Civilinė byla Nr. 3K-3-267/2012

Proceso Nr. 2-19-3-01213-2010-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 25.3; 30.9.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sigitos Rudėnaitės ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal kasatorių L. M. ir D. A. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 12 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. P. ieškinį atsakovėms L. M., D. A., dėl teisės pripažinimo ir sutikimo davimo; trečiasis asmuo – Jurbarko rajono savivaldybės administracija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė L. P. prašė teismo pripažinti jos teisę įteisinti savavališką statybą ir be bendraturčių sutikimo gauti statybos leidimą gyvenamojo namo rekonstrukcijos darbams: gyvenamojo namo plastikinių lentelių apkalimui, stogo dangos pakeitimui, vandentiekio ir kanalizacijos įvadų, medinės karkasinės terasos ir medinės stoginės įrengimui. Byloje kilo ginčas dėl ieškovės teisės įteisinti savavališką statybą be bendraturčių sutikimo.

Byloje nustatyta, kad ginčo šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise po 1/3 dalį priklauso gyvenamasis namas, esantis Jurbarko rajone, (duomenys neskelbtini). Kasatorės D. A. ir L. M. nurodė, kad prieš 6 – 7 metus ieškovė jai priklausančioje namo dalyje baigė atlikti rekonstrukcijos darbus – apkalė namo dalies išorines sienas plastikinėmis dailylentėmis, uždengė stogą nauja danga, įrengė vandentiekio ir kanalizacijos įvadus, medinę karkasinę terasą, rekonstravo medinę stoginę, ją padidindama. Kasatorėms pateikus skundą dėl savavališkai atliktų rekonstrukcijos darbų kompetentingoms institucijoms, 2010 m. spalio 7 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas ir reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius. Ieškovė, siekdama pasinaudoti įstatyme įtvirtinta teise nustatyta tvarka gauti statybą leidžiantį dokumentą, kreipėsi į Jurbarko rajono savivaldybės administraciją, prašydama išduoti projektavimų sąlygų sąvadą statybos ir remonto darbams atlikti: namo sienoms apkalti, stogo dangai pakeisti, vandentiekio ir nuotekų įvadams bei terasai, stoginei ir mansardai įrengti. Kasatorės sutiko tik su mansardos įrengimu, todėl ieškovei reikalingas projektavimo sąlygų sąvadas neišduodamas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Jurbarko rajono apylinkės teismas 2011 m. balandžio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovė be kitų bendraturčių sutikimo atliko savo namo dalies remonto darbus ir dalinę pastato rekonstrukciją: apkalė namo dalį plastikinėmis lentelėmis, pakeitė stogo dangą, padarė vandentiekio ir kanalizacijos įvadus, pastatė medinę karkasinę terasą ir medinę stoginę. Projektavimo sąlygų sąvadas šiems darbams neišduotas, supaprastintas statybos projektas terasos ir stoginės statybos darbams nebuvo daromas, bendraturčių sutikimo darbams atlikti ieškovė taip pat nebuvo gavusi, žemės sklypas prie gyvenamojo namo nesuformuotas. Teismas pažymėjo, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), yra Panemunių regioninio parko ir kultūros paveldo apsaugą vertybių teritorijoje, todėl šio namo bendraturčiai privalo laikytis kultūros paveldo reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija pareikalavo ne vėliau kaip iki 2011 m. gegužės 5 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius. Ieškovė, nesilaikydama šio nurodymo, reiškia ieškinį dėl savavališkos statybos padarinių įteisinimo, tačiau atsakovės tam sutikimo neduoda, nes ieškovė darbus atliko nesusitarusi dėl jų su bendraturtėmis, veikdama kaip vienintelė turto savininkė: nugriovė malkinę ir jos vietoje pastatė karkasinę terasą, kuri yra didesnė už buvusią malkinę; pakeitė stogo dangą, naudojo plastikinę medžiagą, nesilaikydama reikalavimų pastatui, kuris yra kultūros paveldo vertybių teritorijoje. Teismas sprendė, kad, tik suformavus žemės sklypą ir jį pasidalijus, galima daryti namo rekonstrukcijos darbus, todėl ieškovės reikalavimai negali būti tenkinami.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. spalio 12 d. sprendimu Jurbarko rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 15 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują – ieškinį tenkinti: pripažinti ieškovei teisę įteisinti savavališkai atliktus jai priklausančio  gyvenamojo namo dalies remonto ir rekonstrukcijos darbus be kasatorių sutikimo.