Administracinė byla Nr. I1-6099-257/2021
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00922-2021-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.1; 55.1.3
(S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. liepos 1 d.
Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėja Laisvutė Kartanaitė,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, neturtinę žalą.
Pareiškėjo V. J. skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, pareiškėjas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas teismo pranešimu (b. l. 73). Pareiškėjas V. J. skunde (b. l. 1-8) nurodė, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje buvo laikomas nuo 2014 m. liepos 28 d. iki 2021 m. balandžio 22 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas nebuvo užtikrintas, t. y. jam teko mažiau nei 3 m2 gyvenamosios patalpos ploto, todėl yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Nurodytu laikotarpiu jam kalint Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3 sektoriuje buvo ir yra pelėsis, patalpų sienų ir grindų dangos nelygios, nėra lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Pastatas yra avarinės būklės ir priskirtas ne gyvenamųjų pastatų kategorijai. Pastate buvo ir yra pilna tarakonų ir blakių, dėl kurių sukandžiojimo negali naktį ramiai užmigti bei pailsėti. Sanitariniai mazgai neatitinka laikomų asmenų skaičiaus, t. y. 4 tualetai skirti maždaug 200 asmenų, todėl jis buvo priverstas laukti ir kentėti, kol atsilaisvins kabina. Nurodė, kad dėl atsakovės atstovo veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasines kančias, išgyvenimus, asmeninius nepatogumus. Neturtinę žalą įvertino 5000 Eur suma, kurią prašo priteisti iš atsakovės.
Atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujantys Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta teismo pranešimu (b. l. 73).
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 41-47) nurodė, kad nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose, nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista (2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 nu sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A46-307/2013 ir kt.). Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindąjį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Pažymi, kad, kad pareiškėjas, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodo, kodėl praleido senaties terminą, neprašo praleisto termino atnaujinti. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444- 343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013). Mano, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie galimą savo teisių pažeidimą, t. y. dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau to nedarė. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, kad jam būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Dėl išvardintų priežasčių skundžiamas terminas yra 3 metai atgal nuo skundo teisme gavimo dienos, todėl atsakovės atstovas teismo prašo ginčo laikotarpiui nuo 2014-07-28 iki 2018-04-30 taikyti ieškinio senatį. Atsakovas pažymi, jog nuteistasis V. J. Pravieniškių PN-AK 3-ame sektoriuje laisvės atėmimo bausmę atlikinėjo nuo 2014-07-24 iki 2017-12-22 (tada buvo paleistas lygtinai), o 2020-02-06 vėl sugrįžo į Pravieniškių PN-AK 3-ąjį sektorių, todėl vertinamas ginčo laikotarpis turėtų būti nuo 2020-02-06 iki 2021-04-22. Taip pat atsakovės atstovas pateikė duomenis apie tai, kokiose gyvenamosiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas, koks šių patalpų plotas, kiek jose įrengta miegamųjų vietų, vienam asmeniui tekęs plotas. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 3 punktas įpareigoja nuteistuosius valyti savo gyvenamas patalpas. Įstaigos patalpų valymo vykdymo tvarką nustato Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2019 m. birželio 19 d. įsakymas Nr. V-372 „Dėl gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Įstaiga užtikrina HN 134:2015 37 punkto reikalavimo, nustatančio, kad patalpoms, kurias valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės, vykdymą. Švarai ir tvarkai palaikyti suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodamas sanitarinis valiklis, rūgštinis valiklis, šveitimo milteliai, valymo inventoriaus komplektas šepetys (šluota), kibiras, šiukšlių dėžė, šiukšlių semtuvas, valymo šluostės. Jei patalpose gyvenantys nuteistieji gerai atliktų savo budėtojo pareigas (kasdien tinkamai jas valytų, vėdintų), jose negalėtų atsirasti pelėsis ar parazitai. Nuo 2020 m. kovo 9 d. su „Utenos deratizacija“ Įstaiga sudarė kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų viešojo pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 76-41, pagal kurią įstaigos objektuose 2 kartus per mėnesį (arba pagal poreikį) teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų). Informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaitoje. Patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas. Apie pastebėtus kenkėjus nuteistieji turėtų pranešti savo būrio Resocializacijos specialistui. Pažymi, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje avarinės būklės gyvenamųjų pastatų nėra. Pastatai tvarkingi, sienos ir grindys periodiškai dažomos, atnaujinamos. Įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Nurodo, koks sanitarnių mazgų įrengimas. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė pareiškėjui žalos, todėl atsakovės atstovas atsiliepimu prašo jo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjo V. J. skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo laikomas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje 3-ame sektoriuje netinkamomis sąlygomis nuo 2014 m. liepos 28 d. iki 2021 m. balandžio 22 d. ir prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovei atstovaujantys Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime teigė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, prašė pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 24 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. taikyti ieškinio senatį, nes pareiškėjas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-ame sektoriuje bausmę atliko nuo 2014 m. liepos 24 d. iki 2017 m. gruodžio 22 d. (tada buvo paleistas lygtinai), o 2020 m. vasario 6 d. vėl sugrįžo į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-ąjį sektorių.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad nagrinėjant ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos.
Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuojama, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Dėl šių priežasčių nuo to momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į LVAT suformuotą senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų aiškinimą (pavyzdžiui, žiūrėti 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3710-552/2018, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015). Pareiškėjas kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų.
Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).
Pareiškėjo teigimu, Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje jis buvo laikomas nuo 2014 m. liepos 28 d. netinkamomis sąlygomis, o iš bylos duomenų nustatyta, kad skundą dėl žalos atlyginimo teismui per pašto įstaigą jis išsiuntė 2021 m. balandžio 23 d. (b. l. 9), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimų jo teisių pažeidimų ir praleido CK 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą skundui pateikti.
Priežasčių, kodėl pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą, skunde nenurodė, neprašė atnaujinti praleistą terminą. Teismas, remdamasis LVAT praktika (2018 m. spalio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3710-552/2018), pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Teismas, remdamasis LVAT praktika (2018 m. sausio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018, 2018 m. sausio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-579-442/2018, 2017 m. vasario 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-549-143/2017), pažymi, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjui per nuo atvykimo į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją iki skundo išsiuntimo teismui dienos buvo sudarytos kliūtys gauti pageidaujamą informaciją arba kreiptis teisinės pagalbos, pavyzdžiui, raštiškų atsisakymų suteikti informaciją, draudimų iš bibliotekos gauti teisinę literatūrą, pareiškėjo skundų dėl nesuteikiamos informacijos. Pareiškėjas turėjo teisę Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nustatyta tvarka paskambinti telefonu, siųsti ir gauti laiškus, kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, nevyriausybines organizacijas ir tarptautines institucijas, gauti teisinę pagalbą, pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, kurie pareiškėjo prašymu galėjo be jam taikomų apribojimų rinkti informaciją. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų buvęs aktyvus ir domėjęsis jam aktualiais teisės aktais, neįrodyta, kad pareiškėjas būtų teikęs žodinius prašymus suteikti informaciją, kuriuos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos administracija būtų atsisakiusi tenkinti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu. Byloje taip pat nėra duomenų dėl pareiškėjo kreipimųsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjo priežastys buvo subjektyvios, nulemtos jo paties pasyvumo ir nepakankamo rūpestingumo. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Juo labiau, kad pareiškėjas 2017 m. gruodžio 22 d. buvo paleistas lygtinai ir tik 2020 m. vasario 6 d. vėl sugrįžo į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-ąjį sektorių.
Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už aukščiau nurodytą laikotarpį ir teismas šiuo atveju vadovaujasi nacionaline teise – CK nuostatomis dėl senaties termino ir jo praleidimo pasekmių, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad pareiškėjas privalo nurodyti objektyvias aplinkybes, pateisinančias 3 metų (CK 1.125 straipsnio 8 dalis) ieškinio senaties termino nesilaikymą, dėl kurių jis įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2014-10-30 nutartis byloje Nr. A-575-1559/2014). Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo V. J. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo nuo 2014 m. liepos 24 d. iki 2017 m. gruodžio 22 d. Dėl šios priežasties Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos prašymas taikyti ieškinio senatį yra tenkinamas ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 24 d. iki 2017 m. gruodžio 22 d. atmestinas kaip nepagrįstas.
Atsižvelgiant į tai, ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2020 m. vasario 6 d. iki 2021 m. balandžio 22 d. (pareiškėjas 2017 m. gruodžio 22 buvo paleistas lygtinai, o 2020 m. vasario 6 d. sugrįžo į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-ąjį sektorių, tai patvirtina atsakovės atstovo atsiliepimas, b. l. 41-47, Asmens byla, b. l. 48-50).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, atlyginimo.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (LVAT 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas nebuvo užtikrintas, t. y. jam teko mažiau nei 3 m2 gyvenamosios patalpos ploto.
Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. T-41 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip: 2.1 p . – 3,1 m2 – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus); 2.2 p. – 3,6 m2 – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose; 2.3 p. – 4,1 m2 – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų gyvenamosiose patalpose; 2.4 p. – 7 m2 – laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpose (išskyrus socialinės globos ir priežiūros sektoriaus patalpos – 5 m2).
Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų (b. l. 41-47, 54-55) nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Trečiame sektoriuje bausmę atliko nuo 2020-02-05 iki 2020-08-05 1 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 21,30 m2, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 5,32 m2 (21,30 / 4 = 5,32), nuo 2020-08-05 iki 2021-04-21 14 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 55,49 m2, joje įrengta 14 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,96 m2 (55,49 / 14 = 3,96). Atsižvelgiant į LVAT praktiką (2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1595-442/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-858/2018), pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas apskaičiuotas, gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš patalpoje esančių lovų skaičiaus, kadangi ne visada žinomas tikslus gyvenamojoje patalpoje laikytų asmenų skaičius ir šis skaičius kinta.
Iš aukščiau nurodytų duomenų daroma išvada, kad gyvenamojo ploto norma pareiškėjui nebuvo pažeista.
Dalį ploto pareiškėjo gyvenamosiose patalpose užėmė baldai. Pataisos namų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti įskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tokios praktikos laikosi ir LVAT nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų pataisos įstaigose atitikties teisės aktų reikalavimams (2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje A-2922-492/2016). Remiantis LVAT praktika, į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tik tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas, t. y. nustatomi neteisėti veiksmai (neveikimas) ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinamas asmeniui realiai tenkantis asmeninės erdvės plotas (2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017). Nagrinėjamu atveju ploto reikalavimo pažeidimas nebuvo nustatytas. Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl gyvenamojo ploto trūkumo gyvenamosiose patalpose.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Pataisos namų 3 sektoriaus visose gyvenamosiose patalpose buvo ir yra pelėsis, patalpų sienų ir grindų dangos nelygios, nėra lengvai valomos ir dezinfekuojamos.
Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Turto valdymo skyriaus 2021 m. gegužės 19 d. pažymoje Nr. 77-1060 (b. l. 54-55) nurodyta, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 3 punktas įpareigoja nuteistuosius valyti savo gyvenamas patalpas. Įstaigos patalpų valymo vykdymo tvarką nustato Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2019 m. birželio 19 d. įsakymas Nr. V-372 „Dėl gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Įstaiga užtikrina HN 134:2015 37 punkto reikalavimo, nustatančio, kad patalpoms, kurias valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės, vykdymą. Švarai ir tvarkai palaikyti suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodamas sanitarinis valiklis, rūgštinis valiklis, šveitimo milteliai, valymo inventoriaus komplektas: šepetys (šluota), kibiras, šiukšlių dėžė, šiukslių semtuvas, valymo šluostės, todėl pareiškėjo argumentas dėl patalpų sienų ir grindų dangų nepatogaus valymo ir dezinfekavimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2020 m. spalio 13 d. patikrinimo akto Nr. (2-12 4.80)PA-3272 (patikrinimas atliktas 2020 m. rugsėjo 16 d. ir 2020 m. spalio 1 d, b. l. 56-60) matyti, kad Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus 14 būrio 1 sekcijoje (kairėje sienoje kampe) vietomis rasta vizualiai matomo pelėsio (pažeistas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 p. 39 reikalavimas). 3 sektoriaus 14 būrio 1 sekcijoje nėra įrengtos mechaninės patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos, tačiau šią gyvenamąją patalpą galima išvėdinti per langus (langai atsidarė ir užsidarė). Šiame gyvenamajame kambaryje languose orlaidžių nebuvo. 3-ojo sektoriaus 14 būrio 1 sekcijoje santykinė oro drėgmė atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 reikalavimą – santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., t. y. patalpos vėdinimas, santykinė oro drėgmė atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 teisinį reglamentavimą. Aplinkybė, kad patikrinimo metu 3 sektoriaus 14 būrio 1 sekcijoje (kairėje sienoje kampe) vietomis rasta vizualiai matomo pelėsio (pareiškėjas šioje gyvenamojoje patalpoje buvo nuo 2020-08-05), vertintina pareiškėjo naudai. Šis nustatytas Lietuvos higienos normos pažeidimas buvo operatyviai pašalintas, tai patvirtina Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2021-01-19 raštas Nr. S-1023 (b. l. 63) Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Kauno departamentui.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Pataisos namų pastatas yra avarinės būklės ir priskirtas ne gyvenamųjų pastatų kategorijai.
Atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 41-47) ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Turto valdymo skyriaus 2021 m. gegužės 19 d. pažymoje Nr. 77-1060 (b. l. 54-55) nurodyta, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje avarinės būklės gyvenamųjų pastatų nėra. Pastatai tvarkingi, sienos ir grindys periodiškai dažomos, atnaujinamos. Įstaigoje patalpos remontuotamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Juo labiau, aukščiau paminėtame Nacionalinio visuomenės svekatos centro Kauno departamento patikrinimo akte (b. l. 56-60) nėra konstatuota, kad tikrintame Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3 sektoriaus pastatas ar pastate esančios patalpos būtų avarinės būklės, todėl nurodytas pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016-10-27 įsakymo Nr. D1-713 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ patvirtinimo“ (TAR, 2016-11-21, Nr. 2016-27168) 5.1 punkte numatyta, kad pagal paskirtį pastatai skirstomi į dvi pagrindines grupes: gyvenamuosius pastatus ir negyvenamuosius pastatus, nurodant, kad pastatą, priskirtą tam tikrai grupei, gali sudaryti įvairių paskirčių patalpos. Pagal minėto reglamento 7 punktą, negyvenamieji pastatai skirstomi į pogrupius, pavyzdžiui, viešbučių paskirties pastatai (viešbučiai, moteliai ir kt.) (7.1 p.), gydymo paskirties pastata i– pastatai gydymo tikslams, t. y. pastatai, kuriuose teikiama medicininė pagalba ir priežiūra sergantiems žmonėms (ligoninės, klinikos, poliklinikos, sanatorijos, reabilitacijos centrai, specialiųjų įstaigų sveikatos apsaugos pastatai, gydyklų pastatai, medicininės priežiūros įstaigų slaugos namai ir kita), veterinarijos gydyklų pastatai (7.12 p.), specialiosios paskirties pastatai – pastatai skirti specialiesiems tikslams (kareivinių pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai, slėptuvės, pasienio kontrolės punktai ir kiti pastatai (7.16 p.). Tai, jog pastatas yra įregistruotas kaip negyvenamos paskirties pastatas, nereiškia, jog jame negali būti įrengiamos patalpos, skirtos tam tikrą laiko tarpą ten gyventi asmenims, tokiems kaip suimtieji ar nuteistieji, tad argumentas dėl pastato priskyrimo ne gyvenamųjų pastatų kategorijai, atmestinas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitariniai mazgai neatitinka laikomų asmenų skaičiaus, t. y. 4 tualetai skirti maždaug 200 asmenų, todėl jis buvo priverstas laukti ir kentėti, kol atsilaisvins kabina.
Iš atsakovės atstovo atsiliepimo ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Turto valdymo skyriaus 2021 m. gegužės 19 d. pažymos Nr. 77-1060 (b. l. 54-55) matyti, kad 14, 15, 16, 17 būruose įrengti 9 sėdimi klozetai, 2 pisuarai, 12 praustuvių, 1 kojų plautuvė, 5 dušo sieteliai, o nuo 2021 m. balandžio mėnesio papildomai įrengta 6 klozetai, 6 plautuvės, 3 maudymosi vietos. 1 būrio 7 patalpoje įrengtas vienas klozetas ir viena praustuvė. Nuo 2017 m. birželio 7 d. nuteistųjų gyvenamos ir bendro naudojimo patalpos baldais ir kitu inventoriumi aprūpinamos, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ normų reikalavimais: prausykla, tualetas – lentynėlė asmens higienos priemonėms po 1 vnt. virš kiekvienos praustuvės; sieninė pakaba – bendras kabliukų skaičius ne mažesnis už praustuvių skaičių; sieninis veidrodis – po 1 vnt. virš kiekvienos praustuvės; praustuvė – 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų; šiukšlių dėžė – 1 vnt. prie kiekvieno klozeto (unitazo); klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams) (Klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m) – 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų.
Taigi, matyti, kad pareiškėjui būnant 1 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje, kurioje įrengtos 4 miegamosios vietos, jis galėjo naudotis vienu klozetu ir viena praustuve, o pareiškėjui būnant 14 būryje, jis galėjo naudotis 9 sėdimais klozetais, 2 pisuarais, 12 praustuvių, 1 kojų plautuve, 5 dušo sieteliais, o nuo 2021 m. balandžio mėnesio papildomai įrengtais 6 klozetais, 6 plautuvėmis, 3 maudymosi vietomis, todėl pareiškėjo argumentas, jis buvo priverstas laukti ir kentėti, kol atsilaisvins tualeto kabina, atmestinas kaip nepagrįstas.
