Administracinė byla Nr. A-1703-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04647-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Ž. (J. Ž.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas J. Ž. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1), kurį patikslino (b. l. 93–95), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 1 d.       buvo laikomas kamerose, kurių plotas neatitiko vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimų, tualetas neatskirtas nuo bendros patalpos, todėl buvo matomas pareigūnų ir kitų kalinių, dušai taip pat neatskirti, dėl to buvo pažeistas asmens privatumas, be to, kamerose nėra ventiliacijos. Dėl to, pareiškėjo manymu, yra pagrindas neturtinei žalai atlyginti.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą (b. l. 5–14, 99–106) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, ir prašė taikyti šį terminą. Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų  laikomi kuo trumpesnį laiką. Iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama, kad jie palaikytų tvarką kamerose. Atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Teigė, kad visos kameros įrengtos pagal miegamųjų vietų skaičių, o papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų įrengti ne visada įmanoma dėl kameros ploto. Sanitarinio mazgo įrengimas jį atitveriant 1,5 m aukščio sienele bei šalto vandens tiekimo sistemos įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) nuostatas. Langai pritaikyti vėdinimui, o asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi bėdų dėl pelėsio ar drėgmės. Pareigūnai suimtuosius ir nuteistuosius stebi per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, užkardant konfliktines situacijas ar ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą. Atsakovo teigimu, pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, žalos atsiradimo pagrindų neįrodė, todėl žala nepriteistina.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 13 d. sprendimu               (b. l. 128–133) iš dalies patenkino pareiškėjo J. Ž. skundą. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygas, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimą Lukiškių TI-K nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 1 d. neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis.
7. Teismas pažymėjo, jog atsakovo atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir pareiškėjo reikalavimams prašė taikyti trejų metų senaties terminą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas siekė, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2011 m. liepos 19 d. iki 2016 m. kovo 1 d. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2015 m. rugsėjo 21 d., jį patikslino 2016 m. kovo 30 d. Atsižvelgęs į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų gyvenamąjį plotą vienam asmeniui, kad buvo laikoma tam tikromis sąlygomis. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Teismas, atsižvelgęs į atsakovo prašymą, taikė ieškinio senatį reikalavimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2011 m. liepos 19 d. iki 2012 m. rugsėjo 20 d. Pažymėjo, jog reikalavimui dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki 2016 m. kovo 1 d. trejų metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
9. Teismas nurodė, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Teismo vertinimu, objektyvių pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nenustatyta.
10. Teismas pažymėjo, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį  atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog jis kamerose Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą. Teismas pažymėjo, jog, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.   Iš viso Lukiškių TI-K vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai neatitiko 2,5 dienas. Taigi Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas taip pat teigė, jog kamerose sanitarinis mazgas neatitvertas nuo bendros patalpos, todėl pažeidžiamas asmens privatumas, nėra ventiliacijos. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K mechaninės patalpų vėdinimo sistemos nėra, todėl kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Teismo vertinimu, natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) ir grotų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumas šiuo atveju nenustatytas (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 p., Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.1 p.).
13. Teismas pažymėjo, jog teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo visiškai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos bei įrengti karšto vandens tiekimo sistemą (Taisyklių 14.5 p., Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 p.). Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Teismas atkreipė dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2009 m. kovo 12 d. sprendime byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis      teismas (toliau – ir LVAT) (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Taigi pareiškėjo teisė į privatumą objektyviai galėjo būti pažeista jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, kai vienoje kameroje buvo laikomas kartu su kitais kaliniais.
14. Teismas nurodė, kad administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 4 p., CK 1.138 str. 8 p.). Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas teisės aktų nustatytų ploto reikalavimų neatitinkančioje kameroje itin trumpą laiką, t. y. 2,5 dienos, o įvairiais laikotarpiais, kai kameroje buvo kalinamas vienas, nepatogumų naudodamasis viešu tualetu objektyviai nepatyrė. Dėl nurodytų motyvų teismas pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais nepriteisė ir apsiribojo jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Atkreipė dėmesį, kad ir EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)).
15. Teismas, remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, patenkino pareiškėjo skundą iš dalies (ABTĮ 88 str. 5 p.).

III.

16. Pareiškėjas J. Ž. apeliaciniu skundu (b. l. 140–142) prašo pakeisti ar panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.
17. Pareiškėjas nurodo, kad už padarytą neturtinę žalą turėjo būti teisingai atlyginta. Jam kalint nuolat buvo pažeidžiamas jo privatumas naudojantis tualetu, nepilnai izoliuotu nuo kitos kameros dalies ir prausiantis duše, kur jis buvo matomas kitų asmenų. Pareiškėjas remiasi LVAT 2015 m. liepos 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-412-442/2015, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2015. Teigia, jog teismas nevisapusiškai įvertino įrodymus. Lukiškių TI-K nėra ventiliacijos. Vienam asmeniui turi tekti 5 kv. m ploto, didelę ploto dalį užėmė baldai, sanitarinis mazgas. Pareiškėjas pastebi, jog kitose bylose buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas.
18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 148–150) prašo atmesti apeliacinį skundą.
19. Atsakovas nurodo, kad pateikė duomenis, iš kurių matyti kamerų skaičiai, jų plotai, taip pat jose buvusių asmenų skaičius. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galbūt mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Pažymi, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

20.              Administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjo teisė į tinkamą neturtinės žalos, kurią patyrė būdamas sulaikytas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis Lukiškių TI-K, atlyginimą.

