Civiline byla Nr. 3K-3-371/2011

Teisminio proceso Nr.: 2-03-3-06863-2009-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.1; 44.3;

44.5.2.7; 73.1

(S)

LIETUVOS AUKŠCIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. spalio 4 d.

Vilnius             

Lietuvos Aukšciausiojo Teismo Civiliniu bylu skyriaus teiseju kolegija, susidedanti iš teiseju: Gra˛inos Davidonienes, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešejas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posedyje išnagrinejo civiline byla pagal ieškovo If P&C Insurance AS kasacini skunda del Vilniaus apygardos teismo Civiliniu bylu skyriaus teiseju kolegijos 2011 m. vasario 28 d. sprendimo per˛iurejimo civilineje byloje pagal ieškovo If P&C Insurance AS ieškini atsakovei Lietuvos Respublikai del nuostoliu atlyginimo.

Teiseju kolegija

nustate:

I. Ginco esme

Nagrinejamoje byloje kilo gincas del valstybes, kaip laukiniu gyvunu savininkes, deliktines civilines atsakomybes u˛ laukiniu gyvunu padaryta ˛ala aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovas praše teismo priteisti iš atsakoves 6722,26 Lt nuostoliu atlyginimo. Byla nagrineje teismai nustate, kad ieškovas ir UAB „Alsante“ 2007 m. bir˛elio 1 d. sudare draudimo sutarti, kuria Kasko draudimu apdraustos UAB „Alsante“ nuosavybes teise priklausancios išsinuomotos ar lizingo budu isigytos transporto priemones. 2007 m. rugpjucio 7 d., apie 22.20 val., Alytaus r., kelyje Valkininku gele˛inkelio stotis–Daugai–Alytus, ties 42,95 km, ivyko eismo ivykis, kurio metu A. T. vairuojamas automobilis „Nissan 350 Z“ (valst. Nr. CFH 005) susidure su staiga i kelia išbegusia stirna ir buvo apgadintas. Ieškovas ivyki pripa˛ino draud˛iamuoju ir 2007 m. rugsejo 7 d. išmokejo draudejui UAB „Alsante“ 6722,26 Lt draudimo išmoka. Ieškovas pareiške subrogacini reikalavima valstybei, kaip laukiniu gyvunu savininkei, atsakingai u˛ šiu gyvunu padaryta ˛ala.

II. Pirmosios ir apeliacines instanciju teismu sprendimu esme

Vilniaus miesto 3–iasis apylinkes teismas 2010 m. vasario 1 d. sprendimu ieškini patenkino: priteise ieškovui iš atsakoves 6722,26 Lt nuostoliu atlyginimo ir 6 proc. procesiniu palukanu. Teismas konstatavo, kad eismo ivykis ivyko automobiliui susidurus su stirna. Teismas padare išvada, kad u˛ i kelia išbegusios stirnos padaryta ˛ala asmens turtui valstybe atsako be kaltes. Šia išvada teismas grinde Lietuvos Aukšciausiojo Teismo praktika, formuojama šios kategorijos bylose: pagal savo pavojinguma aplinkai laisveje gyvenantis laukinis ˛veris yra ne ma˛iau pavojingas naminiam gyvunui arba asmens ˛inioje esanciam laukiniam gyvunui. Del teisiniu santykiu panašumo šioje byloje del laukinio ˛veries padarytos ˛alos atlyginimo turi buti taikoma CK 6.267 straipsnio 1 dalies, kurioje naminiu gyvunu savininkui nustatyta civiline atsakomybe be kaltes u˛ jo gyvunu padaryta ˛ala, analogija. Valstybe yra laukines gyvunijos savininke, todel turi atsakyti u˛ šiu gyvunu asmens sveikatai ir turtui padaryta ˛ala. Be to, teismas nurode, kad valstybe yra ir krašto reikšmes keliu, taigi ir ginco kelio, kuriame ivyko eismo ivykis, savininke. Teismas sprende, kad valstybe, budama laukines gyvunijos ir krašto reikšmes keliu savininke, pa˛eide teises aktu reikalavimus, nes turejo imtis priemoniu, kuriomis butu nustatomas ir kontroliuojamas avariju skaicius, ju pobudis keliuose, bet jos nepakankamai igyvendintos (nebuvo ˛enklinimo, atitvaru, kitu techniniu priemoniu). Remdamasis Lietuvos automobiliu keliu direkcijos u˛sakymu Vilniaus universiteto Ekologijos instituto parengta studija „Laukiniu gyvunu ir varliagyviu migracija per krašto ir regionines reikšmes kelius“ ir kitais byloje surinktais irodymais teismas nustate, kad ginco kelyje Valkininku gele˛inkelio stotis–Daugai–Alytus nuo 2004 m. vasario 9 d. iki 2007 m. rugpjucio 7 d. ivyko 36 eismo ivykiai, kuriu prie˛astis – susidurimai su ˛verimis. Teismas pabre˛e, kad šis kelias del susidurimu su ˛verimis yra vienas avaringiausiu Lietuvoje, vyksta intensyvus transporto eismas ir laukiniu gyvunu migracija. Techniniu priemoniu, kurios u˛kirstu kelia gyvunams patekti i va˛iuojamaja kelio dali, nebuvo imtasi. Kelio vieta, kurioje ivyko eismo ivykis, yra ruo˛e, kurio 10 kilometru atkarpoje nebuvo jokio ispejamojo ˛enklo. Teismas sprende, kad valstybe tinkamai neigyvendino Susisiekimo ministerijos parengtos Metodikos del avaringu ruo˛u nustatymo valstybines reikšmes keliuose, nes netinkamai ivertinta avaringumo situacija. Esant u˛fiksuotam pakankamai intensyviam eismui šiame kelyje ir dideliam transporto priemoniu susidurimu skaiciui su laukiniais gyvunais, valstybe nebuvo pakankamai rupestinga ir apdairi, kiek buvo butina. Be to, valstybe buvo nustaciusi institucijas, kurios igyvendintu saugaus eismo u˛tikrinimo priemones. Ju veikla, teises ir pareigos aiškiai reglamentuotos (kaupti, sisteminti ir analizuoti statistikos duomenis apie keliu eismo ivykius), taciau institucijos nesilaike teises aktu reikalavimu (Saugaus eismo automobiliu keliais istatymo 6 straipsnio 6 punktas, 9 straipsnio 1 dalis, 10 straipsnis, 11 straipsnio 1 dalis, 7 dalies 4, 5 punktai; Keliu istatymo 5 straipsnio 2 dalis, 15 straipsnis). Teismas atmete atsakoves argumenta, kad 2007 m. rugpjucio 7 d. stirnos staigus išbegimas i kelia buvo pavienis atvejis, nes tai akivaizd˛iai prieštarauja bylos duomenims, paties atsakovo paaiškinimams apie daug susidurimu su gyvunais ginco kelyje. Priešingai, iš bylos duomenu teismas pripa˛ino, kad ˛veriu išbegimas i ginco kelia yra sistemingas ir nuolat pasikartojantis. Esant tokiai statistikai ir aiškiai istatymu reglamentuotai tvarkai del eismo saugumo u˛tikrinimo, valstybe ne tik galejo, bet ir privalejo numatyti laukiniu gyvunu išbegima i kelia. Taip pat teismas nelaike stirnos išbegimo i kelia nelaike nenugalimos jegos (force majeure) aplinkybe.

