(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės individualios įmonės ,,Bionormanas“ ir atsakovės A. T. įmonės apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d.  sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-520-856/2017 pagal ieškovų individualios įmonės „Bionormanas“, J. Z. ir R. Z. patikslintą ieškinį atsakovei A. T. įmonei dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir žalos priteisimo bei atsakovės A. T. įmonės priešieškinį ieškovams individualiai įmonei „Bionormanas“, J. Z. ir R. Z. dėl vienašalio terminuotos nuomos sutarties nutraukimo pripažinimo nepagrįstu ir nuostolių bei žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nereiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje G. T..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė individuali įmonė (toliau – ir IĮ) „Bionormanas“ pareiškė ieškinį, kuriame prašė:                 

1.1.                      pripažinti negaliojančiais sandoriais A. T. įmonės ir IĮ „Bionormanas“ sudarytą 2015 m. liepos 15 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1 (toliau – ir nuomos sutarties) ir 2015 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir pirkimo–pardavimo sutartis);

1.2.                      taikyti restituciją – įpareigoti IĮ „Bionormanas“ grąžinti A. T. įmonei pagal nuomos sutartį IĮ „Bionormanas“ išnuomotą kavinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),                   120,13 m2 ploto, esančią (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), grąžinti A. T. įmonei pirkimo–pardavimo sutarties priede Nr. 1 nurodytus daiktus, o iš A. T. įmonės IĮ „Bionormanas“ priteisti pagal pirkimo–pardavimo sutartį sumokėtus pinigus –                             29 040 Eur;

1.3.                      priteisti iš atsakovės A. T. įmonės ieškovei IĮ „Bionormanas“ 60 351,42 Eur žalos atlyginimo bei 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo;

1.4.                      priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, įskaitant ir išlaidas už antstolio atliktą faktinių aplinkybių konstatavimą bei protokolo surašymą.

2.       Ieškovė nurodė, kad nuomos sutartimi ieškovė (nuomininkė) dešimčiai metų išsinuomojo atsakovei (nuomotojai) priklausančias negyvenamąsias patalpas – kavinę, esančią (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kavinės veiklai vykdyti. Žodiniu susitarimu, panaudos pagrindais, nuomos sutarties galiojimo laikui taip pat buvo perduota teisė naudotis garažu, esančiu (duomenys neskelbtini) namo kieme. Atsakovė kavinę sutiko nuomoti tik su sąlyga, kad ieškovė pirks kavinės inventorių ir prestižą, todėl ieškovė ir atsakovė pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovė ieškovei pardavė ilgalaikį turtą ir smulkų inventorių, naudojamą kavinės veikloje, nurodytą pirkimo–pardavimo sutarties priede Nr. 1, už 14 520 Eur, bei atsakovės įmonės prestižą už 14 520 Eur.

3.       Sudariusi nuomos sutartį, ieškovė Šiaulių miesto savivaldybės administracijai pateikė paraišką gauti licenciją prekybai alkoholiu išsinuomotos kavinės patalpose nuo 8 iki 3 val., maisto ir veterinarijos tarnybai – gauti pažymėjimą vykdyti maitinimo veiklą. 2015 m. rugpjūčio mėn. ieškovė pradėjo tvarkyti lauko terasą, pakeisdama jau papuvusias grindų lentas naujomis terasinėmis, metalinį parūdijusį karkasą ir padriskusį tentą – estetiškiau atrodančiu mediniu karkasu ir skaidraus polipropileno danga, rugsėjo mėn., gavus licenciją prekybai alkoholiu iki  3 val., pradėjo kavinės patalpų interjero remontą. Remontuojant lauko terasą ir kavinės patalpas, atsakovės atstovai lankėsi ne kartą, bet jokių pretenzijų nepareiškė nei žodžiu, nei raštu.

4.       Pradėjus lauko terasos atnaujinimo darbus, paaiškėjo, kad atsakovė negalėjo perleisti teisės vykdyti veiklą lauko terasoje pagal 2012 m. liepos 4 d. vietos naudojimo Šiaulių miesto viešosiose vietose sutartį Nr. SŽ -564, kadangi sutartis turi būti sudaroma su ieškove. Tuomet ieškovė pastebėjo, kad lauko terasa nėra įtraukta į nuomos sutartį, nors nuo pat derybų dėl galimybės išsinuomoti kavinės patalpas ieškovė akcentavo savo prioritetą, kad ją domina tik kavinė su lauko terasa. Nuomos sutartis dėl lauko terasos nuomos buvo papildyta                           2016 m. gegužės 4 d. priedu Nr. 1. Nors buvo tariamasi dėl kavinės patalpų su lauko terasa nuomos ir pagal tokį sutarties objektą buvo derinama nuomos kaina, ieškovė jokių teisių į naudojimąsi lauko terasa neįgijo, po nuomos sutarties sudarymo ieškovė pati turėjo susitvarkyti visus dokumentus Šiaulių miesto savivaldybės nuolatinėje statybos komisijoje, ekonomikos, ūkio aplinkos skyriuose, kad gautų leidimą prekybai lauko terasoje ir su ieškove būtų pasirašyta nauja vietos naudojimo Šiaulių miesto viešosiose vietose sutartis.

5.       2016 m. rugpjūčio 31 d. atsakovė pranešė nuo 2016 m. spalio 1 d. padidinanti nuomos mokestį iki 1 625 Eur, motyvuodama, kad tai numatyta nuomos sutarties 3.4 punkte. Ieškovė prieštaravo vienašališkam nuomos mokesčio padidinimui, nes nuomos sutarties 3.4 punktas numato, kad nuomotojas turi teisę perskaičiuoti nuomos kainą, tačiau nenumatytas perskaičiavimo mechanizmas, o 10.3 punktas numato, kad bet kokie nuomos sutarties pakeitimai, papildymai ir priedai galioja tik sudaryti raštu ir pasirašyti abiejų šalių, tačiau atsakovė įrodinėjo savo teisę didinti nuomos kainą ir teikė ieškovei sąskaitas apmokėti. Atsakovės atstovai pareikalavimo atlaisvinti garažą, kuris ieškovei buvo perduotas panaudos pagrindais kaip kavinės pagalbinės patalpos. Ieškovė taip pat informavo atsakovę apie kavinės patalpas apšildančio ir vandenį šildančio dujinio katilo gedimą, tačiau atsakovė pasiūlė vandenį šildyti boileriu, nors boileris buvo nepajungtas, ieškovei neperduota jo naudojimo instrukcija. 2016 m. lapkričio 11 d. UAB „SDG“ kavinės patalpose atliko šiluminės aplinkos parametrų tyrimą ir nustatė, kad oro temperatūra kavinės patalpose nesiekia net reikiamos minimalios ribos. Dėl nurodytų aplinkybių veikla išsinuomotose kavinės patalpose tapo nebeįmanoma, todėl 2016 m. lapkričio 10 d. buvo nutraukta, tačiau ieškovei tenka mokėti už patalpų šildymą, atliekų išvežimą, patalpų draudimą ir kt.

6.       Ieškovės atstovė buvo suklaidinta atsakovės A. T. įmonės atstovų savininkų, aiškinusių, kad kavinės patalpos tinkamos kavinės veiklai vykdyti, kad išnuomojama kavinė su terasa bei nuomos terminui suteikiama teisė panaudos pagrindais naudotis garažu, kaip pagalbine kavinės patalpa, kad jokių problemų dėl lauko terasos naudojimo, dėl kavinės darbo laiko ir licencijos prekybai alkoholiu, dėl santykių su namo gyventojais nėra, ieškovei suteikė klaidingą informaciją apie esmines sutarčių sąlygas, kurias žinodama ieškovė nebūtų sudariusi jokių sandorių su atsakove. Dėl nurodytų faktinių aplinkybių, paaiškėjusių po nuomos sutarties sudarymo, ieškovė neturėjo galimybės valdyti ir naudoti nuomos objektą pagal nuomos sutartyje nustatytą paskirtį kavinei įrengti ir su jos darbu susijusiai veiklai. Akivaizdu, kad atsakovė turėjo siekį išnuomoti kavinės patalpas ir iš to gauti kuo didesnę naudą, todėl, pasinaudodama ieškovės atstovės geranoriškumu ir pasitikėjimu, nutylėjo reikšmingas aplinkybes, nepateikė visų ieškovės apsisprendimui reikalingų dokumentų, nustatė sandorio sąlygas (pvz., dėl teisės didinti nuomos kainą, atstatyti kavinės interjerą ir kt.), kurias vėliau ėmė aiškinti sau naudinga prasme. Ieškovė buvo suklaidinta dėl esminių sandorio aplinkybių, o būtent sandorio objekto bei galimybių juo naudotis, kurias žinodama ji nebūtų sudariusi ginčijamų sandorių ir nebūtų dariusi didelių investicijų į išsinuomotą turtą.

7.       Pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovė nurodė parduodantį savo įmonės prestižą už 14 520 Eur. Ieškovė anksčiau nebuvo susidūrusi su prestižo pirkimu ar pardavimu ir sutartį pasirašė neprieštaraudama. Tačiau šiuo atveju ieškovė neįsigijo atsakovės įmonės veiklos, ji tik išsinuomojo patalpą ir įsigijo dalį inventoriaus, todėl prestižas, kaip 2015 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo - pardavimo sutarties objektas, negalėjo būti, prestižo kaina nepagrįsta, ir tai yra pagrindas pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia tiek kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo (Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo) normoms (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnis), viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis), tiek kaip sudarytą dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis). Ginčijamą sandorį pripažinus negaliojančiu, turi būti taikoma restitucija – šalys privalo grąžinti viena kitai, ką yra gavusios pagal sandorį, todėl ieškovė prašė taikyti restituciją ir grąžinti atsakovei nuomos sutarties pagrindu išnuomotą kavinės patalpą bei pirkimo–pardavimo sutartimi parduotą turtą, o ieškovei iš atsakovės priteisti visas lėšas, gautas iš ieškovės šiai vykdant pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. 29 040,00 Eur.

8.       Ieškovė taip pat patyrė žalą. Dėl atsakovės nuslėptų nuomos sutarčiai sudaryti reikšmingų aplinkybių ieškovė buvo priversta nutraukti veiklą atsakovei priklausančiose kavinės patalpose ir dėl to patyrė žalą: dėl padarytų investicijų, kuriomis nebegalės naudotis ir jos ieškovei nebeatsipirks, dėl išlaidų, susijusių su veiklos nutraukimu. 2015 m. rugpjūčio 1 d. susitarimu dėl rinkodaros paslaugų teikimo, kurio galiojimo terminas iki 2017 m. rugpjūčio 1 d., ieškovė užsakovei UAB „Bennet distributors“ įsipareigojo atlikti rinkodaros paslaugas, reklamuodama ir prekiaudama užsakovės tiekiamomis prekėmis nuomos sutarties pagrindu išsinuomotose kavines patalpose, o užsakovas ieškovei sumokėjo 20 000 Eur. Šių įsipareigojimų, nutrūkus veiklai išsinuomotose kavines patalpose, ieškovė nebegali įvykdyti, juos turės įvykdyti kitoje kavinėje. Ieškovė patyrė išlaidas statybinėms medžiagoms kavinės interjerui atnaujinti bei lauko terasai įrengti, statybos darbams, lauko terasos projektui bei topografinei nuotraukai, baldams kavinei, metalinėms lauko durims, išsinuomotų patalpų draudimui ir apsaugai, šios išlaidos ieškovei per 10 metų nuomos terminą turėjo atsipirkti ir sukurti pridėtinę vertę. Nebegalėdama vykdyti kavinės veiklos nuomos sutarties pagrindu išsinuomotose patalpose, ieškovė buvo priversta atleisti 7 darbuotojus: 5 buvo atleisti bendru susitarimu, dviem buvo išmokėtos išeitines išmokos. Ieškovė patyrė iš viso 36 146,42 Eur žalą.

