Civilinė byla Nr. e3K-3-78-1075/2024
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-05049-2023-5
Procesinio sprendimo kategorija 2.5.4.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. gegužės 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Danguolės Bublienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Simniškio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens V. S. D. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. B. pareiškimą suinteresuotiems asmenims notarei Linai Varnienei, V. S. D., valstybės įmonei Turto bankui ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių vieną iš teisės į privalomąją palikimo dalį įgijimo sąlygų – išlaikymo reikalingumą ir atsisakymą pripažinti šią teisę dėl asmens piktnaudžiavimo teise, taip pat išlaikymo reikalingumo įrodinėjimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Pareiškėja I. B. kreipėsi į teismą ir, patikslinusi reikalavimus, prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą – pripažinti, kad pareiškėjai sutuoktinio E. B. (toliau – ir palikėjas) mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, ir pripažinti pareiškėjos teisę į privalomąją palikimo dalį – gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) ir kito inžinerinio statinio – šulinio (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2023 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškimą atmetė.
4. Pirmosios instancijos teismas nustatė tokias faktines aplinkybes: palikėjas E. B. buvo pareiškėjos sutuoktinis, jie vaikų (įvaikių) neturėjo; palikėjas mirė (duomenys neskelbtini); palikėjo mirties dieną pareiškėjai buvo (duomenys neskelbtini) metai, t. y. ji buvo sulaukusi pensinio amžiaus; 2014 m. sausio 16 d. palikėjas sudarė testamentą, kuriuo visą sau priklausantį turtą paliko suinteresuotam asmeniui seseriai V. S. D.; palikėjo vardu registruotas turtas: (duomenys neskelbtini); palikėjo palikimą yra priėmusi testamentinė įpėdinė – palikėjo sesuo V. S. D.; pareiškėja periodiškai laikotarpiais nuo 1999 m. kovo 24 d. iki 2015 m. rugsėjo 3 d. registravosi užimtumo tarnyboje, tačiau jokių išmokų negavo; pareiškėjai nustatyta (duomenys neskelbtini); pareiškėjai nuo 2007 m. kovo 26 d. iki 2008 m. balandžio 30 d. buvo mokama netekto darbingumo pensija, nuo 2015 m. rugsėjo 4 d. – senatvės pensija, o nuo (duomenys neskelbtini) pareiškėjai taip pat mokama ir našlių pensija, palikėjo mirties dieną pareiškėjos pajamas sudarė 368,99 Eur (senatvės pensija 334,10 Eur plius našlių pensija 34,89 Eur); pareiškėjos vardu nėra registruoto nekilnojamojo turto, pareiškėjai nuo 2005 m. sausio 11 d. iki 2005 m. gegužės 31 d. priklausė 1/21 dalis inžinerinių tinklų, esančių (duomenys neskelbtini), pareiškėja transporto priemonių neturi; pareiškėja gyveno kartu su palikėju (sutuoktiniu) jam nuosavybės teise priklausančiame name (duomenys neskelbtini), šiuo adresu ji nuo (duomenys neskelbtini) yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą.
5. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos pretendavimas į privalomąją palikimo dalį neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.20 straipsnio 1 dalies paskirties – užtikrinti tų materialinės padėties požiūriu silpniausių šeimos narių, kurie tokioje padėtyje atsidūrė dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, teisių ir teisėtų interesų apsaugą.
6. Teismo vertinimu, pareiškėja sąmoningai pasirinko tokią gyvenimo kokybę, kai ją tenkino pragyvenimas iš tokių pajamų, kokias jai skiria valstybė, kadangi ji iš esmės niekada nedirbo, gyveno valstybės remiama, nors netektas darbingumas jai nebuvo nustatytas, ir neįgijo turto. Byloje nesant rašytinių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos prastą sveikatą, ligas, gydymą, nedarbingumo nustatymą ir pan., dėl kurių pareiškėja, būdama darbingo amžiaus, negalėjo dirbti ir taip užsidirbti didesnę senatvės pensiją, suinteresuotam asmeniui nurodžius, kad pareiškėja piktnaudžiavo alkoholiu, dirbti nenorėjo, jai užteko pašalpų, pareiškėjos pajamoms atitinkant minimalių vartojimo poreikių dydį, teismas nematė pagrindo išvadai, kad pareiškėja sutuoktinio (palikėjo) mirties dieną buvo reikalinga išlaikymo. Pažymėtina, kad, teismo vertinimu, pareiškėja nepateikė jokių duomenų apie savo išlaidas pragyvenimui, o jos materialinė padėtis šiuo metu esmingai nesiskiria nuo tos, kuri ją tenkino visą gyvenimą.
7. Kauno apygardos teismas 2023 m. lapkričio 21 d. sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismo 2023 m. birželio 15 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškimą patenkino: nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai sutuoktinio E. B. mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, ir pripažino pareiškėjos teisę į privalomąją palikėjo E. B. palikimo dalį – gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) ir kito inžinerinio statinio – šulinio (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį.
8. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustačius, kad: 1) (duomenys neskelbtini) pareiškėja buvo pensinio amžiaus (t. y. nedarbinga dėl savo amžiaus), 2) jos pajamos – 368,99 Eur, 3) šios pajamos žymiai mažesnės už vidutinę pensiją (vidutinė pensija Lietuvoje 2023 m. sausio mėnesį – apie 539 Eur, o turint būtinąjį stažą – apie 574 Eur), 4) pareiškėja neturi nei nekilnojamojo turto, nei transporto priemonių, 5) pareiškėja neturi kitos gyvenamosios vietos, be gyvenamojo namo, kuriame su palikėju pragyveno 36 metus, 6) pareiškėja neturi vaikų (byloje tokių duomenų nėra), kurie galimai galėtų pasirūpinti ja (teikti išlaikymą ir pan.), darytina išvada, jog sutuoktinio mirties dieną pareiškėjai buvo reikalingas išlaikymas.