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad taiko Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias savavališkos statybos padarinių šalinimą, įsigaliojusias 2010 m. spalio 1 d. Nurodytame straipsnyje nustatyta teismo teisė tam tikrais atvejais leisti nustatyta tvarka statytojui per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją (jei ji reikalinga) ir gauti statybą leidžiantį dokumentą (jei jis reikalingas). Neteisėta gyvenamojo namo dalies rekonstrukcija ir remontas gali būti legalizuota tik esant dviejų būtinų juridinių faktų sutapčiai: pirma, kompetentingos valstybės institucijos turi teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti remonto rekonstrukcijos atitiktį normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimams bei paveldosaugos ir saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams; antra, turi būti konstatuota, kad savavališkos statybos įteisinimas esmingai nepažeis suinteresuotų asmenų teisių ir įstatymo saugomų interesų. Nesant vienos iš nurodytų sąlygų savavališkos statybos (rekonstrukcijos), įteisinimas negalimas. Kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje kompetentingos valstybės institucijos neturėjo galimybės teisės aktų nustatyta tvarka įvertinti gyvenamojo namo dalies remonto ir rekonstrukcijos atitiktį normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimams bei paveldosaugos ir saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, nes atsakovės nedavė sutikimo ieškovei pradėti atliktų rekonstrukcijos ir remonto darbų įteisinimo procedūrą.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad gyvenamojo namo stogo dangos keitimas, namo išorinių sienų apkalimas dailylentėmis, vandentiekio ir nuotekų tinklų įvedimas į gyvenamąjį namą priskiriami pastatų paprastajam remontui ir šiems darbams žemės sklypo dokumentai nereikalingi. Paveldosaugos ir saugomų teritorijų įgaliotos institucijos reikalauja tik tam tikrų medžiagų rūšies ir atspalvio suderinimų. Remonto darbus ieškovė atliko išimtinai jai nuosavybės teise priklausančio namo dalyje, todėl kasatorių turtinių teisių ar įstatymo saugomų interesų ji nepažeidė. Remonto ir statybos rekonstrukcijos darbų įteisinimo procedūroje bus patikrinta atliktų darbų atitiktis paveldosaugos ir saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad bendraturčiai gali ginčyti ne teisę, kaip tokią, bet tik jos įgyvendinimo būdą ir sąlygas. Atsakovės nepateikė neginčijamų įrodymų, kad dėl atliktos rekonstrukcijos padarinių yra esmingai pažeistos jų teisės ar įstatymo saugomi interesai. Kasatorių nurodomos faktinės aplinkybės, jog dėl ieškovės stoginės ir terasos rekonstrukcijos joms yra suvaržyta galimybė patekti į gyvenamojo namo rūsio patalpas, nepagrįstos rašytiniais įrodymais. Byloje kasatorių nurodomų teisių pažeidimų, siejamų su suvaržytu patekimu į rūsio patalpas (nėra perėjimo dalyje apšvietimo ir reikia eiti susilenkus), teismas nepripažino esminiais, nes šių nepatogumų pašalinimas yra galimas įteisinant rekonstrukcijos darbus atitinkamose valstybės institucijose, tikrinant rekonstrukcijos darbų atitikimą normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimams.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad prie gyvenamojo namo yra 0,09 ha ploto nesuformuotas žemės sklypas, kuriuo naudojasi ginčo šalys. Gyvenamojo namo rekonstrukcijos darbai yra atlikti tik ieškovei priklausančio gyvenamojo namo dalyje – įrengta prie jai priklausančios namo dalies medinė nedengta terasa su stogu, perdengta nauja danga ir apkalta dailylentėmis stoginė, kuria kaip įėjimu į namo dalį naudojasi ieškovė. Šie statiniai yra ieškovei priklausančios gyvenamojo namo dalies priklausiniai, jie neturi sąlyčio su žemės sklypu, pamatais ar sienomis, yra tik paremti į žemę ir pritvirtinti prie gyvenamojo namo dalies, priklausančios ieškovei, sienų. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nedraudžia atlikti gyvenamojo namo rekonstrukcijos darbus bendraturčių naudojamame nepasidalytame žemės sklype, o kasatorių teiginį, kad rekonstrukcija pažeidė jų teisę naudotis žemės sklypu, vertino kaip neįrodytą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovės D. A. ir L. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 12 d. sprendimą ir palikti galioti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 15 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bendraturčių namas yra turtas, valdomas bendru susitarimu (CK 4.75 straipsnis). Bendras turtas gali būti tvarkomas tik bendradarbiaujant. Ieškovė, pasistatydama terasą, to nesuderinusi su kasatorėmis, pažeidė bendradarbiavimo principą ir CK 4.75 straipsnio nuostatas.

