Pranešėjas Algimantas Valantinas              Baudžiamoji byla Nr. 1A-599-378/2013

Teisėja Nijolė Žimkienė               Teisminio proceso Nr. 1-01-3-00006-2012-6                            Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.8.1.2.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. spalio 7 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino,

teisėjų Artūro Šumsko, Jolantos Čepukėnienės,

sekretoriaujant Editai Bekerytei,

dalyvaujant privačiai kaltintojai E. S.,

jos atstovui advokatui Raimundui Jurkai,

išteisintajam Ž. P.,

gynėjams advokatams Valdemarui Bužinskui, Vyteniui Gubavičiui,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios E. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. P. dėl kaltinimo padarius nusikaltimą, numatytą BK 154 str. 2 d., išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

E. S. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, prašymas priteisti išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti atmestas.

Išnagrinėjusi bylą, kolegija

n u s t a t ė:

Ž. P. buvo kaltinamas tuo, kad 2011 m. gruodžio 15 d. internetiniame puslapyje www.15min.lt buvo paskelbta publikacija „Viešųjų pirkimų tarnybos vadovą Ž. P. poste saugo laikas“, kuriame jis nurodė, jog „<...>abejonių kyla ir dėl E. S. nėštumo, todėl dėl jo patvirtinimo informacijos laukiama iš Sveikatos apsaugos ministerijos. Kiek man žinoma, ji ne pirmą kartą „laukiasi“, kai tik atsiduria tokioje situacijoje...“. Ši Ž. P., kaip Viešųjų pirkimų tarnybos vadovo, pozicija, dar kartą buvo atkartota 2011 m. gruodžio 19 d. internetiniame puslapyje www.respublika.lt paskelbtoje publikacijoje „Ž. P. veikla prilyginta genocidui“. Šiame „Respublikos“ straipsnyje Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus patarėja A. P., perteikdama jai, kaip direktoriaus patarėjai, Ž. P. nurodytus duomenis, nurodė, kad „...Taip, yra tokių kalbų, žmonės pasakoja, kad moteris mėgsta pasinaudoti tuo. Neturime jokių įrodymų, kad jinai iš tikrųjų nėščia. Vienintelis dalykas – pažyma. Bet žinant, kaip šiais laikais gaunamos pažymos, ir žinant, kieno jinai dukrelė ( E. S. - generalinio miškų urėdo B. S. dukra – red. past.) ir kokie metodai yra šitų žmonių taikomi, tai labai daug abejonių kyla dėl jos nėštumo. Išoriškai, kaip moteris, galiu pasakyti – jokių požymių nebuvo“, - VPT direktoriaus pozicijai antrino jo patarėja A. P.. Paprašyta patikslinti, kokie žmonės taip kalba, valdininkė teigė, kad taip „bobutės kalba“. Apie tai, kad nukentėjusioji E. S. yra nėščia, Ž. P. buvo ne kartą informuotas kaip Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas. Ž. P. teiginiai akivaizdžiai prieštarauja jam pateiktai informacijai apie E. S. nėštumą. Ž. P. sąmoningai per visuomenės informavimo priemones paskleidė jokiais faktais nepagrįstą, todėl tikrovės neatitinkančią ir nukentėjusios E. S. garbę ir orumą žeminančią informaciją.  Ž. P. priskyrė nukentėjusiajai bruožus ir poelgius, diskredituojančius ją, kaip asmenį. Tokia informacija, kad nukentėjusioji, atsidūrusi darbo netekimo situacijoje, ne pirmą kartą laukiasi vaiko, kad nukentėjusiosios pateiktoje pažymoje užfiksuoti tikrovę neatitinkantys faktai, kas reikštų šios pažymos netikrumą (prielaidą, kad toks dokumentas yra suklastotas), taip pat, kad tokių neteisėtų veiksmų nukentėjusioji imasi ne pirmą kartą, visuomenėje suvokiama vienareikšmiai, jos paskleidimas diskredituoja asmenį visuomenėje, sukelia neigiamą nuomonę apie jį, pažeidžia jo gerą vardą viešojoje erdvėje, visuomenėje, atitinkamai, taip pažemina nukentėjusiojo garbę ir orumą. 

