Civilinė byla Nr. e2-128-450/2026

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00612-2024-3

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.4.12

                                                                (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 2026 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens V. Ž. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. lapkričio 27 d. nutarties, kuria prašymas pripažinti atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „ONUS“ bankrotą tyčiniu patenkintas, civilinėje byloje pagal kreditoriaus „En+ Sp. z o.o.“ pareiškimą dėl atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „ONUS“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Isora“, V. B., M. H. ir V. Ž..

Teismas

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Kreditorius „En+ Sp. z o.o.“ (toliau – ir kreditorius) kreipėsi į teismą su pareiškimu, kurį patikslinęs, prašė: 1) pripažinti atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – LUAB) „ONUS“ (toliau – ir atsakovė, bendrovė) bankrotą tyčiniu; 2) pripažinti, kad atsakovės LUAB „ONUS“ tyčinį bankrotą sukėlė buvusio jos valdymo organo ir vienintelio akcininko A. S. (A. S.), buvusių valdymo organų V. Ž., V. B., M. H. bei LUAB „ONUS“ akcininkės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Isora“ veiksmai (neveikimas); 3) apriboti buvusių atsakovės LUAB „ONUS“ valdymo organų A. S., V. Ž., V. B. ir M. H. teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu; 4) kreiptis į prokurorą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir atsakingų asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn.

2.       Pareiškime nurodė, kad egzistuoja tyčinio bankroto požymiai, įtvirtinti Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 3–4 punktuose, taip pat, jog atsakovės veikloje gali būti ir kiti tyčinio bankroto požymiai, įtvirtinti JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1–2 punktuose.

3.       Bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (ar) aplaidžiai, siekiu nuslėpti tikrąsias bankroto priežastis ir sudaryti kliūtis įvertinti tikrąją bendrovės finansinę padėtį, atliktas ūkines operacijas ir kita, taip pat išvaisčius atsakovės turimą turtą bei vykdant atsiskaitymus, pažeidžiant įstatyme nustatytą grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Atsakovė sąmoningais valdymo organo veiksmais paversta nemokia ir neturinčia turto, t. y. dar gerokai iki 2024 m. rugsėjo 20 d. jau buvo faktiškai nemoki, tačiau buvę atsakovės vadovai bankroto bylos bendrovei neiniciavo, nors tokią pareigą turėjo, o iškėlus bankroto bylą, piktybiškai neperdavė paskirtai nemokumo administratorei atsakovės turto ir dokumentų. Iki šiol nemokumo administratorei nėra perduoti atsakovės turtas, dokumentai, buhalterinės apskaitos registrai bei kiti su jos veikla susiję dokumentai, taip nevykdant teismo bei įstatyme įtvirtinto įpareigojimo, su nemokumo administratore nebendradarbiaujama, dokumentai galimai yra slepiami arba yra neteisėtai sunaikinti, o turtas pasisavintas. Be to, buvę atsakovės vadovai neteikė Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių.

4.       Atsakovės turtas galėjo būti sąmoningai ir nesąžiningai išvestas iš bendrovės, nes prekės, kurias kreditorius pristatė atsakovei ir už kurias ji nėra atsiskaičiusi, buvo parduotos ir už jas atsakovė gavo, tikėtina, ne mažiau nei 324 353,64 Eur, tačiau šių pinigų bendrovė nepanaudojo atsiskaitymams su kreditoriais, mokestinių prievolių vykdymui. Dėl to buvę atsakovės valdymo organai ir (ar) akcininkė UAB „Isora“ ar iki tol vieninteliu akcininku buvęs A. S., mėgindami nuslėpti šias aplinkybes bei tikrąją bendrovės finansinę padėtį, neperdavė nemokumo administratorei dokumentų bei turto, juos slepia ar net sunaikino.

