Civilinė byla Nr. 2S-1877-560/2012

Procesinio sprendimo kategorijos:

32.5.; 122.4; 128.17.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Dainius Rinkevičius,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininkės S. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012 m. rugpjūčio 1 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjo (kreditoriaus) AS Reverta prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

S. D., užtikrindama iki 2026 m. gruodžio 4 d. gauto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu Nr. 01120070003456, 2007-02-09 įregistruotu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje, įkeitė AB PAREX bankas skolininkei asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį daiktą - 37,47 kv.m. bendro ploto butą, (duomenys neskelbtini).

Pagal hipotekos lakšto pakeitimą Nr. 01120110013537, 2011-08-19 įregistruotą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje, kreditoriaus teises ir pareigas perėmė AS „Parex banka".

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2012-03-28  nutartimi Nr. 2042/2012 areštavo įkeistą nekilnojamąjį turtą ir įspėjo skolininkę, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių arba perduotas administruoti kreditoriui. Nutartis skolininkei  S. D. įteikta 2012-05-31 viešo paskelbimo būdu specialiame interneto tinklalapyje www.teismai.lt.

Pareiškėjas AS Reverta 2012-07-26 kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrių su pakartotiniu pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo. Nurodė, kad hipoteka užtikrinta prievolė nebuvo įvykdyta.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2012-08-01 nutartimi Nr. 2042V/2012 pareiškėjo AS Reverta prašymą tenkino ir nutarė išieškoti iš S. D. kreditoriaus AS Reventa  naudai skolą: 54 912,13 EUR negrąžintos paskolos, 3 095,09 EUR nesumokėtų palūkanų, 9 196,69 EUR delspinigių, iš viso 67 204,72 EUR bei 139 Lt žyminio mokesčio, taip pat sutartines kintamas metines palūkanas, numatytas 2008-03-15 susitarimo Nr. 1 dėl 2006-12-04 Kredito sutarties sąlygą pakeitimo 2.2.6 p., nuo negrąžinto kredito sumos, kurias sudaro 6 mėn. LIBOR EUR pridedant 1,8 proc. maržą, skaičiuojant nuo pakartotinio pareiškimo gavimo dienos, t.y. nuo 2012-07-26, iki visiško skolos išieškojimo dienos, nukreipiant išieškojimą į įkeistą nekilnojamąjį turtą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Skolininkė S. D. pateikė atskirąjį skundą, kurį patikslinusi, prašė panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-08-01 nutartį, sutarties nutraukimą laikyti nepagrįstą ir įpareigoti banką atnaujinti šią kreditavimo sutartį, sumokėjus palūkanas už uždelstą paskolos laikotarpį panaikinti turto areštą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad banko veiksmai buvo tendencingi ir nesąžiningi nutraukiant sutartį, skaičiuojant delspinigius. Teigė, kad bendravo su banku, prašė, kad pakeistų sutartį, atidėtų mokėjimą, tačiau bankas nebendradarbiavo, su prašymais nesutiko, reikalavo skolą grąžinti per vienerius metus. Visos skolos sumokėti ji negalėjo dėl pasunkėjusių finansinių aplinkybių. Tuo tarpu bankas sutartį nutraukė ir reikalauja grąžinti visą skolą dėl menko pažeidimo. Pasak apeliantės, ji nebuvo įspėta apie sutarties nutraukimą, jai nebuvo įteiktos šioje byloje priimtos teismo nutartys. Pažymėjo, kad įkeistas turtas yra vienintelė jos gyvenamoji vieta, dėl priverstinio turto pardavimo ji patirtų nepagrįstų nuostolių.

Pareiškėjas (kreditorius) AS Reverta pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad teismas materialines ir procesines teisės normas taikė tinkamai. Skolininkė buvo informuota apie sutarties nutraukimą, ką patvirtina byloje esantys duomenys, o teismo nutartis dėl turto arešto jai buvo įteikta viešai 2012-05-31 paskelbiant specialiame interneto tinklapyje. Pažymėjo, kad paskutinė S. D. įmoka pagal Kreditavimo sutartį sumokėta daugiau nei prieš du metus, t.y. 2010-08-31. Kreditorius bendradarbiavo su skolininke, kvietė ją į susitikimus, siekė restruktūrizuoti kreditą, tačiau skolininkė su siūlomomis restruktūrizavimo sąlygomis nesutiko ir iniciatyvos skolą  mokėti taikiai nerodė, todėl pagrįstai ir teisėtai buvo nutraukta sutartis bei pradėtas priverstinis skolos išieškojimas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą civilinės bylos medžiagą, įvertinęs atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, padarė teisingas išvadas, todėl priėmė visapusiškai teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti, remiantis atskirojo skundo motyvais, nėra įstatyme numatytų pagrindų.