9.       Taip pat buvo pažeisti ieškovės teisėti lūkesčiai – ieškovė tikėjosi ne mažiau kaip 10 metų vykdyti veiklą išsinuomotose kavinės patalpose ir gauti pajamas. Negautų pajamų ieškovė paskaičiavo 242 050 Eur sumai. Vadovaudamasi protingumo ir sąžiningumo principais, ieškovė sumažino reikalavimą dėl negautų pajamų dešimt kartų ir prašė priteisti 24 205 Eur.

10.       Atsakovė A. T. įmonė atsiliepime prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, jog išnuomotose patalpose daugelį metų veikė kavinė „(duomenys neskelbtini)“, veiklai vykdyti buvo išduoti visi reikiami leidimai, įmonė vykdė veiklą nuo 1996 metų, joje dirbo kvalifikuotų darbuotojų komanda, kavinė turėjo gerą vardą, daug nuolatinių lankytojų, ne kartą įmonę tikrino įvairios institucijos, tačiau jokių nusižengimų nebuvo nustatyta, todėl atsakovė turėjo tikslą ne tik išnuomoti negyvenamąsias patalpas, bet ir parduoti jose esantį ilgalaikį turtą, smulkų inventorių ir prestižą. Su ieškove susitarė, kad ji pirks ilgalaikį turtą, smulkų inventorių ir prestižą, aptarė sutarties sąlygas, kainą, pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį, joje buvo numatytas atsiskaitymo už parduotą turtą grafikas, sutarties Priede Nr. 1 nurodyti kilnojamieji daiktai, o taip pat visa dokumentacija buvo perduoti ieškovei: negyvenamųjų patalpų planas iš inventorizacijos bylos, turėti leidimai kavinės „(duomenys neskelbtini)“ veiklai, lauko terasos projektas ir leidimai veiklai, kt.

11.       Sudarius sutartį, kilo nesutarimai dėl jos vykdymo, nes ieškovė vienašališkai keitė sutarties sąlygas ar atsisakė jas vykdyti. Nors nuomos sutartyje nebuvo aptarta, kad ieškovė išsinuomoja ir lauko terasą (laikiną statinį), ieškovė terasą nugriovė, be namo gyventojų ir savininkų sutikimo pasistatė naują stacionarų pastatą. Daugiabučio gyvenamojo namo bendrijai apsiskundus, kad pastatytas stacionarus statinys be jos sutikimo, ieškovei kilo problema, kaip statinį įteisinti. Kai nepavyko suderinti naujo statinio projekto, parengto po statinio pastatymo, ieškovė pradėjo atsakovei teigti, kad nutrauks patalpų nuomos sutartį, nurodė, kad vienašališkai sumažina nuomos mokestį per pusę, pareiškė, jog nebemokės pirkimo–pardavimo sutartyje numatyto atsiskaitymo už parduotą turtą, ir pagal pirkimo–pardavimo sutartį atsiskaitė tik po to, kai Joniškio rajono apylinkės teismas 2016 m. birželio 15 d. priėmė teismo įsakymą.

12.       Be to, ieškovė laiku ir tinkamai nemokėjo nuomos mokesčio: minimali mėnesinė alga nuo sutarties sudarymo pradžios padidėjo 26,66 procentų, dėl to atsakovė, remdamasi nuomos sutarties 3.4 punktu, nuo 2016 m. spalio 1 d. padidino nuomos kainą iki 1 625 Eur kas mėnesį, ir apie tai informavo ieškovę, nurodydama nuomos mokesčio pakėlimo priežastis. Kadangi ieškovė atsisakė mokėti nuomos mokestį, atsakovė kreipėsi į Joniškio rajono apylinkės teismą dėl 4 875 Eur nuompinigių išieškojimo, šiuo metu civilinė byla sustabdyta, kol bus išnagrinėta ši civilinė byla. Ieškovė nevykdė ir prievolės mokėti mokestį už komunalines paslaugas už                2016 m. rugsėjo–gruodžio mėnesius, dėl to yra skolinga 103,26 Eur mokesčių už komunalinius patarnavimus pagal pateiktas PVM sąskaitas–faktūras, todėl atsakovė kreipėsi į ieškovę dėl neapmokėtų PVM sąskaitų faktūrų. Nuomos sutarties šalys bandė susitarti dėl sutarties nutraukimo abipusiu susitarimu, tačiau to pasiekti nepavykus, ieškovė vienašališkai nutraukė nuomos sutartį nuo 2016 m. lapkričio 10 d., apie tai įstatyme nustatyta tvarka neįspėjusi atsakovės, nenurodė jokių faktiškai egzistuojančių esminių sutarties pažeidimų. Ieškovė laiku ir tinkamai atsakovei patalpų neperdavė, tik 2017 m. vasario 1 d. patalpos buvo perduotos, pasirašytas priėmimo–perdavimo aktas.

13.       Prieš sudarant sutartį, ieškovė susipažino su patalpų planu, dokumentacija, patalpas apžiūrėjo ne vieną kartą, todėl turėjo visas galimybes įvertinti, ar jos veiklai vykdyti užteks išsinuomotų patalpų. Iki nuomos sutarties sudarymo ieškovė vykdė tokią pat veiklą Joniškyje 2 metus, būdama atidi verslininkė, ieškovė turėjo pati įvertinti, kokios patalpos reikalingos tokiai veiklai, kur ji laikys pilną ir tuščią tarą, inventorių, kt. Prieš sudarant sutartį, ieškovei buvo pateiktas išnuomojamų negyvenamųjų patalpų planas ir išrašas iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko, kuriame aiškiai nurodyta, kad patalpose nėra rūsio. Rūsys po kavinės grindimis yra iškastas, tačiau jis nėra inventorizuotas, sudarant nuomos sutartį rūsys nebuvo įrašytas kaip išnuomojamas turtas, jo plotas į nuomojamų patalpų plotą nebuvo įskaičiuotas ir nuomos mokestis už jį taip pat nebuvo skaičiuojamas. Ieškovė savo nuožiūra naudojosi nemokamai rūsiu, kuriuo galėjo ir nesinaudoti. Per visus kavinės „(duomenys neskelbtini)“ veiklos metus įmonės patalpas ir veiklą ne kartą tikrino Maisto ir veterinarijos tarnyba, Darbo inspekcija, tačiau jokių pažeidimų dėl rūsio nenustatė.

14.       Taipogi atsakovei niekada nepriklausė garažas, ką ieškovė pripažino. Pagal žodinį leidimą                A. T. įmonės savininko sutuoktinė G. T. laikinai leido ieškovei naudotis jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiu garažu, esančiu (duomenys neskelbtini) namo kieme, bet ne visam negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties galiojimo laikui, kaip teigia ieškovė, o iki garažas bus reikalingas pačiai jo savininkei. Panauda nebuvo įforminta sutartimi, įregistruota Nekilnojamojo turto registre kaip juridinis faktas. Kai garažas buvo reikalingas pačiai                        G. T., ji paprašė atsakovės atlaisvinti garažą. Ieškovė už naudojimąsi garažu nemokėjo, todėl dėl panaudos nutraukimo jokių nuostolių nepatyrė.

15.       2017 m. sausio 12 d., apžiūrint patalpas dalyvaujant antstoliui, antstolis konstatavo, kad patalpose oro temperatūra +8 laipsniai. Apžiūrėjus šildymo sistemą, joje trūko vandens. Kai             A. T. įmonės savininkas papildė šildymo sistemą vandeniu, pajungus karšto vandens oro padavimą per 52 minutes patalpų oras įšilo iki +12,4 laipsnių, o baigiant fiksuoti faktines aplinkybes ant baro stovintis termometras rodė +13,6 laipsnius šilumos, tai patvirtina tą dieną surašytas Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Tai rodo, kad šildymo sistema ir dujinis pečius veikė, pajungus šildymo sistemą oro temperatūra kilo pamažu, nes patalpos ilgą laiką buvo nešildomos.

16.       Lauko terasa nebuvo įrašyta į nuomos sutartį, šį laikiną statinį atsakovė leido ieškovei naudoti, tačiau lauko terasai galiojo tos pačios sąlygos kaip ir negyvenamųjų patalpų naudojimui. Tokiu būdu atsakovė ieškovei išnuomojo kilnojamąjį daiktą – laikiną statinį, tačiau ne teisę vykdyti veiklą, todėl neteisingai ieškovė teigia, kad teisiškai atsakovė lauko terasos negalėjo išnuomoti visam sutarties laikotarpiui. Išsinuomojusi patalpas, ieškovė 2015 m. rugpjūčio mėnesį nugriovė laikiną statinį – lauko kavinės konstrukciją – ir savavališkai, nesuderinusi su Statybos inspekcija ir Daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrija be projekto ir leidimo, be Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Šiaulių teritorinio padalinio rašytinio pritarimo statinio projektui pasistatė stacionarų statinį – lauko kavinę. Tokiu būdu ieškovė ne remontavo esamą laikiną statinį, o jį nugriovė ir pastatė kitą, nukrypdama nuo                             2011 m. projektuotojo R. L. parengto projekto. Ieškovei nebūtų kilę problemų dėl leidimo įrengti laikinąjį prekybos įrenginį ir prekiauti bei teikti paslaugas lauko kavinėje, jeigu ji nebūtų savavališkai pastačiusi naujo pastato.

17.       Tiek A. T. įmonė, tiek IĮ „Bionormanas“ yra verslininkai, todėl kiekvienam kavinių verslą vykdančiam asmeniui yra žinoma, kad kavinės darbo laiką nustato ir leidimą prekiauti alkoholiu išduoda ne patalpų nuomotojas, kad ši veikla yra reglamentuota teisės aktais, todėl kiekvienas verslininkas, vykdantis prekybą alkoholiu, turi gauti įstatymo nustatyta tvarka leidimą, kad ankstesnio patalpų nuomininko ar patalpų savininko turima licencija prekiauti alkoholiu nėra perduodama.

18.       Ieškovė, manydama, kad jai buvo suteikta nepakankamai su patalpų nuoma susijusios informacijos, galėjo atsisakyti sudaryti sutartį, taip pat, prieš sudarydama ginčijamą sandorį, atsižvelgiant į būsimą veiklą išsinuomotose patalpose, turėjo pasidomėti licencijų, sutikimų ir leidimų gavimo tvarka, o to nepadariusi, laikytina, jog prisiėmė riziką dėl galimų nepatogumų ir apribojimų.