9. Apeliacinės instancijos teismas laikėsi pozicijos, kad tai, jog byloje nėra pateikta duomenų apie pareiškėjos išlaidas pragyvenimui, o pareiškėjos pajamos atitinka minimalių vartojimo poreikių dydį (354 Eur), nėra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjai nėra reikalingas išlaikymas, nes pareiškėjos nustatyta turtinė padėtis (nustatytų aplinkybių visuma) neabejotinai leidžia spręsti, jog jos gaunamos pajamos nėra pakankamos pagyvenimui (gyvenamojo būsto nuomai, jo išlaikymui, maistui, vaistams ir pan.).
10. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad byloje nenustatyta pareiškėjos kaltų veiksmų, sukūrusių jos sunkią materialinę padėtį. Teismo vertinimu, suinteresuoto asmens V. S. D. nurodomos aplinkybės apie pareiškėjos nenorą dirbti, piktnaudžiavimą alkoholiu, apie tai, kad pareiškėją tenkino pragyvenimas iš valstybės duodamų pajamų, yra tik suinteresuoto asmens V. S. D. deklaratyvūs teiginiai, kurie nepagrįsti jokiais įrodymais. Priešingai, byloje esantys duomenys apie pareiškėjos nuolatinį registravimąsi užimtumo tarnyboje (apie 7 metus iki pensinio amžiaus) patvirtina, kad pareiškėja siekė įsidarbinti. Be to, teismo vertinimu, nėra duomenų, kad pareiškėjos sutuoktinis (palikėjas) būtų kada nors išreiškęs kokias nors pretenzijas pareiškėjai dėl jos nedarbo, piktnaudžiavimo alkoholiu ir pan., t. y. palikėją tenkino jo ir pareiškėjos (sutuoktinės) pasirinktas gyvenimo būdas.
11. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad pareiškėjos pateikti įrodymai yra pakankami padaryti išvadai, jog palikėjo (sutuoktinio) mirties dieną jai buvo reikalingas išlaikymas, dėl to ji turi teisę į privalomąją palikimo dalį.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
12. Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo V. S. D. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2023 m. birželio 15 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 5.20 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias įpėdinių teisę į privalomąją palikimo dalį. Teismas neįvertino, ar pareiškėja išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms, ar ne dėl jos pačios veiksmų jos materialinė padėtis tapo sunki, o tai panaikina galimybę taikyti CK 5.20 straipsnį, net pripažinus, kad tokiam asmeniui reikalingas išlaikymas.
12.2. Kasacinis teismas nėra pateikęs aiškių gairių, kokia laiko apimtimi teismai turėtų retrospektyviai vertinti asmens, prašančio jam nustatyti privalomąją palikimo dalį dėl išlaikymo reikalingumo, kaltę, elgesį, veiksmus ir neveikimą, turėjusius įtakos jo materialinei padėčiai testatoriaus mirties momentu, – ar tik testatoriaus mirties momentu, ar ir ankstesniais laikotarpiais.
12.3. Bylos duomenys aiškiai patvirtina, kad pareiškėjos neveikimas ir pasirinkimai gyvenime turėjo reikšmės jos turtinei padėčiai, dėl to ji yra atsakinga ir kalta dėl savo finansinės ir socialinės padėties, ji neišnaudojo visų objektyvių galimybių gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms.
12.4. Kauno apygardos teismui nustačius, kad pareiškėja gauna mažesnę nei vidutinę pensiją, neturi jokio turto, teismui kilo pareiga išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių ji atsidūrė tokioje padėtyje. Tą tinkamai padarė pirmosios instancijos teismas, analizuodamas bylos dokumentus, iš kurių matyti, kad pareiškėja nuo 1998 metų iš esmės nedirbo, gyveno iš valstybės skiriamų socialinių išmokų. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjos materialinė padėtis sutuoktinio mirties dieną iš esmės nesiskyrė nuo tos, kuri ją tenkino visą gyvenimą. Ilgametis pareiškėjos nedarbas buvo jos laisva valia priimtas sprendimas ir gyvenimo būdas. Duomenys apie tam tikrus pareiškėjos sveikatos sutrikimus taip pat nepateisina pareiškėjos dešimtmečius trukusio pasirinkimo nedirbti ir gyventi tik iš valstybės paramos.
12.5. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė kasacinio teismo išaiškinimus, kuriais įtvirtintas būtinumas teismams aiškinant ir taikant CK 5.20 straipsnio 1 dalį vadovautis proporcingumo principu, pagal kurį teisės aktų nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti.
12.6. Teismas skundžiamu sprendimu nukrypo ir nuo kasacinio teismo nuoseklių išaiškinimų bei teismui keliamos pareigos nustatyti išlaikymo reikalingumą įrodinėjančio asmens poreikius. Byloje nesant jokių duomenų apie pareiškėjos poreikių dydį, logiška, kad negalėjo būti pateiktos išvados, jog pareiškėjos gaunamų pajamų nepakanka jos būtiniesiems poreikiams patenkinti. Aplinkybes, kad pareiškėjos pajamų ir poreikių santykis ją tenkino, patvirtino jos neveikimas, t. y. priešingu atveju pareiškėja būtų susiradusi darbą tiek iki pensinio amžiaus, tiek netgi pasiekusi jį.
12.7. Teismas nukrypo ir nuo kasacinio teismo praktikos, kuria išaiškinta, kad, sprendžiant dėl išlaikymo reikalingumo, būtina atsižvelgti ir į tai, jog tam tikra asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas yra susiję su atitinkamomis teisėmis gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą; konstatavus, jog asmuo palikimo atsiradimo metu buvo tokios būklės, kai jam reikalinga parama, reikia įvertinti ir tai, kad esant tokiai situacijai jis įgyja ir teisę į paramą. Teismas privalėjo vertinti pareiškėjos įgytą teisę į paramą, konkrečiai – į socialinio būsto suteikimą.
