Administracinė byla Nr. A-232-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00098-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas K. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino (I t., b. l. 2–3; II t., b. l. 18, 20), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, atsakovo atstovas), 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad beveik visų Panevėžio AVPK kamerų plotas neatitiko minimalių vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimų, dėl to jis negalėjo pakankamai judėti. Pareiškėjas paaiškino, kad Panevėžio AVPK kamerose sanitarinis mazgas įrengtas prie pat durų ir atskirtas tik viena sienele, kurios aukštis 1,5 m, plotis – 1 m. Pareiškėjas siejo privatumo pažeidimą su tuo, jog naudojantis sanitariniu mazgu, pareiškėjas buvo matomas kartu su juo kameroje laikomų asmenų bei pareigūnų, atliekančių reguliarius kamerų patikrinimus. Pareiškėjas nurodė, kad stalas valgymui buvo įrengtas šalia sanitarinio mazgo, todėl valgant būdavo juntamas iš sanitarinio mazgo sklindantis kvapas. Pareiškėjas nurodė, kad Panevėžio AVPK nebuvo sudarytos sąlygos tinkamam kamerų vėdinimui, įrengtos netinkamos ventiliacinės sistemos. Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas kameroje Nr. 15, kurioje atsidarė tik vienas langas, bet dėl ant langų sumontuotų grotų pareiškėjas su kartu laikomu asmeniu (abu rūkantys) negalėjo tinkamai išvėdinti kameros. Pareiškėjas nurodė, jog kameroje Nr. 15 neveikė dieninė lempa. Pareiškėjas nurodė, kad Panevėžio AVPK nebuvo dalinamas muilas, tualetinis popierius; kameros valymo priemonės, todėl kamerai plauti pareiškėjas turėdavo plėšyti asmeninius daiktus. Maistas buvo tiekiamas šaltas, nesilaikant higienos normų, pareigūnams nedėvint pirštinių, kepurių, specialios aprangos. Teisių pažeidimą pareiškėjas taip pat siejo su aplinkybe, jog pristačius jį į Panevėžio AVPK, jis tą pačią dieną buvo vežamas į Panevėžio apygardos teismą, nesuteikus galimybės prieš tai pailsėti, nusiprausti duše. Pareiškėjas nurodė, kad konvojuojant buvo naudojami antrankiai ir taip žeminamas jo orumas. Pareiškėjas teigė, jog Panevėžio AVPK administracijai ne kartą teikė rašytinius skundus ir reikalavo, kad jie būtų užregistruoti, tačiau jam nebuvo leidžiama pasirašyti už skundų pateikimą. Pareiškėjas nurodė, kad ne vieną kartą prašė Panevėžio AVPK pareigūnų vizito pas seselę, tačiau jam tokia galimybė nebuvo suteikta. Pareiškėjas dėl nurodytų laikymo sąlygų jautėsi pažemintas, pradėjo gerti raminamuosius vaistus, tapo nervingas, negalėjo užmigti naktimis.

3.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK atsiliepime ir papildomame atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 7–10, II t., b. l. 32–34) prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