19.       Išnuomojant patalpas ir sudarant ginčijamą sutartį dėl prestižo pardavimo, A. T. įmonei priklausanti kavinė „(duomenys neskelbtini)“ veikė, turėjo gerą vardą, nuolatinius klientus. Kavinė yra strategiškai geroje vietoje – miesto centre, šalia Šiaulių Dramos teatro, kavinėje dirbo kvalifikuotų darbuotojų komanda, visi jie sutiko toliau dirbti pas ieškovę, jeigu ieškovė pasiūlytų jiems darbą. Išnuomotos patalpos buvo apdraustos A. T. įmonės lėšomis, draudimas veikė iki 2016 m. sausio mėnesio, o tai irgi yra dalis prestižo. Ieškovei buvo rekomenduota apsaugos paslaugas teikianti bendrovė, kuri tokias paslaugas teikė kavinei „(duomenys neskelbtini)“. Kavinė „(duomenys neskelbtini)“ turėjo nusistovėjusius ryšius su tiekėjais, todėl ieškovė buvo supažindinta su tiekėjų atstovais. Kadangi kavinės lauko terasa yra laikinas statinys, prieš kiekvieno sezono pradžią ji būdavo atnaujinama. Ieškovė buvo informuota, kad atnaujinimą finansuoja AB „Švyturys“. Bendrovė „Lavaza“ teikdavo kavinei nuolaidą kavai, supažindino minėtos bendrovės atstovą su ieškove, aptarė, kad „Lavaza“ taikys ieškovei tokias pat nuolaidas kavai, o ieškovė reklamuos bendrovę „Lavaza“. Kavinės „(duomenys neskelbtini)“ pagrindiniai alkoholio tiekėjai buvo bendrovės „Mineraliniai vandenys“, „Belvederis“, „Bennet distributors“. Išsinuomojusi patalpas ir nusipirkusi ilgalaikį turtą, smulkų inventorių ir įmonės prestižą, ieškovė toliau vykdė kavinės veiklą –patalpose veikė (duomenys neskelbtini) o tai rodo, kad ieškovė ne tik išsinuomojo patalpas, bet jas naudojo tai pačiai veiklai, naudojosi tuo pačiu inventoriumi, tų pačių tiekėjų paslaugomis, kavinę lankė tie patys lankytojai.

20.       Nors ieškovė nurodo, kad dalį prašomos priteisti žalos sumos sudaro 20 000 Eur, kuriuos gavo iš  UAB „Bennet distributors“ pagal susitarimą dėl rinkodaros paslaugų teikimo, tačiau susitarime nėra nurodyta, kad būtent kavinės, esančios (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), patalpose ieškovė vykdys rinkodaros paslaugas reklamuodamas ir prekiaudamas užsakovo teikiamomis prekėmis. Hipotetinės pajamos neįeina į negautų pajamų sampratą. Ieškovės pažyma apie negautas pajamas neįrodo, kad bus užtikrintas pajamų gavimas ateinančius devynerius metus, todėl nėra pakankama ieškovės prašomą priteisti nuostolių atlyginimą pripažinti realiomis negautomis pajamomis.

21.       Trečiasis asmuo G. T. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, palaikė ir sutiko su visais atsakovės A. T. įmonės atsiliepime į ieškinį išdėstytais argumentais.

22.       Atsakovė taip pat pareiškė priešieškinį, kuriame prašė:

22.1.                      pripažinti, kad ieškovė IĮ “Bionormanas” nuo 2016 m. lapkričio 10 d. neteisėtai vienašališkai nutraukė nuomos sutartį;

22.2.                      priteisti atsakovei A. T. įmonei iš ieškovės IĮ “Bionormanas” 1 854,26 Eur nuostolių atlyginimo ir 6 procentus metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo priešieškinio pareiškimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

22.3.                      priteisti iš IĮ „Bionormanas“ ir subsidiariai iš J. Z. bei R. Z. 58 774,54 Eur žalos atlyginimo bei 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

22.4.                      priteisti atsakovei A. T. įmonei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

23.       Nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.218 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvaus įspėjimo termino nesilaikymas yra akivaizdus imperatyviųjų normų pažeidimas, kuris sudaro pagrindą teigti, kad ieškovė neteisėtai nutraukė terminuotą nuomos sutartį.

24.       Atsakovė pateikė ieškovei 2017 m. sausio 2 d. PVM sąskaitą–faktūrą dėl 1 625 Eur nuomos mokesčio už 2017 m. sausio mėnesį apmokėjimo, tačiau ieškovė šios sumos nesumokėjo, todėl prašė iš ieškovės priteisti atsiradusius nuostolius už 2017 m. sausio mėnesį, t. y. 1 625 Eur. Ieškovė nesumokėjo mokesčių už komunalines paslaugas už 2016 m. rugsėjo – gruodžio mėnesius. Ieškovei buvo pateiktos PVM sąskaitos–faktūros už komunalinius mokesčius bendrai 103,26 Eur sumai, tačiau ieškovė sąskaitų neapmokėjo, tuo padarydama atsakovei nuostolių. Taipogi ieškovė nesumokėjo 126 Eur nekilnojamojo turto mokesčio už 2016 m. ketvirtą ketvirtį. Atsakovė viso patyrė 1 854,26 Eur nuostolių.

25.       Antstolio 2017 m. sausio 13 d. ir 2017 m. vasario 1 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose užfiksuota patalpų būklė prieš sudarant nuomos sutartį ir patalpų būklė po nuomos sutarties nutraukimo. Atsakovė kreipėsi į statybos įmonę UAB „Kesvalda“, kuri parengė patalpų atstatymo į anksčiau buvusią būklę sąmatą. Pagal šios įmonės parengtą lokalinę sąmatą patalpų būklės atkūrimo į iki sutarties sudarymo buvusią kaštai sudaro                     35 869,24 Eur. Be to, ieškovė nugriovė ir vietoj buvusios lauko kavinės savavališkai pastatė naują lauko kavinę neturėdama nei projekto, nei statybą leidžiančio dokumento. Lauko kavinės nuoma patenka į šalių sudarytos negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties reguliavimo sritį, todėl lauko kavinės atžvilgiu yra taikomos visos sutarties sąlygos, įskaitant reikalavimą grąžinti ją nuomotojui tokios būklės, kokios ji buvo prieš sudarant sutartį, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą. Vertinant tai, kad vietoj buvusios lauko kavinės ieškovė pastatė kitą - savavališką statinį, to niekaip negalima pripažinti tinkamu sutarties įvykdymu dėl grąžinamo daikto būklės. Pašalinus savavališkos statybos padarinius atsakovė sieks toje pačioje vietoje pastatyti naują, analogišką anksčiau buvusiai, lauko kavinę, kadangi tai yra neatsiejama viešojo maitinimo verslo dalis vasaros sezono metu nepriklausomai nuo to, ar kavinę eksploatuos pati atsakovė, ar ji bus išnuomota kitam verslo subjektui.

26.       Pagal architekto R. L. parengtą projektą yra gautas UAB „Pramuštgalvis“ komercinis pasiūlymas, kuriame nurodyta, kad naujos lauko kavinės statybos kaina yra 22 905,30 Eur. Taigi, nuomininkei neįvykdžius iš sutarties kilusios pareigos grąžinti nuomojamą daiktą nuomotojui tokios būklės, kokios gavo, atsakovei buvo padaryti 58 774,54 Eur dydžio nuostoliai, kuriuos sudaro nuomoto daikto atkūrimo į ankstesnę būklę kaštai.

27.       Neribotos atsakomybės juridinio asmens dalyviai subsidiariai atsako pagal to juridinio asmens prievoles, todėl kartu su IĮ „Bionormanas“ traukiami ir jos dalyviai sutuoktiniai J. ir R. Z.. Egzistuoja visos sąlygos ieškovės civilinei atsakomybei atsirasti: jos neteisėtais veiksmais ir dėl jos kaltės atsakovei yra padaryta žala ir ji yra tiesioginis ieškovės veiksmų padarinys, todėl turi būti priteistas žalos atlyginimas visa apimtimi.

28.       Ieškovė IĮ „Bionormanas“ atsiliepime į priešieškinį su juo nesutiko, prašė jį atmesti. Nei nuomos sutartyje, nei priėmimo–perdavimo akte nėra fiksuota patalpų apdaila ir nėra nurodyta, kad šalys būtų susitarusios dėl patalpų vidaus apdailos išsaugojimo. IĮ „Bionormanas“ nepadarė išsinuomotų patalpų perplanavimų, griovimų, ardymų, iš ko būtų galima spręsti apie jų būklės pabloginimą – visos sienos, durys, langai liko kaip buvę, patalpų išplanavimas nepakeistas, plotas nesumažėjęs.

29.       Nuomos sutartis buvo papildyta 2016 m. gegužės 4 d. priedu Nr. 1 dėl lauko prekybos įrenginio (lauko terasos) nuomos, tačiau šis įrenginys buvo susidėvėjęs, naudojimui netinkamas, todėl             IĮ „Bionormanas“ statė naują lauko terasą. Sudarant nuomos sutartį atsakovė kavinę naudojo, kaip pati nurodė, apie 20 metų, tokio senumo buvo ir išsinuomotų patalpų vidaus apdaila. Atsakovė dar prieš sudarant nuomos sutartį buvo informuota, kad esama patalpų vidaus apdaila IĮ „Bionormanas“ planuojamai kavinės veiklai netinkama ir, jei nuomosis ieškovės patalpas, ji vidaus apdailą atnaujins. Po nuomos sutarties sudarymo atsakovės atstovai ne kartą lankėsi ir matė vykstančius vidaus apdailos darbus, nei karto pretenzijų nepareiškė, o tai patvirtina, kad patalpų vidaus apdaila nebuvo nuomos sutarties dalykas ir nebuvo susitarta dėl jos išsaugojimo.

30.       Atsakovė neįrodė nė vienos ieškovės civilinės atsakomybės sąlygos. Ieškovės išnuomotų patalpų vidaus apdaila buvo pasenusi ir bevertė, todėl reikalavimas atlyginti žalos dydį, kuris grindžiamas naujos vidaus apdailos sąmata, yra nepagrįstas. Atsakovė siekia prisiteisti išlaidas už patalpų atstatymą į anksčiau buvusią būklę, kurių realiai nepatyrė. Atsakovės pateiktoje sąmatoje nurodyti darbai ir medžiagos nebūtini norint atstatyti ankstesnę vidaus apdailos būklę – visas buvęs sienų tinkavimas ir dažymas, klinkerinių plytelių apdaila yra išlikusi, reikia tik nuardyti gipskartonio karkasą, visos buvusios senos grindys, išskyrus kiliminę dangą, kuri buvo visiškai susidėvėjusi ir naudojimui netinkama, yra po laminato danga, kurią nesunkiai galima nuimti, visos senos medinės lentynos, lentos, grindų apvadai yra pas IĮ „Bionormanas“ ir gali būti grąžinti atsakovei, jei ji pageidautų. Atsakovė taip pat siekia prisiteisti naujos lauko terasos pastatymo išlaidas, nors IĮ „Bionormanas išnuomojo seną ir naudoti netinkamą – grindų lentos buvo sutrūnijusios, todėl ieškovė jas išardė ir klojo naujas specialias terasines lentas, o metalinė konstrukcija su tentu yra išardyta, saugoma pas ieškovę ir bet kada gali būti grąžinta. IĮ „Bionormanas“ įgyvendino nuomos sutartyje nurodytą sąlygą naudoti negyvenamąsias patalpas kavinės veiklai pagal teisės norminių aktų reikalavimus ir neatliko jokių priešingų teisei veiksmų. Dėl to nėra būtinos sąlygos civilinei atsakomybei taikyti – IĮ „Bionormanas“ veiksmų neteisėtumo. 

