Administracinė
byla Nr. A62– 157/2011
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01663-2009-0
Procesinio sprendimo kategorija 16.6 (S)

LIETUVOS
VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. balandžio 14
d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio
(pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos
pirmininkas),
sekretoriaujant Alinai
Dokutovičienei,
dalyvaujant pareiškėjui A. V.,
atsakovo atstovui L.
P.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo
administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d.
sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą
atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo
panaikinimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė:
I.
Nustatyta, kad 2009 m. rugpjūčio 22 d., apie 20.38 val., Vilniaus
apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariate
gautas pranešimas, kad keliu A1, nuo Vievio link Kauno (vėliau pasuko link
Elektrėnų), važiuoja automobilis VW PASSAT, valstybinis numeris (duomenys
neskelbtini) kurio vairuotojas įtariamai manevruoja, gali būti
neblaivus. Pagal šį pranešimą buvo išsiųstas ekipažas „Maria 4“ (pareigūnai L. S. ir R. J.), dirbę patruliniu
automobiliu, bei informuotas ekipažas (pareigūnai R. M. ir
A. G.), dirbę su automobiliu be skiriamųjų ženklų (b. l.
38-39).
Policijos pareigūnų pastangomis automobilis VW PASSAT, valstybinis
numeris (duomenys neskelbtini) buvo sustabdytas ir,
patikrinus dokumentus, paaiškėjo, kad ne tarnybos metu, neuniformuotas
automobilį vairavo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Elektrėnų policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjas A. V. (b. l. 31-37).
Įtarus, kad A. V. yra neblaivus, jis buvo sulaikytas
ir pristatytas į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Elektrėnų policijos komisariatą neblaivumui patikrinti. A. V. neblaivumą
pasitikrinti kategoriškai atsisakė, todėl buvo pristatytas į medicinos įstaigą
– Viešąją įstaigą „Elektrėnų ligoninė“, kurioje neblaivumo patikrinimo taip pat
vengė (b. l. 49).
A. V. tą pačią dieną buvo surašytas administracinio
teisės pažeidimo protokolas dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės
pažeidimo kodekso (toliau – ir ATPK) 126 straipsnio 4 dalyje numatyto
pažeidimo padarymo (b. l. 46). Taip pat dėl A. V. veiksmų
Vilniaus apskrities vyriausiame policijos komisariate (toliau – ir VAVPK) pradėtas
tarnybinis patikrinimas (b. l. 31-32). Jį atlikus, 2009 m. rugsėjo 14 d.
surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 10-7-IS-279 (b. l. 24-27) (toliau –
ir Išvada), kurioje konstatuota, kad A. V., atlikdamas
priešingus teisei veiksmus (vairavo automobilį neblaivus, atsisakė pasitikrinti
neblaivumą), akivaizdžiai pažemino pareigūno vardą, ir pasiūlyta atleisti A. V. iš vidaus tarnybos pagal Lietuvos Respublikos vidaus
tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d.
įstatymu Nr. IX-1538 (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas, Statutas), 53
straipsnio 1 dalies 7 punktą.
Remdamasis minėta Išvada, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos
komisariato viršininkas 2009 m. rugsėjo 14 d. priėmė įsakymą Nr. 10-TE-456 „Dėl
vyresniojo inspektoriaus A. V. atleidimo iš vidaus
tarnybos“ (b. l. 8) (toliau – ir Įsakymas), kuriuo A. V. nuo
2009 m. rugsėjo 14 d. atleistas iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos
komisariato Elektrėnų policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus
tyrėjo pareigų, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7
punktu, už pareigūno vardo pažeminimą.
II.
Pareiškėjas A. V. skundu (b. l. 2-6) kreipėsi į
Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus
apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. rugsėjo 14 d.
įsakymą Nr. 10-TE-456 „Dėl vyresniojo inspektoriaus A. V. atleidimo
iš vidaus tarnybos“ ir priteisti iš VAVPK tarnybinį atlyginimą už priverstinės
pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos (2009 m. rugsėjo
14 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo.