4.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK periodiškai nuo 2015 m. sausio 28 d. iki 2016 m. kovo 15 d. kamerose: Nr. 18, 23, 25, 16, 12, 15, 2. Atsakovas pripažino, kad kelias paras pareiškėjui teko nežymiai mažiau ploto nei numato teisės aktai, tačiau pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas neteikė nusiskundimų dėl per mažo kamerų ploto. Atsakovas nurodė, kad visų Panevėžio AVPK kamerų sanitarinių mazgų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Sanitariniuose mazguose yra įdėti kabliukai, ant kurių galima kabinti audeklus, atitveriančius sanitarinį mazgą. Atsakovas pabrėžė, kad atlikdami reguliariuosius kamerų patikrinimus, pareigūnai neturi galimybės matyti sanitarinio mazgo zonos. Atsakovas pažymėjo, kad areštinės kamerose yra įrengta vėdinimo sistema, esant poreikiui sulaikytieji gali vėdinti patalpas praverdami langus. Atsakovas nurodė, kad natūrali šviesa į kameras patenka pro langus, taip pat įrengta apšvietimo sistema. Tais atvejais, kai perdega lemputė, ji yra nedelsiant pakeičiama. Atsakovas nurodė, kad, esant būtinybei, sulaikytieji yra aprūpinami muilu ir tualetiniu popieriumi. Areštinėje laikomiems asmenims išduodamos priemonės švarai kamerose palaikyti. Atsakovas paaiškino, kad Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atliktų maisto tvarkymo subjekto patikrinimų aktai patvirtina, jog esminių pažeidimų ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje nebuvo nustatyta. Atsakovas nurodė, kad Panevėžio AVPK laikomi asmenys ne rečiau kaip kartą per savaitę yra vedami nusiprausti po šiltu dušu. Be to, visuose sanitariniuose mazguose įrengta vandens tiekimo sistema kasdienei higienai palaikyti. Atsakovas pabrėžė, kad konvojuojant pareiškėją į Panevėžio apygardos teismą buvo naudoti antrankiai ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovo atstovas patvirtino, kad pareiškėjas buvo apžiūrimas bendruomenės slaugytojos, tačiau visas sveikatos problemas neigė. Dėl nurodytų priežasčių skundas yra nepagrįstas, pareiškėjo patirta neturtinė žala yra grindžiama vidiniu įsitikinimu, abstrakčiais teiginiais.

II.

5.       Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimu (II t., b. l. 99–111) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, priteisė 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6.       Iš byloje pateiktų duomenų, teismas nustatė, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo periodiškai laikomas nuo 2015 m. sausio 28 d. iki 2016 m. kovo 15 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

7.       Teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu 20 parų nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė būti laikomam Panevėžio AVPK kameroje, atitinkančioje Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės) 80 punkte įtvirtintą nuostatą, jog policijos įstaigų areštinės kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m.

8.       Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios paskirties ploto atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009) bei nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V908 (toliau – ir HN 134:2015), reikalavimus.

9.       Teismas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl privatumo pažeidimo dėl sanitarinio mazgo atitvėrimo nėra pagrįstas, kadangi nėra reguliuojamas teisės aktų. Teismas nustatė, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl to, kad jis buvo matomas kitų kameroje esančių asmenų, nėra susiję su Higienos normos HN 37:2009 reikalavimais, kurie yra keliami sanitarinio mazgo įrengimui.

10.       Teismas konstatavo, kad policijos įstaigų areštinių kamerų įrengimo ypatumus lemia jų paskirtis – užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą. Asmenų, uždarytų į policijos areštines, apsaugos ir priežiūros tvarką ginčo laikotarpiu nustatė 2012 m. spalio 10 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-677 „Dėl Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtinta Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – ir Instrukcija) bei 2015 m. vasario 10 d. patvirtina nauja Instrukcijos redakcija, kurios numatė, kad policijos areštinėje laikomų asmenų apsauga vykdoma nuolat juos stebint. Teismas konstatavo, kad Panevėžio AVPK pareigūnai kamerų stebėjimą atlikdavo vykdydami Instrukcijoje nustatytas pareigas, o ne turėdami tikslą stebėti pareiškėją.

11.       Teismas nustatė, kad teisės aktai nenumato reikalavimų stalo įrengimui ir išdėstymui kamerose, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo stalo įrengimo yra vertinami kaip nepagrįsti.

12.       Iš byloje esančių duomenų, teismas konstatavo, jog Panevėžio AVPK areštinėje laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė išvėdinti kameras natūraliu būdu per langus, tai atitinka HN 37:2009 ir HN 134:2015 reikalavimus. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginiai dėl ventiliacijos įrengimo tinkamumo yra nepagrįsti. Teisės aktai nenustato reikalavimo ventiliacijos techninėms savybėms. Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodyti matmenys sudaro pagrindą spręsti, jog tokios sąlygos yra susijusios su areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimu.

13.       Iš bylos duomenų teismas nenustatė, jog Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. 15 neveikė dieninė lempa. Taip pat, teismas nenustatė, kad pareiškėjas dėl netinkamo apšvietimo kameroje Nr. 15 būtų kreipęsis į Panevėžio AVPK areštinės administraciją ar pareigūnus.

