Civilinė byla Nr. e2A-535-513/2021 Teisminio proceso Nr. 2-06-3-02249-2020-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.16.1; 2.6.16.5; 2.6.10.2.4.1; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20
(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. birželio 3 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės ir Erikos Misiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Memelio grupė“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Memel Invest“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Memelio grupė“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Memelio grupė“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Memel Invest“ dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Memel Invest“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „Memelio grupė“ 685,47 Eur skolą, 246,76 Eur delspinigius, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovėskolinga už patalpų (sandėlio) subnuomą.
2. Atsakovė UAB „Memelio grupė“ priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovės UAB „Memel Invest“ 7 020,15 Eur turtinės žalos atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė argumentavo, kad ieškovė netinkamai vykdė savo kaip nuomotojos įsipareigojimus, nes 2019 m. sausio 12 d. iškraustant sandėlyje laikytus daiktus paaiškėjo, kad sandėlio stogas yra kiauras, todėl sandėlyje laikytas inventorius yra šlapias, apipelijęs ir surūdijęs ar supuvęs. Atsakovės teigimu, 2013 m. spalio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ji įsigijo S. K. siuvimo įmonės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei kavinės–baro įrangą, kurios bendra likutinė vertė 41 158,07 Eur (142 110,60 Lt) ir kuri buvo sandėliuojama ginčo patalpose. Dėl to, kad sandėlis nebuvo tinkamai prižiūrimas, atsakovės teigimu, ji patyrė nuostolius.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinys patenkintas iš dalies, ieškovei UAB „Memel invest“ iš atsakovės UAB „Memelio grupė“ priteista 670,60 Eur skola, 241,41 Eur delspinigiai, 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 912,01 Eur sumą už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme, t. y. 2020 m. balandžio 1 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1612,70 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Kita ieškinio dalis netenkinta. Atsakovės UAB „Memelio grupė“ priešieškinis atmestas.
4. Teismas nustatė, kad šalys 2014 m. sausio 2 d. sudarė Negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartį Nr. 140102/01 (toliau – sutartis), kuria ieškovė įsipareigojo perduoti atsakovei laikinai naudotis 60,48 kv. m. ploto negyvenamąsias patalpas ūkinei komercinei veiklai – sandėliavimui, esančias (duomenys neskelbtini), o atsakovė įsipareigojo sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais mokėti subnuomos mokestį 300 litų plius PVM arba 86,89 Eur plius PVM bei pagal sutartį perduotoms patalpoms tenkančius komunalinius mokesčius, įskaitant ir mokestį už elektros energiją. Patalpos buvo išnuomotos 12 mėnesių terminui, tačiau jam pasibaigus ir atsakovei toliau naudojantis turtu sutartis tapo neterminuota (CK 6.481 straipsnis). Nuo 2018 m. birželio mėn. iki 2019 m. sausio mėn. (įskaitytinai) atsakovė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų tinkamai nebevykdė, pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. MI04787, MI04861, MI04897, MI04931, MI04965, MI04999, MI05026 atsakovės subnuomos mokesčio skola ir įsiskolinimas už elektros energiją už nurodytą laikotarpį sudaro 685,47 Eur. Sutarties 9.1 punktu šalys taip pat susitarė, kad pažeidus sutartyje nustatytus mokėjimo terminus, atsakovė įsipareigoja mokėti 0,2 procentų neapmokėtos sumos dydžio delspinigius už kiekvieną praleistą atsiskaityti dieną, pagal ieškovės paskaičiavimus delspinigiai sudaro 246,76 Eur. Ieškovė 2018 m. spalio 12 d. atsakovei pateikė pranešimą apie subnuomos sutarties nutraukimą, kuriuo informavo atsakovę, kad subnuomos sutartis nutraukiama nuo 2018 m. gruodžio 31 d., nes patalpas numatyta nugriauti, todėl galimybės pratęsti sutartį nėra.
