Administracinė byla Nr. eA-1729-815/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01044-2024-0
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. birželio 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. B. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „VAS Transport“) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas B. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. 24S72151, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymo) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu priėmė sprendimą Nr. 23S216309 išduoti jam leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2025 m. gruodžio 7 d. UAB „VAS Transport“ (toliau – ir bendrovė) 2024 m. sausio 29 d. pranešė Migracijos departamentui, kad užsienietis neįdarbintas, nes neatitinka reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, jis nuo 2024 m. sausio 30 d. vykdė individualią veiklą, jam išduota licencija vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą. Migracijos departamentas Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, jog jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš UAB „VAS Transport“, sudarantis 1 386 Eur, todėl buvo pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Vertindamas asmens ryšius su Lietuvos Respublika, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjui anksčiau nebuvo išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi; kad jis vykdo individualią veiklą, todėl sprendė, jog asmens su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai ekonominiai ryšiai. Atsižvelgdamas į tai, kad užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; kad nebuvo įdarbintas, Migracijos departamentas konstatavo, jog kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, užsienietis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės; kad asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; kad darbo sutartis nesudaryta, todėl panaikino leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p., 35 str. 1 d. 2 p., 35 str. 1 d. 5 p., 50 str. 1 d. 6 p.).
3. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimu ir nurodė, kad buvo pateikęs prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, nes ketino dirbti UAB ,,VAS Transport“ tarptautinio krovinio vežimo transporto priemonės vairuotoju ir tikėjosi, kad darbdavys laikysis savo įsipareigojimų ir įdarbins pareiškėją bei mokės sutartą atlygį. Atvykus pas būsimą darbdavį po penkių dienų mokymų reikėjo išlaikyti vidaus vairavimo egzaminą, tačiau pareiškėjas jo neišlaikė, ir bendrovė jo neįdarbino, nors darbo sutartis buvo sudaryta. Pareiškėjas tam, kad turėtų pakankamai lėšų pragyvenimui, pradėjo vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą. Pareiškėjas nurodė susiradęs kitą darbą pas kitą darbdavį ir kreipėsi su prašymu į Klaipėdos migracijos skyrių, be to, manė, kad papildomai uždarbiaudamas, jis turės pakankamai lėšų ir gaus reguliarias pajamas, kurių pakaks pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip, kaip to reikalauja teisės aktai.
4. Pareiškėjas pabrėžė, kad sąžiningai tikėjosi, jog darbdavys suteiks jam darbą ir mokės sulygtą darbo užmokestį, taip kaip nurodė tarpininkavimo rašte, tačiau dėl nuo pareiškėjo nepriklausančių aplinkybių darbdavys jo neįdarbino ir nemokėjo jam sulygto darbo užmokesčio. Pareiškėjo vertinimu, jis buvo nubaustas už darbdavio nesąžiningumą, naikinant leidimą be jokio įspėjimo, atsakovui nebendradarbiaujant su pareiškėju, o tai neatitiko gero administravimo principo.
5. Atsakovas Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą, su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
6. Atsakovas nurodė, kad patikrinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje (toliau – ir SODRA) esančius duomenis nustatė, jog pareiškėjas UAB ,,VAS Transport“ nebuvo įdarbintas. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ketindamas dirbti bendrovėje, tačiau joje nedirba, Sprendime atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitiko tikrovės. Taip pat pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nurodė kad pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš bendrovės, sudarantis 1 386 Eur.
7. Atsakovo teigimu, Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, (toliau – ir Tvarkos aprašas) 8.3 papunktyje nustatyta, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 minimalus mėnesinis atlyginimas (toliau – ir MMA). Atsižvelgiant į SODRA duomenis, t. y., kad su pareiškėju darbo sutartis nebuvo sudaryta ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas negavo, atsakovas Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.
