju nurodyta būtent atsakovė. Kartu įvertinta ir tai, kad draudikas pavėluotai sumokėtą įmoką priėmė. Teismas atsižvelgė į tai, kad ginčo šalys yra juridiniai asmenys, ieškovei draudimas yra įprasta komercinė veikla ir jam, kaip profesionaliam verslininkui, keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai, o kitam (atsakovei) – bendrovės veikla yra transporto paslaugos. Ginčo šalims yra (turi būti) žinomi šios rūšies draudimo tikslas ir ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, jeigu nesilaikoma (pažeidžiamos) įstatymo ar konkrečios sutarties nuostatos (neprieštaraujančios imperatyviosioms įstatymo nuostatoms). Teismas kaip svarbų vertino ir draudiko interesą laiku gauti finansines įplaukas iš draudėjų, taip garantuojant draudikų stabilią finansinę būklę, užtikrinančią efektyvią draudimo apsaugos teikimą. Teismas sprendė, kad ieškovei grąžintina 2/3 reikalaujamos priteisti sumos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
9. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Vajuretas“ prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. balandžio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Nesutinkama su teismo išvada, kad, atsižvelgiant į iešinio faktinį bei teisinį pagrindą, nebuvo būtina įrodinėti transporto priemonės DAF FT XF105.460 vairuotojo kaltės dėl 2021 m. birželio 15 d. eismo įvykio. Šioje byloje teismas reikšmingos draudžiamojo įvykio sąvokos pagal įstatymą nepagrįstai neaiškino bei nenustatinėjo, dėl ko šalių ginčą išsprendė neteisingai. Nesant transporto priemonės DAF FT XF105.460, vairuotojo kaltės dėl eismo įvykio, įvykusio 2021 m. birželio 15 d., ieškovei neatsirado pareigos išmokėti draudimo išmokos, o ją nepagrįstai išmokėjus, ieškovė neįgijo teisės nepagrįstai išmokėtos draudimo išmokos reikalauti iš pirmiau minėtos transporto priemonės savininko – atsakovės.
9.2. Apeliantė teigia, kad eismo įvykis nėra draudžiamasis pagal draudimo sutartį Nr. LT21-TCA-00225627-8 bei teisės normas, reglamentuojančias transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties esmę, draudimo objektą. Kad eismo įvykis įvyko išimtinai tik dėl transporto priemonės BMW, (duomenys neskelbtini), vairuotojos kaltės, o transporto priemonės DAF FT XF105.460, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vairuotojo kaltės dėl šio eismo įvykio nėra, papildomai įrodo teisme liudytoju apklausto V. P. parodymai. Teismui nenustačius transporto priemonės DAF FT XF105.460, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vairuotojo neteisėtų veiksmų, jų apimties ir eismo įvykio priežasties, negalima teigti, kad pirmiau minėtos transporto priemonės valdytojui kilo civilinė atsakomybė.
9.3. Teismas nors ir rėmėsi Badinterio įstatymu, tačiau nenurodė tikro konkrečios jame įtvirtintos teisės normos turinio. Teismas nurodė, kad Badinterio įstatymo 4 straipsnis reglamentuoja taip, kad net ir nenustačius nei vieno iš vairuotojų kaltės, kiekvienas eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės savininkas turi teisę į visišką patirtos žalos atlyginimą, tačiau nenurodė, koks pažodinis yra minimo straipsnio turinys ir kodėl iš to turinio teismas daro pirmiau minėtą išvadą. Teigiama, kad teismo išvados dėl Badinterio įstatymo taikymo ir tokio taikymo pasekmių praktiškai be motyvų, todėl šioje dalyje sprendimas turi absoliutaus negaliojimo požymių.
9.4. Transporto priemonė DAF FT XF105.460, eismo įvykio, įvykusio 2021 m. birželio 15 d., metu buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl įstatymo 4 straipsnio 1, 2 dalys šiuo atveju nebuvo pažeistos. Kadangi 2021 m. birželio 15 d. eismo įvykio metu transporto priemonę DAF FT XF105.460, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nuomos teisiniais pagrindais valdė UAB „Velatransa“, o šios transporto priemonės teisėtų valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta, tai, kad draudimo įmoka buvo sumokėta pažeidus terminą, lemia ne šios transporto priemonės savininko, o nuomininko pareigą grąžinti dalį draudimo išmokos (esant kitoms būtinoms sąlygoms), nes būtent nuomininko pareiga tiek pagal įstatymą, tiek pagal nuomos sutartį yra laiku mokėti draudimo įmokas.