5. Teismas konstatavo, kad tarp šalių susiklostė prievoliniai subnuomos teisiniai santykiai, o ieškovė įrodė, kad atsakovė liko tinkamai neatsiskaičiusi už subnuomos paslaugas ir elektros energiją. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė savo teiginių, jog dėl patirtos žalos, paaiškėjusios išsikraustymo iš patalpų metu, susitarė su ieškove dėl patalpų subnuomos kainos (įsiskolinimo už subnuomą) sumažinimo 685,47 Eur suma. Teismas nustatė, kad atsakovė patalpomis ir elektros energija naudojosi iki 2019 m. sausio 18 d. įskaitytinai. Įvertinęs aplinkybę, kad 2019 m. sausio 23 d. ieškovės išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje Nr. MI05026 nuomos mokestis ir mokestis už elektros energiją buvo buvo paskaičiuotas už 21 d., teismas sumažino atsakovės už 2019 m. sausio mėnesį mokėtiną subnuomos mokestį iki 50,45 Eur ((86,89 / 31) x 18), už elektros energiją iki 5,37 Eur ((9,25 Eur/31 x 18), plius 11,72 Eur PVM, iš viso 67,54 Eur, ir konstatavo, jog paskutinė atsakovei išrašyta PVM sąskaita faktūra turėjo būti mažesnė 14,87 Eur (82,41 Eur – 67,54 Eur). Dėl to teismas iš atsakovės priteisė 670,60 Eur skolą už patalpų nuomą (685,47 Eur –14,87 Eur) ir atitinkamai iki 241,41 Eur sumažino ieškovei priteistinų delspinigių sumą. Taip pat teismas nurodė, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidusi atsakovė privalo mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas (CK 6.210 straipsnio 2 dalis).
6. Vertindamas priešieškinio reikalavimų pagrįstumą teismas pažymėjo, jog šalys subnuomos sutartimi susitarė, kad atsakovė savo sąskaita organizuoja tinkamą patalpų bei jose esančio turto apsaugą ir ieškovė nėra atsakinga už subnuomininko turto sugadinimą, praradimą, žuvimą ir pan. (sutarties 6.8 punktas), ieškovė turi teisę tikrinti, ar atsakovė tinkamai naudojasi patalpomis (patekti į jas) tiktai esant atsakovės sutikimui (sutarties 6.7 punktas), o atsakovė privalo per minimalų terminą raštu informuoti ieškovę apie patalpose įvykusią avariją, gedimą ar patalpų būklės pablogėjimą (sutarties 8.3 punktas). Teismas pažymėjo, kad rašytinių pretenzijų iki bylos iškėlimo teisme dėl netinkamos patalpų būklės atsakovė ieškovei nebuvo pateikusi, pretenzijos dėl patalpų būklės ir jose esančių daiktų ieškovei buvo pateiktos tik praėjus daugiau nei pusei metų po patalpų atlaisvinimo.
7. Teismas pažymėjo, kad žala nėra preziumuojama, todėl šalis, reikalaujanti nuostolių atlyginimo, turi įrodyti ir pačios žalos atsiradimo faktą, ir patirtos žalos dydį, ir kitas civilinės atsakomybės sąlygas. Teismas konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog jos pateiktame sandėliuojamo inventoriaus sąraše nurodyti iš S. K. siuvimo įmonės įsigyti daiktai iš tikrųjų buvo sandėliuojami ir sugadinti ginčo patalpose, jokie iškraustomų daiktų sąrašai nebuvo sudaryti, ir pažymėjo, kad atsakovės pateiktose fotonuotraukose nėra užfiksuotas nė vienas atsakovės nurodomas kilnojamasis daiktas, priešingai, užfiksuoti visai kiti atsakovės procesiniuose dokumentuose neminimi patalpose buvę daiktai, nė vienoje fotonuotraukoje nematyti atsakovės nurodytų sugadinimų net ir ant patalpose iš tiesų buvusių daiktų (pelėsių, rūdžių ir pan.), fotonuotraukose taip pat nėra matyti, kad stogas prakiuręs. Teismas pažymėjo, kad atsakovė jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonės nepagrindė 2019 m. sausį buvusios daiktų rinkos vertės, o sandėliuojamo inventoriaus sąraše nurodytos daiktų likutinės (balansinės) vertės, buvusios 2012 m. rugpjūčio 28 d., neatspindi realių 2019 m. sausį buvusių rinkos verčių.
8. Teismas nustatė, kad atsakovė nuo 2015 metų net nesilankė patalpose iki jų atlaisvinimo, nors kaip juridinis asmuo, įsigijęs didelės vertės turtą, vertingą kavinių bei maitinimo įstaigų inventorių ir baldus, o vėliau jį sandėliuodama, turėjo veikti apdairiai, rūpestingai, atidžiai, racionaliai, įmonės dokumentuose apskaityti perduodamus sandėliavimui įmonei priklausančius daiktus, pasirūpinti tinkamu jų sandėliavimu ir vykdyti sandėliavimo patalpų patikrinimus, atlikti juose saugomų daiktų apžiūrą, įvertinti būklę. Priešingai, teismas nustatė, kad atsakovė žinojo, jog savo daiktams sandėliuoti išsinuomojo nevėdinamas (be ventiliacijos sistemos), nešildomas, neaprūpintas jokiais kitais energijos resursais (išskyrus apšvietimui skirtą elektros energiją) patalpas. Taip pat atsakovė pripažino, kad nevykdė subnuomininkės pareigų atlikti patalpų būtinąjį ar einamąjį remontą. Teismas pritarė ieškovės argumentams, kad kelerius metus patalpų tinkamai neprižiūrint – jų nevėdinant, nevalant ir pan. – patalpose galėjo kauptis ir kondensuotis drėgmė, sąlygojusi daiktų sugadinimą.
