Administracinė byla Nr. I-631-629/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02545-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos:12.2.3; 12.13.5; 55.1.3

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 6 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė,

dalyvaujant pareiškėjo I. I. atstovėms A. I. ir advokatei Daivai Balčiūnienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. I. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I. I. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–8) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2015 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. FR0682-355, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė, VMI) 2016 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. 68-24 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2016 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. S-108(7-55/2016).

Pareiškėjas nurodė, kad papildomų mokesčių paskaičiavimas motyvuojamas tuo, kad pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas, ir dėl to padaryta išvada, kad jis turėjo pajamų iš nenustatytų šaltinių. Išvada apie pajamų ir išlaidų neatitikimą padaryta teigiant, kad 2010–2011 m. pastatyto namo statybos išlaidos sudarė 175 000 Lt, nepripažįstant, kad pareiškėjo sutuoktinės motina jai padovanojo 80 000 Lt, o pats pareiškėjas gavo paskolą iš N. V..

Pareiškėjas paaiškino, kad 2011 m. rugpjūčio 29 d. notariškai patvirtinta dovanojimo sutartimi tuometinės pareiškėjo sutuoktinės A. I. motina B. S. padovanojo jai savo sukauptas gyvenimo santaupas – 80 000 Lt. Pasak pareiškėjo, B. S. visą laiką gyveno kaime, dirbo fermose, gaudavo didelį atlyginimą, augino gyvulių, todėl jos turtinė padėtis visada buvo gera ir ji turėjo galimybę sukaupti santaupų. Skundžiamo sprendimo išvada, kad B. S. gaunamų lėšų galėjo pakakti tik būtiniems pragyvenimo poreikiams patenkinti, padaryta nevertinant viso B. S. darbingo laikotarpio metu gautų pajamų, remiantis tik B. S. pajamomis nuo tada, kai ji tapo pensinio amžiaus. Pareiškėjo nuomone, toks vertinimas prieštarauja protingumo ir teisingumo kriterijams, nes B. S. pajamas gavo ir santaupas kaupė ne tik nuo 2002 m. Tai, kad valstybinės institucijos į duomenų bazes nėra įtraukusios duomenų apie B. S. darbo stažą, darbovietes ir pajamas iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, negali būti aiškinama pareiškėjo nenaudai. Be to, atkreipė dėmesį, jog notariškai patvirtintoje dovanojimo sutartyje esamuoju laiku nurodyta „dovanoju“ ir „pinigus priimu“, notaras tai patvirtino.

Dėl N. V. paskolos pareiškėjas paaiškino, kad, gyvendamas ir dirbdamas (duomenys neskelbtini), iš bendradarbės N. V. pasiskolino 500 000,00 rublių (43 681,50 Lt arba 12 651,18 Eur) pagal jų tarpusavyje pasirašytą sutartį. Nors ne visi N. V. asmens duomenys nurodyti paskolos sutartyje, jos asmenybę galima nustatyti pagal asmens dokumentą, darbo knygelę. Ji užėmė ir užima atsakingas pareigas, todėl turėjo finansinių galimybių suteikti pareiškėjui paskolą. Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius turėtų paneigti pateiktus įrodymus apie N. V. pajamas, kreiptis į užsienio valstybę dėl teisinės pagalbos, o ne tiesiog atmesti visus įrodymus deklaratyviais teiginiais apie paskolos ekonomiškumą, garantijas ir pan. Pareiškėjo teigimu, N. V. paskolą suteikė remdamasi draugiškumu ir asmeniniu pasitikėjimu, ji neteikia finansinių paslaugų, todėl neskaičiavo palūkanų ir nereikalavo garantijų.