Apeliaciniu skundu E. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. PK-36-873/2013 ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo Ž. P. būtų pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 154 str. 2 d. ir skirti Lietuvos Respublikos BK 54 str. nuostatas atitinkančią bausmę. Apeliantė taip pat prašo priteisti iš Ž. P. nukentėjusiosios E. S. naudai 100 000 Lt (vieną šimtą tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti. Vadovaujantis BPK 103 str. 6 p. ir 104 str. pripažinti E. S. turėtas išlaidas atstovui proceso išlaidoms ir jas priteisti iš Ž. P..

Apeliaciniame skunde E. S. pažymi, jog skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. BPK 326 str. 4 d., 329 str. 2 p. pagrindu skundžiamas nuosprendis yra naikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis teismo nuosprendis, kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą.

Pasak apeliantės, Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį Ž. P. atžvilgiu, suformulavo išvadas, neatitinkančias byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Teismo argumentas, kad Ž. P., bendraudamas su žiniasklaidos atstovais ir komentuodamas situaciją, susijusią su E. S. atleidimo ir jos nėštumo aplinkybėmis, buvo neapdairus ir neturėjo tikslo apšmeižti nukentėjusiąją, prieštarauja byloje esantiems duomenims. Ši teismo klaida, apeliantės nuomone, yra tiesiogiai susijusi su baudžiamojo įstatymo aiškinimu ir taikymu, o būtent – nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 2 d., sudėties subjektyviųjų požymių visumos vertinimu, atsižvelgiant į nustatytus objektyviuosius požymius.

Apeliantė atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį į tai, kad skundžiamo nuosprendžio motyvai, jų pagrindu daromos teismo išvados bei nurodyti faktines aplinkybes patvirtinantys duomenys tarpusavyje nesutampa. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad išteisintojo Ž. P. veikoje nebuvo tiesioginės tyčios apšmeižti E. S., dėl ko nesama ir veikos, numatytos BK 154 str. 2 d., požymių, padarė faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas. Pasak apeliantės, tai, jog iš tiesų Ž. P. veiksmuose buvo nusikaltimo, numatyto BK 154 str. 2 d., patvirtina ir Lietuvos Respublikos aukštesniųjų teismų formuojama praktika pagal teisės normos turinio aiškinimą ir taikymą analogiškose baudžiamosiose bylose ( Vilniaus apygardos teismo nutartys Nr. 1A-1203/2011, Nr. 1A-96/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-7-545/2005).

Apeliantės nuomone, apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, neturėdamas pagrindo netikėti liudytojos L. Ž. parodymais, iš esmės nustatė nusikalstamos veikos, dėl kurios buvo kaltinamas Ž. P., objektyviuosius požymius, tačiau nenustatė tyčios buvimo, dėl ko konstatavo nusikaltimo sudėties nebuvimą. Teismas nenustatė Ž. P. veiksmuose tyčios, motyvuodamas tuo, jog Ž. P. pokalbio su žurnaliste metu elgėsi neapgalvotai, neįsitikino savo žinių teisingumu, realiai abejojo E. S. nėštumu, rėmėsi nepatikrintu šaltiniu, o tai nepagrindžia buvus tyčią apšmeižti nukentėjusiąją E. S..