8. Atsižvelgdamas į faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą Migracijos departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas neneigė, jog bendrovėje nebuvo įdarbintas ir darbo užmokesčio (vienintelio pareiškėjo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodyto pragyvenimo šaltinio) negavo, todėl egzistavo imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, todėl jie negali turėti teisėtų lūkesčių išsaugoti leidimus laikinai gyventi jei jie nebeatitinka Įstatymo jiems keliamų reikalavimų (ir kai jų Migracijos departamentui pateikta informacija nebeatitinka tikrovės). Taigi, teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.
9. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas prieš priimdamas Sprendimą turėjo įspėti pareiškėją, prašyti pateikti paaiškinimus, suteikti protingą terminą įsidarbinti pas kitą darbdavį buvo nepagrįsti, nes tokia pareiga teisės aktuose nenustatyta. Pareiškėjas savo skunde nenurodė jokių teisinių pagrindų ir su skundu nepateikė įrodymų, dėl kurių Sprendimas galėjo būti nepriimtas. Pažymėjo, kad pagal Įstatymo 62 straipsnio 4 dalį užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas šio Įstatymo 441 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali pakeisti darbdavį šio Įstatymo 441 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Jeigu darbdavys, įsipareigojęs užsienietį įdarbinti, nėra keičiamas, toks užsienietis gali dirbti pas kitą darbdavį. Reikalavimas dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo užsienietį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį užsienietis buvo įdarbintas, netaikomas užsieniečiams, kuriems leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 495 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Taigi, atsakovo nuomone, pareiškėjas galėjo įsidarbinti tik UAB „VAS Transport“ ir tik dirbdamas UAB „VAS Transport“ galėjo teikti prašymą Migracijos departamentui dėl darbdavio pakeitimo.
10. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „VAS Transport“ atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka.
11. Bendrovė teigė, kad siekė įdarbinti pareiškėją tarptautinio krovinio pervežimo transporto priemonės vairuotoju. Derybų dėl įdarbinimo metu pareiškėjas fiziškai buvo ne Lietuvoje, todėl jo kvalifikaciją bei praktinį pasirengimą buvo galima įvertinti tik preliminariai, atsižvelgiant į pareiškėjo paaiškinimus ir pateiktus dokumentus. Bendrovė susitarė su pareiškėju, kad ketina jį įdarbinti nurodytose pareigose, tačiau darbo sutartis gali būti sutaryta tik pareiškėjui atvykus į bendrovės buveinę Lietuvoje, ir tik tuo atveju, jeigu jis sėkmingai baigs reikiamus mokymus („95 kodą“) bei praktinio vairavimo įgūdžių patikrinimo metu pademonstruos, kad iš tiesų turi reikiamus praktinius įgūdžius dirbti tarptautinio krovinio pervežimo transporto priemonės vairuotoju, kad jam galima patikėti vairuoti sunkiasvorę transporto priemonę, kurią vairuodamas nekels grėsmės nei sau, nei kitiems eismo dalyviams, nei jam patikėtam turtui.
12. Bendrovė paaiškino, kad UAB „Vlantana“ Mokymo centras pateikė pažymą dėl pareiškėjo kvalifikacijos ir praktinių įgūdžių patikrinimo rezultatų, kurioje nurodė, kad pareiškėjas negali dirbti tarptautinio krovinio pervežimo transporto priemonės vairuotoju, nes neturi tam reikalingų praktinių įgūdžių, jo vairavimas yra pavojingas kelyje; patikėjus atlikti šias pareigas, kiltų didelė grėsmė visų eismo dalyvių saugumui, taip pat VAS „Transport“ turtui (vairuoti patikėtam vilkikui ir puspriekabei) ir pervežamam kroviniui. Bendrovė, įvertinusi UAB „Vlantana“ Mokymo centro pažymoje pateiktus duomenis, atsisakė sudaryti darbo sutartį su pareiškėju ir jį apie tai informavo.