Vilniaus apygardos teismo Civiliniu bylu skyriaus teiseju kolegija 2011 m. vasario 28 d. sprendimu patenkino atsakoves apeliacini skunda, panaikino Vilniaus miesto 3–iojo apylinkes teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendima ir prieme nauja sprendima – ieškini atmete. Apeliacines instancijos teismas nurode, kad, net ir taikant civiline atsakomybe be kaltes, be ˛alos turi buti nustatytos kitos civilines atsakomybes salygos – neteiseti veiksmai ir prie˛astinis neteisetu veiksmu ir padarytos ˛alos ryšys. Del valstybes neteisetu veiksmu. Teismas konstatavo, kad atsakove neatliko neteisetu veiksmu, nes valstybes kompetentingos institucijos, atsi˛velgdamos i laukiniu gyvunu migracijos ypatumus konkrecioje vietoveje, ju populiacija, emesi reikiamu veiksmu ˛alai del laukiniu gyvunu patekimo i kelia u˛kirsti. Teismas atsi˛velge i tai, kad laukines gyvunijos, kaip valstybes nuosavybes objekto, specifika yra ta, kad valstybes galimybes ja valdyti yra ribotos. Byloje nera duomenu, kad valstybe ar jos institucijos butu pa˛eidusios keliu ˛enklinimo tvarka, susisiekimo ministro 2004 m. liepos 22 d. isakymu Nr. 3-390 patvirtinta Avaringuju ruo˛u nustatymo valstybines reikšmes keliuose metodika ar kitu teises aktu reikalavimus. Šioje civilineje byloje, kai teisinio santykio pobudis lemia veiksmu neteisetumo prezumpcija, atsakove irodymais siekia ja paneigti, tokiu budu ir ieškovas itraukiamas i aktyvaus irodinejimo procesa, nes turi nugincyti atsakoves teikiamus argumentus ir irodymus. Ieškovas nepateike argumentu ir irodymu, kad atsakoves sprendimai del stirnu populiacijos reguliavimo netinkami, neatitiko Laukines gyvunijos, Med˛iokles, kitu istatymu, visuomenes interesu ir pan. Spresdamas del atsakoves veiksmu reguliuojant laukiniu gyvunu populiacija, teismas ivertino tai, kad valstybei tenka ir kita pozityvi pareiga – apsaugoti laukine gyvunija, todel taikomos priemones neturi pa˛eisti derinamu skirtingu interesu pusiausvyros. Apeliacines instancijos teismas nurode, kad ieškovas neirodinejo, jog atsakoves nustatyta laukiniu gyvunu populiacijos kontroliavimo tvarka butu prioritetiškai orientuota tik i gyvunu apsauga ir butu pa˛eista kitu interesu pusiausvyra – šiuo atveju saugumas keliuose. Pagal susisiekimo ministro 2004 m. liepos 22 d. isakymu Nr. 3-390 patvirtinta Avaringuju ruo˛u nustatymo valstybines reikšmes keliuose metodika avaringi ruo˛ai ir „juodosios demes“ nustatomos taikant 500 m ilgio slenkmeni ir jame per ketverius metus ivykusiu avariju skaiciu. Teismas sprende, kad statistika, jog nuo 2004 m. vasario 9 d. iki 2007 m. rugpjucio 7 d. del ˛veriu išbegimo i kelia ivyko 36 eismo ivykiai, objektyviai nepagrind˛ia butinybes irengti specialu ˛enkla. Del prie˛astinio ryšio. Apeliacines instancijos teismas padare išvada, kad nustacius, jog atsakove neatliko neteisetu veiksmu, nera pagrindo konstatuoti prie˛astinio atsiradusios ˛alos ir atsakoves veiksmu ryšio. Kompetentingu valstybes instituciju sprendimu del gyvunu populiacijos reguliavimo priemima teismas taip pat vertino kaip atsakoves pozityvu veikima, kuriuo paneigiama veiksmu neteisetumo prezumpcija ir nugincijamas teisiškai reikšmingas prie˛astinis ryšys del ieškovo patirtu nuostoliu. Be to, Vilniaus apygardos teismas pabre˛e, kad kelio ˛enklo „Laukiniai ˛verys“ nebuvimas kelio ruo˛e, kuriame ivyko nagrinejamas eismo ivykis, net jei ir butu laikomas atsakovo neteisetu neveikimu, negali buti vertinamas kaip teisiškai reikšmingas, nulemes ieškovo nuostolius (CK 6.247 straipsnis). Del netinkamo irodymu vertinimo. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ivertino irodymus, todel šio teismo išvada, jog A. T. vairuojamas automobilis susidure su i kelia išbegusia stirna, nepakankamai pagrista irodymais. Apeliacines instancijos teismas pabre˛e, kad ši pirmosios instancijos teismo išvada pagrista tik ieškovo paaiškinimais, paties teismo samprotavimais  ir prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas nenustate, kokiomis aplinkybemis automobilio „Nissan 350 Z“ vairuotojas susidure su gyvunu. Byloje nera informacijos apie pati gyvuna. Duomenys apie ivykusio eismo ivykio aplinkybes neinformatyvus ir nepakankami. Tyrimas atliktas nevisiškai ir neišsamiai. Del atleidimo nuo civilines atsakomybes. Vilniaus apygardos teismas pabre˛e, kad ieškinys negalejo buti tenkinamas taip pat del CK 6.253 straipsnio 5 punkte nustatytos aplinkybes (civiline atsakomybe netaikoma, kai nukentejes asmuo buvo prisiemes ˛alos rizika), nes ieškovas yra draudimo kompanija, u˛siimanti riziku draudimo veikla. Jis draudimo sutartimi prisieme laukiniu gyvunu turtui padarytu nuostoliu atlyginimo rizika. Apeliacines instancijos teismas sprende, kad yra savarankiškas pagrindas netaikyti atsakovei civilines atsakomybes, nes prisiimta rizika yra specifine – valstybe, budama laukines gyvunijos savininke, turi itin ribotas galimybes ja disponuoti bei ja valdyti. Nagrinejamu atveju buvo imtasi visu teisetu veiksmu, u˛tikrinanciu gyvunijos apsaugos ir visuomenes saugumo keliuose pusiausvyra. Be to, Vilniaus apygardos teismas atsi˛velge i laukinei gyvunijai padaryta ˛ala.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civiliniu bylu skyriaus teiseju kolegijos 2011 m. vasario 28 d. sprendima ir palikti galioti Vilniaus miesto 3–iojo apylinkes teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendima. Kasacinis skundas grind˛iamas tokiais argumentais:

