Baudžiamoji byla Nr. 1A-187-383/2022

                                                                     Proceso Nr. 1-04-5-00101-2021-7

                                                                 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1.

 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                               2022 m. kovo 9 d.

                                                                          Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Svetlanos Jurgaitienės ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Sigitai Švėgždienei,

dalyvaujant prokurorei Jurgitai Virbickaitei,

nuteistosios L. N. gynėjui advokatui Mindaugui Zalepūgai,

nuteistojo M. S. gynėjui advokatui Antanui Danieliui,

viešame teismo posėdyje, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pagal nuteistųjų L. N. ir M. S. apeliacinius skundus dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2021 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 292 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 248 MGL (12400 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto „a“ papunkčiu nutarta į bausmę įskaityti M. S. laiką, išbūtą suėmime nuo 2021 m. liepos 18 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos – 2021 m. lapkričio 18 d., kas atitinka 248 MGL (12400 Eur) baudą ir laikyti jį atlikusiu bausmę.

Nuspręsta iš M. S. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų nepriteisti.

L. N. pripažinta kalta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 292 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 248 MGL (12400 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto „a“ papunkčiu nutarta į bausmę įskaityti L. N. laiką, išbūtą suėmime nuo 2021 m. liepos 18 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos – 2021 m. lapkričio 18 d., kas atitinka 248 MGL (12400 Eur) baudą ir laikyti ją atlikusiu bausmę.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1.       M. S. (toliau – M. S.) ir L. N. (toliau – L. N.) Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais pagal 22 straipsnio 1 dalį, 292 straipsnio 1 dalį už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną pasikėsino gabenti nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius, o būtent: 2021 m. liepos 18 d., apie 10.00 val., (duomenys neskelbtini), tiksliai tyrimo metu nenustatytoje vietoje, iš anksto tarpusavyje susitarę, įsisodino (duomenys neskelbtini) piliečius N. T. G., gimusį 2003 m., ir S. T. N., gimusį 2003 m., į L. N. išnuomotą automobilį ,,Opel Astra“, Vokietijos Federacinės Respublikos valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini), ir kartu, L. N. vairuojant minėtą automobilį, gabeno juos Lietuvos Respublikos teritorija, pasikėsindami juos neteisėtai pergabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi 2021 m. liepos 18 d., 11.45 val., (duomenys neskelbtini), išvykstant iš Lietuvos Respublikos buvo sulaikyti (duomenys neskelbtini) pareigūnų.

2.       Skunde apygardos teismui nuteistieji L. N. ir M. S. prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio dalį, kuria jie pripažinti kaltais ir juos išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

2.1.                      Savo skunduose nuteistieji nurodo, kad skundžiamas nuosprendis priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalį ir 305 straipsnio 1 dalies 3 punktą. L. N. ir M. S. teigimu, skundžiamu nuosprendžiu buvo esmingai pažeistos BPK 20 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies nuostatos, nekaltumo prezumpcijos principas.

2.2.                      Nuteistieji nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas reglamentuojančias atsakomybę dėl pasikėsinimo įvykdyti nusikalstamą veiką, todėl nepagrįstai pripažino, kad jų veiksmuose buvo BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 292 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymiai. L. N. ir M. S. teigimu, jie buvo kaltinami ir pirmosios instancijos teisme pripažinti kaltais, pasikėsinus įvykdyti nusikalstamą veiką, apibūdintą formaliąja sudėtimi. Pasak nuteistųjų, pasikėsinimas formaliosiose nusikalstamų veikų sudėtyse pasitaiko itin retai, nes dažnai jau pirmo veiksmo padarymas išreiškia nusikalstamos veikos esmę ir ji laikoma baigta. Nuteistieji nurodo, kad šiuo atveju, siekiant juos pripažinti kaltais pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 292 straipsnio 1 dalį buvo būtina nustatyti, kad jie tarpusavyje susitarė dėl konkrečios nusikalstamos veikos įvykdymo ir, kad jų veiksmuose, iki L. N. vairuotą automobilį sustabdant policijos pareigūnams, jau buvo būtini BK 292 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, objektyvieji požymiai. Nuteistieji nurodo, kad teisiamajame posėdyje ištyrus bylos duomenis, tokių aplinkybių nustatyta nebuvo, o pirmosios instancijos teismas, padaręs priešingą išvadą, netinkamai pritaikė BK 22 straipsnio 1 dalį ir dėl to nepagrįstai jų veiksmus kvalifikavo pagal BK 292 straipsnio 1 dalį. Nuteistųjų teigimu, jie nebuvo pradėję realizuoti jokių BK 292 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviosios pusės požymių, t. y. veika dar net nebuvo pradėta įgyvendinti, išskyrus tai, kad jie kartu 2021 m. liepos 18 d. be jokio išankstinio susitarimo vykdyti kokią nors nusikalstamą veiką, (duomenys neskelbtini), susitikę su M. S. sūnumi S. T. N., kuris buvo kartu su kitu asmeniu – G. N. T., norėjo nuvažiuoti pasiimti jiems įprasto afrikietiško maisto produktų, po ko jie vyko link (duomenys neskelbtini) miesto, kurio apylinkėse turėjo susitikti su M. S. pažįstamu asmeniui vardu T., kuris jiems turėjo parūpinti afrikietiško maisto. Nuteistųjų teigimu, jie Lietuvoje buvo pirmą kartą, todėl L. N. važiuodama pasiklydo ir pastebėjo, kad tolsta nuo (duomenys neskelbtini), dėl ko ieškojo vietos, kur nepažeisdama Kelių eismo taisyklių galėtų apsisukti, jog galėtų grįžti atgal į (duomenys neskelbtini) miestą, tačiau to padaryti nespėjo, nes automobilis buvo sustabdytas policijos pareigūnų. Nuteistieji nurodo, kad teismo posėdžio metu apklausti liudytojai P. S. (kelių policijos pareigūnas) bei L. K. (Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnas) aiškiai parodė, jog atstume tarp kelių policijos posto, kuriame buvo sustabdytas L. N. vairuotas automobilis iki (duomenys neskelbtini) pasienio užkardos yra vieta, kur automobiliu galima apsisukti nepažeidžiant kelių eismo taisyklių.