Pareiškėjas
nurodė, kad Įsakymas yra neteisėtas, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės
galios teisės aktams, priimtas, pažeidžiant pagrindines procedūras. Anot
pareiškėjo, VAVPK, atlikdamas tarnybinį patikrinimą, pažeidė Lietuvos
Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 4
dalies, Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 7 dalies ir Lietuvos Respublikos
vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. lV-308 patvirtintų
Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo
tvarkos (toliau – ir Tvarka) 11 punkto nuostatas, kuriomis remiantis tarnybinės
nuobaudos skyrimo procedūra turėjo būti sustabdyta iki administracinio teisės
pažeidimo bylos išnagrinėjimo Trakų rajono apylinkės teisme. Pažymėjo, kad tai
pat buvo nesilaikyta Tvarkos 20 punkte išdėstytų tarnybinio patikrinimo išvados
turiniui keliamų reikalavimų, nes nenurodyta, ar jo padarytas tarnybinis
nusižengimas yra padarytas tyčia, dėl neatsargumo ar aplaidumo. Kadangi už
tyčinį tarnybinį nusižengimą skiriama griežtesnė tarnybinė nuobauda negu už
tarnybinį nusižengimą dėl neatsargumo ar aplaidumo (Tvarkos 5.3 p.), o jo
veikoje tyčios nebuvo, pati griežčiausia tarnybinė nuobauda paskirta nesant tam
teisėto pagrindo. Taip pat, anot pareiškėjo, skiriant tarnybinę nuobaudą,
nebuvo deramai atsižvelgta į ankstesnę jo tarnybą, taip pažeidžiant Tvarkos
5.2. punktą. Nurodė, kad skundžiamas Įsakymas yra individualus administracinis
teisės aktas, o jame nenurodyta apskundimo tvarka, aktas nepatvirtintas
antspaudu, todėl vien tik dėl šių priežasčių yra negaliojantis. Be to, pati tarnybinio
patikrinimo išvada patvirtinta netinkamai, įforminta tik Institucijos
viršininko parašu, o ne įsakymu. Atkreipė dėmesį į tai, kad tarybinis
patikrinimas buvo atliktas ir su skundžiamu Įsakymu buvo supažindintas
laikinojo nedarbingumo dėl ligos metu. Teigė, kad Vidaus tarnybos statuto 26
straipsnio 2 dalyje numatytas baigtinis sąrašas veikų, už kurias gali būti skiriama
tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos. Tarp šių veikų nėra ne tarnybinės
transporto priemonės vairavimo išgėrus ne tarnybos metu, todėl tokia tarnybinė nuobauda
(atleidimas iš vidaus tarnybos) jam negalėjo būti paskirta. Nurodė, kad Lietuvos
Respublikos policijos generalinis komisaras, siekdamas gerinti pareigūnų
drausmę vairuojant transporto priemones bei sumažinti eismo įvykių dėl
policijos pareigūnų kaltės skaičių, 2004 m. gegužės 28 d. nurodymu Nr. N-12 „Dėl
policijos eismo pareigūnų drausmės vairuojant transporto priemones“ šalies
įstaigų vadovams nurodė pareigūnų transporto priemonių vairavimą, esant
neblaiviems ar apsvaigusiems, vertinti kaip policijos pareigūno vardo
pažeminimą. Tačiau individualioje situacijoje, anot pareiškėjo, turi būti
atsižvelgta į tai, kad jo drausmė pagerėjo, nes jo atžvilgiu buvo pradėta
administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, o eismo įvykių
skaičius dėl jo nusižengimo nepadidėjo, nes jokio eismo įvykio jis nesukėlė. Padarytas
tarnybinis nusižengimas nesukėlė atgarsio nei visuomenės informavimo priemonėse,
nei gyventojų bendruomenėse. Teigė, kad tarnybinį nusižengimą buvo priverstas
padaryti, esant būtinajam reikalingumui – pradėjęs žvejybą ir išgėręs alaus,
prisiminė, jog namuose galėjo palikti įjungtą dujinę viryklę, todėl vyko gesinti
gręsiančio kilti gaisro, o neblaivumą pasitikrinti atsisakė, nes buvo afekto
būsenoje. Pareiškėjo teigimu, už tarnybinį nusižengimą, atsižvelgiant į jo
pobūdį, padarymo priežastis, kaltės laipsnį, asmenybę, sukeltus padarinius ir
kitas aplinkybes, jam galėjo būti skiriamas griežtas papeikimas arba laipsnio
pažeminimas viena pakopa arba perkėlimas į viena pakopa žemesnes pareigas, bet
ne atleidimas iš vidaus tarnybos.
2010
m. sausio 13 d. pareiškėjas pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui
atsisakymą nuo reikalavimo priteisti iš VAVPK tarnybinį atlyginimą už
priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos
(2009 m. rugsėjo 14 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo (b. l. 73).
