Civilinė byla Nr. e2A-246-910/2023
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00470-2021-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.1.2; 2.6.1.3.6; 2.6.1.6; 2.6.10.5.2.17;
3.3.1.18.2
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. balandžio 20 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Neringos Švedienės ir Tomo Venckaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Sinkeris“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Sinkeris“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Lausona“, ieškinį atsakovui E. S. dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys R. S., Ž. S..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir LUAB) „Sinkeris“ (toliau – ir bendrovė), atstovaujama nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Lausona“ (toliau – nemokumo administratorė), kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovo E. S. priteisti 88 235,30 Eur nuostolių atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškovė nurodė, kad atsakovas E. S. laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 4 d. buvo bendrovės vadovas, taip pat vienintelis jos akcininkas. Kauno apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi UAB „Sinkeris“ iškelta bankroto byla.
3. Po bankroto bylos iškėlimo patikrinus atsakovo perduotus apskaitos dokumentus paaiškėjo, kad bendrovė skyrė ir išmokėjo vieninteliam akcininkui dividendus, kurių bendra suma – 88 235,30 Eur. Ieškovė teigė, kad atsakovas nemokumo administratorei neperdavė akcininko sprendimo dėl dividendų skyrimo. Nurodė, kad atsakovo, kaip bendrovės vienintelio akcininko, 2019 m. balandžio 30 d. sprendimas paskirti dividendus prieštarauja Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 59 straipsnio 6 dalies l punkto reikalavimams. Atsakovas sąmoningai siekė bendrovės turtą gauti pirmiau už bendrovės kreditorius, taip pažeidė atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo sąlygas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnis).
4. Ieškovė teigė, kad bendrovei buvo palikta tik tiek turto, kad ji galėtų sulaukti teismo proceso, pradėto pagal kreditorių R. S. bei Ž. S. ieškinį, pabaigos. Bendrovės pagrindinių kreditorių R. S. ir Ž. S. reikalavimas kilo iš patalpų nuomos teisinių santykių. Bendrovė nesilaikė 2014 m. lapkričio 1 d. sudarytoje negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties (toliau – ir nuomos sutartis) sąlygų dėl nuomos mokesčio mokėjimo, kurias turėjo vykdyti iki patalpų grąžinimo nuomotojui. 2020 m. liepos 4 d. nuomojamos patalpos buvo perduotos priėmimo–perdavimo aktu, todėl mokėjimai skaičiuotini iki šios datos. Bendrovės bankroto byloje patvirtintas kreditorių R. S. bei Ž. S. 71 702,95 Eur dydžio finansinis reikalavimas. Kauno apygardos teismas 2019 m. birželio 13 d. sprendimu ir Lietuvos apeliacinis teismas nutartimi pripažino, kad bendrovė finansinę prievolę kreditoriams R. S. ir Ž. S. turėjo dar iki 2018 m. lapkričio 5 d., jos neįvykdė, praleido jos įvykdymo terminą, todėl teismas priimtu sprendimu leido jos vykdymą priverstine tvarka. Toks teismo sprendimas reiškia ir nurodytų kreditorių teisę reikalauti atitinkamų sumų priteisimo iki turto faktinio grąžinimo dienos.
5. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovas netinkamai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą. Nemokumo administratorė nustatė, kad prekės buvo perduotos pagal bendrą sąrašą, be jokių duomenų apie jų įsigijimą, be nuorodos į įsigijimo dokumentus, joms taikomas kokybės garantijas, dėl to buvo faktiškai neįmanoma identifikuoti tų prekių savybių, galiojimo termino, gamintojo ir tinkamumo konkrečiai kelių transporto priemonei (nurodytos prekės buvo būtent kelių transporto priemonių atsarginės dalys).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė; atsakovui iš ieškovės administravimui skirtų lėšų priteisė 5 354,25 Eur bylinėjimosi išlaidų.
7. Teismas nustatė, kad bendrovė nuo 2009 m. balandžio 17 d. prekiavo variklinių transporto priemonių atsarginėmis dalimis ir pagalbiniais reikmenimis. Bendrovė ir tretieji asmenys R. S. ir Ž. S. 2014 m. lapkričio 1 d. sudarė pastato (duomenys neskelbtini), patalpų nuomos sutartį Nr. 2014/11 (toliau – nuomos sutartis), pagal kurią bendrovei buvo išnuomota 1/2 dalis patalpų, priklausančių tretiesiems asmenims bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Atsakovas E. S. nuo 2015 m. gruodžio 1 d. buvo vienintelis bendrovės akcininkas, taip pat vadovas. Bendrovė 2016 m. vasario 19 d. priėmė sprendimą nutraukti nuomos sutartį nuo 2016 m. gegužės 20 d. Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, teismas nustatė, kad tretieji asmenys R. S. ir Ž. S. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu dėl nuostolių, kilusių bendrovei negrąžinus nuomotų patalpų, priteisimo. Kauno apygardos teismas 2019 m. birželio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1038-945/2019 ieškovų R. S. ir Ž. S. ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės UAB „Sinkeris“ 37 685,94 Eur nuostolių atlyginimą, 2 542,91 Eur palūkanas, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (40 228,85 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. lapkričio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. sprendimui įsiteisėjus po to, kai apeliacinės instancijos teismas priėmė 2020 m. gegužės 19 d. nutartį, tretieji asmenys įgijo reikalavimo teisę į bendrovę, t. y. tapo bendrovės kreditoriais. Iki nurodyto sprendimo įsiteisėjimo UAB „Sinkeris“ vienintelio akcininko 2019 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. 2019/1 atsakovui E. S. buvo paskirta 88 235,30 Eur dividendų suma. Iš jų buvo išskaitytas 13 235,30 Eur dydžio gyventojų pajamų mokestis (toliau – GPM), kuris buvo sumokėtas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM), o likusi 75 000 Eur suma vieninteliam akcininkui (atsakovui) išmokėta iš bendrovės kasos dalimis: 2019 m. gegužės 22 d. – 45 000 Eur; 2019 m. liepos 16 d. – 15 000 Eur; 2019 m. spalio 16 d. – 15 000 Eur.
8. Teismas nurodė, kad prejudicinių faktų taisyklei taikyti reikšminga ne tik tai, kad sprendimas įsiteisėjęs, priimtas byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, bet ir tai, jog pirmesnėje byloje nustatyti faktai buvo tos bylos įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis. Kauno apygardos teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. B2-1292-343/2021 pagal R. S. ir Ž. S. pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Tiek nurodytoje civilinėje byloje dalyvavo, tiek nagrinėjamoje civilinėje byloje dalyvauja tie patys asmenys. Iš Kauno apygardos teismo civilinės bylos Nr. B2-1292-343/2021 dėl bankroto pripažinimo tyčiniu duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjai R. S. ir Ž. S. reikalavimus iš esmės grindė tais pačiais argumentais, kuriais šioje civilinėje byloje remiasi ir ieškovė. Toje civilinėje byloje pareiškėjai teigė, kad 2019 metais įvykdytos konkrečios ūkinės operacijos – dividendų išmokėjimas – įrodo Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktuose apibrėžtų tyčinio bankroto požymių buvimą, t. y. juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingus sprendimus, kurių pagrindų atlikti CK 6.9301 straipsnio nuostatas pažeidžiantys atsiskaitymai; suinteresuotas asmuo (nagrinėjamoje civilinėje byloje – atsakovas), bendrovei naudojantis nuomotomis patalpomis ir po nuomos sutarties nutraukimo, turėjo įvertinti, kad už tokį naudojimąsi turės mokėti nuomos mokestį, ir pareiškėjus įtraukti kaip kreditorius; bendrovės vadovas neturėjo teisėto pagrindo priimti sprendimą dėl dividendų išmokėjimo; be to, dividendai buvo išmokėti, kai jau buvo žinoma teismo sprendimo priėmimo data, taip siekiant išvengti atsiskaitymo su pareiškėjais.
9. Kauno apygardos teismas išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. B2-1292-343/2021 dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nustatė, kad pareiškėjų nurodomas sprendimas byloje Nr. e2-1038-945/2019 dėl su negyvenamųjų patalpų nuomos teisiniais santykiais susijusių sumų priteisimo įsiteisėjo 2020 m. gegužės 19 d. Pareiškėjams priteistas ne nuomos mokestis, o nuostoliai, kuriuos bendrovė ginčijo. Tik įsiteisėjus sprendimui dėl nuostolių priteisimo pareiškėjai įgijo reikalavimo teisę į bendrovę, t. y. pareiškėjai bendrovės kreditoriais tapo tik nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Bendrovei išmokant dividendus, pareiškėjai neturėjo neginčijamos ir vykdytinos reikalavimo teisės sumokėti nuostolių atlyginimą, todėl nebuvo pažeistas nei CK 6.9301 straipsnis, nustatantis atsiskaitymų eiliškumą, nei ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punktas, įtvirtinantis draudimą visuotiniam akcininkų susirinkimui priimti sprendimą skirti ir išmokėti dividendus, jeigu įmonė turi neįvykdytų prievolių, kurių terminai yra suėję iki sprendimo priėmimo.