2.3.                      Skunduose nuteistieji nurodo, kad liudytojas S. T. N., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, vienareikšmiškai parodė, jog nebuvo jokio susitarimo ir niekas jam nežadėjo jį išvežti į Vokietiją. Nors liudytojas G. N. T. ikiteisminio tyrimo metu ir nurodė, kad buvo planuojama važiuoti į Vokietiją, visgi apklausiamas teisminio bylos nagrinėjimo metu, aiškiai parodė, jog jokių konkrečių kalbų/pažadų, kad bus važiuojama į Vokietiją automobilyje nebuvo. Nuteistieji nurodo, kad jie nežadėjo liudytojo išvežti į Vokietiją. Kaip nurodė liudytojas, jo ankstesni parodymai dėl neva jam duoto pažado išvežti į jį į Vokietiją buvo sąlygoti jo subjektyvaus įsivaizdavimo, kad bus važiuojama į Vokietiją, tačiau liudytojas aiškiai parodė, kad nuteistieji jam jokia forma ir apimtimi nežadėjo jo išvežti į Vokietiją. L. N. ir M. S. teigimu, ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos yra neišsamios ir yra akivaizdu, kad jose buvo fiksuojamos tik kaltinimui naudingos aplinkybės, o bylos nagrinėjimo teisme metu, aptariamo liudytojo apklausa buvo itin išsami ir visapusiška. Nuteistieji nurodo, kad net jei ir būtų galima manyti, jog jie kokia nors forma būtų pažadėję išvežti liudytojus į Vokietiją, BK 292 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymiai nenumato kaip nusikalstamų veiksmų vien tos aplinkybės, kad asmeniui buvo duotas pažadas jį (per)gabenti per valstybės sieną. Nuteistųjų teigimu, tokie veiksmai kaip išsiregistravimas iš viešbučio, M. S. pokalbiai/susirašinėjimas su sūnumi, taip pat tai, kad jis išvykdamas visai dienai su savimi pasiėmė dalį savo rūbų ir kt. BK 292 straipsnio 1 dalies prasme nėra nusikalstami.

2.4.                      Apeliantų teigimu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatyta jų kaltę patvirtinančių duomenų, o tokie veiksmai kaip kad susitikimas su liudytojais S. T. N. ir G. N. T., bendravimas su jais, išsiregistravimas iš viešbučio, važiavimas automobiliu, galbūt ir galėtų būti svarstomi pasirengimo daryti galimą nusikalstamą veiką aspektu, tačiau baudžiamasis įstatymas numato, kad asmuo atsako tik už parengimą daryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Jiems inkriminuota nusikalstama veika (BK 292 straipsnio 1 dalis) priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, todėl jiems inkriminuoti veiksmai, baudžiamojo įstatymo prasme, negali būti vertinami net kaip pasirengimas padaryti nusikaltimą. Nuteistųjų teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, netinkamai kvalifikavo jų veiksmus, kadangi supainiojo pasirengimą įvykdyti nusikalstamą veiką (BK 21 straipsnis) su pasikėsinimu įvykdyti nusikalstamą veiką (BK 22 straipsnis).

2.5.                      Nuteistieji skunduose nurodo, kad kvalifikuojant veiką pagal jiems inkriminuotus BK straipsnius būtina nustatyti, kad kaltininkas veikė suvokdamas vykdomų veiksmų neteisėtumą ir jo norą taip veikti t. y. tiesioginę jo tyčią. L. N. ir M. S. nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje nėra aprašyta jų veiksmų subjektyvioji pusė. Pasak nuteistųjų, pirmosios instancijos teismas apsiribojo jau aptartais duomenimis dėl važiavimo automobiliu, bendravimo su sūnumi, išsiregistravimu iš viešbučio ir tuo, kad M. S., pats būdamas prieglobsčio prašytoju, neva suvokė, jog prieglobsčio prašytojai neturi teisės išvykti iš šalies, kurioje randasi, taip pat, jog neva nepavyks jo sūnui legaliai atvykti į Europos Sąjungą, todėl buvo siekiama nelegalaus sūnaus patekimo į ES teritoriją.

2.6.                      Skunduose nurodoma, kad liudytojas G. N. T., būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą bei teisme prisiekęs nemeluoti ir sakyti tik tiesą, teikė melagingus savo anketinius duomenis (savo gimimo datą nurodė (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini)). Liudytojas nurodė, kad jis turėjo pasikeisti gimimo datą, kad galėtų išvykti iš šalies, todėl jo pase nurodyta neteisinga gimimo data – (duomenys neskelbtini) Skunduose teigiama, kad negalima pasitikėti tokio liudytojo parodymais. Nuteistieji nurodo, kad šis liudytojas, teisme duodamas parodymus, aiškiai nurodė, jog buvo manoma, kad jo ir kito liudytojo turimi dokumentai nedraudžia judėti Lietuvos teritorijoje ar net išvykti iš Lietuvos. Kaip nurodė liudytojas, buvo galvojama, kad tuo atveju, jeigu nebūtų leidžiama išvykti iš Lietuvos suturimais dokumentais, tiesiog būtų grįžtama į gyvenamą vietą be kokių nors teisinių pasekmių. Tačiau, šių liudytojo parodymų, paneigiančių nuteistiesiems pareikštus kaltinimus, be kita ko, jog jie suprato, kad liudytojai neturi teisės išvykti iš Lietuvos, pirmosios instancijos teismas neaptarė ir dėl jų nepasisakė.

