Civilinė byla Nr. e2-80-392/2018
Vieningas proceso Nr. 2-55-3-02357-2016-1
Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.10.5.2.17.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
SPRENDIMAS
Lietuvos Respublikos vardu
2017 m. vasario 27 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Virginijus Kairevičius, sekretorė Jurgita Loginovienė, dalyvaujant ieškovo atstovui G., atsakovų UAB „Innoforce“ ir G. R. atstovui M. V., O. R. atstovei J. R. P., viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „ERP“ ieškinį atsakovui UAB „Innoforce“, G. R. ir O. R. dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų, neteisėto komercinės (gamybinės) paslapties įgijimo bei atskleidimo ir žalos atlyginimo
n u s t a t ė :
Ieškovas pareiškė ieškinį, kuriuo teismo prašė priteisti iš solidarių atsakovų G. R., O. R. ir UAB Innoforce 936 455,8 EUR dydžio žalą ieškovei BUAB „ERP“, kurią skaičiuoja kaip UAB Innoforce gautą grynąjį pelną už 2011-2015 metus (2011 m. - 58990,10 Eur; 2012 m. - 36917,28 Eur; 2013 m. - 68537,42 Eur; 2014 m. – 101134 Eur; 2015 m. 670877 Eur).
Ieškinį grindė šiais argumentais: UAB „ERP“ (toliau Bendrovė) buvo įsteigta 2002 m. spalio 28 d. Jos veikla IT paslaugų ir modernių integruotų sprendimų valstybinėms bei privataus sektoriaus organizacijoms teikimas. Veiklos vykdymo laikotarpiu pagrindiniais akcininkais buvo M. Z. bei G. R.. Kartu su G. R. veikė ir mažoji akcininkė O. R., kuri valdo 5% akcijų.
G. R. laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 31 d. iki 2012 m. vasario 9 d. Bendrovėje ėjo verslo vystymo direktoriaus pareigas. Jis buvo supažindintas su Bendrovės konfidencialios informacijos sąrašu (tai matyti iš darbo sutarties). 2006 m. kovo 31 d. darbo sutartimi Nr. 57 G. R. pasirašė konfidencialumo nuostatas dėl Bendrovės komercinės paslapties ir kitos konfidencialios informacijos neatskleidimo. Darbo sutarties 9 punktu G. R. įsipareigojo išlaikyti visišką konfidencialios informacijos, susijusios su paslaugomis, Bendrovės verslu arba operacijomis slaptumą, neatskleisti jokių komercinių paslapčių ar kitos konfidencialios informacijos, susijusios su Bendrove arba jos klientais, nepaisant ar tokia informacija liečia pačią Bendrovę, ar ji buvo perduota Bendrovei ar darbuotojui trečiosios šalies.
Atsakovė O. R. nuo 2003 m. rugsėjo 9 d. iki 2012 m. sausio 11 d. ėjo pardavimų direktorės pareigas (O. R. pardavimų direktorės pareigas pradėjo eiti 2008 m. kovo 3 d.). O. R. buvo supažindinta su konfidencialios informacijos sąrašu (tai matyti iš Bendrovės ir atsakovės O. R. sudarytos darbo sutarties). 2003 m. rugsėjo 5 d. darbo sutartimi Nr. 12, atsakovė O. R. pasirašė konfidencialumo nuostatas dėl Bendrovės komercinės paslapties ir kitos konfidencialios informacijos neatskleidimo. Sutarties 9 punktu O. R. įsipareigojo išlaikyti visišką konfidencialios informacijos, susijusios su paslaugomis, Bendrovės verslu arba operacijomis slaptumą, įsipareigojo neatskleisti jokių komercinių paslapčių ar kitos konfidencialios informacijos, susijusios su Bendrove arba jos klientais, nepaisant ar tokia informacija liečia pačią Bendrovę, ar ji buvo perduota Bendrovei ar darbuotojui trečiosios šalies. Be to, 2011 m. sausio 3 d., atsakovė O. R. ir Bendrovė pasirašė konfidencialumo sutartį, kuria taip pat įsipareigojo neatskleisti Bendrovės konfidencialios informacijos.
Atsakovė UAB Innoforce buvo įsteigta 2011 m. spalio 17 d ir jos pagrindinė veikla kaip ir Bendrovės buvo IT paslaugų ir modernių integruotų sprendimų valstybinėms bei privataus sektoriaus organizacijoms teikimas.
2012 metų sausio 31 d. (prieš pat O. R. tampant UAB InnoForce direktore), atsakovai G. R. ir O. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo. 2012 m. sausio 11 d. O. R. nutraukus darbo sutartį su Bendrove, 2012 m. vasario 1 d. atsakovė buvo paskirta eiti atsakovės UAB Innoforce direktorės pareigas, o G. R. nutraukus darbo sutartį su Bendrove nuo 2012 m. vasario 9 d., UAB InnoForce pradėjo eiti verslo plėtros direktoriaus pareigas. 2013 m. lapkričio 9 d. atsakovas G. R. buvo išrinktas UAB InnoForce vadovu, kurios vienintele akcininke nuo 2014 m. lapkričio 12 d. yra R. R., kuri yra G. R. sutuoktinė.
2012 m. rugpjūčio 28 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį iškelti bankroto bylą Bendrovei. Nutartis įsiteisėjo 2012 m. gruodžio 20 d. 2015 m. lapkričio 3 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi Bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Ši nutartis buvo apskųsta Lietuvos apeliaciniam teismui, kuris 2016 m. vasario 29 d. nutartimi nutartį iš esmės paliko nepakeistą, nurodydamas papildomus tyčinio bankroto požymius.
Nutartimis buvo konstatuoti esminiai faktai patvirtinantys, kad atsakovai G. R. ir O. R. atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus ir (ar) pasinaudojo Bendrovės komercine (gamybine) paslaptimi: Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad atsakovams G. R. ir O. R. perėjus dirbti į atsakovę UAB InnoForce, jie pasinaudojo Bendrovėje sukaupta patirtimi, įgytomis žiniomis, reputacija ir pažintimis bei sudarė Bendrovei konkurenciją informacinių technologijų paslaugų srityje, kurioje veikė Bendrovė; Taip pat, kad atsakovai G. R. ir O. R. siekė ne tik sudaryti Bendrovei konkurenciją informacinių technologijų srityje, pereidami dirbti į atsakovę UAB InnoForce, bet ir pašalinti Bendrovę iš rinkos, pateikdami pareiškimą dėl bankroto bylos jai iškėlimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. vasario 29 d. nutartyje sutiko su Vilniaus apygardos teismo padarytomis išvadomis, kad Bendrovės akcininkams, t. y. atsakovams G. R. ir O. R., perėjus dirbti į atsakovę UAB InnoForce, Bendrovei buvo sudaryta ne tik konkurencija, tačiau suinteresuoti asmenys (G. R. ir O. R.) sąmoningai siekė pašalinti Bendrovę iš rinkos ir ėmėsi veiksmų, kuriuos teismas pripažino atitinkančiais tyčinio bankroto požymius. Lietuvos apeliacinis teismas papildomai konstatavo, kad Bendrovės atveju neturėtų būti apeliuojama vien tik į viešųjų pirkimų sutartis, kadangi Bendrovė teikė specialias paslaugas ir buvo lyderė rinkoje, o išskaidžius įmonės veiklą, tapo akivaizdu, jog su valstybinėmis įmonėmis sudarytos sutartys turėjo būti tęsiamos, todėl į rinką įsiliejus atsakovei UAB InnoForce, ji lengvai perėmė Bendrovės neįvykdytus įsipareigojimus, kadangi į UAB InnoForce perėjo dirbti žmonės iš Bendrovės, taip pat įmonei ėmė vadovauti tie patys žmonės, kaip ir Bendrovei; Bendrovės nemokumas padidėjo tuomet, kai akcininkai, t. y. G. R. ir O. R. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Po šio kreipimosi, Bendrovė prarado daug klientų, o jos finansiniai įsipareigojimai kreditoriams dar labiau išaugo.
