LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
2024 m. liepos 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno,
susipažinusi su 2024 m. birželio 27 d. pateiktu suinteresuoto asmens T. D. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. kovo 27 d. nutarties peržiūrėjimo,
n u s t a t ė :
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegijos 2024 m. birželio 10 d. nutartimi Nr. DOK-2083 buvo atsisakyta priimti suinteresuoto asmens kasacinį skundą nenustačius CPK 346 straipsnyje įtvirtintų kasacijos pagrindų. Suinteresuotas asmuo antrą kartą padavė pakoreguotą kasacinį skundą remdamasis CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punkte įtvirtintais kasacijos pagrindais.
Atrankos kolegija pakartotinai pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.
Suinteresuotas asmuo antrą kartą teikiamame kasaciniame skunde nurodo, kad teismai neproporcingai griežtai aiškino tyčinio bankroto reglamentavimą, įmonės vadovui perkeldami neproporcingas rizikas ir atsakomybę už priimamus sprendimus, kas iš esmės paneigia verslo sprendimų priėmimo taisyklę (business judgement rule), kurios aiškinimas ir taikymas išplėtotas kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Teismai, pripažindami UAB „Arvi fertis“ bankrotą tyčiniu, turėjo nustatyti suinteresuoto asmens sąmoningą siekį sumažinti bendrovės mokumą, kartu sumažinant jos kreditorių reikalavimų patenkinimo galimybes, kas yra esminė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio taikymo sąlyga. Be to, teismai klaidingai aiškino ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą, buhalterinę apskaitą reglamentuojančius teisės aktus ir kt.
Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, konstatuoja, kad ir antrą kartą pateiktame kasaciniame skunde nesuformuluota teismų praktikai reikšminga teisės problema, galėjusi lemti neteisingo teismo procesinio sprendimo priėmimą ir kurios nagrinėjimas kasaciniame teisme būtų svarbus vieningos teismų praktikos formavimui. Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų nors vieną CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytą bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindą.
Atrankos kolegija konstatuoja, kad antrą kartą pateiktas kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).
Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,
n u t a r i a :
Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį pateikusiam asmeniui.
Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Antanas Simniškis
Donatas Šernas