2.7.                      Skunde nurodoma, kad M. S. prieglobstį Vokietijoje gavo 1995 metais, todėl, nuteistųjų teigimu, lieka neaišku, kaip prieš daugiau nei ketvirtį amžiaus buvę įvykiai įrodo jų veiksmuose buvus jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius. Nuteistųjų teigimu, byloje nėra jokių įrodymų, kad M. S. žino/žinojo apie Lietuvoje galiojančią tvarką dėl prieglobsčio (ne)suteikimo ir reikalavimus asmenims pateikusiems prašymą dėl prieglobsčio gavimo. Nuteistieji nurodo, kad M. S. dėl minėtų aplinkybių teisme apklaustas nebuvo, todėl teismo išvada, jog jam yra žinomos minėtos aplinkybės pagrįsta tik spėjimais ir prielaidomis.

2.8.                      Nuteistieji nurodo, kad jie buvo pripažinti kaltais, veikę bendrininkų grupėje. Jų teigimu, bendrininkavimo atveju būtina nustatyti asmenų veikos bendrumą, susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu ir bendrą tyčią. Pasak apeliantų, skundžiamame teismo nuosprendyje, pažeidžiant tokiam procesiniam dokumentui keliamus pagrįstumo, motyvacijos, teisėtumo reikalavimus, iš esmės neatlikus savarankiško įrodymų tyrimo ir vertinimo šiuo (bendrininkavimo) aspektu, yra tik perkeltos kaltinamojo akto fragmentinės dalys be konkretesnių motyvų, atskleidžiančių ne deklaratyvų, o konkretų, individualizuotą jų dalyvavimą darant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas ir taip pažeidžiant BPK 305 straipsnio nuostatas.

3.       Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti ir skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą.

Nuteistųjų L. N. ir  M. S. apeliaciniai skundai atmetami

4.       Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. O teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai kvalifikavo jų veiksmus pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 292 straipsnio 1 dalį, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą.

5.       Pažymėtina, kad nuteistųjų apeliaciniai skundai savo turiniu iš esmės yra identiški, todėl teismas į skunduose išdėstytus argumentus atsakys bendrai.

6.       Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, BPK nuostatų, su įrodymų vertinimu nepažeidė. Teismas pagrįstai kvalifikavo nuteistųjų neteisėtus veiksmus pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 292 straipsnio 1 dalį, todėl nagrinėjamu atveju, pagrindo tenkinti jų apeliacinius skundus nėra.