Atsakovams pradėjus plėtoti neteisėtą, nesąžiningą konkurencinę veiklą - teikti analogiškas paslaugas Bendrovės klientams, persiviliojus Bendrovės darbuotojus bei atlikus nesąžiningus veiksmus siekiant pašalinti Bendrovę iš rinkos, Bendrovė ne tik, kad daugiau nebegavo užsakymų (ir pajamų) iš savo klientų, bet ir atsakovams G. R. ir O. R. pateikus pareiškimą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo, jie sukūrė situaciją kuomet Bendrovė prarado daug klientų, o jos finansiniai įsipareigojimai kreditoriams dar labiau išaugo, todėl Bendrovei buvo iškelta bankroto byla.
Bendrovei vykdant ūkinę - komercinę veiklą bei plėtojant verslą, Bendrovė veiklos vykdymo laikotarpiu teikė paslaugas Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Bendrajam pagalbos centrui, Lietuvos Respublikos muitinei, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei kitiems klientams, ir atsakovams G. R. ir O. R. dirbant Bendrovėje, ieškovė iš šių klientų gavo daugiau kaip 10 mln. eurų pajamų. Atsakovams G. R. ir O. R. nustojus dirbti Bendrovėje ir įsteigus konkuruojantį juridinį asmenį atsakovę UAB Innoforce, atsakovams ėmus teikti paslaugas ieškovės klientams, ieškovė daugiau nebegavo užsakymų ir pajamų iš šių klientų bei atsakovų G. R. ir O. R. atliktų veiksmų visetu buvo privesta prie bankroto bei eliminuota iš rinkos kaip UAB Innoforce konkurentė.
Atsakovai, žinodami Bendrovės komercines paslaptis, pavyzdžiui, apie planuojamus atlikti darbus, pardavimus, atstovaujamus prekių ženklus, komercinius ir draugiškus ryšius, turėdami žinių apie gautus siūlymus ir užsakymus, žinodami sutarčių ir susitarimų sąlygas, sutarčių ypatumus (nuolaidas, priemokas, opcionus, mokėjimų terminus ir pan.), sutartyse numatytas mokėjimų sąlygas, kainų nustatymo metodikas, kainų struktūrą ir jos pagrindinių elementų skaičiavimus bei kt. galėjo pasiūlyti palankesnes sąlygas Bendrovės klientams. Atsakovų veikimas toje pačioje rinkoje leido atsakovams pasinaudoti Bendrovės komercinėmis paslaptimis, vykdant analogišką veiklą tai, kurią vykdė Bendrovė. Atsakovų vykdoma ūkinė komercinė veikla buvo ir yra konkurencinė, nes atsakovai teikia analogiškas paslaugas ieškovės klientams.
Atsakovai G. R. ir O. R. atskleidė Bendrovės komercinę paslaptį sudarančią informaciją atsakovui UAB Innoforce, kuris pasinaudojo šia informacija ir perviliojo Bendrovės klientus ir darbuotojus. Taigi nurodytais neteisėtais bei tyčiniais ir kaltais veiksmais Atsakovai pažeidė darbo sutarčių nuostatas, Konkurencijos įstatymo 15 str. 1 d. 3 p. ir 4 p., CK 1.116 str. 3 d. Tokiu būdu akivaizdu, kad atsakovai bendrais neteisėtais veiksmais padarė žalą ieškovei.
Atsakovas G. R. su ieškiniu nesutiko ir paaiškino, kad Bendrovėje nebuvo patvirtintas konfidencialios informacijos sąrašas. Komercinės (gamybinės) paslapties ir konfidencialios informacijos sąrašą bendrovėje galėjo ir privalėjo patvirtinti bendrovės vadovas. Tačiau ieškovas nepateikia jokio įrodymo, kad UAB „ERP“ būtų buvęs nustatytas komercinės (gamybinės) paslapties ir konfidencialios informacijos sąrašas. G. R. darbo sutarties 9 p. yra tik deklaratyviai nuodytos konfidencialios informacijos gairės. Tačiau šiame punkte išdėstyta informacija iš esmės skiriasi nuo konfidencialios informacijos apibrėžimo išdėstyto Konfidencialumo sutartyje sudarytoje su atsakove O. R.. Todėl yra akivaizdu, jog nėra vieningo ir aiškaus apibrėžimo kas laikoma konfidencialia informacija. Atsakovo žiniomis, bendrovės vadovas M. Z. nebuvo priėmęs įsakymo ar kito administracinio vidaus akto apibrėžusio bendrovės komercinę (gamybinę) paslaptį bei konfidencialią informaciją, bei nebuvo pasirašytinai supažindinęs visų darbuotojų su tokiu vidaus aktu. Todėl darytina išvada jog bendrovėje UAB „ERP“ įstatymų nustatyta tvarka nebuvo apibrėžta ir nustatyta kas yra bendrovės komercinė (gamybinė) paslaptis ir konfidenciali informacija. Be to iš ieškovo pateikto ieškinio neaišku, ką konkrečiai atsakovas atskleidė ir ar tai buvo komercinė paslaptis ar konfidenciali informacija.
Ieškinyje nurodyti tikrovės neatitinkantys faktai, jog atsakovams pradėjus plėtoti nesąžiningą konkurencinę veiklą, bendrovė ERP nebegavo užsakymų ir pajamų iš savo klientų. Tačiau ERP veikla nebuvo grindžiama užsakymais iš klientų. Pagrindinės veiklos pajamos bendrovėje buvo Viešuosiuose pirkimuose laimėti konkursai ir jų pagrindu sudarytos paslaugų teikimo sutartys, o ne užsakymai. Ieškovo nurodytos valstybinės įstaigos Valstybinės ligonių kasos, Bendrasis pagalbos centras, LR Muitinė, Sodra ir kitos valstybinės įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka pirko paslaugas viešųjų pirkimų būdu, o joms paslaugas teikė dešimtys įmonių, o ne vien tik ERP, kaip klaidindamas teismą nurodo ieškovas. UAB ERP nebaigtas vykdyti sutartis Muitinės departamente prie LR FM Bendrovės „perėmė“ SKG S.A. ir UAB „Asseco Lietuva“, UAB „Alna Business Solutions“; LR Finansų ministerijoje „perėmė“ UAB „Alna Business Solutions“ ir SIA „Lattelecom Technology“; Bendrajame pagalbos centre vykdytas sutartis - UAB „Innoseven Technologies“ ir UAB „B.G.M.“.
Atsakovų G. R. ir O. R. kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „ERP“ buvo savalaikis ir tai patvirtina BUAB ERP administratoriaus nustatyti faktiniai duomenys dėl bendrovės nemokumo. Administratorius prašyme teismui dėl bankroto pripažinimo tyčia nurodė, jog UAB „ERP“ jau buvo nemoki 2011-09-30, o atsakovai G. R. ir O. R. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikė 2012-01-30.