13. Bendrovė pažymėjo, kad pareiškėjo į bylą pateikta darbo sutartis buvo tik projektas ir jos 11.14 punkte nurodyta, kad darbuotojas galėtų pradėti dirbti ir darbo sutartis įsigaliotų tik tuo atvejui, jeigu jis atitiks pareigybei keliamus kvalifikacinius reikalavimus. Pareiškėjas, neturėdamas pakankamų praktinių įgūdžių, reikalingų tarptautinio krovinio pervežimo transporto priemonės vairuotojo pareigoms vykdyti, negalėjo turėti teisėto lūkesčio, kad sutartis įsigalios. Kadangi darbo sutartis su pareiškėju sudaryta nebuvo dėl objektyvių priežasčių, bendrovė apie tai informavo Migracijos departamentą, kuris byloje skundžiamu Sprendimu teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
II.
14. Regionų administracinis teismas 2024 m. balandžio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
15. Teismas nustatė, kad:
15.1. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas kaip užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, atsižvelgus į jo prašymą, kuriame nurodyta, jog pareiškėjas ketina dirbti UAB „VAS Transport“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad jo pragyvenimo šaltinis – darbo užmokestis.
15.2. Bendrovės 2023 m. rugsėjo 19 d. tarpininkavimo rašte Nr. 20230919-179161 nurodyta, kad pareiškėjas UAB „VAS Transport“ dirbs tarptautinio krovinio vežimo transporto priemonės vairuotoju, o jo mėnesinio darbo užmokesčio dydis bus 1 386 Eur.
15.3. Migracijos departamentas, patikrinęs SODRA duomenis, nustatė, kad pareiškėjas draudžiamųjų pajamų negauna; iš bendrovės buvo gauta informacija, kad pareiškėjas nebuvo įdarbintas.
15.4. Įvertinęs šias aplinkybes Migracijos departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
16. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčijo, kad UAB „VAS Transport“ jis nedirbo. Iš pareiškėjo į bylą pateiktos darbo sutarties, kuri paties pareiškėjo nėra pasirašyta, buvo matyti, kad jos 11.14 punkte nurodyta, jog darbo sutartis įsigaliotų tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas atitiks pareigybei keliamus kvalifikacinius reikalavimus. Byloje nebuvo ginčo, kad atvykęs į Lietuvos Respubliką pareiškėjas laikė vidaus vairavimo egzaminą, tačiau jo neišlaikė. Pažymoje dėl pareiškėjo kvalifikacijos ir praktinių įgūdžių patikrinimo konstatuota, kad pareiškėjas neturi reikalingų praktinių įgūdžių dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, jo vairavimas yra pavojingas.
17. Teismo vertinimu, nors pareiškėjas nurodė, kad jis nebuvo įdarbintas ir darbo užmokestis nebuvo mokamas dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių, o dėl darbdavio nesąžiningumo, teismas, viena vertus, tokią poziciją laikė nepagrįsta, nes pareiškėjas nebuvo įdarbintas būtent dėl nuo jo paties priklausančių aplinkybių, tai yra, dėl jo neatitikties kvalifikaciniams reikalavimams; kita vertus, priežastys, dėl kurių asmuo buvo neįdarbinamas, nebuvo teisiškai reikšmingos Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymui, nes buvo aktualus pats neįdarbinimo faktas, kuris suponavo imperatyvią pareigą atsakovui panaikinti leidimą.
18. Teismas apžvelgė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėjas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad ketina dirbti pagal profesiją „tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas (833209)“, nors neturėjo šioms pareigoms reikalingų praktinių įgūdžių, jo vairavimas kėlė didelį pavojų. Teismo vertinimu, toks pareiškėjo elgesys suponavo, kad atsakovas pagrįstai laikė, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės, nes pareiškėjas nurodė ketinantis dirbti pareigose, kurių kvalifikacinių reikalavimų neatitiko.