Išnagrinėjus atskirąjį skundą ir bylos medžiagą nustatyta, kad S. D., užtikrindama iki 2026 m. gruodžio 4 d. gauto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu Nr. 01120070003456, 2007-02-09 įregistruotu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje, įkeitė AB PAREX bankas skolininkei asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį daiktą - 37,47 kv.m. bendro ploto butą, (duomenys neskelbtini). Skolininkė savo įsipareigojimų pagal paskolos sutartį neįvykdė, todėl kreditorius pateikė prašymą pradėti priverstinį skolos išieškojimą. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2012-03-28  nutartimi Nr. 2042/2012 areštavo įkeistą nekilnojamąjį turtą ir įspėjo skolininkę, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių arba perduotas administruoti kreditoriui. Pareiškėjas AS Reverta 2012-07-26 kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrių su pakartotiniu pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo. Nurodė, kad hipoteka užtikrinta prievolė nebuvo įvykdyta. Skundžiama Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012-08-01 nutartimi buvo patenkintas pareiškėjo prašymas ir nutarta išieškoti įsiskolinimą iš įkeisto nekilnojamojo turto, jį parduodant iš varžytinų.

Skolininkė S. D., nesutikdama su šia teismo nutartimi ir prašydama panaikinti šią nutartį, pagrinde teigia, kad vykdyti skolinių įsipareigojimų negalėjo dėl sunkios finansinės padėties, bankas sutartį nutraukė neteisėtai, neinformuodamas skolininkės, jai nebuvo įteiktos teismo priimtos nutartys, o pardavus turtą iš varžytynių, skolininkė patirs nepagrįstų nuostolių.

Hipoteka yra ne ginčo procedūrų visuma, užtikrinanti kreditoriui hipotekos reikalavimo patenkinimą. Bylos dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka (CPK XXXVI skyrius), todėl ginčai dėl teisės bet kurioje hipotekos stadijoje, taip pat ir apeliacinės instancijos teismui tikrinant (revizuojant) hipotekos teisėjo priimtos nutarties, kuria patenkintas hipotekos kreditoriaus reikalavimas išieškoti skolą ir priverstinai parduoti iš varžytinių įkeistą daiktą (CPK 558 str. 2 d.), teisėtumą ir pagrįstumą, negalimi. Kadangi hipotekos teisėjų funkcijos nėra susijusios su ginčo nagrinėjimu, bylose dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių atskirieji skundai galimi tik dėl hipotekos kreditoriaus reikalavimų patenkinimo ne ginčo tvarka procedūrų vykdymo teisėtumo. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina (revizuoja) hipotekos teisėjo atliktus procesinius veiksmus, susijusius su hipotekos procedūra ir nesprendžia dėl atskirųjų skundų argumentų, susijusių su tarp hipotekos šalių kilusiais ginčais. Toks  hipotekos teisinių santykių bylų nagrinėjimo ypatumų aiškinimas remiasi kasacinio teismo praktika, formuojama hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo srityje: tuo atveju, kai konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – skolos atsiradimo pagrindu, jos dydžiu ir kt., šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nėra nagrinėjami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-27 nutartis c.b. Nr. 3K-3-536/2009, 2008-01-31 nutartis c.b. Nr. 3K-3-103/2008, 2007-05-08 nutartis c.b. Nr. 3K-3-201/2007,  2005-10-29 nutartis c.b. Nr. 3K-3-523/2005). Būtent hipotekos paskirtis ir tikslai – apsaugoti skolinio įsipareigojimo įvykdymą, bei jos esmė – turto įkeitimas bei hipotekos procedūrų atlikimas suteikia kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, o tokiai specifinei hipotekos kreditoriaus padėčiai užtikrinti, hipotekos instituto esmei išlaikyti egzistuoja ir specialiosios proceso teisės normos, įtvirtintos CPK XXXVI skyriuje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  2005-01-19 nutartis c.b. Nr. 3K-3-12/2005), kuris, kaip minėta, nėra skirtas ir pritaikytas ginčams dėl teisės nagrinėti.