Pareiškėjas taip pat nesutinka su jo šeimos vartojimo išlaidų skaičiavimu pagal Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Statistiko departamentas) skelbiamus vidutinius statistinius rodiklius didžiųjų miestų teritorijoje. Pareiškėjas pažymėjo, kad, kaip ir dauguma Lietuvos gyventojų, jis nevedė ir neveda vartojimo išlaidų apskaitos, nesaugo išlaidas įrodančių dokumentų, nes to jokie įstatymai nereikalauja, tačiau dėl to, kad nebuvo vedama šeimos asmeninių finansų apskaita, pareiškėjas atsidūrė tokioje padėtyje, kad iš jo reikalaujama papildomų mokesčių mokėjimo, už išlaidas, kurių jis realiai neturėjo. Pasak pareiškėjo, jo šeima negyvena prabangiai, taupo, naudoja didelę dalį pačių užsiaugintų, tėvų duotų maisto produktų ir pan., todėl šeimos piniginės išlaidos nebuvo didelės, nereikėjo po 700–900 Lt kas mėnesį kiekvienam asmeniui.

Pareiškėjo teigimu, dėl namo statybos kainos mokesčių administratoriui yra pateikti išsamūs pareiškėjo ir jo sutuoktinės paaiškinimai bei dokumentai, įrodantys, kiek šeimai kainavo namo statyba, t. y. 77 489,57 Lt. Statybos darbus atliko pats pareiškėjas, nes yra kvalifikuotas statybininkas. A. J., kurio vardu yra išrašyta dalis statybinių medžiagų sąskaitų, yra A. I. pilnametis sūnus, kuris padėjo statyti namą, važiuodavo pirkti statybinių medžiagų. Iki MGK sprendimo nė vienai mokesčių administratoriaus institucijai nekilo klausimas, kas yra A. J., todėl nebuvo pateikti giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai. Kad namo kainos nustatymas nėra objektyvus ir patikimas, pripažino ir pats mokesčių administratorius, nes namo kaina nuo 334 00 Lt pirminiame patikrinimo akte sumažėjo iki 175 000 Lt skundžiamuose sprendimuose, tačiau ir ši kaina yra nereali ir neobjektyvi. Turto vertintojai remiasi savomis metodikomis, koeficientais, kurių pateiktoje ataskaitoje neįmanoma suprasti. Pareiškėjas pabrėžė, jog rinkos kaina negali būti tapatinama su faktiniais kaštais, be to, mokestinio patikrinimo metu nei pareiškėjui, nei jo sutuoktinei nebuvo išaiškinta, kad jie turi teisę ginčyti vertinimo ataskaitą.

Atsakovė VMI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 70–78).

Nurodė, kad pirminio mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog sutuoktinių patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas, t. y. sutuoktiniai gavo kitų pajamų, nuo kurių neapskaičiavo ir nedeklaravo prievolės valstybei. Pirminio patikrinimo rezultatų nagrinėjimo metu pareiškėjas pateikė VMI papildomus dokumentus, patvirtinančius, jog tikrinamuoju laikotarpiu jis gavo pajamų Rusijoje, todėl Šiaulių AVMI buvo pavesta atlikti pakartotinį patikrinimą, siekiant įvertinti pareiškėjo pateiktų dokumentų pagrįstumą. Pakartotinio patikrinimo metu vertinant pareiškėjo patirtas vidutines pinigines vartojimo išlaidas buvo naudojami Statistikos departamento skelbiami vidutiniai statistiniai rodikliai didžiųjų miestų teritorijoje per mėnesį vienam asmeniui, eliminuojant per mėnesį vaikui, alkoholiniams gėrimams ir tabakui tenkančią dalį. VMI nuomone, Šiaulių AVMI pateikti skaičiavimai atitinka objektyvų ir teisingą skaičiavimą. Pabrėžė, jog pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 str. 1 d. tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Vadovaujantis Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėmis, patvirtintomis VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 (toliau – ir Taisyklės), vienas iš minėtose taisyklėse nustatytų vertinimo metodų, kuriuos prireikus gali taikyti mokesčių administratorius yra išlaidų metodas, kuris gali būti taikomas tais atvejais, kai turima informacija (duomenys) apie mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių išlaidas. Taikant šį vertinimo metodą, vertinimas atliekamas lyginant mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių asmenines išlaidas su per atitinkamą laikotarpį deklaruotomis pajamomis, o tais atvejais, kai nėra galimybių nustatyti konkrečių išlaidų sumų, vertinimui atlikti gali būti naudojami statistiniai duomenys, ar duomenys iš kitų, Taisyklėse nurodytų informacijos šaltinių. Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo ir A. I. patirtos išlaidos viršija gautas mokesčių įstatymų nustatyta tvarka apmokestintas pajamas, t. y. mokėtojai gavo kitų pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių, kuriomis ir dengė patirtas išlaidas, tačiau šių gautų kitų pajamų nedeklaravo bei mokėti į biudžetą priklausančių mokesčių nuo šių pajamų neapskaičiavo ir nesumokėjo. Šios nustatytos aplinkybės yra pagrindas taikyti minėtas MAĮ 70 str. nuostatas.