10. Teismas pažymėjo, kad šioje civilinėje byloje ieškovės argumentai, esą atsakovo kaip bendrovės vienintelio akcininko 2019 m. balandžio 30 d. sprendimu skirti ir išsimokėti dividendai prieštarauja ABĮ 59 straipsnio 6 dalies l punkto reikalavimams, taip pat kad atsakovas sąmoningai siekė bendrovės turtą gauti pirmiau už kreditorius, taip pažeidžiant tiek atsiskaitymo eiliškumo sąlygas, nustatytas CK 6.9301 straipsnyje, tiek ABĮ numatytą bendrą bendrovės akcininko ir bendrovės kreditorių reikalavimų tarpusavio eiliškumą, kai pirmenybės teisė teikiama kreditoriams, o akcininkams leidžiama pasiimti bendrovės turto tik tada, kai atsiskaitoma su bendrovės kreditoriais (ABĮ 59 straipsnis, 73 straipsnio 13 dalis, CK 2.50 straipsnis), buvo išanalizuoti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nutartyje, nagrinėjant skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 14 d. nutarties. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. lapkričio 30 d. nutarties 38 ir 39 punktuose nurodė, kad dividendų paskyrimo ir išmokėjimo metu bendrovė buvo moki, o tuo metu apeliantai (nagrinėjamoje civilinėje byloje – tretieji asmenys) bendrovės atžvilgiu neturėjo neginčijamos ir vykdytinos reikalavimo teisės sumokėti nuostolių atlyginimą, todėl nebuvo pažeistas nei CK 6.9301 straipsnis, nustatantis atsiskaitymų eiliškumą, nei ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punktas, įtvirtinantis draudimą visuotiniam akcininkų susirinkimui priimti sprendimą skirti ir išmokėti dividendus, jeigu įmonė turi neįvykdytų prievolių, kurių terminai yra suėję iki sprendimo priėmimo. Sprendimo išmokėti dividendus priėmimo ir jų išmokėjimo metu bendrovė nebuvo nemoki, nes tuo metu bendrovė turėjo turto ne tik reikalavimams, kurių mokėjimo terminai buvo suėję, bet ir visiems kitiems bendrovės kreditorių reikalavimams įvykdyti.
11. Teismas nurodė, kad ieškovė atsakovui pareikštą ieškinį dėl nuostolių atlyginimo grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, teikia tuos pačius įrodymus, prašo nustatyti tas pačias aplinkybes, kurios jau išnagrinėtos teismų kitose civilinėse bylose ir yra nustatytos įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Pirmiau išnagrinėtose civilinėse bylose nustatyti faktai ir aplinkybės laikomi prejudiciniais faktais šioje civilinėje byloje. Teismas pažymėjo, kad tokia taisykle siekiama proceso ekonomiškumo, kad nebūtų pakartotinai tiriama tai, kas jau yra patikimai ir privalomai nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Šio reguliavimo tikslas, be kita ko, yra užtikrinti teisinį stabilumą, įgytų teisių apsaugą.
12. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, šalių paaiškinimus, padarė išvadą, kad ieškovės ieškinys dėl nuostolių atlyginimo yra neįrodytas, todėl atmestinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
13.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-1292-343/2021, taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1343-450/2021 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis kaip prejudiciniais faktais. Veiksmai, kurie nesukėlė nemokumo, bet lėmė neatsiskaitymą su kreditoriais ar kitokį jų teisių pažeidimą, nėra proceso dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo dalykas. Apeliantės nuomone, teismų pasisakymai dėl atskirų teisės normų, nesusijusių su tyčinio bankroto sąvokos aiškinimu, nėra privalomi kitose civilinėse bylose ir savaime nėra prejudiciniai faktai. Kadangi bankroto pripažinimo tyčiniu institutas vertinamas kaip griežtesnės atsakomybės taikymo institutas, tam tikra sankcija asmenims, kurie sukėlė tyčinį bankrotą, tai šis procesas pagal savo pasekmes prilygintinas baudžiamųjų bylų ir administracinių nusižengimų bylų procesams. Tokių procesų metu priimti teismų sprendimai turi ribotą prejudicinę galią – tiek, kiek juose nustatyti vertintų veikų padariniai tų įstatymų taikymo aspektu; to paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-294-469/2018, 25 punktas). Be to, Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartimi negalima remtis, nes ji priimta aiškinant faktines aplinkybes dėl teisinio reglamentavimo, kuris neturėjo būti taikomas. Šią klaidą ištaisė Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. lapkričio 30 d. nutartimi (pasisakė dėl taikytino Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – IBĮ)), tad tik šios nutarties motyvuojančioji dalis gali būti nagrinėjama, jeigu toks būtinumas ar reikalingumas yra apskritai. Apeliantės nuomone, tyčinio bankroto atveju aplinkybės, tarp jų – ir dėl dividendų skyrimo ir išmokėjimo, svarbios ir nagrinėtinos tiek, kiek jos galėjo lemti tyčinį nemokumą, tuo tarpu civilinės atsakomybės taikymo atveju nustatinėjamos jai taikyti reikšmingos sąlygos – neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys. Tam tikrais atvejais ir dividendų skyrimo ar išmokėjimo pakanka veiksmų neteisėtumui konstatuoti. Kai dividendai išmokėti neteisėtai, vien dėl šio fakto jie turi būti grąžinami bendrovei (ABĮ 15 straipsnio 6 dalis). Civilinei atsakomybei taikyti nebūtina nustatyti, kad neteisėti veiksmai sukėlė bendrovės nemokumą.
13.2. Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartyje ir Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nutartyje nurodyta aplinkybė, kad 2019 m. dividendų skyrimo ir išmokėjimo metu R. S. bei Ž. S. neturėjo neginčijamo ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu patvirtinto reikalavimo, kaip jis suprantamas dėl tyčinio bankroto ir nemokumo, nurodytų iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusiame ĮBĮ prasme, neturi jokios teisinės reikšmės, sprendžiant ginčą pagal nagrinėjamoje byloje pareikštą ieškinį. Atsakovas žinojo apie kreditorių reikalavimą jo bendrovei, nors šis ir nebuvo patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl, apeliantės nuomone, jis turėjo pareigą numatyti ir tuos atvejus, jeigu tuos reikalavimus reikėtų bendrovei vykdyti priverstine tvarka, kaip bendrovė atsiskaitys, kai reikalavimas bus patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Be to, atsakovas viską darė taip, lyg to pradelsto reikalavimo nėra ir negali būti. Tai jis patvirtino ir Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-1292-343/2021 dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu 2021 m. spalio 7 d. teismo posėdyje.
13.3. Dividendų skyrimas ir išmokėjimas nėra verslo sprendimas, nes jis nesusijęs su kokios nors verslo rizikos prisiėmimu. Toks sprendimas skirtas perduoti dalį juridinio asmens turto jo dalyviui neatlygintinai – jam pasiimti veiklos pelno dalį, kuri nereikalinga bendrovės veikloje. Dėl šios priežasties, paaiškėjus dividendų skyrimo ar išmokėjimo neteisėtumui, akcininkui netaikoma jokia teisinė apsauga nuo reikalavimo grąžinti neteisėtus dividendus dėl jų neatlygintinumo (CK 4.96 straipsnio 3 dalis, 6.66 straipsnio 2 dalis). Tokiu atveju taikoma ir nesąžiningumo prezumpcija (CK 6.67 straipsnis).
13.4. Atsakovo neteisėtus veiksmus patvirtina ir tai, kad jis vadovavosi tik formaliais apskaitos dokumentais, kuriuose jo paties sprendimu neatsispindėjo R. S. bei Ž. S. finansinis reikalavimas net ir po jų ieškinio pareiškimo teisme. Neteisėtai paskirti ir išmokėti dividendai nulėmė bendrovės turto netekimą. Bendrovė, netekusi esminio turto – dividendais išmokėtų pinigų, negalėjo vykdyti savo veiklos net tokia apimtimi, kuri padengtų jos veiklos išlaidas, taip pat negalėjo atsiskaityti su kreditoriais. Dėl veiklos apimčių sumažėjimo, pavėluoto kreditorių R. S. bei Ž. S. reikalavimo įtraukimo į apskaitą, šio reikalavimo neįvertinimo bendrovė formaliai tapo nemoki tik 2020 m. gegužės mėn. pabaigoje, kai įsiteisėjo Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. sprendimas ir bendrovė prarado bet kokius formalius argumentus šių įsipareigojimų nepripažinti ir neapskaityti.
13.5. Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. sprendimas, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 19 d. nutartis dėl piniginių lėšų priteisimo R. S. bei Ž. S. turi prejudicinę reikšmę dėl prievolės įvykdymo termino. Nurodytoje civilinėje byloje teismas konstatavo, kad R. S. bei Ž. S. reikalavimo įvykdymo terminas buvo pasibaigęs jau 2018 m. lapkričio 8 d., t. y. daug anksčiau negu 2019 metais buvo skirti ir išmokėti dividendai. Šiuo prejudiciniu faktu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo. Apeliantės nuomone, dividendų išmokėjimo metu buvo suėjęs terminas įvykdyti reikalavimą kreditoriams R. S. bei Ž. S., šis reikalavimas nebuvo įvykdytas vėliau, todėl yra pagrindas konstatuoti ir mokėjimų eiliškumo, numatyto CK 6.9301 straipsnyje, pažeidimą (sąlygos dėl kalendorinio eiliškumo).