III. Apeliacinio skundo argumentai
9. Atsakovė UAB „Memelio grupė“ (apeliantė) apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. vasario 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti.
10. Argumentuoja, kad sprendimas neteisėtas, neobjektyvus ir nepagrįstas, teismas netinkamai vertino įrodymus, interpretavo juos tik ieškovei naudinga linkme.
11. Nurodo, jog prievolė mokėti nuomos mokestį kyla tik tada, kai nuomos paslauga suteikiama tinkamai ir laiku. Pagal CK 6.483 straipsnio 1 dalį nuomotojas privalo perduoti nuomininkui sutarties sąlygas bei daikto paskirtį atitinkančios būklės daiktą, nuomotojas privalo garantuoti, kad daiktas bus tinkamas naudoti pagal paskirtį, kuriai jis išnuomojamas, visą nuomos terminą. Sutarties 1.1 punkte nurodyta, jog nuomininkas (ieškovė) perduoda patalpas subnuomininkui (atsakovei) laikinai už užmokestį valdyti ir naudotis ūkinei komercinei veiklai – sandėliavimui. Kadangi šalys yra verslininkės, jos privalo suprasti ir suvokti, kad daiktų sandėliavimui skirtos patalpos privalo būti tokios būklės, kad patalpose sandėliuojami daiktai būtų apsaugoti nuo kritulių, vėjo, sniego, saulės ir kt. gamtos reiškinių. Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino esminio įrodymo –pateiktos fotonuotraukos, kurioje aiškiai matyti, jog pastato stogas kiauras net keliose vietose. Be to, ir liudytojai parodė, kad stogas buvo kiauras ir sąlygos sandėliavimui visiškai netinkamos, t. y. byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė subnuomojo netinkamos būklės ir netinkamas sandėliavimui patalpas, dėl to buvo nepataisomai sugadintas atsakovės turtas, o kadangi ji buvo įsiskolinusi už nuomą, vadovaujantis CK 6.46 straipsnio 2 dalimi, 6.58 straipsnio 1 dalimi atsakovė įgijo teisę sustabdyti prievolės vykdymą – skolos mokėjimą, kol ieškovė neįvykdys savo pareigos.
12. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neįrodė, jog susitarė su ieškove dėl patalpų subnuomos kainos sumažinimo įsiskolinimo suma. Yra nepaneigtas faktas, kad liudytoja E. S. atsakovės prašymu ne kartą bendravo su ieškovės atstove J. A., todėl nelogiška prielaida, kad atsakovei sužinojus apie sandėlyje buvusių daiktų sugadinimą, ji, kaip verslininkė, nebandė aiškintis aplinkybių ir nesitarė su ieškove, kaip su paslaugos teikėja, dėl nuostolių atlyginimo ir taikaus ginčo išsprendimo. Teigia, kad su ieškove susitarė, jog atsakovė atleidžiama nuo prievolės sumokėti 685,47 Eur įsiskolinimą, o atsakovė nereikalaus nuostolių atlyginimo už sugadintą turtą. Ieškovei žinant, kad atsakovės vadovas gyvena JAV, susitarimas buvo žodinis, dėl to nebeatliko ir kitų veiksmų daiktų rinkos vertei nustatyti. Susitarimą buvus patvirtina ir aplinkybė, kad ieškovė po 2019 m. sausio 19 d. pranešimo dėl 685,47 Eur skolos suderinimo išsiuntimo nesikreipė į teismą ir nesiėmė kitų skolos išieškojimo veiksmų.
13. Pažymi, kad sudarė patalpų nuomos sutartį, todėl, priešingai nei ieškovė, neturėjo prievolės rūpintis pastato stogo danga. Taip pat nurodo, kad reiškia pretenzijas ne dėl patalpų, o būtent dėl statinio netinkamos stogo būklės, todėl pirmosios instancijos teismo argumentai dėl atsakovės prievolės atsakyti už patalpų ir joje esančių daiktų apsaugą bei savo sąskaita atlikti patalpų einamąjį remontą neįpareigoja atsakovės rūpintis statinio konstrukcinėmis dalimis.
