Civilinė byla Nr. 2A-419/2011
Procesinio sprendimo kategorija: 21.6.; 41.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gruodžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno,
sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,
dalyvaujant atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir trečiojo asmens Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovui J. Ž.,
trečiojo asmens Nordea Bank Finland PLC, atstovaujamo Nordea Bank Finland PLC Lietuvos skyriaus, atstovei advokatei V. P.,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-514-159/2010 pagal ieškovo Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ieškinį atsakovams Klaipėdos apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) ir uždarajai akcinei bendrovei „Kleta“ dėl įsakymų, pirkimo - pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Klaipėdos miesto pirmojo notarų biuro notaras M. S., Klaipėdos miesto šeštojo notaro biuro notarė L. P., Nordea Bank Finland PLC, atstovaujamas Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus, Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Klaipėdos miesto savivaldybė, Lietuvos Respublikos finansų ministerija ir Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančiais Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 16 d. įsakymą Nr. 13.6-2966; 2004 m. spalio 18 d. Klaipėdos miesto pirmajame notarų biure sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. K1MS-12231; Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 16 d. įsakymą Nr. 13.6-2967; 2004 m. spalio 18 d. Klaipėdos miesto pirmajame notarų biure sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. K1MS-12239; Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. vasario 26 d. įsakymą Nr. 13.6-523; 2004 m. vasario 26 d. Klaipėdos miesto šeštajame notaro biure sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. PL-3929; 2004 m. vasario 26 d. priėmimo–perdavimo aktą Nr. LP-3930; 2) taikyti restituciją - priteisti iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos uždarajai akcinei bendrovei „Kleta“ 531 487,21 Lt, o 0,1027 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), 0,1012 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), ir 0,0841 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), grąžinti valstybės nuosavybėn; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Savo reikalavimams pagrįsti ieškovas nurodė tokias faktines aplinkybes. 2004 m. spalio 18 d. ir 2003 m. rugsėjo 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi UAB „Kleta“ įsigijo pastatus, esančius, (duomenys neskelbtini). Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. vasario 26 d. ir 2004 m. rugsėjo 16 d. įsakymais Nr. 13.6-523, Nr. 13.6-2966 ir 13.6-2967 buvo nutarta parduoti UAB „Kleta“ pastatams eksploatuoti 0,1027 ha dydžio valstybinės žemės sklypą, esantį, (duomenys neskelbtini), 0,1012 ha dydžio valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 0,0841 ha dydžio valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Šie sklypai UAB „Kleta“ buvo parduoti ginčijamomis pirkimo-pardavimo sutartimis. UAB „Kleta“ nuosavybės teises į nurodytus žemės sklypus įregistravo Nekilnojamojo turto registre 2004 m. lapkričio 3 d. ir 2004 m. balandžio 5 d. 2006 m. gegužės 25 d. patvirtintu detaliuoju planu žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo suformuotas sujungiant žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). Ginčo žemės sklypas patenka į Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje 4 punkte numatytą neprivatizuojamą teritoriją. Kadangi administraciniai aktai dėl valstybės žemės sklypų pardavimo ir šių sklypų pirkimo – pardavimo sutartys prieštarauja Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimams pagal CK 1.80 straipsnį, aktai ir jų pagrindu sudaryti sandoriai yra niekiniai ir negaliojantys. Atsakovas UAB „Kleta“ už trijų žemės sklypų pirkimą sumokėjo 594 438,19 Lt sumą. Nuomos mokestis už naudojimąsi ginčo žemės sklypais nuo sutarties sudarymo iki ieškinio pateikimo yra 62 950,98 Lt, todėl taikant restituciją atsakovui UAB „Kleta“ grąžintina suma mažintina iki 531 487,21 Lt.