1. Del deliktines civilines atsakomybes rušies. Apeliacines instancijos teismas pa˛eide CK 6.267 straipsnio 1 dali, nes nepagristai atsisake atsakovei taikyti civiline atsakomybe be kaltes. Kasatore teigia, kad valstybe, kaip laukinio ˛veries, kuris padare ˛alos, savininke, taikant pagal analogija CK 6.267 straipsnio 1 dali, u˛ padaryta ˛ala atsako be kaltes.
2. Del deliktines civilines atsakomybes be kaltes salygu. Vilniaus apygardos teismas turejo nustatineti ne visas keturias civilines atsakomybes salygas, bet tik tris iš ju: 1) laukinio ˛veries galimumo valdyti fakta; 2) ˛alos asmeniui padaryma; 3) ˛alos prie˛astini ryši su ivykiu, kuriame dalyvavo laukinis ˛veris. ˇalos padarymo faktas irodo neteiseta neveikima. Valstybes instituciju sprendimu del gyvunu populiacijos reguliavimo priemimas savaime nepatvirtina atsakovo teiseto veikimo. Rupestingas ir apdairus savininkas turejo reaguoti i kelyje vykusius eismo ivykius, ju skaiciu, imtis priemoniu, kad jiems butu u˛kirstas kelias (statyti specialius kelio ˛enklus, u˛tvarus, garso barjerus, irengti ˛veris atbaidanciu kvapu priemones). Atsakovas to nesieme, nors turejo informacijos, kad 2004–2007 metais ivyko 36 eismo ivykiai del i kelia išbegusiu laukiniu gyvunu. Tai, kasatoriaus teigimu, patvirtina atsakovo nerupestinguma ir prie˛astini ˛alos ir atsakovo neteiseto neveikimo ryši.
3. Vilniaus apygardos teismo išvada, kad byloje nepakanka duomenu irodyti laukinio ˛veries išbegimo i kelia fakta, yra nepagrista, nes, kasatoriaus vertinimu, iš byloje surinktu duomenu galima daryti labiau tiketina išvada, kad eismo ivykis ivyko susidurus su stirna. Kasatorius tvirtina, kad, vertindamas irodymus, teismas pa˛eide tiketinumo taisykle.
4. Del nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos. Apeliacines instancijos teismas nesivadovavo kasacinio teismo praktika, formuojama savo aplinkybemis analogiškose bylose, kad laisveje gyvenanciu laukiniu gyvunu padaryta ˛ala del eismo ivykio valstybiniame kelyje, kuriame nesiimta pakankamu saugumo priemoniu (kelio ˛enklu ir u˛tvaru), atlygina valstybe (Lietuvos Aukšciausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilineje byloje UAB ,,If draudimas“ v. Lietuvos Respublika, byla Nr. 3K-3-138/2009; 2009 m. lapkricio 23 d. nutartis civilineje byloje AB If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, byla Nr. 3K-3-509/2009).
5. Del irodymu vertinimo taisykliu. Apeliacines instancijos teismas be pagrindo remesi susisiekimo ministro 2004 m. liepos 22 d. isakymu Nr. 3-390 patvirtinta Avaringu ruo˛u nustatymo valstybines reikšmes keliuose metodika ir ja remdamasi nepagristai nusprende, kad ginco kelio ruo˛as yra saugus. Kasatorius teigia, kad pagal nurodyta metodika nenustatoma kelio avaringumo, susijusio su laukiniu gyvunu sukeltais eismo ivykiais, bukle. Be to, pagal metodika vertinamas tik tu eismo ivykiu avaringumas, kuriuose ˛uvo ar su˛eisti ˛mones, bet neskaiciuojami susidurimo su laukiniais gyvunais ivykiai, kuriu metu ˛mones nenukentejo. Be to, metodika nepaskelbta „Valstybes ˛iniose“. Del šiu prie˛asciu, kasatoriaus teigimu, teismas negalejo remtis nurodyta metodika.
6. Apeliacines instancijos teismas nepagristai remesi irodymu apie stirnu populiacija ir jos reguliavima, nes jame nurodyta bendro pobud˛io informacija, nepateikta duomenu apie ginco kelio sauguma, gyvunu galima keliama pavoju keliuose, neatsi˛velgta kaip i kriteriju nustatant ˛veriu sumed˛iojimo limitus.
7. Vilniaus apygardos teismas nepagristai kasatoriui priskyre našta paneigti aplinkybes apie stirnu populiacija ir jos reguliavima.
8. Del atleidimo nuo deliktines civilines atsakomybes be kaltes salygu. Vilniaus apygardos teismas netinkamai aiškino ir taike CK 6.253 straipsnio 5 dali, nes kasatoriaus prisiimta rizika del nuostoliu atsiradimo pagal draudimo sutarti nepagristai prilygino nukentejusio asmens veiksmams, del kuriu kaltas pats kasatorius ir del kuriu atsirado nuostoliu (CK 6.253 straipsnio 5 dalis). Teismas padare šia teises aiškinimo ir taikymo klaida, nes nesusiejo jos su kasatoriaus reikalavimo pobud˛iu, nustatytu CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje. Kasatorius pareiške subrogacini reikalavima, t. y. pasinaudojo istatyme nustatyta teise susigra˛inti išmoketas draudimo išmokas iš u˛ padaryta ˛ala atsakingo asmens. Priskirdamas draudimo sutartimi draudiko prisiimta rizika nukentejusiojo kaltiems veiksmams (CK 6.253 straipsnio 1 dalis), teismas paneige draudiko teise i subrogacini reikalavima. Pagal CK 6.253 straipsnio 5 dali gali buti vertinami tik nukentejusiojo (draudejo ar apdraustojo), bet ne draudiko veiksmai.
9. Apeliacines instancijos teismas turejo vertinti kasatoriaus ir ˛alos patyrusio asmens veiksmus ne pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalyje, bet 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytas atleidimo nuo atsakomybes aplinkybes, nes civilines atsakomybes be kaltes atveju (koks ir yra šioje byloje sprend˛iant laukiniu gyvunu padarytos ˛alos atlyginimo klausima) atleidimo nuo atsakomybes be kaltes salygos reglamentuotos ne bendrojoje teises normoje (CK 6.253 straipsnio 5 dalis), bet specialiojoje (CK 6.270 straipsnio 1 dalis).