Pagrindinė UAB „InnoForce“ ir UAB „ERP“ veikla – sutarčių su valstybinėmis institucijomis sudarymas ir vykdymas, o tokios sutartys sudaromos LR Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka. BUAB „ERP“ paskutinę viešojo pirkimo sutartį sudarė 2011-10-27, o UAB „InnoForce“ pirmąją viešojo pirkimo sutartį sudarė po vienerių metų 2012-10-22. Tai patvirtina, jog nebuvo ir negalėjo būti jokio konkuravo su UAB „ERP“ ir nebuvo tikslo šios bendrovės eliminuoti iš rinkos 2012 metais, nes ji tokios veiklos jau nebevykdė.
Vien tas faktas, kad G. R. įsidarbino UAB „InnoForce“ nereiškia, kad jis atskleidė dirbdamas kokią nors bendrovės ERP konfidencialią informaciją. Be to G. R. neviliojo jokių bendrovės darbuotojų.
Viešai prieinami duomenys (http://rekvizitai.vz.lt/imone/erp/skolos-sodrai/) atskleidžia, jog jau 2011 metų pabaigoje UAB „ERP“ turėjo įsiskolinimus SODRAI, kurie vėliau didėjo. Tai patvirtina ir įrodo, jog dėl to UAB „ERP“ nebegalėjo dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, nes jeigu tiekėjas nėra įvykdęs įsipareigojimų, susijusių su mokesčių, įskaitant socialinio draudimo įmokas, sumokėjimu, jam draudžiama dalyvauti viešuosiuose pirkimuose (Viešųjų pirkimų įstatymo 33 str. 1 d. 2 p.). Įsiskolinimas Sodrai patvirtina, jog UAB „ERP“ laiku neišmokėdavo darbo užmokesčio darbuotojams, dėl to darbuotojai masiškai pradėjo išeidinėti iš bendrovės.
Po bankroto bylos inicijavimo ERP jos vykdytos veiklos tęstinumą, SAP produktų aptarnavimą perėmė UAB „Alna Business Solutions“. Be to, daugumą Bendrovės darbuotojų perėmėme būtent UAB „Alna Business Solutions“ ir su ja susijusios bendrovės. Būtent tai leido užtikrinti UAB „ERP“ nebaigtų darbų tęstinumą.
Ieškinio nepagrįstumą patvirtina ir faktas, jog BUAB “ERP” ir UAB „InnoForce“ niekada nedalyvavo tame pačiame viešajame konkurse, o UAB „InnoForce“ laimėjo viešuosius pirkimus ir sudarė sutartis konkuruodama su kitais rinkos dalyviais. Nenustačius konkurencijos tarp ieškovės ir UAB „InnoForce“ nėra jokio pagrindo tvirtinti apie nesąžiningą konkurenciją.
Ieškovo teiginys apie tai, kad G. R. su bendrove ERP darbo sutartį nutraukė be jokios svarbios priežasties yra melagingas. Jau 2011 metų pabaigoje UAB „ERP“ būdama faktiškai nemoki nebemokėjo darbuotojams darbo užmokesčio, atsirado įsiskolinimai Sodrai, bendrovė nebeturėjo patalpų, kuriose galėtų dirbti darbuotojai. Prieš nutraukiant darbo sutartį tarp G. R. ir vadovo M. Z. jau buvo kilęs konfliktas. Kaip Bendrovės ERP akcininkas G. R. inicijavo procedūrą dėl Bendrovės kaip juridinio asmens bei juridinio asmens valdymo organo - Bendrovės vadovo veiklos tyrimo, kaip tai numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.125 str. 1 d. 1 p., tačiau tam priešinosi Bendrovės vadovas M. Z..
G. R. nebuvo ir nėra UAB „InnoForce“ steigėjas ar akcininkas. UAB „Innoforce“ vieninteliu akcininku ir steigėju buvo UAB „Harmony Holdings“, kurio vienintelis akcininkas ir vadovas yra R. B..
Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą yra akivaizdu, jog atsakovai nepažeidė ir negalėjo pažeisti Konkurencijos įstatymo 15 str. įtvirtintą nesąžiningos konkurencijos draudimą.
Ieškovės BUAB „ERP“ reikalaujamas priteisti žalos dydis, 1116824,52 Eur sumai yra nepagrįstas jokiais konkrečiais skaičiavimas ar įrodymais. BUAB „ERP“ veiklos rodikliai ėmė prastėti gerokai anksčiau nei buvo įsteigta UAB „InnoForce“. 2011 metais BUAB „ERP“ sudarė viešojo pirkimo sutarčių, kurių bendra vertė – 1.573.803,75 EUR, kai tuo tarpu 2010 metais BUAB „ERP“ buvo sudariusi viešojo pirkimo sutarčių už 5.476.333,85 EUR, o 2009 metais – už 8.749.543,36 EUR. Ieškovės BUAB „ERP“ veiklos rodiklių prastėjimą įrodo ir tai, kad 2010 m. BUAB „ERP“ buvo pateikusi 32 pasiūlymus viešųjų pirkimų konkursuose, o 2011 metais – jau tik 17. Be to, nei vienas iš BUAB „ERP“ 2011-2012 metais viešųjų pirkimų konkursuose teiktų pasiūlymų nesutampa su UAB „InnoForce“ teiktais pasiūlymais viešųjų pirkimų konkursuose 2012 metais. Visiškai nepagrįstas yra ieškovės tvirtinimas, kad UAB „InnoForce“ nuo 2011 m. iki 2015 m. gautasis pelnas turėtų būti pripažintas BUAB „ERP“ patirtais nuostoliais. UAB „InnoForce“ pajamos ir pelnas niekaip nesusijęs su BUAB „ERP“ patirtais nuostoliais, kadangi įmonių faktinės veiklos laikotarpiai skyrėsi.
Atsakovė O. R. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad ieškovas, kaip vieną iš atsakovų, tame tarpe atsakovės O. R., neteisėtos konkurencijos veiksmų, nurodo atsakovo darbuotojų viliojimą. Tokie teiginiai yra visiškai nepagrįsti, t. y. nei UAB „Innoforce“ viliojo O. R., nei vėliau O. R. įsidarbinus UAB „Innoforce“, ji neperdavė jokios informacijos, susijusios su atsakovo darbuotojais, o taip pat pati asmeniškai neviliojo atsakovo darbuotojų. O. R. išėjimą iš darbo lėmė ne ieškovo deklaruojamas siekis pašalinti ieškovą iš rinkos, o ieškovo struktūriniai pertvarkymai, kurių pasekoje O. R. pareigybės įmonės hierarchinėje sistemoje buvo nustumtos į pareigybių sąrašo pabaigą. Dėl darbo UAB „Innoforce“ O. R. kreipėsi savo iniciatyva, sužinojusi apie esamą laisvą darbo vietą. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog UAB „Innoforce“ perviliojo O. R.. Be to, aplinkybė, jog O. R. įsidarbino analogišką veiklą vykdančioje įmonėje savaime nesudaro pagrindo manyti, jog O. R. UAB „Innoforce“ atskleidė kokią nors Ieškovo konfidencialią informaciją.
Iš 64 esamų ir buvusių UAB „Innoforce“ darbuotojų tik 25 darbuotojai yra dirbę ieškovo įmonėje, o iš minėtų 25 darbuotojų tik 15 darbuotojų perėjo dirbti į UAB „Innoforce“ tiesiai iš ieškovo įmonės. Likę 10 darbuotojų, nutraukę darbo sutartis su ieškovu, dirbo kitose įmonės ir tik po to pradėjo dirbti UAB „Innoforce“. O. R. pradėjus dirbti UAB „Innoforce“, įmonėje jau dirbo kai kurie buvę UAB „ERP“ darbuotojai. Taigi, O. R. vadovavimo UAB „Innoforce“ laikotarpiu nuo 2012 m. vasario mėn. iki 2013 m. lapkričio mėn. į UAB „Innofoce“ atėjo dirbti tik 12 buvusių ieškovo darbuotojų, iš kurių tik 8 – tiesiai iš ieškovo įmonės.