31.       Veikla išsinuomotose kavinės patalpose tapo nebeįmanoma, todėl nuomos sutartis buvo nutraukta. Ieškovė ne kartą tiek žodžiu, tiek raštu kreipėsi į atsakovę dėl išnuomotų patalpų trūkumų, prieštaravo vienašališkam nuomos mokesčio padidinimui, informavo apie galimą nuomos sutarties nutraukimą, nes negali toliau vykdyti veiklos, todėl laikė, kad atsakovė prieš protingą terminą iki sutarties nutraukimo sužinojo ieškovės poziciją, todėl nėra pagrindo konstatuoti CK 6.218 straipsnyje įtvirtinto pranešimo apie sutarties nutraukimą tvarkos pažeidimo.

32.       Atsakovės nurodomas nuomos mokesčio padidinimas proporcingai pakilusiam minimaliajam darbo užmokesčiui ir joks skaičiavimo būdas nuomos sutartyje nebuvo numatytas, todėl yra nepagrįstas. 2016 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitos–faktūros už lapkričio mėnesį 26,24 Eur sumai ieškovė neapmokėjo, nes atsakovė nevykdė savo pareigos pateikti kreditinę sąskaitą 50,05 Eur sumai, ieškovė negalėjo atlikti galutinio atsiskaitymo. 2016 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaitos–faktūros už gruodžio mėnesį 26,98 Eur sumai atsakovė nėra pateikusi, gruodžio mėnesį ieškovė jau buvo nutraukusi nuomos sutartį. Atsakovės pateiktos                                    2016 m. gruodžio 30 d. sąskaitos 126 Eur sumai ieškovė negalėjo apmokėti, nes tokio mokesčio kaip „avansinio nekilnojamojo turto mokesčio kompensacija“ nėra ir ieškovė tokios sąskaitos negalėjo įtraukti į savo apskaitą.

33.       Trečiasis asmuo G. T. su priešieškiniu sutiko, prašė jį patenkinti.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

34.       Šiaulių apygardos teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino iš dalies. Pripažino, kad ieškovė nuo 2016 m. lapkričio 10 d. neteisėtai vienašališkai nutraukė nuomos sutartį. Priteisė iš ieškovės atsakovei 1 529,26 Eur nuostolių atlyginimo bei              6 procentus procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo pagal priešieškinį teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą priešieškinio dalį atmetė. Paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

35.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, padarė išvadą, kad atsakovė neatliko jokių tyčinių nesąžiningų veiksmų, siekdama sudaryti ginčo nuomos sutartį, o ieškovė elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, todėl reikalavimą pripažinti nuomos sutartį negaliojančia atmetė.

36.       Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ginčydama pirkimo–pardavimo sandorį, ieškovė neargumentuoja sandorio dalies dėl įsigyto smulkaus inventoriaus neteisėtumo, teikdama argumentus tik dėl prestižo pardavimo ir nurodydama, kad prestižas šiuo atveju negalėjo būti pirkimo–pardavimo sutarties objektu. Be to, ieškinyje ieškovė net neužsimena, kokia imperatyvi teisės norma buvo pažeista sudarant pirkimo–pardavimo sutartį, nors nagrinėjamu atveju būtent ieškovei tenka pareiga įrodyti, jog pirkimo–pardavimo sutartis yra negaliojanti CK 1.81 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia ir CK 1.90 straipsnio pagrindu. Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovė vykdo analogišką veiklą, jos atstovai yra pakankamai jauno amžiaus, verslininkai, kuriems keliami didesni apdairumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Prieš pasirašydama pirkimo–pardavimo sutartį, ieškovė (jos atstovai) turėjo apsvarstyti tokio veiksmo teisinius padarinius, kokias pareigas šiuo sandoriu ji įgys, ir kokias praras. Nors ieškovės įgaliota atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog atsakovė išnuomoti patalpas sutiko tik su ta sąlyga, kad ieškovė pirks kavinės inventorių ir prestižą, tačiau pirkimo–pardavimo sutartis pasirašyta vėliau nei nuomos sutartis, todėl labiau tikėtina, kad tokia sąlyga ieškovei nebuvo keliama. Be to, ieškovė visus pagal pirkimo–pardavimo sutartį prisiimtus įsipareigojimus įvykdė. Dėl nurodytų priežasčių teismas nepripažino pirkimo–pardavimo sutarties negaliojančia CK 1.80, 1.81 ir 1.90 straipsnių pagrindu.

37.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad prie nuomos sutarties jokios fotonuotraukos, patvirtinančios patalpų būklę iki nuomos sutarties sudarymo, pridėtos nebuvo, o faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas surašytas tik 2017 m. sausio 13 d., t. y. po nuomos sutarties nutraukimo. Net ir pačiame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole antstolis yra konstatavęs, kad jam buvo pateiktos 69 fotonuotraukos, kurios, užsakovų (atsakovės atstovų) teigimu, yra fiksuotos 2015 m. liepos 20-31 d. Esant tokioms aplinkybėms, minėtas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas negali būti tinkamas patalpų interjero būklės iki patalpų perdavimo ieškovei įrodymas. 2017 m. rugpjūčio 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu užfiksuota patalpų būklė po nuomos sutarties nutraukimo. Kaip matyti iš minėto protokolo, atsakovės atstovų pakviesti statybininkai išardė dalį parketo, nuėmė dalį lentų, kuriomis buvo užkaltas baras, vietoje, kur buvo baras, išpjovė dalį gipso kartono sienos, po kuria matyti, kad baras yra paliktas neišmontuotas ir trūksta tik kelių detalių, gipso plokštės tvirtinimo profiliai įgręžti į sieną, į betono siūles, bet ne į plytas. Teismas darė išvadą, kad tikėtina, jog buvęs kavinės interjeras yra paslėptas po naujuoju kavinės interjeru. Tai patvirtina ir prie protokolo pridėtos fotonuotraukos. Teismo vertinimu, jo atstatymui tokie kaštai, kuriuos prisiteisti siekia atsakovė, galbūt nėra reikalingi. Teismas pažymėjo, kad atsakovės pateikta sąmata bei komercinis pasiūlymas nėra pakankami įrodymai padarytai žalai įrodyti: išlaidos realiai nepatirtos ir nepateikta įrodymų, kad atsakovė jas patirs. Byloje nepateikta rangos sutartis su UAB „Kesvalda“ dėl lokalinėje sąmatoje nurodytų darbų atlikimo. Analogiškai teismas vertino ir komercinį pasiūlymą dėl lauko terasos atstatymo. Be to, galimybė naudoti              A. T. įmonės 2010 m. balandžio 20 d. lauko kavinės vietos schemos išvadą Nr. 20 galioja ribotai, iki 2017 m. gruodžio 31 d. imtinai, kadangi pagal Šiaulių miesto centrinės dalies – Prisikėlimo aikštės ir jos prieigų (Aušros tako, Vasario 16-osios, Tilžės, Varpo g. ir Aušros al. dalių) rekonstravimo projektą, nėra numatyta tolesnė tokio pobūdžio sprendinių taikymo galimybė. Taigi, bet kokiu atveju, minėtos lauko terasos atstatymas yra negalimas, todėl atsakovė dėl jos nugriovimo žalos nepatyrė.

III.                      Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

38.       Apeliaciniame skunde atsakovė prašo Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pakeisti ir šį atsakovės reikalavimą patenkinti – priteisti iš ieškovės 58 774,54 Eur žalos atlyginimo ir perskirstyti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

38.1.                      Ieškovė bylos nagrinėjimo metu neginčijo, nekvestionavo ir nepaneigė kaštų, reikalingų patalpų būklei atkurti. Priešingai, teisme ieškovės atstovė R. Z. paaiškino, kad neturi jokių pastabų dėl byloje esančių dokumentų (lokalinės sąmatos), patvirtinančių išlaidų, reikalingų atstatyti kavinę į iki nuomos sutarties sudarymo buvusią padėtį. Be jokių argumentų ieškovės atstovė paaiškino, kad ieškovė iš esmės nesutinka atstatyti kavinės patalpas į buvusią padėtį. Tokios pat nuostatos ieškovės atstovė laikėsi ir dėl lauko terasos. Ji neginčijo, kad ieškovė nugriovė lauko terasą, ją išardė dalimis bei išsivežė į ieškovės buveinę. Neginčijo ir to, kad lauko terasa buvo nugriauta ir išvežta be nuomotojos sutikimo.

38.2.                      Priešingai, nei nurodė teismas, yra nereikšminga, ar atsakovei pavyks išnuomoti patalpas tokios būklės, kokios jas grąžino ieškovė, ar jas sėkmingai parduos. Akivaizdu, kad nuomotoja negalėjo pasirašyti rangos sutarties dėl kavinės patalpų remonto iki ginčo išsprendimo teisme. Rangos sutarties nepasirašymo faktas savaime negali būti vertinamas, kaip pagrindas neatlyginti atsakovės patirtos žalos.

38.3.                      Sudarydamos nuomos sutartį, sutarties šalys susitarė, kad nutraukus nuomos sutartį bet kuriuo pagrindu, išsinuomotos patalpos bus grąžintos tokios pat būklės, kokios buvo perduodant patalpas nuomininkei. Teismas, nemotyvavo savo išvadų ir viršijo savo įgalinimus atleisdamas ieškovę nuo pareigos grąžinti atitinkamos būklės patalpas.

39.       Apeliaciniame skunde ieškovė prašo Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį, kuria atmestas IĮ „Bionormanas“ ieškinys, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas priešieškinio reikalavimas ir pripažinta, kad ieškovė neteisėtai vienašališkai nutraukė nuomos sutartį, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – priešieškinio reikalavimą atmesti; perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

39.1.                      Teismas prioritetą teikė pažodiniam nuomos sutarties aiškinimui, ignoruodamas pareigą aiškinti sutartį sistemiškai, atsižvelgiant į sutarties šalių veiksmus ir jų tikrąją valią. Nuomos sutartis ir žodinė garažo panaudos sutartis pagal ieškovės ir atsakovės susitarimą buvo neatsiejamos. Išnuomotos kavinės pagalbinių patalpų paskirčiai visam 10 metų nuomos laikotarpiui perdavę naudotis garažą, atsakovės savininkai po metų garažą atsiėmė ir kavinę paliko be pagalbinių patalpų, dėl to vykdyti kavinės veiklą tapo neįmanoma. Šios aplinkybės patvirtina suklydimą dėl pagalbinių patalpų sudarant nuomos sutartį. Tai suklydimas dėl esminės sutarties sąlygos, nes be pagalbinių patalpų nuomos sutartyje numatyta kavinės veikla dėl privalomų Darbo inspekcijos, Maisto ir veterinarijos tarnybos reikalavimų maitinimo veiklą vykdančioms įmonėms yra negalima.