12.8. Išlaikymo reikalingumo nustatymo kriterijų dėl CK 5.20 straipsnio taikymo sąrašas nėra baigtinis, tačiau teismų praktikoje visiškai nevertinamos priežastys, dėl kurių testatorius nušalina šeimos narį nuo palikimo. Pagal teismų išaiškinimus, artimųjų šeimos narių santykiai, apimantys pagarbą, rūpestį, kasdienę pagalbą pačiam palikėjui, kurio sveikatos būklė to reikalavo, o pareiškėjai (vaikai, sutuoktiniai, tėvai) be objektyvių priežasčių to nesuteikė, vertinami kaip aplinkybės, neturinčios reikšmės CK 5.20 straipsnio taikymui. Suinteresuoto asmens požiūriu, tokios aplinkybės turėtų būti vertinamos ir aiškinamasi, ar testatorius nušalino asmenį nuo palikimo be adekvačios priežasties. Šiuo atveju palikėjas pareiškėją nušalino nuo palikimo dėl netinkamo jos gyvenimo būdo ir nesirūpinimo sutuoktiniu, taip pat suinteresuoto asmens V. S. D. ir jos motinos atliktų investicijų į palikėjo nekilnojamąjį turtą.
12.9. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas, kad palikėjo mirties dieną pareiškėjai buvo reikalingas išlaikymas, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176, 185 straipsniai), dėl jų taikymo suformuluotus kasacinio teismo išaiškinimus. Teismo pateiktas įrodymų vertinimas stokoja netgi elementarios logikos, t. y. teismas nevertino esminių reikšmingų kriterijų dėl CK 5.20 straipsnio taikymo ir pareiškėjai pripažino teisę į privalomąją palikimo dalį visiškai nereikšmingų aplinkybių pagrindu (nebuvo vertinami pareiškėjos poreikiai, nenustatyta jos tikroji turtinė padėtis, teismas neanalizavo priežasčių, kodėl pareiškėja per savo gyvenimą nesukaupė būtinojo stažo didesnei senatvės pensijai, pareiškėjos registravimąsi užimtumo tarnyboje nepagrįstai vertino kaip pakankamas pastangas susirasti darbą).
13. Pareiškėja I. B. atsiliepimo į suinteresuoto asmens V. S. D. kasacinį skundą teismo nustatytu terminu nepateikė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl įpėdinio teisės į privalomąją palikimo dalį
14. Testamento laisvės principas leidžia palikėjui savo nuožiūra priimti sprendimą dėl palikimą sudarančio turto – palikti jį bet kuriems civilinės teisės subjektams, paskirstyti dalimis, susieti paveldėjimo teisę su kokios nors prievolės įvykdymu ar apskritai nepriimti jokio sprendimo palikimo klausimu. Šis principas gali būti ribojamas tik įstatyme nustatytais atvejais. Vienas iš tokių atvejų įtvirtintas CK 5.20 straipsnio 1 dalyje: kai palikėjas artimiausius šeimos narius, kuriems būtina parama, nušalina nuo palikimo, valstybė turi įsikišti į paveldėjimo santykius ir apginti tokius šeimos narius, suteikdama jiems teisę į privalomąją palikimo dalį. Testamento laisvės ribojimo pagrindas yra šeiminiai ryšiai ir asmens negalėjimas užsitikrinti būtinųjų gyvenimo reikmių.
15. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisės į privalomąją palikimo dalį suteikimas artimiausiems šeimos nariams remiasi šeimos narių solidarumu, kuris šeimos narį įpareigoja ne tik naudotis teisėmis, bet ir prisiimti pareigas, šiuo atveju – rūpintis savo šeimos narių gerove. Taigi, ribodamas testamento laisvę, įstatymų leidėjas gina viešąjį interesą ir, derindamas nurodytus principus bei užtikrindamas palikėjo ir jo šeimos narių bei visuomenės interesų pusiausvyrą, stiprina šeimos vienybės ir šeimos narių tarpusavio atsakomybės suvokimą visuomenėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2008).
16. CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palikėjo vaikai, sutuoktinis, tėvai, kuriems palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), jeigu testamentu neskirta daugiau. Ši įstatymo nuostata taikytina tik tuo atveju, kai paveldima pagal testamentą.
17. Įstatymų leidėjo nustatyta, kad teisę į privalomąją palikimo dalį turi tik CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatyti asmenys, kuriems palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, o testatorius šiems asmenims neskyrė turto arba skyrė mažiau negu pusę tos dalies, kuri tektų paveldint pagal įstatymą
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2009; 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2013; 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016, 16 punktas). Taigi, asmuo teisę į privalomąją palikimo dalį gali įgyti tik esant šių sąlygų visumai: (i) asmuo, pretenduojantis į privalomąją palikimo dalį, patenka į CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytą asmenų ratą, t. y. asmuo yra palikėjo vaikas (įvaikis), sutuoktinis, tėvas (įtėvis) (subjektų ratą apibrėžianti sąlyga); (ii) asmeniui, pretenduojančiam į privalomąją palikimo dalį, palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas (išlaikymo reikalingumo sąlyga); (iii) palikėjas testamentu šiam asmeniui neskyrė turto arba skyrė mažiau negu pusę tos dalies, kuri tektų paveldint pagal įstatymą (privalomosios turto dalies dydžio sąlyga).
18. Pareiškėja buvo palikėjo sutuoktinė, jai palikėjas testamentu nepaliko jokio turto; visą turtą palikėjas testamentu paliko savo seseriai. Todėl nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėja atitinka pirmąją ir trečiąją teisei į privalomąją palikimo dalį įgyti sąlygas. Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjos atitikties išlaikymo reikalingumo sąlygai.