14. Teigia, jog nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad sandėlyje negalėjo būti laikomi iš S. K. siuvimo įmonės įsigyti kilnojamieji daiktai, kavinės – baro įranga ir baldai. Pažymi, jog teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad 2013 m. spalio 9 d. pirkimo – pardavimo sutartimi buvo įsigytas pastatas – baras su jame esančia įranga, bei to, kad jis jau buvo įsigytas iki sutarties pasirašymo. Teigia, kad ši aplinkybė įrodo, jog kilnojamieji daiktai, kurie nebuvo nurodyti pirkimo – pardavimo sutartyje kaip pastate – bare esantys daiktai, buvo laikomi sandėlyje. Taip pat ir liudytojai parodė, kad sandėlyje rado ir iškraustė baro baldus, kėdes, stalus, šaldytuvus, net įvardijo baldų sugadinimus, t. y. išbrinkusios plokštės, surūdiję metaliniai daiktai, supuvę stalviršiai ir audiniai, buvo supelijusios šaldytuvų dalys. Nors liudytojai nurodė ir / ar foto nuotraukose užfiksavo ir kitus daiktus, kurie nenurodyti priede prie pirkimo – pardavimo sutarties, tačiau dėl šių daiktų pretenzijų ir nereiškia. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pateiktus direktoriaus įsakymus, kurie įrodo ne tik faktą, jog daiktai buvo laikomi ir sandėliuojami ieškovės sandėlyje, bet ir faktą, jog daiktai buvo sugadinti nepataisomai ir utilizuoti.
15. Teigia, jog aplinkybė, kad pati periodiškai netikrino daiktų būklės sandėlyje, nepanaikina ieškovės pareigos subnuomoti tinkamos būklės patalpas. Kadangi patalpos buvo skirtos tik sandėliavimui ir jose nebuvo vykdoma jokia veikla, todėl atsakovei nebuvo jokio būtinumo ir poreikio tikrinti patalpų būklę, tokią prievolę turėjo ieškovė, tačiau jos nevykdė, laiku nepastebėjo ir nepašalino sandėlio stogo defektų, todėl turi atsakyti už žalą kaip statinio valdytoja (CK 6.266 straipsnis), o pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, taip pat teismas nesivadovavo CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisykle, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
Apeliacinis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).
17. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
18. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškinys dėl skolos priteisimo ir atmestas priešieškinis dėl žalos atlyginimo priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
19. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Pažymėtina, kad apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) (CPK 301 straipsnio 1 dalis), todėl šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumas ir pagrįstumas nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo.
20. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, kvalifikavo šalių teisinius santykius (subnuoma), ginčo dėl jų nėra, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jų iš naujo nekartoja. Apeliantė pripažįsta, kad liko skolinga ieškovei už nuomą, tačiau argumentuoja, kad neturi pareigos padengti įsiskolinimo, nes ieškovė netinkamai vykdė savo kaip nuomotojos įsipareigojimus, t. y. 2019 m. sausio 12 d. iškraustant sandėlyje laikytus daiktus paaiškėjo, kad sandėlio stogas yra kiauras, todėl sandėlyje laikyti daiktai buvo sugadinti ir atsakovė patyrė žalą. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
21. Negyvenamųjų patalpų nuomos teisiniai santykiai neturi specialaus teisinio reguliavimo, todėl šiems nuomos santykiams taikomos bendrosios nuomos santykius nustatančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012). CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties privalomumo ir vykdymo principas, kuris reiškia, kad šalys privalo laikytis sutarties sąlygų, jas tinkamai vykdyti. Pagal bendrąsias teisės normas, negyvenamosios patalpos nuomos sutarties esmė – nuomotojo įsipareigojimas suteikti už mokestį patalpą nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti, o nuomininko – įsipareigojimas naudotis šia patalpa pagal paskirtį ir mokėti nuomos mokestį ir, pasibaigus nuomos sutarties terminui, grąžinti nuomotojui daiktą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, arba sutartyje sulygtos būklės.