7.       Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2021 m. liepos 18 d. įtariamojo apklausos metu (t. 1, b. l. 159) L. N. nurodė, kad į Lietuvą su broliu atvyko 2021 m. liepos 13 d., tikslu surasti čia jos brolio sūnų S. T. N. Būdami Lietuvoje su broliu jie važinėjo po įvairias Lietuvos įstaigas, ieškodami jos brolio sūnaus. Vaiką rado (duomenys neskelbtini). 2021 m. liepos 17 d. jie kartu su juo važinėjo po miestą, nes (duomenys neskelbtini) dirbantys pareigūnai sakė, kad S. T. N. gali laisvai judėti po miestą ir po šalį. S. T. N. pasakė, kad nori afrikietiško maisto, dėl ko L. N. ir M. S. susisiekė su draugu iš Lenkijos ir susitarė kad šis atveš jiems afrikietiško maisto į antrą miestą nuo Lenkijos-Lietuvos sienos. Jie buvo sustabdyti Lietuvos Respublikoje. L. N. ir M. S. turėjo asmens tapatybės dokumentus, o S. T. N. ir N. T. G., kurie važiavo kartu, tokių dokumentų neturėjo. L. N. nurodė, kad neturėjo tikslo išvežti S. T. N. ir N. T. G. iš Lietuvos. Norėjo tik pavalgyti ir grįžti į (duomenys neskelbtini), o pirmadienį susitikti su advokatu Mindaugu Zalepuga ir kalbėti dėl brolio vaiko S. teisių Lietuvoje. Papildomos apklausos metu (t. 1, 165 – 166) L. N. nurodė, kad lieka prie savo duotų parodymų ir nenori nieko papildyti. ji taip pat paaiškino, kad pasienio pareigūnams tik šiaip nurodė, kad važiuoja maisto į (duomenys neskelbtini), nes į jį važiuoti ji nenorėjo. Asmenų ji nebūtų vežusi per valstybės sieną, nes žinojo, kad jos vežami vaikai gali keliauti tik Lietuvos Respublikos teritorijoje. Ji tai žinojo, nes Vokietijoje tokie pat įstatymai ir ji juos žino. Vaikų per sieną ji nevežė, norėjo tik apsisukti, tačiau buvo sustabdyta policijos pareigūnų. 2021 m. liepos 18 d. įtariamojo apklausos metu (t. 2, b. l. 99) nurodė, kad prieš dvi savaites su seserimi L. N. atvyko į Lietuvą ieškoti jo sūnaus. Žmonės iš Baltarusijos jam paskambino ir pasakė, kad jo sūnus yra Lietuvoje, todėl jis čia ir atvyko jo ieškoti. Sūnų rado (duomenys neskelbtini). Susitiko pirmą kartą. Susitikus važinėjo po Lietuvą, buvo emocijos, apsikabinimai, pokalbiai. Pavažinėję po kaimelį nusprendė pavalgyti, susitiko ir važiavo kol juos sulaikė policijos pareigūnai. Būtų valgę viename kaime, kur žmonės iš Lenkijos turėjo jiems atvežti maisto, nes jie norėjo būtent afrikietiško maisto. Sūnus S. T. N. ir (duomenys neskelbtini) dirbantys pareigūnai sakė, kad M. S. sūnus gali laisvai judėti po Lietuvos Respublikos teritoriją, jie neturėjo tikslo išvykti iš Lietuvos. Papildomos apklausos metu (t. 2, b. l. 102 – 104) M. S. paaiškino, kad nuo 1995 m. jis gyveno Vokietijoje. 2 metus, iki 1997 m. jis gyveno prieglobsčio prašytojų centre ir ten gyvendamas sužinojo ir suprato, kad turėdamas prieglobsčio prašytojo statusą gali laisvai judėti tik po Vokietiją, o į kitas šalis vykti negali. Jis nurodė, kad 2020 m. lapkričio mėnesį jo sūnus gavęs stipendiją, atvyko į Baltarusijos Respubliką, į universitetą mokytis. Norėdamas geresnio gyvenimo jis nusprendė vykti į Lietuvą. 2021 m. liepos 5 d. M. S. kažkas paskambino ir pasakė, kad jo sūnus yra Lietuvoje. 2021 m. liepos 5 d. iš Vokietijos M. S. kartu su savo seserimi atvyko į Lietuvą. 2021 m. liepos 16 d. jam paskambino sūnus ir pasakė, kad yra (duomenys neskelbtini). 2021 m. liepos 17 d. M. S. kartu su L. N. nuvyko į (duomenys neskelbtini), kur stovykloje rado savo sūnų. Jiems besikalbant sūnus pasakė, kad norėtų afrikietiško maisto ir jie nusprendė kažkur važiuoti. Sūnus kartu pasiėmė savo draugą. M. S. nurodė prisiminęs, kad turi draugą T., kuris dirba (duomenys neskelbtini), paskambino jam ir paprašė, kad jis kitą dieną į Lietuvą atvežtų jiems maisto. Tą dieną pabuvę Rukloje su seserimi vakare jie grįžo į viešbutį (į kitą, nei prieš tai buvo apsistoję) ir 2021 m. liepos 18 d. apie 10 val. vėl atvyko į (duomenys neskelbtini). Iš (duomenys neskelbtini) jie (M. S., L. N., S. T. N. ir N. T. G.) išvažiavo link Lenkijos, vyko tuo pačiu keliu, kuriuo ir buvo atvykę į Lietuvą. Kelias buvo įvestas link Varšuvos, nes žinojo, kad T. maistą atgabens iš Varšuvos. Lietuvoje afrikietiško maisto ieškojo, tačiau nerado. Apie 11.45 val. juos sustabdė policijos pareigūnai. 2021 m. rugsėjo 14 d. apklausos metu (t. 2, b. l. 119 – 120) M. S. naujų aplinkybių nenurodė, paaiškino, kad su T. nebuvo susitarę konkrečios vietos, kur jie turėtų susitikti. 2021 m. liepos 19 d. liudytojo apklausos metu (t. 1, b. l. 94) T. N. nurodė, kad maždaug prieš savaitę jis nelegaliai atkeliavo į Lietuvą kaip prieglobsčio prašytojas, jis ir kiti kartu keliavę asmenys buvo apgyvendinti prieglobsčio prašytojų centre. Atvykęs į Lietuvą apie tai pranešė L. N.. 2021 m. liepos 18 d. į stovyklą atvyko jo tėvas M. S. su L. N.. Tėvo jis paprašė, kad jie nuvažiuotų kur nors pavalgyti, paprašė kartu leisti pasiimti pusbrolį N. T. G.. Jis nežinojo kur jie važiavo valgyti, vairavo L. N.. Važiavo apie 2 valandas, buvo sulaikyti pasienio pareigūnų. Nežinojo, kad yra galimai gabenamas į Vokietiją, manė, jog važiuoja pavalgyti. 2021 m. liepos 19 d. liudytojo apklausos metu (t. 1, b. l. 98 – 99) G. N. nurodė, kad į Lietuvą iš Baltarusijos nelegaliai pateko 2021 m. liepos 2 d. Už kelių dienų atvyko ir jo pažįsdamas T. Liudytojas negalėjo tiksliai nurodyti dienos, tačiau paaiškino, kad vieną dieną jo draugui T. paskambino jo tėtis, kuris gyvena Vokietijoje ir pasakė, kad atvažiuos su teta į centrą ir išsiveš T. į Vokietiją. Liudytojas paprašė, kad ir jį pasiimtų kartu. T. sutiko. 2021 m. liepos 18 d. į stovyklą atvyko T. tėvas ir teta ir tuomet jie išvažiavo. Jis suprato, kad jie vyksta į Vokietiją. Vyko pagal navigacinę sistemą, niekur sustoję nebuvo iki kol juos sustabdė pareigūnai. Iki sustabdant pareigūnams niekas nieko nesakė ką reikėtų jiems pasakoti. Su savimi liudytojas turėjo prieglobsčio prašytojo pažymėjimą. Prieš išvykstant iš (duomenys neskelbtini) L. N. sakė, kad jie visi parvažiuos į Vokietiją ir vyks iki jos namų. Vokietijoje liudytojas būtų ieškojęs senelio.