Dėl pareiškėjos piktnaudžiavimo teise vertinimo nustatant pareiškėjos atitiktį išlaikymo reikalingumo sąlygai
19. Minėta, kad įstatymų leidėjas teisės į privalomąją palikimo dalį institutu apsaugo tuos artimiausius šeimos narius, kurie negali užtikrinti savo ekonominio egzistavimo; juo nėra siekiama užtikrinti šeimos narių aukšto gyvenimo standarto. Todėl išlaikymo reikalingumas gali būti konstatuojamas, kai asmens turtinė padėtis yra tokia, kad jis negali patenkinti būtinųjų savo gyvenimo reikmių.
20. Kasacinio teismo praktikoje gana išsamiai aptarti išlaikymo reikalingumui konstatuoti būtini kriterijai: klausimas dėl išlaikymo reikalingumo spręstinas teismui įvertinus visas palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautas pajamas, galimybes jų gauti, turėtą turtą ir turtines teises, taip pat tokio asmens konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą. Vertinant būtina atsižvelgti į tai, kad tam tikra asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas yra susiję su atitinkamomis teisėmis: gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą. Konstatavus, kad asmuo palikimo atsiradimo metu buvo atitinkamos būklės, kai jam reikalinga parama, reikia įvertinti ir tai, kad tokioje situacijoje jis įgyja ir teisę į paramą. Teismai, vertindami išlaikymo reikalingumą pareiškėjui palikimo atsiradimo metu, turėtų įvertinti, ar jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016 16 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2019 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-149-421/2019 19 punktą).
21. Klausimas dėl išlaikymo reikalingumo gali būti teigiamai išspręstas tik teismui įvertinus visą palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens turtinę padėtį ir konstatavus, kad jis savo pajamomis ir jam priklausančiu turtu neturi galimybės patenkinti būtinųjų savo poreikių. Tuo tikslu teismas turi nustatyti: a) kokį turtą, įskaitant nekilnojamąjį ir kilnojamąjį, asmuo, pretenduojantis į privalomąją palikimo dalį, palikimo atsiradimo dieną valdė nuosavybės teise; ar gyveno (gyvena) testatoriui priklausančiose gyvenamosiose patalpose; kur deklaravo savo gyvenamąją vietą; ar turi kitą gyvenamąją vietą; b) kokias pajamas toks asmuo gavo palikimo atsiradimo dieną ir kokias galimybes turėjo gauti didesnes pajamas, ar jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms ir konkretiems tokio asmens poreikiams; c) kokia asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas, susiję su teisėmis gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą; asmens nedarbingumas yra reikšmingas sprendžiant dėl įpėdinio atitikties CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytam subjektiškumo kriterijui, bet įrodinėjimo dalykas negali būti apribojamas vien šiuo faktu; būtina įrodyti minėtas aplinkybes, kad palikėjo mirties dieną nedarbingas įpėdinis neturėjo pakankamai turto ir pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms patenkinti, todėl jam buvo reikalingas palikėjo išlaikymas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016 17 punktą; 2019 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-149-421/2019 21 punktą).
22. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skirtingai sprendė klausimą dėl pareiškėjos išlaikymo reikalingumo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje neįrodyta, jog pareiškėja sutuoktinio (palikėjo) mirties dieną buvo reikalinga išlaikymo, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas ginčijamame sprendime padarė priešingą išvadą. Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo V. S. D. teigia, kad tokį skirtingą vertinimą lėmė tai, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl pareiškėjos atitikties išlaikymo reikalingumo sąlygai ir jos teisės į privalomąją palikimo dalį pripažinimo, skirtingai aiškindami ir taikydami piktnaudžiavimo teise institutą, skirtingai vertino pareiškėjos elgesį.
23. Asmens teisė gali būti neginama, jei asmuo piktnaudžiauja savo teise. Draudimo piktnaudžiauti teise principas įtvirtintas CK 1.137 straipsnyje.
24. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Civilines teises saugo įstatymai, išskyrus atvejus, kada šios teisės įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai, viešajai tvarkai, geriems papročiams ar visuomenės moralės principams (CK 1.137 straipsnio 5 dalis).
25. Plačiausia prasme piktnaudžiavimas teise yra asmens elgesys, pažeidžiantis teisės principus. Subjektinės teisės įgyvendinimas pažeidžiant sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus gali būti pripažintas teisės pažeidimu. Piktnaudžiavimas teise atsiranda tada, kai subjektinė teisė įgyvendinama pažeidžiant jos gyvendinimo sąlygas (ribas) ar priešingai jos paskirčiai. Piktnaudžiavimas teise gali pasireikšti įvairiu asmens elgesiu, tiek tyčine sąmoninga asmens veikla, tiek ir akivaizdžiu nerūpestingumu.
26. CK 5.20 straipsnyje, reguliuojančiame teisę į privalomąją palikimo dalį, nėra nustatytos specialios taisyklės dėl piktnaudžiavimo teise instituto taikymo sprendžiant asmens teisės į privalomąją palikimo dalį pripažinimo klausimą. Vis dėlto tai nepaneigia bendrųjų nuostatų, reglamentuojančių piktnaudžiavimą teise, taikymo. Be to, jau iš kasacinio teismo praktikos matyti, kad teismas gali atsisakyti pripažinti asmens teisę į privalomąją palikimo dalį (ar netenkinti prašymo nustatyti išlaikymo reikalingumo faktą), jeigu asmuo, pretenduojantis į šią dalį, piktnaudžiavo teise.
27. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytą asmens išlaikymo reikalingumo sąlygą, būtiną teisei į privalomąją palikimo dalį įgyti, be kita ko, bendrai yra nurodęs, kad jei byloje paaiškėja aplinkybės, jog išlaikymo reikalingumą įrodinėjantis asmuo pats kaltais veiksmais sukūrė savo sunkią materialinę padėtį (piktnaudžiaudamas alkoholiu, tyčia susižalojęs, iššvaistęs turėtą turtą ir pan.), teismas turi įvertinti šias aplinkybes ir spręsti, ar jos nesudaro pagrindo netenkinti prašymo nustatyti išlaikymo reikalingumo faktą, būtiną siekiant įgyti teisę į privalomąją palikimo dalį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-149-421/2019 22 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Neabejotina, piktnaudžiavimu teise CK 5.20 straipsnio taikymo tikslais būtų laikomas toks asmens elgesys, kai asmuo, siekdamas įgyti teisę į privalomąją palikimo dalį, sąmoningai atsisako turto ar padovanoja jį kitiems asmenims.
28. Taigi, jei asmuo, pretenduojantis į privalomąją palikimo dalį, dėl savo piktnaudžiavimo teise tapo nepajėgus apsirūpinti pragyventi būtinomis gyvenimo reikmėms lėšomis, teismas turi teisę atsisakyti pripažinti asmens teisę į privalomąją palikimo dalį. Asmens, pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį, piktnaudžiavimą teise turi įrodyti tas asmuo, kuris remiasi šia aplinkybe, o tai šio pobūdžio bylose paprastai būtų arba suinteresuotas asmuo, arba atsakovas, jei byla nagrinėjama ieškinio teisenos tvarka. Ar yra pagrindas konstatuoti asmens, pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį, piktnaudžiavimą teise, sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes.
29. Bylą nagrinėję teismai, vertindami priežastis, nulėmusias sunkią pareiškėjos finansinę padėtį, padarė skirtingas išvadas dėl pačios pareiškėjos elgesio įtakos tokios padėties susiformavimui. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja iš esmės niekada nedirbo, gyveno valstybės remiama, nors netektas darbingumas jai nebuvo nustatytas, neįgijo turto, vertino, kad pareiškėja sąmoningai pasirinko tokią gyvenimo kokybę, kai ją tenkino pragyvenimas iš valstybės skiriamų lėšų, o šiuo metu pareiškėjos materialinė padėtis esmingai nesiskiria nuo tos, kuri ją tenkino visą gyvenimą. Tad pirmosios instancijos teismas įvertino, jog pareiškėja į tokią padėtį pateko dėl savo pačios veiksmų. Tuo tarpu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nenustatyta pareiškėjos kaltų veiksmų, sukūrusių jos sunkią materialinę padėtį, todėl nėra teisinio pagrindo remtis nurodytomis teismų praktikos nuostatomis, kai dėl asmens kaltės jam nepripažįstama teisė į privalomąją palikimo dalį. Apeliacinės instancijos teismas aplinkybes, jog pareiškėja nenorėjo dirbti, piktnaudžiavo alkoholiu ir kad pareiškėją tenkino pragyvenimas iš valstybės remiamų pajamų, laikė neįrodytomis. Šiuo atžvilgiu teisėjų kolegija pažymi, kad suinteresuotas asmuo V. S. D. kasaciniu skundu neįrodinėja, jog šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas nustatė pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad aplinkybės, susijusios su pareiškėjos galimu nenoru dirbti, yra mažai reikšmingos, nes jau nuo 2015 m. rugsėjo 4 d. pareiškėja gauna senatvės pensiją, o aktualios ir reikšmingos nagrinėjamai bylai aplinkybės nustatytinos palikėjo mirties dieną (2023 m. sausio 23 d.).
30. Suinteresuotas asmuo V. S. D. kasaciniu skundu, visų pirma, teigia, kad asmens elgesys, sudarantis pagrindą konstatuoti asmens piktnaudžiavimą teise, turėtų būti vertinamas retrospektyviai ir, antra, toks asmens elgesys, kai asmuo iš esmės visą gyvenimą nedirbo, turėtų būti laikomas piktnaudžiavimu teise bei pagrindu atsisakyti pripažinti pareiškėjai teisę į privalomąją palikimo dalį. Su šiais kasacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
31. Palikimas atsiranda palikėjo mirties momentu (CK 5.3 straipsnio 1 dalis). Pirmiau minėta, kad išlaikymo reikalingumas asmeniui, pretenduojančiam į privalomąją palikimo dalį, turi būti nustatytas palikėjo mirties dieną. Todėl būtent palikėjo mirties dieną turi būti nustatyta tokia asmens turtinė padėtis, dėl kurios jis negali patenkinti būtinųjų savo gyvenimo reikmių. CK 5.20 straipsnio 1 dalies normos lingvistinė analizė suponuoja, kad išlaikymo reikalingumui nustatyti neturi reikšmės asmens turtinė padėtis, buvusi iki palikėjo mirties dienos ar po palikėjo mirties dienos. Kitaip tariant, įstatymų leidėjas nereikalauja įvertinti asmens turtinės padėties pokyčių ir šių pokyčių priežastingumo, įstatymų leidėjas nereikalauja įvertinti nei pokyčių iki palikėjo mirties momento, nei įvykusių po palikėjo mirties, pvz., teisei į privalomąją dalį pripažinti neturėtų reikšmės aplinkybė, jei po palikėjo mirties asmuo, pretenduojantis į privalomąją dalį, laimėtų loterijoje tokią sumą, kuri leistų šiam asmeniui patenkinti būtinąsias savo gyvenimo reikmes.
32. Tai reiškia, kad ir pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį asmens elgesys, kuris sudaro pagrindą konstatuoti piktnaudžiavimą teise ir dėl kurio asmuo tapo nepajėgus apsirūpinti pragyventi būtinomis gyvenimo reikmėms lėšomis, turi pasireikšti taip pat palikėjo mirties momentu. Suprantama, kad gyvenime asmens elgesys gali pasireikšti tam tikrą laiką prieš palikėjo mirties momentą. Todėl CK 5.20 straipsnio 1 dalies taikymo tikslais gali būti vertinamas ir asmens elgesys, kuris sudaro pagrindą konstatuoti piktnaudžiavimą teise ir dėl kurio asmuo tapo nepajėgus apsirūpinti pragyventi būtinomis gyvenimo reikmėms lėšomis, kuris pasireiškia iki palikėjo mirties momento, tačiau šis elgesys turi būti aktualiai susijęs su palikėjo mirties momentu, t. y. jis turi būti tiek neatsiejamai susijęs su palikėjo mirties momentu, kad nulemtų asmens turtinę padėtį, atsiradusią būtent šiuo momentu.