22. Sutiktina su apeliante, kad pagrindinė nuomotojo pareiga perduoti nuomininkui sutarties sąlygas ir daikto paskirtį atitinkančios būklės daiktą. Šios nuomotojo pareigos vykdymas prasideda įsigaliojus sutarčiai ir nesibaigia turtą perdavus nuomininkui, bet išlieka visą nuomos sutarties terminą (CK 6.483 straipsnio 1 dalis). Nuomotojui tenka atsakyti už daikto tinkamumą naudoti pagal paskirtį, išskyrus CK 6.483 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.485 straipsnio 5 dalyje nustatytus atvejus. Tinkamos kokybės daikto perdavimas reiškia, kad perduotas daiktas turi būti be trūkumų, kurie trukdytų visiškai ar iš dalies naudotis daiktu pagal paskirtį. Nuomotojo atsakomybės nėra tais atvejais, dėl kurių šalys susitarė ir kai perduodamo daikto trūkumai iš anksto buvo žinomi nuomininkui arba daikto trūkumai turėjo būti žinomi turto apžiūros metu ar tikrinant turto pritaikomumą tiek sudarant sutartį, tiek daiktą perduodant (akivaizdūs daikto trūkumai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012).
23. Apeliantei argumentuojant, kad ieškovė jai subnuomojo netinkamos būklės ir netinkamas sandėliavimui patalpas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pati atsakovė priešieškinyje tvirtina, kad 2013 m. spalio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijusi S. K. siuvimo įmonės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, perėmė ir šios įmonės išsinuomotas ginčo patalpas, 2013 m. pabaigoje apžiūrėjo sandėlį, jokių matomų defektų nenustatė, žinojo, kad patalpose nėra vėdinimo, vandens, kanalizacijos, šildymo, tiekiama tik elektros energija, 2014 m. sausio 2 d. su ieškove sudarė ginčo patalpų subnuomos sutartį Nr. 140102/01 ir iki 2018 m. birželio mėn. mokėjo nuomos mokestį. Pažymėtina, jog sudarant sutartį patalpų priėmimo–perdavimo aktas sudarytas nebuvo, taip šalys susitarė sutarties 3.1 punktu, o jokių kitų rašytinių įrodymų apie patalpų būklę sutarties sudarymo metu nėra, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, kad atsakovei buvo perduotos sandėliavimo veiklai netinkamos patalpos.
24. Taip pat nustatyta, kad nuo 2015 metų atsakovė ir jos atstovai patalpose nesilankė, nei patalpų būklės, nei jose sandėliuojamo turto būklės netikrino, neinventorizavo ir nesidomėjo iki pat patalpų atlaisvinimo 2019 m. sausio mėn. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovei 2018 m. spalio 12 d. raštu pranešus apie subnuomos sutarties nutraukimą nuo 2018 m. gruodžio 31 d., atsakovė 2018 m. lapkričio 29 d. ir 2018 m. gruodžio 6 d. elektroniniais laiškais teiravosi dėl galimybės pratęsti nuomos sutartį ar išsinuomoti kitas ieškovei priklausančias patalpas, t. y. teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė buvo patenkinta ieškovės teikiamomis nuomos (subnuomos) paslaugomis ir jokių pretenzijų ieškovei neturėjo. Pažymėtina, jog atsakovė, net ir 2019 m. sausio 12 d. gavusi atlaisvinamų patalpų ir jose buvusių daiktų foto nuotraukas, darytas E. S., kuri atsakovės prašymu patalpas iškraustė, taip pat 2019 m. sausio 17 d. priėmusi sprendimą utilizuoti ir nurašyti nepataisomai sugadintus sandėlyje buvusius daiktus, 2019 m. sausio 19 d. elektroniniais laiškais derino su ieškove skolos likutį ir pretenzijų dėl sugadintų daiktų ir patalpų būklės vis dar neturėjo. Taigi, įrodymų byloje, kad atsakovė ieškovei sutarties vykdymo laikotarpiu būtų reiškusi pretenzijas dėl negyvenamųjų patalpų būklės tiek iki nuomos sutarties nutraukimo, tiek ir po patalpų atlaisvinimo, nepateikta, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nuomos sutarties vykdymas atsakovę tenkino ir atsakovė gavo tai, ką buvo sutarusi sutartimi.