5.       Faktą, kad iki tuometinio atsakovės akcininko ir vadovo A. S. pasikeitimo (iki 2024 m. spalio 1 d.) bendrovė jau buvo faktiškai nemoki, jos turtas iššvaistytas, paslėptas, perleistas ar pasisavintas, patvirtina ir tai, jog dar 2024 m. rugsėjo 20 d. išieškotojos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) iniciatyva atsakovės atžvilgiu buvo pradėta vykdomoji byla dėl 36 856,90 Eur išieškojimo, tačiau jau tuo metu bendrovė neturėjo turto ir skolos išieškojimas negalėjo būti įvykdomas, kaip ir visos vėliau inicijuotos vykdomosios bylos. Dėl to bendrovė buvo faktiškai nemoki dar iki 2024 m. rugsėjo 20 d. Atsižvelgiant į tai, kad buvęs atsakovės vadovas bei vienintelis akcininkas A. S. turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, tačiau, priešingai, nusprendė perleisti jau faktiškai nemokios bendrovės  akcijas bei tokiu būdu nusišalino nuo jau nemokios bendrovės valdymo, siekė išvengti jam galinčios tekti atsakomybės už sąmoningai blogą bendrovės valdymą, jai tapus nemokia ir be turto bei atimant bet kokias galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Be to, netrukus po bankroto bylos atsakovei inicijavimo teisme, vienintelės akcininkės UAB „Isora“ sprendimu buvo pakeistas bendrovės valdymo organas iš buvusio vadovo V. B. į naują vadovą M. H., kuris, tikėtina, buvo fiktyvus vadovas ir jam nebuvo perduoti bendrovės dokumentai.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6.       Kauno apygardos teismas 2025 m. lapkričio 27 d. nutartimi LUAB „ONUS“ bankrotą pripažino tyčiniu, nustatė, kad LUAB „ONUS“ tyčinis bankrotas yra sukeltas V. B., M. H., V. Ž. ir vienintelės akcininkės UAB „Isora“ veiksmais (neveikimu) bei M. H. ir V. Ž. apribojo teisę 5 (penkerius) metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

7.       Teismas, spręsdamas dėl bendrovės nemokumo momento, įvertino atsakovės 2022 m. ir 2024 m. finansinės atskaitomybės duomenis, Kauno apygardos teismo 2025 m. vasario 17 d. nutartyje, kuria atsakovei iškelta bankroto byla, nustatytas aplinkybes, atsakovės prievoles kreditoriams ir jų susidarymo laikotarpius, teismų ir antstolių informacinių sistemų duomenis apie atsakovę, ir, remdamasis nustatytais duomenimis, padarė išvadą, kad atsakovė su finansiniais sunkumais iš esmės susidūrė 2024 m. pradžioje. Jau 2024 m. pradžioje atsakovė nevykdė įsipareigojimų VMI, o vėliau, t. y. 2024 m. balandžio 4 d.–2024 m. balandžio 23 d., įgijusi prekių už 324 353,64 Eur ir jas realizavusi tretiesiems asmenims, su kreditoriumi „En+ Sp. z o.o.“ už prekes neatsiskaitė, dėl to atsakovės atžvilgiu jau nuo 2024 m. birželio 3 d. buvo pradėti mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmai, o vėliau kreditorius „En+ Sp. z o.o.“ 2024 m. liepos 2 d. kreipėsi į teismą dėl skolos už parduotas prekes priteisimo iš atsakovės, taip pat 2024 m. rugpjūčio 13 d.–2024 m. lapkričio 13 d. VMI priėmė sprendimus išieškoti mokestinę nepriemoką ir kreipėsi į antstolį dėl priverstinių vykdymo veiksmų atlikimo, o 2024 m. gruodžio 17 d. iniciavo atsakovei bankroto bylą. Teismas nusprendė, kad atsakovė jau vėliausiai 2024 m. rugsėjo mėn. buvo faktiškai nemoki, t. y. atitiko nemokios įmonės statusą pagal JANĮ 2 straipsnio 7 punkte įtvirtintą nemokumo sąvoką, o buvusiems atsakovės vadovams A. S. (vadovo pareigas ėjo nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 29 d.), V. Ž. (vadovo pareigas ėjo nuo 2024 m. rugsėjo 29 d. iki 2024 m. lapkričio 5 d.) ir V. B. (vadovo pareigas ėjo nuo 2024 m. lapkričio 5 d. iki 2025 m. sausio 5 d.) kilo pareiga inicijuoti nemokumo procesą (JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

8.       Atsakovei tapus nemokiai, vietoje to, kad tuo metu buvę bendrovės vadovai imtųsi veiksmų, siekiant atkurti bendrovės mokumą ar kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos jai iniciavimo, nors tokią pareigą turėjo, bendrovės valdymą perduodavo naujam vadovui, tokiu būdu iki bankroto bylos atsakovei iškėlimo teisme, nuo faktinio bendrovės nemokumo momento, per nepilnai keturis mėnesius jos vadovai pasikeitė net tris kartus. Teismas pažymėjo, kad paskutinis bendrovės vadovas buvo pakeistas iš karto po to, kai jai buvo inicijuota bankroto byla, t. y. 2025 m. sausio 5 d. Teismas nusprendė, kad tokiais sąmoningais buvusių atsakovės valdymo organų veiksmais (neveikimu) bendrovė buvo privesta prie bankroto tyčia, todėl, siekdami nuslėpti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis, pasisavinti jos lėšas ir išvengti atsiskaitymo su bendrovės kreditoriais, buvę valdymo organai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iniciavimo, nors tokią pareigą turėjo, vengė pateikti jos dokumentus teismui ir vėliau, iškėlus bankroto bylą, juos, įskaitant ir bedrovės turtą, perduoti nemokumo administratorei.