2. Patenkinus ieškinį susidarė paradoksali padėtis, nes Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2010 m. lapkričio 4 d. ieškovei pareikštas reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius liko galioti.

3. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad, neišsprendus prie šalių namo esančio nesuformuoto žemės sklypo pasidalijimo klausimų, galimi statybos darbai, prieštarauja Statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010   29.2 punkto nuostatai, pagal kurią, rengiant supaprastintą projektą, būtinas žemės sklypo planas su pažymėtais  esamais ir projektuojamais statiniais.

4. Kauno apygardos teismas, nurodęs, kad kasatorės privalėjo duoti sutikimą ieškovei rengti supaprastintą namo priestato (terasos) projektą ir gauti statybos leidimą, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, pagal kurią bendraturčiai duoda sutikimą ne bendrai teisei į statybą įgyvendinti, bet konkretiems statybos darbams atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje V. B. v. A. A., byla Nr. 3K-3-1265/2002). Dėl to asmuo, kuriam reikalingas bendraturčių sutikimas, privalo jiems pateikti aiškią informaciją apie planuojamą statybą, pakankamą nuspręsti, ar nebus pažeistos jų teisės ir teisėti interesai.

5. Ginčo namo dalys nuosavybės teise priklauso ne tik L. P. ir D. A., bet ir jų sutuoktiniams, todėl šie asmenys turėjo būti įtraukti dalyvauti byloje pirmosios instancijos teisme. Toks pažeidimas yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė L. P. prašo skundą atmesti ir priteisti jai bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą, savo prašymą argumentuodama taip:

1. Bendraturčiui neduodant sutikimo kitam bendraturčiui įteisinti remonto darbus (rekonstrukciją), konstatuotinas nesutarimas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto valdymo, kuris sprendžiamas su ieškiniu kreipiantis į teismą. Bendraturčiai gali ginčyti ne teisę, bet jos įgyvendinimo būdą. Atsisakymas duoti sutikimą turi būti pagrįstas realia teisių ar teisėtų interesų pažeidimo grėsme, kylančia iš numatomų atlikti arba jau atliktų statybos darbų.

2. Ieškovė sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad gyvenamojo namo rekonstrukcijos nedraudžiama atlikti bendraturčių naudojamame nepasidalytame žemės sklype, taip pat, kad kasatorių teiginys dėl pažeistos kasatorių teisės naudotis žemės sklypu yra neįrodytas.

3. Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose kasatorės nepateikė įrodymų apie D. A. sutuoktinį ir jo nuosavybės teises į ginčo namą, šiuo argumentu apskritai nebuvo remiamasi. Be to, jei asmenų neįtraukimas dalyvauti byloje nesukėlė neigiamų padarinių jų teisėms ir pareigoms, byloje priimtą sprendimą naikinti vien dėl formalių pažeidimų nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo

Daikto savininko turima nuosavybės teisė reiškia savininko teisę savo nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti daiktą, juo naudotis ir disponuoti. Kai nuosavybės teisė į daiktą priklauso dviem ar daugiau savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teise, jis valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama visų bendraturčių bendru sutarimu  (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Susitarimą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo bendraturčiai pasiekia bendradarbiaudami, kooperuodamiesi, laisva valia derindami savo interesus. Įstatyme nustatytas imperatyvas susitarti įpareigoja bendraturčius, veikiant pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, ieškoti priimtiniausio jiems sprendimo būdo, nesiekiant savo teisių įgyvendinimo kitų bendraturčių teisių sąskaita. Bendraturčiams nesusitarus, nepriklausomai nuo nesutarimo priežasčių, daikto valdymo, naudojimosi ir disponavimo juo tvarka gali būti nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai bendraturčių ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo sprendžia teismas, kiti bendraturčiai gali ginčyti ne bendraturčio siekiamą įgyvendinti ar apginti įstatymo suteiktą teisę, susijusią su bendru daiktu, bet jos įgyvendinimo būdą ar sąlygas bei įrodinėti, kad besikreipusio į teismą teisminės gynybos bendraturčio pasirinktas teisės įgyvendinimo būdas ar sąlygos pažeistų jų teises ar teisėtus interesus į bendrą daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Č. V. v. A. M., J. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1064/2003; 2004 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Senasis dvaras“ v. Daugiabučio namo Vilniaus g. 123 savininkų bendrija ir kt., bylos Nr. 3K-3-604/2004; 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. L. G., bylos Nr. 3K-3-132/2009; kt.).

Bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjekto teisė į statybą – remontuoti ar rekonstruoti statinį arba statyti naują – įgyvendinama vadovaujantis pirmiau išdėstytomis nuostatomis, taip pat specialiųjų teisės aktų normomis, nagrinėjamos bylos atveju – Statybos įstatyme, leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarką reguliuojančiose teisės normose ir kituose teisę į statybą nustatančiuose teisės aktuose. Bendraturčių teisė keisti bendrai valdomą daiktą ribojama draudimu pažeisti kitų bendraturčių teises ir teisėtus interesus. Toks ribojimas išreikštas teisės normose nustatytu įpareigojimu statytojui gauti kitų asmenų, kurių teisės ar teisėti interesai susiję su būsima statyba ar rekonstrukcija, sutikimą. Šie suinteresuoti asmenys turi teisę atsisakyti duoti sutikimą atlikti darbus, tačiau atsisakymas turi būti pagrįstas realia jų teisių ar teisėtų interesų pažeidimo grėsme, kylančia iš statybos ar rekonstrukcijos darbų. Esant ginčui dėl atsisakymo duoti sutikimą, teismas nagrinėja konkretaus atsisakymo priežastis.

Bendraturčių nesutikimas turi būti protingai motyvuotas. Protingais motyvais teismas gali pripažinti faktais, specialistų išvadomis, kitais patikimais duomenimis pagrįstus argumentus, kurie patvirtina, kad namo dalies rekonstrukcija pakeis esmines bendraturčių gyvenimo ar veiklos sąlygas, buvusias iki rekonstrukcijos, kitaip nei nustato statybos techniniai dokumentai, teisės normos, reguliuojančios statinio saugos ir eksploatavimo sąlygas, pvz., turi nepablogėti esama pastato techninė būklė, išlikti galimybė patekti į kelius ir gatves, natūralus apšvietimas, atitinkamų higienos standartų sąlygojami reikalavimai dėl triukšmo, vibracijos, oro taršos, kt. (Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalis).

Nagrinėjamoje byloje bendraturčių ginčas kilo ieškovei šalinant savavališkos statybos padarinius. Jų šalinimo tvarka reglamentuojama Statybos įstatymo 28 straipsnyje. Šio straipsnio 2–5 dalyse nustatyta, kad Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai pareikalavus iš statytojo (užsakovo) pašalinti savavališkos statybos padarinius, nugriaunat statinį arba išardant savavališkai perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis, šis turi teisę kreiptis į statybą leidžiančius dokumentus išduodančius subjektus dėl tokio dokumento išdavimo Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Jis turi teisę parengti projektinę dokumentaciją teisės aktų nustatyta tvarka ir gauti statybą leidžiantį dokumentą tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Jeigu asmuo per nustatytą reikalavimo įvykdymo terminą gauna statybą leidžiantį dokumentą, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija panaikina asmeniui pateiktą reikalavimą.

Atsižvelgdama į išdėstytą savavališkos statybos padarinių šalinimo tvarką, teisėjų kolegija kaip nepagrįstą vertina kasacinio skundo argumentą, kad, patenkinus ieškinį ir likus galioti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos reikalavimui pašalinti savavališkos statybos padarinius, susidarė paradoksali padėtis. Priešingai, teismui pripažinus, kad ieškovė be kasatorių sutikimo turi teisę įteisinti savavališkai atliktus remonto ir rekonstrukcijos darbus, ji įgijo galimybę atlikti kitus veiksmus, būtinus siekiant gauti statybą leidžiantį dokumentą, o šio gavimas yra pagrindas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius.