9.5. Nagrinėjamu atveju sumokėti draudimo įmoką buvo pavėluota kiek daugiau nei mėnesį, ji pilnai sumokėta, ieškovė draudimo išmoką priėmė. Draudimo įmokos dydis 307,97 Eur, draudimo išmokos dydis 4 527,27 Eur, taigi draudimo įmokos dydis daugiau nei 10 kartų mažesnis bei draudimo išmoka. Įvertinus pirmiau aptartą teisinį reguliavimą bei faktines aplinkybes, sąžiningumo, protingumo, teisingumo principus, teismo išvada, kad grąžintinos draudimo išmokos dydis – 2/3 dalys nuo išmokėtos draudimo išmokos – nėra teisinga. Esant kitoms būtinoms sąlygoms susigrąžinti dalį išmokėtos draudimo išmokos, maksimaliai ½ dalis nuo draudimo išmokos pilnai užtikrintų draudiko teisėtus interesus.
9.6. Nesutinkama su suma, nuo kurios teismas paskaičiavo priteistas 2/3 dalis. Teigiama, kad teismas nevertino į 4 980,00 Eur įskaičiuotų 180,00 Eur išlaidų, kurias ieškovas padengė pagal 2021 m. rugpjūčio 30 d. dokumentą Nr. 006757-2105, kuri nėra laikytina draudimo išmoka.
10. Ieškovė AAS „BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvos Respublikoje veikianti per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ atsiliepimu prašė apeliacinio skundo netenkinti ir nurodė argumentus, kad apeliantės nurodytos TPVCAPD 15 straipsnio nuostatos šiuo atveju netaikytinos, nes žalos apskaičiavimas ir išmokėjimas vykdomas pagal tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Nurodo, kad apeliantė nepateikė jokių įrodymų apie kitokį Prancūzijos teisės normų taikymą, draudimo sutartis buvo sudaryta su atsakove, sutartimi buvo apibrėžti įmokų mokėjimo terminai, todėl būtent atsakovė ir turėjo pareigą ją tinkamai vykdyti, o korespondento mokestis pagrįstai įskaičiuotas į grąžintinos išmokos sumą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas
11. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
12. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovei UAB „Vajuretas“ priklausanti transporto priemonė DAF FT XF105.460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdrausta ieškovo bendrovėje įprastiniu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (draudimo laikotarpis nurodytas nuo 2021-05-12 iki 2022-05-11). Joje nurodyta, kad 307,97 Eur įmoka turi būti sumokėta iki 2021-05-12 (b. l. 10). Iš poliso išklotinės matyti, kad 307,97 Eur įmoka sumokėta 2021-06-22, nurodytas mokėtojas UAB „Vajuretas“ (b. l. 8). Iš draudžiamojo įvykio tyrimo akto Nr. ITCA/21/008365/2 matyti, kad remiantis deklaracija nustatyta, jog 2021-06-15 Prancūzijoje įvykio metu transporto priemonė ((duomenys neskelbtini)) kliudė transporto priemonę (DR109SH), nurodyta, kad minėtas atvejis yra draudžiamasis įvykis ir nutarta mokėti draudimo išmoką, išmokos gavėjas InterEurope AG France 479994204, draudimo išmoka 2022-05-31 datai nurodyta 4527,27 Eur, regresas į UAB „Vajuretas“, regreso pagrindas nurodytas – polisas apmokėtas po įvykio, reikalavimo dydis – 4527,27 Eur (b. l. 15). 2021-09-06 mokėjimo nurodymu Nr. I1315000 gavėjui InterEurope AG France pervesta 180 Eur suma, 2022-05-31 mokėjimo nurodymu Nr. I1573813 gavėjui InterEurope AG France pervesta 4800 Eur suma (b. l. 16). 