Apeliantė pažymi, kad tokią teismo išvadą paneigia tiek byloje esantys duomenys, tiek jos papildomai kartu su apeliaciniu skundu teikiami įrodymai. Duomenimis, patvirtinančiais, kad Ž. P. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 2 d., objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, pasak apeliantės, laikytina, tai, kad Ž. P., kaip Viešųjų pirkimų tarnybos ilgametis vadovas, turėdamas profesinę patirtį (nuo 2010 m. gegužė 4 d. dirbęs minimos tarnybos direktoriaus pavaduotoju, vėliau tarnybos vadovu), turėdamas teisinį išsilavinimą, kurį laiką dėstęs teisės disciplinas universitete, turėjo suvokti, kad paskleisdamas tikrovės neatitinkančias žinias, elgiasi neteisėtai ir suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, to norėjo, t.y. suprato, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo ir sąmoningai tai darė. Be to, apeliantė pabrėžia, jog Ž. P. apie E. S. šmeižiančiai kalbėjo du kartus, kas įrodo tyčios Ž. P. veiksmuose buvimą. Taip pat, teismo nustatyta aplinkybė, jog Ž. P. abejojo esama situacija, baudžiamuoju teisiniu požiūriu neturi juridinės reikšmės. Šiuo atveju juridinę reikšmę turi tai, kad nepatikrinęs tokios informacijos tikrumo ir realumo, negavęs iš kompetentingų institucijų atsakymų, suvokdamas, kad bendrauja su žiniasklaidos atstovais, kurie domisi E. S. atleidimo iš tarnybos istorija, Ž. P. paskleidė melagingas žinias viešai, kas pažemino E. S.. Apeliantės nuomone, Ž. P. veikoje tiek intelektualiojo, tiek ir valinio tyčios momentų buvimą patvirtina ir jo sutikimas su žiniasklaidoje pasirodžiusių publikacijų turiniu.   Apeliantė pabrėžia, jog Ž. P., kaip Viešųjų pirkimų tarnybos vadovui, taikomi aukštesni etikos, įsitikinimų raiškos ir pateikimo, su tarnybos santykiais susijusių duomenų viešo paskelbimo, komentavimo reikalavimai, o šiuo atveju jis suvokė, kad E. S. pateikta pažyma apie nėštumą yra nepaneigta, tačiau sąmoningai neapdairiai komentavo situaciją. Ž. P., disponuodamas jam E. S. pateikta informacija apie šios sveikatą bei nėštumą, žinodamas, kad E. S. jau kreipėsi į įvairias institucijas ginti savo interesų, be to, neturėdamas oficialių atsakymų iš institucijų, į kurias kreipėsi Viešųjų pirkimų tarnyba, taip pat siekdamas bet kokia kaina išspręsti E. S. atleidimo iš tarnybos teisėtumo klausimus, žiniasklaidoje akivaizdžiai ir be nutylėjimų apšmeižė E. S. nebūtais, tikrovės neatitinkančiais dalykais bei įvykiais. Apeliantės teigimu, Ž. P. buvo žinoma situacija apie E. S. ir jos sveikatos būklę, todėl negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nedarbingumo laikotarpiu Ž. P. vizualiai E. S. nematė, todėl jam negalėjo būti žinoma, ar pastaroji nėščia.

