Civ. b. Nr. 2A-418-262/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00230-2015-2

(S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.1.4; 3.3.1.20

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijaus Kairevičiaus ir Rūtos Petkuvienės kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. J. ieškinį atsakovui J. M. dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo ir atsakovo J. M. priešieškinį ieškovui T. J. dėl pirkimo-pardavimo sutarties dalies panaikinimo,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas ieškiniu prašė: įpareigoti atsakovą J. M. grąžinti ieškovui lengvąjį automobilį VW Multivan, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2866,70 Eur vertės bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso lengvasis automobilis VW Multivan, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - Automobilis), kurio rinkos vertė 2866,70 Eur. 2011 m. lapkričio mėn. jis laikinai leido Automobiliu pasinaudoti atsakovui, tačiau atsakovas Automobilio jam iki šiol negrąžino, nepaisydamas žodinio raginimo. Atsakovas atsisakymo grąžinti Automobilį jam nemotyvuoja, tačiau grasina jį sugadinsiantis. 2014-12-30 jis buvo techniškai tvarkingas, iš išorės neapgadintas, variklis ir važiuoklė veikė puikiai. Ieškovo ir atsakovo jokie turtinio pobūdžio santykiai nesaisto.

3. Atsakovas atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas ilgą laiką su atsakovu nuolat bendravo, nes ieškovo mama kurį laiką gyveno su atsakovu. Šiuo metu atsakovas su ieškovo mama negyvena. Nors ieškovas yra nurodytas VĮ Regitra kaip Automobilio savininkas, jis už jį nemokėjo, juo nesinaudojo. Šį Automobilį įsigyti nusprendė atsakovas. Kadangi tuo metu jis turėjo skolų ir jo atžvilgiu antstoliai buvo pradėję išieškojimą, jis paprašė tuo metu gyvenimo draugės – ieškovo mamos užregistruoti Automobilį ieškovo vardu. Ieškovas tokiam susitarimui neprieštaravo, dėl ko nupirkus Automobilį jis buvo įregistruotas ieškovo vardu. Automobilio pirkimo-pardavimo sutartį sudarė atsakovas. Nuo pat įsigijimo dienos iki šiol Automobiliu naudojasi atsakovas, moka už jį draudimo įmokas, jį prižiūri, remontuoja. Ieškovas atsakovui jokių pretenzijų dėl Automobilio nereiškė, jo neperėmė, juo nesirūpino, nes žinojo, kad Automobilis jam priklauso tik formaliai.

4. Atsakovas pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia 2012-06-28 pirkimo-pardavimo sutarties dalį, kurioje nurodyta, kad pirkėjas yra ieškovas T. J., ir nurodytos sutarties šalimi pripažinti atsakovą. Kitą priešieškinyje nurodytą išvestinį reikalavimą įpareigoti VĮ Regitra išduoti J. M. registracijos liudijimą, kuriame lengvojo automobilio VW Multivan, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininku būtų nurodytas atsakovas, 2015-06-12 nutartimi teismas atsisakė priimti.

5. Priešieškinyje atsakovas nurodė, kad Automobilį nusprendė įsigyti atsakovas. Kadangi antstoliai dėl skolų jo atžvilgiu buvo pradėję išieškojimą, jis paprašė ieškovo mamos, tuo metu buvusios atsakovo gyvenimo drauge, leisti Automobilį registruoti ieškovo vardu. Atsakovas su ieškovo mama gyveno kartu devynerius metus, todėl atsakovas neturėjo menkiausio pagrindo nepasitikėti ar abejoti ieškovu. Atsakovas nusipirko Automobilį, sumokėjo reikiamą pinigų sumą Automobilio pardavėjui, pasirašė pirkimo-pardavimo sutartyje už pirkėją, tačiau pagal žodinį susitarimą Automobilį registravo ieškovo vardu. Visą laiką nuo jo įsigijimo Automobiliu naudojasi, jį prižiūri tik atsakovas. Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė šalys. Apsimestinės gali būti ir sandorio dalys, tame tarpe ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Atsakovo teigimu, šiuo atveju su ieškovu kaip statytiniu Automobilio pirkimo-pardavimo sutartis ir buvo sudaryta.

