Civilinė byla Nr. 2-445/2010

              Procesinio sprendimo kategorija:

              110.2. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. kovo 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. B. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gruodžio 30 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą civilinėje byloje Nr. 2-473-194/2010 pagal ieškovo bankrutuojančios Pakruojo rajono Žvirblionių žemės ūkio bendrovės ieškinį atsakovui J. B. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

              Ieškovas bankrutuojanti Pakruojo rajono Žvirblionių ŽŪB kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo J. B. 1 473 930 Lt skolą, 71 758,55 Lt palūkanas, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

              Šiaulių apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 18 d. nutartimi ieškovo prašymu pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, t. y. 1 545 688,55 Lt sumai areštavo atsakovui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant – pinigines lėšas.

              Atsakovas J. B. pateikė teismui prašymą įpareigoti ieškovą Pakruojo rajono Žvirblionių ŽŪB pateikti atsakovo 77 284,43 Lt dydžio nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, sumokant nurodytą sumą į teismo depozitinę sąskaitą. Nurodė, kad dėl ieškovo prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių 1 545 688,55 Lt sumai, atsakovas negali disponuoti savo piniginėmis lėšomis ir turtu, dėl ko patiria nuostolius, kurių atlyginimą privalo užtikrinti ieškovas. Asmuo, negalėdamas naudotis jam priklausančiais pinigais, objektyviai patiria nuostolių, susidariusių dėl infliacijos, prarastos galimybės pinigus investuoti ar kitaip panaudoti. Atsakovo teigimu, pagal susiklosčiusią teismų praktiką Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste - CK) 6.210 ir 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanų normos pripažįstamos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, asmens patirti minimalūs nuostoliai yra preziumuojami pagal CK be jokių papildomų įrodymų ir įrodinėjimo. CK 6.210 straipsnio 1 dalis nustato 5 proc. dydžio metinę palūkanų normą, kuri taikytina verslininkais ginčo materialiniame teisiniame santykyje nesantiems ieškovui ir atsakovui. Todėl ieškovo prašymu laikinosiomis apsaugos priemonėmis įšaldytų lėšų dalyje atsakovo minimalius nuostolius sudaro 5 proc. dydžio metinės palūkanos. Atsakovo teigimu, nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pradžios (2009 m. rugsėjo 18 d.) iki šio prašymo pateikimo dienos (2009 m. gruodžio 7 d.) atsakovo patirta minimalių preziumuojamų ir neįrodinėjamų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių suma yra 16 939,05 Lt. Atsakovo įsitikinimu, byla bus nagrinėjama ir laikinosios apsaugos priemonės galios dar mažiausiai vienerius metus, todėl papildomi minimalūs nuostoliai atsakovui sudarys 77 284,43 Lt. Atsakovas pažymi, kad ieškovo, kaip bankrutuojančios įmonės, statusas gali žymiai apsunkinti būsimų nuostolių atlyginimą.

              Šiaulių apygardos teismas 2009 m. gruodžio 30 d. nutartimi atsakovo prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinimo atmetė. Teismas nustatė, kad laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos pagrįstai dėl itin didelės ieškinio sumos. Nurodė, kad atsakovo prašymas taikyti bankrutuojančiai bendrovei galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą prieštarauja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste - ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punktui, pagal kurį nuo bankroto bylos iškėlimo draudžiamas visų finansinių prievolių, delspinigių, palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomų įmokų mokėjimo skaičiavimas ir mokėjimas. Teismas konstatavo, kad toks atsakovo prašymas pažeidžia ieškovo kreditorių teises.

              Atskiruoju skundu atsakovas J. B. prašo Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gruodžio 30 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

              1. Teismo nutartis yra nepagrįsta ir naikintina, kadangi teismas nutartyje visiškai netyrė atsakovo prašymo taikyti nuostolių užtikrinimą esmės, t. y. neanalizavo ir nevertino atsakovo nurodytų nuostolių pagrįstumo, jų atsiradimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grėsmės ir tikimybės, nepasisakė dėl atsakovo prašyme nurodytų faktinių ir teisinių nuostolių užtikrinimo instituto taikymo pagrindų buvimo, todėl laikytina, kad nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirtos bylos aplinkybės, atskleista bylos esmė, o nutartis motyvuota argumentais, kurie su atsakovo prašymu visiškai nėra susiję.

              2. Atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimas yra viena iš priemonių, užtikrinančių skolininko ir kreditoriaus teisių ir teisėtų interesų balansą, o net ir pagrįstai pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra kliūtis teismui taikyti nuostolių užtikrinimo institutą, jei ginčo šalis įrodo, kad egzistuoja reali grėsmė nuostoliams atsirasti. Laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo ar nepagrįstumo klausimas nėra argumentas, kuriuo remiantis būtų galima atmesti prašymą dėl nuostolių užtikrinimo. Be to, atsakovas neskundė teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

              3. Teismas netiksliai cituoja ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą. Šis punktas numato, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės turto teismo ar ne ginčo tvarka, t. y. minėta teisės norma numato, jog po bankroto bylos iškėlimo sustoja bankrutuojančios įmonės prievolių, atsiradusių iki bankroto bylos iškėlimo, vykdymas. Minėta teisės norma neturi būti aiškinama taip, kad įmonei tapus bankrutuojančia jai apskritai negali kilti jokių naujų turtinio pobūdžio įsipareigojimų, susijusių su po bankroto bylos iškėlimo vykdoma bankrutuojančios įmonės veikla. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau - CPK) ir ĮBĮ šiuo klausimų nenumato jokių išimčių, todėl teismo argumentas, kad atsakovo prašymas taikyti galimų nuostolių užtikrinimą bankrutuojančiai įmonei prieštarauja ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktui, yra nepagrįstas.