9.       Teismas nurodė, kad byloje ginčo dėl to, jog bendrovės dokumentai bei turtas nemokumo administratorei iki šiol nėra perduoti, nėra. Paskutinis bendrovės vadovas iki bankroto bylos atsakovei iškėlimo buvo M. H., taigi, pasak teismo, prievolė perduoti nemokumo administratorei turtą bei dokumentus kilo būtent jam. Teismas pažymėjo, kad nuo faktinio atsakovės nemokumo momento nė vienas iš šiuo laikotarpiu buvusių bendrovės valdymo organų (suinteresuotų asmenų) nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių apie tinkamą jos dokumentų bei turto išsaugojimą ir jų perdavimą kitam vadovui ar nemokumo administratorei. Byloje duomenų apie tai, kad nors vienas iš bendrovės buvusių vadovų būtų tinkamai organizavęs buhalterinę apskaitą, kad ją būtų išsaugojęs ir perdavęs kitiems vadovams, taip pat nėra. Dėl to teismas nusprendė, kad šiuo atveju labiau tikėtina, jog bendrovės dokumentai bei turtas nėra išsaugoti arba yra sąmoningai neperduodami, siekiant nuslėpti tikrąsias bankroto priežastis.

10.       Teismas nurodė, kad buvę bendrovės vadovai turėjo pareigą Juridinių asmenų tvarkytojui laiku pateikti jos finansinę atskaitomybę už 2021 m.–2023 m., tačiau šios pareigos neįvykdė. Atsakovės finansinė atskaitomybė už 2021 m.–2022 m. Juridinių asmenų registrui nebuvo teikiama laiku, o jos  finansinė atskaitomybė už 2023 m. nei Juridinių asmenų registrui, nei teismui nepateikta. Teismas padarė išvadą, kad buvę bendrovės vadovai nevykdė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 12 dalies 2 ir 6 punktuose nustatytos pareigos ir laiku arba išvis neteikė Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų, tai įrodo, kad bendrovės apskaita buvo netinkamai tvarkoma, o tai kelia pagrįstas abejones ir dėl jos finansinės atskaitomybėje pateiktų duomenų teisingumo. Buvę bendrovės vadovai, nevykdydami jiems įstatyme nustatytų pareigų, t. y. nesudarydami finansinės atskaitomybės ir jos įstatymo nustatyta tvarka nepateikdami Juridinių asmenų registro tvarkytojui, nevykdydami teismo įpareigojimų pateikti tokius duomenis, taip pat neperduodami atsakovės turimo turto bei dokumentų nemokumo administratorei sąmoningai ir tyčia siekė nuslėpti tikrąją bendrovės finansinę padėtį, tikslu pasisavinti jos turtą bei lėšas bei išvengti turimų įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.

11.       Teismas nusprendė, kad atsakovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, tikslu nuslėpti tikrąją jos finansinę būklę. Teismo įvertinimu, netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas apsunkina galimybes tiek tinkamai įvertinti bendrovės finansinę būklę, tiek nustatyti tikrąsias jos  nemokumo priežastis. Teismas pripažino, kad yra nustatytas bei įrodytas JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis.

12.       Teismas pažymėjo, kad kreditorius, įrodinėdamas egzistuojant JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinam tyčinio bankroto požymiui, nenurodo ir plačiau nedetalizuoja, kokios konkrečios atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eilės buvo pažeistos ir kokie konkretūs atsiskaitymai grynaisiais bei negrynaisiais pinigais buvo atliekami. Teismo vertinimu, nepaisant to, kad atsakovė jau turėjo įsipareigojimų VMI (nevykdė mokestinių prievolių, turėjo pelno mokesčio nepriemoką), tačiau byloje duomenų, jog ji būtų vykdžiusi grynaisiais ir negrynaisiais pinigais mokėjimus paskiau pagal eilę einantiems kreditoriams (pvz., ketvirtos ar penktos eilės kreditoriams), nėra. Teismas pastebėjo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė tuo laikotarpiu būtų išvis vykdžiusi kokius nors mokėjimus, nes, kaip nustatyta, apart kreditorei VMI ir kreditoriui „En+ Sp. z o.o.“, kitų įsiskolinimų tuo metu bendrovė neturėjo. Be to, byloje nustačius, kad atsakovės dokumentai nebuvo perduoti nemokumo administratorei, nėra objektyvios galimybės nustatyti, ar jos atsiskaitymai grynaisiais ir negrynaisiais pinigais buvo atliekami nesilaikant įstatyme nustatyto eiliškumo. Dėl to, byloje nesant objektyvių duomenų apie grynaisiais ir negrynaisiais pinigais mokėjimų atlikimą, teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad egzistuoja JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis.