39.2.                      Atsakovė nutylėjo, kad dujinis katilas nėra pajėgus užtikrinti veikiančios kavinės karšto vandens ir šildymo poreikiu, nepakeitė dujinio katilo į galingesnį, kavinėje nebuvo numatytas šildymas elektra, dėl to ieškovė suklydo dėl esminės sutarties sąlygos, nes be karšto vandens ir sanitarinius reikalavimus atitinkančios šilumos patalpose kavinės veikla yra neįmanoma.

39.3.                      Galimybė vykdyti veiklą lauko terasoje buvo viena iš esminių sąlygų. Kavinės su lauko terasa patrauklumas nulėmė ir susitarimą dėl gana aukštos nuomos kainos. Tikėtina, kad atsakovė žinojo, kad negali išnuomoti terasos, todėl iš karto jos neįtraukė į nuomos sutartį, bet nuomos kainą kėlė kaip už kavinę su lauko terasa. Kad šalys tarėsi dėl kavinės su lauko terasa nuomos patvirtina 2016 m. gegužės 4 d. nuomos sutarties priedas.

39.4.                      Priešingai, nei nurodė teismas, ginčas yra ne dėl terasos naudojimo, o dėl to, kad atsakovė neturėjo teisės išnuomoti terasa, bet ją išnuomojo ir nuomos kainą nustatė kaip už kavinę su lauko terasą. Nutraukusi savo kavinės veiklą atsakovė pati turėjo išmontuoti lauko terasą, o ne ieškovę įtikinėti, kad leidimas lauko terasai yra iki 2018 m. ir kad terasa išnuomojama. 

39.5.                      Atsakovės savininkai nutylėjo apie gyventojų keltas pretenzijas (pvz..                                     2011 m. balandžio 4 d. raštu gyventojos P. G., R. V. bendrijos pirmininkei teikė prašymą neduoti atsakovei sutikimo-leidimo vasaros prekybai lauke). Teismo išvada, kad ieškovė kalta dėl konflikto su gyventojais dėl terasos yra nepagrįsta. Gyventojų pretenzijų dėl ieškovės statomos terasos argumentai buvo ne tai, kad jiems terasa nepatinka ar lankytojai terasoje trukdytu, o tai, kad jie baiminosi, jog terasa netaptų nauju Nekilnojamojo turto registre įregistruotu priestatu, motyvuodami, kad atsakovė kažkada anksčiau įteisino priestatą be gyventoju sutikimo (DNS bendrijos 2015 m. rugpjūčio 25 d. raštas savivaldybei).

39.6.                      Ieškovė neįsigijo atsakovės veiklos, turto, akcijų, ji tik išsinuomojo patalpą ir įsigijo dalį inventoriaus, kuris ieškovei net nebuvo reikalingas, todėl prestižas, kaip pirkimo–pardavimo sutarties objektas, negalėjo būti, prestižo kaina nepagrįsta, ir tai, ieškovės nuomone, yra pagrindas pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia tiek kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo (Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo) normoms (CK 1.80 straipsnis) viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis), tiek kaip sudarytą dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis).

39.7.                      CK 6.483 straipsnio 1 dalis numato, nuomotojas privalo perduoti nuomininkui sutarties sąlygas bei daikto paskirtį atitinkančios būklės daiktą; nuomotojas privalo garantuoti, kad daiktas bus tinkamas naudoti pagal paskirti, kuriai jis išnuomojamas, visa nuomos terminą. Atsakovė šios pareigos nevykdė, veikla išsinuomotose kavinės patalpose tapo nebeįmanoma, todėl nuomos sutartis buvo nutraukta. Atsakovė sąmoningai nepriimdavo ieškovės siunčiamų registruotų laiškų. Esant tokioms aplinkybėms, teismo išvada, kad nuomos sutartis nutraukta neteisėtai, nes ieškovė iš anksto nepranešė, yra nepagrįsta.

40.       Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovai R. Z. ir J. Z. prašo skundą atmesti.

41.       Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė IĮ „Bionormanas“ prašo skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:

41.1.                      Sudarant nuomos sutartį atsakovės A. T. įmonės savininkai patys nurodė, kad kavinės veiklą šiose patalpose vykdė 20 metų, tokio senumo buvo ir kavinės vidaus apdaila, todėl ir patys pripažino, kad apdaila keistina. Bylos nagrinėjimo teisme liudytoju apklaustas            A. T., nuo atsakovės kavinės „(duomenys neskelbtini)” atidarymo dirbęs barmenu, patvirtino, kad kavinė nė karto nebuvo uždaryta remontui, visa įranga, baldai buvo patys nuo pat kavinės atidarymo pradžios. Ieškovė kavinės patalpas išsinuomojo 10 metų terminui, todėl negalėjo pradėti veiklos morališkai bei fiziškai pasenusiame interjere, ir atsakovės savininkai su tuo sutiko. Atsakovės savininkai ne kartą lankėsi kavinėje, matė vykstančius vidaus apdailos darbus ir nei karto pretenzijų nepareiškė - tai dar kartą patvirtina, kad patalpų vidaus apdaila nebuvo nuomos sutarties dalykas ir nebuvo susitarta dėl jos išsaugojimo.

41.2.                      Patalpų pritaikymas nuomininko veiklai nelaikytinas patalpų pabloginimu, jei pertvarkymai gali būti atskiriami ir pašalinami, ir tai nenulemtų tų patalpų, kaip nekilnojamojo turto ir nuomos objekto, funkcionalumo dalies netekimo ar ekonominės vertės sumažėjimo (CK 6.500 straipsnis). Atsakovė padarė naują vidaus apdailą, kuri daugeliu atveju gali būti išmontuota, išsaugojo visus atsakovės baldus ir nuimtas interjero detales, ir tai nėra patalpų pabloginimas CK 6.500 straipsnio prasme, dėl to jų ekonominė vertė nesumažėjo, jos neprarado funkcionalumo.

41.3.                      Atsakovė siekia prisiteisti naujos lauko terasos pastatymo išlaidas, nors IĮ „Bionormanas“ išnuomojo seną ir naudojimui netinkamą lauko prekybos įrenginį – grindų lentos buvo sutrūnijusios ir pavojingos naudoti, todėl jas bei metalinę konstrukciją su tentu ieškovė išardė, sandėliavo uždaroje patalpoje, ir, nutraukus nuomos sutartį, grąžino atsakovei. Nutraukus kavinės veiklą, atsakovė pati turėjo išmontuoti lauko terasą dar iki nuomos sutarties su ieškove pasirašymo, tačiau tokį savivaldybės reglamentavimą nuslėpė nuo ieškovės, norėdama sukurti patrauklesnį nuomojamų patalpų įvaizdį ir gauti aukštą nuomos kainą.

42.       Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė prašo skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:

42.1.                      Garažo suteikimas panaudai nebuvo susijęs su kavinės patalpų nuomos sutarties sąlygomis, nebuvo jos dalimi. Apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika dėl bendrųjų sutarčių aiškinimo taisyklių yra išplėtota civilinėse bylose, kada sutartyje yra numatytos sąlygos, susitarta dėl sutarties objekto, tačiau nėra aiški šalių valia. Šioje byloje garažas, kaip nuomos sutarties objektas, nuomos sutartyje iš viso nėra nurodytas, žodinis leidimas naudotis garažu nebuvo šios bylos dalykas, ieškovė nereiškė reikalavimo ir neįrodinėjo panaudos sutarties sudarymo fakto, neprašė teismo pripažinti panaudos sutarti sudaryta, jokių įrodymų šios aplinkybėms įrodyti nepateikė nei nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde. Garažas nėra atsakovės nuosavybė, atsakovė garažo ieškovei nesuteikė nei nuomos, nei panaudos sutartimi, todėl apeliantės argumentai, kad garažas yra nenaudojamas ar kad atsakovė „tyčia trikdė ieškovės veiklą ir kerštavo“, yra neteisingi ir teisiškai nereikšmingi.

42.2.                      Prieš sudarant nuomos sutartį, ieškovei buvo pateikta negyvenamųjų patalpų kadastrinių matavimų byla, kurioje nurodyti visi patalpų techniniai duomenys: patalpų planai, jų plotas. Ieškovės atstovė teismo posėdyje pripažino, kad prieš sudarant sutartį atsakovės atstovai pateikė VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro pažymėjimą apie patalpų įregistravimą. Šiame pažymėjime nėra nurodytos jokios papildomos patalpos – nei garažas, nei rūsys, nei lauko terasa. Šie objektai nebuvo nurodyti ir nuomos sutartyje, kaip nuomojami objektai. Duomenys apie nekilnojamuosius daiktus yra vieši, įregistruoti VĮ Registrų centro duomenų bazėje, todėl ieškovė negali teisintis nežinojusi, kokias patalpas ir kokio dydžio ji išsinuomojo. Atsakovė nežadėjo, kad perduos ieškovei daugiau patalpų, negu nurodyta nuomos sutartyje. Būdama atidi verslininkė, ieškovė negalėjo tikėtis, kad naudosis patalpomis, kurios nėra išsinuomotų patalpų priklausiniai, juo labiau, jog nuo nuomos sutartyje neaptartų ir atsakovei nepriklausančių patalpų priklausytų nuomos sutartyje aptartų patalpų nuomos kaina.

42.3.                      Dujinio katilo pajėgumas yra pakankamas, atsakovė jį naudojo, kol veikė jos kavinė „(duomenys neskelbtini)“, ieškovė juo naudojosi daugiau kaip metus. Išnuomojant patalpas, ieškovė nereiškė atsakovei jokių pretenzijų dėl dujinio katilo pajėgumo, juo naudojosi daugiau kaip metus. Dujinio katilo pajėgumas yra pakankamas, kad užtikrintų ir karšto vandens paruošimą, ir patalpų šildymą. Be to, patalpose yra ir elektrinis karšto vandens boileris. Sudarant nuomos sutartį ieškovė šildymo sistemą matė, atsakovė ieškovės nesuklaidino ir neapgavo, jokių aplinkybių nenutylėjo, todėl neturėjo pagrindo pakeisti dujinio katilo į galingesnį. Ieškovė taip pat buvo supažindinta su ventiliacijos sistemos veikimu.

42.4.                      Nors apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad ginčas yra ne dėl terasos naudojimo, tačiau iš tolesnių apeliacinio skundo argumentų matyti, jog atsakovė klaidingai suvokia ir aiškina lauko prekybos įrenginio kaip laikino statinio ir prekybos veiklos jame sąvokas. Atsakovė ir procesiniuose dokumentuose, ir žodinio proceso metu nuosekliai įrodinėjo, kad pagal nuomos sutartį (su priedu) atsakovė išnuomojo ieškovei nekilnojamąjį daiktą - negyvenamąsias patalpas, ir kilnojamąjį daiktą – laikiną statinį lauko terasą. Išnuomotas turtas atitiko kavinės verslui keliamus reikalavimus, bet tam, kad kavinė galėtų veikti, buvo reikalingi specialūs leidimai, kurie nepriklausė nuo nuomotojo valios, jų išduoti nuomininkas negalėjo, todėl šalys negalėjo tartis ir sudaryti sutarties dėl leidimų veiklai.

