(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 16 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Inos Kirkutienės ir Jolantos Vėgelienės,

dalyvaujant pareiškėjoms N. N. , D. J., S. J.,

pareiškėjų atstovui Laurynui Biekšai

atsakovo atstovei Eglei Krūminytei 

vertėjui R.  M. S.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų  N. N., D. J., S. J. , A. N. (A. N.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie LR VRM dėl sprendimo  panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

         Pareiškėjai pateikė skundą, kuriuo paršo teismo: panaikinti 2020-12-23 Migracijos departamento prie LR VRM sprendimą Nr. (15/6-12)14-18 dėl (duomenys neskelbtini) piliečių N. N., D. J., S. J. ir A. N. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai nurodo, kad 2020-12-23 Migracijos departamentas prie LR VRM priėmė sprendimą Nr. (15/6-12)14-18 dėl (duomenys neskelbtini) piliečių N. N., gim. (duomenys neskelbtini), D. J., gim. (duomenys neskelbtini), S. J., gim. (duomenys neskelbtini), A. N. (A. N.) , gim. (duomenys neskelbtini) (toliau – Pareiškėjai) išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Sprendime nurodyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020-12-16 atmetė pareiškėjų skundą dėl 2020-07-09 atsakovo sprendimo Nr. (15/6-12)12PR-91 dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo pareiškėjams ir todėl jie prarado teisę būti Lietuvoje. Kadangi pareiškėjai atsisako savanoriškai grįžti į (duomenys neskelbtini), todėl atsakovas priėmė Sprendimą išsiųsti juos į (duomenys neskelbtini).

     Skundžiamame Sprendime nurodyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) 130 str. 1, 2 ar 4 d. nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti Pareiškėjus į kilmės valstybės nenustatyta. Su tokiu teiginiu pareiškėjai nesutinka, kadangi pareiškėjų išnagrinėtoje prieglobsčio byloje, kuri yra atsakovo žinioje, buvo konstatuoti ir neatmesti faktai: pareiškėjai yra gavę iš teisėsaugos šaukimus, o N. N. paskirta kardomoji priemonė – pasižadėjimas neišvykti. Šios aplinkybės patvirtina, kad jie yra (duomenys neskelbtini) teisėsaugos susidomėjimo objektas, o grėsmė yra individualizuota, todėl išsiuntimo atveju pareiškėjai neišvengiamai susidurs su (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijomis.

Pareiškėjai patyrė kankinimų santykiuose su (duomenys neskelbtini) teisėsauga, nes 2003 m. viena dukra buvo sunkiai sužalota, 2019 m. kita dukra buvo išprievartauta, o N. N. buvo sumušta, šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjai patyrė veiksmus, kurie yra prilyginami kankinimams. Kilmės valstybės informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijos vykdant savo paskirtas funkcijas sistemingai taiko kankinimus: 2018 m. Komiteto prieš Kankinimus ataskaitoje apie padėtį Tadžikistane CAT/C/TJK/CO/03 nurodyta: “Prisiminant ankstesnes pastabas (CAT/C/TJK/CO/2, para. 9), Komitetas susirūpinęs, kad teisėsaugos pareigūnai toliau sistemingai taiko kankinimus ir netinkamą elgesį; 2017 m. Tarptautinės Teisininkų Komisijos tyrime „Siekiant teisingumo už šiurkščius žmogaus teisių pažeidimus Tadžikistane“ nurodyta: “Yra sistemingų kankinimų ir netinkamo elgesio taikymo problema ikiteisminio tyrimo sulaikymo atvejais, kuri griauna visą teisingumo sistemą. Rėmimasis kankinimais yra įsišaknijęs teisingumo sistemoje, o pažeidėjai lieka nebaudžiami“. 2013m.Žmogaus Teisių Komiteto ataskaitoje apie padėtį Tadžikistane CCPR/C/TJK/CO/02 nurodyta: “Komitetas susirūpinęs dėl paplitusios kankinimų praktikos, asmenų, kuriems apribota laisvė, taip pat ir nepilnamečių. Nurodo, kad pareiškėjams (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijos ne vieną kartą sukėlė kankinimus, jie toliau išlieka teisėsaugos institucijų susidomėjimo objektu, kas patvirtinta pareiškėjų prieglobsčio byloje esančiais įrodymais (įteikti šaukimai bei paskirta kardomoji priemonė). Pažymi, kad N. N. jau pažeidė kardomąją priemonę ir dėl to jai kils atsakomybė. Kilmės valstybės informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijos, kaip įprastą darbo metodą, taiko kankinimus. Išsiuntus pareiškėjus į (duomenys neskelbtini), jie susidurs su (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijomis, kurios domisi jais, kadangi pareiškėjai yra ikiteisminio tyrimo dalyviai, todėl visiškai pagrįstai tikėtina, kad jie patirs kankinimus. Dėl šių priežasčių atsakovas neturėjo priimti Sprendimo dėl Pareiškėjų išsiuntimo, nes įvykdžius pareiškėjų išsiuntimą į (duomenys neskelbtini), bus pažeistas Europos Žmogaus Teisių konvencijos 3 str.