25. Atsakovė UAB „Memelio grupė“ pretenzijas dėl netinkamų nuomotų patalpų, t. y. prakiurusio stogo, ieškovei UAB „Memelio invest“ pradėjo reikšti tik po to, kai ieškovė 2019 m. liepos 18 d. raštu paragino atsakovę sumokėti nuomos mokesčio įsiskolinimą, t. y. 2019 m. rugsėjo 12 d. atsakymu į raginimą atsakovė nurodė, kad patalpos buvo netinkamos būklės, nes prakiuro jų stogas, pasiūlė 685,47 Eur skolos sumą užskaityti kaip atlyginimą už patirtą žalą (sugadintus patalpose buvusius daiktus) ir abi šalis atleisti nuo tolesnių įsipareigojimų, susijusių su šiuo ginču. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų atsakiusi į atsakovės pasiūlymą, o 2020 m. kovo 31 d. ieškovė inicijavo šį civilinį procesą. Aptartų aplinkybių kontekste nepagrįsti ir apeliantės argumentai, kad ji sustabdė savo prievolės vykdymą iki to laiko, kol ieškovė įvykdys savo prievolę, taip pat, kad žodžiu susitarė su ieškove dėl skolos įskaitymo. Šioje byloje būtent atsakovė leistinais įrodymais neįrodė nei kad rašytinėje sutartyje numatyta prievolė mokėti subnuompinigius buvo pasibaigusi įskaitymu, nei kad atsakovė turėjo teisę į savo prievolės mokėti subnuompinigius įvykdymo sustabdymą (CK 6.46 straipsnio 2 dalis, 6.58 straipsnio 1 dalis). Kolegijos nuomone, nesant sutartinio ieškovės įsipareigojimo atlyginti, atsakovės teigimu, jos patirtą žalą dėl sandėlyje laikomų daiktų sugadinimo, būtent atsakovė turėjo įrodyti ieškovės priešpriešinės pareigos egzistavimą, o to ji šioje byloje neįrodė. Nors, apeliantės teigimu, nelogiška pirmosios instancijos teismo išvada, kad su ieškove ji nesusitarė dėl žalos atlyginimo, tačiau jokių tokio susitarimo egzistavimo įrodymų atsakovė taip pat nepateikė ir byloje jų nėra. Atsakovei teigiant, kad susitarimas buvo žodinis, nes jos vadovas gyvena JAV, teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovė, kaip kvalifikuotas verslo subjektas, turėjo pasirūpinti tinkamu susitarimo įforminimu, o to nepadariusi – prisiimti riziką dėl galimų neigiamų pasekmių. Pažymėtina ir tai, jog skirtingos verslo subjektų ar jų atstovų valstybės nėra kliūtis sudaryti rašytinius susitarimus apsikeičiant elektroniais laiškais, faksu, kitomis ryšio priemonėmis. Taigi deklaratyvių apeliantės teiginių dėl susitarimo egzistavimo nėra teisinio pagrindo laikyti įrodytais.
26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis buvo sudaryta tarp dviejų įmonių, todėl sutarties šaliai – nuomininkui (nagrinėjamoje byloje – atsakovei), veikiančiam kaip profesionalui, turėjo būti žinoma ir jis turėjo įvertinti, ar išsinuomotų patalpų būklė yra tinkama jas naudoti pagal jam reikalingą paskirtį – sandėliavimui. Kaip minėta, nenustatyta, kad nuomotoja (ieškovė) būtų perdavusi šiai paskirčiai netinkamas patalpas. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad šalių teisių ir pareigų pagal nuomos sutartį ir sutartinės atsakomybės klausimai spręstini atsižvelgiant ir į tai, kaip kiekviena iš jų, būdama sutartinių santykių dalyvė, vykdė bendradarbiavimo (kooperacijos) pareigą (CK 6.200 straipsnio 2 dalis), pagal kurią šalys privalo padėti viena kitai įgyvendinti sutartines teises ir vykdyti sutartines pareigas, t. y. dėti visas pastangas, kad būtų pasiektas sutarties tikslas. Į šalių kooperacijos pareigos turinį įeina ir pareiga keistis informacija, pranešti viena kitai apie sutarties vykdymo ypatumus, taip pat apie nenumatytas kliūtis ir pan. Sutartimi šalys susitarė, kad atsakovė savo sąskaita organizuoja tinkamą patalpų bei jose esančio turto apsaugą ir ieškovė nėra atsakinga už subnuomininko turto sugadinimą, praradimą, žuvimą ir pan. (Sutarties 6.8. punktas). Ieškovė pagal Sutarties 6.7 punktą turėjo teisę tikrinti, ar atsakovė tinkamai naudojasi patalpomis (patekti į jas) tiktai esant atsakovės sutikimui, o be sutikimo – tiktai tuo atveju, jeigu pasibaigus sutarčiai ar ją nutraukus atsakovė laiku neatlaisvina patalpų ir jų neperduoda ieškovei (Sutarties 11.8 punktas). Be to, atsakovė privalėjo per įmanomai minimalų terminą raštu informuoti ieškovę apie įvykusią patalpose avariją, gedimą ar patalpų būklės pablogėjimą (Sutarties 8.3 punktas), taip pat pagal Sutarties 11.5 punkto 1 papunktį atsakovė turėjo teisę nutraukti Sutartį prieš terminą, jeigu patalpos pasidaro nebetinkamos naudoti.