19. Teismas vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prašyme vieninteliu pajamų šaltiniu nurodė 1 386 Eur darbo užmokestį bendrovėje „VAS Transport“. Byloje nebuvo ginčo, kad jokių pajamų iš šios bendrovės pareiškėjas negavo ir negauna. Teismo vertinimu, priežastys, dėl kurių asmuo negauna jo pajamų, kurias jis nurodė savo pajamų šaltiniu, nebuvo teisiškai reikšmingos, nes buvo aktualus pats faktas, kad nebuvo mokamas pareiškėjo nurodytas darbo užmokestis.
20. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir teigė, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, jog lėšų gauna iš keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais už atlygį veiklos ir susirado darbą pas kitą darbdavį, tačiau šie pajamų šaltiniai nebuvo nurodyti prašyme, o įrodymai dėl jų egzistavimo ir pakankamumo nepateikti, t. y. pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų ir nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurie leistų kitaip įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus, ar duotų pagrindą spręsti, kad atsakovui priimant Sprendimą buvo pažeisti pareiškėjo nurodyti viešojo administravimo principai.
21. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai priėmė ginčijamą Sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; Sprendimo motyvai iš esmės aiškūs, jis pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl nebuvo pagrindo jo naikinti. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų Sprendimo panaikinimo pagrindų. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjo skunde nurodomi motyvai nesudarė pagrindo Sprendimą panaikinti, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.). Atmetus pareiškėjo skundą, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistos (ABTĮ 44 str. 1 d.).
III.
22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą kaip nepagrįstą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.
23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
23.1. Pirmosios instancijos teismas priėmė pernelyg formalų sprendimą, kadangi neobjektyviai ir paviršutiniškai įvertino pareiškėjo susiklosčiusią individualią situaciją, dėl ko nepagrįstai atmetė skundą. Pareiškėjas neneigė, kad nebuvo įdarbintas UAB „VAS Transport“, tačiau šiuo atveju teismas neatsižvelgė į tai, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis tai įvyko – atvykęs į Lietuvą, pareiškėjas laikė vidaus vairavimo egzaminą, tačiau jo neišlaikė. Pareiškėjas pažymi, kad Bendrovei pateikė visus įdarbinimui reikiamus dokumentus (Bendrovė galėjo ir turėjo įsitikinti jo darbo pagal profesiją įgūdžiais) ir pagrįstai manė, kad egzaminas tėra tik formalumas bei kad jam neišlaikius vidaus egzamino, UAB „VAS Transport“ suteiks galimybę ir sąlygas tobulinti praktinius įgūdžius ir pakartotinai laikyti egzaminą. Pareiškėjo įsitikinimu, jis nurodė duomenis, kurie atitinka tikrovę – jis savo kilmės valstybėje dirbo pagal profesiją, turėjo reikiamų įgūdžių ir todėl pagrįstai manė, kad Lietuvos Respublikoje lygiai taip pat atitiks kvalifikacinius reikalavimus. Pareiškėjas pagrįstai manė, kad įdarbinimu yra suinteresuotos abi šalys, kaip pats pareiškėjas taip ir bendrovė. Tačiau bendrovė pasielgė sau naudingiausiu ir patogiausiu būdu – paprasčiausiai neįdarbino jo.