Atsakovas
Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pareiškėjo A. V. skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b. l. 13-17)
nurodė, kad pats faktas, jog pareiškėjas neblaivus vairavo automobilį bei vengė
neblaivumo patikrinimo, yra pakankamas pagrindas pripažinti jo elgesio
neatitikimą moralės normoms bei teisėtiems visuomenės lūkesčiams dėl pareigūnų
elgesio tarnybos ar ne tarnybos metu. Pareiškėjas, anot atsakovo, painioja
tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrą, numatytą Vidaus tarnybos statuto 26
straipsnyje, su pareigūno vardo pažeminimo konstatavimu ir to pasekmėmis,
numatytomis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte, todėl nepagrįstai
teigia, kad jam turėjo būti skirta švelnesnė tarnybinė nuobauda. Vidaus
tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte
įtvirtintas atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas įtvirtintas kaip
savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas. Taikant
šį atleidimo pagrindą, nėra svarbu, ar poelgis, žeminantis pareigūno vardą,
įvyko tarnybos metu ar ne tarnybos metu, taip pat neturi įtakos ankstesnis
pareigūno darbas, elgesys bei kaltės pripažinimas. Pažymėjo, kad nei Vidaus
tarnybos statute, nei kitame teisės akte nenumatyta alternatyvių sprendimo būdų
tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Nurodė,
kad pareiškėjas atsisakė tikrintis blaivumą ir jam Viešojoje įstaigoje
„Elektrėnų ligoninė“ buvo konstatuotas vidutinis girtumo laipsnis. Tokio girtumą
sukeliančio alkoholio kiekio negalima pripažinti itin nedideliu, galimai
išgertu atsitiktinai. Atkreipė dėmesį, kad pats A. V. pripažino
vartojęs alkoholį ir vertino savo veiksmus kaip neatsargumą. Pasak atsakovo,
pareiškėjas, būdamas policijos pareigūnu, turėjo suprasti ir įvertinti, jog
sąmoningai vykdo administracinį teisės pažeidimą, tačiau jis nesistengė
išvengti neteisėtų veiksmų, o priešingai, ir toliau aktyviais veiksmais, t. y.
vairuodamas transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio, pažeidinėjo teisės
aktus. Tokiu būdu A. V., būdamas policijos pareigūnu,
viešai pademonstravo nepagarbą žmogui, valstybei, jos institucijai ir
pareigūnams. Atsakovas, atsiliepdamas į pareiškėjo argumentus dėl pažeistų
procedūrinių taisyklių, nurodė, kad nebuvo būtina stabdyti tarnybinį
patikrinimą ir jį atnaujinti tik išnagrinėjus administracinio teisės pažeidimo
bylą – pareigūno vardo pažeminimas nebūtinai gali pasireikšti tik teisei
priešingais veiksmais. Nagrinėjamu atveju paties žeminančio poelgio fakto
egzistavimas sudarė pagrindą pareigūno teisėtam atleidimui iš vidaus tarnybos.
III.
Vilniaus apygardos administracinis
teismas, išnagrinėjęs bylą, 2010 m. sausio 25 d.
sprendimu (b. l. 76-79) administracinę bylą dalyje dėl reikalavimo priteisti iš
VAVPK tarnybinį atlyginimą už priverstinės pravaikštos
laikotarpį nuo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos (2009 m. rugsėjo 14 d.) iki
teismo sprendimo įvykdymo nutraukė, o likusioje dalyje pareiškėjo skundą
atmetė.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo,
kad skundžiamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.
Pareiškėjas buvo atleistas vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio
1 dalies 7 punktu, kuriame nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus
tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Anot teismo, minėtas atleidimo
iš vidaus tarnybos pagrindas nurodytas tarp kitų atleidimo iš tarnybos pagrindų
kaip savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas.