13.6. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl ieškinio dalies, kuri buvo grindžiama ABĮ, CK 2.50, 6.263 ir 6.264 straipsnių nuostatomis, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 265 straipsnio 2 dalies reikalavimą, todėl yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte. Atsakovas piktnaudžiavo buhalterine apskaita, nes prekės buvo perduotos pagal bendrą sąrašą, be jokių duomenų apie jų įsigijimą, be nuorodos į įsigijimo dokumentus, taikomas kokybės garantijas, dėl to buvo faktiškai neįmanoma identifikuoti tų prekių savybių, galiojimo termino, gamintojo ir tinkamumo konkrečiai kelių transporto priemonei, nes tos prekės buvo būtent kelių transporto priemonių atsarginės dalys.
14. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
14.1. Teismas pagrįstai rėmėsi Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-1292-343/2021, taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1343-450/2021 konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis kaip prejudiciniais faktais, nepažeidė teismų nutarčių res judicata (teismo išspręsta byla) ir prejudicinės galios bei užtikrino teisinio tikrumo principo įgyvendinimą. Teismas, priimdamas sprendimą, privalėjo vadovautis įsiteisėjusiose teismų nutartyse nustatytais faktais ir teisiniais santykiais, pagrįstai juos vertino kaip prejudicinius (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Nutarčių motyvuojamosiose dalyse nurodyti teiginiai, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, yra teismų nustatytos faktinės aplinkybės, o ne šių aplinkybių teisinis vertinimas. Pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė remdamasis, be kita ko, nutartyse nurodytais faktais, patvirtinančiais 2019 m. balandžio 30 d. bendrovės vienintelio akcininko sprendimo Nr.2019/1 paskirti ir išmokėti dividendus ir dividendų išmokėjimo teisėtumą, o kartu ir ieškinio reikalavimo dėl nurodyto sprendimo priėmimu bendrovei neva padarytos žalos atlyginimo nepagrįstumą. Nagrinėjamoje civilinėje byloje ir Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2- 1038- 945/2019 bei Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2-1343-450/2021 dalyvavo bendrovė, R. S., Ž. S. ir E. S., todėl yra ir antroji prejudicinio fakto konstatavimo sąlyga (abiejuose teismų procesuose turi dalyvauti tie patys proceso dalyviai). Tiek tyčinio bankroto bylos, tiek ir nagrinėjamos civilinės bylos nagrinėjimo dalyką sudarė tos pačios faktinės aplinkybės bei jų teisinis vertinimas, t. y., ar buvęs bendrovės vadovas ir vienintelis akcininkas E. S., priimdamas sprendimą paskirti ir išmokėti dividendus, pažeidė ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto reikalavimą bei atsiskaitymų eiliškumą (CK 6.9301 straipsnis), ir tai padarė veikdamas tyčia, sąmoningai siekdamas išvengti atsiskaitymo su bendrovės kreditoriais, padaryti jiems bei bendrovei žalos. Tai, kad tyčinio bankroto byloje buvo įrodinėjamos bei nustatinėjamos faktinės aplinkybės, susijusios su tuo, ar bendrovės bankrotas nebuvo nulemtas tyčinių jos vadovo veiksmų, savaime nereiškia, jog teismo nutartyse nustatytos faktinės aplinkybės negali būti laikomos prejudiciniais faktais nagrinėjamoje civilinėje byloje, sprendžiant dėl neva bendrovės vadovo neteisėtais veiksmais, priėmus sprendimą paskirti ir išmokėti dividendus, padarytos žalos atlyginimo. Kai bankroto pripažinimo tyčiniu byloje teismas konstatuoja vadovo neteisėtų veiksmų ir žalos nebuvimą, tokie teismo nustatyti faktai laikytini prejudiciniais ir civilinėje byloje dėl vadovo veiksmais padarytos žalos atlyginimo.
14.2. Tyčinio bankroto byloje priimtos teismų nutartys negali būti vertinamos kaip priimtos griežtesnės teisinės atsakomybės taikymo procese (baudžiamajame arba administracinių nusižengimų tyrimo procese). Nutartys priimtos išnagrinėjus civilinę bylą CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, todėl teismo nutartyse nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai santykiai yra prejudiciniai faktai kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvauja tie patys asmenys (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Priešingas aiškinimas būtų akivaizdus nihilizmas ir grubus civilinio proceso tikslų, įtvirtintų CPK 2 straipsnyje, be kita ko, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, paneigimas bei pažeidimas.
14.3. Atsakovo veiksmų teisėtumą bei jo, kaip buvusio bendrovės vadovo bei vienintelio akcininko, sąžiningumą, priimant sprendimą paskirti ir išmokėti dividendus bei juos išmokant, patvirtina įsiteisėjusiose teismų nutartyse nustatytos faktinės aplinkybės, kurias pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino prejudiciniais faktais. Apeliantė (ieškovė) nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei apeliaciniame skunde nepateikė jokių faktinių ir teisinių argumentų, kurie sudarytų pagrindą nevertinti įsiteisėjusiose teismų nutartyse nurodytų faktinių aplinkybių kaip prejudicinių faktų nagrinėjamoje civilinėje byloje. Įsiteisėjusiose nutartyse teismai, įvertinę faktines aplinkybes, padarė teisinę išvadą, kad atsakovas E. S., priimdamas sprendimą paskirti ir išmokėti dividendus bei juos išmokėdamas, nepažeidė nei CK 6.9301 straipsnio, nei ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto nuostatų ir bendrovės kreditorių teisių ir (arba) teisėtų interesų. Atsakovo nuomone, toks teisinis vertinimas neabejotinai yra reikšmingas ir nagrinėjamoje civilinėje byloje. Priešingu atveju egzistuotų dvi viena kitai prieštaraujančios teismų teisinės išvados dėl tų pačių faktinių aplinkybių teisinio vertinimo, tai neabejotinai atvertų kelią anksčiau priimtų ir įsiteisėjusių teismų nutarčių kvestionavimui, keltų pavojų teisiniam tikrumui, teisinių santykių šalių teisėtiems lūkesčiams ir civilinės apyvartos stabilumui.
14.4. Ieškovė (apeliantė), grįsdama ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo, turėjo įrodyti bendrovės turto vertes sprendimo paskirti ir išmokėti dividendus priėmimo metu (2019 m. balandžio 30 d.) ir dividendų išmokėjimo metu (2019 m. gegužės 22 d., 2019 m. liepos 16 d. ir 2019 m. spalio 16 d.), tačiau šių verčių niekaip neįrodinėjo ir neįrodė. Būtent ieškovei (apeliantei), teigiančiai, kad 2019 m. balandžio 30 d., 2019 m. gegužės 22 d., 2019 m. liepos 16 d. ir 2019 m. spalio 16 d. bendrovė neturėjo pakankamai turto atsiskaityti su kreditoriais, kyla pareiga įrodyti šią faktinę aplinkybę. Nepaisant to, ieškovė (apeliantė) nepateikė teismui jokių įrodymų dėl bendrovės turto vertės nurodytomis datomis, taip pat kad tuo metu bendrovės turimo turto nebūtų pakakę atsiskaityti su bendrovės kreditoriais. Bendrovės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais, be kita ko, nulėmė Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas. Ši faktinė aplinkybė yra itin reikšminga vertinant, ar sprendimo skirti ir išmokėti dividendus priėmimo metu (2019 m. balandžio 30 d.) ir dividendų išmokėjimo metu (2019 m. gegužės 22 d., 2019 m. liepos 16 d. ir 2019 m. spalio 16 d.) atsakovui E. S. objektyviai galėjo būti žinomos aplinkybės, nulėmusios bendrovės nemokumą.
14.5. Bendrovės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais, be kita ko, nulėmė ir trečiųjų asmenų R. S. ir Ž. S. veiksmai. Trečiųjų asmenų veiksmų lemiamą reikšmę bendrovės nemokumui yra konstatavęs ir Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. lapkričio 30 d. nutartyje, nurodydamas, jog bendrovė nemokumo būseną pasiekė tuo metu, kai bendrovės veikla buvo suvaržyta dėl antstolio, vykdant sprendimą, pritaikyto bendrovės turto arešto. Taigi bendrovės nemokumas sietinas su Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. sprendimo įsiteisėjimu 2020 m. gegužės 19 d.
14.6. Atsakovas dėjo visas pastangas, siekdamas išsaugoti bendrovės veiklą bei jos mokumą, todėl laikytinas sąžiningu bendrovės vadovu ir dalyviu, kuriam negali kilti civilinė atsakomybė.
14.7. Ieškovė (apeliantė) neva pažeistas bendrovės ir jos kreditorių teises pasirinko ginti remdamasi tiek atsakovo, kaip vienintelio bendrovės akcininko, deliktinės civilinės atsakomybės teisiniu pagrindu, numatytu CK 2.50 straipsnio 3 dalyje, tiek ir atsakovo, kaip bendrovės vadovo, civilinės atsakomybės teisiniu pagrindu, įtvirtintu CK 2.87 straipsnio 7 dalyje. Nors ieškinyje nurodomi ir kiti atsakovo neva padaryti neteisėti veiksmai (netinkamas apskaitos vedimas), tačiau dėl šių veiksmų ieškovė nereikalauja žalos atlyginimo, todėl teismas neprivalėjo nustatinėti papildomų faktinių aplinkybių, nesusijusių su ieškinio reikalavimu, ir jų teisiškai vertinti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo
16. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl ieškinio dalies, kuri buvo grindžiama ABĮ, CK 2.50, 6.263 ir 6.264 straipsnių nuostatomis, todėl pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies reikalavimą ir tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte.
17. CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatyta, kad absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti CPK 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. CPK 265 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas. CPK 270 straipsnio 5 dalyje nustatyta procesinė pareiga privalomai išspręsti visus byloje pareikštus reikalavimus. Reikalavimas šios normos prasme suprantamas kaip CPK 135 straipsnyje įtvirtintas ieškinio dalykas, kurį ieškovas turi nurodyti ieškinyje, t. y. ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas. Ieškinyje taip pat turi būti nurodytas faktinis ieškinio pagrindas. Ieškovo suformuluotas ieškinio dalykas ir jo nurodytas faktinis ieškinio pagrindas apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2006).
18. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė ieškinį, prašydama iš atsakovo E. S. priteisti 88 235,30 Eur nuostolių ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šį reikalavimą grindė aplinkybe, kad atsakovas, kaip vienintelis UAB „Sinkeris“ akcininkas, neteisėtai (pažeisdamas ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto nuostatas) sau paskyrė 88 235,30 Eur dydžio dividendus, kuriuos bendrovė jam išmokėjo (75 000 Eur išmokėta atsakovui, 13 235,30 Eur sumokėtas GPM), tai nulėmė UAB „Sinkeris“ 88 235,30 Eur dydžio turto sumažėjimą. Pirmosios instancijos teismas šį ieškinio reikalavimą išsprendė. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kiti šalių argumentai, kuriais grindžiamas ieškinio reikalavimas ir atsikirtimai į jį, nėra teisiškai reikšmingi ieškiniu pareikštam reikalavimui išspręsti, todėl išsamiau dėl jų nepasisakė. Ta aplinkybė, kad teismas neatsakė į visus ieškinyje išdėstytus argumentus, gali reikšti nepakankamą sprendimo motyvavimą, tačiau akivaizdu, jog byloje pareikštas reikalavimas – priteisti iš atsakovo 88 235,30 Eur nuostolių, grindžiamų neteisėtu dividendų gavimu, atlyginimą – yra išspęstas.
19. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nenustatyta, jog yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.
Dėl naujo įrodymo (ne)priėmimo apeliacinės instancijos teisme
20. Ieškovė su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-1292-343/2021 (teisminio proceso Nr. 2- 56- 3- 00415-2020-0) įvykusio 2021 m. spalio 7 d. teismo posėdžio garso įrašą. Ieškovės teigimu, nurodytame teismo posėdyje atsakovas paaiškino, kodėl jis nesiėmė priemonių tam, jog pasirengtų įvykdyti teismo sprendimą kreditorių R. S. bei Ž. S. reikalavimui patenkinti.
21. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
22. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė pirmosios instancijos teismui su dubliku pateikė garso įrašą ir prašė jį pridėti prie bylos. Pirmosios instancijos teismas 2022 m. gegužės 31 d. posėdyje išsprendė šį ieškovės prašymą – nurodytą įrodymą atsisakė priimti.
23. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinėje byloje Nr. B2- 1292-343/2021, kurioje buvo sprendžiama dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, atsakovo 2021 m. spalio 7 d. teismo posėdyje duoti paaiškinimai dėl to, kokių priemonių jis, kaip bendrovės vadovas, ėmėsi Kauno apygardos teismo sprendimui, priimtam civilinėje byloje Nr.e2-1038-945/2019, įvykdyti, nėra teisiškai reikšmingi apeliantės šioje byloje įrodinėjamoms aplinkybėms (kad atsakovui dividendai paskirti ir išmokėti pažeidžiant ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punktą) nustatyti. Kita vertus, nagrinėjamoje civilinėje byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose šalys išsamiai pasisakė dėl bendrovės ir kreditorių R. S. bei Ž. S. ginčo. Atsižvelgiant į tai, su apeliaciniu skundu apeliantės pateiktą įrodymą atsisakytina priimti, kaip stokojantį sąsajumo su nagrinėjamoje byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis (CPK 180, 314 straipsniai).
Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių ir šalių ginčo esmės
24. UAB „Sinkeris“ ir tretieji asmenys R. S. bei Ž. S. 2014 m. lapkričio 1 d. sudarė patalpų nuomos sutartį Nr. 2014/11, kuria UAB „Sinkeris“ buvo išnuomotos 545,41 kv. m bendrojo ploto negyvenamosios patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 0,1026 ha teritorija, esantys (duomenys neskelbtini). Nuomos sutarties 3.2.1 papunktyje nustatytas nuomos mokesčio dydis 2015 metais buvo kelis kartus keičiamas. Nuo 2015 m. spalio 1 d. nuomininkė įsipareigojo mokėti 5,3926 Eur už 1 kv. m nuomos mokestį per mėnesį arba 2 941,16 Eur (545,41 kv. m x 5,3926 Eur), kiekvienam bendraturčiui skaičiuojant 735,29 Eur sumą, iš kurios atėmus GPM (15 proc.) sumokama po 625 Eur. Būtent tokio dydžio mokestis R. S. ir Ž. S. buvo mokamas iki 2016 m. gegužės 20 d.
25. Atsakovas E. S. 2015 m. gruodžio 1 d. tapo bendrovės akcininku ir vadovu (Juridinių asmenų registro 2015 m. gruodžio 1 d. išrašas).
26. UAB „Sinkeris“ 2016 m. sausio 29 d. pateikė R. S. ir Ž. S. pasiūlymą sumažinti nuomos mokesčio dydį iki 3,10 Eur už 1 kv. m arba iki 359,28 Eur (po mokesčių) per mėnesį kiekvienam bendraturčiui. Pranešime nurodė, kad, nuomotojams nepriėmus pasiūlymo, nuomininkė UAB „Sinkeris“ atsisakys patalpų, pažymėtų indeksais (duomenys neskelbtini), kurių bendras plotas – 254,32 kv. m. R. S. ir Ž. S. pasiūlymo nepriėmė, UAB „Sinkeris“ 2016 m. vasario 19 d. raštu informavo nuomotojus apie vienašalį sutarties nutraukimą nuo 2016 m. gegužės 20 d. UAB „Sinkeris“ po 2016 m. gegužės 20 d. nustojo mokėti nuomos mokestį.
27. R. S. ir Ž. S. 2018 m. lapkričio 7 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti jiems solidariai iš UAB „Sinkeris“ 48 895,02 Eur nuostolių, kilusių dėl neteisėto patalpų naudojimo po nuomos sutarties nutraukimo, atlyginimą, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Kauno apygardos teismas 2019 m. birželio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1038-945/2019 ieškinį patenkino iš dalies: R. S. ir Ž. S. solidariai priteisė iš UAB „Sinkeris“ 37 685,94 Eur nuostolių atlyginimą, 2 542,91 Eur palūkanas, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (40 228,85 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. lapkričio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Sprendimas įsiteisėjo 2020 m. gegužės 19 d., peržiūrėjus jį apeliacine tvarka.
28. Vienintelio akcininko 2019 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. 2019/1 nuspręsta atsakovui skirti ir išmokėti 88 235,30 Eur dividendų.
29. Iš UAB „Sinkeris“ kasos atsakovui 2019 m. gegužės 22 d. išmokėta 45 000 Eur, 2019 m. liepos 16 d. – 15 000 Eur, 2019 m. spalio 16 d. – 15 000 Eur dividendų. Bendrovė 13 235,30 Eur sumą pervedė VMI prie FM kaip už dividendus mokėtiną GPM.
30. Kauno apygardos teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartimi UAB „Sinkeris“ iškelta bankroto byla.
31. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis tuo, kad civilinėje byloje dėl UAB „Sinkeris“ bankroto pripažinimo tyčiniu priimtose Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartyje Nr. B2-1292-343/2021 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nutartyje Nr. 2-1343-450/2021 nustatyta, jog dividendų paskyrimo ir išmokėjimo metu UAB „Sinkeris“ buvo moki, o tretieji asmenys R. S. ir Ž. S. tuo metu neturėjo į bendrovę neginčijamos ir vykdytinos reikalavimo teisės sumokėti nuostolių atlyginimą, todėl nebuvo pažeistas nei CK 6.9301 straipsnis, nustatantis atsiskaitymų eiliškumą, nei ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punktas, įtvirtinantis draudimą visuotiniam akcininkų susirinkimui priimti sprendimą skirti ir išmokėti dividendus, jeigu įmonė turi neįvykdytų prievolių, kurių terminai yra suėję iki sprendimo priėmimo, atmetė ieškinį.
Dėl faktų, nustatytų civilinėje byloje dėl UAB „Sinkeris“ bankroto pripažinimo tyčiniu, prejudicinės galios, sprendžiant bendrovės vienintelio akcininko ir vadovo civilinės atsakomybės, grindžiamos neteisėtu dividendų skyrimu ir išmokėjimu, klausimą
32. Apeliantė (ieškovė) apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi kaip prejudiciniais faktais Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-1292-343/2021 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1343-450/2021 nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis teisinėmis išvadomis. Apeliantės nuomone, teismų pasisakymas dėl teisės normų, nesusijusių su tyčinio bankroto sąvokos aiškinimu, nėra privalomi kitose civilinėse bylose ir savaime nėra prejudiciniai faktai.
33. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius.
34. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019 39 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
35. Kasacinio teismo jurisprudencijoje yra pabrėžiama, kad teismas, siekdamas nagrinėjamoje byloje vadovautis kitoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, įrodymų vertinimo procese turi analizuoti, koks yra prejudicinio fakto turinys ir kokia jo reikšmė nagrinėjamoje byloje pareikštam reikalavimui, jo tinkamam išsprendimui (tenkinimui ar atmetimui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-969/2021, 50 punktas). Tai darydamas teismas, be kita ko, turi atsižvelgti į tai, ar įsiteisėjusiame teismo procesiniame sprendime esantis teiginys, kuriuo kaip prejudiciniu faktu remiasi ginčo šalis, pagal savo turinį yra teismo nustatyta faktinė aplinkybė (faktas), ar byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisinis įvertinimas. Pažymėtina, kad, kitaip nei teismo įsiteisėjusiu sprendimu nustatyta faktinė aplinkybė, kuri, remiantis CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatomis, kitoje byloje, kurioje dalyvauja tie patys asmenys, nebegali būti iš naujo nustatoma ir ginčijama, teismo nustatytos faktinės aplinkybės teisinis vertinimas gali skirtis, priklausomai nuo konkrečios bylos nagrinėjimo dalyko ir konkrečioje byloje taikytinų teisės normų turinio, t. y. ta pati teismo nustatytų faktų sudėtis gali būti pripažinta pažeidimu pagal vienoje byloje taikytinas teisės normas, tačiau tokiu nebūti pripažinta pagal teisės normas, taikytinas kitoje civilinėje byloje. Pagal CPK 279 straipsnio 4 dalį įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė ir galutinio teismo sprendimo (lot. res judicata) galia netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-823/2022 33 punktas).
36. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Kauno apygardos teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. B2-1292-343/2021 pagal pareiškėjų (kreditorių bankroto byloje) R. S., Ž. S. pareiškimą dėl UAB „Sinkeris“ bankroto pripažinimo tyčiniu, joje priimta 2021 m. spalio 14 d. nutartis, kuria pareiškimas atmestas, teismui priėjus prie išvados, kad nėra pagrindo pripažinti, jog bendrovės nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jos valdymo ir (ar) bendrovės vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus; pareiškėjai neįrodė, kad: 1) buvo priimti bendrovei ekonomiškai nenaudingi sprendimai, kurių pagrindu buvo atlikti CK 6.9301 straipsnio nuostatas pažeidžiantys atsiskaitymai; 2) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai; 3) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje. Pirmosios instancijos teismo nutartis, peržiūrėjus ją apeliacine tvarka, palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1343-450/2021.
37. Nurodytoje civilinėje byloje pareiškimas UAB „Sinkeris“ bankrotą pripažinti tyčiniu, be kita ko, buvo grindžiamas aplinkybe, kad suinteresuotam asmeniui E. S. (atsakovui nagrinėjamoje byloje) 2019 metais buvo skirti ir išmokėti 88 235,30 Eur dydžio dividendai (75 000 Eur išmokėta akcininkui, o 13 235,30 Eur sumokėta VMI prie FM kaip GPM). Ši aplinkybė buvo susieta su vienu iš įstatyme įtvirtintų tyčinio bankroto požymių – priimti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi bendrovei sprendimai, turtas perleistas negaunant ekvivalentiškos vertės, pažeistas CK 6.9301 straipsnyje nustatytas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas. Tyčinio bankroto bylą nagrinėję teismai dividendų skyrimo ir išmokėjimo aplinkybes vertino tuo aspektu, ar nurodytais veiksmais bendrovė (ne)buvo sąmoningai vedama prie bankroto arba dar labiau tyčia (ne)buvo bloginama jau nemokios bendrovės padėtis. Taigi dividendų išmokėjimo aplinkybės buvo tiriamos ir vertinamos tyčinio bankroto instituto taikymo aspektu. Nors teismai pasisakė ir dėl dividendų išmokėjimo atitikties ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto nuostatoms, tačiau šių nuostatų taikymas nepateko į bylos dėl UAB „Sinkeris“ bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo dalyką, nes, jau nurodyta, dividendų išmokėjimas buvo vertinamas sąmoningai blogo bendrovės valdymo (priimant ekonomiškai nenaudingą bendrovei sprendimą, pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintą atsiskaitymų eiliškumą) bei nurodytų veiksmų priežastinio ryšio su bendrovės nemokumu (bankrotu) aspektu. Tai patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1343-450/2021 39 punkte išdėstyti motyvai, kad vien dividendų išmokėjimo pareiškėjų nurodytomis sąlygomis nepakanka tam, jog būtų konstatuota, kad UAB „Sinkeris“ nemokumo atveju yra tyčinis bankrotas, nes nėra aplinkybių, kurios pagal dividendų skyrimo ir išmokėjimo metu galiojusio ĮBĮ 2 straipsnio 12 punktą atitiktų tyčinio bankroto apibrėžtį, t. y. kad šiuo atveju bendrovės nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog jų išmokėjimas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad atskiri tyčinio bankroto požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, jog įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia.
38. Nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas dėl civilinės atsakomybės atsakovui taikymo, įrodinėjant tai, kad jis, būdamas vienintelis UAB „Sinkeris“ akcininkas, 2019 m. balandžio 30 d. sprendimą skirti ir išmokėti sau 88 235,30 Eur dydžio dividendus priėmė pažeisdamas ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtintą imperatyvų draudimą, todėl neteisėtai gautą dividendų sumą privalo grąžinti bendrovei. Taigi šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas (nustatytinų faktinių aplinkybių visuma) skiriasi nuo civilinės bylos, kurioje buvo sprendžiamas UAB „Sinkeris“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas, nagrinėjimo dalyko.
39. Pirmosios instancijos teismas prejudiciniais faktais laikė tokias civilinėje byloje dėl UAB „Sinkeris“ bankroto pripažinimo tyčiniu byloje nustatytas aplinkybes ir teismų padarytas išvadas: 1) bendrovė 2019 m. buvo moki; 2) Kauno apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1038-945/2019 dėl nuostolių, susijusių su negyvenamųjų patalpų nuomos teisiniais santykiais, priteisimo R. S. ir Ž. S. įsiteisėjo 2020 m. gegužės 19 d., ir tik įsiteisėjus šiam sprendimui nurodyti kreditoriai įgijo reikalavimo teisę į bendrovę; 3) dividendų išmokėjimo atsakovui metu R. S. ir Ž. S. į bendrovę neturėjo neginčijamos ir vykdytinos reikalavimo teisės sumokėti nuostolių atlyginimą, todėl nebuvo pažeistas nei CK 6.9301 straipsnis, nustatantis atsiskaitymų eiliškumą, nei ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punktas, įtvirtinantis draudimą visuotiniam akcininkų susirinkimui priimti sprendimą skirti ir išmokėti dividendus, jeigu įmonė turi neįvykdytų prievolių, kurių terminai yra suėję iki sprendimo priėmimo.
40. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatomis, šios nutarties 34, 35 punktuose aptarta jas aiškinančia kasacinio teismo praktika, nutarties 37 punkte išdėstytais argumentais, prieina prie išvados, kad nagrinėjamoje byloje prejudiciniais faktais laikytinos civilinėje byloje dėl UAB „Sinkeris“ bankroto pripažinimo tyčiniu nustatytos faktinės aplinkybės (pvz., kad bendrovė 2019 m. gruodžio 31 d. buvo moki), tuo tarpu nustatytų aplinkybių teisinis vertinimas, sprendžiant bendrovės pripažinimo tyčiniu klausimą šio teisės instituto normų taikymo aspektu, neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje kilusiam ginčui dėl atsakovo, kaip bendrovės vienintelio akcininko ir buvusio vadovo, civilinės atsakomybės, grindžiamos neteisėtu dividendų skyrimu ir išmokėjimu, išspręsti. Dėl to nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas turėjo savarankiškai nustatinėti, ar yra būtinos civilinės atsakomybės sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti.
41. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo rėmėsi kaip prejudiciniais faktais civilinę bylą nagrinėjusių teismų išvadomis dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių teisinio kvalifikavimo, kuris atliktas tyčinio bankroto institutą reglamentuojančių normų aspektu, ir savarankiškai neįvertino ieškovės argumentų dėl atsakovo civilinės atsakomybės, grindžiamos dividendų skyrimu ir išmokėjimu pažeidžiant ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto normą, sąlygų, nors tik ištyręs bei įvertinęs nagrinėjamoje byloje esančių įrodymų visumą galėjo daryti išvadas apie įrodinėjamų civilinės atsakomybės sąlygų buvimą ar nebuvimą. Šie pirmosios instancijos teismo padaryti proceso teisės normų pažeidimai ištaisytini apeliacinės instancijos teisme.