2012 m. sausio 1 dieną ieškovo įmonėje dirbo apie 140 darbuotojų. Toks nedidelis darbuotojų skaičiaus perėjimas tikrai negali būti laikomas darbuotojų viliojimu. Juo labiau, kad viliojimo fakto ir nebuvo, nes visi darbuotojai dėl darbo UAB „Innoforce“ kreipėsi savo iniciatyva. Informacija iš www.rekvizitai.lt tinklapio rodo, kad ieškovo skolos Sodrai buvo nuo 2011 m. lapkričio mėn. ir nesustojamai augo visą 2012 m. pirmą pusmetį, o darbuotojų masinis išėjimas prasidėjo 2012 m. gegužės mėn. pradžioje, t. y. kai ieškovas buvo priverstinai iškraustytas iš nuomojamų patalpų, o ne dėl kad atsakovai viliojo ieškovo darbuotojus.
Siūlymas nutraukti darbo sutartį Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme turi būti aiškinamas kaip aktyvus veikimas, adresuotas tiesiogiai konkretiems aiškiai nustatytiems asmenims – konkuruojančio ūkio subjekto darbuotojams. Nagrinėjamoje byloje ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad nors vienas iš atsakovų, įskaitant ir O. R., aktyviais veiksmais būtų siūlęs tiesiogiai ieškovo darbuotojams nutraukti darbo sutartis su ieškovo įmone.
Dėl UAB „Innoforce“ įsteigimo, siekiant nesąžiningai konkuruoti, paaiškino, kad nuo 2011-10-17 iki 2013-03-28 UAB „Innoforce“ vieninteliu akcininku buvo UAB „Harmony Holdings“, kurio vienintelis akcininkas ir vadovas yra R. B.. Tuo tarpu, O. R. UAB „Innoforce“ pradėjo dirbti nuo 2012 m. sausio mėn. 12 d., t. y. tuomet kai UAB „Innoforce“ jau buvo įsteigta ir vykdė veiklą, o UAB „Innoforce“ direktorius buvo A. K.. Akivaizdu, kad O. R. niekaip neprisidėjo prie UAB „Innoforce“ įsteigimo ir su tuo nėra niekaip susijusi. Todėl, atitinkamai nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog O. R. įsteigė UAB „Innoforce“ siekdama konkuruoti su ieškovu ir pašalinti ieškovą iš rinkos. Be to, O. R. niekada nebuvo ir nėra atsakovo UAB „Innoforce” akcininkė, o ieškovo UAB „ERP“ įmonėje turėjo tik 5 (penkis) procentus akcijų. O. R. pagal darbo sutartį UAB „Innoforce“ dirbo tik nuo 2012-01-12 iki 2013-11-14.
UAB „ERP“ bankroto administratorius, kreipdamasis į teismą su prašymu pripažinti UAB „ERP“ bankrotą tyčiniu, teismui nurodė, jog UAB „ERP“ jau 2011 m. buvo nemoki. Iš to seka išvada, kad ne UAB „Innofoce“ įsteigimas ir ne O. R. perėjimas dirbti į UAB „Innoforce“ sąlygojo klientų netekimą ir pajamų nebegavimą. Ieškovui esant nemokiam nuo 2011 m. jis nebebuvo pajėgus vykdyti jau prisiimtų savo įsipareigojimų, todėl ir prarado klientus, o ne todėl, kad O. R. ar UAB „Innoforce“ juos neva perviliojo.
Dėl konfidencialios informacijos ir komercinės paslapties atskleidimo bei klientų viliojimo paaiškino, kad planuojami darbai ir užsakymai, kiek tai susiję su viešaisiais pirkimais, yra skelbiami viešai. Todėl bet kuris ūkio subjektas, o taip pat ir fizinis asmuo gali šią informaciją sužinoti. Be to, net ir didesnių ir svarbesnių kontraktų pasirašymas su privačiais juridiniais asmenimis neretai yra skelbiami viešai per žiniasklaidos priemones arba bendrovės internetiniame puslapyje. Bendrovės, siekdamos pritraukti naujus klientus bei patvirtinti savo kvalifikaciją, patikimumą ir pan. savo internetiniuose puslapiuose neretai skelbia informaciją apie stambiausius projektus ir klientus, taip pat informaciją apie atstovaujamus prekės ženklus, turimas licencijas, todėl tokia informacija, dėl jos viešumo, nėra ir negali būti laikoma konfidencialia. Tokia informacija taip pat yra skelbiama ir UAB „Innoforce“ internetiniame puslapyje. Informacinių technologijų srityje, paslaugų teikėjo savikainą sudaro: (i) darbo užmokestis, kuris yra individualiai aptariamas su kiekvienu darbuotoju, (ii) įvairių licencijų kaina, kuri yra vienoda kiekvienam tiekėjui, t. y. licencijų teikėjai taiko vienodas sąlygas, kainos atžvilgiu, kiekvienam norinčiam įsigyti konkrečią licenciją, bei (iii) kitos sąnaudos (patalpų nuoma, eksploatacija ir kt.). Todėl, galima teigti, jog kainų struktūra ir jos nustatymo metodikos yra žinomos visiems šioje ar panašioje srityje dirbantiems asmenims, dėl ko tai taip pat nelaikytina konfidencialia informacija. Be to O. R. niekada neturėjo informacijos apie ieškovo darbuotojų gaunamą darbo užmokestį bei kitas sąnaudas ir kainų nustatymą. O. R. tiesiogiai nedirbo nei su klientais, nei su tiekėjais, vadinasi neturėjo jokių galimybių atskleisti ar panaudoti ieškovo komercines paslaptis bei konfidencialią informaciją. Iš viešai skelbiamos informacijos apie sudarytas viešųjų pirkimų sutartis (www.freedata.lt/vpt) matyti, jog paskutinis viešasis konkursas, kurį laimėjo ieškovas buvo 2011-10-27, o, kaip pirmoji UAB „Innoforce“ sudaryta viešojo pirkimo sutartis sudaryta buvo tik po metų, t. y. 2012-10-22. Laikotarpiu nuo UAB „Innoforce“ įsteigimo, t. y. nuo 2011-10-17, ieškovas dalyvavo 7 viešuosiuose konkursuose (paskutinis, kuriame dalyvavo Ieškovas buvo 2012-01-31), iš kurių tik vieną laimėjo (2011-10-27). Likusius konkursus, laimėjo visiškai kiti ūkio subjektai, taip pat teikiantys paslaugas ir atliekantys darbus toje pačioje kaip ir ieškovas verslo srityje, t. y. ieškovo konkurentai. Nė viename iš aukščiau paminėtų konkursų, kuriuose dalyvavo ieškovas, UAB „Innoforce“ nedalyvavo, t. y. nekonkuravo su ieškovu. Ieškovas net nedalyvavo viešuosiuose konkursuose, kuriuos buvo paskelbę klientai, kuriuos neva nuviliojo atsakovai. Atsakovai, ieškovo minimiems klientams tiesiogiai nesiūlė savo paslaugų, siekdami nesąžiningai konkuruoti ir tyčia pervilioti ieškovo klientus, priešingai, kaip ir kiekvienas rinkos dalyvis, atsakovas UAB „Innoforce“, teikė pasiūlymus, dalyvavo viešuosiuose konkursuose ir juos laimėjo. Todėl akivaizdu, kad nei UAB „Innoforce“, nei juo labiau O. R., į kurios darbo funkcijas net neįėjo darbas su klientais, neatliko jokių nesąžiningų aktyvių veiksmų, siekiant pervilioti ieškovo klientus. Ieškovui nedalyvaujant, ieškovo tvirtinimu, jo klientų, skelbiamuose viešuosiuose pirkimuose, tokiuose pirkimuose aktyviai dalyvavo ir kitos bendrovės, t. y. ne tik UAB Innoforce“, ir juos laimėdavo (tai patvirtina pridėta informacija iš www.fredata.lt/vpt). Taip pat pažymėtina, kad ieškovas kartu su „Systemy Komputerowe – Glowka S.A.