Atsakovas pateike atsiliepima i kasacini skunda, taciau Lietuvos Aukšciausiojo Teismo Civiliniu bylu skyriaus teiseju atrankos kolegija 2011 m. bir˛elio 21 d. nutartimi atsiliepima i kasacini skunda atsisake priimti kaip neatitinkanti istatymo reikalavimu.

Teiseju kolegija

konstatuoja:

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Del valstybes civilines atsakomybes u˛ laukinio gyvuno eismo ivykio metu padaryta ˛ala rušies ir salygu

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacines instancijos teismas pa˛eide CK 6.267 straipsnio 1 dali, nes nepagristai atsisake atsakovei taikyti civiline atsakomybe be kaltes u˛ laukinio gyvuno padaryta ˛ala, ivykus eismo ivykiui.

Pasisakydama del šio argumento teiseju kolegija atkreipia demesi i tai, kad atsakomybes u˛ gyvunu padaryta ˛ala bendrasis reglamentavimas pateiktas CK 6.267 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laukiniu ˛veriu padaryta ˛ala atlyginama istatymu nustatyta tvarka. Tokia istatymo nuostata reiškia, kad laukinio ˛veries padaryta ˛ala pagal istatyma turi buti atlyginama, taciau Civiliniame kodekse nedetalizuota ˛alos atlyginimo tvarka. Nurodytos tvarkos taip pat nebuvo nustatyta ir šiai bylai išspresti reikšmingo eismo ivykio metu. Taigi nagrinejamu atveju susiduriama su istatymo spraga. Lietuvos Aukšciausiojo Teismo Civiliniu bylu skyriaus teiseju kolegiju 2009 m. kovo 24 d. ir 2009 m. lapkricio 23 d. nutartyse, priimtose civilinese bylose UAB ,,If draudimas“ v. Lietuvos Respublika, bylu Nr. 3K-3-138/2009 ir Nr. 3K-3-509/2009, konstatuota, kad, sprend˛iant del laukinio ˛veries padarytos ˛alos atlyginimo, pagal analogija taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalis. Taciau velesneje jurisprudencijoje kasacinis teismas detalizavo istatymo analogijos taikymo laukiniu ˛veriu ˛alos atlyginimo civiliniams teisiniams santykiams galimybe bei salygas ir konstatavo, kad pagal istatymo analogija ginco santykiams taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad laukiniu gyvunu padaryta ˛ala privalo atlyginti ju savininkas (valdytojas). Taciau, atsi˛velgiant i CK 1.8 straipsnio 3 dalyje itvirtinta draudima taikyti pagal analogija specialiasias teises normas, t. y. bendruju taisykliu išimtis nustatancias normas, CK 6.267 straipsnio 1 dalyje itvirtintas atsakomybes u˛ naminiu gyvunu arba asmens ˛inioje esanciu laukiniu gyvunu padaryta ˛ala teisinis reglamentavimas (šios atsakomybes ypatybe yra ta, kad u˛ nurodytu gyvunu padaryta ˛ala savininkas (valdytojas) atsako be kaltes), sprend˛iant del laukinio ˛veries padarytos ˛alos atlyginimo, netaikoma šios teises normos specialioji nuostata del atsakomybes be kaltes. Taigi CK 6.267 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybe u˛ gyvunu padaryta ˛ala nagrinejamos bylos ad hoc atveju taikytina nustatant visas CK 6.246–6.249 straipsniuose itvirtintas butinasias civilinei atsakomybei kilti salygas (Lietuvos Aukšciausiojo Teismo Civiliniu bylu skyriaus teiseju kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilineje byloje UAB ,,If draudimas“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-338/2011).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra nurodes, kad teismu precedentai yra teises šaltiniai - auctoritate rationis; remimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismu praktikos, kartu ir Konstitucijoje itvirtinto teisingumo principo, igyvendinimo salyga. Del to teismu precedentai negali buti nemotyvuotai ignoruojami. Kad deramai atliktu šia savo funkcija, precedentai turi buti aiškus. Teismu precedentu, kaip teises šaltiniu, reikšmes negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismu precedentais reikia itin apdairiai. Pabre˛tina, kad teismams sprend˛iant bylas precedento galia turi tik tokie ankstesni teismu sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kuriu faktines aplinkybes yra tapacios arba labai panašios i tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi buti taikoma ta pati teise, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentu konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismu sprendimai) turi buti vadovaujamasi aukštesnes instancijos (aukštesnes grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsi˛velgtina i precedento sukurimo laika ir kitus turincius reikšmes veiksnius, kaip antai: i tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusia teismu praktika, ar yra pavienis atvejis; i sprendimo argumentacijos itikinamuma; i sprendima priemusio teismo sudeti (i tai, ar atitinkama sprendima prieme vienas teisejas, ar teiseju kolegija, ar išplestine teiseju kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudetis); i tai, ar del ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teiseju atskiruju nuomoniu; i galimus reikšmingus pokycius (socialinius, ekonominius ir kt.), ivykusius priemus atitinkama precedento reikšme turinti teismo sprendima, ir kt. <...> tais atvejais, kai teismu praktikos koregavimas yra neišvengiamai, objektyviai butinas, teismai gali nukrypti nuo juos ligi tol saisciusiu ankstesniu precedentu ir sukurti naujus, taciau tai turi buti daroma deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant.