Skunde pareiškėjas nurodė, kad pastate buvo ir yra pilna tarakonų ir blakių, dėl kurių sukandžiojimo negali naktį ramiai užmigti bei pailsėti.
Iš administracinėje byloje esančių atliktų paslaugų aktų (b. l. 64-69) matyti, kad UAB „Utenos deratizacija“ 2020 m. rugpjūčio 10 d., 2020 m. spalio 19 d., 2021 m. sausio 28 d. , 2021 m. vasario 11 d., 2021 m. vasario 22 d. atliko Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-ojo sektoriaus patalpų deratizacijos, dezinsekcijos paslaugas (darbus).
Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2020 m. spalio 13 d. patikrinimo akto Nr. (2-12 4.80)PA-3272 (patikrinimas atliktas 2020 m. rugsėjo 16 d. ir 2020 m. spalio 1 d., b. l. 56-60) matyti, kad Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus 14 būrio 1 sekcijoje buvo rasta blakių ir jų liekanų (pažeistas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 p. 20 reikalavimas). Patikrinimo metu buvo pateikti UAB „Utenos deratizacija“ atliktų paslaugų aktai (2020 m. liepos 13 d. atliktų paslaugų akto Nr. 07-13-003, 2020 m. rugpjūčio 10 d. atliktų paslaugų akto Nr. 08-10-003, 2020 m. rugsėjo 7 d. atliktų paslaugų akto Nr. 09-07-003), kuriuose nurodyta, kad nurodytame būryje atlikti patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos bei monitoringo darbai. Iš asmens sveikatos istorijos kopijos (b. l. 18-30) matyti, kad pareiškėjas vieną kartą – 2020-08-18 (b. l. 28) kreipėsi pas gydytoją dėl kūno, rankų, kojų bėrimo ir niežėjimo, teigė, jog sukandžiojo blakės, tačiau nustatyta diagnozė: dermatitas, todėl pareiškėjo aiškinimas, kad negali užmigti bei pailsėti dėl tarakonų ir blakių sukandžiojimo, atmestinas kaip nepagrįstas.
Iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Resocializacijos skyriaus 2021 m. gegužės 13 d. pažymos Nr. 87-77 „Dėl nuteistojo V. J.“ (b. l. 53) matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2020-02-06 iki 2021-04-22 į trečiojo sektoriaus psichologus dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, nesikreipė. Taip pat įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašą (b. l. 18-30), negalima konstatuoti, kad dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus, ką nurodė savo skunde, t. y. tokiems pareiškėjo teiginiams konstatuoti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
Pareiškėjas nurodė eilę Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kuriuose, jo nuomone, užfiksuoti Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje įvairūs higienos normų pažeidimai. Teismas atkreipia dėmesį, kad dėl dalies pareiškėjo išbūto laiko Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje teismas taiko ieškinio senaties terminą, o kitu patikrinimų aktuose nurodytu laiku pareiškėjo net nebuvo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, todėl dėl pareiškėjo nurodytų patikrinimo aktų teismas nepasisako.
Likusieji pareiškėjo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje Mushegh Saghatelyan prieš Armėniją (pareiškimo Nr. 23086/08), 205 punktas; 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Paliutis prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34085/09), 40 punktas, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 55 punktas). LVAT taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2019 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-60-261/2019, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos neteisėtų veiksmų jis patyrė dvasines kančias, išgyvenimus, asmeninius nepatogumus. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, taip pat atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką analogiškose bylose, teismas pažymi, jog pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus. Vertinant Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus 14 būrio 1 sekcijoje (kairėje sienoje kampe) vietomis rasto vizualiai matomo pelėsio (pažeistas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 p. 39 reikalavimas) sienoje kampe) įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, t. y. nustačius tik higienos normos pažeidimą, kuris buvo operatyviai pašalintas, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2018, 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1268-624/2020, 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1377-624/2020 ir kt.).
Šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmių, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo kitos skųstos laikymo sąlygos atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus, todėl nustatytas higienos normos HN 134:2015 pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių, trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo.
Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, konstatuotina, kad šiuo atveju pats pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo V. J. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad V. J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje nuo 2020 m. vasario 6 d. iki 2021 m. balandžio 22 d. buvo pažeista.
Pareiškėjo V. J. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.
Teisėja Laisvutė Kartanaitė