Pasak apeliantės, apeliacinio proceso metu būtina ištirti ir įvertinti ir kitas jos nurodomas aplinkybes, kurios nebuvo tiriamos Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje privataus kaltinimo byloje, tačiau, jos nuomone, yra reikšmingos, atsižvelgiant į skundžiamo nuosprendžio motyvus bei padarytas išvadas. Minėtas aplinkybes apeliantė grindžia kartu su skundu pateikiamais Valstybės tarnybos departamento prie LR VRM 2011 m. lapkričio 24 d. raštišku kreipimusi į Viešųjų pirkimų tarnybą; E. S. kreipimusi į Vilniaus apygardos administracinį teismą tą pačią dieną, kuomet Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus įsakymu buvo atleista iš pareigų ;  Viešųjų pirkimų tarnybos Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktu 2011 m. gruodžio 27 d. atsiliepimu į pareiškėjos E. S. skundą; Viešųjų pirkimų tarnybos raštu į LR ūkio ministerijos paklausimą; E. S. raštu „Dėl siūlymo perkelti į kitas pareigas“. Aukščiau nurodyti duomenys, pasak apeliantės, įrodo, kad dar 2011 m. lapkričio 30 d. ir vėliau Ž. P., kaip valstybinio valdymo institucijos atstovui, tapo žinoma, kad E. S., siekdama apginti savo pažeistas teises ir interesus, ėmėsi priemonių užkirsti kelią jos neteisėtam atleidimui ir su tuo susijusiomis pasekmėmis. Iš nurodytų rašytinių įrodymų matyti, kad įvairios institucijos konstatavo, kad viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus įsakymas dėl E. S. atleidimo yra neteisėtas. Taigi, dėl išdėstytų aplinkybių, Ž. P., apeliantės nuomone, ėmė ginti save nuo kaltinimų dėl neteisėto atleidimo ir žiniasklaidos priemonėse paskleidė šmeižikiško turinio ir pobūdžio informaciją, suvokdamas situacijos rimtumą ir žinodamas, kad E. S. yra nėščia. Be to, tiek administracinių bylų proceso metu, tiek po jų, Ž. P. nedėjo jokių pastangų tam, kad paneigtų žiniasklaidoje iš jo paties lūpų perteiktas šmeižikiško turinio žinias apie E. S.. Apeliantės nuomone, tai patvirtina, jog Ž. P. nusikalstami veiksmai yra tyčiniai ir paneigia manymą, kad Ž. P., šmeiždamas E. S., išsakė nuomonę. Ž. P. suvokė, kad jam tokia informacija yra žinoma, šią informaciją žinių forma pateikė žurnalistei  ir suprato, kad tokios žinios apie jam žinomus, tačiau nepatikrintus faktus, bus viešai paskelbtos, dėl ko bus pažemintas, paniekintas žmogaus orumas ar kitaip sutepta asmens reputacija.

Apeliantė nurodo, kad minėtose publikacijose išsakytų minčių kontekstas, Ž. P. pasisakymų laikas, situacijos aplinkybės, kuomet jam buvo žinoma, kad nukentėjusioji E. S. ėmėsi visų teisėtų priemonių ginti savo pažeistas teises ir interesus, susijusius su jos atleidimu iš tarnybos, kiek tai susiję su jos, kaip nėščiosios būsena, rodo Ž. P. veiksmuose tiesioginės tyčios per žiniasklaidos priemones šmeižiančiai apie ją kalbėti, pažeminti E. S. ir sutepti jos reputaciją, buvimą. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad Ž. P. elgėsi neteisėtai suvokdamas pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to norėdamas, t.y. suprasdamas, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žemina ir niekina E. S., tai gali pakirsti pasitikėjimą ja, neigiamai paveiks tolimesnę jos veiklą. Apeliantė taip pat nurodo, kad tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimo motyvai veikos kvalifikavimui reikšmės neturi – pakanka, kad asmuo suvokia, jog tokia tikrovės neatitinkanti informacija paniekins ir pažemins kitą asmenį.

Pasak apeliantės, visos jos aptartos aplinkybės, byloje surinkti duomenys bei papildomai jos pateikti įrodymai paneigia apylinkės teismo padarytą išvadą ir patvirtina, kad Ž. P. turėjo ir galėjo suvokti, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir yra žeminančio pobūdžio. Išteisintasis siekė, kad E. S. būtų apšmeižta, nes tokiu būdu stengėsi pateisinti savo sprendimus dėl pastarosios atleidimo iš valstybės tarnybos visuomenės ir kitų institucijų, kuriose buvo sprendžiamas jo, kaip tarnybos vadovo, atsakomybės ir elgesio klausimas.

   Teismo posėdžio metu išteisintasis ir jo gynėjai advokatai prašė skundą atmesti, E. S. ir jos atstovas advokatas, palaikydami skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti.