13.       Teismas pažymėjo, kad kreditorius, įrodinėdamas galimai egzistuojant JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1–2 punktuose įtvirtintus tyčinio bankroto požymius, neįrodinėja nei konkrečių sandorių (sprendimų) ekonominio nenaudingumo (nuostolingumo) atsakovei, nei pateikė objektyvius duomenis apie tai, kad atsakovės konkretus turtas būtų parduotas už mažesnę nei rinkos kainą ar jis išvis būtų perleistas neatlygintinai. Pasak teismo, vien ta aplinkybė, kad atsakovė įsigijo iš kreditoriaus prekių, kurias (per)pardavė tretiesiems asmenims, tačiau už jas su kreditoriumi neatsiskaitė, taip pat tai, jog paskutinis atsakovės vadovas, tikėtina, buvo paskirtas fiktyviai, savaime nesudaro pagrindo spręsti apie bendrovės sudarytų konkrečių sandorių (sprendimų) ekonominį naudingumą (nuostolingumą) ar konkretaus turto perleidimo sąlygas. Byloje nesant objektyvių duomenų apie konkrečių sandorių (sprendimų) sudarymo aplinkybes ir jų vykdymą, taip pat atsakovei priklausiusio konkretaus turto perleidimo sąlygas, teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad egzistuoja JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1–2 punktuose įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai.

14.       Teismas, įvertinęs aptartų faktinių aplinkybių visumą dėl atsakovės LUAB „ONUS“ nemokumo momento, dėl jos valdymo organų įstatymu nustatytų pareigų nevykdymo, laiku ir išvis neteikiant bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų, neperduodant nemokumo administratorei jos turto bei dokumentų ir nevykdant pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, taip pat dėl bendrovės valdymo organų netinkamos buhalterinės apskaitos tvarkymo, konstatavo, kad tokiais valdymo organų sąmoningais veiksmais atsakovė buvo privesta prie bankroto tyčia, tikslu pasisavinti turimą turtą bei lėšas ir išvengti turimų įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, todėl LUAB „ONUS“ bankrotą pripažino tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 4 punkte įtvirtintais pagrindais.

15.       Teismas nusprendė kad LUAB „ONUS“ tyčinis bankrotas yra sukeltas buvusių jos vadovų V. B., M. H., V. Ž. ir vienintelės akcininkės UAB „Isora“, kurios vadovas yra V. B., o vienintelis akcininkas M. H., veiksmų (neveikimo). Atsižvelgdamas į tai, kad A. S. yra miręs, dėl jo veiksmų (neveikimo) atsakovės atžvilgiu teismas plačiau nepasisakė ir nesprendė.

16.       Dėl teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo teismas nurodė, kad mirus A. S., kreditoriaus reikalavimas dėl vadovo pareigų ar buvimo kolegialaus valdymo organo apribojimo jo atžvilgiu yra netenkinamas. Juridinių asmenų registro duomenimis, V. B. Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-204-889/2025 jau yra apribotos teisės 5 (penkis) metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, todėl kreditoriaus reikalavimo dėl vadovo pareigų ar buvimo kolegialaus valdymo organo apribojimo jo atžvilgiu teismas netenkino.

17.       Teismas nustatė, kad atsakovės valdymo organai nevykdė jiems įstatymo nustatytų pareigų, t. y. nesikreipė dėl bankroto bylos atsakovei iniciavimo ir nesiėmė priemonių jos mokumui atkurti, priešingai, slėpė bendrovės tikrąją finansinę padėtį ir neperdavė nemokumo administratorei turto bei dokumentų, taip pat savo veiksmais sukėlė tyčinį bankrotą. Dėl to buvo apsunkinta kreditorių teisinė padėtis, todėl šiuo atveju įstatyme numatytos sankcijos V. Ž. ir M. H. skyrimas, teismo įvertinimu, atitiks jos paskirtį – pašalinti iš verslo rinkos asmenis, kurie, vadovaudami verslo subjektams, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo, dėl to viešieji, privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys patiria normalios verslo rizikos neatitinkančių turtinių praradimų. Atsižvelgiant į nurodytą, buvusiems atsakovės vadovams V. Ž. ir M. H. teismas taikė įstatyme numatytą apribojimą 5 (penkerius) metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu

                                III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

18.       Suinteresuotas asmuo V. Ž. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2025 m. lapkričio 27 d. nutarties dalį, kuria apeliantas pripažintas atsakingu dėl LUAB „ONUS“ tyčinio bankroto, ir šioje dalyje kreditoriaus pareiškimą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

18.1.                      Teismas nustatė, kad atsakovė vėliausiai faktiškai nemoki buvo 2024 m. rugsėjo mėn., kai apeliantas bendrovės vadovu buvo vėliau – nuo 2024 m. rugsėjo 29 d. iki 2024 m. lapkričio 5 d., todėl LUAB „ONUS“ faktinis nemokumas objektyviai negalėjo kilti dėl apelianto veiksmų. 