II. Pirmosios instancijos sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. birželio 29 d. sprendimu (3 t., 163-168 b. l.) ieškinį patenkino iš dalies - 1) pripažino negaliojančiais Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 16 d. įsakymą Nr. 13.6-2966 „Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), įregistravimo ir pardavimo“, 2004 m. spalio 18 d. valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartį Nr. K1MS-12231, kuria Klaipėdos apskrities viršininko administracija pardavė UAB „Kleta“ žemės sklypą, esantį, (duomenys neskelbtini), Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 16 d. įsakymą Nr. 13.6-2967 „Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), įregistravimo ir pardavimo“; 2004 m. spalio 18 d. valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartį Nr. K1MS-12239, kuria Klaipėdos apskrities viršininko administracija pardavė UAB „Kleta“ žemės sklypą, esantį, (duomenys neskelbtini), Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. vasario 26 d. įsakymą Nr. 13.6-523 „Dėl valstybinės žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), įregistravimo ir pardavimo“; 2004 m. kovo 23 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. LP-3929, kuria Klaipėdos apskrities viršininko administracija pardavė UAB „Kleta“ žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 2004 m. kovo 23 d. priėmimo - perdavimo aktą Nr. LP-3930; taikė abišalę restituciją natūra - įpareigojo atsakovą UAB „Kleta“ valstybės nuosavybėn grąžinti žemės sklypus, esančius, (duomenys neskelbtini), ir priteisė iš atsakovo Klaipėdos apskrities viršininko administracijos atsakovui UAB „Kleta“ 594 438,19 Lt; 2) ieškinio dalį dėl 62 950,98 Lt nuomos mokesčio išskaitymo iš atsakovo UAB „Kleta“ pagal pritaikytą restituciją grąžintinos sumos atmetė; 3) priteisė iš atsakovų Klaipėdos apskrities viršininko administracijos ir UAB „Kleta“ po 15 120 Lt žyminio mokesčio bei po 61,85 Lt su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Teismas nustatė, kad atsakovas Klaipėdos apskrities viršininko administracija privalėjo susilaikyti nuo draudžiamo veiksmo – žemės sklypų privatizavimo, nes žemės sklypas (dalis), esantis N. U. g. 11, Klaipėdoje (žemės sklypas suformuotas iš žemės sklypų, esančių(duomenys neskelbtini) patenka į miesto istorinės dalies teritoriją, kuri pagal Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punktą priskiriama prie neprivatizuojamos žemės teritorijos, t. y. šis sklypas yra miesto teritorijos dalyje, kuri įrašyta į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių sąrašą) (t. 1, b. l. 14–17). Teismas sprendė, kad ginčo žemės sklypas privatizuotas pažeidžiant Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punktą, todėl pagal CK 1.80 straipsnį apskrities viršininko administracijos įsakymai dėl šių sklypų pardavimo bei jų pagrindu sudaryti pirkimo-pardavimo sandoriai ir perdavimo-priėmimo aktas yra niekiniai ir negalioja.
Teismas nustatė, kad už nupirktus žemės sklypus atsakovo UAB „Kleta“ sumokėtus pinigus gavo atsakovas Klaipėdos apskrities viršininko administracija, todėl pripažinus sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, šis atsakovas privalo juos ir grąžinti pirkėjui. Kitos institucijos lėšas gavo ne sandorio, o teisės akto (Vyriausybės nutarimo) pagrindu, todėl vadovaudamasis teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-436/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2009), teismas sprendė, kad šių institucijų atžvilgiu restitucija negali būti taikoma. Teismas konstatavo, jog esant žemės sklypo įkeitimui, ieškinio patenkinimo atveju žemės sklypą grąžinus valstybės nuosavybėn, hipotekos dalis, susijusi su ginčo sklypo įkeitimu, tampa niekine, nes nelieka hipotekos objekto CK 4.171 straipsnio l dalies ir 9 dalies prasme, t. y. pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 20 straipsnio ir Žemės įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatas, valstybei priklausantis žemės sklypas negali būti įkeistas. Teismas pažymėjo, jog Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio l dalies 4 punktas draudžia ginčo sklypą perleisti kitų asmenų nuosavybėn, todėl viešasis interesas bus tinkamai apgintas pripažinus negaliojančiais ginčijamus administracinius aktus ir jų pagrindu sudarytus pirkimo - pardavimo sandorius bei pritaikius restituciją natūra, neginčijant šioje byloje sudarytos hipotekos sutarties. Ieškovo prašymą taikant restituciją iš UAB „Kleta“ grąžintinos sandorio sumos išminusuoti nuomos mokestį teismas atmetė, motyvuodamas tuo, kad Klaipėdos miesto savivaldybė nėra sutarties šalis, todėl išminusavus žemės nuomos mokestį iš restitucijos pagrindu atsakovei UAB „Kleta“ grąžintinos sumos, Klaipėdos miesto savivaldybė negautų nustatyto nuomos mokesčio.
Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi atsakovas Klaipėdos apskrities viršininko administracija pakeista jos teisių perėmėja Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, pakeičiant trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos procesinę padėtį iš trečiojo asmens į atsakovo (3 t., 170-171 b. l.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Trečiasis asmuo Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniu skundu prašo iš dalies panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (3 t., 172-175 b. l.). Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, susijusias su restitucijos taikymu, vadovavosi netinkama teismų praktika, todėl iš esmės netinkamai taikė restituciją ir iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos nepagrįstai priteisė 594 438,19 Lt sumą. Pagal tuo metu galiojusio LR Vyriausybės 1999 m. kovo 6 d. nutarimą Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos apskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (Žin., 1999 Nr. 25-706), už ginčijamą žemės sklypą gautos lėšos buvo paskirstytos Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos – 57 700 Lt, Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetui – 297 219,11 Lt ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui – 239 519,11 Lt. Atsižvelgdamas į tai, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pagal minėtą nutarimą įmokėjo jai paskirstytas lėšas į valstybės biudžetą, apeliantas daro išvadą, kad valstybės biudžetui paskirstyta tik pusė iš UAB „Kleta“ gautos sumos. Tuo tarpu teismas priteisė visą sumą iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos. Apelianto nuomone, teismas turėjo grąžinamą sumą priteisti iš institucijų, realiai gavusių UAB „Kleta“ sumokėtas ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos perskirstytas lėšas, - Klaipėdos miesto savivaldybės ir valstybės iždą tvarkančios Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Kadangi pirmosios instancijos teismas netenkino LR Vyriausybės įgalioto atstovo prašymo įtraukti į bylą atsakovais Klaipėdos miesto savivaldybę ir Lietuvos Respublikos finansų ministeriją (teismas įtraukė juos į bylą trečiaisiais asmenimis), ieškovo reikalavimas grąžinti sumokėtas lėšas iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos turėjo būti atmestas.
Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai rėmėsi Lieuvos apeliacinio teismo 2008 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-436/2008 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2009, nes šiose bylose buvo sprendžiami valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutarčių, sudarytų 1995 metais, kai dar negaliojo LR Vyriausybės 1999 m. kovo 6 d. nutarimas Nr. 260, pripažinimo negaliojančiomis klausimai. Be to, šiose bylose nagrinėjami restitucijos klausimai buvo susiję su civilinėje apyvartoje nebeegzistuojančios atsiskaitymo priemonės (investicinių čekių) grąžinimu.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras prašo Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti (3 t., 180-181 b. l.). Atsiliepime nurodo, kad teismas pagrįstai rėmėsi restitucijos taikymo suformuota teismų praktika, nes restitucijos taikymas kyla iš CK nustatyto reglamentavimo ir nėra priklausomas nuo valstybinės žemės sklypų pardavimą reglamentuojančių teisės aktų. Sudarant valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, valstybę pagal suteiktą kompetenciją atstovavo Klaipėdos apskrities viršininko administracija, kuri gavo atsakovo UAB „Kleta” sumokėtus pinigus, todėl pripažinus sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu privalo gautas lėšas grąžinti.
Atsakovo teises perėmusi Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos palaiko trečiojo asmens Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą ir prašo jį tenkinti (3 t., 189-190 b. l.). Atsiliepime nurodo, kad gautos lėšos už parduotus žemės sklypus po 50 proc. buvo paskirstytos Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetui ( 297 219,11 Lt) ir valstybės biudžetui, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos (teisių perėmėjos Nacionalinės žemės tarnybos) visą 594 438,18 Lt sumą suteikia nepagrįstą turtinį pranašumą Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetui ir neatitinka teisingumo bei protingumo principų.