“ dalyvavo ir laimėjo Muitinės departamento organizuotą konkursą „Dėl muitinės deklaracijų apdorojimo sistemos atnaujinimo, vystymo ir įdiegimo bei priežiūros ir palaikymo paslaugų įsigijimo“. Ši sutartis turėjo būti nutraukta ieškovui iškėlus bankroto bylą, tačiau Muitinės departamentas nusprendė toliau vykdyti sutartį su „Systemy Komputerowe – Glowka S.A.“, kuri paslaugai teikti pasamdė kompaniją „myNewUniverse“, ir kuriai vadovavo V. K., iki 2006 metų dirbęs Muitinės departamento Informacinių technologijų departamente, o vėliau buvo ieškovo darbuotojas (http://m.delfi.lt/aktualijos/article.php?id=60430723). UAB „myNewUniverse“ buvo įdarbinti išimtinai ieškovo darbuotojai. Taigi būtent ši situacija yra akivaizdus projekto perėmimo ir kliento perviliojimo pavyzdys. Tuo tarpu UAB „Innoforce“ laimėti viešieji pirkimai yra natūralus rinkoje vykstantis procesas. Ieškovas nepateikė net konfidencialios informacijos sąrašo, kurio neva tai neranda, o taip pat neįrodė, jog kokia nors ieškovo konfidenciali informacija buvo atskleista, o taip pat, iš aukščiau nurodytų argumentų, akivaizdu, jog informacija, kuri ieškovo nuomone buvo atskleista nėra komercinės paslapties objektas.
Dėl ieškovo paskaičiuoto žalos dydžio nurodė jog jis yra nesuprantamas ir nepagrįstas, o reikalavimas atmestinas.
Atsakovas UAB „Innoforce“ su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad ieškinys yra grindžiamas neva atliktu konfidencialios informacijos ir komercinės paslapties atskleidimu, nesąžininga konkurencija BUAB „ERP“ atžvilgiu, tačiau atsakovė UAB „InnoForce“ tuo apskritai negali būti kaltinama, kadangi jokios konfidencialios informacijos ar komercinių paslapčių atsakovė nežinojo ir neatskeidė ir nebuvo ieškovės BUAB „ERP“ konkurentė, kadangi ieškovės ir atsakovės veiklos laikotarpiai skyrėsi. Atsakovė UAB „InnoForce“ sudarė sutartis su savo klientais laimėjusi viešųjų pirkimų konkursus. Be to, UAB „InnoForce“ buvo naujai įsteigta įmonė, kurios veikla buvo paremta dalyvavimu viešuosiuose pirkimuose ir didžiausia UAB „InnoForce“ pajamų dalis būtent ir buvo gauta iš įgyvendintų viešųjų pirkimų, kuriuose UAB „InnoForce“ dalyvavo teisėtai, atitikdama kvalifikacinius kriterijus, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. UAB „InnoForce“ neatskleidė jokios konfidencialios informacijos, nebuvo jokio verslo perėmimo, o BUAB „ERP“ ieškinys grindžiamas tik prielaidomis ir interpretacijomis, kurių nepatvirtina jokie įrodymai.
Informacija apie viešuosius pirkimus ir iš to atsiradusius klientus dėl savo viešo prieinamumo neabejotinai nėra konfidenciali, o pats viešųjų pirkimų pobūdis lemia, kad visa informacija apie pirkimus yra viešinama ir prieinama tretiesiems asmenims. Ieškinyje nei karto tiksliai ir aiškiai neįvardija konkrečių pavyzdžių, kaip pasireiškė konfidencialios informacijos atskleidimas. Ieškovės argumentai išdėstyti abstrakčiai, nenurodant konkrečių įvykių ar konkrečios informacijos, todėl darytina išvada, kad ieškovė šiuos argumentus grindžia tik prielaidomis, o ne faktais ir įrodymais.
Ieškinyje nurodoma, kad ieškovės buvę klientai patenka į komercinės paslapties sąrašą ir atsakovai, žinodami BUAB „ERP“ klientus, juos atskleidė ir priviliojo į UAB „InnoForce“. Tačiau ieškovė apskritai nenurodė, koks yra BUAB „ERP“ komercinės paslapties sąrašas. Visi ieškovės nurodyti UAB „InnoForce“ klientai yra ne privatūs juridiniai asmenys, tačiau atsiradę iš laimėtų viešųjų pirkimų konkursų. Visa informacija apie viešuosius pirkimus ir iš to atsiradusius klientus yra skelbiama viešai. Be to, UAB „InnoForce“ bei BUAB „ERP“ niekada nedalyvavo tame pačiame viešųjų pirkimų konkurse, kas tik dar kartą patvirtina, jog atsakovė UAB „InnoForce“ nekonkuravo su ieškove BUAB „ERP“ ir nesiekė pašalinti ieškovės iš rinkos. Viešai skelbiama informacija (www.cvpp.lt, www.freedata.lt/vpt) įrodo, jog tarp paskutinės BUAB „ERP“ sudarytos viešojo pirkimo sutarties ir pirmos UAB „InnoForce“ viešojo pirkimo sutarties yra vienerių metų skirtumas.
Nei viena privati bendrovė, kuri buvo BUAB „ERP“ klientė, niekada netapo UAB „InnoForce“ kliente (tą patvirtina vykdant teismo įpareigojimą pateikiamas UAB „InnoForce“ klientų sąrašas). Akivaizdu, kad ieškovės minimi verslo kontaktai nebuvo panaudoti, UAB „InnoForce“ klientai iš privataus sektoriaus buvo nauji. Ieškovės BUAB „ERP“ ir atsakovės UAB „InnoForce“ klientų pavadinimų sutapimų galima rasti tik viešojo pobūdžio sektoriuje, kuris paremtas viešųjų pirkimų sistema. BUAB „ERP“ klientai buvo viešai skelbiami ne tik Viešųjų pirkimų tarnybos internetiniame tinklalapyje, bet ir pačios BUAB „ERP“ tinklalapyje. Be to, informacija apie viešuosius interesus atitinkančias paslaugas teikiančių subjektų paslaugų kainas, veiklos sąnaudas taip pat nelaikytina komercine ar gamybine paslaptimi (CK 1.116 str. 2 d.).
LAT savo jurisprudencijoje pabrėžia, kad informacija, kuri, nors savininko įvardijama kaip konfidenciali, savaime yra akivaizdi ir lengvai pasiekiama, gali būti pripažinta nekonfidencialia ir už jos atskleidimą, paviešinimą ar panaudojimą nekiltų teisinių padarinių.
BUAB „ERP“ padėčiai pakenkė ne atsakovės UAB „InnoForce“ veikla, bet kitos aplinkybės, iš kurių svarbiausia buvo prasta bendrovės finansinė padėtis. Tai lėmė jos negalėjimą dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, mokėti darbuotojams darbo užmokestį, apsunkino atsiskaitymo su klientais galimybę. Atsakovė UAB „InnoForce“ niekada nekonkuravo su ieškove BUAB „ERP“ ir to nesiekė.