Teiseju kolegijos vertinimu, šioje byloje, sprend˛iant del teises normu, reglamentuojanciu valstybes civiline atsakomybe u˛ laukinio gyvuno eismo ivykio metu padaryta ˛ala bei šios atsakomybes salygas, aiškinimo ir taikymo, precedentu galia turi visos trys nurodytos Lietuvos Aukšciausiojo Teismo Civiliniu bylu skyriaus teiseju kolegiju nutartys. Esant ju (precedentu) konkurencijai, teiseju kolegija, atsi˛velgusi i nurodytu kasacinio teismo nutarciu priemimo laika bei jose išdestytus argumentus, sprend˛ia, jog šioje byloje kaip precedentu vadovautinasi veliausia iš ju, t. y. Lietuvos Aukšciausiojo Teismo Civiliniu bylu skyriaus teiseju kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartimi, priimta civilineje byloje UAB ,,If draudimas“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-338/2011, ir konstatuoja, kad valstybes civilinei atsakomybei u˛ laukinio gyvuno eismo ivykio metu padaryta ˛ala taikyti nustatytinos visos CK 6.246–6.249 straipsniuose itvirtintos butinosios civilinei atsakomybei kilti salygos.

Laukines gyvunijos istatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laisveje gyvenantys laukiniai gyvunai nuosavybes teise priklauso valstybei. Taigi u˛ stirnos, kaip laukinio gyvuno (laukinio ˛veries), eismo ivykio metu padaryta ˛ala, nustacius visas butinasias civilinei atsakomybei kilti salygas, privaletu atsakyti šio laukinio gyvuno savininke – valstybe. Del nurodytu prie˛asciu teiseju kolegija atmeta kaip nepagristus kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad šioje byloje valstybei taikytina grie˛toji civiline atsakomybe, apeliacines instancijos teismas nepagristai atsisake atsakovei taikyti civiline atsakomybe be kaltes ir pa˛eide CK 6.267 straipsnio 1 dali, netinkamai taike CK 6.270 straipsnio 1 dali.

Del proceso teises normu, reglamentuojanciu irodymu vertinima, taikymo, šioje byloje konstatuojant aplinkybes del automobilio susidurimo su stirna egzistavima arba neegzistavima

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dali irodinejimo tikslas – tai teismo isitikinimas, pagristas byloje esanciu irodymu tyrimu ir ivertinimu, kad tam tikros aplinkybes, susijusios su ginco dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. fakta galima pripa˛inti irodytu, jeigu byloje esanciu irodymu, kuriuos visapusiškai, laikydamasis irodymu vertinimo taisykliu, ivertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo isitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas ivertina irodymus pagal vidini savo isitikinima, pagrista visapusišku ir objektyviu aplinkybiu, kurios buvo irodinejamos proceso metu, išnagrinejimu, vadovaudamasis istatymais; jokie irodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Ivertindamas irodymus, teismas turi ivertinti kiekvieno irodymo irodomaja reikšme ir iš irodymu viseto duomenu padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno irodymo irodomaja reikšme reikia nustatyti, koks jo ryšys su irodinejimo dalyku, ar tas irodymas yra leistinas, patikimas, ar nera suklastojimo po˛ymiu, ar tinkamai buvo paskirstytos irodinejimo pareigos, ar nepaneigtos pagal istatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudiciniu faktu. Irodymu patikimuma patvirtina faktiniu duomenu (inormacijos), gautu iš keleto irodinejimo priemoniu, tapatumas. Sprend˛iant vieno ar kito irodymo patikimumo klausima, svarbu išsiaiškinti, ar nera priešaravimu tarp faktiniu duomenu, gautu iš tos pacios rušies ar skirtingu irodinejimo priemoniu. Vertindamas irodymu viseta, teismas turi isitikinti, kad pakanka duomenu išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nera esminiu prieštaravimu, paneigianciu tokias išvadas. Teismas, vertindamas irodymus, turi vadovautis ne tik irodinejimo taisyklemis, bet ir logikos desniais, pagal vidini isitikinima padaryti nešališkas išvadas. Civiliniame procese irodinejimas turi savo specifika – nereikalaujama absoliutaus teismo isitikinimo. Ši išvada ne karta pabre˛ta kasacinio teismo praktikoje (pavyzdd˛iui, Lietuvos Aukšciausiojo Teismo Civiliniu bylu skyriaus teiseju kolegijos 2008m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilineje byloje S. M. v. UAB „Yazaky Wiring Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsejo 30 d. nutartis, priimta civilineje byloje N. C. v. Socialinio aprupinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje, bylos Nr. 3K-3-439/2008; ir kt.).

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, ivertines faktinius bylos duomenis, nustate aplinkybe, kad 2007 m. rugpjucio 7 d. A. T. vairuojamas automobilis susidure su laukiniu gyvunu – stirna. Apeliacines instancijos teismas padare išvada, kad byloje surinkti irodymai nera pakankami aplinkybes, jog susidurimas ivyko butent su laukiniu gyvunu, egzistavimo nustatymui. Teiseju kolegija, ivertinusi faktinius bylos duomenis bei teismu procesiniu sprendimu motyvus, pripa˛ista pagristu kasacinio skundo argumenta, kad tokia apeliacines instancijos teismo išvada padaryta netinkamai pritaikius irodymu vertinimo taisykles (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 177 straipsnio 1, 2 dalys, 185 straipsnis). Teiseju kolegijos vertinimu, šioje byloje surinkti irodymai teike pagrinda konstatuoti egzistavus faktine aplinkybe, jog 2007 m. rugpjucio 7 d. A. T. vairuojamas automobilis susidure su laukiniu gyvunu – stirna, ir pirmosios instancijos teismas tokios aplinkybes buvima konstatavo nepa˛eisdamas irodymu vertinimo taisykliu bei tinkamai tai motyvuodamas. Del to teiseju kolegija, nagrinedama byla kasacine tvarka, remiasi nurodyta pirmosios instancijos teismo nustatyta faktine bylos aplinkybe (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Del deliktines civilines atsakomybes u˛ laukinio gyvuno padaryta ˛ala taikymo nagrinejamoje byloje