18.2.                      Byloje nėra duomenų ir teismas jų nenustatė, kad per vieną mėnesį, kai apeliantas vadovavo  LUAB „ONUS“ veiklai, jis savo veiksmais pablogino bendrovės finansinę būklę ir (ar) sudarė nuostolingus sandorius.

18.3.                      Per vieną mėnesį, kai apeliantas vadovavo bendrovės veiklai, jis spėjo atlikti tik atsargų inventorizaciją ir, kai išsiaiškino LUAB „ONUS“ finansinę padėtį, buvo atleistas iš vadovo pareigų

19.       Kreditorius „En+ Sp. z o.o.“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais atsikirtimais:  

19.1.                      Apeliantas kartu su kitais buvusiais bendrovės valdymo organais yra solidariai atsakingas dėl tyčinio atsakovės bankroto, nes perėmęs bendrovės, nepateikusios 2023 m. finansinių ataskaitų rinkinio, valdymą, aplaidžiai ir (ar) apgaulingai vykdė atsakovės buhalterinę apskaitą ir Juridinių asmenų registro tvarkytojui nerengė bei neteikė finansinių ataskaitų rinkinio. Be to, net jei apeliantas neturėjo galimybės tokių dokumentų parengti, jis nepateikė įrodymų, kad kaip bendrovės vadovas ėmėsi pakankamų veiksmų tokiems dokumentams surinkti (pvz., kreipėsi į buvusį vadovą ar akcininką).

19.2.                      Apeliantas, tapęs faktiškai nemokaus juridinio asmens vadovu, nevykdė JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintos pareigos inicijuoti nemokumo procedūras ir didino atsakovės įsipareigojimus (didėjo tiek VMI, tiek kreditoriaus finansiniai reikalavimai).

19.3.                      Apeliantas turėjo įrodyti, kad perdavė visus bendrovės dokumentus ir turtą naujai paskirtam vadovui, tačiau šios aplinkybės neįrodė ir neįrodinėjo ne tik bylos nagrinėjimo metu, bet ir teikiant atskirąjį skundą. Atstatydinus V. Ž. iš vadovo pareigų, turėjo būti pasirašomas bendrovės dokumentų ir turto perdavimo–priėmimo aktas, tačiau tokio akto apeliantas nepateikė.

Teismas

k o n s t a t u o j a : 

            IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK)) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

21.       Skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

22.       Iš pateikto suinteresuoto asmens V. Ž. atskirojo skundo turinio matyti, kad apeliantas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria LUAB „ONUS“ bankrotas pripažintas tyčiniu – atskirajame skunde nurodomi argumentai, kuriais remiantis V. Ž. nesutinka, jog jis, kaip buvęs LUAB „ONUS“ vadovas nuo 2024 m. rugsėjo 29 d. iki 2024 m. lapkričio 5 d., negali būti ir nėra atsakingas už bendrovės tyčinį bankrotą.

23.       Taigi, byloje yra kilęs ginčas dėl apelianto, vadovavusio bendrovei apie vieną mėnesį, atsakomybės už tyčinį LUAB „ONUS“ bankrotą. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį pripažino atsakingu dėl LUAB „ONUS“ tyčinio bankroto, nes apeliantui buvus bendrovės vadovu apie vieną mėnesį, jis objektyviai negalėjo sukelti atsakovės nemokumo ir (ar) pabloginti jos finansinės padėties, sudarant nuostolingus sandorius. Vienintelis veiksmas, kurį, anot apelianto, jis savo vadovavimo laikotarpiu spėjo atlikti, buvo bendrovės atsargų inventorizacija, po kurios atlikimo ir tikrosios jos finansinės padėties paaiškėjimo, jis buvo atleistas. Taigi, apeliantui neigiant, kad jis yra atsakingas už LUAB „ONUS“ privedimą prie bankroto tyčia, toliau apeliacinės instancijos teismas pasisakys dėl pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padarytų išvadų ir proceso dalyvių išdėstytų su tuo susijusių argumentų.