42.5.                      Teismas pagrįstai sprendė, kad problema dėl lauko terasos naudojimo iškilo dėl pačios ieškovės veiksmų – išsinuomojusi patalpas su lauko terasa, ieškovė ne rekonstravo, o nugriovė terasą – laikinąją konstrukciją – ir savavališkai pastatė stacionarų statinį. Teismas pagristai sprendė, kad jei ieškovė tik būtų rekonstravusi senąją lauko terasą ir nebūtų vietoj jos savavališkai pastačiusi naujo stacionaraus pastato, jai nebūtų iškilę jokių problemų dėl prekybos viešoje vietoje, juolab, jog leidimą prekiauti viešoje vietoje ji gavo.

42.6.                      Sudarant nuomos sutartį, atsakovė negalėjo iš anksto žinoti, kad ieškove nesutars su namo gyventojais, su jais bylinėsis, todėl nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip suklaidinimas ar apgaulė dėl esminių sutarties sąlygų.

42.7.                      Sudarant nuomos sutartį, ieškovė nesuklydo dėl sutarties sąlygų ir nebuvo suklaidinta ar apgauta. Sutarties tekstą ruošė ieškovė, tačiau kai tekstas atsakovei buvo pateiktas, kai kuriuos išsireiškimus reikėjo koreguoti, todėl atsakovė pasikvietė teisininkę, kuri ieškovės parengtą sutarties tekstą pakoregavo abiems šalims priimtinu būdu: atsakovė siūlė išnuomoti negyvenamas patalpas 5 metų terminui, o IĮ „Bionormanas“ savininkė kategoriškai reikalavo, kad sutartis būtų sudaryta 10 metų terminui; IĮ „Bionormanas“ savininkės siūlymu, į sutarties sąlygas buvo įtrauktos netesybos už vienašališką sutarties nutraukimą. Tokiu būdu sutarties tekstas buvo koreguotas, atsižvelgiant į abiejų šalių pageidavimus, visos sutarties sąlygos buvo aiškios ir suprantamos, jokių ginčų dėl jų nekilo maždaug pusantrų metų nuo jos sudarymo.

42.8.                      Ieškovė klaidingai suvokia prestižo sąvoką – išnuomojus kavinės patalpas ir jose tęsiant tą pačią kavinės veiklą, ši ūkinė operacija atitinka Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo nuostatas dėl prestižo susidarymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

43.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia

44.       Apeliaciniame skunde ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nėra pagrindo nuomos sutartį pripažinti negaliojančia. Kaip ir ieškinyje, apeliacinis skundas grindžiamas 5 pagrindinėmis aplinkybėmis dėl ieškovės suklydimo (suklaidinimo): 1) nuomos sutartis ir žodinė garažo panaudos sutartis pagal ieškovės ir atsakovės susitarimą buvo neatsiejamos, o be pagalbinių patalpų veikla yra negalima; 2) patalpose esantis dujinis katilas nėra pajėgus užtikrinti kavinės karšto vandens ir šildymo poreikio, o be karšto vandens ir sanitarinius reikalavimus atitinkančios šilumos patalpose kavinės veikla yra neįmanoma; 3) atsakovė iš viso neturėjo teisės išnuomoti terasos; 4) rūsys, kuriuo siūlė naudotis atsakovė, neatitiko jokių saugumo reikalavimų; 5) atsakovės savininkai nutylėjo apie gyventojų keltas pretenzijas.

45.       Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, visų pirma atkreipia dėmesį, kad apeliantės argumentai nėra nuoseklūs – argumentuodama anksčiau nurodytus pagrindus pripažinti nuomos sutartį negaliojančia ji nuosekliai akcentuoja suklydusi (CK 1.90 straipsnis; pvz., „Šios aplinkybės patvirtina suklydimą dėl pagalbinių patalpų sudarant Nuomos sutartį, tai suklydimas dėl esminės sutarties sąlygos, nes be pagalbinių patalpų Nuomos sutartyje numatyta kavinės veikla dėl privalomų Darbo inspekcijos, Maisto ir veterinarijos tarnybos reikalavimų maitinimo veiklą vykdančioms įmonėms yra negalima“; „ieškovė suklydo dėl esminės sutarties sąlygos, nes be karšto vandens ir sanitarinius reikalavimus atitinkančios šilumos patalpose kavinės veikla yra neįmanoma“). Nepaisant to, toliau ieškovė jau teigia, kad atsakovė nebuvo sąžininga ir ieškovę tyčia suklaidino (CK 1.91 straipsnis). Galiausiai, ieškovė teigia, kad dėl atsakovės nuslėptų nuomos sutarties sudarymui reikšmingų aplinkybių ieškovė buvo priversta nutraukti veiklą atsakovei priklausančiose kavinės patalpose ir dėl to patyrė žalą.

46.       Vertindama nurodytus argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad dispozityvumo principas garantuoja ir užtikrina proceso dalyviui teisę laisvai disponuoti procesinėmis teisėmis, tarp jų – pasirinkti vieną ar kelis pažeistų teisių gynimo būdus, juos keisti (CPK 13 straipsnis).

47.       Sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas ir jo suklydimas dėl esminių sandorio aplinkybių nėra tapačios sąvokos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad suklydimas (CK 1.90 straipsnis) ir apgaulė (CK 1.91 straipsnis) kaip sandorio negaliojimo teisiniai pagrindai nėra suderinami. Suklydimas yra ir vieno, ir kito teisinio sandorio negaliojimo pagrindo elementas, tačiau apgaule laikomas tyčinis asmens elgesys, kuriuo siekiama suklaidinti sandorio šalį ir taip ją palenkti sudaryti sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011; 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018, 38 punktas). Nustačius, kad sandorio šalis suklydo dėl kito asmens tyčinių veiksmų (ar neveikimo), sandoris pripažįstamas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011). Pirmiau minėta CK 1.90 ir 1.91 straipsnių sąveika lemia, kad šiuo atveju pirmiausiai analizuotini argumentai dėl CK 1.91 straipsnio aiškinimo ir taikymo.

48.       CK 1.91 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Pagal nurodyto straipsnio 5 dalį apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.

49.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015). Taigi, remiantis pirmiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, turi būti vertinami ne tik atsakovo, bet ir ieškovo veiksmai, tiriamas bei vertinamas jo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo, siekiant išsiaiškinti jo valios formavimosi procesą ir tai, ar sudarytas sandoris turi valios trūkumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018, 39 punktas).

50.       Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės apeliacinio skundo argumentus ir bylos duomenis neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovė neatliko jokių tyčinių nesąžiningų veiksmų, siekdama sudaryti ginčo nuomos sutartį dėl toliau nurodomų priežasčių.

51.       Kaip matyti iš bylos duomenų, abi šalys yra profesionalūs juridiniai asmenys, veikiantys (veikę) toje pačioje srityje. Šalys savo teisinius santykius įtvirtino nuomos sutartimi, kuria buvo išnuomotos kavinės patalpos ir, vėliau, prie patalpų esanti lauko terasa. Nors ieškovė itin akcentuoja atsakovės žodžiu nurodytas aplinkybes ir pažadus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad sudarant nuomos sutartį 10 metų laikotarpiui visos sutarties sąlygos ir šalių lūkesčiai turėjo būti įtvirtinti pasirašant sutartį rašytine forma (6.478 straipsnio 1 dalis). Sandorio šalys, nesilaikydamos įstatymo reikalavimo sudaryti jį (ar jo dalį) rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui. Teisėjų kolegija, įvertinus bylos duomenis, daro išvadą, kad atsakovės nutylėjimą arba nepagrįstus pažadus ieškovė įrodinėja tik netiesioginiais įrodymais – jos paaiškinimais apie pokalbius žodžiu. Teisėjų kolegija tokius ieškovės paaiškinimas vertina kritiškai. Bylos duomenų visuma patvirtina, kad šalys plačiai susirašinėjo tik raštu, tiek elektroniniu paštu, tiek trumposiomis žinutėmis. Nė vienas iš pastarųjų šalių bendradarbiavimą atspindinčių įrodymų byloje nepatvirtina atsakovės blogos valios sudarant sandorį. Vien tik ieškovės deklaratyviais paaiškinimais, kuriuos atsakovė neigia, teisėjų kolegija neturi pagrindo vadovautis (CPK 178 straipsnis).

52.       Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad byloje taip pat nėra pagrindo konstatuoti ieškovę suklydus, nes ji nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga dėl toliau nurodomų priežasčių.

53.       CK 1.90 straipsnį dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus jo sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Suklydimo nėra pagrindo vertinti kaip turinčio esminę reikšmę, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis).

54.       Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, jokios pagalbinės patalpos (nei garažas, nei rūsys) ieškovei nebuvo išnuomotos. Byloje nėra pateikta jokių nuoseklių duomenų, kurių pagrindu būtų galima padaryti išvadą, kad garažas arba rūsys buvo nuomos sutarties dalyku. Tiek nuomos sutartis, tiek ir kitos sutartys 10 metų laikotarpiui turėjo būti sudarytos rašytine forma. Todėl vien ieškovės nurodyta sutarties dėl garažo sudarymo forma (žodžiu) šiuo atveju patvirtina, kad garažas negalėjo būti nuomos sutarties kompleksine dalimi, kadangi sutartis turėjo būti sudaryta raštu kaip ir nuomos sutartis (CK 6.629 straipsnio 2 dalis; 6.478 straipsnio 1 dalis). Įstatymo nustatytos rašytinės formos nesilaikymas, jei įstatymuose įsakmiai nenurodyta kitaip, nedaro rašytine forma sudarytos sutarties negaliojančios, tačiau pasunkina jos įrodinėjimą (CK 1.93 straipsnio 1 ir 2 dalys). Rašytinių įrodymų, kurių pagrindu teisėjų kolegija turėtų pagrindą padaryti išvadą, kad garažas buvo šalių nuomos teisinių santykių sudėtine dalimi ieškovė nepateikė (CPK 178 straipsnis). Nesudarydama atskiros garažo nuomos (panaudos) sutarties visam nuomos sutarties laikotarpiui ieškovė atitinkamai prisiėmė ir visą riziką dėl to, kad žodinė panaudos sutartis gali būti vienašališkai nutraukta nepasibaigus nuomos sutarčiai (CK 6.642 straipsnio 1 dalis).

55.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas dėl pagalbinių patalpų ir sąlygų patalpose teisingai nurodė, kad ieškovė, jau vykdydama analogišką veiklą tik kitame mieste, maitinimo paslaugų verslo tikslais dešimčiai metų išsinuomodama patalpas, turėjo elgtis atidžiai ir rūpestingai, išsiaiškinti visas sąlygas ir galimybes verslui vykdyti nuomojamose patalpose.