Atleidimas iš vidaus tarnybos, kaip tarnybinė nuobauda, yra kitas atleidimo iš
tarnybos pagrindas, nustatytas Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies
14 punkte. Teismas pažymėjo, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl pareigūno
atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1
dalies 7 punktą, būtina nustatyti, koks pareigūno veikimas ar neveikimas buvo
atleidimo iš tarnybos pagrindu, ar pareigūnas yra kaltas dėl tokio veikimo ar
neveikimo, ar šia veika pareigūnas pažemino pareigūno vardą. Nagrinėjamu atveju
išvada, jog pareiškėjas pažemino pareigūno vardą, buvo padaryta dėl to, kad jis
ne tarnybos metu vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ką, anot
teismo, patvirtina byloje esantys įrodymai. Teismas nurodė, kad pats
pareiškėjas neginčijo fakto, jog vairavo automobilį neblaivus ir padarė ATPK
126 straipsnio 4 dalyje numatytą pažeidimą, o būtinasis
reikalingumas taip pasielgti byloje neįrodytas. Be to, anot teismo, Vidaus
tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo prasme yra pakankamas
pagrindas pripažinti pareiškėjo veiksmus, kaip pareigūno vardo pažeminančius,
nepriklausomai nuo kitų eismo įvykio aplinkybių bei pasekmių. Nagrinėjamu
atveju, anot teismo, taip pat neturi reikšmės pareigūno darbo stažas,
ankstesnis jo darbas bei elgesys. Teismas akcentavo Lietuvos Respublikos policijos
veiklos įstatymo 21 straipsnyje ir Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso,
patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d.
įsakymu Nr. V-347 (2006 m. gruodžio 13 d. redakcija) (toliau – ir Lietuvos policijos
pareigūnų etikos kodeksas), 14 punkte įtvirtintas policijos pareigūno pareigas,
elgesio principus ir pažymėjo, kad byloje surinktų įrodymų pagrindu konstatuoti
pareiškėjo veiksmai yra iš esmės priešingi nurodytoms įstatyminėms jo, kaip
policijos pareigūno, pareigoms: vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo
alkoholio ir atsisakė pasitikrinti savo blaivumą. Toks elgesys, anot teismo,
neabejotinai žemina policijos, kaip teisėsaugos institucijos, autoritetą
visuomenės akyse bei griauna pasitikėjimą jos pareigūnais. Pareiškėjas, būdamas
policijos pareigūnu, viešai pademonstravo nepagarbą žmogui, valstybei, jos
institucijai ir pareigūnams bei viešai ignoravo įstatymų ir kitų teisės aktų
laikymąsi. Teismas atkreipė dėmesį, kad Vidaus tarnybos statutas nenumato
vidaus reikalų įstaigos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai
konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Atleidimas iš vidaus tarnybos
nustačius, jog pareigūnas pažemino vardą, yra imperatyvi teisinė pasekmė. Teismas
pareiškėjo motyvus, kad atleidžiant jį iš tarnybos buvo pažeista tarnybinių
nusižengimų tyrimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarka, atmetė kaip
nepagrįstus. Šiuo aspektu pažymėjo, kad taikant atleidimo iš tarnybos
pagrindą, nustatytą Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte, tarnybinių
patikrinimų atlikimą ir tarnybinių nuobaudų skyrimą reglamentuojantys teisės aktai
taikytini tik tiek, kiek to tiesiogiai nereglamentuoja Vidaus tarnybos statuto
53 straipsnio 1 dalies 7 punktas. Pareiškėjui atsisakius nuo skundo dalies, t.
y. reikalavimo priteisti iš VAVPK tarnybinį atlyginimą už priverstinės
pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos (2009 m. rugsėjo
14 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo, teismas bylą šioje dalyje
nutraukė.
IV.
Pareiškėjas A. V. apeliaciniu
skundu (b. l. 83-86) nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010
m. sausio 25 d. sprendimu, prašo šį sprendimą panaikinti ir perduoti bylą
pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą –
panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko
2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymą Nr. 10-TE-456 „Dėl vyresniojo inspektoriaus A. V. atleidimo iš tarnybos“.