G. R. ir O. R., kreipdamiesi dėl bankroto bylos iškėlimo, elgėsi vadovaudamiesi teisės aktais, nepažeisdami bankroto iškėlimo procedūrų ir vykdydami savo pareigas. BUAB „ERP“ buvo nemoki gerokai anksčiau, dar prieš atsakovams kreipiantis į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos juridiniam asmeniui iškėlimo. Bankroto administratoriaus vertinimu, remiantis 2011 m. rugsėjo 30 d. BUAB „ERP“ balansu, bendrovė jau tuo metu buvo nemoki.
BUAB „ERP“ ir UAB „InnoForce“, priešingai nei teigiama ieškinyje, niekada nebuvo konkurentės ir niekada nekonkuravo, nes UAB „InnoForce“ buvo įsteigta 2011-10-17, t. y., BUAB „ERP“ jau esant nemokiai ir nebevykdant veiklos. Nepagrįsti teiginiai, kad įsteigus UAB „InnoForce“, ieškovė daugiau nebegavo užsakymų ir pajamų iš Valstybinės ligonių kasos, Bendrojo pagalbos centro, Lietuvos Respublikos muitinės, Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos. Akivaizdu, kad ieškovei UAB „InnoForce“ dar nepradėjus veiklos, BUAB „ERP“ dėl savo finansinės padėties niekaip negalėjo konkuruoti rinkoje nei su atsakove UAB „InnoForce“, nei su kitomis informacinių technologijų srityje veikusiomis įmonėmis. Be to, visi ieškovės nurodyti klientai UAB „InnoForce“ yra atsiradę iš laimėtų viešųjų pirkimų konkursų ir po daugiau nei vienerių metų laiko tarpo, todėl jokiu būdu negalima teigti, kad UAB „InnoForce“ perėmė BUAB „ERP“ klientus.
Ieškovė nuo 2012 m. vasario buvo skolinga Sodros biudžetui ir negalėjo dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose. Atsakovė UAB „InnoForce“ neperėmė nei BUAB „ERP“ veiklos, nei turto. UAB „InnoForce“ buvo naujai įsteigta bendrovė. Tuo tarpu ieškovė BUAB „ERP“ atsakovės UAB „InnoForce“ įsteigimo metu faktiškai jau buvo nemoki ir veiklos nebevykdė, naujų sutarčių nesudarinėjo.
Atsakovė UAB „InnoForce“ per visą bendrovės veiklos laikotarpį iš viso turėjo 64 darbuotojus, tačiau tik trečdalis jų prieš tai kada nors buvo dirbę BUAB „ERP“. Dauguma buvusių BUAB „ERP“ darbuotojų išėjo dirbti į UAB „Alna Business Solutions“, UAB „Affecto Lietuva“ ir kitas informacinių technologijų paslaugų įmones. UAB „InnoForce“ pradėdama veiklą apskritai turėjo tik 6 darbuotojus. Visi kiti darbuotojai prie UAB „Innoforce“ prisijungė vėliau, dar spėję padirbti kitose įmonėse. Vertinant O. R. vadovavimo UAB „InnoForce“ laikotarpį, vos 8 darbuotojai, anksčiau dirbę BUAB „ERP“, atėjo dirbti į UAB „InnoForce“. Svarbu paminėti ir tai, kad BUAB „ERP“ 2011 m. spalio mėnesį turėjo net 142 darbuotojus ir tik 8 asmenys apskritai atėjo dirbti į UAB „InnoForce“. Tokios nežymios dalies darbuotojų dalies netekimas negalėjo turėti įtakos BUAB „ERP“ konkurencingumui. 2012 – 2013 metų laikotarpiu Lietuvoje buvo tik apie 30 žmonių, išmanančių SAP programinę įrangą ir mokančių su ja dirbti. Dauguma jų įsidarbino UAB „Alna Business Solutions“, o ne UAB „InnoForce“. Be to, pati UAB „InnoForce“ tapo SAP partnere tik nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d., taigi beveik dvejus metus nuo UAB „InnoForce“ įsteigimo atsakovė negalėjo konkuruoti su BUAB „ERP“, kadangi atsakovė nebuvo SAP partnerė. Ieškovė nenurodė ir neįrodė, kas sudaro BUAB „ERP“ komercinių paslapčių sąrašą, jo nepateikė, todėl laikytina, kad ieškinys neįrodytas.
BUAB „ERP“ ir UAB „InnoForce“ nėra konkuruojantys subjektai ir niekada tokie nebuvo. BUAB „ERP“ ir UAB „InnoForce“ niekada nedalyvavo tame pačiame viešųjų pirkimų konkurse. Be to, kai buvo įsteigta ir pradėjo vykdyti veiklą UAB „InnoForce“, BUAB „ERP“ jau turėjo rimtų finansinių problemų ir naujų sutarčių nesudarinėjo. Atsakovė neviliojo ieškovės klientų, o juos įgijo iš naujo savarankiškai ir atitikdama kvalifikacinius bei teisės aktų reikalavimus laimėjusi viešųjų pirkimų konkursus. UAB „InnoForce“ nesiekė sumažinti BUAB „ERP“ konkurencingumo, nesiekė ieškovės eliminuoti iš rinkos ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų, o savo veiklą pradėjo ir vystė teisėtai. Akivaizdu, kad visa atsakovės vykdyta bei vykdoma veikla buvo ir yra teisėta, atlikta vadovaujantis galiojančiais teisės aktais ir jokiu būdu nepažeidžiant ieškovės interesų.
Visiškai nelogiškas ir prieštaraujantis teisės aktams yra ieškovės prašymas taikyti darbdavio atsakomybę už darbuotojų veiksmais padarytą žalą šioje byloje. Pažymėtina, kad UAB „InnoForce“ negali būti laikoma atsakinga už O. R. ir G. R. veiksmus, nes jei ir būtų nustatyti kažkokie darbuotojų konfidencialumo įsipareigojimai, tai jie būtų buvę BUAB „ERP“ atžvilgiu. Todėl buvusių BUAB „ERP“ darbuotojų veiksmai jokiu būdu negali būti laikomi kaip darbuotojų, atliekančių darbo funkcijas UAB „InnoForce“ deliktas ir negali kilti naujojo darbdavio atsakomybė CK 6.264 straipsnio pagrindu. Atsakovės O. R. darbo sutartis su UAB „InnoForce“ nuo 2013 m. lapkričio 8 d. apskritai nutraukta.
Ieškovės reikalaujamas priteisti žalos dydis yra nepagrįstas jokiais skaičiavimas ir įrodymais. Visiškai neargumentuotas yra ieškovės vertinimas, kad Atsakovės UAB „InnoForce“ 2011-2015 m. gautasis pelnas turėtų būti pripažintas BUAB „ERP“ patirtais nuostoliais. Kaip jau minėta, UAB „InnoForce“ pajamos ir pelnas niekaip nesusijęs su BUAB „ERP“ patirtais nuostoliais, kadangi įmonių veiklos laikotarpiai skyrėsi, UAB „InnoForce“ iš naujo dalyvavo viešųjų pirkimų konkursuose. Neaišku, kodėl ieškovas skaičiuoja UAB „InnoForce“ pelną laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2015 m. kaip BUAB „ERP“ patirtą žalą. BUAB „ERP“ nemokumo faktas konstatuotas paties bankroto administratoriaus dar 2011-09-30, todėl akivaizdu, kad ieškovė BUAB „ERP“ niekaip nebūtų galėjusi įvykdyti įsipareigojimų klientams ir juo labiau dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose, nepaisant to, ar būtų buvusi įsteigta UAB „InnoForce“, ar ne. Ieškovės veiklos rodikliai ėmė prastėti gerokai anksčiau nei buvo įsteigta UAB „InnoForce“. Be to, nei vienas ieškovės 2011-2012 metais viešųjų pirkimų konkursuose teiktų pasiūlymų nesutampa su atsakovės UAB „InnoForce“ teiktais pasiūlymais viešųjų pirkimų konkursuose 2012 metais.