Dėl bendrovės akcininko (dalyvio) ir vadovo (valdymo organo) civilinės atsakomybės bei jos įrodinėjimo
42. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvio ir vadovo atsakomybės pagrindai skiriasi, nes skirtinga jų teisinė padėtis. Skirtingas dalyvių ir valdymo organų narių statusas bei faktiškai atliekamos funkcijos lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais, atitinkamai pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį ir 2.87 straipsnio 7 dalį. Dalyvio ir vadovo padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis ir kompetencija. Dalyvis per se (savaime) nėra juridinio asmens organas ir neturi įstatyme nustatytų pareigų bendrovei, išskyrus pareigą apmokėti įstatinį kapitalą, akcininkų susirinkime jis gali balsuoti, vadovaudamasis savo interesais, jam galioja tik draudimas piktnaudžiauti ribota atsakomybe pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį. Dalyvis taip pat yra ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo narys. Tačiau dalyvių susirinkimas, skirtingai nei vadovas, nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų, jam taip pat draudžiama perimti valdymo funkciją (ABĮ 20 straipsnio 2 dalis). Vadovas, priešingai, yra bendrovės valdymo organas ir yra saistomas pareigų, reglamentuotų Lietuvos Respublikos darbo kodekse, CK, ABĮ ir kitų įstatymų bei lydimųjų teisės aktų nuostatų, bendrovės įstatų, pareiginių nuostatų, todėl privalo derinti visų juridinio asmens interesų grupių (akcininkų, darbuotojų, o kai bendrovei kyla nemokumo pavojus – ir kreditorių) interesus ir ši jo pareiga nedeleguotina (CK 2.87 straipsnis, ABĮ 20 straipsnio 2 dalis, 19 straipsnio 6 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014).
43. Juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 straipsnis), ir šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo nario atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Kitaip nei valdymo organo, juridinio asmens dalyvio (CK 2.45 straipsnis) interesai ne visada privalo sutapti su paties juridinio asmens interesais, todėl juridinio asmens dalyvio veiksmų vertinimui netaikomas CK 2.87 straipsnis, t. y. dalyvis neturi fiduciarinių pareigų bendrovei. Atsižvelgiant į valdymo organo ir dalyvio funkcijų skirtingumą, civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Individualiu atveju būtina įvertinti, ar dalyvis atliko veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jo, kaip dalyvio, kompetencijai, bet būdingi vadovui; tada jam atsakomybė taikytina kaip faktiniam vadovui ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014).
44. Bendrovės akcininko civilinei deliktinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, turėtų atsakovas, t. y. bendrovės akcininkas.
Dėl bendrovės vienintelio akcininko veiksmų, priimant sprendimą skirti ir išmokėti dividendus, teisėtumo ir dėl to kilusios žalos
45. Įrodinėdama atsakovo neteisėtus veiksmus, apeliantė (ieškovė) nagrinėjamoje byloje remiasi tuo, kad 2019 m. balandžio 30 d. sprendimo skirti ir išmokėti 88 235,30 Eur dydžio dividendus priėmimo metu atsakovas žinojo, jog bendrovė turės atsiskaityti su kreditoriais R. S. ir Ž. S., todėl, priimdamas sprendimą skirti ir išmokėti sau dividendus, pažeidė imperatyvias ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto nuostatas. Apeliantės įsitikinimu, nurodyti atsakovo veiksmai yra neteisėti, dėl jų bendrovė patyrė žalą, kurią atsakovas, kaip už šiuos veiksmus atsakingas asmuo, turi atlyginti.
46. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad R. S. ir Ž. S. reikalavimo teisę į bendrovę įgijo, t. y. bendrovės kreditoriais tapo, tik 2020 m. gegužės 19 d., kai įsiteisėjo Kauno apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1038-945/2019 dėl nuostolių priteisimo; bendrovei išmokant atsakovui dividendus (2019 m. gegužės 22 d., 2019 m. liepos 16 d. ir 2019 m. spalio 16 d.), R. S. ir Ž. S. neturėjo neginčijamos ir vykdytinos reikalavimo teisės dėl nuostolių atlyginimo į bendrovę, todėl nebuvo pažeistas nei CK 6.9301 straipsnis, nustatantis atsiskaitymų eiliškumą, nei ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punktas, įtvirtinantis draudimą visuotiniam akcininkų susirinkimui priimti sprendimą skirti ir išmokėti dividendus, jeigu įmonė turi neįvykdytų prievolių, kurių terminai yra suėję iki sprendimo priėmimo.
47. Apeliantė (ieškovė), nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, apeliaciniame skunde teigia, kad sprendimo skirti ir išmokėti dividendus priėmimo metu bendrovė kreditoriams R. S. ir Ž. S. turėjo neįvykdytų prievolių, kurių terminai suėjo 2018 m. lapkričio 8 d.
48. ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti sprendimo skirti ir išmokėti dividendus, jeigu bendrovė turi neįvykdytų prievolių, kurių terminai yra suėję iki sprendimo priėmimo.
49. Kasacinio teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad įmonė steigiama tam tikrai veiklai vykdyti, todėl jos akcininkai yra tiesiogiai suinteresuoti sėkminga jos veikla ir plėtra, nes tai jiems sukuria sąlygas gauti didesnės apimties įmonės pelno dalį (dividendą). Atsižvelgiant į tai, kad dividendas yra įmonės pelno dalis, t. y. akcininko teisė į dividendus įgyvendinama į akcinėje bendrovėje sukurtą pridėtinės vertės dalį, tai dividendas ir turi būti mokamas tais atvejais, kai įmonės veikla yra stabili, pelno dalies paskirstymas neturi pažeisti bendrovės kreditorių interesų. Vienas iš įmonės stabilumo vertinimo kriterijų – jos galėjimas atsiskaityti su kreditoriais. Nors po sprendimo skirti ir išmokėti dividendus priėmimo akcininkai patys tampa bendrovės kreditoriais, tačiau pirmenybė yra teikiama bendrovės kreditoriaus teisei gauti savo reikalavimo patenkinimą iš bendrovės prieš bendrovės akcininko turtinę teisę gauti bendrovės pelno dalį (dividendą). Dėl šios priežasties negali būti pateisinama situacija, kai, esant neįvykdytiems bendrovės piniginiams įsipareigojimams kitiems kreditoriams pagal prievoles, kurių įvykdymo terminai suėję, bendrovės akcininkai priimtų sprendimą skirti ir išmokėti dividendus, paneigdami prioritetines kreditorių teises. Tokia išvada išplaukia iš ABĮ 59 straipsnio 6 dalies nuostatos ir dividendų paskirties – paskirstyti pridedamosios vertės dalį, nes dividendams paskirstoma ta dalis, kuri lieka atsiskaičius su kreditoriais nustatytu laiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-506-695/2015).
50. Apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje jau nurodė, kad civilinėje byloje dėl UAB „Sinkeris“ bankroto pripažinimo tyčiniu nustatyta aplinkybė, jog bendrovė 2019 metais buvo moki, turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje. Kartu pažymėtina tai, kad kasacinio teismo, aiškinant ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto nuostatas, yra nurodyta, jog toks reglamentavimas, kai draudžiama priimti sprendimą dėl dividendų skyrimo ir išmokėjimo neatsiskaičius su kreditoriais, rodo, kad siekiama paveikti akcinės bendrovės kaip skolininko veiksmus, jog sprendimo dėl dividendų skyrimo ir išmokėjimo priėmimo metu nebūtų pradelstų įsiskolinimų. Tačiau ši nuostata nereikalauja įsiskolinimų pagal pradelstas prievoles sieti su įsiskolinimo kreditoriams laipsniu ar įmonės valdomo turto apimtimi. Ja nereikalaujama, kad dėl sprendimo skirti ir išmokėti dividendus priėmimo susidarytų, galėtų susidaryti ar būtų aiškiai numatoma nemokumo situacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-506-695/2015).
51. Taigi civilinėje byloje dėl UAB „Sinkeris“ bankroto pripažinimo tyčiniu nustatyta aplinkybė, kad bendrovė 2019 metais buvo moki, savaime nepatvirtina, jog atsakovo, kaip vienintelio bendrovės akcininko, sprendimas skirti ir išmokėti dividendus nepažeidė ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto. Nagrinėjamu atveju teisiškai reikšminga nustatyti, ar sprendimo skirti dividendus priėmimo metu (2019 m. balandžio 30 d.) bendrovė turėjo neįvykdytų kreditoriams prievolių, kurių terminai buvo suėję iki šio sprendimo priėmimo.
52. Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), Kauno apygardos teismas 2020 m. spalio 19 d. nutartimi LUAB „Sinkeris“ bankroto byloje patvirtino R. S. ir Ž. S. bendrą 71 702,95 Eur dydžio finansinį reikalavimą, kurio faktinis pagrindas yra aplinkybės, kad bendrovė po nuomos sutarties nutraukimo nuo 2016 m. gegužės 20 d. toliau naudojosi patalpomis ir iki 2020 m. negrąžino nuomotojams jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančios patalpų bei žemės sklypo dalies.