Kasacinis teismas, aiškindamas deliktines civilines atsakomybes taikyma, nurodytoje precedentineje 2011 m. liepos 21 d. nutartyje, priimtoje civilineje byloje UAB ,,If draudimas“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-338/2011, yra konstataves, kad tiek grie˛tosios civilines atsakomybes, t. y. atsakomybes be kaltes, atveju, tiek tuo atveju, kai atsakoma esant kaltei, asmuo, siekiantis igyvendinti teise i ˛alos atlyginima, privalo irodyti tris likusias butinasias civilines atsakomybes salygas: ˛ala (nuostolius), neteisetus veiksmus (neteiseta neveikima) ir prie˛astini atsiradusios ˛alos bei neteisetu veiksmu (neteiseto neveikimo) ryši; net grie˛tosios atsakomybes atveju ˛ala patyrusiam asmeniui nepakanka irodyti tik ˛ala (nuostolius) tam, kad atsirastu skolininko pareiga atlyginti kitos šalies patirtus nuostolius. Taip pat nurodytoje nutartyje yra išaiškinta, kad, sprend˛iant del laukinio ˛veries savininko atsakomybes, konkreciai – del jo veiksmu, imantis priemoniu ˛alai, sukeliamai laukiniu ˛veriu, išvengti, pakankamumo, be kita ko, turi buti atsi˛velgiama ir i laukiniu ˛veriu, kaip valstybes nuosavybes objekto, specifika, bei ribotas tokiu ˛veriu savininko galimybes juos valdyti, nes akivaizdu, kad laukiniu ˛veriu savininko galimybe valdyti šiuos ˛veris ir naminiu gyvunu savininko arba asmens, kurio ˛inioje yra laukiniai gyvunai, galimybes valdyti bei kontroliuoti tokius gyvunus, kad jie nesukeltu ˛alos, skiriasi. Be to, joje (nutartyje) yra pa˛ymeta, kad atsakovo veiksmu neteisetuma, kaip civilines atsakomybes salyga, privalo irodyti ieškovas. Taigi, šioje byloje atmestini kaip nepagristi kasacinio skundo argumentai, kuriais kasatorius apeliuoja i tai, jog ˛alos padarymo faktas irodo atsakovo neteiseta neveikima, byla nagrinejes apeliacines instancijos teismas turejo nustatineti ne atsakovo neteisetus veiksmus (neteiseta neveikima), o laukinio ˛veries galimumo valdyti fakta, apeliacines instancijos teismas netinkamai paskirste šalims irodinejimo pareiga.

Šioje byloje nustatyta, kad 2007 m. rugpjucio 7 d. apie 22 val. 20 min., esant tamsiam paros metui, krašto kelyje Nr. 128 Valkininku gele˛inkelio stotis–Daugai–Alytus ties 42,95 kilometru, kur kelias eina per miška, ivyko eismo ivykis, kurio metu A. T. vairuojamas automobilis susidure su i kelia išbegusia stirna. Apeliacines instancijos teismas ieškini atmete motyvuodamas, be kita ko, tuo, kad atsakovas neatliko neteisetu veiksmu, nera pagrindo konstatuoti prie˛astinio atsiradusios ˛alos ir atsakovo veiksmu ryšio. Kasatorius, nesutikdamas su tokiomis apeliacines instancijos teismo išvadomis, teigia, kad: valstybes instituciju sprendimu del gyvunu populiacijos reguliavimo priemimas savaime nepatvirtina atsakovo teiseto veikimo; rupestingas ir apdairus savininkas turejo reaguoti i kelyje vykusius eismo ivykius, ju skaiciu (2004–2007 metais ivyko 36 eismo ivykiai del i kelia išbegusiu laukiniu gyvunu), imtis priemoniu, kad jiems butu u˛kirstas kelias (statyti specialius kelio ˛enklus, u˛tvarus, garso barjerus, irengti ˛veris atbaidanciu kvapu priemones), taciau atsakovas to nesieme ir tai patvirtina jo nerupestinguma bei prie˛astini ˛alos ir atsakovo neteiseto neveikimo ryši; apeliacines instancijos teismas be pagrindo remesi susisiekimo ministro 2004 m. liepos 22 d. isakymu Nr. 3-390 patvirtinta Avaringu ruo˛u nustatymo valstybines reikšmes keliuose metodika. Anot kasatoriaus, apeliacines instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, formuojamos savo aplinkybemis analogiškose bylose, kad laisveje gyvenanciu laukiniu gyvunu padaryta ˛ala del eismo ivykio valstybiniame kelyje, kuriame nesiimta pakankamu saugumo priemoniu (kelio ˛enklu ir u˛tvaru), atlygina valstybe (Lietuvos Aukšciausiojo Teismo Civiliniu bylu skyraius teiseju kolegijos 2009 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilineje byloje UAB ,,If draudimas“ v. Lietuvos Respublika, byla Nr. 3K-3-138/2009; 2009 m. lapkricio 23 d. nutartis, priimta civilineje byloje AB If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, byla Nr. 3K-3-509/2009).