33. Teisėjų kolegija nesutinka su suinteresuoto asmens V. S. D. kasaciniame skunde nurodytais argumentais, jog tam, kad būtų atskleistos priežastys ir aplinkybės, nulėmusios asmens išlaikymo reikalingumą, reikia išsamiai ir visapusiškai aiškintis ir atskleisti pareiškėjos laisva valia prisiimtus pasirinkimus ir elgesį.
34. Pirmiausiai pažymėtina, kad ne visi ar bet kokie asmens pasirinkimai ir elgesys gali reikšti piktnaudžiavimą teise. Antra, CK 5.20 straipsnis nereikalauja retrospektyvinio asmens turtinės ir socialinės padėties bei priežasčių, dėl kurių jo padėtis tokia tapo, vertinimo. Asmens, pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį, viso gyvenimo vertinimas siekiant nustatyti, ar tam tikru gyvenimo momentu atlikti asmens poelgiai galėtų būti pripažinti piktnaudžiavimu teise, dėl kurio asmuo tapo nepajėgus apsirūpinti pragyventi būtinomis gyvenimo reikmėms lėšomis, neatitiktų CK 5.20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo nustatyti asmens išlaikymo reikalingumą būtent palikėjo mirties momentu. Be to, tokių aplinkybių įrodinėjimas gali tapti pernelyg sudėtingas ir tik dar labiau apsunkinti asmens, kuris reikalingas išlaikymo, padėtį. Galiausiai, teisė gali tapti nepajėgi pateikti tokio vertinimo kriterijų.
35. Kaip nustatė bylą nagrinėję teismai, pareiškėja yra senatvės pensijos amžiaus ir jau nuo 2015 m. rugsėjo 4 d. gauna senatvės pensiją. Todėl, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, suinteresuoto asmens V. S. D. nurodomos aplinkybės dėl asmens pasirinkimo nedirbti (net nevertinant, ar jos sudaro pagrindą pripažinti, kad asmuo piktnaudžiauja teise) neturi teisinės reikšmės nustatant pareiškėjos išlaikymo reikalingumo sąlygą, nes toks pareiškėjos elgesys nėra aktualiai susijęs su palikėjo mirties momentu, t. y. nėra tiek neatsiejamai susijęs su palikėjo mirties momentu, kad nulemtų pareiškėjos turtinę padėtį, atsiradusią būtent šiuo momentu.
36. Teisėjų kolegija nesutinka su suinteresuoto asmens V. S. D. argumentais, kad asmens pasirinkimas nedirbti ir gyvenimas iš valstybės skiriamų pašalpų pats savaime turi būti kvalifikuojamas kaip piktnaudžiavimas teise. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Tuo tarpu priverčiamasis darbas yra draudžiamas (Konstitucijos 48 straipsnis). Pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, kiekvienas turi teisę į darbą ir užsiimti laisvai pasirinkta profesija ar veikla (Chartijos 15 straipsnis). Taigi asmuo turi teisę, o ne pareigą dirbti. Pasirinkimas nedirbti gali būti nulemtas įvairių gyvenimo aplinkybių, įskaitant ir bendrą šeimos sutarimą dėl šeimos narių teisių ir pareigų pasiskirstymo. Kaip teisingai kasaciniu skundu nurodo pats suinteresuotas asmuo, pasirinkimas dirbti ar nedirbti priskirtinas asmens gyvenimo būdo pasirinkimui. Gyvenimo būdas yra asmenybės savirealizacijos būdas, todėl pats savaime negali reikšti teisės įgyvendinimo pažeidžiant jos įgyvendinimo sąlygas (ribas), teisės principus ar prieštaravimo jos paskirčiai.
37. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo V. S. D. nepagrįstai sutapatina asmens piktnaudžiavimą teise, kuris yra pagrindas atsisakyti ginti pareiškėjo teisę į privalomąją palikimo dalį, su kasacinio teismo išaiškinimuose nurodytu vienu iš kriterijų, turinčiu reikšmės asmens reikalingumo išlaikymo vertinimui palikimo atsiradimo metu, t. y. būtinumą įvertinti, ar asmuo išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms. Vertinant, ar asmuo išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms, nereikia nustatyti asmens piktnaudžiavimo teise. Vertinant, ar senatvės pensijos amžiaus asmuo išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, turi būti atsižvelgiama į jo statuso nulemtas galimybes, t. y. galimybes gauti senatvės pensiją ar pan. Senatvės pensijos amžiaus asmens statusui iš esmės prieštarautų reikalavimas vertinti, ar asmuo, būdamas senatvės pensijos amžiaus, dar galėtų dirbti ir papildomai užsidirbti, kad galėtų patenkinti būtinąsias savo gyvenimo reikmes.
38. Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo V. S. D. taip pat teigia, kad, siekiant nustatyti asmens išlaikymo reikalingumą, turi būti vertinamos priežasčių, dėl kurių palikėjas nušalina šeimos narį nuo palikimo, adekvatumas, protingumas ir sąžiningumas. Šis naujas kriterijus turėtų būti vertinamas ne kaip savarankiška teisės į privalomąją palikimo dalį sąlyga, bet kaip reikšminga aplinkybė, kuri nors ir netiesiogiai sukuria objektyvias prielaidas spręsti, kad patys pareiškėjai dėl savo kaltų veiksmų (nusišalinimo nuo pareigų savo šeimos nariui) atsidūrė sudėtingoje socialinėje ir finansinėje situacijoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nurodytam teisės į privalomąją palikimo dalį pripažinimo aiškinimui.