56.       Nuomos sutarties objektas – patalpos – turėjo būti naudojamos pagal jų tikslinę paskirtį – kavinei įrengti ir su jos darbu susijusiai veiklai (nuomos sutarties 1.6 punktas). Taigi, ieškovė būdama rūpestinga ir atidi savo srities profesionalė turėjo įvertinti, ar nuomojamos patalpos yra tinkamos jos užsibrėžtai veiklai vykdyti, o ne tokio vertinimo pareigą patikėti nuomotojui, kurio nuomonė neatleidžia ieškovės nuo pareigos būti rūpestingai ir atidžiai. Kaip matyti, ieškovė patalpas savarankiškai įvertino ir raštu patvirtino, kad jos tinkamos eksploatacijai pagal paskirtį (nuomos sutarties 1.3 punktas; nuomos sutarties priedas Nr. 1, turto perdavimo–priėmimo aktas).

57.       Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pirmoji pretenzija dėl dujinio pečiaus gedimo atsakovei buvo pateikta 2016 m. birželio 29 d. elektroniniu paštu. Atsakovės pavedimu UAB „Gyvatukas“ darbuotojas V. S. 2016 metų vasarą patikrino pečių, tačiau pečius nebuvo sugedęs, jo keisti nereikėjo, jį tik reikėjo papildyti vandeniu. Tai, kad patalpose esantis dujinis katilas nėra pakankamo pajėgumo ruošti karšta vandeni ir apšildyti patalpas, teisėjų kolegijos vertintinas kritiškai. Ieškovė akcentuoja, kad dujinis katilas nėra pajėgus užtikrinti veikiančios kavinės karšto vandens ir šildymo poreikiu, tačiau kaip matyti iš bylos duomenų, ji veikė nuo 2015 m. liepos 15 d., o pretenziją pareiškė tik 2016 m. birželio 29 d., taigi kavinė veikė visą žiemos sezono laikotarpį. Per šį laikotarpį ieškovė nepareiškė nė vienos pastabos atsakovei dėl netinkamo patalpų šildymo, o jos buvo pareikštos tik vasaros metu, suintensyvėjus kitiems ieškovės ir atsakovės nesutarimams. Atsižvelgusi į byloje esančius duomenis ir tikimybių pusiausvyros principą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad labiau tikėtina, jog pečius veikė, o jo galios pakako (CPK 185 straipsnis).

58.       Nors apeliantė nurodo, kad galimybė vykdyti veiklą lauko terasoje buvo viena iš esminių sąlygų, kodėl ieškovė nuomojosi atsakovės patalpas, kuri nulėmė ir susitarimą dėl gana aukštos nuomos kainos, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliantės argumentai vėlgi yra deklaratyvūs. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuomos sutartis 2015 m. liepos 15 d. buvo sudaryta neįtraukus į ją lauko terasos. Sutartis dėl lauko terasos buvo papildyta tik                 2016 m. gegužės 4 d. priedu Nr. 1, o nuomos sutarties kaina liko nepakitusi. Atsakovė teisingai akcentuoja, kad ieškovė nepagrįstai tapatina lauko prekybos įrenginio (kaip laikino statinio) nuomą ir statinio nuomą, kartu su teise eksploatuoti jį konkrečioje vietoje. Iš 2016 m. gegužės 4 d. priedo Nr. 1 lingvistinės konstrukcijos akivaizdu, kad ieškovės nurodytos 2012 m. liepos 4 d. Vietos naudojimo Šiaulių miesto viešosiose vietose sutarties Nr. SZ-564 pagrindu atsakovei suteiktos teisės ir pareigos nuomos sutartimi nebuvo perduotos ieškovei. Kaip teisingai nurodo ieškovė, šios teisės ir negalėjo būti perduotos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis faktas ieškovei turėjo būti žinomas dar iki nuomos sutarties pasirašymo.

59.       Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat deklaratyviai teigia, kad atsakovės savininkai nutylėjo apie gyventojų keltas pretenzijas. Kaip patvirtina ir pati ieškovė, ji daugiabučio gyvenamojo namo gyventojų požiūriu į kavinę nesidomėjo. Tai, kad 2011 m. balandžio 4 d. (t. y. prieš daugiau nei 4 metus iki nuomos sutarties sudarymo) raštu gyventojos P. G., R. V. bendrijos pirmininkei teikė prašymą neduoti atsakovei sutikimo-leidimo vasaros prekybai lauke nei patvirtina, nei paneigia, kad nuomos sutarties sudarymo atsakovės santykiai su gyventojais buvo konfliktiški, o tuo labiau nepatvirtina, kad jie būtų priešiškai nusiteikę ir ieškovės atžvilgiu.

60.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė nenuslėpė jokių aplinkybių, kurias žinodama ieškovė nuomos sutarties nebūtų sudariusi. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, visos kliūtys, su kuriomis ieškovė susidūrė vykdydama savo veiklą galėjo būti nustatytos sutarties sudarymo metu (CPK 185 straipsnis). Atitinkamai, nagrinėjamoje byloje pagrindo pripažinti 2015 m. liepos 15 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį negaliojančia nei dėl apgaulės, nei dėl suklydimo, nėra. Dėl šios priežasties plačiau dėl reikalavimo priteisti žalą, kaip išvestinio iš anksčiau nurodyto reikalavimo, teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl reikalavimo pripažinti negaliojančia 2015 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartį 

61.       Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepaneigė to, kad nebuvo                                2015 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo–pardavimo sutarties objekto – prestižo, bei nepaneigė to, kad pirkimo–pardavimo sutartis dėl neteisėto objekto neprieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei.

62.       Ieškovės teigimu, 2015 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartis buvo nuomos sutarties sudarymo privaloma sąlyga, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabejojo šiais paaiškinimais vien tuo, kad nuomos sutartis pasirašyta anksčiau (2015 m. liepos 15 d.). Ieškovės vertinimu, teismo abejonės yra nepagrįstos, nes nuomos sutartis buvo pasirašyta dar atsakovei vykdant veiklą kavinės patalpose, o atsakovė norėjo užsitikrinti, kad ieškovė nepersigalvotų dėl patalpų nuomos.

63.       Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės paaiškinimai yra prieštaringi. Viena vertus, ieškovė teigia, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo–pardavimo sutarties jai nebuvo pagrindo sudaryti, kita vertus, byloje nėra nė vieno jos teiginius patvirtinančio įrodymo, kad atsakovė iškėlė tokią sąlygą. Ieškovė nurodo, kad turėjo savo inventorių, todėl įsigyjamo inventoriaus jai nereikėjo, tačiau šių teiginių nepagrindė lyginant su įsigytuoju (CPK 178 straipsnis). Ieškovė taip pat nepagrįstai taiko Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymą, nes ginčas nėra mokestinis, todėl šis įstatymas ir nenustato jokių šiam ginčui aktualių imperatyvių materialiosios teisės normų.

64.       Kritiškai teisėjų kolegija vertintina ieškovės argumentą, kad sutartyje nurodytas „prestižas“ yra neteisėtas objektas. Teisėjų kolegija sutinka, kad pirkimo–pardavimo sutartyje sąvoka „prestižas“ lingvistiškai neatspindi pirkimo–pardavimo sutarties tikrojo objekto. Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalį aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-702/2013 ir joje nurodomą praktiką).

65.       Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių paaiškinimus ir kitus bylos duomenis, taip pat sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, daro labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovės paaiškinimai, jog „prestižo“ sąvoka sutartyje iš esmės apima atsakovės praktinės patirties (angl. know-how) perdavimą ir yra tikrasis sutartyje nurodytos „prestižo“ sąvokos turinys. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro visų pirma remdamasi šalių neginčijamomis aplinkybėmis – iki nuomos sutarties sudarymo atsakovė patalpose vykdė veiklą, analogišką ieškovės veiklai. Kaip nurodė atsakovė, ji pasidalino atsakove kontaktais su tiekėjais, kasos programa, nuolatiniais lankytojais ir kt., o tai laikytina anksčiau nurodytos praktinės patirties perdavimu. Nurodytų atsakovės paaiškinimų ieškovė nepaneigė, o juos iš dalies ir patvirtino, nes nurodė, kad duomenys apie tiekėjus buvo jai suteikti ir ji pasirinko vieną iš tiekėjų. Pirkimo–pardavimo sutartį ieškovė sudarė laisva valia, ją įvykdė, todėl bylos duomenys ir nepatvirtina egzistavus ieškovės abejonių dėl pirkimo–pardavimo sutarties objekto. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovės atstovai yra pakankamai jauno amžiaus, verslininkai, kuriems keliami didesni apdairumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai.

66.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekilo abejonių, atsižvelgiant į konstatuotas faktines bylos aplinkybes bei jų teisinį įvertinimą ieškovės ir atsakovės sąžiningumo aspektu, sudarant sutartį, o imperatyvių įstatymo normų, kurioms prieštarautų sutartis ieškovė nepagrindė. Atitinkamai, teisėjų kolegija ieškovės nurodytais pagrindais neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovė neįrodė pagrindų pripažinti 2015 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia kaip prieštaraujančia gerai moralei ar imperatyvioms teisės normoms (CPK 185 straipsnis; CK 1.80–1.81 straipsniai).

Dėl priešieškinio reikalavimo pripažinti neteisėtu nuomos sutarties nutraukimą

67.       Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadą, kad sutartį ji nutraukė neteisėtai, nurodydama, kad ne kartą tiek žodžiu, tiek raštu (pvz. 2016 m. spalio 3 d., 13 d.) kreipėsi į atsakovę dėl išnuomotų patalpų trūkumų, prieštaravo vienašališkam nuomos mokesčio padidinimui, informavo apie galimą Nuomos sutarties nutraukimą, nes negali toliau vykdyti veiklą, todėl laikytina, jog atsakovė prieš protingą terminą iki sutarties nutraukimo sužinojo ieškovės poziciją.

68.       Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka. Ieškovės pretenzijos dėl netinkamo nuomos sutarties vykdymo yra vienas iš šalių bendradarbiavimo būdų (CK 6.200 straipsnis), siekiant kylančius iš sutarties ginču išspręsti derybų būdu. Sutarties nutraukimas yra kitokios paskirties, nes juo ne konstatuojamas atskirų sutarties pažeidimų egzistavimas, o, atsižvelgiant į sutarties pažeidimus, pagrindas sutartį nutraukti (CK 6.217–6.218 straipsniai). Atitinkamai, vien sutarties pažeidimų egzistavimas ir informavimas apie tai priešingos šalies neatleidžia nuo prievolės laikytis sutartyje arba įstatyme nustatytos sutarties nutraukimo tvarkos. Kita vertus, byloje nebėra ginčo dėl to, kad sutartis yra faktiškai nutraukta – ieškovė patalpas perdavė atsakovei, o pastaroji jas perėmė. Taigi, šalių teisiniai santykiai yra faktiškai pasibaigę. Neteisėtas vienašališkas sutarties nutraukimas nulėmė tik tai, kad nesilaikius CK 6.218 straipsnyje nustatytos pranešimo tvarkos pastaroji turėjo sumokėti atsakovei nuomos mokestį. Esant šioms teisiškai reikšmingos faktinėms aplinkybėms, ieškovės argumentai dėl esminio sutarties pažeidimo nėra teisiškai reikšmingi, nes pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pripažino sutarties nutraukimą neteisėtu nesilaikius pranešimo apie nutraukimą tvarkos dėl toliau nurodomų priežasčių.