Teiseju kolegija pripa˛ista pagristu kasacinio skundo argumenta, kad apeliacines instancijos teismas negalejo remtis susisiekimo ministro 2004 m. liepos 22 d. isakymu Nr. 3-390 patvirtinta Avaringu ruo˛u nustatymo valstybines reikšmes keliuose metodika (toliau – Metodika), nes ji nepaskelbta „Valstybes ˛iniose“. Pagal Lietuvos Respublikos istatymu ir kitu teises aktu skelbimo ir isigaliojimo tvarkos istatymo 11 straipsnio 1 dali ministru, Vyriausybes istaigu, kitu valstybes valdymo instituciju vadovu ir kolegialiu instituciju norminiai teises aktai isigalioja kita diena po ju paskelbimo „Valstybes ˛iniose“, jeigu paciuose teises aktuose nenustatyta velesne ju isigaliojimo data (ˇin., 2002, Nr. 124-5626). Pa˛ymetina ir tai, kad pagal nurodyta Metodika eismo ivykis suprantamas kaip ivykis kelyje, kurio metu dalyvaujant judanciai transporto priemonei, ˛uvo ir (ar) buvo su˛eista ˛moniu (Metodikos 2.2 papunktis), taigi toks, kaip šiai bylai išspresti reikšmingas eismo ivykis, kuriame ne˛uvo ir nebuvo su˛eista ˛moniu, nepateko i jos (Metodikos) reguliavimo sfera. Teiseju kolegijos vertinimu, šis nustatytas netinkamas materialiosios teises taikymas neteikia pagrindo naikinti apskusta apeliacines instancijos teismo sprendima, nes nevertintinas kaip turejes itakos priimti neteiseta sprendima (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Pa˛ymetina, kad materialiosios teises normos konkrecioje civilineje byloje turi buti taikomos pagal jose (normose) nurodytas ju taikymo salygas ir toje byloje nustatytas konkrecias faktines aplinkybes, reikšmingas tai bylai išspresti. Šioje byloje priimtame sprendime apeliacines instancijos teismas pagristai vadovavosi tuo, kad kiekvieno ginco, kylancio tu paciu teisiniu santykiu pagrindu, sprendima lemia ne tik tokiu santykiu tapatumas, bet ir kiekvienos situacijos individualumas, t. y. faktiniu aplinkybiu skirtumai, kad, nepaisant skolininko kaltes prezumpcijos, kiekvienoje byloje turi buti individualiai nustatomos kitos civilines atsakomybes salygos – atsakovo veiksmu neteisetumas, ˛alos dydis, vertinami paties nukentejusiojo veiksmai, rizikos prisiemimas ir kalte (CK 6.253 straipsnio 5 dalis, 6.248 straipsnis), patirtu nuostoliu prie˛astinis ryšys su atsakovo veiksmu (veikimo, neveikimo) rezultatu. Sprend˛iant del laukinio gyvuno – stirnos - savininko atsakomybes, konkreciai – del jo veiksmu, imantis priemoniu ˛alai, sukeliamai laukiniu ˛veriu, išvengti, pakankamumo, šioje byloje, be kita ko, turi buti atsi˛velgiama i situacija toje kelio vietoje (ivykio vietoje, o ne visame kelyje Valkininku gele˛inkelio stotis–Daugai–Alytus), kuriame ivyko šiai bylai išspresti reikšmingas eismo ivykis, taip pat i šio eismo ivykio aplinkybes.

Teiseju kolegijos vertinimu, šioje byloje apeliacines instancijos teismas padare faktinius bylos duomenis ir nustatytas faktines bylos aplinkybes atitinkancias išvadas, kad: nera pagrindo teigti, jog atsakovas nesieme pakankamu priemoniu stirnu populiacijai kontroliuoti; byloje nera duomenu, kad valstybe ar jos institucijos butu pa˛eidusios keliu ˛enklinimo tvarka, teises aktu reikalavimus. Kasacinio skundo argumentai nepaneigia nurodytu apeliacines instancijos teismo išvadu ir neteikia pagrindo padaryti kitokias, nei nurodytos, išvadas. Bylos duomenys apie transporto priemoniu susidurimus su laukiniais gyvunais visame krašto kelyje Nr. 128 Valkininku gele˛inkelio stotis–Daugai–Alytus iki šiai bylai išspresti aktualaus eismo ivykio, ivykusio 2007 m. rugpjucio 7 d., atsi˛velgiant i tu susidurimu ivykimo vietas, neteikia pagrindo padaryti pagrista išvada, kad jau iki nurodyto eismo ivykio egzistavo butinybe toje kelio vietoje atsakovui, imantis priemoniu laukiniu gyvunu sukeliamai ˛alai išvengti, statyti specialius kelio ˛enklus, u˛tvarus ir pan. Kita vertus, apeliacines instancijos teismas pagristai nurode, kad ir tuo atveju, jeigu ispejamojo ˛enklo „Laukiniai gyvunai“ neirengimas butu traktuojamas kaip atsakovo neteisetas neveikimas, tai to nepakaktu teisiškai reikšmingam prie˛astiniam tokio neveikimo ir ieškovo nuostoliu ryšiui konstatuoti. Faktiniai bylos duomenys rodo, kad kompetentingos valstybes institucijos seke avaringumo ginco kelyje situacija ir tendencijas. Vilniaus universiteto Ekologijos instituto rekomendacijos „Laukiniu gyvunu ir varliagyviu migracija per krašto ir rajonines reikšmes automobiliu kelius“ parengtos po šiai bylai aktualaus eismo ivykio, todel negalima pripa˛inti buvus valstybes neveikima del to, kad valstybes institucijos nepaise šiu rekomendaciju. Nagrinejamos bylos kontekste pa˛ymetina, kad pagal Vyriausybes 2002 m. gruod˛io 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintu Keliu eismo taisykliu (toliau – KET) 173 punkta (redakcija, galiojusi 2007 m. rugpjucio 7 d.) vairuotojas privalo va˛iuoti neviršydamas leistino greicio; pasirinkdamas va˛iavimo greiti, turi atsi˛velgti i va˛iavimo salygas, ypac vietoves reljefa, kelio ir transporto priemones bukle ir krovini, meteorologines salygas, taip pat eismo intensyvuma, kad galetu sustabdyti transporto priemone iki bet kurios iš anksto numatomos kliuties; turi suletinti greiti ir prireikus sustoti, jeigu to reikia del susidariusiu aplinkybiu, ypac kai blogas matomumas. Pagal KET 178 punkta vairuotojams, neturintiems dveju metu vairavimo sta˛o, taip pat asmenims, kurie mokosi vairuoti, leid˛iama va˛iuoti automagistralese ir greitkeliuose ne didesniu kaip 90 km/h greiciu, kituose keliuose – ne didesniu kaip 70 km/h greiciu. Pa˛ymetina ir tai, kad apeliacines instancijos teismo posed˛io metu kaip liudytojas apklaustas A. T., kurio vairuojamas automobilis 2007 m. rugpjucio 7 d. susidure su stirna, apie eismo ivyki parode, kad: jis va˛iavo apie 90 km/h greiciu, nors galiojo taisykle, ribojanti greiti iki 70 km/h; buvo tamsu ir va˛iavo isijunges ilgasias šviesas; stirna pamate, kai atstumas iki jos buvo apie 50 metru; stabde, taciau susidurimo išvengti negalejo ir stirna atsitrenke i automobili (T. 1, b. l. 238). Teiseju kolegijos vertinimu, šio liudytojo (vairuotojo) parodymu faktiniai duomenys, atsi˛velgiant i vairuotojui nustatytas pareigas neviršyti leistino greicio, ivertinti va˛iavimo salygas, paros laika ir pasirinkti saugias vairavimo salygas, teikia pagrinda konstatuoti, kad šiai bylai išspresti reikšmingo eismo ivykio metu automobilio vairuotojas nebuvo toks rupestingas ir apdairus, koks turejo buti.