Dėl gyvenamojo namo statybų išlaidų apskaičiavimo VMI paaiškino, kad nepriklausomo turto vertintojo individualios įmonės „Eksperts“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje ginčo gyvenamojo namo adresu atkuriamoji vertė, neskaičiuojant nusidėvėjimo, vertinimo dieną (2011 m. birželio 15 d.) buvo 175 000 Lt. Ataskaitoje nurodyta, kad pastatas pastatytas nekokybiškai, apšiltinimo medžiagos neatitinka pamatų apšiltinimo medžiagoms keliamų reikalavimų, pastato sienose matosi apšiltinimo plokščių sujungimo vietos, vietomis suskilinėjusios dėl nekokybiškai atliktų darbų, netinkamų medžiagų. Nuėmus vieną pamatų apšiltinimo plokštę, matosi, kad pamatai sumontuoti iš naudotų statybinių medžiagų. Bendra turto fizinė būklė įvertinta patenkinama, dėl to pritaikytas 0,7 pataisos koeficientas ir įvertinta, kad 50 proc. statybos darbų atlikta ūkio būdu. Vertinant nekilnojamojo turto atkuriamąją vertę buvo atsižvelgta į tai, kad buvo naudotos ne itin kokybiškos medžiagos, nesilaikyta reikalingų statybų technologijų ir naudotos ne naujos prekės. Pareiškėjas atskiros turto vertinimo ataskaitos nepateikė. Atsižvelgiant į pareiškėjo patikrinimo metu išdėstytą poziciją, jog statybos vyko ir ūkio būdu, tačiau nesant galimybės nustatyti, kokia apimtimi tai buvo atlikta, vadovaujantis protingumo principais, pripažintina, jog ūkio būdu atliekami statybos darbai siekia 40–60 proc. darbų kainos, tad, VMI vertinimu, buvo pagrįstai skaičiuotas vidurkis, t. y. jog 50 proc. statybos darbų buvo atlikta ūkio būdu ir namo statybos išlaidos sudarė 175 000 Lt.

Dėl B. S. dovanotų piniginių lėšų nepripažinimo VMI nurodė, jog patikrinimo metu nustatyta, jog nuo 1991 m. B. S. gyvena iš invalidumo pašalpos, jos sutuoktinio (iki 2010 m. gruodžio 10 d.) gaunamos piniginės lėšos buvo menkos, faktiškai užaugintą ūkyje produkciją sunaudodavo patys, nekilnojamojo turto nėra pardavę, todėl gaunamų lėšų galėjo pakakti tik būtiniems pragyvenimo poreikiams patenkinti ir turtui įsigyti (žemės sklypą ir traktorių), todėl B. S. negalėjo turėti sukaupusi 80 000 Lt pinigų sumą, kurią būtų galėjusi padovanoti pareiškėjo šeimai, o dovanojimo sutartis buvo sudaryta siekiant įteisinti pareiškėjo ir A. I. pajamų šaltinius. Pakartotinio patikrinimo metu pareiškėjas nepateikė jokių naujų įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo poziciją dėl piniginių lėšų gavimo. Atsakovės nuomone, notarinė sutartis nepatvirtina pačių pinigų perdavimo fakto, o teisiškai patvirtina, jog tokia sutartis yra sudaryta abiejų šalių valia. Taip pat atkreipė dėmesį, jog A. I. pateiktoje 2011 m. metinėje pajamų deklaracijoje iš mamos B. S. dovanojimo būdu gautų pajamų nedeklaravo.