69.       Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė, nors ir nurodo, jog kreipėsi į atsakovę anksčiau, nei              2016 m. gruodžio 23 d., tačiau, įvertinusi byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad labiau tikėtina, jog jeigu šalys ir bendravo dėl sutarties nutraukimo, tai tik dėl jos nutraukimo bendru sutarimu: ieškovė 2016 m. lapkričio 11 d. pateikė pranešimą, kuriame pakartotinai siūlė taikiu šalių susitarimu nutraukti sutartį, atsakovė tos pačios dienos (t. y.  2016 m. lapkričio 11 d.) pranešimu sutiko vesti derybas dėl nuomos sutarties nutraukimo šalių susitarimu). Toliau vyko susirašinėjimas dėl derybų formos ir turinio (žr.                                  2016 m. lapkričio 14 d. ieškovės pranešimą ir 2016 m. lapkričio 15 d. atsakovės pranešimą). 

70.       Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad ir antstolis patvirtino, jog atsakovė piktybiškai neužtikrino korespondencijos priėmimo, teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįsta. Atkreiptinas dėmesys, kad antstolio pažyma, kuria remiasi ieškovė yra surašyta 2016 m. gruodžio 6 d., t. y. ieškovei jau vienašališkai nutraukus nuomos sutartį. Antra, iš antstolio pažymos nenustatyta, kad atsakovės savininkas ar kitas įgaliotas asmuo asmeniškai būtų atsisakę priimti korespondenciją, nes pažymoje nurodyta tik tai, kad nenustatyta moteris atsisakė priimti korespondenciją, o vėliau atvykus gyvenamajame name nieko nebuvo.

71.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į nurodytus bylos duomenis, ieškovė nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų dėl pranešimo apie nutraukimą tvarkos nesilaikymo (CPK 178, 185 straipsniai).

Dėl priešieškinio reikalavimo atlyginti žalą

72.       Atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė žalos, grindžiamos nuomos sutarties 2.4. punktu (pasibaigus nuomos sutarčiai ar ją nutraukus prieš terminą, nuomininkas privalo grąžinti nuomotą turtą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų jo nusidėvėjimą) bei 4.2.13. punktu (nuomininkas privalo patalpas grąžinti nuomotojui atstatydamas interjerą į iki patalpų perdavimo jam buvusią būklę (pagal būklę patvirtinančias fotonuotraukas). Pateiktų įrodymų apie žalą ieškovė nekvestionavo.

73.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovės apeliacinio skundo argumentais. Tai, kad ieškovė nekvestionavo atsakovės pateiktų ir įrodytų kaštų, reikalingų patalpų būklei atkurti, teisingumo, neatleidžia atsakovės nuo pareigos nuostolius įrodyti (CPK 178 straipsnis). Ginčo nėra, kad ieškovė nesutiko atstatyti patalpas į atsakovės nurodytą buvusią padėtį. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepaneigtos pirmosios instancijos teismo išvados, jog prie nuomos sutarties nebuvo pridėtos fotonuotraukos, fiksuojančios patalpų būklę iki nuomos sutarties sudarymo, nors tai buvo sutarties sąlyga (nuomos sutarties 4.2.13 punktas). Neįvykdžius šios sutarties sąlygos, kuri, be kita ko, skirta atsakovės interesams apsaugoti, su įrodinėjimo faktu susijusi rizika tenka jai pačiai. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad                     2017 m. sausio 13 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas nėra tinkamas patalpų būklės iki patalpų perdavimo įrodymas, nes sudarytas po nuomos sutarties nutraukimo. Apeliaciniame skunde nėra paneigtos pirmosios instancijos teismo išvados, be kita ko, paremtos                      2017 m. rugpjūčio 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kad buvęs kavinės interjeras yra paslėptas po naujuoju kavinės interjeru. Tuo labiau atsakovė nepaneigė ir pirmosios instancijos teismo išvadų, grindžiamų 2017 m. rugpjūčio 18 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kuriame užfiksuota ieškovės sandėliuojamų baldų detalių, nuimtų atliekant remontą kavinėje, apžiūra. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš prie 2017 m. rugpjūčio 18 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo pridėtų fotonuotraukų akivaizdu, jog fotonuotraukomis fiksuotos detalės yra nusidėvėjusios. Analogiškai nepaneigtos ir pirmosios instancijos teismo išvados dėl lauko terasos, nes pagal Šiaulių miesto centrinės dalies – Prisikėlimo aikštės ir jos prieigų (Aušros tako, Vasario 16-osios, Tilžės, Varpo g. ir Aušros al. dalių) rekonstravimo projektą nėra numatyta tolesnė tokio pobūdžio sprendinių taikymo galimybė, o ieškovė jos konstrukcines detales yra grąžinusi, 2017 m. vasario 1 d. priėmimo-perdavimo akte dėl to jokių pastabų nepateikta.

74.       Kritiškai vertintinas ir atsakovės nurodytos žalos atsiradimo momentas. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra ginčo, kad atsakovės savininkas lankėsi patalpose ne vieną kartą, šalys iki kilusių ginčų dėl sutarties vykdymo iš esmės sėkmingai bendradarbiavo. Nuomos sutarties 4.1.4 papunktyje nustatyta, kad nuomotojas, nepažeisdamas nuomininko teisių, turi teisę tikrinti, ar nuomininkas tinkamai naudojas išsinuomotu daiktu. Atkreiptinas dėmesys, kad nors atsakovė įrodinėja, kad patalpų būklė buvo esmingai pabloginta, tačiau 2016 m. lapkričio 24 d. pranešime ieškovei nurodė, kad nemato pagrindo bei priežasčių nutraukti šalių sudarytą sutartį. Kaip matyti iš nuomos sutarties 4.2.3 papunkčio, nuomininkas įsipareigojo savo lėšomis bei sąskaita, iš anksto tai suderinus su nuomotoju, daryti turto ir jame esančių inžinerinių prietaisų einamąjį remontą, pertvarkymus, pakeisti kavinės pavadinimo iškabą (nauju vardu), reikalingus tam, kad patalpas būtų galima panaudoti tikslams, numatytiems šioje sutartyje; nebloginti (tyčia ar dėl neatsargumo) turto būklės (nuomos sutarties 4.2.4 papunktis). Kaip nustatyta nuomos sutarties 4.2.13 papunktyje, nuomininkas turi teisę pasiimti visus jo sąskaita patalpose įrengtus / instaliuotus prietaisus bei įrengimus taip pat nuomininko įrengtus patalpų pagerinimus (patobulinimus), kurie gali būti atskirti be žalos nuomojamoms patalpoms, atstatant buvusį kavinės interjerą pagal buvusį interjerą patvirtinančias nuotraukas. Atkreiptinas ieškovės dėmesys, kad, nesant ginčo, jog ieškovė atliko patalpų pertvarkymus, atsakovė pagal nuomos sutartį turėjo įrodinėti ne tik tai, kad patalpos neatitinka buvusios būklės, bet ir tai, kad ieškovės atlikti patalpų pertvarkymai gali būti atskirti be žalos nuomojamoms patalpoms. Šalims nefiksavus patalpų būklės nuomos sutarties sudarymo metu, ieškovei atlikus sutartyje nustatyta tvarka patalpų pertvarkymus, o atsakovei nepateikus prieštaravimų dėl tokių pertvarkymų (suderinimo forma sutartyje nenustatyta, taigi gali būti ir žodinė) laikytina, kad žalos fakto, t. y. patalpų būklės pabloginimo atsakovė neįrodė (CPK 178 straipsnis).

75.       Atsižvelgusi į tai, kas nurodyta anksčiau, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovės kartu su apeliaciniu skundu pateikti nauji rašytiniai įrodymai, nors atsirado po skundžiamo sprendimo priėmimo, tačiau nėra tiesiogiai susiję su šios bylos įrodinėjimo dalyku – žalos patalpoms faktu bei nepatvirtina konkrečių darbų, kurie buvo atlikti atliekant patalpų remontą. Dėl šios priežasties atsakovų pateiktus duomenis teisėjų kolegija atsisako priimti (CPK 180, 314 straipsniai).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

76.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė reikšmingas faktines aplinkybes bei tinkamai jas kvalifikavo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio panaikinti ar pakeisti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiamas Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

77.       Teisėjų kolegijai atmetus ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgyjama už pateikus atsiliepimus į apeliacinius skundus. Atsakovė pateikė duomenis apie patirtas 500 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą ir prašo jas priteisti. Ieškovė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą nepateikė.

78.       Teisėjų kolegija spręsdama dėl priteistino bylinėjimosi išlaidų dydžio, vertina civilinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, jo sudėtingumą, taikytinas teisės normas, keltų klausimų ir įrodinėtinų aplinkybių gausą, šalių pateiktų procesinių dokumentų skaičių, atsižvelgia į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose nustatytus civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalius dydžius, konstatuoja, jog atsakovės prašoma priteisti 500 Eur suma už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą yra pagrįsta, todėl priteistina iš ieškovės.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

79.       Šiaulių apygardos teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartimi buvo taikyta ieškovės prašyta laikinoji apsaugos priemonė – sustabdytas šalių prievolių pagal ginčijamą 2015 m. liepos 15 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1 vykdymas iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. 

80.       Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-703-569/2017 buvo taikyta laikinoji apsaugos priemonė ir areštuoti IĮ „Bionormanas“ priklausantys nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai 58 774,54 Eur sumai, uždraudžiant šį turtą išnuomoti, perduoti panaudai, parduoti ar kitaip perleisti nuosavybės teisę į jį bei įkeisti, o areštuotino turto nepakankant, areštuotos ir IĮ „Bionormanas“ priklausančios piniginės lėšos, esančios bankų ir / ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, taip pat turtinės teisės, priklausančios atsakovei ir esančios pas atsakovę ar trečiuosius asmenis. Laikinoji apsaugos priemonė pakeista teismo 2017 m. gegužės 24 d. ir 2017 m. liepos 11 d. nutartimis.

81.       Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo klausimo neišsprendė. Nepaisant to, kad vienos laikinosios apsaugos priemonės galiojimas yra nurodytas, tačiau jos galiojimo klausimas turi būti išspręstas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje (CPK 150 straipsnis). Atitinkamai, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad atsakovės reikalavimas (priteisti 58 774,54 Eur žalos atlyginimą), kuriam užtikrinti buvo taikyta laikinoji apsaugos priemonė, yra atmestas, laikinąją apsaugos priemonę panaikina. Atmetus reikalavimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, 2017 m. vasario 2 d. nutartimi taikyta ieškovės laikinoji apsaugos priemonė taip pat naikintina (CPK 150 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 150, 325–331 straipsniais,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei A. T. įmonei (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės individualios įmonės „Bionormanas“ (juridinio asmens kodas 303084088) 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartimi civilinėje byloje                      Nr. e2-703-569/2017 atsakovės individualios įmonės „Bionormanas“ (juridinio asmens kodas 303084088) atžvilgiu taikytą laikinąją apsaugos priemonę, kuri pakeista Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 24 d. ir 2017 m. liepos 11 d. nutartimis.

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę –  šalių prievolių pagal 2015 m. liepos 15 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1 vykdymo sustabdymą.

Teisėjos                                                                Goda Ambrasaitė-Balynienė

                                                                                Danguolė Martinavičienė

                                                                        Aldona Tilindienė