Atsi˛velgusi i apskusto apeliascines instancijos teismo sprendimo motyvus, skirtingas faktines šios bylos ir bylu Nr. 3K-3-138/2009 bei Nr. 3K-3-509/2009, kuriose buvo priimtos Lietuvos Aukšciausiojo Teismo Civiliniu bylu skyriaus teiseju kolegiju 2009 m. kovo 24 d. ir 2009 m. lapkricio 23 d. nutartys, aplinkybes, teiseju kolegija nepripa˛ista , kad egzistuoja apskusto apeliacines instancijos teismo sprendimo panaikinimo pagrindas del nesivadovavimo Lietuvos Aukšciausiojo Teismo Civiliniu bylu skyriaus teiseju kolegiju 2009 m. kovo 24 d. ir 2009 m. lapkricio 23 d. nutartyse, priimtose civilinese bylose UAB ,,If draudimas“ v. Lietuvos Respublika, bylu Nr. 3K-3-138/2009 ir Nr. 3K-3-509/2009, išdestytais teises aiškinimo bei taikymo išaiškinimais.

Del draudimo rizikos prisiemimo, kaip esmines draudimo sutarties salygos, atribojimo nuo nukentejusio asmens veiksmu prisiimant rizika, kaip atleidimo nuo civilines atsakomybes pagrindo

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacines instancijos teismas neteisingai aiškino ˛alos del eismo ivykio, transporto priemonei susidurus su stirna, prisiemimo rizika, kaip draudimo rizikos prisiemima ir ši fakta pripa˛ino savarankišku pagrindu atleisti valstybe nuo civilines atsakomybes. Teiseju kolegija su šiuo argumentu sutinka.

Pa˛ymetina, kad draudimo sutartis yra rizikos sutartis, nes naudos gavimas, draudiko pareigos dydis priklauso nuo tam tikro ivykio buvimo ar nebuvimo (CK 6.160 straipsnio 3 dalis). Viena iš privalomuju draudimo sutarties salygu yra draudimo rizika. Tai pagrindine draudimo sutarties salyga, kuri išreiškia draudimo sutarties esme paskirti – apsaugoti draudejo (naudos gavejo) interesus, prisiimant draudimo sutartyje sulygto draud˛iamojo ivykio atsiradimo tikimybe. Taigi draudimo rizika yra pavojaus, neigiamu padariniu atsiradimo tikimybe, o draud˛iamasis ivykis yra tiesioginis draudimo rizikos materializavimosi padarinys, suponuojantis pareiga išmoketi draudimo išmoka (CK 6.987 straipsnis). Nuostoliu draudimo atveju draudimo rizikos prisiemimas draudimo sutartimi  nereiškia draudiko valios atsisakyti teises subrogacijos tvarka reikalauti draudejui (naudos gavejui) išmoketos draudimo išmokos iš ˛alos padariusio asmens išreiškimo (CK 1015 straipsnio 1 dalis). Savo veiksmais prisiimti ˛alos padarymo rizika, kaip civilines atsakomybes netaikymo ˛alos padariusiam asmeniui pagrinda, gali tik pats nukentejes asmuo, kaip civilines atsakomybes prievolinio santykio kreditorius. Del to nelaikoma, kad, sudarydamas draudimo sutarti ir prisiimdamas draudimo rizika, draudikas kartu prisiima ir ˛alos nukentejusiajam (draudejui, naudos gavejui) padarymo rizika, kaip viena iš kalto u˛ ˛alos padaryma asmens atleidimo nuo civilines atsakomybes pagrindu. Analizuojamu klausimu kasacinis teismas yra išaiškines, kad CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje išvardyti atvejai, kai draudikas, išmokejes draudimo išmoka, neigyja subrogacijos teises. Tarp ju pagristai nera CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nurodyto atvejo, nes tai prieštarautu draudimo sutarties esmei. Taigi CK 6.253 straipsnio 5 dalies nuostatos negali buti pagrindas subrogaciniam reikalavimui atmesti (Lietuvos Aukšciausiojo Teismo Civiliniu bylu skyriaus teiseju kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilineje byloje UAB ,,If draudimas“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-338/2011).

Teiseju kolegija sprend˛ia, kad apeliacines instancijos teismas, pasiremdamas kaip šalinanciu atsakoves atsakomybe CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nustatytu pagrindu, netinkamai taike materialiosios teises normas teisiniams santykiams, kuriu ši norma nereglamentuoja. Kita vertus, tai nera pagrindas apeliacines instancijos teismo sprendimui naikinti, nes ieškinys pagristai atmestas kitais šioje nutartyje aptartais pagrindais.

Teiseju kolegija, patikrinusi apskusta apeliacines instancijos teismo sprendima teises taikymo aspektu, konstatuoja, kad ji naikinti kasacinio skundo argumentais nera teisinio pagrindo. Apskustas apeliacines instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti, bet iš dalies kitais, šioje nutartyje aptartais motyvais (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos Aukšciausiojo Teismo Civiliniu bylu skyriaus teiseju kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Civiliniu bylu skyriaus teiseju kolegijos 2011 m. vasario 28 d. sprendima palikti nepakeista.

Ši Lietuvos Aukšciausiojo Teismo nutartis yra galutine, neskund˛iama ir isiteiseja nuo priemimo dienos.