Dėl N. V. paskolintų piniginių lėšų nepripažinimo VMI nurodė, jog pareiškėjas pateikė paskolos raštelio kopiją, pagal kurią jis iš N. V., gyvenančios (duomenys neskelbtini), 2011 m. sausio 15 d. be palūkanų iki 2015 m. vasario mėn. pasiskolino 500 000 rub. (43 681,50 Lt). Atsakovė pabrėžė, jog raštelyje nenurodyti pagrindiniai dokumento rekvizitai – skolintojo asmens kodas ir paso duomenys, dėl ko negalima identifikuoti asmens. Paskolos sutarties sąlygos yra ekonomiškai ir teisiškai nenaudingos tariamos paskolos davėjui: paskola beprocentė, ilgas pinigų grąžinimo terminas, sutartis neįregistruota notariniame registre, sutartyje nenumatytos grąžinimo garantijos, o paskolos davėja prisiima riziką, jog pinigai gali būti negrąžinti, nes pinigų grąžinimas iš esmės priklausytų nuo paskolos gavėjo geros valios. Raštelyje nenurodyta kaip skola bus grąžinta – dalimis ar visa iš karto. Praėjus paskolos grąžinimo terminui pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių tariamos paskolos grąžinimą. Mokestinio patikrinimo metu nenustatyta, o Pareiškėjas nenurodė ar Pareiškėjas skolindamasis pinigines lėšas pateikė užstatą, nėra faktinių įrodymų, kad pinigai realiai perduoti. Atkreipė dėmesį, jog pagal pareiškėjo pateiktas pažymas apie gautas pajamas, įvertinus išlaidas asmeniniams poreikiams bei vaiko išlaikymui pervedamas ženklias sumas, pareiškėjas finansiškai nebuvo pajėgus grąžinti skolą. VMI taip pat pažymėjo, kad A. I. nurodė, jog paskolos raštelio kopiją parvežė pareiškėjo bendradarbis (vardo ir pavardės nenurodė) ir perdavė jai, kad pristatytų į vietos VMI. Pareiškėjas informavo, kad paskolą suteikė buvusi bendradarbė, ją panaudojo asmeniniams poreikiams tenkinti (negalėjo pasakyti kam konkrečiai išleido pasiskolintus pinigus), sutuoktinė apie šią paskolą nieko nežinojo. Pareiškėjas metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos (FR001) už 2011 m. VMI neteikė ir gautos paskolos nedeklaravo. Nors pakartotinio patikrinimo metu mokesčių administratoriui buvo pateiktos rusų kalba įformintų dokumentų apie N. V. 2008 ir 2009 m. gautas pajamas kopijos, tai, kad N. V. gavo pajamų, nesuponuoja išvados, jog praėjus dvejiems metams nuo pajamų gavimo ji turėjo finansines galimybes paskolinti ir realiai paskolino pareiškėjui ginče minimą piniginių lėšų sumą. Pabrėžė, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes. VMI nuomone, įvertinus surinktą informaciją ir aplinkybių visumą bei vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, atsižvelgiant į MAĮ 10 str. nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai, pinigai realiai nebuvo paskolinti, o rašytinis susitarimas sudarytas tik siekiant įteisinti pareiškėjo pajamų šaltinius, tikslu gauti mokestinės naudos.