2019-09-10 sudarytos nuomos sutarties 4.1 punktu UAB „Vajuretas“ ir UAB „Velatransa“ susitarė, kad nuomininkas nuomos sutarties galiojimo metu turi prievolę savo sąskaita drausti transporto priemonę ir/ ar mokėti draudimo įmokas. Nuomininkas privalo įsigyti civilinės atsakomybės draudimą. Visos nuomininko draudimo sutartys turi būti suderintos su nuomotoju ir apdrausta nuomotojui priimtinoje draudimo bendrovėje. Nuomininkas privalo nuomotojui priimtinomis sąlygomis sudaryti išsinuomotos transporto priemonės Kasko draudimo sutartį (b. l. 26-28); 2021-08-30 rašte nurodyta, kad atmestas priešingos šalies reikalavimas ir pateikta sąskaita faktūra Nr. 006757-2105 apmokėjimui už suteiktas paslaugas – žalų tvarkymą 180 Eur sumai (b. l. 51). 2021-06-15 užpildytoje deklaracijoje nurodyta, kad transporto priemonė A yra BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonė B - DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Iš deklaracijos matyti, kad eismo įvykis įvyko žiedinėje sankryžoje transporto priemonėms važiuojant ta pačia kryptimi, tačiau kita kelio juosta. Deklaracijos 14 punkte pateiktos vairuotojų pastabos: transporto priemonės A vairuotoja pateikė pastabą, kad dviejų juostų žiedinė sankryža, važiavo vidine puse, kad įvažiuotų į kairįjį išvažiavimą; transporto priemonės B vairuotojas pateikė pastabą, kad nespėjo sureaguoti, kai užsuko iš priekio (b. l. 70-71).
Dėl apeliacinio skundo argumentų
13. Apeliacinis skundas grindžiamas keliomis grupėmis argumentų: pirmiausiai atsakovė teigia, kad byloje nėra nustatyta transporto priemonės DAF FT XF 105.460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo kaltė, todėl ieškovė neturėjo pareigos išmokėti draudimo įmokos, taip pat teigiama, kad prievolė mokėti draudimo įmokas kilo ne atsakovei, o transporto priemonės nuomininkei – trečiajam asmeniui UAB „Velatransa“, nurodoma, kad teismas netinkamai vertino grąžintinos draudimo išmokos dydį.
Dėl eismo įvykio pripažinimo draudžiamuoju
14. Atsakovės teigimu, nesant transporto priemonės DAF FT XF 105.460 vairuotojo kaltės dėl eismo įvykio, ieškovė neturėjo ir pareigos išmokėti draudimo išmokos.
15. Draudžiamasis įvykis TPVCAPD santykiuose – eismo įvykis, kuriam įvykus pagal TPVCAPD turi būti išmokama išmoka (TPVCAPD 2 straipsnio 3 dalis). TPVCAPD 1 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad įstatymo nuostatos šio įstatymo reglamentuojamiems santykiams taikomos tiek, kiek šis įstatymas nenustato kitaip. TPVCAPD 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kuri numato, kad nustačius ne Lietuvos Respublikos teritorijoje padarytą žalą ir sprendžiant išmokos mokėjimo klausimą, atsižvelgiama į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Byloje nėra ginčo, kad žala padaryta Prancūzijos Respublikoje, tad pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad ginčas sprendžiamas taikant Prancūzijos teisę, taip pat kelių eismo įvykius reguliuojančiu 1985 m. liepos 5 d. Badinterio įstatymu, įtvirtinančiu bendrą taisyklę, jog bet kuris nukentėjęs asmuo iš principo turi teisę gauti kompensaciją. Tad būtent pagal Prancūzijos teisės aktų nuostatas šiuo atveju turėjo būti nuspręsta ar yra pagrindas draudimo išmokai, iš ko seka ir įvykio pripažinimo draudžiamuoju faktas.