Trečiasis asmuo Klaipėdos miesto pirmojo notarų biuro notaras M. S. nesutinka su Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimu (3 t., 185-186 b. l.). Atsiliepime nurodo, kad teisiniu ieškinio pagrindu ieškovas nepagrįstai remiasi Žemės reformos įstatymo nuostatomis, nes šio ginčo atveju taikytinos ne Žemės reformos, o aktualios redakcijos Žemės įstatymo nuostatos. Taip pat pažymi, kad notaro veiklą reglamentuojantys teisės aktai nesuteikia notarui nei teisės, nei pareigos revizuoti ginčijamų sandorių.
Atsakovas UAB „Kleta“ ir tretieji asmenys Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Klaipėdos miesto šeštojo notaro biuro notarė L. P., Nordea Bank Finland PLC, atstovaujama Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus, Klaipėdos miesto savivaldybė, Lietuvos Respublikos finansų ministerija ir Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais ir įvertintais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).
Pagal trečiojo asmens apeliacinio skundo, kuriuo ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumas ir pagrįstumas, suformuluotus pagrindus apeliacijos dalyką sudaro restitucijos ir teismo precedento taikymo klausimai.
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant restitucijos taikymo klausimą, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose reglamentuotų įrodinėjimo proceso taisyklių; teisingai taikė procesinės ir nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, todėl restitucijos taikymo dalyje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.), kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Dėl restitucijos taikymo
Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį skundžiamu sprendimu konstatavo administracinių aktų, susijusių su valstybinės žemės sklypų pardavimu, ir šių aktų pagrindu sudarytų pirkimo-pardavimo sandorių prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms, todėl pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį juos pripažino niekiniais ir negaliojančiais ir taikė abišalę restituciją natūra – neteisėtų sandorių objektus (žemės sklypus) grąžino valstybei, o jų pirkėjui UAB „Kleta“ iš kitos sandorių šalies – Klaipėdos apskrities viršininko administracijos priteisė sumokėtą sklypų pirkimo kainą.
Byloje nėra ginčo dėl natūra taikytos abišalės restitucijos. Tačiau apeliantas kvestionuoja teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą restitucijos taikymo dalyje, motyvuodamas tuo, kad taikant restituciją pareigą grąžinti pirkėjui sumokėtą pirkimo kainą teismas turėjo nustatyti ne nuginčytų sandorių šaliai, o po gautų pinigų paskirstymo juos įgijusioms institucijoms. Su tokia apelianto pozicija sutikti kolegija nemato pagrindo.
Vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 2 dalimi, kai sandoris negalioja, viena jos šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo padarinių. Restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Jos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą vykdydamos nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant status quo ante. Tokia restitucijos paskirtis nulemia jos taikymo sąlygas. Restitucijos taisyklės yra nustatytos CK šeštosios knygos I dalies X skyriuje. Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį, restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. CK 1.95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento). Nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiama dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pagal CK 1.95 straipsnio 2 dalį, todėl pirmosios instancijos teismo pripažinti negaliojančiais sandoriai negalioja nuo jų sudarymo momento.
Spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, teismas turi aiškintis svarbias restitucijos taikymui aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamoje byloje restitucijos taikymas kyla iš valstybinės žemės pardavimo sutartinių santykių, kurių viena šalis yra valstybei atstovaujanti Klaipėdos apskrities viršininko administracija. Valstybė ir jos institucijos yra civilinių teisinių santykių dalyviai lygiais pagrindais, kaip ir kiti šių santykių dalyviai; valstybė įgyja civilines teises, prisiimta civilines pareigas bei jas įgyvendina per atitinkamas valstybės valdymo institucijas (CK 2.36 str.). Pagal ginčo valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandorių sudarymo metu galiojusios redakcijos Žemės įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, kompetencija parduoti valstybinę žemę buvo suteikta apskričių viršininkams, todėl nuginčytų valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarčių šalimi (pardavėju) yra Klaipėdos apskrities viršininko administracija (1 t., 145-147 b. l.; 2 t., 4-6, 103-105 b. l.). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė (apeliantas to neginčija), kad pagal sutarčių sąlygas pirkėjas UAB „Kleta“ pirkimo kainą mokėjo Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, kuri šiuos pinigus gavo. Tai patvirtina ir šios institucijos struktūrinio padalinio raštas (3 t., 84 b. l.). Aplinkybė, kad už parduotus ginčo žemės sklypus gautas lėšas valstybės valdymo institucijos pagal LR Vyriausybės 1999 m. kovo 6 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.9 punktą paskirstė į valstybės ir savivaldybės biudžetus, nesudaro pagrindo spręsti, kad pirkėjo sumokėtus pinigus turi grąžinti ne juos gavusi sandorio šalis, o po gautų pinigų paskirstymo lėšas įgijusios institucijos. Tokią išvadą lemia restitucijos, pripažinus sandorį negaliojančiu ab initio, taikymo esmė, pagal kurią šalys grąžinamos į iki neteisėto sandorio sudarymo buvusią padėtį. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančius duomenis apie lėšų paskirstymą (3 t., 95-96, 120 b. l.) ir padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo sandorių šalimi nebuvusioms kitoms valstybės institucijoms restitucija negali būti taikoma, nes jos pinigus gavo ne sandorio, o teisės akto pagrindu. Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė restituciją reglamentuojančias civilinio kodekso normas ir pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamo ginčo atveju restitucijos klausimas yra kilęs iš sutartinių santykių, kurių šalimi yra Klaipėdos apskrities viršininko administracija, kuri sudariusi ginčo sandorius ir gavusi pinigus, pagal civiliniame kodekse įtvirtintas restitucijos taisykles privalo juos grąžinti pirkėjui.
Teisių perėmimo pagrindu vietoj Klaipėdos apskrities viršininko administracijos atsakovu tapusios Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, sutinkančios su trečiojo asmens apeliaciniu skundu, atsiliepimo į jį argumentas, kad visų pirkėjo sumokėtų pinigų priteisimas iš valstybės biudžeto lėšomis išlaikomos institucijos suteikia nepagrįstą turtinį pranašumą Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetui ir neatitinka teisingumo ir protingumo principų, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų restitucijos klausimu teisingumo ir nesudaro pagrindo spręsti priešingai. Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 str.). Įstatymas suteikia teismui galimybę išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas tokios išimtinės faktinės padėties nekonstatavo ir taikė restituciją natūra – valstybei priteisė žemę, o jos pirkėjui – sumokėtus pinigus. Apeliacinės instancijos teisme ginčo dėl to nėra. Iš neteisėto sandorio valstybės gautų pinigų paskirstymas negali būti laikomas aplinkybe, lemiančia išimtinio atvejo egzistavimą. Tai, kad pagal restituciją pirkėjui pinigus turi grąžinti juos gavusi sandorio šalis, o ne po paskirstymo juos įgijusios institucijos, nereiškia nuginčyto sandorio šalių padėties viena kitos atžvilgiu pasikeitimo CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nurodytu būdu. Tuo tarpu paskirstytais pinigais disponuojančių valstybės ir savivaldybės institucijų tarpusavio padėtis yra valstybės vidaus reikalas, kuris pripažintų negaliojančiais sandorių šalių prievolėms teisiškai nereikšmingas ir neturi lemti pirkėjo teisės susigrąžinti sumokėtus pinigus suvaržymo. Atsiliepime nurodyti teisingumo ir protingumo principai turi galioti abiem sandorių šalims. Byloje nėra konstatuotas valstybinės žemės pirkėjo nesąžiningumas ir yra pripažinta, kad nuginčytų sandorių neteisėtumą lėmė netinkamas valstybės institucijos veikimas. Tokiu atveju spręsti dėl teisingumo ir protingumo principų pažeidimo taikytos restitucijos kontekste nėra pagrindo.