Atsakovė taip pat pažymėjo, kad nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pavyzdžiui, sandorių įvykdymo arba neįvykdymo), o vertina susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais. Šio mokestinio ginčo atveju byloje analizuojamus sandorius įvertinus ne civiliniu, bet mokestiniu teisiniu aspektu visų kitų byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, padaryta išvada, jog jie yra tik formalūs, nepagrindžiantys realaus pajamų gavimo fakto. VMI teigimu, pasirinktas išlaidų metodas leido tiksliausiai apskaičiuoti pareiškėjo ir jo sutuoktinės mokestinę prievolę už praėjusį laikotarpį, remiantis oficialiais ir visuotinai prieinamais duomenimis. Pažymėjo, kad, atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais paskaičiavimais. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių įvertinimo kriterijų. Tam, kad būtų paneigtas tokiu būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta. VMI teigimu, susidariusią situaciją ji vertino mokesčių mokėtojų naudai, kaip pvz. pagal Rusijos Federacijos statistikos departamento duomenis vidutinės vartojimo išlaidos vienam asmeniui (duomenys neskelbtini) 2008–2009 m. buvo dvigubai, o 2010–2011 m. daugiau nei trigubai didesnės nei Lietuvoje, tačiau mokesčių administratorius pareiškėjo patirtas vartojimo išlaidas skaičiavo žymiai mažesnes – pagal Lietuvos Respublikos statistikos departamento duomenis.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovės prašė skundą tenkinti, remdamosi skunde pateiktais argumentais. 

Teismo posėdyje atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 83).

Teismas:

k o n s t a t u o j a :

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ).

Byloje nustatyta, kad Šiaulių AVMI, atlikusi pareiškėjo GPM bei PSDĮ apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą, 2015 m. balandžio 30 d. patikrinimo aktu Nr. FR0680-278 (toliau – ir Patikrinimo aktas) papildomai apskaičiavo 5 079,07 Eur GPM ir 750,70 Eur PSDĮ. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjo ir tuometinės jo sutuoktinės išlaidos 2008–2011 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas, todėl konstatuota, jog pareiškėjas gavo kitų iš nenustatytų šaltinių, su darbo santykiais nesusijusių, ne individualios veiklos pajamų, kurios turi būti atitinkamai apmokestintos (MGK byla, I t., b. l. 44–57).

Šiaulių AVMI 2015 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. FR0682-355 patvirtino Patikrinimo aktą ir juo apskaičiuotas GPM ir PSDĮ sumas bei paskaičiavo 2 261,86 Eur GPM delspinigius, 332,18 Eur PSDĮ delspinigius ir paskyrė 496 Eur GPM baudą bei 75 Eur PSDĮ baudą (b. l. 52–57).

Pareiškėjas, nesutikdamas su Šiaulių AVMI sprendimu, apskundė jį atsakovei. VMI 2016 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. 68-24 pareiškėjo skundo netenkino ir patvirtino Šiaulių AVMI 2015 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. FR0682-355 (b. l. 59–63).

Pareiškėjas minėtą VMI sprendimą apskundė MGK, kuri 2016 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. S-108(7-55/2016) pareiškėjo skundo taip pat netenkino (b. l. 9–22). 

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesutinka su B. S. dovanotų lėšų bei N. V. paskolintų piniginių lėšų nepripažinimu, pareiškėjo statyto namo kainos nustatymu bei jo šeimos patirtų išlaidų apskaičiavimu. Pareiškėjo teigimu, jis yra gavęs 500 000 rub. (43 681,50 Lt) paskolą iš N. V., gyvenančios (duomenys neskelbtini), be to, jo sutuoktinė A. I. yra gavusi 80 000 Lt dovaną iš savo motinos B. S.. Be to, anot pareiškėjo, tiek jo išlaidos namo statybai, tiek vartojimo išlaidos paskaičiuotos neteisingai ir yra per didelės.

Dėl pareiškėjo išlaidų apskaičiavimo, naudojant statistinius duomenis, teismas pažymi, kad pagal MAĮ 70 str. 1–2 d. tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru.

Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, pareiškėjas bei jo sutuoktinė nepateikė mokesčių administratoriui jokių objektyvių įrodymų apie jų patirtas vartojimo išlaidas tikrinamuoju laikotarpiu, taigi netinkamai vykdė savo pareigas saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti pareiškėjo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, todėl nagrinėjamu atveju Šiaulių AVMI pagrįstai nusprendė pareiškėjui mokesčius paskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus atliekamą įvertinimą. Nagrinėjamu atveju Šiaulių AVMI pasirinko Taisyklių 6.3.3 p. įtvirtintą išlaidų metodą. Pagal Taisyklių 14–17 p. šis metodas gali būti taikomas tais atvejais, kai turima informacija (duomenys) apie mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių išlaidas. Vertinimas atliekamas lyginant mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių asmenines išlaidas su per atitinkamą laikotarpį deklaruotomis pajamomis. Tais atvejais, kai nėra galimybių nustatyti konkrečių išlaidų sumų, vertinimui atlikti gali būti naudojami statistiniai duomenys ar duomenys iš kitų, taisyklių X dalyje nurodytų, informacijos šaltinių. Mokesčių administratorius turi parinkti tokius informacijos ir duomenų šaltinius, kurių pagrindu atliktas vertinimas leistų kuo tiksliau nustatyti mokestinės prievolės dydį. Mokesčių administratorius, taikydamas šį vertinimo metodą, taip pat turi įvertinti ir kitas aplinkybes, kurių tiesioginė įtaka gali būti įvertinta. Taigi Taisyklės aiškiai įtvirtina statistinių duomenų panaudojimo galimybę, todėl pareiškėjo nusiskundimai šių duomenų naudojimu vertinami kritiškai. Pažymėtina, kad pareiškėjas, siekdamas įrodyti tokių duomenų neteisingumą jo atveju, turėtų pateikti ne tik paaiškinimus, bet ir tokius paaiškinimus pagrindžiančius įrodymus, tačiau to nepadarė, todėl laikytina, kad pareiškėjo atžvilgiu pritaikyti statistiniai duomenys yra tinkami pareiškėjo mokestinei prievolei apskaičiuoti.

Dėl pareiškėjo namo statybos išlaidų teismas pažymi, kad mokesčių administratorius šiuo atveju rėmėsi IĮ „Eksperts“ 2014 m. rugpjūčio 11 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. 14/08-077 (MGK byla, t. II, b. l. 93–111), pagal kurią pareiškėjo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), atkuriamoji vertė, neskaičiuojant nusidėvėjimo, vertinimo dieną, t. y. 2011 m. birželio 15 d. buvo 175 000 Lt. Pažymėtina, kad vertinimas atliktas profesionalaus nekilnojamojo turto vertintojo, vertinant turtą atsižvelgta į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, t. y. statybos darbų ir naudotų medžiagų kokybę (pastatas pastatytas nekokybiškai, apšiltinimo medžiagos neatitinka pamatų apšiltinimo medžiagoms keliamų reikalavimų, pastato sienose matosi apšiltinimo plokščių sujungimo vietos, vietomis suskilinėjusios dėl nekokybiškai atliktų darbų, netinkamų medžiagų, pamatai sumontuoti iš naudotų statybinių medžiagų), taigi bendra turto fizinė būklė įvertinta patenkinamai ir dėl to pritaikytas 0,7 pataisos koeficientas. Be to, vertintojas atsižvelgė ir į tai, kad dalis statybos darbų atlikta ūkio būdu. Taigi, teismo vertinimu, nėra pagrindo abejoti turto vertinimo ataskaitos pateiktais duomenimis, tuo labiau, kad pareiškėjas nepateikė juos paneigiančių įrodymų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo išlaidos, patirtos tikrinamuoju laikotarpiu, nustatytos teisingai.