39. Pirmiausiai pažymėtina, kad įstatymų leidėjas teisės į privalomąją palikimo dalį nesieja su sąlyga, kad palikėjas nušalino šeimos narį nuo palikimo dėl neadekvačių priežasčių ar pažeidžiant sąžiningumo ir protingumo principus. Antra, primintina, kad teisės į privalomąją palikimo dalį institutu siekiama apsaugoti tų šeimos narių, kuriuos palikėjas nušalino nuo testamento ir kurie negali užsitikrinti savo ekonominio egzistavimo, interesus. Trečia, testamentas yra palikėjo valios išraiška. Būtent nuo tokios valios, dėl kurios palikėjo šeimos narys yra nušalinamas nuo palikimo, įstatymo leidėjas ir siekia apsaugoti palikėjo šeimos narį. Todėl susiklostytų paradoksali situacija, jei teisei į privalomąją palikimo dalį pripažinti būtų laikoma reikšminga aplinkybe būtent to paties palikėjo valia ir jos susiformavimo priežastys. Testatoriaus valia, jos turinys yra subjektyvi aplinkybė. Todėl testatoriaus valios turinys ir priežastys nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nesudarys prielaidų objektyviai spręsti dėl pareiškėjo kaltų veiksmų.
Dėl išlaikymo reikalingumo sąlygos įrodinėjimo
40. Specialiųjų įrodinėjimo taisyklių teisei į privalomąją palikimo dalį pripažinti įstatymas nenustato, todėl taikomos bendrosios civilinio proceso teisėje įtvirtintos įrodinėjimo taisyklės. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021, 24 punktas; 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-701/2024, 67 punktas).
41. Asmens, pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį, išlaikymo reikalingumas nėra preziumuojamas. Išlaikymo reikalingumo įrodinėjimo našta tenka asmeniui, pretenduojančiam į privalomąją palikimo dalį. Asmenims, nesutinkantiems su tuo, kad asmuo yra reikalingas išlaikymo, tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jie grindžia savo atsikirtimus.
42. Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo V. S. D. teigia, kad byloje nebuvo nustatyta tikroji pareiškėjos turtinė padėtis, kadangi pareiškėja nepateikė informacijos apie bankų sąskaitose turimas lėšas, santaupas ir pan. Anot suinteresuoto asmens, vienintelis dokumentas, pateiktas byloje, iš kurio teismas sprendė dėl pareiškėjos turtinės padėties, buvo „Sodros“ pažyma, todėl apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas pareiškimą, privalėjo savo iniciatyva aiškintis daugybę aplinkybių. Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo argumentais nesutinka.
43. Visų pirma, paties suinteresuoto asmens V. S. D. kasacinio skundo argumentai dėl pareiškėjos turtinės padėties yra prieštaringi. Viena vertus, suinteresuotas asmuo kasaciniu skundu teigia, kad nagrinėjamu atveju ginčo nėra ir nebuvo, kad, be kita ko, pareiškėjos pajamos sutuoktinio mirties dieną su gaunama našlės pensija sudarė 368,99 Eur, kad pareiškėja visą gyvenimą nedirbo, gyveno valstybės išlaikoma ir neįgijo būtinojo stažo, kad ji neturi nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, transporto priemonių, kad pareiškėja neturi kitos gyvenamosios vietos, be gyvenamojo namo, kuriame su palikėju pragyveno 36 metus, kad ji neturi vaikų, kurie galimai galėtų ja pasirūpinti (kasacinio skundo 24 punktas). Kita vertus, teigia, kad nebuvo nustatyta tikroji pareiškėjos turtinė padėtis.
44. Antra, pareiškėja į bylą pateikė informaciją, kad jos pajamas per mėnesį sudaro 368,99 Eur, jokių kitų įrodymų, suteikiančių pagrindą spręsti, kad pareiškėja disponuotų didesnėmis lėšomis, turėtų santaupų ar kitokio turto, byloje nėra. Kaip jau nurodyta pirmiau, pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, būtent suinteresuotas asmuo V. S. D., kuri teigė, kad pareiškėja galimai turi daugiau turto, nei nurodo, ir turėjo šią aplinkybę įrodyti.
45. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo pareiga nėra beribė – asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti (lot. probatio diabolica) arba kurių įrodinėjimas yra maksimaliai apsunkintas, be to, asmeniui negali būti priskirta neproporcingai didelės apimties įrodinėjimo našta. Priešingas aiškinimas suponuotų asmens teisės į teisingą teismą paneigimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-969/2019 107 punktą). Šios taisyklės, apibrėžiančios įrodinėjimo pareigos ribas, yra bendros ir taikytinos visų kategorijų civilinėms byloms. Taigi, remiantis šiais kasacinio teismo išaiškinimais, nėra pagrindo reikalauti, kad asmuo, siekdamas įrodyti savo teisę į privalomąją palikimo dalį, pateiktų visų Lietuvoje esančių bankų pažymas apie tai, kad jis neturi sąskaitos atitinkamame banke ar kad turi ir kad sąskaitoje yra tik pensijos mokėjimus sudarančios lėšos.
46. Suinteresuotas asmuo V. S. D. kasaciniu skundu teigia, kad teismai nenustatė konkrečių pareiškėjos poreikių, nors tokius, remiantis kasacinio teismo praktika, turėjo nustatyti. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, jog kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad klausimas dėl išlaikymo reikalingumo spręstinas teismui, be kita ko, įvertinus konkrečius pareiškėjo poreikius, sudarančius būtinųjų gyvenimo reikmių visumą. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai nuo šios kasacinio teismo praktikos nenukrypo.