Apeliantas nurodo, kad administracinė byla
buvo išnagrinėta nevisapusiškai, nepilnai, neobjektyviai, teismo sprendimas yra
visiškai nemotyvuotas. Pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nurodyta nei
vieno argumento, kodėl teismas pilnai patikėjo atsakovo įrodymais bei
argumentais ir kodėl visiškai atmetė jo įrodymus bei argumentus, neišnagrinėta
ir neišdėstyta, kokie konkrečiai jo veiksmai bei dėl kokių priežasčių
traktuojami kaip pareigūno vardo pažeminimas. Teigia, jog teismas neteisingai
konstatavo, kad jis vairavo automobilį būdamas neblaivus ir taip pažemino
pareigūno vardą, nes administracinio teisės pažeidimo byloje nėra įrodyta, kad
jis vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus. Administracinė nuobauda jam
buvo paskirta už tai, kad atsisakė pasitikrinti blaivumą. Teigia, kad prieš
sėsdamas vairuoti buvo išgėręs 0,5 litro alaus, todėl atsižvelgiant į praėjusį
laiko tarpą nuo išgėrimo iki vairavimo, jo svorį ir savijautą, neblaivumas
negalėjo viršyti leistino 0,4 promilių alkoholio kiekio ir tai nėra paneigta
jokiais objektyviais ir neginčijamais įrodymais. Anot pareiškėjo, teismas
neteisingai ir nepagrįstai prilygino ATPK 126
straipsnio 4 dalyje nurodytą neblaivumą vengimui tikrintis blaivumą, neteisingai
nusprendė, kad tai tapačios sąvokos. Pažymi, kad blaivumą atsisakė pasitikrinti
ne iš kažkokių blogų paskatų, o dėl to, kad buvo pasimetęs ir šokiruotas,
nelabai suvokė savo veiksmus ir įvykius. Teigia, kad tokia būsena jį ištiko dėl
sunkios ligos, kuri paaiškėjo jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo
priėmimo. Šiuo metu jam yra išoperuotos dvi galvoje buvusios hematomos, kurios,
jo manymu, ir buvo tikroji tokio jo elgesio ir savijautos priežastis. Būtent
dėl ligos, o ne dėl girtumo, požymių pasireiškimo, buvo padaryta išvada, kad
jis buvo neblaivus. Nurodo, kad nei Vidaus tarnybos statute, nei Lietuvos
Respublikos policijos veiklos įstatyme, nei Lietuvos policijos pareigūnų etikos
kodekse nėra numatyta, kad atsisakymas tikrintis blaivumą yra prilyginamas
girtumui ir kad toks atsisakymas yra pareigūno vardo pažeminimas. Pažymi, jog
teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jo argumentus, kad pažeidimas padarytas,
esant būtinojo reikalingumo sąlygoms, taip pat neįvertino, jog atleidimas iš
tarnybos, atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pobūdį bei aplinkybes, jo elgesį
per 18 tarnybos policijoje metų iki pažeidimo padarymo, nepriekaištingą
tarnybą, 35 paskatinimus ir kitus nuopelnus Lietuvos
Respublikai, yra aiškiai per griežta nuobauda. Pareiškėjo nuomone, pirmosios
instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos policijos generalinio
komisaro 2004 m. gegužės 28 d. nurodymo Nr. N-12 „Dėl policijos pareigūnų
drausmės vairuojant transporto priemones“ nuostatomis, kuriose šalies įstaigų
vadovams nurodoma pareigūnų transporto priemonių vairavimą, esant neblaiviems
ar apsvaigusiems, vertinti kaip policijos pareigūno vardo pažeminimą. Minėti
nurodymai, anot pareiškėjo, yra aiškiai nepagrįsti ir neteisėti, prieštarauja
tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam valdžių padalinimo
principui, tiek teisingumo ir teisinės valstybės principams, tiek Lietuvos
Respublikos teismų įstatymui bei kitiems įstatymas, todėl yra negaliojantys nuo
jų priėmimo momento. Pažymi, kad kiekvienas neteisėtas veiksmas turi būti
vertinamas individualiai, atsižvelgiant į visumą aplinkybių.
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis
policijos komisariatas atsiliepimo į pareiškėjo A. V. apeliacinį
skundą nepateikė.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a:
V.
Byloje kilęs ginčas
dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko
2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 10-TE-456 „Dėl vyresniojo inspektoriaus A. V. atleidimo iš vidaus tarnybos“, kuriuo pareiškėjas nuo 2009
m. rugsėjo 14 d. buvo atleistas iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos
komisariato Elektrėnų policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus
tyrėjo pareigų pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio
1 dalies 7 punktą už pareigūno vardo pažeminimą. Taigi nagrinėjamoje
administracinėje byloje aktualus minėtos materialinės teisės normos taikymas.
Vidaus tarnybos
statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas
iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Pastarojo punkto
turinį atskleidžia Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalis, kurioje yra
pateiktas sąvokos „pareigūno vardo pažeminimas” išaiškinimas. Pagal šią
materialinės teisės normą pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno
veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu,
tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis
pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis.
Lietuvos
vyriausiasis administracinis teismas (pvz., administracinės bylos Nr. A11-129/2004,
Nr. A8-489/2007, Nr. A438-1561/2008), aiškindamas Vidaus
tarnybos statuto 2 straipsnio 7 punktą, yra nurodęs, kad pareigūno vardo
pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma,
turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar
neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo,
ir, antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos
autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti.
Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi
būti akivaizdūs. Taigi pareigūno atsakomybė pagal Vidaus tarnybos statuto 53
straipsnio 1 dalies 7 punktą kyla, kai yra nustatoma visuma minėtų
aplinkybių. Nesant bent vieno iš šių elementų, atsakomybė minėtu pagrindu yra
negalima. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto
žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą
yra vertinamojo pobūdžio ir sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių
moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų,
požiūriu. Minėtos pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno
padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes,
pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. Taip pat turi būti įvertinama, ar pareigūno
padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės
nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš
pareigūnų.
Pareiškėjas teigia,
kad atleistas yra nepagrįstai, nes jo neblaivumas ir girtumo laipsnis nebuvo
konstatuoti jokiais įrodymais, o vengimas pasitikrinti neblaivumą negali būti
vertinamas kaip pareigūno vardo pažeminimas. Šie argumentai atmetami kaip
nepagrįsti.
Kaip minėta,
pareiškėjo A. V. atleidimo iš tarnybos faktinį pagrindą
sudarė šie jo veiksmai – pareiškėjas ne tarnybos metu, neuniformuotas vairavo
automobilį, būdamas neblaivus, bei atsisakė pasitikrinti neblaivumą. Tai, kad
pareiškėjas atliko Išvadoje, kuri yra sudedamoji ginčijamo Įsakymo dalis,
įvardintus veiksmus, patvirtina policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose
išdėstytos aplinkybės. Pareigūnai R. M. ir A.
G. nurodė, kad automobilis VW PASSAT, valstybinis numeris (duomenys
neskelbtini) važiavo neįprastai lėtai, kelio viduriu, vingiuodamas po
visą važiuojamąją dalį (b. l. 31-34). Pareigūnai L. S. ir
R. J. tarnybiniuose pranešimuose (b. l. 35-37) paaiškino,
kad iš vairuotojo A. V. burnos sklido stiprus alkoholio
kvapas, kalba buvo nerišli, akys paraudusios, svirduliavo, akivaizdžiai matėsi,
kad jis yra neblaivus, todėl vairuotojas buvo sulaikytas ir pristatytas į
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariatą
neblaivumui patikrinti, A. V. neblaivumą pasitikrinti
kategoriškai atsisakė. Viešosios įstaigos „Elektrėnų ligoninė“ Medicininės
apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akte (b. l. 44)
nurodyta, kad A. V. tyrimus atlikti atsisakė, o jo būklė
apibrėžta tokiais požymiais – svyruoja, jaučiasi alkoholio kvapas, kalba
nerišli. Pats A. V. paaiškino (b. l. 2, 42, 83), jog buvo
vartojęs alkoholinių gėrimų (gėrė alaus) ir kad neblaivumą atsisakė
pasitikrinti dėl ištikusio šoko (b. l. 42). Be to Lietuvos teismų informacinės
sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Trakų rajono apylinkės teismo 2009 m.
spalio 12 d. nutarimu pareiškėjo atžvilgiu buvo išnagrinėta administracinio
teisės pažeidimo byla Nr. A2.6.-491-838/2009 dėl tų pačių veiksmų, kurių
pagrindu jis buvo atleistas ir iš tarnybos. Minėtame procesiniame sprendime,
kuris šiuo metu yra įsiteisėjęs, nustatyta, kad A. V. 2009
m. rugpjūčio 22 d., apie 21 val. 40 min., Draugystės gatvėje, Elektrėnuose, vairavo
automobilį, būdamas neblaivus, taip pat policijos pareigūnams jį sustabdžius
vengė neblaivumo patikrinimo, tokiais veiksmais padarydamas administracinį
teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 4 dalyje.