Pažymėtina, kad pareiškėjas, siekdamas įrodyti piniginių lėšų iš B. S. ir N. V. gavimą, pateikė mokesčių administratoriui 2011 m. rugpjūčio 29 d. notaro patvirtintą dovanojimo sutartį, pagal kurią B. S. dovanoja savo dukrai A. I. 80 000 Lt. Pareiškėjo nurodomi sandoriai vyko grynaisiais pinigais. Teismas pažymi, kad pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas, mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos. Sprendžiant klausimą, ar mokesčių mokėtojui tenka įrodinėjimo našta, reikia nustatyti reikšmingas faktines aplinkybes – pinigų judėjimo fiksavimą kredito įstaigų sąskaitose ir šių lėšų deklaravimą mokesčių deklaracijose. Nenustačius minėtų aplinkybių, pajamų gavimo įrodinėjimo našta tenka mokesčių mokėtojui. Kadangi pareiškėjas ginčijamas sumas gavo grynaisiais pinigais, jų nedeklaravo, todėl įrodinėjimo našta dėl šių lėšų realaus gavimo tenka pareiškėjui. 

Šiuo atveju teismas sutinka su skundžiamuose sprendimuose padarytomis išvadomis, kad pareiškėjo pateikti dokumentai neįrodo realaus pareiškėjo nurodomų sumų gavimo. Visų pirma, pažymėtina, kad mokesčių administratorius nustatė, jog B. S. negalėjo būti sukaupusi 80 000 Lt lėšų, kuriuos neva padovanojo savo dukrai.

Nors pareiškėjas nurodo, kad B. S. dovanotas lėšas sukaupė dar dirbdama kolūkyje, tačiau teismas pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 str. 1 p. nuolatinis Lietuvos gyventojas privalo deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d., be kita ko, pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ir kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 Lt. Šio įstatymo 4 str. 1 ir 2 d. taip pat nustatyta, kad turto deklaraciją nuolatinis Lietuvos gyventojas privalo pateikti mokesčio administratoriui iki 2005 m. gegužės 1 d. Jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai. Atkreiptinas dėmesys, jog B. S. 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto nedeklaravo, todėl teiginiai apie darbo kolūkyje metu sukauptas lėšas atmestini. Pažymėtina, kad 80 000 Lt dovanos gavimo nedeklaravo ir A. I.. Be to, nustatyta, jog B. S. yra pensininkė, nuo 1991 m. pagrindinis jos pajamų šaltinis – invalidumo pašalpa ir pajamos iš žemes ūkio veiklos, taigi iš tokių ji negalėjo sukaupti pareiškėjo nurodomos 80 000 Lt sumos. Sutiktina su atsakove, kad tai, jog pinigų dovanojimas įformintas notarine tvarka, neįrodo realaus piniginių lėšų gavimo, kai šią aplinkybę paneigia kiti byloje surinkti duomenys.

Pareiškėjo pateikti dokumentai nėra pakankami ir 500 000 rub. paskolos gavimo faktui pagrįsti. Pažymėtina, kad pareiškėjo pateiktas skolos raštelis neatitinka minimalių tokiems dokumentams įprastai keliamų reikalavimų – jame nenurodyti skolintojo rekvizitai, skolos gražinimo sąlygos. Be to, kaip teisingai atkreipė dėmesį, atsakovė, pareiškėjas skolos raštelį pateikė tik pakartotinio patikrinimo metu, paskola suteikta paskolos davėjui ekonomiškai nenaudingomis sąlygomis, kas taip pat suteikia pagrindą abejoti tokios paskolos suteikimo realumu. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir apie paskolos grąžinimą.

Taigi, teismo vertinimu, mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino B. S. pinigų dovanojimo bei N. V. paskolos suteikimo faktų ir atitinkamomis sumomis nepadidino pareiškėjo pajamų tikrinamuoju laikotarpiu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nėra pagrindo panaikinti Šiaulių AVMI 2015 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. FR0682-355, VMI 2016 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. 68-24 bei MGK 2016 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. S-108(7-55/2016), todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagristas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 86–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d. ir 133 str.,

n u s p r e n d ž i a :

Atmesti pareiškėjo I. I. skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                     Milda Vainienė