Statybą leidžiantis dokumentas statinio rekonstravimo atveju yra leidimas rekonstruoti statinį (Statybos įstatymo 2 straipsnio 92 dalis, 23 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tokiam leidimui gauti turi būti pateikti dokumentai, išvardyti Statybos įstatymo  23 straipsnio 8 dalyje. Tarp šių dokumentų nurodyti statinio bendraturčių sutikimas ir žemės sklypo bendraturčių sutikimas, jeigu žemės sklypas jiems priklauso bendrosios nuosavybės teise (Statybos įstatymo  23 straipsnio 8 dalies 5 ir 6 punktai). Tais atvejais, kai statoma ne bendraturčiams nuosavybės teise priklausančioje, bet valstybinėje žemėje (suformuotoje ar nesuformuotoje), privaloma gauti valstybinės žemės patikėtinio sutikimą, susitarimą ar pan. dėl naudojimosi valstybine žeme teisės aktų nustatyta tvarka (aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 50 punktas).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė, vykdydama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius, siekia įgyvendinti įstatyme įtvirtintą teisę nustatyta tvarka gauti statybą leidžiantį dokumentą. Minėta, kad tokiam dokumentui būtinas statinio bendraturčių sutikimas, tačiau kasatorės – namo bendraturtės – atsisako duoti sutikimą visiems rekonstrukcijos darbams. Kasatorės, teigdamos, kad ieškovės savavališka statyba pažeidžia jų teises, laikosi nuostatos, kad turi būti atkurta prieš savavališkų rekonstrukcijos darbų atlikimą buvusi padėtis. Tokią nuostatą jos grindžia, nurodydamos, kad ieškovė, pasistatydama terasą ir vykdydama kitus statybos darbus, to nesuderinusi su kasatorėmis, pažeidė bendradarbiavimo principą ir CK 4.75 straipsnio nuostatas.

Teisėjų kolegija sutinka, kad bendras daiktas turi būti valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama visų bendraturčių bendru sutarimu, aktyviai bendradarbiaujant, derinant savo interesus priimtiniausiu jiems būdu, veikiant pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad neteisėtos statybos (rekonstrukcijos) padariniai turi būti taikomi laikantis ginčo šalių interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principų. Savavališkų (rekonstruotų) statinių nugriovimas yra kraštutinė priemonė ir turi būti taikoma esant ne bet kokiam, o esmingam suinteresuoto asmens teisių pažeidimui.

Byloje nustatytos aplinkybės ir šalių išreikšta pozicija dėl atliktų rekonstrukcijos darbų atskleidžia ne tik ieškovės, bet ir kasatorių bendradarbiavimo trūkumą. Kasatorės nurodė, kad jos tik praėjus 6–7 metams nuo ginčo terasos pastatymo kreipėsi į kompetentingas institucijas dėl įstatyme nustatytos bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo tvarkos pažeidimo. Be to, kasatorė D. A. teismo posėdyje nurodė, kad priežastis neduoti sutikimo ieškovei įteisinti savavališką statybą yra ankstesnis ieškovės atsisakymas duoti analogišką sutikimą jai. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kasatorės nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog dėl atliktos rekonstrukcijos padarinių jų teisės ar įstatymo saugomi interesai pažeisti iš esmės, byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina kasatorių nurodomos aplinkybės, kad dėl ieškovės stoginės ir terasos rekonstrukcijos joms suvaržyta galimybė patekti į gyvenamojo namo rūsio patalpas, jų nurodomos aplinkybės – perėjimo vieta neapšviečiama, reikia eiti susilenkus – nėra esminės, be to, šiuos nepatogumus pašalinti galima įteisinant atlikus rekonstrukcijos darbus, juos patikrinus pagal normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimus.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad kasatorių pozicija nesutikti su atliktų rekonstrukcijos darbų įteisinimu yra nepakankamai pagrįsta. Teismas pagrįstai atsižvelgė į praėjusį laikotarpį nuo darbų atlikimo. Ši aplinkybė patvirtina, kad ilgą laiką kasatorių nurodomi sunkumai nebuvo pakankamas veiksnys, galintis inspiruoti ginti savo bendrosios nuosavybės teises. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasaciniame skunde jos savo argumentus dėl nesutikimo su ieškovės rekonstrukcijos projektu iš esmės grindžia ne argumentais dėl savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimu, bet nurodydamos, kad rekonstrukcija neatitinka viešosios teisės normų reikalavimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad rekonstrukcijos darbų atitiktį viešosios teisės normų reikalavimams vertina kompetentingos institucijos, kurios, nustačiusios neatitiktis, įpareigoja jas pašalinti,  o to nepadarius – neišduoda statybą leidžiančio dokumento (Statybos įstatymo 23 straipsnio 14-16, 23 dalys).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad neteisėta gyvenamojo namo dalies rekonstrukcija ir remontas gali būti legalizuota tik esant dviejų būtinų juridinių faktų sutapčiai: pirma, turi būti konstatuota, kad savavališkos statybos įteisinimas esmingai nepažeis suinteresuotų asmenų teisių ir įstatymo saugomų interesų; antra, kompetentingos valstybės institucijos turi teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti remonto rekonstrukcijos atitiktį normatyvinių statybos techninių dokumentų bei paveldosaugos ir saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Č. Č., P. B. v. J. T. bylos Nr. 3K-3-133/2008). Pirmasis faktas konstatuojamas suinteresuotiems asmenims išreiškiant sutikimą su statybos darbais, o antrojo konstatavimas yra atitinkamų valstybės ir savivaldybių institucijų prerogatyva. Dėl to bendraturčiai savo poziciją, kad nesutinka su numatomais statybos darbais, turėtų pagrįsti, įrodinėdami, kokios jų teisės ir teisėti interesai,  o ne viešosios teisės normos būtų pažeistos atliekant numatomus statybos darbus. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kasatorės neįrodė esminių jų bendrosios nuosavybės teisės pažeidimų, sudarančių pagrindą jų atsisakymą duoti sutikimą ieškovei atlikti statybos darbus pripažinti motyvuotu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti atsisakymą duoti sutikimą  nemotyvuotu ir trukdančiu bendraturtei įgyvendinti teisę į  statybą.