21.              Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 19 d. iki 2016 m. kovo 1 d., skundą dėl netinkamų laikymo sąlygų ir žalos atlyginimo teismui pateikė 2015 m. rugsėjo 21 d., todėl pareiškėjo reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią patyrė nuo 2011 m. liepos 19 d. iki 2012 m. rugsėjo 20 d., taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir šią skundo dalį atmetė.

22.              Teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki 2016 m. kovo 1 d. pareiškėjas buvo 2,5 dienos laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant ginčo laikotarpiu galiojusio Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto reikalavimus, nustatančius, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas taip pat konstatavo, kad sanitarinio mazgo įrengimas kameroje neužtikrina asmens privatumo juo naudojantis, ir sprendimu pripažino pareiškėjo teisės į Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas laikymo Lukiškių TI-K sąlygas pažeidimą, tačiau akcentavo, kad esant pernelyg mažai ploto kameroje buvo laikomas itin trumpą laiką, didelę laiko dalį buvo laikomas vienas, todėl reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė. Pareiškėjo argumentų dėl netinkamos ventiliacijos kamerose, privatumo nebuvimo naudojantis dušu nepripažino pagrįstais.

23.              Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo, nurodė, jog netinkamai buvo įvertintos aplinkybės dėl tinkamos ventiliacijos kamerose nebuvimo, dėl jo privatumo pažeidimo naudojantis sanitarinio mazgo įrenginiais ir dušu, dėl kamerose tenkančio ploto nustatymo, nes nebuvo atsižvelgta į baldams tenkančią vietą. Manė, kad turėjo būti konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

24.              Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, įvertina apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados.

25.              Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.

26.              Nagrinėjant administracines bylas dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, pirmiausia, svarbu pažymėti, jog baudžiamajame įstatyme nustatytų sankcijų, susijusių su asmens laisvės ribojimu, sukeliamos neigiamos pasekmės sudaro būtinąjį bausmės elementą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas). Valstybė, taikydama asmenims įstatyme įtvirtintus laisvės suvaržymus, prisiima dėl šių asmenų atsakomybę, inter alia (lot. k. be kita ko) pozityvias pareigas užtikrinti, kad asmuo laisvės atėmimo vietose nepatirtų didesnių ribojimų nei tie, kurie paprastai būdingi laisvės atėmimo bausmės įgyvendinimui.

27.              Dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusios žalos atlyginimo asmenims klausimas yra glaudžiai susijęs su nežmoniško arba žeminančio elgesio draudimu, kuris įtvirtintas ne tik Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ar Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (7 str. 1 d.), tačiau ir kituose tarptautiniuose dokumentuose, inter alia (lot. k. be kita ko) Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (5 str.), Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (7 str.), 1984 m. gruodžio 10 d. Konvencijoje prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (4 str.).

28.              Nagrinėjant skundus dėl mažo kalinamiems asmenims tenkančio ploto remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuota nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos kalinimo (sulaikymo) sąlygos buvo ,,žeminančios“ Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. spalio 17 d. sprendimo byloje Vladimir Belyayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 9967/06) 30 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017, 2013 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1222/2013).

29.              EŽTT naujausioje savo praktikoje (žr. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.

30. EŽTT ne kartą pabrėžė, jog tam, kad būtų taikomas Konvencijos 3 straipsnis, patiriamos kančios ir sunkumai bet kokiu atveju turi būti didesni, nei neišvengiamas su įkalinimu susijęs kentėjimas. Valstybė privalo užtikrinti, jog asmenys būtų kalinami tokiomis žmogaus orumo nepažeidžiančiomis sąlygomis, kad bausmės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jiems tokių kančių ar sunkumų, kurie viršytų neišvengiamas su įkalinimu susijusias kančias, ir kad jų sveikata bei gerovė būtų tinkamai apsaugotos, atsižvelgiant į praktinius įkalinimo aspektus (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04) 208 p., 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98), 2000 m. spalio 26 d. sprendimo byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96) 92–94 p.).

31. Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, negalima konstatuoti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos, atsižvelgiant į kalinimo trukmę – 2,5 dienos, kai jam kameros ploto teko mažiau negu 3,6 kv. m, net ir įvertinus galimą baldų užimtą plotą, būtų buvę tokios, jog būtų sukėlę jam tokias kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pažymėtina, kad didelę laiko dalį – 397 dienas – jis buvo laikomas kameroje vienas, kitais atvejais tenkantis vienam asmeniui kameros plotas svyravo nuo 3,72 kv. m iki 3,95 kv. m, todėl ir įvertinus baldų užimamą plotą jis turėjo galimybę judėti. Tokias laikymo sąlygas kvalifikuoti kaip prieštaraujančias Konvencijos 3 straipsnio reikalavimams taip pat nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad aptariamu atveju pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas yra tinkama patirtų neigiamų išgyvenimų satisfakcija, laikytina pagrįsta.

32. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog prieiga prie tinkamai įrengtų ir higienos reikalavimus atitinkančių sanitarinių įrenginių yra pirmaeilės svarbos tam, kad kaliniai galėtų išlaikyti asmens orumo jausmą. Higiena ir švara yra ne tik dalis pagarbos, kurią asmenys turi skirti savo kūnui ir savo kaimynams, su kuriais dalijasi patalpomis ilgą laiką, jos taip pat yra sveikatos išsaugojimo sąlyga ir būtinybė. Tikrai humaniška aplinka yra neįmanoma be laisvos prieigos prie tualeto arba galimybės išlikti švariam (žr., pvz., EŽTT 2015 m. sausio 27 d. sprendimo byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimų Nr. 36925/10 ir kt.) 240 p., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08) 114 p.).

33. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], 49 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, 74 p.) (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)).

34. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 157 p., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08) 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

35. Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.).

36. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktas, Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punktas nenumato reikalavimo visiškai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos dalies. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus, vertina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1006-442/2017 ir kt.). Šiuo aspektu taip pat pažymima, jog saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo atveju turi būti parenkami tokie areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017).

37. Tai reiškia, jog net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje                         Nr. A-1348-502/2017). Antai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 šiuo aspektu taip pat buvo vertinama, kad  tualetą atskiriantis audeklas nelaikytas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Kitoje byloje vertinta, jog pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais, kai iš vienos pusės jis visiškai nebuvo atskirtas (suteikiant galimybę tik užsidengti paties pasirūpintu audiniu), nebuvo tinkamai užtikrintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017).

38. Aptartos aktualios teismų praktikos kontekste negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtuose sanitariniuose mazguose nėra užtikrinamas asmens privatumas naudojantis tualetu, pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams pažeidimo pripažinimas būtų tinkama satisfakcija. Laikotarpiai, kai pareiškėjas buvo laikomas kamerose ne vienas, bet su kitais asmenimis, buvo ilgi, per visą kalinimo laiką sudarė 736 dienas, todėl tokios trukmės asmens privatumo pažeidimas negali būti laikomas nežymiu ir nesukėlusiu pareiškėjui tokio intensyvumo išgyvenimų, kurie turėtų būti kompensuojami pinigais.

39. Net ir nesant kitų kumuliatyvių kalinamo asmens laikymo sąlygų pažeidimo, asmens privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimas yra reikšmingas jo teisių į orumą pažeidimas, todėl sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Tais atvejais, kai vienintelis sunkumas, kurį patiria pareiškėjas, yra nepakankamas sanitarinių įrenginių atskyrimas nuo likusios kameros, EŽTT vertina, kad tai yra ne Konvencijos 3 straipsnio, o Konvencijos 8 straipsnio (teisės į privatumą) pažeidimas (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)).

40. Be to, pareiškėjas skundėsi ir kitais jo laikymo sąlygų pažeidimais – privatumo pažeidimu naudojantis dušu bei tinkamos ventiliacijos kamerose nebuvimu. Pastarąjį teiginį pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip neįrodytą, nes byloje nėra duomenų (pvz., Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų), kurie patvirtintų, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nebuvo Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus atitinkančio vėdinimo.

41. Atsakovas nepateikė į bylą jokių atsikirtimų dėl kalinamų asmenų naudojimosi dušais sąlygų, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad maudantis duše buvo pažeidžiamas jo privatumas, nes buvo matomas kitų asmenų ir dėl to jis patyrė nuolatinius neigiamus emocinius išgyvenimus, laikytinos pagrįstomis. Dėl privatumo naudojantis dušu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Nagrinėjamu atveju privatumo pareiškėjui naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat vertintinas kaip Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas, į kurį atsižvelgtina sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dydžio, tačiau jis nėra tokio intensyvumo, kad kitų nustatytų pažeidimų kontekste būtų laikomas prielaida konstatuoti nežmonišką arba žeminantį elgesį, t. y. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

42. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinės instancijos teismo byloje nustatytus pareiškėjo privatumo pažeidimus naudojantis sanitariniais mazgais kamerose ir dušais, į pažeidimo trukmę, į EŽTT panašiais atvejais priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)), iš dalies tenkina pareiškėjo apeliacinį skundą, keičia pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisia pareiškėjui iš atsakovo 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. Ž. (J. Ž.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą pakeisti, panaikinti jo dalį, kuria atmestas pareiškėjo J. Ž. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, ir priteisti pareiškėjui J. Ž. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo-izoliatoriaus kalėjimo, 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                   Audrius Bakaveckas

                                                                                                Artūras Drigotas

                                                                                                Virginija Volskienė