Teisėjų kolegija
pastebi, kad pareiškėjas teisingai nurodo, jog konkretaus girtumo laipsnio
nustatymas yra būtina administracinės atsakomybės pagal ATPK 126 straipsnio 4
dalį kilimo sąlygą. Kita vertus, taip pat pažymi, kad pareiškėjo atleidimo iš
tarnybos pagrindas (Vidaus tarnybos statuto 2 str. 7 p.) sietinas ne tiek su
administracinės nuobaudos paskyrimo pareiškėjui faktu, o bendrai su tam tikrais
pareiškėjo veiksmais, kurie vertintini kaip žeminantys pareigūno vardą. Tai,
kad byloje nenustatytas konkretus A. V. girtumo laipsnis
ir dėl šios priežasties jo veiksmai (vairavimas, esant neblaiviam) negali būti
vertinami neteisėtais administracinės atsakomybės taikymo prasme, savaime nepaneigia
A. V. atsakomybės pagal Vidaus tarnybos statuto 53
straipsnio 1 dalies 7 punktą. Nagrinėjamoje byloje A. V. veikos
vertinimą kaip akivaizdžiai žeminantį vidaus tarnybos sistemos autoritetą,
griaunantį pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga, ją kompromituojantį lemia ne
pareiškėjo atlikti pavieniai veiksmai, bet jų visuma. A. V. iš
tarnybos atleistas, nes vairavo automobilį būdamas neblaivus bei atsisakė
pasitikrinti neblaivumą. Pažymėtina, kad pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį
administracinę atsakomybę užtraukia transporto priemonių vairavimas, esant
vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės)
arba sunkus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) neblaivumo (girtumo) laipsnis,
neblaivumo patikrinimo vengimas, taip pat alkoholio vartojimas po eismo įvykio
iki jo aplinkybių nustatymo. Toks reglamentavimas iliustruoja įstatymo leidėjo
griežtą poziciją dėl A. V. atliktų neteisėtų veiksmų – atsisakymas
pasitikrinti neblaivumą savo pavojingumu yra prilyginamas vairavimui, esant vairuotojams
neblaiviems, kai nustatomas vidutinis ar net sunkus girtumo laipsnis. A. V., esant pagrįstiems įtarimams, kad jis vairavo
automobilį neblaivus, atsisakė pasitikrinti neblaivumą ir taip pašalinti bet
kokias abejones dėl jo būklės. Taigi konkretus girtumo laipsnis nebuvo
nustatytas, tačiau tai yra tiesioginė A. V. pasirinkto
priešingo teisei ir administracinę atsakomybę jam užtraukusio elgesio modelio –
atsisakymo pasitikrinti neblaivumą – pasekmė. Aptarti pareiškėjo veiksmai akivaizdžiai
kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės
teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, ir yra pakankami
Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytam atleidimo iš
tarnybos pagrindui taikyti. Pažymėtina, kad iš esmės analogišką poziciją dėl
policijos pareigūno veiksmų, jam atsisakius pasitikrinti neblaivumą, vertinimo
kaip akivaizdžiai žeminančių pareigūno vardą Lietuvos vyriausiasis
administracinis teismas yra išdėstęs 2008 m. rugsėjo 5 d. nutartyje
administracinėje byloje Nr. A63–1499/2008, 2011 m. sausio 17 d.
sprendime administracinėje byloje Nr. A662-252/2011. Nukrypti nuo
šios teismų praktikos ir kurti naują precedentą nėra nei teisinio, nei
faktinio pagrindo (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.).
A.
V. nurodė, jog pasitikrinti neblaivumą atsisakė, būdamas afekto būsenoje.
Skunde, adresuotame pirmosios instancijos teismo posėdyje, pareiškėjas teigė,
kad pasitikrinti neblaivumą atsisakė, nes staiga emociškai susijaudino dėl
galimų jam kilti pasekmių (b. l. 2). Apeliacinės instancijos teisme pareiškėjas
papildomai nurodė, kad tokia būsena jį ištiko dėl ligos, apie kurią tuo metu
nežinojo (b. l. 84). Teisėjų kolegija pažymi, kad paties A. V.
skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai neabejotinai
paneigia jo teiginius dėl buvimo afekto būsenoje. Pareiškėjas nurodė, kad ryžosi
vairuoti automobilį, siekdamas išvengti galimo gaisro, nors ir buvo prieš tai gėręs
alaus, o sustabdytas policijos pareigūnų, staiga suprato, jog įkliuvo ir gali
netekti visko, kas jam yra brangu. Iš to, kas išdėstyta, akivaizdu, jog A. V. suvokė savo veikos pavojingumą ir iš anksto numatė
tokio veikimo galimas neigiamas pasekmes (važiavo labai lėtai), todėl vėliau
susiklosčiusi situacija – policijos pareigūnų sustabdymas ir prašymas
pasitikrinti neblaivumą – jam, kaip policijos pareigūnui, taip pat negalėjo
būti netikėta ir staiga sukelti stiprų emocinį susijaudinimą. Matyti, kad A. V., sulaikytas policijos pareigūnų, kritiškai ir teisingai
įvertino situaciją bei, suvokęs galimas jam kilti neigiamas pasekmes,
tikslingai atsisakė pasitikrinti neblaivumą, taip siekdamas išvengti atsakomybės.