8.       Apklausiama pirmosios instancijos teisme L. N. parodė (t. 4, b. l. 40 – 42), kad į Lietuvą atvyko 2021 m. liepos 7 d. Į (duomenys neskelbtini) atvažiavo 2021 m. liepos 17 d. Maisto turėjo važiuoti pasiimti dėl to, kad žmogus, atgabenęs maistą, nenorėjo važiuoti iki (duomenys neskelbtini). Ji nurodė, kad nenorėjo imti N. T. G., tačiau S. T. N. nurodė, kad jie visur vaikšto kartu. L. N. nurodė, kad norėjo nupirkti drabužių S. T. N., todėl nenorėjo imti kito vaikino. Vyras prie sienos jiems turėjo atvežti maisto ir pinigų. Nurodė, kad į Lietuvą jie atvyko naktį, todėl nematė kokiu keliu važiavo. Paaiškindama kodėl jos navigacijoje buvo įvestas (duomenys neskelbtini) ji nurodė, kad norėjo sustoti (duomenys neskelbtini) ir aplankyti savo dukrą, tačiau Lietuvoje planavo pasilikti dar kelias dienas. Posėdžio metu M. S. nurodė (t. 4, b. l. 42 – 44), kad iš (duomenys neskelbtini) jie važiavo pasiimti maisto produktų ir po to planavo vėl grįžti į (duomenys neskelbtini). Maisto perdavimas turėjo įvykti Lietuvoje. Nurodė, kad į Lietuvos Respubliką atvyko kitu keliu, o ne tuo, kuriuo bevažiuojant juos sulaikė. Paaiškino, kad važiuojant automobiliu nebuvo kalbos, jog jie vyksta į Vokietiją. Pirmosios instancijos teisme apklausiamas liudytojas G. N. (t. 4, b. l. 20 – 22) parodė, kad pagrindinis kelionės tikslas buvo Vokietija, bet pirmiausia turėjo pavalgyti. Nežinojo į kokį miestą Vokietijoje vyko, norėjo išvažiuoti, nes buvo daug streso. Į centrą (duomenys neskelbtini) sugrįžti neketino. Galvojo, kad jei su turimais dokumentais negalės išvažiuoti, galės grįžti į Ruklą. Liudytojas patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Liudytojas taip pat paaiškino, kodėl skiriasi jo gimimo data dokumentuose – norint išvykti iš (duomenys neskelbtini) reikėjo būti pilnamečiu, o kelionių agentūroje patarė pakeisti pirmąjį paso puslapį. Posėdžio metu liudytojas pakeitė savo parodymus ir nurodė, kad nebuvo kalbos apie tai, kad T. giminaičiai juos išsiveš į Vokietiją, apie Vokietiją niekas nekalbėjo. Liudytojas S. T. N. parodė (t. 4, b. l. 22 – 24) parodė, kad atvykęs į centrą (duomenys neskelbtini) tėvas jam pasakė, kad Lenkijoje jis gali sūnui nupirkti rūbų bei maisto. Nurodė, kad vyko į restoraną prie valstybės sienos, kur turėjo jiems atvežti pinigus. Nurodė, kad tėvo draugas laukė prie kažkokio restorano. Liudytojas su savimi turėjo krepšį su keletu drabužių, (duomenys neskelbtini) esantiems afrikiečiams jis pasakė, kad trumpam išvažiuoja su tėvu. Jis nurodė, kad nesakė draugui (N. T. G.), kad jo teta ir tėvas išsiveš jį iš šalies.

9.       Kaip matyti iš anksčiau aptartų parodymų, visų apklaustųjų pozicijos išsiskyrė jau ikiteisminio tyrimo metu. L. N. ir M. S. nurodė skirtingą atvykimo į Lietuvą laiką. Akivaizdu, kad L. N. melagingai nurodė, jog į Lietuvą jie atvyko tik 2021 m. liepos 13 d., kadangi byloje esantis VĮ „V.“ raštas (t. 1, b. l. 124), patvirtina, jog L. N. ir M. S. viešbutyje „P. T.“ buvo apsistoję nuo 2021 m. liepos 8 d. Taip pat lieka nepatvirtinta ir nuteistųjų nurodyta versija, kad jie link Lietuvos-Lenkijos pasienio važiavo susitikti su draugu T., kuris turėjo jiems perduoti maistą, kadangi į bylą nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, kad L. N. ar M. S. būtų bendravę su minėtu asmeniu. Liudytojas N. T. G. ikiteisminio tyrimo metu apskritai nenurodė tokios aplinkybės, kad jie link (duomenys neskelbtini) važiavo tam, kad gautų maisto. Liudytojas aiškiai nurodė, kad jie vyko į Vokietiją. Šios pozicijos asmuo laikėsi ir pirmosios instancijos teisme, tačiau, kaip nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, be jokių paaiškinamų motyvų savo poziciją staiga pakeitė nurodydamas, kad važiavo pasiimti maisto ir niekas apie Vokietiją net nekalbėjo. Tai, kad S. T. N. taip pat pateikė versiją dėl važiavimo nusipirkti maisto, leidžia pagrįstai manyti, kad jis yra suinteresuotas bylos baigtimi, kadangi nuteistasis M. S. yra jo tėvas, kurio jis nematė daug metų, todėl siekdamas padėti tėvui išvengti baudžiamosios atsakomybės, jis galėjo duoti parodymus, patvirtinančius jo tėvo nurodytą versiją. Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos nuteistųjų parodymus vertino kaip nenuoseklius ir nelogiškus, dėl ko jais, kaip įrodymais, nesirėmė. Apygardos teismo teisėjų kolegija sutinka, kad anksčiau aptarti nuteistųjų parodymai yra jų sukurta gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, o jų nepatvirtina kiti, byloje esantys ir teismo ištirti įrodymai. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, teismas atsižvelgė į kitų liudytojų parodymus, taip pat išanalizavo ir išsamiai aptarė rašytinius įrodymus, esančius byloje, todėl nėra pagrindo teigti, kad priimant skundžiamą nuosprendį, buvo pažeistos BPK nuostatos.