6. Ieškovas pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kuriuo prašo jį atmesti. Nurodo, kad atsakovas su priešieškiniu kreipėsi tik tada, kai teisme buvo pradėtas nagrinėti ginčas dėl šio automobilio grąžinimo teisėtam savininkui. Atsakovo argumentas, kad jis negalėjo registruoti Automobilio savo vardu, nepagrįstas, nes nurodytu laikotarpiu atsakovas naudojosi eile automobilių, kurie buvo registruoti jo vardu, laisvai juos pirko, pardavinėjo. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie jo turtui taikomus areštus, jo atžvilgiu vykdomus išieškojimus trečiųjų asmenų naudai. Pinigai, kuriuos už Automobilį sumokėjo atsakovas pirkėjui, atsakovui nepriklausė. Tai, kad Automobilį ieškovas suteikė atsakovui naudotis, atsakovui nesukuria nuosavybės teisės. Jokio susitarimo su atsakovu, kad Automobilis pereis jo nuosavybėn tarp šalių nebuvo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu priešieškinis atmestas; ieškinys patenkintas visiškai: atsakovas įpareigotas ieškovui grąžinti automobilį VW Multivan, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); iš atsakovo ieškovui priteista 386 Eur bylinėjimosi išlaidų; iš atsakovo valstybei priteista 6,34 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

8. Teismas nurodė, kad santykiuose su Automobilio pardavėju atsakovas veikė ne kaip Automobilio pirkėjas, o kaip Automobilio pirkėjo – ieškovo atstovas, t.y. asmuo, kuris ieškovo vardu ir lėšomis atliko teisinius veiksmus santykyje su Automobilio pardavėju. Taigi, nepaisant to, kad Automobilio pirkimo veiksmus sudarant 2012-06-06 transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį ir atliko atsakovas, ieškovas jo atliktą darbą priėmė ir Automobilį įregistravo savo vardu, o jokių pretenzijų dėl pavedimo atlikimo jam neišreiškė, tai bylos nagrinėjimo teisme metu patvirtino abi šalys. Todėl pripažinti atsakovo priešieškinio reikalavimą pagrįstu teismas neturi jokio pagrindo. Nors nėra nustatytos konkrečios datos, kada ieškovas atsakovo reikalavo grąžinti Automobilį, įvertinus atsakovo, liudytojos V. B. parodymus apie šalių santykių pašlijimo aplinkybes, akivaizdu, kad ieškovas tokį reikalavimą atsakovui išsakė jau daugiau nei prieš tris mėnesius. CK 6.222 str. 1 d. numato, kad kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Todėl ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakovą grąžinti jam Automobilį, kurio neterminuota panaudos sutartis yra nutraukta ieškovo iniciatyva, pripažintinas pagrįstu, todėl tenkintinas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį, priešieškinį tenkinti visiškai; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

10. Nurodė, kad ieškovas jokiais įrodymais, išskyrus tai, kad Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre jo vardu yra įregistruota nuosavybės teisė į lengvąjį automobilį VW Multivan, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir tai, kad 2012-06-06 pirkimo-pardavimo sutartyje pirkėju įvardijamas ieškovas, tačiau pačią sutartį pasirašė atsakovas, neįrodė, kad ieškovas yra teisėtas Automobilio savininkas. Taip pat byloje nebuvo įrodyta, kada, kaip ir kokiomis aplinkybėmis ieškovas nustojo valdyti Automobilį ne savo valia ir kad būtent atsakovas jo daiktą (t. y. Automobilį) perėmė valdyti ir iki šiol neteisėtai valdo. Atsakovas J. M. teisminio nagrinėjimo metu įrodė savo priešieškinio reikalavimus ir paneigė ieškovo ieškinyje išdėstytus argumentus. Byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad Automobilis priklauso atsakovui, o ne ieškovui. Tai patvirtina teismui pateikta 2012-06-06 transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje nors pirkėju ir įvardijamas ieškovas, tačiau sutartį pasirašė ir pardavėjui pinigus perdavė atsakovas.

11. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad tai, kad atsakovui buvo laikinai leista naudotis šiuo automobiliu nesuteikia jam nuosavybės teisės į šį automobilį. Panauda nėra įstatyme numatyta, kaip vienas iš nuosavybės įgijimo būdų kaip ilgai ji betruktų (LR CK 4.47 str.). Jokio susitarimo, kad šis automobilis pereis atsakovo nuosavybėn tarp ieškovo ir atsakovo niekada nebuvo. Turtas yra registruotinas, todėl bet kokie susitarimai turėjo būti sudaromi rašytine tvarka, kaip tai numato CK 1.76 str. Savo nurodytas aplinkybes J. M. gali įrodinėti tik rašytinių įrodymų pagalba. Tokių įrodymų jis nepateikė, todėl, sutinkamai su CPK 12 str., nustatančiu pareigą kiekvienai proceso šaliai įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia teismui pateiktus reikalavimus, laikytina, kad J. M. savo priešieškinio argumentų neįrodė ir jų tinkamai nepagrindė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

12. CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

13. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.

14. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis c.b. 3K-3-52/2011 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, nurodytais skundžiamame sprendime, todėl jų nebekartoja.

15. CPK 176-185 str. nustato įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą yra nurodyta, kad: vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011, 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008).

16. Taigi, tam, kad pagrįstų savo teiginius, jog Automobilis realiai priklauso atsakovui, o ne ieškovui, atsakovas turėjo pateikti atitinkamus įrodymus, tačiau atsakovas tokių įrodymų nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, besivadovaudamas įrodymų pusiausvyros taisykle, pagrįstai konstatavo, jog labiau tikėtina, kad būtent ieškovas, o ne atsakovas, įrodė savo reikalavimų pagrįstumą.

17. Atsakovas teigia, kad Automobilis buvo pirktas jo skolintomis lėšomis ir jis tą ketino įrodyti 2012 m. balandžio 1 d. paskolos sutartimi, sudaryta tarp jo ir P. B., tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė prie bylos prijungti tą sutartį. Pažymėtina, kad jeigu kokie nors dokumentai nebuvo prijungti prie bylos, ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovas turėjo teisę juos pateikti kartu su apeliaciniu skundu. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą, būtų sprendęs ar yra tikslinga remtis įrodymais, pateiktais kartu su apeliaciniu skundu. Kadangi, tokių įrodymų apeliacinės instancijos teismui pateikta nebuvo, laikytina, kad atsakovas neįrodė savo teiginių apie Automobilio įsigijimą jo pasiskolintomis lėšomis. Jokių kitų įrodymų (pvz. išrašų iš banko sąskaitų, duomenų apie uždirbtas ar kitu būdu gautas lėšas ir kt.), kad Automobilis buvo įsigytas už atsakovo lėšas, atsakovas taip pat nepateikė. Dėl šios priežasties darytina išvada, jog atsakovas neįrodė, jog Automobilis buvo pirktas už jo pinigus.

18. Atsakovas teigia, kad Automobilio įsigijimo metu jis negalėjo registruoti automobilio savo vardu, nes tada jis turėjo kitų įsipareigojimų, iš jo antstoliai vykdė išieškojimą ir kt. Šis atsakovo teiginys yra nepagrįstas dėl dviejų priežasčių: 1) atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog tuo metu iš jo buvo vykdomi kokie nors išieškojimai; 2) tokiu atveju reikia vadovautis principu, kad iš ne teisės nekyla teisė, t. y. atsakovas, siekdamas apgaulės būdu išvengti išieškojimo neturi pagrindo reikalauti, kad tokios jo teisės būtų ginamos ir tokiu būdu teismas pateisintų jo nesąžiningą elgesį antstolių ir kreditorių atžvilgiu. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad atsakovo nurodomos aplinkybės apie poreikį sudaryti apsimestinį sandorį tikslu išvengti išieškojimo į naujai jo įgytą turtą aiškiai prieštarautų CK įtvirtintam draudimui piktnaudžiauti savo teisėmis. Taigi, atsakovas pats turi prisiimti iš savo nesąžiningo elgesio kylančias neigiamas pasekmes – jo prašymo pripažinti sandorį apsimestiniu netenkinimą.

19. Iš to, kas išdėstyta darytina išvada, kad atsakovas neįrodė, jog jis, o ne ieškovas yra tikroji Automobilio pirkimo-pardavimo šalis, kad minėtas sandoris yra apsimestinis ir jog jis yra tikrasis Automobilio savininkas. Todėl laikytina, kad Automobilio savininku yra asmuo, nurodytas tiek Automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje, tiek automobilio registracijos dokumentuose, t. y. ieškovas. Kadangi Automobilis buvo pas atsakovą, ieškovas, kaip Automobilio savininkas turėjo teisę išreikalauti Automobilį iš neteisėto valdymo.

20. Taigi, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, teisingai taikė šiam ginčui taikytinas CK nuostatas, todėl pagrįstai ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė. Dėl šios priežasties apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                        Ona Gasiulytė

                                                                      Virginijus Kairevičius

Rūta Petkuvienė