       Skundžiamame Sprendime atsakovas nurodė, kad pareiškėjams nustatomas vienerių metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno zoną terminas. Pareiškėjai su nustatytu draudimu nesutinka. Nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų rodančių, kad pareiškėjai piktnaudžiautų migracijos sistema. Priešingai, prieglobsčio prašymas buvo nagrinėjamas bendra tvarka, pareiškėjai prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu bendradarbiavo su atsakovu, iš Lietuvos nebėgo, jokių pažeidimų neatliko. Pareiškėjai nenori savanoriškai išvykti, nes yra įsitikinę, kad grįžimo į Tadžikistaną atveju jiems gresia kankinimai, todėl naudojasi teisėtomis priemonėmis ginant savo interesus ir siekia pasilikti Lietuvoje. Pareiškėjams neturėjo būti nustatytas draudimo atvykti laikotarpis vien už tai, kad jie nesutiko savanoriškai išvykti, o kitų duomenų ar pagrindų, kodėl jiems turėtų būti nustatytas draudimo atvykti laikotarpis, byloje nėra. Pareiškėjai toliau išlieka (duomenys neskelbtini) teisėsaugos susidomėjimo objektais, jiems įteikti šaukimai, pažeista kardomoji priemonė. Kilmės valstybės informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijos kankinimus taiko, kaip rutininę ir įprastą priemonę, todėl išsiuntus juos į (duomenys neskelbtini), jie susidurs su (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijomis, ir visiškai pagrįstai tikėtina, kad vėl patirs kankinimus, tokiu būdu bus pažeistas EŽTK 3 str.

          Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjų skundu nesutiko, prašydamas atmesti, kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą atsakovas nurodo, kad 2020 m. liepos 9 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. (15/6-12)-12PR-91 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai apskundė Migracijos departamento sprendimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2020 m. spalio 5 d. sprendimu atmetė pareiškėjų skundą, kaip nepagrįstą bei paliko galioti Migracijos departamento sprendimą. Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2020 m. gruodžio 16 d. nutartimi atmetė pareiškėjų apeliacinį skundą ir paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimą.

       Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 125 straipsnio 1 dalies 7 punktą, sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu. 2020 m. gruodžio 22 d. Migracijos departamentas kreipėsi į Pabėgėlių priėmimo centrą, kad jie informuotų pareiškėjus apie galimybę savanoriškai grįžti į kilmės valstybę ir kreiptis pagalbos į Tarptautinę migracijos organizaciją. 2020 m. gruodžio 23 d. pareiškėjai informavo Migracijos departamentą, kad nesutinka išvykti iš Lietuvos Respublikos. Toks pareiškėjų pranešimas buvo įvertintas, kaip atsisakymas savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, todėl atsižvelgus į tai, kad pareiškėjai nesutiko savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, jų atžvilgiu nebuvo taikomas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktas. Remiantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 puntu užsienietis yra išsiunčiamas iš Lietuvos, jeigu jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra ir nėra šio Įstatymo 125 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių priimamas sprendimas grąžinti jį į užsienio valstybę. Pareiškėjų teisėtas buvimas Lietuvos teritorijoje buvo siejamas išskirtinai su prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo procedūra, todėl, įsiteisėjus Migracijos departamento 2020 m. liepos 9 d. sprendimui, jie neteko teisės likti Lietuvos Respublikoje ir teritorijoje yra neteisėtai.