27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės pateiktose fotonuotraukose nėra matyti, kad stogas virš patalpų būtų prakiuręs, tačiau pažymi, jog ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą. Nors atsakovės pateiktos, jos teigimu, ginčo patalpos, foto nuotraukos nėra labai ryškios, tačiau galima įžiūrėti vietomis prakiurusį patalpos stogą. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad 2013 metais atsakovei apžiūrint patalpas jokių defektų nenustatyta, tačiau, nėra duomenų apie tai, kokiomis sąlygomis patalpos apžiūrėtos, kaip minėta, nėra jokių duomenų apie patalpų būklę nuomos sutarties sudarymo metu, o atsakovė nuomojamose patalpose nuo 2014 metų iki pat jų atlaisvinimo 2019 m. sausio mėnesį nesilankė, taigi ir apie prakiurusį stogą ieškovei nepranešė. Apeliantei argumentuojant, kad tai nepaneigia bendrųjų nuomotojos pareigų tinkamai prižiūrėti statinį ir jo konstrukcijas, teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju nėra teisinio pagrindo perkelti atsakomybę vien tik ieškovei. Byloje nėra duomenų, kada atsirado stogo konstrukcijų defektai, o apeliantė apie jų trūkumus ieškovei nepranešė. Tuo tarpu iš patalpų plano matyti, jog ginčo sandėlis yra pastato viduryje, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, foto nuotraukoje matomi nežymūs stogo pažeidimai galėjo būti pastebėti tik patekus į patalpų vidų, to padaryti ieškovė be atsakovės sutikimo negalėjo, o vien vizualiai apžiūrint patalpas iš lauko ieškovė pažeidimų pastebėti negalėjo, nes byloje nėra duomenų, kad iš lauko būtų buvę matomi akivaizdūs statinio ar jo konstrukcijų vientisumo pažeidimai. Remiantis nustatytomis bylos aplinkybėmis konstatuotina, kad byloje nepakanka duomenų išvadai, jog ieškovė neužtikrino patalpų tinkamumo naudoti pagal paskirtį visą jų nuomos laikotarpį, nes nuomininkė (atsakovė) nebendradarbiavo su nuomotoja, pati patalpų ir jose esančių daiktų būklės ilgą laiką netikrino ir jais nesidomėjo, ieškovei pretenzijų dėl negyvenamųjų patalpų būklės nuomos sutarties vykdymo metu nereiškė, nors pagal Sutarties nuostatas tokią teisę ir pareigą turėjo.
28. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neįrodė ieškovės civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio ir kaltės (CK 6.245–6.249 straipsniai). Visos šios civilinės atsakomybės sąlygos yra privalomos ir nors vienos iš jų nesant civilinės atsakomybės taikymas negalimas. Visas civilinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti reikalavimą atlyginti žalą pareiškusi šalis, taigi, nagrinėjamu atveju – atsakovė.
29. Konstatuota, kad neįrodyti neteisėti ieškovės veiksmai (neveikimas). Taip pat pažymėtina, kad atsakovė neįrodė ir žalos bei priežastinio ryšio. Apeliantei argumentuojant, kad sandėlyje ji laikė iš S. K. siuvimo įmonės 2013 m. spalio 9 d. įsigytus kilnojamuosius daiktus, kavinės – baro baldus ir įrangą, išvardintus priede Nr. 1, teisėjų kolegija pažymi, jog šis priedas yra sudarytas S. K. siuvimo įmonės restruktūrizavimo procese ir jame yra išvardinti kilnojamieji daiktai, kurių pardavimui 2012 m. rugpjūčio 28 d. pritarė restruktūrizuojamos S. K. siuvimo įmonės kreditoriai ir restruktūrizavimo administratorė UAB „Klaipėdos administratorių biuras“, bei nurodyta daiktų likutinė vertė. Priešingai nei teigia apeliantė, šis sąrašas ir visi kiti jos pateikti dokumentai, kuriuose yra tik perrašytas šis sąrašas, nesant jokių kitų duomenų savaime neįrodo, kad sąraše nurodyti daiktai iš tikrųjų buvo laikomi ginčo sandėlyje, o net jeigu ir buvo laikomi, nėra įrodymų, kad būtent sandėlio stogo nesandarumas lėmė dalies daiktų ar jų visų sugadinimą, nėra patikimų įrodymų, kokie konkrečiai daiktai buvo sugadinti. Pažymėtina, jog pati apeliantė procesiniuose dokumentuose teigė, kad iki jai įsigyjant daiktus 2013 m. spalio 9 d. jie jau buvo ginčo sandėlyje, tačiau nėra nei duomenų, kiek laiko daiktai buvo sandėliuojami iki apeliantei juos įsigyjant, nei jokių įsigytų daiktų priėmimo–perdavimo, apžiūros, inventorizavimo aktų, iš kurių būtų galima spręsti apie konkrečius įsigytus kilnojamuosius daiktus, jų buvimo vietą ir būklę. Aplinkybė, kad liudytojai, iškraustę sandėlį, parodė, jog rado jame baldų, šaldytuvų, indų ir pan., savaime nereiškia, kad tai buvo būtent aptariamame sąraše nurodyti daiktai. Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pateiktose fotonuotraukose nematyti sąraše nurodytų ir liudytojų minėtų daiktų, o yra visai kiti daiktai (automobilio padangos, plastikinės talpos, plastikinės dėžės buteliams, įvairios lentos ir pan.).