16. Nors apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad teismas, remdamasis Badinterio įstatymu, nenurodė konkrečios jame įtvirtintos teisės normos turinio ir išvados dėl Badinterio įstatymo yra be motyvų, tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ieškovės pateiktu Prancūzijos centrinio Biuro (Bureau Central Français) išaiškinimu dėl Prancūzijos teisės, reglamentuojančios kelių eismo įvykių žalos kompensavimą (161-167 b.l.) , kuriame nurodytos tiek Badinterio įstatymo nuostatos, tiek aktuali Prancūzijos kasacinio teismo praktika. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 26 pastraipoje tinkamai rėmėsi Badinterio įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, kurioje nustatyta, kad kompensacija už sausumos motorinės transporto priemonės vairuotojo patirtą žalą sumažinama arba panaikinama tik tuomet, jei vairuotojas padarė nusižengimą. Tai suponuoja išvadą, kad kai kelių eismo įvykyje dalyvauja keletas sausumos motorinių transporto priemonių, kiekvienas vairuotojas turi teisę į patirtos žalos atlyginimą, nebent padarė nusižengimą prisidėdamas prie žalos padarymo ir toks nusižengimas, vertinamas nepriklausomai nuo kitų vairuotojų elgesio, gali įtakoti atlyginamos žalos sumažinimą arba atsisakymą atlyginti žalą.
17. Nors apeliantė ir ginčija vairuotojo kaltę, tačiau pirmosios instancijos teismas, papildomai pasisakydamas apie vairuotojo pareigos būti atidžiam netinkamą vykdymą, kartu tinkamai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra reikšmingas transporto priemonės DAF FT XF 105.460 vairuotojo kaltės klausimas, nes, pagal aukščiau aptartas Prancūzijos teisės aktų nuostatas, ieškovei pareiga išmokėti draudimo išmoką kyla, net ir nenustačius vairuotojo kaltės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš byloje esančios eismo įvykio deklaracijos, kurioje nubraižyta ir eismo įvykio schema, išties negalima vienareikšmiškai spręsti apie kurio nors vieno vairuotojo kaltę, byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad kitos transporto priemonės (BMW) vairuotoja būtų padariusi pažeidimą, kuris suteiktų pagrindą sumažinti ar panaikinti jai išmokėtą kompensaciją. Apeliacinio skundo argumentai, kad būtent BMW transporto priemonės vairuotoja padarė pažeidimą laikyti deklaratyviais svarstymais ir atmestini kaip neįrodyti byloje esančiais duomenimis. Nors apeliantė ir teigia, kad liudytoju apklausto V. P. parodymai patvirtino nesant jo kaltės dėl eismo įvykio, tačiau pabrėžtina, kad šio asmens paaiškinimai niekaip nepatvirtina ir transporto priemonės BMW vairuotojos kaltės, tad pirmosios instancijos teismo pozicija, kad byloje nėra nustatyta konkrečios šalies Prancūzijos kelių eismo taisyklių pažeidimų, laikytina pagrįsta.
18. Darytina išvada, kad 2021 m. birželio 15 d. Prancūzijoje įvykęs eismo įvykis pagrįstai pripažintas kaip draudžiamasis remiantis Prancūzijos teisės aktų nuostatomis ir ieškovė pagrįstai gavėjui InterEurope AG France išmokėjo visą draudimo išmoką.
Dėl transporto priemonės nuomininkės atsakomybės
19. Apeliantė taip pat teigia, kad prievolė mokėti draudimo įmokas kilo ne atsakovei, o transporto priemonės nuomininkei – trečiajam asmeniui UAB „Velatransa“ 2019 m. rugsėjo 10 d. nuomos sutarties pagrindu bei remiasi CK 6.526 straipsnio nuostatomis, numatančiomis nuomininko pareigą mokėti draudimo įmokas. Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi kasacinio teismo nutartimi Nr. 3K-7-300/2010, nes šiuo atveju eismo įvykio metu transporto priemonė buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu.
20. TPVCAPD 11 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudėjo samprata įtvirtinta TPVCAPD 2 straipsnio 19 punkte, t.y. pagal šį įstatymą atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo, kuris kreipėsi pats ar per savo atstovą į draudiką dėl draudimo sutarties sudarymo arba kuris yra sudaręs tokią draudimo sutartį su draudiku.