Dėl teismo precedento
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai turi precedentinę reikšmę teismams nagrinėjant iš esmės panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas (CPK 4 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime pasisakė, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas, ir kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.
Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir taiko teisės normas ne a priori, o kiekvienoje byloje atsižvelgdamas į konkrečias faktines aplinkybes ir jas siedamas su taikytina teisės norma. Dėl šios priežasties kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-186/2009; 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“, bylos Nr.3K-3-252/2009; 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. V. J. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, Alytaus miesto savivaldybė, UAB „Alytaus prekyba“, bylos Nr. 3K-3-230/2009; kt.).
Apeliantas kelia teismo precedento netinkamo taikymo klausimą. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-436/2008 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2009, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimtos civilinėje byloje, kurios faktinės aplinkybės iš esmės panašios į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes. Apeliantas teisus, kad minėtoje kasacine tvarka išnagrinėtoje byloje buvo sprendžiama dėl valstybinės žemės perleidimo sandorių, sudarytų iki 1999 metų, negaliojimo teisinių padarinių ir joje nebuvo suformuluota LR Vyriausybės 1999 m. kovo 6 d. nutarimo Nr. 260 ab initio negaliojančio sandorio restitucijai taikymo taisyklė. Tačiau kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje restitucijos klausimu buvo sprendžiama dėl subjekto, privalančio grąžinti pirkėjui už nupirktą valstybinę žemę sumokėtus pinigus, ir išaiškinta, kad restitucijai kilus iš sutartinių santykių sandorio šalis privalo grąžinti iš kitos jo šalies gautus pinigus. Toks klausimas sprendžiamas ir nagrinėjamoje byloje. Todėl, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą remtis minėta kasacinio teismo nutartimi.
Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje apelianto atstovas nurodė Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. sausio 25 d. dalinę nutartį (bylos Nr. 2A-34/2011) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 9 d. nutartį (bylos Nr. 3K-3-355/2011), priimtas civilinėje byloje Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras v. Kauno miesto savivaldybė, Kauno miesto savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, B. J., R. J. ir kt., kurios faktinės aplinkybės yra iš esmės panašios į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir kurioje restitucijos klausimas buvo išspręstas taip, kaip prašoma jį spręsti nagrinėjamoje byloje. Apelianto atstovo nurodytoje kasacine tvarka išnagrinėtoje byloje apeliacinės instancijos teismas, taikydamas abišalę restituciją natūra, už nupirktą valstybinę žemę sumokėtus pinigus priteisė iš juos po paskirstymo gavusių institucijų. Šiuo restitucijos klausimu kasacija nebuvo pareikšta ir kasacinės instancijos teismas dėl to nepasisakė. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nurodytoje nutartyje neanalizavo restituciją reglamentuojančių civilinio kodekso normų ir 1999 m. kovo 6 d. LR Vyriausybės nutarimo Nr.260 nuostatų, neišaiškino jų santykio ir nenustatė šio nutarimo iš sutartinių santykių kilusiai restitucijai taikymo taisyklės. Dėl nurodytų priežasčių, kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nagrinėjamoje byloje vadovautis apelianto atstovo nurodytomis apeliacinės ir kasacinės instancijų teismų nutartimis.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėtu klausimu pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl notaro atsiliepimo argumentų
Trečiasis asmuo notaras M. S. apeliacine tvarka neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo, tačiau atsiliepime į apelianto skundą argumentų dėl skundo motyvų nenurodė, o išdėstė savo argumentus dėl teismo pripažintus negaliojančiais sandorius tvirtinusių notarų veiksmų teisėtumo ir dėl sandorių negaliojimui netinkamai taikytų materialiosios teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus. Nesant apeliacinio skundo dėl teismo sprendimo dalies, kuria ginčo administraciniai aktai ir sandoriai pripažinti negaliojančiais, teisėtumo ir pagrįstumo, notaro procesiniame dokumente nurodyti argumentai nesudaro apeliacijos dalyko, todėl kolegija jų nevertina ir dėl jų nepasisako.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Virginija Čekanauskaitė
Danutė Gasiūnienė
Donatas Šernas