10.       Nuteistieji savo skunduose nurodo, kad jų veiksmai buvo nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 292 straipsnio 1 dalį. Jų teigimu, pasikėsinimas formaliosiose nusikalstamų veikų sudėtyse pasitaiko itin retai

11.       Pagal BK 292 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį arba neteisėtai valstybės sieną perėjusį tokį užsienietį gabeno ar slėpė Lietuvos Respublikos teritorijoje. BK 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Nuo baigto nusikaltimo pasikėsinimas skiriasi tuo, kad čia yra ne visi norėto padaryti nusikaltimo objektyvieji požymiai. Pasikėsinimas, kaip tyčinio nusikaltimo stadija, pasireiškia tuo, kad kaltininkas jau yra pradėjęs realizuoti ketinimą padaryti nusikaltimą, tačiau jo nebaigia dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Taigi nustatant nusikaltimo, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, požymius, atskleidžiant kaltininko tyčią, būtina nustatyti valinį jos turinį, siekimą apibrėžtų padarinių, kurie neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-443/2011). Jei pasikėsinama padaryti nusikalstamą veiką, aprašytą formalia sudėtimi, kaltininkas suvokia pavojingą pradedamos veikos pobūdį ir siekia tą veiką pabaigti. Pasikėsinimas nusikalstamose veikose, apibūdinamose formalia sudėtimi, įmanomas, kai veikos objektyviosios pusės turinį sudaro du ar daugiau veiksmų, kai tarp veiką sudarančių veiksmų (pradžios ir pabaigos) yra laiko atotrūkis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-239-139/2015).

12.       Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, nuteistieji į Lietuvą atvyko dar 2021 m. liepos 7 d. ir apsistoję viešbučiuose laukė kol S. T. N. neteisėtai pateks į Lietuvą. Liudytojas į Lietuvą pateko 2021 m. liepos 13 d. ir tuomet nuteistieji ėmėsi aktyvių veiksmų. Kaip jie nurodė, M. S. sūnaus jie ieškojo visoje Lietuvoje, kol jį rado (duomenys neskelbtini) 2021 m. liepos 17 d. Sekančią dieną abu nuteistieji išsiregistravo iš viešbučio ir nuvykę į (duomenys neskelbtini) pasiėmė M. S. sūnų ir jo draugą. Nors nuteistieji pateikė versiją, kad jie vyko pirkti sūnui afrikietiško maisto, tačiau ta aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytas joks bendravimas su asmeniu, tariamai turėjusiu perduoti nuteistiesiems afrikietišką maistą bei tai, kad S. T. N. su savimi pasiėmė krepšį su savo daiktais, tai paneigia. Visiškai nelogiška, kad išvykdamas vos kelių valandų kelionei asmuo su savimi pasiimtu asmeninius daiktus (pvz. rūbus persirengti), o be to, jam (S. T. N.) buvo nurodyta, kad stovykloje jis niekam nepasakotų apie tai, jog išvyksta. Liudytojas N. T. G. apklausos metu nurodė, kad jie važiavo skubėdami ir vengdami didelių miestų, o L. N. jo imti nenorėjo sakydama, kad dėl to gali kilti problemų. Pas L. N. rastame lapelyje surašytas miestų sąrašas, iš kurių paskutinis yra Lenkijoje patvirtina aplinkybę, kad asmenys planavo kirsti Lenkijos-Lietuvos sieną. Visos šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistieji turėjo tikslą kartu su keleiviais, neturinčiais tam teisės, kirsti Lietuvos Respublikos sieną. Be to, byloje nustatyta, kad M. S. yra prieglobsčio prašytojas, ir kaip nurodė pats nuteistasis, jis virš metų gyveno prieglobsčio prašytojų stovykloje, todėl žinojo ir suprato tokiems asmenims taikoma teisinį režimą, t. y. aplinkybes apie tai, kad jie negali išvykti iš šalies, kurioje tuo metu yra prieglobsčio prašytojai. Pats M. S. nurodė, kad buvo ėmęsis legalių sūnaus atvykimo pas jį į Vokietiją procedūrų, tačiau jos buvo nesėkmingos, kas leidžia pagrįstai teigti, kad savo neteisėtais veiksmais, dėl kurių jis yra nuteistas šioje baudžiamojoje byloje, M. S. siekė sūnui padėti nelegaliai patekti į Vokietiją. Be to, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu L. N. parodė, kad ji žinojo, jog vaikų negalima vežti per sieną, nes Vokietijoje tokie pat įstatymai ir ji juos žino. Nagrinėjamu atveju nuteistieji suvokė savo veiksmus ir norėjo taip veikti, t. y. byloje įrodytas jų veiksmų tyčinis pobūdis. Nagrinėjamu atveju jų veiksmai pagrįstai kvalifikuoti ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, kadangi nuteistieji nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių – prie Lietuvos-Lenkijos pasienio jie buvo sulaikyti policijos pareigūnų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apygardos teismas konstatuoja, kad nuteistųjų veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 292 straipsnio 1 dalį.