      Atsižvelgiant į tai, 2020 m. gruodžio 23 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 127 straipsnio 5 dalimi, 133 straipsnio 2 ir 8 dalimis, Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 1V-589 redakcija) „Dėl Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“, 23, 49 ir 57 punktais, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – Tvarka), 7 punktu ir 44.2 papunkčiu, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės), 15 punktu, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsnio 3 dalimi priėmė sprendimą išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) bei uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvedant į centrinę Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi vienerius metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

      Atsakovas nurodo, kad prieš priimant ginčijamą sprendimą, Migracijos departamentas nustatė, kad nėra Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėjus į (duomenys neskelbtini). LVAT galutine ir neskundžiama 2020 m. gruodžio 16 d. nutartimi konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai pareiškėjams nesuteikė prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Taigi, nors pareiškėjai skunde ir nurodo, kad pareiškėjų prieglobsčio byloje nurodytos aplinkybės pagrindė individualizuotą grėsmę, tačiau atsižvelgiant į 2020 m. liepos 9 d. Migracijos departamento sprendimą Nr. (15/6-12)-12PR-91, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjams suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas jau buvo konstatavęs, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės nepagrindė tikimybės pareiškėjams patirti persekiojimui prilygstančius veiksmus. Šiuo atveju pareiškėjai su skundu nepateikė jokių naujų duomenų, kurie nebūtų buvę išnagrinėti, priimant 2020 m. liepos 9 d. Migracijos departamento sprendimą Nr. (15/6-12)-12PR-91, taigi pareiškėjų teiginiai, kad išsiuntus pareiškėjus į (duomenys neskelbtini), bus pažeistas Europos Žmogaus Teisių konvencijos 3 straipsnis, yra nepagrįsti.

       Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, Įstatyme imperatyviai yra numatyta, kad priėmus sprendimą užsienietį išsiųsti, turi būti uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nustatant draudimo atvykti laikotarpį. Remiantis Tvarkos 44.2 punktu, tais atvejais, kai užsienietis buvo išsiųstas ir nenustatoma aplinkybių, nurodytų Tvarkos 44.3 ar 44.4.2 papunktyje, jam nustatomas 1 metų draudimo atvykti laikotarpis. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju Tvarkos 44.3 ar 44.4.2 papunktyje nurodytų aplinkybių nenustatyta, pareiškėjams buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Taip pat įvertinus tai, kad pareiškėjų atžvilgiu buvo taikomas atsisakymas leisti atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pareiškėjų duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo buvo pateikti ir Šengeno informacinei sistemai. Taigi, įvertinus Įstatyme numatytą maksimalų 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, bei tai kad pareiškėjai neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, 1 metų draudimo atvykti laikotarpis laikytinas proporcingu sprendimu. Pažymi, kad pareiškėjai neturi jokių socialinių ar ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir Lietuvos Respublikoje rezidavo tol, kol buvo sprendžiamas klausimas dėl jų teisinės padėties, taigi pareiškėjams nenurodžius jokių svarių priežasčių, dėl kurių jiems neturėtų būti taikomos teisės aktų nuostatos, pareiškėjų teiginiai, kad jiems neturėjo būti nustatytas draudimo atvykti laikotarpis, laikytini nepagrįstais. Mano, kad pareiškėjų atveju buvo tinkamai pritaikytos specialios teisės normos, reglamentuojančios būtent draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką teisinius santykius. Nurodo, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos (ginčijamo sprendimo motyvai išdėstyti pačiame sprendime). Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

   Teismo posėdžio metu pareiškėjos ir jų  atstovas palaikė skundą, prašydamos jį pilnai patenkinti, atsakovo atstovė prašė teismo skundą atmesti, kaip nepagrįstą. 

    Teismas

         k o n s t a t u o j a:

         Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2020 m gruodžio 23 d. Sprendimo, kuriuo pareiškėjai išsiunčiami iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo.