14.       Teismas konstatavo, kad byloje nustatyti duomenys patvirtina, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl netinkamo aprūpinimo valymo ir asmens higienos priemonėmis yra nepagrįsti. Iš byloje pateiktų duomenų teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu užtikrintas tinkamas Panevėžio AVPK areštinėje laikomų asmenų aprūpinimas valymo priemonėmis. Teismas pabrėžė tai, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kada jam nebuvo išduotos asmens higienos ir valymo priemonės.

15.       Teismas sprendė, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl maisto tiekimo yra nepagrįsti. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patikrinimų metu nustatytieji trūkumai nepatvirtina pareiškėjo nusiskundimų dėl higienos normų nesilaikymo, patiekiant maistą. Byloje taip pat nenustatyta, kad dėl nurodytų sąlygų pareiškėjas būtų kreipęsis į Panevėžio AVPK areštinės administraciją ar pareigūnus.

16.       Teismas sprendė, kad tai, jog konvojavus pareiškėją į Panevėžio AVPK, tą pačią dieną jis buvo vežamas į Panevėžio apygardos teismą, negali būti vertinama kaip pareiškėjo teisių pažeidimas. Teismas nurodė, jog, priešingai, atsakovo atstovas laikytinas tinkamai įvykdžiusiu Panevėžio apygardos teismo reikalavimą pristatyti pareiškėją į teismo posėdį.

17.       Vadovaudamasis byloje pateiktais duomenimis, teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, numatyta HN 37:2009 ir HN 134:2015 nustato, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše buvo užtikrinama tinkamai. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog atsakovo atstovas negalėjo įgyvendinti pareiškėjo prašymo pasinaudoti dušu tada, kai jis buvo konvojuotas į Panevėžio AVPK areštinę, nesudaro pagrindo išvadai, jog atsakovo atstovas nevykdė jam teisės aktuose nustatytos pareigos.

18.       Iš byloje pateiktų duomenų teismas konstatavo, kad medicininė apžiūra, taip pat ir medicininė pagalba pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo suteikta.

19.       Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie tai, ar pareiškėjas teikė skundus Panevėžio AVPK administracijai ir ar pareiškėjo skundai buvo užregistruoti bei išnagrinėti. Teismas konstatavo, kad Panevėžio AVPK nepatvirtino, jog buvo reaguojama į pareiškėjo skundus. Teismas sprendė, jog atsakovo atstovas nepaneigė abejonių dėl to, jog tinkamai vykdė pareigą išnagrinėti pareiškėjo pateiktus skundus.

20.       Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į pažeidimo trukmę ir mastą, Panevėžio AVPK pareigūnų neveikimą taip, kaip nustato teisės aktai, realių neigiamų padarinių nebuvimą, pažeidimo trukmę, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir sumažino prašomos neturtinės žalos dydį.

III.

21.       Atsakovo atstovas Panevėžio AVPK teikia apeliacinį skundą (I t., b. l. 117–118), prašydamas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

22.       Panevėžio AVPK nurodo, kad pareiškėjo išgyvenimai, kurių pagrindu pirmosios instancijos teisme pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas, nėra pagrįsti jokiais medicininiais dokumentais ar ekspertų išvadomis. Panevėžio AVPK pabrėžia, jog nebuvo nustatyta, kad nežymus minimalaus ploto reikalavimo pažeidimas pablogino ir kitas sulaikymo sąlygas. Atsižvelgiant į trumpą pareiškėjo sulaikymo Panevėžio AVPK laikotarpį bei įrodymų nebuvimą, pažeidimas nepasiekė minimalaus kankinimo lygio Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Nenustatyta, kad Panevėžio AVPK pareigūnai sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą. Panevėžio AVPK nurodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisių pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija patirtai žalai atlyginti.

23.       Atsakovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo Panevėžio AVPK pareigūnų neveikimą, užtikrinant pareiškėjo teisę į skundą, be to, ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesiėmė jokių priemonių ginti neva pažeistas teises. Panevėžio AVPK nuomone, tai reiškia, jog pareiškėjas jokių neigiamų padarinių ginčo metu realiai nepatyrė.