13.       Nuteistieji nurodo, kad teismo posėdžio metu apklausti liudytojai P. S. (kelių policijos pareigūnas) bei L. K. (Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnas) aiškiai parodė, jog atstume tarp kelių policijos posto, kuriame buvo sustabdytas L. N. vairuotas automobilis iki (duomenys neskelbtini) pasienio užkardos yra vieta, kur automobiliu galima apsisukti nepažeidžiant kelių eismo taisyklių. Teismas sutinka su šia apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybe, tačiau pažymi, kad jau anksčiau šioje nutartyje aptarti įrodymai patvirtina aplinkybę, kad nuteistieji neturėjo tikslo apsisukti prie Lietuvos pasienio, priešingai, byloje yra visiškai įrodyta, kad nuteistieji turėjo sumanymą kirsti Lietuvos sieną, tačiau to nepadarė dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių, todėl ta aplinkybė, kad nuo tos vietos, kurioje buvo sustabdytas L. N. vairuotas automobilis, yra vieta, kur automobiliu galima apsisukti nepažeidžiant kelių eismo taisyklių, nesudaro pagrindo teigti, kad L. N. planavo apsukti savo vairuojamą automobilį.

14.       Nuteistieji nurodo, kad jie liudytojui G. N. T. nežadėjo jo išvežti į Vokietiją, nors jis ikiteisminio tyrimo metu ir nurodė, kad buvo planuojama vykti į minėtą šalį. Teismo vertinimu, tokia nuteistųjų versija laikytina gynybine. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurių pagrindu liudytojas G. N. T. galėtų siekti apkalbėti nuteistuosius ir nurodyti tikrovės neatitinkančią informaciją. Vienur skunde nuteistieji nurodo, kad liudytojas tokias aplinkybes nurodė, nes įsivaizdavo, jog jie važiuoja į Vokietiją, kitur – prašo teismo tokio liudytojo parodymais nesivadovauti, kadangi jis nurodė netikrą savo gimimo datą, todėl esą tokie liudytojo parodymai yra nepatikimi. Pažymėtina, kad liudytojas paaiškino aplinkybes, kodėl jo pase nurodyta netikra jo gimimo data. Jis nurodė, kad būdamas nepilnametis asmuo negalėtų išvykti iš (duomenys neskelbtini), todėl kelionių agentūroje patarė pakeisti pirmąjį paso puslapį, dėl ko jo gimimo data nurodyta kita nei iš tiesų yra. Pažymėtina, kad šio liudytojo parodymus patvirtina liudytoja P. S. ir L. K. parodymai. Asmenys nurodė, kad L. N. vairuojamas automobilis buvo sustabdytas likus labai mažam atstumui iki sienos. Liudytojai paaiškino, kad automobilį vairavusi L. N. nurodė, jog vyksta į Lenkiją maisto, parodė savo vykimo maršrutą, kurio galutinis tikslas buvo miestas Lenkijoje. Šie liudytojų parodymai tik patvirtina aplinkybę, kad L. N. ir M. S. buvo suplanavę kirsti Lietuvos-Lenkijos valstybių sieną, ir tai sutampa su liudytojo G. N. T. duotais parodymais, kuriais buvo teigiama, jog jų kelionės tikslas buvo sienos kirtimas.

15.       Nuteistųjų teigimu, tokie jų veiksmai kaip išsiregistravimas iš viešbučio, M. S. pokalbiai/susirašinėjimas su sūnumi, taip pat tai, kad jis išvykdamas visai dienai su savimi pasiėmė dalį savo rūbų ir kt. BK 292 straipsnio 1 dalies prasme nėra nusikalstami. Teismas pažymi, kad šie nuteistųjų veiksmai ir nėra laikomi nusikalstamais, tačiau jie patvirtina aplinkybę, kad L. N. ir M. S. iš anksto planavo per sieną neteisėtai pervežti M. S. sūnų, t. y. parodo asmenų siekį padaryti nusikalstamą veiką.