Skundas atmestinas.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. gina asmens teisę laisvai laikytis savo nuomonės, skleisti informaciją bei idėjas, tačiau įgyvendinant šias teises neturi būti pažeistos kito žmogaus teisės. Kartu Konvencija gina asmenį, paskleidusį kad ir ne visai tikslią informaciją, jeigu jis tai padarė sąžiningai klysdamas. Tiek Konvencijoje, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str.  nustatyta, kad tam tikrais atvejais saviraiškos laisvė gali būti apribota. Tokie apribojimai galimi tais atvejais, kai jie įtvirtinti įstatyme ir yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant tam tikrų tikslų – apsaugoti žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę ar ginti konstitucinę santvarką. Griežčiausia saviraiškos laisvės apribojimo forma – baudžiamoji atsakomybė už netinkamą jos įgyvendinimą, kuria siekiama apginti kitas dėl tokio įgyvendinimo pažeidžiamas žmogaus teises bei viešuosius interesus. Vienas aktualiausių saviraiškos laisvės apribojimo aspektų – asmens garbės bei orumo gynimas, kai kuriais atvejais kartu ginant ir kitas vertybes. Iš esmės, kiekvieną kartą ginant vieną šių vertybių (saviraiškos laisvę bei asmens garbę ir orumą), neišvengiamai apribojama kita, todėl, nagrinėdamas bylą, teismas privalo priimti tokį sprendimą, kuris konkrečioje situacijoje užtikrintų šių dviejų vertybių apsaugos pusiausvyrą. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką saviraiškos teisės apribojimas, nuteisiant asmenį už nusikalstamas veikas kito asmens garbei ir orumui, turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje, bet atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį baudžiamoji atsakomybė turi būti proporcinga priemonė, siekiant apsaugoti nukentėjusiojo teises ir reputaciją (EŽTT sprendimas A. A. prieš Portugaliją). Dėl to pirmiausia, esant galimybei, asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės (pvz., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 str.). Atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamoji teisė yra ultima ratio, t. y. paskutinė priemonė apginti savo pažeistas teises ir interesus, išnaudojus visas kitas galimas teisinės gynybos priemones.

Kolegijos nuomone, atsižvelgiant į byloje analizuojamų Ž. P. teiginių turinį, atsiradusias pasekmes, išteisintojo tyčios turinį, darytina vienareikšmiška išvada, kad Ž. P. veika negali būti pripažinta nusikalstama.

BK 154 str. nurodyta, kad šmeižimas – tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo.

Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami, kai paskleidžiama negatyvi, visuomenės akyse asmenį diskredituojanti informacija. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo ir, kai ta informacija neatitinka tikrovės. Vienas iš šmeižimo turinį sudarančių požymių – tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas. Nustatant ar buvo padaryta nusikalstama veika, atsižvelgiama į objektyvius kriterijus, įvertinant visuomenėje susiklosčiusių vertybių sistemą, visuotinai priimtas elgesio taisykles tiek teisės, tiek moralės atžvilgiu. Nustatant veikos subjektyviąją pusę, būtina įrodyti, kad asmuo, paskleidęs tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, tai padarė tyčia. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas. Atsakomybė pagal BK 154 straipsnį atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia. Subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai turi atitikti BK 15 straipsnio 2 dalyje numatytą tiesioginės tyčios formą. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir sąmoningai tai daro.

Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė.  Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji taip pat turi remtis  faktais.

Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, jog kaltinimo formuluotė, kad A. P. „Respublikos“ straipsnyje perteikė jai, kaip direktoriaus patarėjai, Ž. P. nurodytus duomenis, bylos duomenimis nepatvirtinta. Pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog objektyviai, „Respublikos“ straipsnyje, cituojami A. P., o ne Ž. P. žodžiai. Nei apklausta liudytoja A. P., nei liudytojas V. K. nenurodė, jog A. P. pokalbio metu išsakė ne savo poziciją, o būtent Ž. P. nuomonę. Tuo tarpu asmuo negali būti kaltinamas už kito asmens veiksmus, dėl kurių jis nesitarė, jų nekurstė, nepadėjo ar neorganizavo. Esant šioms aplinkybėms, A. P. citatų straipsnyje „Respublikoje“ teisėjų kolegija plačiau neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Taip pat Ž. P. buvo kaltinamas tuo, kad 2011 m. gruodžio 15 d. internetiniame puslapyje www.15min.lt buvo paskelbta publikacija „Viešųjų pirkimų tarnybos vadovą Ž. P. poste saugo laikas“, kuriame jis nurodė, jog „<...>abejonių kyla ir dėl E. S. nėštumo, todėl dėl jo patvirtinimo informacijos laukiama iš Sveikatos apsaugos ministerijos. Kiek man žinoma, ji ne pirmą kartą „laukiasi“, kai tik atsiduria tokioje situacijoje...“.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad E. S., nurodydama, jog apylinkės teismo padarytos išvados neatitiko bylos aplinkybių bei teikdama papildomus dokumentus, akcentuoja tyčios buvimą Ž. P. veiksmuose. Apeliantės teigimu, pirmos instancijos teismas iš esmės konstatavęs nusikalstamos veikos, dėl kurios buvo kaltinamas Ž. P. , objektyviuosius požymius, priėjo nepagrįstos išvados, jog Ž. P. neturėjo tyčios apšmeižti nukentėjusiosios. Kaip jau buvo nurodoma aukščiau, kaltinant asmenį nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. padarymu, būtina nustatyti, kad jis supranta, jog skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir sąmoningai tai daro. Taigi nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, kad Ž. P., nurodydamas, jog „<...>abejonių kyla ir dėl E. S. nėštumo, todėl dėl jo patvirtinimo informacijos laukiama iš Sveikatos apsaugos ministerijos. Kiek man žinoma, ji ne pirmą kartą „laukiasi“, kai tik atsiduria tokioje situacijoje...“, suprato skleidžiantis melagingas žinias bei siekė tokiu būdu paniekinti nukentėjusiąją ir sumenkinti pasitikėjimą ja. Išnagrinėjus bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, skirtingai nei teigiama skunde, tokios išvados kalbant apie Ž. P. veiksmus, padaryti negalima.