23.2. Pareiškėjas buvo sąžiningas ir dėjo maksimalias pastangas, kad galėtų susirasti naują darbą. Pareiškėjas teigia nežinojęs, kad turėdamas galiojantį leidimą laikinai gyventi, jis negali vykdyti individualios veiklos, jei neturi pastovaus darbo bei nežinojo, kad bendrovei nesudarius su juo darbo sutarties, jis turi atlikti kokius nors papildomus veiksmus ir pranešti atsakovui apie tai. Kadangi, bendrovei neįdarbinus pareiškėjo, nebuvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, jis manė ir tikėjosi, kad yra numatytas terminas, kiek išduotas leidimas gyventi dar turi galioti ir nieko blogo neįtardamas, ieškojo naujo darbo bei pradėjo vykdyti individualią veiklą. Be to, Valstybinė mokesčių inspekcija leido pareiškėjui vykdyti individualią veiklą. Todėl pareiškėjas net nenumanė, kad jo veiksmai neatitinka Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų nuostatų. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino to fakto, kad pareiškėjas buvo sąžiningas ir pažeidė Įstatymo nuostatas ne iš blogos valios ar tyčios, o dėl to, kad jam trūko elementarių teisinių žinių ir jis neišmano teisės aktų reikalavimų. Taigi, susiklosčiusi situacija pareiškėjo atžvilgiu yra nesąžininga ir neteisinga, kadangi jis sugaišo nemažai laiko ir piniginių lėšų leidimo laikinai gyventi gavimo procedūroje, turėjo surinkti nemažai dokumentų, atvykti į Lietuvą, apsigyventi ir turėjo tikslą dirbti Lietuvoje, o dėl formalaus pažeidimo, jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi be jokio įspėjimo.
23.3. Pirmosios instancijos teismas nevertino to fakto, kad tokia situacija susiklostė iš esmės dėl objektyvių ir nuo pareiškėjo valios visiškai nepriklausančių priežasčių, t. y. nepavykus įsidarbinti ir elementaraus Lietuvos Respublikos teisės aktų neišmanymo, todėl Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes bei vadovaudamasis objektyvumo, proporcingumo bei sąžiningumo principais, turėjo informuoti pareiškėją apie planuojamą priimti sprendimą bei suteikti jam galimybę ištaisyti šį trūkumą. Kadangi pareiškėjas iš savo pusės buvo sąžiningas, šiuo atveju galima daryti pagrįstą išvadą, kad leidimo laikinai gyventi panaikinimas neatitinka proporcingumo, objektyvumo bei gero administravimo principų.
23.4. Pareiškėjas paaiškina, kad duomenų apie pajamų gavimo iš individualios veikos ir apie kitą darbą nenurodė prašyme, kadangi šios aplinkybės atsirado vėliau, po prašymo pateikimo, tačiau iki Sprendimo priėmimo. Pažymi, kad atsakovas apie aplinkybę dėl pareiškėjo vykdomos individualios veiklos Sprendime paminėjo, tačiau apie tai, kad pareiškėjas, netrukus po to, kai nebuvo įdarbintas bendrovėje, rado darbą ir ketina įsidarbinti UAB „Rumeida“ ir šiuo pagrindu 2024 m. vasario mėnesį pateikė Migracijos departamentui naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, net neužsiminė. Nors atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą galėjo ir turėjo MIGRIS informacinėje sistemoje įsitikinti apie šios aplinkybės buvimą. Pareiškėjo vertinimu, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, Migracijos departamentas esant tokiai individualiai susiklosčiusiai situacijai, visgi turėjo elgtis sąžiningai ir teisingai ir prieš priimdamas Sprendimą, turėjo apklausti pareiškėją, išaiškinti jam Įstatymo nuostatas ir leisti jam ištaisyti trūkumus, kurie atsirado dėl objektyvių bei nuo jo valios nepriklausančių priežasčių.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
24. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2024 m. kovo 5 d. sprendimo Nr. 24S72151, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
25. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai priėmė ginčijamą Sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, jis pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl nebuvo pagrindo jo naikinti.
26. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismo sprendimas priimtas nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjus reikšmingas faktines aplinkybes, todėl jis yra neproporcingas bei neteisingas. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, nesikreipė į pareiškėją dėl papildomų duomenų, dokumentų pateikimo, nesuteikė jokios galimybės ištaisyti atsiradusius formalius trūkumus. Atsakovui tokiu būdu vykdant procedūrą, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam ir teisė į gerą administravimą.
27. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
28. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo atliktu pernelyg formaliu faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis šioje byloje.
29. Teisėjų kolegija nustatė, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, priėmė sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, motyvuodamas tuo, kad: 1) duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; 2) pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 3) darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta.
30. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (2 punktas); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti (5 punktas).
31. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas yra kai paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. O Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbo sutartis su užsieniečiu nesudaryta.
32. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. spalio 3 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad bendrovėje ketina dirbti tarptautinio krovinio vežimo transporto priemonės vairuotoju, t. y. pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašus Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad jo pragyvenimo šaltinis – darbo užmokestis. Bendrovės 2023 m. rugsėjo 19 d. tarpininkavimo rašte Nr. 20230919-179161 nurodyta, kad pareiškėjas UAB „VAS Transport“ dirbs tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, o jo mėnesinio darbo užmokesčio dydis bus 1 386 Eur. Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 1 d. priėmė sprendimą Nr. 23S216309 išduoti leidimą laikinai gyventi galiojantį iki 2025 m. gruodžio 7 d., leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui įteiktas 2023 m. gruodžio 20 d. per išorės paslaugų tiekėją (duomenys neskelbtini).
33. Iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas, patikrinęs duomenis apie pareiškėją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje, nustatė, kad jis bendrovėje įdarbintas nebuvo. Bendrovė 2024 m. sausio 29 d. Migracijos departamentui pateikė pranešimą apie pasikeitusius užsieniečio duomenis Nr. 2401-PRNŠ-4252, kuriame nurodė, kad pareiškėjas neįdarbintas, nes neatitinka reikalavimų. Sprendime taip pat nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2024 m. sausio 30 d. vykdo individualią veiklą, tačiau patikrinus Licencijų informacinę sistemą, nenustatyta, kad pareiškėjui išduota licencija.
34. Teisėjų kolegija pažymi, jog, pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA (2023 m. – 840 Eur, 2024 m. – 924 Eur). Byloje nustatyta, šių aplinkybių neginčija ir pareiškėjas, kad kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš bendrovės, sudarantis 1 386 Eur. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Nagrinėjamu atveju įrodyta, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjo nei darbo užmokestis, nei apskritai gaunamos pajamos neatitiko MMA dydžio). Taip pat byloje nėra ginčo ir dėl to, kad darbo sutartis tarp bendrovės ir pareiškėjo nebuvo sudaryta, kadangi atvykęs į Lietuvos Respubliką pareiškėjas neišlaikė vidaus vairavimo egzamino, o UAB „Vlantana“ Mokymo centro pažymoje dėl pareiškėjo kvalifikacijos ir praktinių įgūdžių patikrinimo konstatuota, kad pareiškėjas neturi reikalingų praktinių įgūdžių dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, jo vairavimas yra pavojingas. Kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
35. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, jog lėšų gauna iš keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais už atlygį veiklos ir susirado darbą pas kitą darbdavį, tačiau šie pajamų šaltiniai nebuvo nurodyti prašyme, o įrodymai dėl jų egzistavimo ir pakankamumo nepateikti, t. y. pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų ir nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurie leistų kitaip įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus. Pažymėtina, jog Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Aplinkybė, kad pareiškėjas iki ginčijamo Sprendimo priėmimo kreipėsi dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo neturi įtakos Sprendimo teisėtumui.
36. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas surinko visą medžiagą, reikalingą Sprendimui priimti, be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018, 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022). Be to, pareiškėjas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė tokio pobūdžio aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus, ar duotų pagrindą spręsti, kad atsakovui priimant Sprendimą buvo pažeisti pareiškėjo nurodyti proporcingumo, objektyvumo bei gero administravimo ir kiti principai, ar teisės aktų reikalavimai.
37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštu skundo reikalavimu, įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), dėl kurių buvo prašoma panaikinti atsakovo Sprendimą, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, todėl pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; ir kt.). Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Todėl šiuo aspektu apeliacinio skundo argumentai atmestini.
38. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami, kaip neturintys teisinės reikšmės bylos išsprendimui.
39. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl padarė teisingą išvadą, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo B. B. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Veslava Ruskan
Ernestas Spruogis