21. Taigi nors ir CK 6.526 straipsnio nuostatos numato nuomininko pareigą mokėti draudimo įmokas, tačiau draudėja TPVCAPD įstatymo prasme yra laikytina būtent atsakovė, nes ji sudarė transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį ir pagal šio įstatymo nuostatas ieškovė, laiku nesumokėtos draudimo įmokos atveju, turi teisę ją reikalauti grąžinti būtent iš draudėjos, t.y. atsakovės.
22. Nors ir sutiktina, kad skundžiamame sprendime minimos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010 bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios, nes joje buvo sprendžiama dėl subjekto, turinčio pareigą sudaryti draudimo sutartį transporto priemonės nuomos ar panaudos atveju ir atsakomybės draudikui tuo atveju, kai nuomininkas ar panaudos gavėjas transporto priemonės neapdraudžia, tačiau konstatuotina, kad analogiškai spręstinas ir klausimas tuo atveju, kai nuomininkas netinkamai vykdo pareigą mokėti draudimo įmokas. Tai, kad transporto priemonės nuomos sutarties pagrindu nuomininkė (byloje - trečiasis asmuo UAB „Velatransa“) buvo įsipareigojusi mokėti draudimo įmokas, neatleidžia apeliantės nuo jai kilusios atsakomybės, nes ieškovė turi teisę reikšti reikalavimą būtent jai kaip draudėjai, tačiau apeliantė gali pasinaudoti teise į regresinį reikalavimą nuomininkės atžvilgiu.
23. Konstatuotina, kad galiojant šalių sudarytai draudimo sutarčiai, ieškovė, neturėdama teisės atsisakyti išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, turi diskrecijos teisę taikyti atsakovei TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą sankciją už draudimo sutarties netinkamą vykdymą (laiku nesumokėtą draudimo įmoką), t. y. ieškovė gali reikšti reikalavimą atsakovei grąžinti draudiko nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką, tad atmestini apeliacinio skundo argumentai ir dėl trečiojo asmens atsakomybės ieškovės atžvilgiu.
Dėl gražintinos draudimo išmokos dydžio
24. Apeliantė taip pat nesutinka ir su priteistos gražintinos išmokos dydžiu, nes draudimo įmoką pavėluota sumokėti kiek daugiau nei mėnesį ir draudimo įmoką ieškovė priėmė ir mano, kad maksimali priteistina suma galėtų būti ½ išmokos. Vadovaujantis TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalimi grąžintinos draudikui sumos dydis nebūtinai turi sutapti su dėl padarytos žalos išmokėtų draudimo sumų dydžiu.
25. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad TPVCAPDĮ įtvirtinta draudiko pareiga mokėti nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmoką net ir tais atvejais, kai draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, tačiau kartu nustatyta draudiko teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos sumokėtas sumas. Tokiu teisiniu reguliavimu, atsižvelgiant į draudimo teisinių santykių atlygintinį pobūdį ir draudimo sutarties, kaip rizikos sutarties, prasmę, yra siekiama užtikrinti draudiko teisėtų interesų apsaugą bei pašalinti galimybę draudėjui piktnaudžiauti. Tokiu būdu draudėjas drausminamas, nes, draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėdamas draudimo įmokos už teikiamą draudimo apsaugą, jis prisiima su tuo susijusią riziką, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, draudikas, išmokėjęs nukentėjusiam trečiajam asmeniui draudimo išmoką, įgis į draudėją atgręžtinio reikalavimo teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2012).
26. Apeliantės nurodyti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai šiuo atveju taip pat nevertintini, nes vieningą teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, todėl ta aplinkybė, kad kiti apylinkės ar apygardų teismai kitaip sprendė priteistinos išmokos dydžio klausimą, nepaneigia šioje nutartyje pateikiamų išaiškinimų teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pats sprendžiant gražintinos išmokos proporciją, teismas gali nesivadovauti ir kitose kasacinio teismo priimtuose sprendimuose nustatytais dydžiais, nes šis dydis yra vertinamojo pobūdžio ir nustatomas atsižvelgiant į individualias kiekvienos bylos aplinkybes.
27. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad draudimo įmokos pavėluotas sumokėjimas ir ta aplinkybė, jog draudikas ją priėmė, nepašalina draudiko regreso teisės, nes to nenustatyta D. P. draudimo įmokų sumokėjimas yra sutarties pažeidimo padarinių šalinimas, kuris nepaneigia sutarties pažeidimo, kaip pagrindo regreso teisei pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį įgyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2013). Atsižvelgiant į minėtą kasacinio teismo išaiškinimą, aplinkybė, kad atsakovė pavėlavusi sumokėjo draudimo įmoką, o ieškovė (draudikas) ją priėmė, nepašalina ieškovės teisės reikalauti iš atsakovės (draudėjo) sumokėtos draudimo įmokos nukentėjusiajam sugrąžinimo.
28. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko teisė nėra absoliuti, bet santykinė, aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPDĮ 22 straipsnio „Draudiko sumokėtų išmokų grąžinimas“ 2 dalyje įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais, taip pat kitais kriterijais, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas. TPVCAPDĮ 22 straipsnio normoje inter alia nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, grąžinamos sumos dydžio nustatymui gali turėti įtakos nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos aplinkybės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „SV Transport“, bylos Nr. 3K-3-524/2012).
29. Pirmosios instancijos teismas gražintiną sumą nustatė atsižvelgęs į tai, kad ginčo šalys -juridiniai asmenys, kad atsakovė įmoką sumokėjo pavėluotai tik po eismo įvykio, taip pat atsižvelgė į tai, kad ieškovė šią įmoką priėmė, įvertino ir draudiko interesą laiku gauti finansines įplaukas ir kitus kasacinio teismo praktikoje įvardintus kriterijus, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad buvo įvertinos visos aplinkybės, turinčios įtaką grąžintinos išmokos dydžiui, apeliantė naujų aplinkybių nenurodė, o vien tai, kad ji nesutinka su priteistos sumos dydžiu, nesuponuoja išvados, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas gražintinos sumos santykis (2/3) nepagrįstas, tad apeliacinio skundo argumentai dėl šios dalies taip pat laikytini nepagrįstais.
30. Atmestini ir apeliantės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė atskaitos sumą, nuo kurios paskaičiuota iš atsakovės priteista suma. Nors išties 2/3 priteistinos sumos paskaičiuota nuo 4980 Eur, t.y. į šią sumą įtraukus ir 180 Eur ieškovės padengtų išlaidų InterEurope AG France, tačiau ieškovės korespondentui Prancūzijoje atlikus žalos administravimo ir atlyginimo veiksmus, ieškovė savo korespondentui Prancūzijoje pervedė sumą, lygią draudimo išmokai, taip pat jai kilo pareiga sumokėti administravimo mokestį korespondentui, tad ši suma pagrįstai įtraukta į bendrą sumą, nuo kurios paskaičiuotos 2/3 dalys iš atsakovės priteistinos sumos.
31. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju dalyje apeliantės skundo yra iš esmės atkartojamos tos pačios faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai, į kuriuos atsakyta skundžiamame sprendime, todėl apeliacinės instancijos teismas, neatkartodamas pirmosios instancijos teismo argumentų, pritaria šio teismo priimtos nutarties motyvams, aukščiau pasisakydamas dėl kai kurių esminių šios bylos faktinių aplinkybių bei jų vertinimo.
Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
32. Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, vertino byloje pateiktus įrodymus ir įrodymų vertinimo taisyklių visumoje nepažeidė (CPK 185 straipsnis). Teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas bei vadovavosi suformuota teismine praktika tokio pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovės motyvais sprendimą keisti arba naikinti nėra teisinio pagrindo. Apeliacinis skundas dėl ginčijamo teismo sprendimo atmestinas.
33. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje, taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis). Ieškovės atstovas advokatas pateikė rašytinius duomenis, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ieškovė patyrė 500 Eur išlaidas, todėl šios išlaidos priteistinos iš atsakovės.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vajuretas“, juridinio asmens kodas 300073841, ieškovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvos Respublikoje veikiančio per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, juridinio asmens kodas 300665654, naudai priteisti 500,00 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
Alma Jurgelienė
Lina Muchtarovienė