              Dėl naujų įrodymų ir aplinkybių nurodymo kasaciniame skunde

Byloje, remiantis šalių pateiktais duomenimis ir VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, nustatyta, kad gyvenamasis namas, esantis Jurbarko rajone, Veliuonos mstl., Vytauto g. 9, priklauso ieškovei ir kasatorėms bendrosios dalinės nuosavybės teise po 1/3 dalį. Bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nebuvo pateikta duomenų apie kitus asmenis, turinčius nuosavybės teises į ginčo namą. Tik kasaciniame skunde kasatorės nurodė, kad nurodytas namas nuosavybės teise priklauso ne tik L. P. ir D. A., bet ir jų sutuoktiniams. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis tik teisės taikymo aspektu, o bylos faktinių aplinkybių nenustatinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 347 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Remdamasi šiomis teisės normomis, teisėjų kolegija nepasisako dėl kasatorių nurodytų byloje nenustatytų faktinių aplinkybių reikšmės. Pažymėtina, kad dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai (CPK 7 straipsnio 2 dalis). Šią pareigą pažeidžiantis dalyvaujantis byloje asmuo, sąmoningai veikęs prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius, be to, jam gali būti paskirta bauda (CPK 95 straipsnis).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nenustačius CPK 346 straipsnyje nurodytų pagrindų panaikinti ar pakeisti apskųstą sprendimą, apeliacinės instancijos teismo priimtas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Byloje nustatyta, kad ieškovė, pateikdama atsiliepimą į kasacinį skundą, turėjo 1600 Lt išlaidų, sumokėtų už advokato pagalbą surašant šį procesinį dokumentą. Ieškovė prašo netenkinus kasacinio skundo šias išlaidas priteisti iš kasatorių. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8 punktuose nustatyta rekomenduojamo priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalaus dydžio apskaičiavimo tvarka. Nurodytų Rekomendacijų 8.14 punkte nustatytas rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis už atsiliepimą į kasacinį skundą apskaičiuotinas nustatytą koeficientą (nagrinėjamu atveju – 2) dauginant iš minimalios mėnesinės algos – 800 Lt. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos atitinka rekomenduotiną maksimalų užmokestį už procesinio dokumento surašymą, todėl sprendžia, kad jos priteistinos ieškovei iš kasatorių.

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 42,75 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatorių (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei L. P., a. k. (duomenys neskelbtini), iš kasatorių L. M., a. k. (duomenys neskelbtini), ir D. A., a. k. (duomenys neskelbtini), po 800 (aštuonis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš kasatorių atsakovėms L. M., a. k. (duomenys neskelbtini), ir D. A., a. k. (duomenys neskelbtini), po 21,37 Lt (dvidešimt vieną litą 37 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Janina Januškienė

Sigita Rudėnaitė

Antanas Simniškis