Bylos medžiaga neginčytinai nustatyta, kad savo pokalbyje su žurnaliste L. Ž. Ž. P. išreiškė abejones dėl E. S. nėštumo. Pastarąją aplinkybę patvirtina tiek paties išteisintojo, tiek liudytojos L. Ž. parodymai, tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai -  Viešųjų pirkimų tarnybos 2011-12-06 raštas Nr. 4S-4528, 2011-11-30 Viešųjų pirkimų direktoriaus įsakymas Nr. 1K-254 „Dėl E. S. atleidimo“. Pažymėtina, kad pastarasis įsakymas yra suformuluotas su sąlyga, t. y. jame nurodoma, jog E. S. atleidžiama iš Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigų, atleidimo iš darbo datą perkeliant iki to laiko, kada E. S. sugrįš iš atostogų vaikui prižiūrėti, iki jam sueis treji metai, bet ne anksčiau nei vaikui (vaikams) sueis treji metai. Neatsiradus aplinkybių, dėl kurių E. S. turėtų teisę gauti nėštumo ir gimdymo atostogas, atostogas vaikui prižiūrėti, iki jam sueis treji metai, atleidimo iš darbo datą perkeliant iki to laiko, kada turi pasibaigti įspėjimo terminas, t.y. ne anksčiau kaip 2012 m. balandžio 2 d. (imtinai)( t. 2, b. l. 44-45). Pastarojo rašto turinys, jo formuluotė patvirtina, jog net ir gavęs 2011-11-29 Valstybės tarnybos departamento prie LR VRM raštą dėl atlikto patikrinimo bei būdamas įpareigotas iki 2011-11-30 pašalinti nustatytus pažeidimus, Ž. P. vis vien abejojo E. S. nėštumu (įsakyme neatmetama galimybė, jog E. S. galėtų ir neturėti teisės į nėštumo ir gimdymo atostogas). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokių išteisintojo abejonių atsiradimą galėjo įtakoti ir E. S. pažymos apie jos nėštumą pateikimo laikas – 2011-11-25, t. y. sekančią dieną po to, kai ji buvo informuota apie pareigybės panaikinimą. Bylos medžiaga nustatyta, kad apeliantė kreipėsi dėl medicininės pagalbos jai suteikimo ir anksčiau, jos nėštumas VšĮ VUL Santariškių klinikų Šeimos medicinos centre buvo stebimas nuo 2011-10-05 (b. t. 2, b. l. 57), iš E. S. darbo laiko grafiko 2011 metais matyti, kad nuo 2011-11-02 iki 2011-11-15 pastaroji buvo nedarbinga, tačiau pažymą apie savo sveikatos būklę (nėštumą) E. S. darbdaviui pateikė tik sužinojus apie jau gresiantį atleidimą iš pareigų.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad apklausta teismo posėdyje liudytoja L. Ž. nurodė, jog pokalbio metu Ž. P. užsiminė jai, kad kiek jam žinoma, tai gali būti ne pirmas kartas kai E. S. laukiasi. Sakė, kad buvo panaši situacija, kai ji dirbo LR Teisingumo ministerijoje. Liudytojos teigimu, pokalbio metu ji suprato, jog E. S. neva turėjo pažymą, kai buvo atleidžiama iš LR Teisingumo ministerijos. Pasak liudytojos, sakinius straipsniui ji išrinko savo nuožiūra. Taip pat liudytoja patvirtino, kad kabutes ties žodžiu „laukiasi“ ji uždėjo pati, suteikdama tam žodžiui perkeltinę prasmę. Tokią išvadą ji padarė iš viso pokalbio konteksto, bet ne iš Ž. P. kalbos tono. Liudytoja patvirtino, kad pokalbio su Ž. P. įrašą ji ištrynė.

Taigi vertinant abu Ž. P. išsakytus teiginius, akivaizdu, jog jie papildo vienas kitą bei pagrindžia išteisintojo parodymus apie jam tuo metu iškilusias abejones dėl E. S. nėštumo. Pažymėtina, kad liudytoja L. Ž. nenurodė, jog Ž. P. būtų vienareikšmiškai teigęs, jog E. S. nesilaukia ar kiekvieną kartą pasinaudoja nėštumu atsidūrus tokioje situacijoje. Pačios liudytojos teigimu, ji tokią išvadą padarė pati, įvertinusi viso pokalbio turinį. Taip pat ji savo iniciatyva uždėjo kabutes ties žodžiu „laukiasi“. Pabrėžtina ir tai, jog pokalbio, vykusio tarp liudytojos ir Ž. P., įrašas buvo ištrintas, tad tiksliai nustatyti Ž. P. žodžius šio pokalbio metu nėra jokios galimybės.