47. Suprantama, vieno asmens poreikiai gali skirtis nuo kito asmens poreikių. Specialiuosius poreikius turinčio asmens poreikiai, sudarantys būtinųjų gyvenimo reikmių visumą, skirsis nuo tokių specialiųjų poreikių neturinčio asmens. Vis dėlto tam tikri minimalūs standartiniai poreikiai yra būdingi kiekvienam žmogui. Jei asmuo, pretenduojantis į privalomąją palikimo dalį, neįrodinėja poreikių, atsižvelgiant į žmogaus prigimtį, negalima daryti išvados, kad jis jų apskritai neturi. Todėl jei asmuo, pretenduojantis į privalomąją palikimo dalį, neįrodinėja specialiųjų poreikių, vertintina, kad konkretaus asmens poreikiai yra minimalūs standartiniai poreikiai, įprasti kiekvienam žmogui.
48. Nustatant šiuos minimalius standartinius poreikius, be kita ko, atsižvelgtina ir į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą minimalų vartojimo poreikių dydį konkretiems metams. Minimalių vartojimo poreikių dydis – rodiklis, nurodantis asmens išlaidų sumą eurais, reikalingą minimaliems asmens maisto ir ne maisto (prekių ir paslaugų) poreikiams patenkinti per mėnesį, taikomas bazinės socialinės išmokos, šalpos pensijų bazės, tikslinių kompensacijų bazės ir valstybės remiamų pajamų dydžiams nustatyti (Lietuvos Respublikos socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Nors minimalių vartojimo poreikių dydis yra vienas iš socialinės paramos išmokų rodiklių, nustatytas nurodyto įstatymo taikymo tikslais, jis, kaip apibrėžiantis asmens minimalių vartojimo poreikių visumą ir jų sumą eurais, gali būti kartu su kitais kriterijais taikomas ir sprendžiant dėl asmens atitikties išlaikymo reikalingumo sąlygai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kasacinio teismo praktikoje aiškinant išlaikymo reikalingumo sąlygą, nurodomi konkretūs pareiškėjo poreikiai, bet ne jų išraiškos eurais suma (jų dydis). Todėl minimalių vartojimo poreikių dydis yra tik vienas iš kriterijų, leidžiantis teismui nuspręsti dėl asmens, pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį, atitikties išlaikymo reikalingumo sąlygai. Iš Socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies galima spręsti, kad nustatant minimalių vartojimo poreikių dydį nėra vertinama, ar asmuo turi gyvenamąjį būstą. Nustatant minimalius standartinius poreikius, be kita ko, turėtų būti atsižvelgiama ir į šią aplinkybę.
49. Įvertinus palikėjo mirties momentą, nagrinėjamai bylai aktualus Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2022 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. A1-828 „Dėl 2023 metų minimalių vartojimo poreikių dydžio patvirtinimo“ nustatytas minimalių vartojimo poreikių dydis 2023 metams. Į šį dydį, kaip ir, be kita ko, kitas aplinkybes, tai, kad pareiškėja neturi nekilnojamojo turto, transporto priemonių, neturi gyvenamosios vietos, be gyvenamojo namo, kuriame pareiškėja su palikėju gyveno 36 metus, ir kt., vertindamas pareiškėjos poreikius ir jos atitiktį išlaikymo reikalingumo sąlygai, apeliacinės instancijos teismas ir atsižvelgė.
50. Papildomai pažymėtina, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, teisė į privalomąją palikimo dalį nesiejama su palikėjo teiktu išlaikymu. Tačiau aplinkybė, kad palikėjas, būdamas gyvas, rėmė pareiškėją finansiškai, gali būti vertinama, sprendžiant, ar palikimo atsiradimo dieną pareiškėjui buvo reikalingas išlaikymas, įvertinant ją kartu su kitų bylos duomenų visuma (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2008; kt.). Byloje nustatyta, kad pareiškėja gyveno palikėjui nuosavybės teise priklausančiame name, ten buvo deklaravusi savo gyvenamąją vietą, taigi darytina išvada, kad palikėjas, būdamas gyvas, rėmė pareiškėją, suteikdamas jai gyvenamąją vietą. Taigi nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos turtinė padėtis palikėjo mirties dieną nesiskyrė nuo jos turtinės padėties palikėjui esant gyvam, nes jeigu pareiškėja gyvenamosios vietos netektų, jos išlaidos padidėtų dėl gyvenamųjų patalpų (įskaitant ir socialinį būstą) nuomos.
51. Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo V. S. D. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos atitikties išlaikymo reikalingumo sąlygai, turėjo vertinti ir pareiškėjos įgytą teisę į paramą – konkrečiai į socialinio būsto suteikimą (nuomą); nors pareiškėja po palikėjo mirties įgijo teisę kreiptis į savivaldybės administraciją dėl įrašymo į eilę socialiniam būstui gauti, taip pat galėjo prašyti suteikti socialinį būstą ne eilės tvarka, tačiau ji šia teise sąmoningai nesinaudoja. Šiuo atžvilgiu teisėjų kolegija pažymi, kad suinteresuotas asmuo nepagrindžia, kokią įtaką šis vertinimas turėtų pareiškėjos atitikties išlaikymo reikalingumo sąlygai, ypač atsižvelgiant į tai, kad socialinio būsto nuoma taip pat yra atlygintinė, tad, net ir įgijus teisę į socialinio būsto nuomą, pareiškėjos pajamos ne padidėtų, o sumažėtų šio būsto nuomos išlaidų suma.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
52. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija padaro išvadą, jog kasaciniu skundu nepagrindžiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 5.20 straipsnio 1 dalies nuostatas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šios normos taikymo praktikos, taip pat pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias teisės normas nustatydamas pareiškėjos atitiktį išlaikymo reikalingumo sąlygai. Todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo naikinti nėra pagrindo.
53. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas, bylinėjimosi išlaidos atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies. Šioje byloje suinteresuoto asmens kasacinį skundą atmetus, turėtų būti sprendžiamas priešingos šalies (pareiškėjos) patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas, tačiau pareiškėja į bylą nepateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė
Danguolė Bublienė
Antanas Simniškis