30. Pažymėtina ir tai, jog atsakovei beveik penkerius metus nesilankius sandėlyje ir netikrinus daiktų būklės, jų neinventorizavus ir neapskaičius, nėra duomenų apie tai, kada daiktai galėjo būti sugadinti, juo labiau, kad kiekvienas apdairus, protingas ir rūpestingas asmuo, o šiuo atveju – verslo subjektas, domėtųsi sandėlyje laikomo turto būkle, jeigu tas turtas jam vertingas, jį apskaitytų, be to, turėtų ir galėtų suprasti, kad ilgą laiką nevėdinamoje ir nešildomoje patalpoje laikomi daiktai gali sugesti. Iš pateiktų foto nuotraukų, kurias liudytoja E. S. parodė padariusi iš karto atrakinusi sandėlį, taip pat matyti, jog daiktai sandėlyje buvo bet kaip suversti, o ne tvarkingai sudėti, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad sandėlyje buvo laikomas atsakovės nurodytas vertingas turtas.
31. Apeliantei akcentuojant vienintelio akcininko ir direktoriaus sprendimus, teisėjų kolegija pažymi, kad 2019 m. sausio 17 d. vienintelio akcininko sprendime ir tos pačios dienos direktoriaus įsakyme dėl turto utilizavimo ir nurašymo taip pat yra tik perrašytas minėtas S. K. siuvimo įmonės restruktūrizavimo procese sudarytas 2012 m. rugpjūčio 28 d. sutikime dėl turto pardavimo nurodytas kilnojamųjų daiktų sąrašas ir perrašyta daiktų 2012 m. rugpjūčio 28 d. buvusi likutinė vertė. Tuo tarpu liudytoja E. S. parodė, kad jai nebuvo pateiktas joks sąrašas daiktų, kurie turėtų būti sandėlyje, ji taip pat nesudarė jokių rastų ir išmetamų ar išsaugotų daiktų sąrašų, o išsaugotus daiktus atsakovei perdavė tik 2019 m. vasarą. Taigi, nustatytų bylos aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti vienintelio akcininko ir direktoriaus sprendimus kaip patikimus ir objektyvius įrodymus apie konkretų sandėlyje buvusį ir sugadintą turtą (kilnojamuosius daiktus) bei jų vertę.
Dėl procesinės bylos baigties
32. Pažymėtina, jog kasacinis teismas yra suformulavęs ir išplėtojęs nuoseklią praktiką įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, tačiau civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.
33. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo sutikti su apeliantės išdėstytais argumentais, kurių pagrindu ji skundžiamą teismo sprendimą vertina kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliantė apeliaciniame skunde nurodo analogiškus argumentus kaip ir pirmosios instancijos teisme, t. y. apeliaciniu skundu iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, bylos medžiagą, pateiktus įrodymus, išklausiusi liudytojų parodymus pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovė įrodė, jog atsakovė pažeidė subnuomos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus dėl nuomos mokesčio mokėjimo, liko skolinga už patalpų subnuomą, tuo tarpu, atsakovė neįrodė, kad ieškovės galbūt padarytas nuomos sutarties pažeidimas buvo esminis ir kad ieškovė yra atsakinga už žalą (CPK 178 straipsnis). Tuo pačiu pažymėtina, jog vien tai, kad apeliantė dėl teismo ištirtų ir įvertintų aplinkybių bei su tuo susijusių padarytų išvadų turi kitokią nuomonę, palankią jos interesams, nesudaro pagrindo spręsti apie bylos esmės neatskleidimą.
34. Kaip minėta, apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312–314, 320 straipsniai). Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-219/2020; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
35. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, taip pat šioje nutartyje išdėstytų motyvų pagrindu mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
36. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija,
n u t a r i a :
Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjos Irma Čuchraj
Aušra Maškevičienė
Erika Misiūnienė