            Byloje nustatyta, kad 2020-07-09 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr.(15/6-12)-12PR-91 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Šis Migracijos departamento Sprendimas buvo skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2020-10-05 sprendimu jų skundą atmetė kaip nepagrįstą ir paliko galioti Migracijos departamento sprendimą. Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą LVAT, kuris 2020-12-16 nutartimi atmetė pareiškėjų apeliacinį skundą, palikdamas galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020-10-05 sprendimą. 2020-12-22 Migracijos departamentas kreipėsi į Pabėgėlių priėmimo centrą, kad jie informuotų pareiškėjus apie galimybę savanoriškai grįžti į kilmės valstybę ir kreiptis pagalbos į Tarptautinę migracijos organizaciją. 2020-12-23 pareiškėjai pranešė atsakovui, kad nesutinka išvykti iš Lietuvos Respublikos. Tai buvo įvertinta, kaip atisakymas savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, todėl jų atžvilgiu nebuvo taikomas įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 125 str.1dalies 7p. 2020-12-23 Migracijos departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo  nusprendė išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos Į (duomenys neskelbtini) bei uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvedant į centrinę Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi vienerius metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.  Pareiškėjas ginčija minėtą sprendimą, prašo jį panaikinti.

              Ginčo klausimą reglamentuoja Įstatymas ir Viešojo administravimo įstatymas. Įstatymo 126str. 1 dalies 2p. numatyta, kad užsienietis yra išsiunčiamas iš Lietuvos , jeigu jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra ir nėra Įstatymo 125 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių priimamas sprendimas grąžinti jį į užsienio valstybę. Kadangi pareiškėjų teisėtas buvimas Lietuvos Respublikoje buvo siejamas išskirtinai su prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo procedūra, todėl , įsiteisėjus Migracijos departamento 2020-07-09 Sprendimui, jie neteko teisės likti Lietuvos Respublikoje , kurioje yra neteisėtai. Pareiškėjai  skunde nurodo, kad išsiuntus juos į kilmės valstybę, jie susidurs su (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijomis, kurios domisi pareiškėjais, nes jie yra ikiteisminio tyrimo dalyviai, dėl ko galimai patirs kankinimus. Byloje nustatyta, kad prieš priimant ginčijamą Sprendimą Migracijos departamentas nustatė, kad nėra Įstatymo 130 str.1,2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių pareiškėjai negalėtų būti išsiųsti į kilmės valstybę. Be to, LVAT 2020-12-16 nutartimi konstatavo, jog atsakovas pagrįstai nesuteikė pareiškėjams prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Minėtame atsakovo Sprendime,  kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjams suteikti prieglobstį, atsakovas jau konstatavo , kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės nepagrindė tikimybės pareiškėjams patirti persekiojimui prilygstančius veiksmus. Pareiškėjai nepateikė jokių naujų duomenų, kad išsiuntus juos į Tadžikistaną, bus pažeistos Europos Žmogaus Teisių konvencijos 3 straipsnio nuostatos. Sutinkamai su Įstatymo 133 str.2d., užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Įstatyme imperatyviai nurodyta, kad priėmus sprendimą užsienietį išsiųsti, turi būti uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nustatant draudimo atvykti laikotarpį. Pareiškėjams atsakovas pagrįstai ir teisėtai  nustatė 1 m. draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno zoną terminą. Tvarkos 44.2p. numatyta, kad tais atvejai, kai užsienietis buvo išsiųstas ir nenustatoma aplinkybių, nurodytų Tvarkos 44.3 ir 44.4.2p., jam nustatomas 1 metų draudimo atvykti laikotarpis. Šiuo atveju nenustatyta Tvarkos 44.3 ir 44.4.2p. nurodytų aplinkybių, todėl pareiškėjams pagrįstai buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 1 m. nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjų duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 p. iš Nacionalinio sąrašo buvo pateikti ir Šengeno informacinei sistemai. Kadangi Įstatyme nustatytas maksimalus 5 m. draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis , pareiškėjai neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, 1m. draudimo atvykti laikotarpis yra proporcingas ir pagrįstas. Pareiškėjams buvo tinkamai pritaikytos specialios teisės normos, reglamentuojančios draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką teisinius santykius.

               Laikytina, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, motyvuotas bei atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo nuostatas. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad  Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. (15/6-12)14-18 paliekamas nepakeistas, pareiškėjų reikalavimo tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1punktas).

              Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

    Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–
87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

           n u s p r e n d ž i a:

   Atmesti pareiškėjų N. N., D. J., S. J., A. N. (A. N.)  skundą.

   Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos                                                                      Jūratė Gaidytė-Lavrinovič                                                                                                                 

                                                                       Ina Kirkutienė

                                                                                              Jolanta Vėgelienė