Dėl apelianto atsakomybės už bendrovės tyčinį bankrotą

24.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovės LUAB „ONUS“ nemokumo momentą, jos valdymo organų įstatymu nustatytų pareigų nevykdymą, laiku ir išvis neteikiant bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų, neperduodant nemokumo administratorei jos turto bei dokumentų ir nevykdant pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, taip pat valdymo organų netinkamą atsakovės buhalterinės apskaitos tvarkymą, konstatavo, kad tokiais jos valdymo organų sąmoningais veiksmais bendrovė buvo privesta prie bankroto tyčia, tikslu pasisavinti turimą turtą bei lėšas ir išvengti turimų įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, todėl LUAB „ONUS“ bankrotą pripažino tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 4 punkte įtvirtintais pagrindais.

25.       Pirmosios instancijos teismas, LUAB „ONUS“ bankrotą pripažindamas tyčiniu ir nustatydamas už tai atsakingus asmenis, nusprendė, kad bankrotą lėmė buvusių jos vadovų V. B., M. H., V. Ž. ir vienintelės akcininkės UAB „Isora“, kurios vadovas yra V. B., o vienintelis akcininkas M. H., veiksmai (neveikimas).

26.       Minėta, kad apeliantas, bendrovės buvęs vadovas V. Ž. kvestionuoja pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria jis buvo nustatytas atsakingu asmeniu už bendrovės tyčinį bankrotą, pagrįstumą. Apelianto teigimu, jam buvus bendrovės vadovu apie vieną mėnesį, jis objektyviai negalėjo sukelti atsakovės nemokumo ir (ar) pabloginti jos finansinės padėties, sudarant nuostolingus sandorius, nes vienintelis veiksmas, kurį jis savo vadovavimo laikotarpiu atliko – buvo atsakovės atsargų inventorizacija, po kurios atlikimo ir tikrosios finansinės padėties paaiškėjimo, jis buvo atleistas. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais nesutinka dėl toliau nurodomų priežasčių.

27.       Bylos duomenimis nustatyta, kad nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 29 d. bendrovės vadovu ir vieninteliu akcininku buvo A. S., nuo 2024 m. rugsėjo 29 d. iki 2024 m. lapkričio 5 d. – V. Ž., nuo 2024 m. lapkričio 5 d. iki 2025 m. sausio 5 d. – V. B. ir nuo 2025 m. sausio 5 d. iki bankroto bylos iškėlimo atsakovės – M. H..

28.       Bylos duomenimis nustatyta, kad LUAB „ONUS“ nemokumo procesas buvo inicijuotas 2024 m. gruodžio 12 d., pagal kreditorės VMI pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. praėjus trims mėnesiams po faktinio pirmosios instancijos teismo nustatyto bendrovės nemokumo momento (2024 m. rugsėjo mėn.), kurio nustatymo apeliantas neginčija.

29.       Pažymėtina, kad vadovas privalo veikti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, jog įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Įmonės vadovas (vienasmenis ar kolegialus) privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).

30.       Pirmiau nustatytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad bendrovės buvęs vadovas V. Ž. neveikė rūpestingai, atidžiai ir sąžiningai, jam priimant su bendrovės valdymu susijusius sprendimus. Nagrinėjamu atveju tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra padaryta įvertinus apelianto, kaip buvusio LUAB „ONUS“ vadovo, veiksmų visumą. Nors apeliantas skunde akcentuoja savo vadovavimo laikotarpio trukmę, kuris tęsėsi šiek tiek ilgiau nei mėnuo, tačiau, priešingai nei teigia apeliantas, ši aplinkybė, įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą, nelaikytina šalinančia jo atsakomybę dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu.

31.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad juridinio asmens buvusio vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą juridiniam asmeniui ir kreditoriams atsiradimą. Šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (vadovui aiškiai suvokiant, kad juridinis asmuo yra nemokus ir neturi galimybių išvengti bankroto), taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018 27 punktas).

32.       Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad apeliantui vadovaujant LUAB „ONUS“, jam buvo kilusi pareiga inicijuoti atsakovės nemokumo procesą (JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nors apeliantas bendrovei vadovavo tik šiek tiek daugiau nei mėnesį, tačiau toks terminas šiuo atveju laikytinas pakankamu susipažinti su atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentais ir jos finansine padėtimi, įvertinus, kad atsakovė nebuvo didelė įmonė, taip pat tai, jog bendrovė tuo metu jau turėjo žymius finansinius įsiskolinimus didžiausiems kreditoriams VMI ir „En+ Sp. z o.o.“, o, kaip nurodo pats apeliantas, jis, paskirtas vadovauti bendrovei, atliko bendrovės atsargų inventorizaciją bei neneigia sužinojęs tikrąją jos finansinę padėtį. Taigi apeliantas, suvokdamas (turėdamas suvokti) sunkią ir negerėjančią bendrovės finansinę situaciją, per savo nors ir neilgą vadovavimo laikotarpį ne tik neinicijavo nemokumo proceso (visuma veiksmų, kurie turi būti atliekami siekiant iškelti nemokumo (bankroto ar restruktūrizavimo) bylą teisme), tačiau ir nepateikė įrodymų, kad siekė tokius veiksmus atlikti, pvz., kreipėsi į bendrovės akcininkę, ją informuodamas apie bendrovės nemokumą, išsiuntė pranešimus jos kreditoriams apie ketinimą atsakovei inicijuoti bankroto bylą ir pan. JANĮ yra išsamiai reglamentuota juridinio asmens nemokumo proceso vykdymo eiga iki kreipimosi į teismą dėl nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo.