16.       Skunde nuteistieji nurodo, kad jiems inkriminuota nusikalstama veika (BK 292 straipsnio 1 dalis) priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, todėl jiems inkriminuoti veiksmai, baudžiamojo įstatymo prasme, negali būti vertinami net kaip pasirengimas padaryti nusikaltimą. L. N. ir M. S. teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, netinkamai kvalifikavo jų veiksmus, kadangi supainiojo pasirengimą įvykdyti nusikalstamą veiką (BK 21 straipsnis) su pasikėsinimu įvykdyti nusikalstamą veiką (BK 22 straipsnis). Teismas pažymi, kad BK bendrojoje dalyje yra įtvirtintos rengimosi bei pasikėsinimo padaryti nusikaltimą stadijos bei įtvirtinti šių stadijų požymiai (BK 21, 22 straipsniai). Rengimasis ir pasikėsinimas padaromi iki nusikalstamos veikos baigiamosios stadijos, rengimosi ir pasikėsinimo veiksmais kaltininkas siekia sudaryti sąlygas nusikalstamiems tikslams pasiekti. Rengimosi ir pasikėsinimo stadijos viena nuo kitos ir nuo baigtos nusikalstamos veikos skiriasi kaltininko atliktų veiksmų pobūdžiu, nusikalstamos veikos motyvo, tikslo, kaltės realizavimo laipsniu, nusikalstamos veikos nutrūkimo momentu bei skirtingu priartėjimo prie baigtos nusikalstamos veikos laipsniu. BK 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas. Asmuo atsako tik už rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Rengimusi tiesiogiai į numatytą nusikaltimo dalyką dar nesikėsinama, rengimosi veikoje nėra ir kitų objektyvių sumanyto nusikaltimo sudėties požymių, nes kaltininkas yra nusprendęs, kad tik po atitinkamo pasirengimo pradės daryti sumanytą nusikaltimą, t. y. „pereis“ į pasikėsinimo stadiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-239-139/2015). Teismas pažymi, kad akivaizdu, jog tai, kad nuteistosios vairuojamas automobilis buvo sustabdytas pasienio teritorijoje, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nusikalstama veika buvo nutraukta pasikėsinimo stadijoje, t. y. asmenims darant konkrečius aktyvius veiksmus ir jų veiksmuose esant objektyviems BK 292 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiams, o ne rengimosi stadijoje, kaip, kad pavyzdžiui ieškant automobilio, dėliojant maršrutą bei veiksmų planą ir pan. Dėl šių aplinkybių teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju BK 22 straipsnio 1 dalis nuteistiesiems buvo inkriminuota pagrįstai.

17.       Nuteistųjų teigimu, byloje nėra jokių įrodymų, kad M. S. žino/žinojo apie Lietuvoje galiojančią tvarką dėl prieglobsčio (ne)suteikimo ir reikalavimus asmenims pateikusiems prašymą dėl prieglobsčio gavimo. Jau iš anksčiau aptartų nuteistojo M. S. parodymų matyti, kad jis paaiškino, jog nuo 1995 m. jis gyveno Vokietijoje. 2 metus, iki 1997 m. jis gyveno prieglobsčio prašytojų centre ir ten gyvendamas sužinojo ir suprato, kad turėdamas prieglobsčio prašytojo statusą gali laisvai judėti tik po Vokietiją, o į kitas šalis vykti negali. Teismo vertinimu, pakankamą laiką buvęs prieglobsčio prašytoju M. S. suvokė jo sūnui galiojančius reikalavimus dėl judėjimo šalyje ir už jos ribų. Juo labiau, jei M. S. būtų norėjęs legaliai su savo sūnumi nuvykti į Lenkiją gauti maisto, jis, siekdamas išsiaiškinti ar tokie veiksmai nebus neteisėti, šias aplinkybes būtų nurodęs (duomenys neskelbtini) dirbantiems pareigūnams, tačiau nagrinėjamu atveju pasielgė priešingai – nurodė sūnui niekam nesakyti, kad išvyksta. Todėl, teismo vertinimu, visi anksčiau šioje nutartyje aptarti įrodymai patvirtina, kad M. S. suvokė savo veiksmų neteisėtą pobūdį, tačiau siekė išvengti galimai kilsiančių pasekmių.

18.       Nuteistieji nurodo, kad jie buvo pripažinti kaltais, veikę bendrininkų grupėje. Jų teigimu, bendrininkavimo atveju būtina nustatyti asmenų veikos bendrumą, susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu ir bendrą tyčią. Pasak apeliantų, skundžiamame teismo nuosprendyje, pažeidžiant tokiam procesiniam dokumentui keliamus pagrįstumo, motyvacijos, teisėtumo reikalavimus, iš esmės neatlikus savarankiško įrodymų tyrimo ir vertinimo šiuo (bendrininkavimo) aspektu, yra tik perkeltos kaltinamojo akto fragmentinės dalys be konkretesnių motyvų. Kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir t. t. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, jog būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. Nuo subjektyviojo požymio (susitarimo) iš esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo konstatavimas, nes nesant susitarimo negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016, 2K-295-719/2019). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad abu nuteistieji kartu atvyko į Lietuvos Respubliką, nes sužinojo, kad čia turėtų atvyks ir M. S. sūnus. Jie ieškojo sūnaus, surado jį (duomenys neskelbtini) esančioje stovykloje ir nusprendė jį iš stovyklos pasiimti ir važiuoti, kaip jie nurodė, pavalgyti afrikietiško maisto. Akivaizdu, kad abu asmenys buvo apgalvoję savo veiksmų planą, apklausų metu nurodė tas pačias vykimo į Lenkiją aplinkybes, tačiau jos nepasitvirtino. Tai leidžia pagrįstai teigti, kad abu asmenys buvo iš anksto susitarę atvykti į Lietuvą ir čia suradę M. S. sūnų bandyti nelegaliai pervežti jį per Lietuvos valstybinę sieną, dėl ko nagrinėjamu atveju buvo pagrįstai konstatuota, jog jie veikė bendrininkų grupėje.

19.       Atsižvelgiant į anksčiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, dėl ko pagrįstai pripažino L. N. ir M. S. kaltais, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 292 straipsnio 1 dalį. Asmenų padaryta nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai. Nuteistieji nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima abejoti skundžiamo nuosprendžio teisėtumu ir pagrįstumu, todėl jų apeliaciniai skundai atmetami, o skundžiamas Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 

n u t a r i a :

nuteistųjų L. N. ir M. S. apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai Algirdas Jaliniauskas

                                                 Svetlana Jurgaitienė

                                                 Valdas Vitunskas