BUAB „ERP“ bankrutavo, kadangi buvo nemoki, negalėjo vykdyti savo finansinių įsipareigojimų, o ne dėl UAB „InnoForce“ veiksmų. Jokio priežastinio ryšio tarp BUAB „ERP“ bankroto ir UAB „InnoForce“ veiklos nėra ir negali būti nustatyta. Ieškovė BUAB „ERP“ neįrodė patirtos žalos fakto ir jos dydžio, todėl Ieškovės reikalavimas negali būti tenkinamas.
Ieškovės BUAB „ERP“ ieškinys negali būti tenkinamas, kadangi yra suėjęs ieškinio senaties terminas. LR CK 1.125 str. 8 d. numato, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos. Kadangi BUAB „ERP“ veiklos nevykdo nuo 2012 metų, o ieškinys pareikštas tik 2016 m. lapkričio 10 d., yra praėjęs beveik penkerių metų terminas.
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Iš bylos medžiagos ir šalių atstovų paaiškinimų matyti, kad UAB „ERP“ (toliau Bendrovė, ieškovas) buvo įsteigta 2002 m. spalio 28 d. Bendrovės pagrindinė ūkinė - komercinė veikla buvo IT paslaugų ir modernių integruotų sprendimų valstybinėms bei privataus sektoriaus organizacijoms teikimas. Bendrovės veiklos vykdymo laikotarpiu jos pagrindiniais akcininkais buvo M. Z. bei G. R., O. R. valdė 5% ieškovo akcijų. Atsakovas G. R. laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 31 d. iki 2012 m. vasario 9 d. Bendrovėje ėjo verslo vystymo direktoriaus pareigas. Atsakovė O. R. Bendrovėje dirbo laikotarpiu nuo 2003 m. rugsėjo 9 d. iki 2012 m. sausio 11 d. nuo 2008 m. kovo 3 d. ėjo pardavimų direktorės pareigas.
Atsakovė UAB Innoforce buvo įsteigta 2011 m. spalio 17 d. Jos pagrindinė veikla kaip ir ieškovo buvo IT paslaugų ir modernių integruotų sprendimų valstybinėms bei privataus sektoriaus organizacijoms teikimas. 2012 metų sausio 31 d., prieš pat O. R. tampant UAB InnoForce direktore, atsakovai G. R. ir O. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo, kuriuo siekė iškelti Bendrovei bankroto bylą. 2012 m. sausio 11 d. O. R. nutraukus darbo sutartį su Bendrove, 2012 m. vasario 1 d. O. R. buvo paskirta eiti UAB Innoforce direktorės pareigas, o atsakovui G. R. nutraukus darbo sutartį su Bendrove nuo 2012 m. vasario 9 d., G. R. atsakovėje UAB InnoForce pradėjo eiti verslo plėtros direktoriaus pareigas. 2013 m. lapkričio 9 d. atsakovas G. R. buvo išrinktas UAB InnoForce vadovu, kurios vienintele akcininke nuo 2014 m. lapkričio 12 d. yra G. R. sutuoktinė R. R..
2012 m. rugpjūčio 28 d. ieškovui iškelta bankroto byla. Bankroto administratore paskirta UAB „Valnetas“. Lietuvos apeliacinis teismas, 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi civilinėje Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. nutartį paliko nepakeistą.
2015 m. lapkričio 3 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi ieškovo bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Ši nutartis buvo apskųsta Lietuvos apeliaciniam teismui, kuris 2016 m. vasario 29 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį iš esmės paliko nepakeistą, keičiant skundžiamos nutarties motyvuojamąją dalį, joje papildomai nurodant papildomus tyčinio bankroto požymius.
2015 m. lapkričio 3 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi ir 2016 m. vasario 29 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi konstatuoti esminiai faktai patvirtinantys, kad atsakovai G. R. ir O. R. atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus ir (ar) pasinaudojo Bendrovės komercine (gamybine) paslaptimi:
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 3 d. nutartyje konstatavo, kad atsakovams G. R. ir O. R. perėjus dirbti į atsakovę UAB InnoForce, jie pasinaudojo Bendrovėje sukaupta patirtimi, įgytomis žiniomis, reputacija ir pažintimis bei sudarė Bendrovei konkurenciją informacinių technologijų paslaugų srityje, kurioje veikė Bendrovė; Atsakovai G. R. ir O. R. siekė ne tik sudaryti Bendrovei konkurenciją informacinių technologijų srityje, pereidami dirbti į atsakovę UAB InnoForce, bet ir pašalinti Bendrovę iš rinkos, pateikdami pareiškimą dėl bankroto bylos jai iškėlimo. Šie suinteresuoti asmenys veikė sąmoningai, tai yra suvokdami, kokias pasekmes sukels toks jų elgesys, ir siekdami tokių pasekmių arba sąmoningai leisdami joms kilti. Tokie jų veiksmai, atitinka tyčinio bankroto požymius, numatytus Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte.
Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. vasario 29 d. nutartyje sutiko su Vilniaus apygardos teismo padarytomis išvadomis, kad Bendrovės akcininkams, t. y. atsakovams šioje byloje G. R. ir O. R., perėjus dirbti į atsakovę UAB InnoForce, Bendrovei buvo sudaryta ne tik konkurencija, tačiau suinteresuoti asmenys (G. R. ir O. R.) sąmoningai siekė pašalinti Bendrovę iš rinkos ir ėmėsi veiksmų, kuriuos teismas pripažino atitinkančiais tyčinio bankroto požymius. Lietuvos apeliacinis teismas papildomai konstatavo, kad Bendrovės atveju neturėtų būti apeliuojama vien tik į viešųjų pirkimų sutartis, kadangi Bendrovė teikė specialias paslaugas ir buvo lyderė rinkoje, o išskaidžius įmonės veiklą, tapo akivaizdu, jog su valstybinėmis įmonėmis sudarytos sutartys turėjo būti tęsiamos, todėl į rinką įsiliejus UAB InnoForce, ji lengvai perėmė Bendrovės neįvykdytus įsipareigojimus, kadangi į UAB InnoForce perėjo dirbti žmonės iš Bendrovės, taip pat įmonei ėmė vadovauti tie patys žmonės, kaip ir Bendrovei. Bendrovės nemokumas padidėjo tuomet, kai akcininkai, t. y. atsakovai šioje byloje G. R. ir O. R. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Iš esmės, būtent po šio kreipimosi, Bendrovė prarado daug klientų, o jos finansiniai įsipareigojimai kreditoriams dar labiau išaugo.