Tai, kad A. V. vėliau buvo išoperuota galvoje hematoma, situacijos
nekeičia, nes, įvertinus aukščiau paminėtus byloje esančius įrodymus dėl
pareiškėjo elgesio jo sulaikymo metu, jo būklės, darytina išvada, kad byloje
neįrodyta, jog pareiškėjo nurodytas faktas galėjo turėti įtakos jo psichinei
būsenai bylai aktualių įvykių metu.
Pareiškėjas savo
veiksmus taip pat teisino tariamai kilusiu būtinuoju reikalingumu. Pasak A. V., jis vairavo automobilį neblaivus, nes pradėjęs žvejybą
ir išgėręs alaus prisiminė, kad namuose galėjo palikti įjungtą dujinę viryklę,
todėl vyko gesinti gręsiančio kilti gaisro. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį,
kad būtinasis reikalingumas gali būti pripažintas tik išskirtiniais atvejais,
kai remiantis objektyviais įrodymais nustatoma, jog susiklostė itin ekstremali
situacija, atitinkamai įstatymais saugomai vertybei (gėriui) buvo iškilęs
realus pavojus, jį pašalinti buvo privalu nedelsiant ir tai padaryti kitomis
priemonėmis nebuvo įmanoma. Nagrinėjamoje byloje, kaip teisingai konstatavo
pirmosios instancijos teismas, neįrodyta nei viena iš būtinojo reikalingumo
sąlygų.
Pažymėtina, kad
A. V. administracinio teisės pažeidimo byloje, kurioje
buvo sprendžiamas jo administracinės atsakomybės klausimas dėl tų pačių
veiksmų, kurių pagrindu jis atleistas iš tarnybos, padarymo, kaltės neginčijo.
Tai, kad jis veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis ar būdamas afekto būsenoje,
įsiteisėjusiu Trakų rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 12 d. nutarimu nenustatyta.
Apibendrinus išdėstytus
argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir
teisingai Išvadoje nustatytus A. V. veiksmus vertino kaip akivaizdžiai
žeminančius pareigūno vardą. Tokia pareiškėjo veika yra diametrali uždaviniams,
kurie keliami policijai – viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas;
nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija; nusikalstamų veikų ir
kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas (Lietuvos Respublikos policijos
veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis), ir akivaizdžiai kertasi ir su
visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais
lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, formuoja neigiamą visuomenės
požiūrį į vidaus reikalų sistemos pareigūnus, visą sistemos veiklą, taip pat ir
eismo saugumo priežiūros srityje.
Kadangi nagrinėjamu
atveju neabejotinai nustatyta, jog A. V. pažemino
pareigūno vardą, todėl jo atleidimas iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53
straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu yra imperatyvi šiame statute
numatyta teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis
priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d.
nutartys administracinėse bylose Nr. A4-189/2007, Nr. A2-523/2005).
Dėl šių priežasčių atmestinas pareiškėjo tvirtinimas, kad pirmosios instancijos
teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes.
Pareiškėjo
argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos
policijos generalinio komisaro 2004 m. gegužės 28 d. nurodymo Nr. N-12 „Dėl
policijos pareigūnų drausmės vairuojant transporto priemones“ nuostatomis
nenagrinėti, nes jie neatitinka faktinės padėties. Iš skundžiamo pirmosios
instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas priimtą sprendimą
grindė byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybės ir jas patvirtinusiais
įrodymais, vadovavosi nagrinėjamu klausimu suformuota teismų praktika ir šiai bylai
aktualiais teisės aktai – Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymu, Lietuvos
policijos pareigūnų etikos kodeksu, tačiau pareiškėjo nurodyto teisės akto
netaikė.
Taip pat teisėjų
kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi Lietuvos
Respublikos administracinių bylų teisenos 101 straipsnio 3 dalimi ir pagrįstai,
A. V. atsisakius nuo reikalavimo priteisti iš VAVPK
tarnybinį atlyginimą už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš
vidaus tarnybos dienos (2009 m. rugsėjo 14 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo,
bylą šioje dalyje nutraukė.
Teisėjų
kolegija, patikrinusi administracinę bylą, konstatuoja, kad pirmos instancijos
teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo ir įvertino byloje esančius
įrodymus, teisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ginčo
santykį, pasisakė dėl visų esminių skunde keliamų klausimų ir priėmė pagrįstą
ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio
pagrindo.
Vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos
įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų
kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendimą palikti
nepakeistą.
Nutartis
neskundžiama.
Teisėjai
Antanas Ablingis
Ričardas Piličiauskas
Virgilijus Valančius