Hipotekos kreditoriaus pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo pateikimo ir tenkinimo tvarka bei sąlygos numatytos skundžiamos nutarties priėmimo metu galiojusiame CPK 558 str. Pagal tuo metu galiojusias civilinio proceso kodekso nuostatas priverstinis skolos išieškojimas vykdomas hipotekos kreditoriaus prašymu, kuris įforminamas dviem etapais: CPK 558 str. 1 d. pagrindu hipotekos kreditoriaus paduotas pareiškimas dėl skolos išieškojimo arba teisės administruoti įkeistą daiktą suteikimo yra pagrindas įkeistam turtui areštuoti, o CPK 558 str. 2 d. numatytas hipotekos kreditoriaus pakartotinis kreipimasis su pareiškimu – pagrindas perduoti įkeistą ir jau areštuotą turtą realizuoti arba administruoti. Pažymėtina, kad šiuo atveju kreditorius jau yra saistomas įstatymo nustatyto termino – pakartotinį pareiškimą pateikti per du mėnesius nuo įspėjimo skolininkui ir įkeisto daikto savininkui įteikimo dienos. Priešingu atveju, t.y. nepateiktus tokio prašymo, hipotekos teisėjas panaikina įkeisto daikto areštą (CPK 558 str. 3 d.).

Apeliantė, prašydama panaikinti skundžiamą nutartį, nepateikia jokių teisinių bei faktinių argumentų, leidžiančių teigti, jog buvo pažeisti procedūriniai reikalavimai. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs ir įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad procedūriniai reikalavimai priimti skundžiamą nutartį buvo įvykdyti nepažeidžiant norminių teisės aktų reikalavimų. Apeliantė teigia, kad ji nebuvo informuota apie kreditavimo sutarties nutraukimą, jai nebuvo įteikta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012-03-28 nutartis. Šiuos apeliantės aiškinimus paneigia bylos įrodymai. Banko skolininkei siųstas 2011-05-04 pranešimas Nr. 11/K/02-514, AB Lietuvos pašto 2011-05-05 priimtos iš banko siunčiamos  korespondencijos sąrašas bei AB Lietuvos paštas pažyma dėl korespondencijos įteikimo patvirtina, kad skolininkė banko buvo informuota apie susidariusį įsiskolinimą, kad bankas ragino įvykdyti skolinius įsipareigojimus bei įspėjo, kad jų neįvykdžius, bankas 2011-06-10 vienašališkai nutrauks kreditavimo sutartį. Toks informavimas yra pakankamas nutraukti kreditavimo sutartį. Skolininkei nepadengus įsiskolinimo per nustatytą terminą, kreditavimo sutartis buvo nutraukta nuo 2011-06-10. Priešingai nei mano skolininkė, bankas neprivalėjo jai siųsti pakartotinio pranešimo, kuriame būtų konstatuotas sutarties nutraukimas. Taip pat bylos įrodymai patvirtina, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012-03-28 nutarties skolininkės nurodomoje gyvenamojoje vietoje nei registruotu paštu, nei per antstolius nepavyko įteikti, todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012-05-30 nutarties pagrindu, teismo nutartis skolininkei buvo įteikta viešai, 2012-05-31 paskelbiant specialiame interneto tinklapyje atitinkamo turinio skelbimą, kas atitinka tiek galiojančio LR CPK 130 str. nuostatas, tiek ir šiems teisiniams santykiams taikomo LR CPK 558 str. buvusias nuostatas. Bankas pakartotinai į teismą kreipėsi nesuėjus dviem mėnesiams nuo minėtos nutarties skolininkei įteikimo, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog nutartis priimta pažeidžiant nustatytas procedūras. Kaip minėta, hipoteka yra ne ginčo procedūrų visuma. Ginčai dėl teisės bet kurioje hipotekos stadijoje, taip pat ir apeliacinės instancijos teismui tikrinant (revizuojant) hipotekos teisėjo priimtos nutarties, kuria patenkintas hipotekos kreditoriaus reikalavimas išieškoti skolą ir priverstinai parduoti iš varžytinių įkeistą daiktą, teisėtumą ir pagrįstumą, negalimi. Dėl šių aplinkybių skolininkės skunde išdėstyti teiginiai, jog ji negalėjo mokėti kredito dėl pasunkėjusios finansinės padėties, kad sutartis buvo nutraukta neteisėtai ir pan., nepaneigia skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Kartu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal naujai formuojamą teismų praktiką hipotekos bylą nagrinėjantis teisėjas privalo vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, turi pareigą ir teisę veikti ex officio, kai to reikalauja viešojo intereso apsauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-08 nutartis Nr. 3K-3-433/2010). Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teisminėje procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus. Ši taisyklė taikytina ir ypatingajai teisenai, todėl hipotekos teisėjas, vykdydamas išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, pagal pateiktus dokumentus nustatęs, jog pagrindinė ir (ar) hipotekos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, ex officio privalo vertinti, ar sutarčių sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas dėl atitinkamo hipotekos teisėjo atliekamo veiksmo (pavyzdžiui, sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką nustatančios sąlygos), yra sąžiningos (CK 6.188 straipsnis). Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad tais atvejais, kai kreditavimo sutartis nutraukiama prieš terminą ne sutartyje, o įstatyme nustatyta tvarka, šalys privalo laikytis CK 6.217 straipsnyje ir 6.209 straipsnyje įtvirtintų taisyklių, o hipotekos teisėjas, gavęs kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto, privalo patikrinti, ar pagal kreditoriaus nurodytus faktinius duomenis ir pateiktus dokumentus yra pagrindas pradėti išieškojimą (CK 4.192 straipsnio 1 dalis, CPK 558 straipsnis). Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, jeigu termino praleidimas nėra esminis sutarties pažeidimas ir nukentėjusi šalis nustatė protingą papildomą terminą, tai, neįvykdžius sutarties per šį terminą, ji gali sutartį nutraukti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2011).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija 2012-02-20 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012, pažymėjo, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Hipotekos teisėjas, spręsdamas klausimą dėl priverstinio išieškojimo pagrindų ir vartotojų teisių apsaugos tikslais vertindamas kreditavimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu, turi nustatyti, ar kreditavimo sutarties pripažinimas vartojimo sutartimi, atsižvelgiant į vartojimo sutartis reguliuojančios materialiosios teisės nuostatas, gali nulemti skolininko prievolių pažeidimo vertinimą kaip neproporcingą kylantiems teisiniams padariniams ir imtis ginti skolininko teises. Kitaip tariant, teismas turi nustatyti, ar sutarties kvalifikavimas vartojimo sutartimi vertinant kreditoriaus pareiškime nurodytus faktus gali lemti kitokį nei prašoma hipotekos teisėjo sprendimą. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto. Nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma. Sistemingas prievoles pažeidžiantis skolininkų elgesys duoda pagrindą nukentėjusiajai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje.

Nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjo ir apelianto sudaryta kredito sutartis (su jos pakeitimais ir papildymais) pripažintina vartojimo sutartimis. Iš pateiktų bylos duomenų seka, kad nuo 2009 m. balandžio mėnesio skolininkė vėluodavo mokėti įmokas. Skolininkė buvo informuojama apie susidariusį įsiskolinimą, banko siunčiamais pranešimais buvo nustatomas naujas terminas įsiskolinimams padengti, tačiau S. D. įsipareigojimų nevykdė tinkamai, paskutinę įmoką pagal sutartį sumokėjo 2010-08-31, nors tą dieną buvusios skolos nepadengė. Skolininkė vengė bendradarbiauti su banku, nesutiko su siūlymais restruktūrizuoti įsiskolinimą, todėl teismas 2011-05-04 pakartotinai informavo skolininkę apie susidariusią skolą, ragino padengti įsiskolinimą bei įspėjo apie sutarties nutraukimą. Kadangi skolininkė iki nurodyto termino įsiskolinimo nepadengė, bankas 2011-06-10 vienašališkai nutraukė sutartį. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui 2012-03-28 areštavus įkeistą turtą bei įspėjus skolininkę, jog nepadengus įsiskolinimo šis turtas bus parduotas iš varžytinių, skolininkė mokėjimų nevykdė, su kreditoriumi bei teismu toliau nebebendravo, kas sudaro pagrindą teigti, kad skolininkė savo elgesiu pažeidė imperatyvius įstatymo reikalavimus elgtis sąžiningai, tinkamai ir laiku vykdyti prisiimtas pareigas bei visapusiškai bendradarbiauti su kreditoriumi. Išdėstytos bylos aplinkybės patvirtina, kad kreditorius turėjo pakankamą pagrindą vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį bei kreiptis į hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad kreditavimo sutartys buvo nutrauktos neteisėtai bei skundžiamą teismo nutartį panaikinti. To nepaneigia ir atskirajame skunde apeliantės išdėstyti paaiškinimai, tuo labiau, kad apeliantė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, rodančių skolininkės galimybes dabartiniu metu ar artimiausiu metu ateityje vykdyti prisiimtus įsipareigojimus bankui, padengti įsiskolinimą. Dėl visų šių priežasčių skundžiama nutartis paliktina galioti, o atskirasis skundas atmestinas. Remiantis išdėstytais motyvais, taip pat atmestini apeliantės prašymai įpareigoti banką atnaujinti kreditavimo sutartį, panaikinti turto areštą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 str. 1 p., 338 str.,

n u t a r i a:

Skolininkės S. D. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012 m. rugpjūčio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                            Dainius Rinkevičius