Tyčinio bankroto bylą išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje 3K-3-466-690/2016 konstatavo, jog faktas, kad kasatoriai kreipėsi į teismą prašydami iškelti bendrovei bankroto bylą, nebūtų laikomas pagrindu pripažinti BUAB „ERP“ bankrotą tyčiniu, jeigu byloje nebūtų nustatytos aplinkybės, patvirtinančios, kad kasatoriai siekė ne vykdyti savo įstatyme nustatytą pareigą, o dėl konflikto su UAB „ERP“ vadovu M. Z. pašalinti UAB „ERP“ iš rinkos. Teismai nustatė, kad UAB „ERP“ nemokumas padidėjo tuomet, kai akcininkai G. R. ir O. R. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ir pažymėjo, kad būtent po šio kreipimosi įmonė prarado daug klientų, o jos finansiniai įsipareigojimai kreditoriams dar labiau išaugo. Šiais veiksmais kasatoriai iš esmės prisidėjo prie to, kad buvo sukeltas tyčinis UAB „ERP“ bankrotas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias teismų nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad šių aplinkybių visuma, t. y. veiklos perkėlimas į kitą bendrovę siekiant atsikratyti konkurento, yra pakankamas pagrindas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu.
Atsakovai tiek šioje byloje, tiek byloje dėl UAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu, pateikė argumentus, kad UAB „InnoForce“ laimėti viešieji pirkimai, kuriuos iki savo bankroto buvo laimėjusi UAB „ERP“, negali būti kvalifikuojami kaip aplinkybė, nulėmusi tyčinį bankrotą. Į tai teisėjų kolegija nurodė, kad šio ginčo atveju neturėtų būti remiamasi vien tik viešųjų pirkimų sutartimis, nes UAB „ERP“ teikė specialias paslaugas ir buvo lyderė rinkoje, o išskaidžius įmonės veiklą, su valstybinėmis įmonėmis sudarytos sutartys turėjo būti tęsiamos. Todėl į rinką įsiliejusi UAB „InnoForce“ lengvai perėmė UAB „ERP“ neįvykdytus įsipareigojimus, nes į UAB „InnoForce“ perėjo dirbti žmonės iš UAB „ERP“. Dalies viešųjų pirkimų laimėjimas savaime nekvalifikuotinas kaip bendrovės veiklos perėmimas, tačiau teismų nustatytų aplinkybių visumos pagrindu laikytina, kad kasatorių veiksmai, t. y. perėjimas iš UAB „ERP“ į UAB „InnoForce“, bandymas UAB „ERP“ iškelti bankroto bylą, nemažos dalies UAB „ERP“ darbuotojų įdarbinimas UAB „Innoforce“, kvalifikuotini kaip UAB „ERP“ veiklos perkėlimas, o dalies viešųjų pirkimų konkursų laimėjimas – vienas iš šio veiklos perkėlimo padarinių.
Vadinasi ieškovas iki šiol būtų vykdęs veiklą, jei atsakovai G. R. ir O. R. nebūtų atlikę išvardintų nesąžiningos konkurencijos veiksmų, o atsakovas UAB „Inno force“ G. R. ir O. R. neteisėtais veiksmais sudarytomis sąlygomis pasinaudojęs. Todėl atsakovai privalo atlyginti ieškovui padarytą žalą (CK 6.263 str.)
Byloje dėl ieškovo bankroto pripažinimo tyčiniu nustatytos faktinės aplinkybės turi šioje byloje prejudicinę reikšmę.
Atsakovams eliminavus UAB „ERP“ iš rinkos, jos veikla nutrūko ir ieškovas bankrutavo. Šia atsakovų veika ieškovui buvo padaryta žalos, kurią visi atsakovai turi atlyginti solidariai. Kasacinis teismas, aiškindamas solidariosios atsakomybės taikymą deliktiniams santykiams yra konstatavęs, kad paprastai solidarioji atsakomybė tokiems santykiams taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai dėl padarinių; 2) asmenis sieja bendri veiksmai dėl neteisėtų veiksmų, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-7-59/2008). Nagrinėjamu atveju atsakovų veiksmų atriboti ir nustatyti jų kaltės dalies nėra įmanoma, todėl galima tik solidari atsakomybė.
Ieškovas prašo priteisti 936 455,80 EUR dydžio žalą BUAB „ERP“, kurią skaičiuoja kaip UAB Innoforce gautą grynąjį pelną už 2011 - 2015 metus (2011 m. - 58990,10 Eur; 2012 m. - 36917,28 Eur; 2013 m. - 68537,42 Eur; 2014 m. – 101134 Eur; 2015 m. 670877 Eur). Teismas tokį žalos skaičiavimą vertina kritiškai. Akivaizdu, kad UAB Innoforce pelną gavo ne tik dėl aukščiau aptartų atsakovų neteisėtų veiksmų, ji vykdo ir kitą su ieškovu nesusijusią veiklą. Tačiau tikslios dėl atsakovų neteisėtų veiksmų gauto pelno dalies paskaičiuoti nėra įmanoma dėl informacijos trūkumo. Atsakovai teismo reikalaujamų dokumentų neteikia motyvuodami komercinių paslapčių buvimu. CK 6.249 str. 1 d. pasakyta, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Nagrinėjamu atveju teismo vertinimu ieškovui padarytos žalos dydis, nesant įrodymų jai paskaičiuoti, galėtų būti įvertintas pirmųjų veiklos metų gauto grynojo pelno dydžiu, kuris lygus 58 990,10 Eur.
Atsakovas UAB „Innoforce“ nurodo, kad ieškovas praleido trijų metų ieškinio dėl žalos atlyginimo senaties terminą. Teismas tokią atsakovo poziciją vertina kritiškai, nes bylai reikšmingos aplinkybės bankroto administratoriui galutinai paaiškėjo tik 2015 m. lapkričio 3 d., kai Vilniaus apygardos teismas ieškovo bankrotą pripažino tyčiniu. Nutartis įsiteisėjo 2016 m. vasario 29 d. Ieškinys pareikštas 2016 m. lapkričio 10 d.
Ieškinį patenkinus iš dalies paskirstytinos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovas pateikė įrodymus, kad jis patyrė 6.143,08 Eur bylinėjimosi išlaidų, G. R. 1.700 Eur, O. R. – 619,52 Eur. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į keliamų klausimų sudėtingumą ir bylos apimtį, vienos šalies bendros bet kokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidos neturi viršyti 3.000 Eur. Ieškinys patenkintas 6.3 %, Todėl ieškovui priteistina 189 Eur (3000 * 6,3 %) bylinėjimosi išlaidų, po 63 Eur iš kiekvieno atsakovo, G. R. – 1.592,9 Eur, o O. R. - 580,49 Eur bylinėjimosi išlaidų iš ieškovo. Atlikus įskaitymus G. R. iš ieškovo priteistina 1.529,9 Eur, O. R. iš ieškovo priteistina 517,49 Eur, o ieškovui iš UAB „Innoforce“ 63 Eur. Bylinėjimosi išlaidos iš UAB „ERP“ priteistinos iš jos administravimui skirtų lėšų.
Vadovaudamasis LR CPK 268 - 270 str. teismas
n u s p r e n d ė :
Ieškinį tenkinti iš dalies. Priteisti BUAB „ERP“ (į. k. 126079924) solidariai iš UAB „Innoforce“ (į. k. 302676496), G. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir O. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 58 990 eurų ir 10 ct. žalai atlyginti.
Priteisti UAB „Innoforce“, G. R. ir O. R. po 370 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Priteisti BUAB „ERP“ iš UAB „Innoforce“ 63 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš BUAB „ERP“ 1 529,9 Eur bylinėjimosi išlaidų G. R. ir 517,49 Eur bylinėjimosi išlaidų O. R..
Sprendimas per 30 d. nuo jo priėmimo dienos skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per sprendimą priėmusį teismą.
Teisėjas Virginijus Kairevičius