53. Kauno apygardos teismas 2019 m. birželio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1038-945/2019 ieškovams R. S. ir Ž. S. solidariai priteisė iš UAB „Sinkeris“ 37 685,94 Eur nuostolių atlyginimą (už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2018 m. spalio 31 d.), 2 542,91 Eur palūkanas, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (40 228,85 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. lapkričio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas sprendime nurodė, kad pagal sutartį faktiškai perduotų UAB „Sinkeris“ patalpų plotas buvo 540,11 kv. m; pasibaigus nuomos santykiams, bendrovė faktiškai neįvykdė pareigos grąžinti 463,88 kv. m ploto patalpų; R. S. ir Ž. S., kaip 1/2 dalies bendraturčiai, gali pretenduoti į 1 250,76 Eur (2 501,52 Eur : 2) per mėnesį sumą arba 36 715,86 Eur už visą ginčo laikotarpį (1 250,76 Eur : 31 d. x 11 d. už 2016 m. gegužės mėn. + 1 250,76 Eur x 29 mėn. už laikotarpį nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d.). Šį pirmosios instancijos teismo sprendimą Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. gegužės 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-354-302/2020 paliko nepakeistą. 2020 m. gegužės 26 d. išduotas vykdomasis dokumentas (vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini)).
54. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą yra teisės į žalos atlyginimą apgynimas, todėl nėra jokio teisinio pagrindo daryti išvadą, jog žalos atlyginimo prievolė skolininkui atsiranda nuo jos konstatavimo įsiteisėjusiu teismo sprendimu momento. Tais atvejais, kai vyksta ginčas teisme dėl žalos atlyginimo priteisimo, šio ginčo išsprendimas gali būti reikšmingas skolininko nesąžiningumo prezumpcijai paneigti byloje pagal kreditoriaus pareikštą actio Pauliana (pavyzdžiui, skolininkas nežinojo apie prievolę iki tol, kol nebuvo kreiptasi į teismą dėl žalos atlyginimo, arba klydo dėl atsakomybės apimties ir kt.), tačiau tokios aplinkybės nesudaro teismui pagrindo konstatuoti, kad žalos atlyginimo prievolė (kartu ir kreditoriaus reikalavimo teisė) apskritai neegzistavo iki tol, kol nebuvo priimtas ir neįsiteisėjo teismo sprendimas, kuriuo kreditoriui iš skolininko priteistas žalos atlyginimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K- 3-392/2011; 2012 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012; 2019 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-469/2019).
55. Pagal CK 6.53 straipsnio, reglamentuojančio prievolių įvykdymo terminus, nuostatas, jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas arba apibrėžtas reikalavimo ją įvykdyti momentu, tai kreditorius turi teisę bet kada pareikalauti ją įvykdyti, o skolininkas turi teisę bet kada ją įvykdyti (1 dalis); prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, išskyrus atvejus, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę aiškus kitoks prievolės įvykdymo terminas (2 dalis).
56. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1038-945/2019 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-354-302/2020 nustatytos aplinkybės, jog kreditorių R. S. ir Ž. S. nuostoliai atsirado laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės mėn. iki 2018 m. spalio 31 d., kai UAB „Sinkeris“ po nuomos sutarties nutraukimo neatlaisvino ir neperdavė jiems nuosavybės teise priklausančių patalpų dalies, o šių nuostolių suma 2018 m. spalio 31 d. buvo 37 685,94 Eur. Šios aplinkybės yra prejudiciniai faktai nagrinėjamoje byloje, nes civilinėje byloje, kurioje priimti nurodyti teismų procesiniai sprendimai, dalyvavo tie patys asmenys, kaip ir nagrinėjamoje byloje, o aplinkybės, susijusios su kreditorių R. S. ir Ž. S. reikalavimo teise į UAB „Sinkeris“ bei šios teisės apimtimi (nuostolių dydžiu), buvo tos bylos nagrinėjimo dalykas (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad UAB „Sinkeris“ 2018 m. spalio 31 d. turėjo 37 685,94 Eur dydžio neįvykdytą piniginę prievolę.
57. Kauno apygardos teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-1038-945/2019 duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), dėl nuostolių, grindžiamų neteisėtu patalpų naudojimu po nuomos sutarties nutraukimo, atlyginimo kreditoriai R. S. ir Ž. S. į teismą su ieškiniu kreipėsi 2018 m. lapkričio 7 d. Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. sprendime, be kita ko, nustatyta, kad nuomos sutarties nutraukimo metu (2016 m. gegužės mėn.) tarp bendraturčių (E. S., R. S. ir Ž. S.) buvo kilęs konfliktas; E. S., būdamas UAB „Sinkeris“ direktorius, nenorėdamas, kad jo valdoma bendrovė mokėtų nuomos mokestį R. S. ir Ž. S., inicijavo sutarties nutraukimą; R. S. ir Ž. S. kelis kartus pareikalavo atlaisvinti patalpas, akcentuodami, kad patalpų neperdavimas bus vertinamas kaip sukuriantis pareigą UAB „Sinkeris“ mokėti nuomos mokestį; po tokių aiškiai išreikštų pretenzijų negalėjo likti jokių abejonių, kad pašlijus tarpusavio santykiams yra būtinas tinkamas sutartinių santykių įforminimas; kad turtas nebuvo perduotas R. S. ir Ž. S., patvirtina ne tik patalpų perdavimo–priėmimo akto nebuvimas, bet ir pačios atsakovės parengto 2016 m. gegužės 20 d. rašto turinys, kuriame nurodyta, jog, UAB „Sinkeris“ naudojantis R. S. ir Ž. S. priklausančia patalpų dalimi, visų patalpų perdavimas jiems nėra galimas; nauju (panaudos) pagrindu patalpomis UAB „Sinkeris“ galėjo naudotis tik esant visų bendraturčių pritarimui, todėl nutraukusi sutartį privalėjo atlaisvinti visas patalpas, o to nepadarydama pažeidė R. S. ir Ž. S. teises. Panaudos sutarties sudarymą teismas įvertino kaip subjektyvų, savanaudišką siekį išsaugoti teisę naudotis veiklai vykdyti reikalingomis patalpomis, išvengiant finansinių prievolių R. S. ir Ž. S..
58. Pažymėtina tai, kad atsakovas, būdamas UAB „Sinkeris“ vadovas, vienašališkai nutraukęs nuomos sutartį nuo 2016 m. gegužės 20 d., negalėjo nežinoti, jog tokiu atveju nuomininkas turi pareigą grąžinti patalpas nuomotojui (tokia nuomininko pareiga įtvirtinta tiek nuomos sutartyje, tiek CK 6.499 straipsnio 1 dalyje), be to, kad tolesnis naudojimasis patalpomis be teisinio pagrindo yra neteisėtas ir sukelia CK 6.499 straipsnio 2–3 dalyse nurodytas pasekmes – tiek turto negrąžinimo, tiek ir jo pavėluoto grąžinimo atveju nuomininkas turi sumokėti nuomos mokestį ir atlyginti kitus nuomotojo nuostolius. Iki nuomotojų R. S. ir Ž. S. 2018 m. lapkričio 7 d. ieškinio pareiškimo UAB „Sinkeris“, kurios vadovas buvo atsakovas, nesumokėjo kreditorių reikalaujamo nuomos mokesčio už naudojimąsi patalpomis po nuomos sutarties nutraukimo, nusprendė jo nemokėti tol, kol kreditoriai neišreikalaus jo teismo tvarka.
59. Esant tokioms aplinkybėms, vadovaujantis pirmiau aptarta kasacinio teismo praktika, nėra pagrįsta teigti, kad vienintelio UAB „Sinkeris“ akcininko (atsakovo) sprendimo skirti ir išmokėti dividendus priėmimo metu (2019 m. balandžio 30 d.) bei jų išmokėjimo atsakovui metu (2019 m. gegužės 22 d., 2019 m. liepos 16 d. ir 2019 m. spalio 16 d.) bendrovė neturėjo neįvykdytų prievolių, kurių terminai buvo suėję – įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1038-945/2019 konstatuota, kad po nuomos sutarties nutraukimo 2016 m. gegužės 20 d. UAB „Sinkeris“ turėjo prievolę atlyginti nuostolius, kilusius dėl neteisėto naudojimosi patalpomis po nuomos sutarties nutraukimo, ir 2018 m. spalio 31 d. šios prievolės suma buvo 37 685,94 Eur. Atsakovas, būdamas bendrovės vadovas bei vienintelis akcininkas, neabejotinai žinojo apie nurodytą kreditorių reikalavimą, nes dėl jo 2018 m. lapkričio 7 d. kreiptasi su ieškiniu į teismą. Kreditorių kreipimasis į teismą 2018 m. lapkričio 7 d. su ieškiniu, reikalaujant priteisti iš UAB „Sinkeris“ nuostolius, kilusius dėl neteisėto naudojimosi patalpomis po nuomos sutarties nutraukimo, savo esme atitinka reikalavimą įvykdyti prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, ir tokiu atveju skolininkas prievolę įvykdyti privalo per septynias dienas nuo pareikalavimo dienos (CK 6.53 straipsnio 1, 2 dalys). Nagrinėjamu atveju UAB „Sinkeris“, 2018 m. lapkričio 12 d. gavusi kreditorių pareikštą ieškinį (CPK 179 straipsnio 3 dalis), per septynias dienas neįvykdė prievolės atlyginti nuostolius, kilusius laikotarpiu nuo 2016 m gegužės 20 d. iki 2018 m. spalio 31 d., taigi nuo 2018 m. lapkričio 20 d. turėjo ne mažesnę kaip 37 685,94 Eur dydžio pradelstą prievolę.
60. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negali būti toleruojama situacija, kai dividendų išmokėjimo teisėtumą, apeinant ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtintą imperatyvą, siekiama pateisinti tuo, kad reikalavimą dėl nuostolių, grindžiamų neteisėtu nuomoto daikto naudojimu po nuomos sutarties nutraukimo, atlyginimo akcininkas, priėmęs sprendimą skirti ir išmokėti dividendus, bei juos išmokėjęs juridinis asmuo laikė nepagrįstais, todėl tol, kol nuostolių atlyginimas nebuvo priteistas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, vertino, kad nebuvo piniginės prievolės (atlyginti nuostolius), kurios terminas suėjęs. Pripažinus pagrįsta tokią poziciją, būtų galima paneigti iš esmės visus pradelstus įsipareigojimus kreditoriams, teigiant, kad tol, kol dėl jų nėra priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo, tokių įsipareigojimų apskritai nėra, ir taip nepagrįstai pateisinti dividendų išmokėjimą akcininkams, nepaisant to, kad bendrovė turi neįvykdytų piniginių prievolių kreditoriams. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad paprastai prievolės atsiranda dėl fizinių ar juridinių asmenų atliktų veiksmų, o ne teismo sprendimų pagrindu.
61. Apibendrinant nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus darytina išvada, jog atsakovas, žinodamas (turėdamas žinoti), kad jo vadovaujama UAB „Sinkeris“ turi neįvykdytų piniginių prievolių kreditoriams (patalpų, naudojamų bendrovės veiklai, savininkams), kurių įvykdymo pareikalauta 2018 m. lapkričio 7 d. paduotu ieškiniu, veikdamas kaip vienintelis bendrovės akcininkas, 2019 m. balandžio 30 d. priėmė sprendimą skirti ir išmokėti sau 88 235,30 Eur dividendų, pažeisdamas ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtintą draudimą. Toks atsakovo elgesys įrodo jo neteisėtus veiksmus, kaip būtinąją civilinės atsakomybės sąlygą (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Dėl šio neteisėto sprendimo atsakovo gauta dividendų suma nagrinėjamo ginčo atveju kvalifikuotina kaip bendrovei padaryta žala, nes bendrovė neteko turto (piniginių lėšų), reikalingo (-ų) atsiskaityti su kreditoriais, kurių prievolių įvykdymo terminai buvo suėję sprendimo skirti dividendus priėmimo metu (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Tarp nurodytų atsakovo neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos yra pakankamas tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys, nes tuo atveju, jeigu atsakovas, būdamas vienintelis bendrovės akcininkas, nebūtų priėmęs ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtintą draudimą pažeidžiančio sprendimo skirti dividendus, šie nebūtų išmokėti ir įvardyta žala nebūtų atsiradusi (CK 6.247 straipsnis). Atsakovas nepaneigė jo kaltės prezumpcijos, t. y. nepaneigė byloje nustatytų aplinkybių, kad, priimdamas 2019 m. balandžio 30 d. sprendimą, jis, būdamas, tiek vienintelis bendrovės akcininkas, tiek ir jos vadovas, žinojo (turėjo žinoti), jog bendrovė turi neįvykdytų prievolių kreditoriams už neteisėtą naudojimąsi patalpomis po nuomos sutarties nutraukimo 2016 m. gegužės 20 d., todėl sprendimas skirti dividendus pažeidžia ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtintą imperatyvą (CK 6.248 straipsnio 1, 3 dalys).
62. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovo nurodyti argumentai, kad tiek sprendimo skirti ir išmokėti dividendus priėmimo metu, tiek išmokėjus dividendus bendrovė turėjo pakankamai turto atsiskaityti su kreditoriais, taip pat kad jis dėjo visas pastangas išsaugoti bendrovės veiklą ir mokumą, atmestini kaip deklaratyvūs, nepagrįsti konkrečiais duomenimis, iš kurių būtų galima spręsti apie realią, o ne tik balanse nurodytą, bendrovės turto vertę (CPK 12, 178 straipsniai). Nors, pasak atsakovo, bendrovė po dividendų išmokėjimo turėjo pakankamai turto, tačiau bylos duomenys rodo, kad ji taip ir neatsiskaitė su kreditoriais, kai 2020 m. gegužės 19 d. įsiteisėjo Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1038-945/2019 dėl nuostolių priteisimo. Be to, pats atsakovas jau 2020 m. liepos 30 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Dėl atsakovo argumentų, kad negalėjimą atsiskaityti, be kita ko, nulėmė valstybėje paskelbtas karantinas, atkreiptinas dėmesys į tai, jog karantinas paskelbtas 2020 m. kovo 16 d., taigi vos prieš du mėnesius iki teismo sprendimo priteisti nuostolius įsiteisėjimo.
63. Apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad yra nustatytos visos būtinos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės ieškinį atsakovui dėl žalos, grindžiamos neteisėtu dividendų gavimu, atlyginimo priteisimo.
Dėl priteistino žalos (nuostolių) dydžio
64. Ieškovė pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo 88 235,30 Eur dydžio nuostolių atlyginimą. Šią nuostolių sumą sudaro atsakovui išmokėta dividendų suma (75 000 Eur) ir bendrovės už atsakovą sumokėtas GPM (13 235,30 Eur).
65. Pažymėtina tai, kad dividendai priskiriami A klasės pajamoms, todėl mokesčius valstybei už nurodytų pajamų sumą privalomai deklaruoja ir sumoka šias pajamas išmokantis asmuo, nagrinėjamu atveju – bendrovė (Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22 straipsnis, 23 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 2 dalies 17 punktą, mokesčių mokėtojas yra asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį. Mokesčių mokėtoju pagal MAĮ laikomas ir mokestį išskaičiuojantis asmuo, tai yra MAĮ nuostatos nurodytam asmeniui taikomos taip pat, kaip ir mokesčių mokėtojui, išskyrus įstatyme tiesiogiai numatytus specialius atvejus.
66. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas faktiškai gavo 75 000 Eur dividendų sumą, nėra pagrindo priteisti iš jo didesnį už šią sumą nuostolių atlyginimą. Vien aplinkybė, kad dividendai išmokėti atsakovo neteisėto sprendimo pagrindu, nereiškia, kad atsakovas turi grąžinti ieškovei GPM, kurį bendrovė sumokėjo valstybei. Pagal MAĮ 87 straipsnio 5 dalį mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka po permokėtų mokesčių sumų įskaitymo šio straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse nustatyta tvarka, grąžinamos mokesčių mokėtojo prašymu. Nagrinėjamu atveju GPM mokėtojas buvo mokestį išskaičiuojantis asmuo – bendrovė, todėl būtent ji pagal MAĮ turėtų teisę kreiptis dėl tokios permokos grąžinimo. Taigi ieškinio dalis dėl 13 235,30 Eur žalos (nuostolių) atlyginimo atmetama.
Dėl procesinių palūkanų priteisimo
67. Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
68. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 1 dalis).
69. Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalies, 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis, iš atsakovo priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos už priteistą 75 000 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. spalio 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
70. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, kuriomis reglamentuojami prejudiciniai faktai, materialiosios teisės normas, kuriose nustatytas imperatyvus draudimas skirti ir išmokėti dividendus, kai bendrovė turi neįvykdytų prievolių, kurių terminai yra suėję iki sprendimo priėmimo, taip pat normas, kuriomis reglamentuojama civilinė atsakomybė, todėl apskųstas sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys patenkinamas iš dalies ir ieškovei iš atsakovo priteisiamas 75 000 Eur dydžio nuostolių atlyginimas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
71. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).
72. CPK 93 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos nagrinėti iš naujo, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus ir priėmus naują sprendimą, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai teismo patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai: ieškovė iš atsakovo turi teisę gauti 85 proc., o atsakovas iš ieškovės – 15 proc. jų patirtų ir teismo pagrįstomis pripažintų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
73. Iš atsakovo į valstybės biudžetą priteistina 1 350 Eur žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo atleista pagal įstatymą (CPK 801 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).
74. Ieškovė LUAB „Sinkeris“ į bylą nepateikė duomenų apie kitas patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nespręstinas.
75. Atsakovo atstovas į bylą 2022 m. gegužės 31 d. pateikė prašymą ir duomenis apie patirtas 5 354,25 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (pakeistu 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatomis, atsakovo patirtos išlaidos pripažintinos pagrįstomis visa apimtimi. Atsižvelgiant į atmestą ieškinio reikalavimų dalį, iš ieškovės atsakovo naudai priteistina 803,13 Eur bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų.
76. Už apeliacinio skundo padavimą šalys nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleistos, todėl bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 96 straipsnio 4 dalis).
77. Apie ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme duomenų nėra, todėl spręstinas klausimas tik dėl atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
78. Patenkinus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Sinkeris“ ieškinį patenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Sinkeris“ (juridinio asmens kodas 151465479) iš atsakovo E. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 75 000 Eur (septyniasdešimt penkis tūkstančius eurų) nuostolių atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 75 000 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. spalio 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Priteisti atsakovui E. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Sinkeris“ (juridinio asmens kodas 151465479) administravimui skirtų lėšų 803,13 Eur (aštuonis šimtus tris eurus 13 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
Priteisti valstybei iš atsakovo E. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 350 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus penkiasdešimt eurų) žyminio mokesčio (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (įstaigos kodas – 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Teisėjai Laima Ribokaitė
Neringa Švedienė
Tomas Venckus