              4. Nustatydamas, ar yra pagrindas įpareigoti ieškovą pateikti nuostolių atlyginimo užtikrinimą, teismas turi ištirti ir įvertinti šias aplinkybes: 1) ar byloje pateikti duomenys, kad tokie nuostoliai gali realiai atsirasti; 2) ar jų atlyginimas ateityje gali būti apsunkintas arba neįmanomas. Skundžiamoje nutartyje teismas nepasisakė dėl nei vienos iš nurodytų aplinkybių, visiškai neanalizavo ir nevertino atsakovo nurodytų nuostolių pagrįstumo, dydžio, jų atsiradimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grėsmės ir tikimybės bei kitų atsakovo nurodytų teisinių ir faktinių argumentų. Esant šioms aplinkybėms laikytina, kad bylos esmė visiškai neatskleista, todėl skundžiama nutartis priimta pažeidžiant CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatytą pareigą motyvuoti teismo spendimus ir turi būti panaikinta vadovaujantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktu.

              5. Skundžiamoje nutartyje taip pat nenurodyta jos apskundimo terminas ir tvarka, o tai yra savarankiškas CPK 270 straipsnio 5 dalies 5 punkto pažeidimas.

              Ieškovas bankrutuojanti Pakruojo rajono Žvirblionių ŽŪB atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

              Atskirasis skundas netenkintinas.

              Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

              Pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo atmetė motyvuodamas tuo, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos pagrįstai, be to, atsakovo prašymas prieštarauja ieškovo, kuriam iškelta bankroto byla, kreditoriaus interesams. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais pirmosios instancijos argumentais. Apeliantas atskirajame skunde teisingai nurodo, kad pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo ar nepagrįstumo klausimas nėra argumentas, kuriuo remiantis būtų galima atmesti prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Teisėjų kolegijos nuomone, nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo netaikymas vien dėl to, kad ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, todėl jai negali kilti jokių naujų įsipareigojimų, susijusių su po bankroto bylos iškėlimo vykdoma įmonės veikla, reikštų CPK 17 straipsnyje įtvirtinto šalių procesinio lygiateisiškumo principo pažeidimą. Įstatymai nedraudžia ieškovui, kuris yra bankrutuojanti įmonė, taikyti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.

              Teisėjų kolegija atmeta apelianto atskirojo skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina vadovaujantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktu, kuriame nustatytas absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas, jeigu nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Apeliantas pats sau prieštarauja, nes atskirajame skunde jis taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis motyvuota argumentais, kurie su atsakovo prašymu visiškai nėra susiję. Darytina išvada, kad apeliantas sutinka su tuo, kad skundžiama nutartis yra motyvuota, tačiau nesutinka su teismo nurodytais motyvais.

              Apeliantas prašo užtikrinti nuostolius, kurie gali atsirasti dėl piniginių lėšų, kuriomis apeliantas negali naudotis, arešto. Minimaliais nuostoliais apeliantas laiko CK 6.210 ir 6.261 straipsnių pagrindu paskaičiuotas 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo areštuotos 1 545 688,55 Lt sumos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad būtina skirti teismo priimtą nutartį areštuoti pinigines lėšas ir realų (faktinį) piniginių lėšų areštą. Tam, kad būtų tikėtina, jog atsakovas tokius nuostolius gali patirti, atsakovo piniginės lėšos turi būti realiai (faktiškai) areštuotos. Iš byloje esančio Šiaulių miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus pažymėjimo apie turto arešto akto Nr. 0509004528 įregistravimą Turto areštų aktų registre matyti, kad turto arešto aktas įregistruotas laikinai, nenurodant išsamių duomenų apie visą ar dalį areštuojamo turto, o tai reiškia, kad atsakovo konkretus turtas (piniginės lėšos) faktiškai nėra areštuotas. Kadangi apeliantas nepateikė įrodymų, kad realiai (faktiškai) yra areštuotos jo piniginės lėšos 1 545 688,55 Lt sumai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo prašymą.

              Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį motyvavo netinkamais argumentais, tačiau tai neturėjo įtakos darant teisingą išvadą dėl atsakovo prašymo atmetimo, todėl naikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo (CPK 328 str.).

              Pažymėtina, kad atsakovo prašymo dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo atmetimas nereiškia pripažinimo, jog teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės visiškai nesukelia ir negali sukelti atsakovui nuostolių atsiradimo. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad atsakovas, turėdamas įrodinėjimo pareigą, nepateikė įrodymų, kurie leistų teismui daryti išvadą dėl konkrečių atsakovo prašyme nurodytų nuostolių atsiradimo galimybės (CPK 12, 178 str.). Atsakovui nedraudžiama, pateikus įrodymus dėl atsakovo realiai (faktiškai) areštuotų piniginių lėšų, pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 147 str. 1 d.). Be to, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškovo ieškinys atmestas, atsakovui bet kokiu atveju išlieka teisė reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 147 str. 3 d.)

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

              Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gruodžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.