24.       Pareiškėjas K. M. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

25.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį pareiškėjui K. M., padarytos dėl netinkamų laikymo Panevėžio AVPK sąlygų.

26.       Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, nustatė, kad 20 parų nebuvo užtikrintas reikalavimas dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto, ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą, be to, konstatavo, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl to, kad nebuvo reaguojama į jo skundus.

27.       Atsakovas apeliacinį skundą grindžia teiginiu, jog, atsižvelgiant į nustatyto pažeidimo mastą ir trukmę, priteistas neturtinės žalos dydis yra neproporcingas ir šiuo atveju tinkamas neturtinės žalos atlyginimo būdas turėtų būti asmens teisių pažeidimo pripažinimas.

28.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29.       Atsakydama į atsakovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2016 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2848-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007 ir kt.).

30.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą, grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip kad pareiškėjo laikymu 20 parų sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, keliamų vienam asmeniui kameroje tenkančiam plotui. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.

31.       Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo pažymėtina, jog asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

32.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nustatyto pareiškėjo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimo pobūdį bei trukmę (teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį plotą pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo pažeista periodiškai, minimaliai vieną parą ir maksimaliai 8 paras iš eilės, tris kartus pažeidimas truko po dvi paras), įvertinęs tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo patirti neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamam policijos įstaigos areštinėje, teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju būtina priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

33.       Taigi, pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vertino pažeidimo trukmę ir mastą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pažeidimo metu pareiškėjui Panevėžio AVPK kameroje 20 parų tekdavo tik mažiau kaip 5 kv. m ploto, kameroje pareiškėjas buvo laikomas ne vienas, be to, pažeidimas truko nepertraukiamai minimaliai vieną ir maksimaliai 8 paras iš eilės, pažeidimo pripažinimas nėra pakankama satisfakcija kompensuoti nustatytą ploto pažeidimą.

34.       Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į įkalinimo įstaigą, kurioje pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, į nustatytą pažeidimą, jo pobūdį, mastą ir trukmę, į kitas reikšmingas žalos atlyginimo būdo ir dydžio nustatymo aplinkybes, vertintina, jog tik teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

35.       Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo skundų priėmimo. Panevėžio AVPK nurodė, kad atsiliepime į pareiškėjo skundą paaiškino, jog per visą buvimo areštinėje laikotarpį jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų iš pareiškėjo negauta, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas.

36.       Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013).

37.       Bylose, susijusiose su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis, neįmanoma pritaikyti principo affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti), nes prieigą prie informacijos, galinčios pagrįsti ar paneigti kaltinimus, paprastai turi tik atsakovas (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje Olszewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 21880/03), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje Hacioglu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 2573/03).

38.       Taigi įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.).

39.       Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016, 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015, 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93), 426 p.).

40.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas detalizavo savo teiginius dėl skundų nepriėmimo. Pareiškėjas nurodė konkrečias skundų atsakovo atstovui teikimo aplinkybes – datą (2016 m. balandžio 27 d.), kitas aplinkybes (kitą dieną po etapavimo į Panevėžio AVPK). Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. balandžio 28 d. rytinio patikrinimo metu pareiškėjas bandė pakartotinai įteikti tris naujus skundus, tačiau jie nebuvo priimti (t. II, b. l. 20). Atsakovo atstovas nenurodė jokių konkrečių paaiškinimų, galinčių paneigti šiuos teiginius. Teisėjų kolegija sutinka su išvadomis, padarytomis pirmosios instancijos teismo, kuris konstatavo, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie tai, ar pareiškėjas teikė skundus Panevėžio AVPK administracijai ir ar pareiškėjo skundai buvo užregistruoti bei išnagrinėti.

41.       Taigi nagrinėjamu atveju, remiantis byloje esančia medžiaga, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo atstovas nepaneigė abejonių dėl to, jog tinkamai vykdė pareigą išnagrinėti ir atsakyti į pareiškėjo pateiktuose skunduose išdėstytus nusiskundimus. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog dėl tokių atsakovo atstovo veiksmų nenustatyta pareiškėjo patirta neturtinė žala.

42.       Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Gintaras Kryževičius

        Ramutė Ruškytė

        Skirgailė Žalimienė