33.       Pastebėtina, kad ABĮ 24 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintos įmonės vadovo pareigos yra siejamos iš esmės su tuo, jog bendrovės akcininkai gautų informaciją apie pablogėjusią bendrovės finansinę padėtį ir imtųsi veiksmų sunkumams įveikti. Pagal ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 15 punktą, bendrovės vadovas atsako už pranešimą akcininkams apie svarbiausius įvykius, turinčius reikšmės bendrovės veiklai. 

34.       JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nustatyta, kad juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas privalo: 1) nedelsdamas informuoti juridinio asmens dalyvius apie juridinio asmens nemokumą ir siūlyti spręsti juridinio asmens mokumo atkūrimo klausimą; 2) nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą; 3) ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo dienos, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad susitarimas dėl pagalbos finansiniams sunkumams įveikti (toliau – susitarimas dėl pagalbos) yra nevykdomas arba netinkamai vykdomas, inicijuoti nemokumo procesą; 4) vykdyti šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytas pareigas (imtis veiksmų kreditorių interesams apsaugoti; vengti tyčinių ir (ar) didelio neatsargumo veiksmų, kuriais būtų keliamas pavojus juridinio asmens gyvybingumui).

35.       Pažymėtina, kad nutarties 33–34 punktuose nurodytose ABĮ bei JANĮ įtvirtintos vadovo pareigos yra pirmieji žingsniai, kurių jis privalo imtis, bendrovei susidūrus su finansiniais sunkumais, tačiau jomis vadovo pareigos, susijusios su bendrovės nemokumo klausimų sprendimu, nesibaigia, nes būtent vadovui kyla pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šiame kontekste pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atkreipė dėmesį, kad atsakovei tapus nemokiai, nei apeliantas, nei kiti po jo vadovavę asmenys nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos jai inicijavimo, nors tokią pareigą turėjo, o bendrovės valdymą perduodavo naujam vadovui, tokiu būdu iki bankroto bylos atsakovei iškėlimo teisme, nuo faktinio atsakovės nemokumo momento, per nepilnai keturis mėnesius, bendrovės vadovai pasikeitė net tris kartus.

36.       Apibendrinant nurodytus motyvus, nurodytina, kad juridinio asmens vadovas privalo laiku, tinkamai reaguoti į bendrovės nemokumą. Tinkamas, laiku juridinio asmens vadovo pareigos inicijuoti nemokumo procesą vykdymas yra svarbi veiksmingo nemokumo proceso užtikrinimo sąlyga. Šiuo atveju apeliantas jo vadovavimo laikotarpiu sąmoningai blogai valdė bendrovę, žinodamas (turėdamas žinoti) apie bendrovės faktinį nemokumą, neįgyvendino jam įstatyme numatytos pareigos inicijuoti bendrovei nemokumo (bankroto) bylą, dėl to sudarė prielaidas tolimesniam LUAB „ONUS“ finansinės padėties bloginimui, nes tiek VMI, tiek kreditoriaus finansiniai reikalavimai tik didėjo.

37.       Iš bylos duomenų matyti, kad paskutiniai atsakovės finansiniai atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registrui yra pateikti už 2022 m., kurie Juridinių asmenų registrui buvo pateikti 2024 m. sausio 11 d., o juos pateikė buvęs bendrovės vadovas A. S.. Atsakovė finansinės atskaitomybės už 2023 m. nėra pateikusi nei Juridinių asmenų registrui, nei teismui. Atsakovės buvęs vadovas M. H. yra pateikęs teismui bendrovės finansinės atskaitomybės duomenis už 2024 m.