Negalima sutikti su apeliantės nurodomu argumentu, jog nagrinėjamu atveju neturi reikšmės ar Ž. P. buvo suabejojęs dėl jos būsenos.  Kaip tik šis momentas ir yra svarbus nustatant ar išteisintasis suvokė, jog skleidžia žinomai melagingas žinias apie apeliantę. Kaip buvo nurodyta aukščiau, Ž. P. neteigė, jog E. S. nėra nėščia, tačiau tik išsakė abejones dėl jos nėštumo bei nurodė galimas tų abejonių atsiradimą nulėmusias priežastis. Teisėjų kolegijos nuomone, toks išteisintojo pasakymas negali būti vertinamas kaip šmeižimas baudžiamosios teisės prasme. Įvertinus bylos medžiagą, negalima teigti, jog Ž. P. paskleidė žinomai melagingą informaciją apie E. S., siekdamas taip ją paniekinti ar pakirsti pasitikėjimą ją. Šioje byloje išvada, kad Ž. P. paskleista informacija galėjo paniekinti ar pažeminti E. S. ar pakirsti pasitikėjimą ja, faktiškai buvo pagrįsta pačios nukentėjusiosios parodymais ir loginiu manymu apie tokios galimybės egzistavimą. Tuo tarpu išteisintasis nuosekliai aiškino, kad jis nesiekė šmeižti apeliantės, o tik norėjo, pasinaudojus teisinėmis priemonėmis,  išsiaiškinti ar ji iš tikrųjų buvo nėščia.

Kaip nepagrįsti yra atmestini ir apeliantai argumentai, kur ji teigia, jog Ž. P., būdamas teisininku, turėjo puikiai suvokti, jog kreipęsis į atitinkamas kompetentingas institucijas, tačiau dar negavęs jokio atsakymo, žiniasklaidos atstovams paskleidė aiškiai ir akivaizdžiai melagingas žinias apie kitą asmenį. Teisėjų kolegijos jau buvo minėta, kad teisės teorijoje žinia yra suprantama kaip konstatavimas faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Tuo tarpu apygardos teismo jau buvo pasiakyta dėl to, kad Ž. P. savo žodžiais jokių faktų nekonstatavo, o tik išdėstė savo požiūrį į susiklosčiusią situaciją  - išreiškė abejones dėl E. S. nėštumo, tačiau nekonstatavo fakto, kad ji nėra nėščia. Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jis būtų vienareikšmiškai teigęs, jog E. S. visad laukiasi, kai tik imama spręsti jos atleidimo iš darbo klausimus. Pažymėtina, kad liudytoja L. Ž. šių aplinkybių patvirtinti negalėjo (kai ką suprato iš konteksto, sakinius išrinko savo nuožiūra ir pan. ), tuo tarpu kitų duomenų, kuriais galima būtų vadovautis nustatant tikslų Ž. P. ir liudytojos pokalbio turinį, byloje nėra.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Ž. P. tyčios apšmeižti E. S., neįrodo ir tos apeliantės nurodomos aplinkybės, jog jis taip pasielgė disponuodamas E. S. asmens duomenimis ir žinodamas, kad jau yra prasidėję teisiniai santykiai dėl E. S. atleidimo iš valstybės tarnybos pagrįstumo ir teisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Ž. P. 2011-12-21 gautas atsakymas iš Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nagrinėjimo klausimo prasme buvo visiškai neinformatyvus (Viešųjų pirkimų tarnybos kreipimasis paliktas nenagrinėtas). Tuo tarpu Viešųjų pirkimų tarnybos atsiliepimas į E. S. patikslintą skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui Ž. P. buvo pasirašytas 2011-12-27, t. y. po publikacijos internetiniame puslapyje www.15min.lt (2011-12-15). Ta aplinkybė, kad Ž. P. nesikreipė į atitinkamas žiniasklaidos priemones dėl jose paskelbtos informacijos, susijusios su E. S. paneigimo, taip pat savaime nepatvirtina jo siekio apšmeižti E. S.. Teisėjų kolegijos jau buvo ne kartą minėta, jog Ž. P. išsakė tik abejones, jokių faktų nekonstatavo.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, konstatuotina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistu.

Apeliantės E. S. prašymas išieškoti jos turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, netenkintinas, nes pagal BPK 106 str.2d. tokias išlaidas galima išieškoti tik iš asmens, kuris pripažįstamas kaltu.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

                                       n u t a r ė:

E. S. apeliacinį skundą atmesti.             

2013-06-03 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas                                                   Algimantas Valantinas

Teisėjai                                                           Jolanta Čepukėnienė

                                                                        Artūras Šumskas