38.       Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir apelianto, kaip buvusio LUAB „ONUS“ vadovo, veiksmus, šiam Juridinių asmenų tvarkytojui nepateikiant bendrovės finansinės atskaitomybės rinkinio už 2023 m. Kaip ir sprendžiant dėl apelianto veiksmų, jam nevykdant pareigos inicijuoti bendrovei nemokumo (bankroto) bylą, taip ir šiuo atveju apelianto vadovavimo atsakovei trukmė nelaikytina aplinkybe, šalinančia jo atsakomybę dėl pareigos Juridinių asmenų tvarkytojui laiku pateikti bendrovės finansinės atskaitomybės duomenis nevykdymo. Minėta, kad pats apeliantas skunde nurodo, kad paskyrus jį vadovauti atsakovei, jis atliko bendrovės atsargų inventorizaciją, o išsiaiškinus LUAB „ONUS“ finansinę padėtį, jis buvo atleistas iš vadovo pareigų. Apelianto nurodyta aplinkybė leidžia spręsti, kad jis buvo susipažinęs (turėjo būti susipažinęs) su bendrovės finansinės apskaitos dokumentais ir žinojo (turėjo žinoti), jog Juridinių asmenų tvarkytojui vis dar nėra pateiktas bendrovės finansinės atskaitomybės rinkinys už 2023 m., tačiau jis tokios savo, kaip vadovo, pareigos, kaip ir prieš jį vadovavęs asmuo, tinkamai neįvykdė (net nepradėjo vykdyti) bei nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, jog siekė tokius veiksmus atlikti – sudaryti atsakovės finansinės atskaitomybės rinkinius ir juos pateikti Juridinių asmenų tvarkytojui, pvz., kreipėsi į bendrovės akcininkę / buvusį vadovą / buhalterį ir pan.

39.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad apeliantas skunde nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių apie tinkamą bendrovės dokumentų bei turto išsaugojimą ir jų perdavimą po jo paskirtam vadovui, pvz. dokumentų perdavimo–priėmimo akto, nors tokią pareigą, jį atleidus iš bendrovės vadovo pareigų, apeliantas turėjo ir privalėjo atlikti.

40.       Remiantis išdėstytu, nurodytina, kad apeliantas nepaneigė, jog jis tinkamai neįgyvendino jam įstatyme nustatytos pareigos Juridinių asmenų tvarkytojui pateikti bendrovės finansinės atskaitomybės duomenis bei tinkamai organizuoti atsakovės buhalterinę apskaitą.

41.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nustatytos ir šioje nutartyje aptartos aplinkybės patvirtina, jog, be kita ko, ir apelianto, kaip bendrovės vadovo, jo vadovavimo laikotarpiu atliktų veiksmų (neveikimo) visuma leidžia nuspręsti apie sąmoningai blogą bendrovės valdymą ir jos finansinės padėties bloginimą, bendrovei jau esant faktiškai nemokiai, neįgyvendinant įstatyme numatytos pareigos inicijuoti bendrovei nemokumo (bankroto) bylą, taip pat netinkamai organizuojant atsakovės buhalterinę apskaitą ir Juridinių asmenų tvarkytojui neteikiant atsakovės finansinės atskaitomybės duomenų. Priešingai nei nurodo apeliantas, jo vadovavimo atsakovei trukmė nepašalina jo, kaip vadovo, pareigos veikti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, jog bendrovė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, nes tokia pareiga atsakovui kilo nuo pat jo tapimo jos vadovu momento. Esant tokiems bylos duomenims, pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad atsakingu už bendrovės tyčinio bankroto sukėlimą yra, be kita ko, ir apeliantas, vadovavęs bendrovei nuo 2024 m. rugsėjo 29 d. iki 2024 m. lapkričio 5 d. (JANĮ 70 straipsnio 3 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

42.       Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos medžiagą, tinkamai taikė procesines ir materialines teisės normas, reguliuojančias atsakingų asmenų už tyčinio bankroto sukėlimą nustatymą, todėl pagrįstai dėl LUAB „ONUS“ tyčinio bankroto atsakingu asmeniu pripažino ir V. Ž.. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.

43.       Atmetus apelianto atskirąjį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo kreditorius „En+ Sp. z o.o.“, kuris pateikė duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 708,03 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą.

44.       Spręsdamas dėl atlygintinų teisinės pagalbos išlaidų dydžio, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius (Rekomendacijų 8.16 papunktis), ginčo pobūdį, sudėtingumą, bylos apimtį, galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengtų procesinių dokumentų pobūdį bei turinį.

45.       Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad kreditoriaus apeliacinėje instancijoje patirtos 1 708,03 Eur išlaidos už teisinę pagalbą neatitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijų ir viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų atlygintiną dydį už tokias suteiktas teisines paslaugas, todėl egzistuoja pagrindas kreditoriaus patirtas išlaidas sumažinti iki 954,80 Eur, jas priteisiant iš apelianto.

        Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

        Kauno apygardos teismo 2025 m. lapkričio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

        Priteisti iš apelianto (suinteresuoto asmens) V. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini), kreditoriui „En+ Sp. z o.o.“, juridinio asmens kodas 5213978608, 954,80 Eur (devynis šimtus penkiasdešimt keturis eurus aštuoniasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Teisėja                                                                                        Asta Radzevičienė