Civilinė byla Nr. e3K-3-45-701/2019
Teisminio proceso Nr. 2-47-3-01552-2013-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.37; 3.2.4.8.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. vasario 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno ir Algirdo Taminsko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. J. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovams V. B., E. P. ir J. P. dėl skolos ir nepagrįsto praturtėjimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių jungtinę veiklą, proceso teisės normų, reglamentuojančių prejudicinius faktus, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė: priteisti solidariai iš atsakovų E. P. ir J. P. 1 605 000 Eur skolos ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas; nutraukti civilinės bylos dalį, kurioje reikalavimai pareikšti atsakovui V. B., kadangi šis mirė ir nėra jo teisių perėmėjų.
3. Ieškovas nurodė, kad tarp 2016 m. vasario 13 d. mirusio atsakovės sūnaus V. B. ir atsakovų buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, todėl atsakovai yra solidariai atsakingi už mirusio V. B. skolos grąžinimą ieškovui. Jungtinės veiklos sutarties sudarymą patvirtina tai, jog atsakovai V. B. išdavė įgaliojimą, juo suteikė V. B. teisę valdyti, naudoti jiems nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, o V. B. su UAB „Sampo bankas“ (teisių perėmėjas „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialas) sudarė kredito sutartį, kuria jam buvo suteiktas kreditas apartamentų statybai šiame sklype, o už įsipareigojimų tinkamą įvykdymą buvo įkeistas minėtas žemės sklypas. Šiam kreditui grąžinti ieškovas suteikė V. B. dvi paskolas (600 000 Eur ir 900 000 Eur). Laiduodami pinigų grąžinimą atsakovai 2013 m. rugpjūčio 18 d. pasirašė paprastąjį 1 605 000 Eur sumos neprotestuotiną vekselį. Gautus iš ieškovo pinigus V. B. panaudojo banko kreditui grąžinti, todėl bankas sutiko išregistruoti žemės sklypo hipoteką.
4. Taip pat ieškovas prašė, teismui nepripažinus, jog tarp atsakovų ir V. B. susiklostė jungtinės veiklos santykiai, priteisti iš atsakovų atitinkamą nuostolių atlyginimą dėl nepagrįsto praturtėjimo, nes ieškovo V. B. suteiktos paskolos buvo skirtos dengti kreditui, kuris buvo panaudotas atsakovams priklausančiam turtui įgyti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. kovo 21 d. sprendimu atmetė ieškinį, civilinę bylą atsakovui V. B. nutraukė.
6. Teismas nustatė, kad atsakovai, užtikrindami V. B. 1 605 000 Eur dydžio skolos grąžinimą ieškovui, 2013 m. rugpjūčio 8 d. laiduodami pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Tačiau Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimu pripažino ieškovo reikalavimą laiduotojams (atsakovams) pagal minėtą vekselį negaliojančiu. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartimi šį teismo sprendimą paliko nepakeistą.
7. Teismas taip pat nustatė, kad tarp ieškovo ir V. B. buvo sudaryti sandoriai dėl paskolų suteikimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK ) 6.870 straipsnis); ieškovo teisė reikalauti paskolų grąžinimo iš V. B., kaip paskolos gavėjo, nebuvo suvaržyta (CK 6.873 straipsnis). Nors pirmiau minėtos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties 55 punkte pažymėta, jog iš ieškovo pasiskolinti pinigai buvo panaudoti atsakovams priklausančių statinių hipotekai panaikinti, ši aplinkybė, teismo vertinimu, neduoda pagrindo daryti išvadą, kad tarp V. B. ir atsakovų buvo sudaryta jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis.
8. Remdamasis CK 6.969 straipsnio 1 dalimi, 6.975 straipsnio 3 dalimi, kasacinio teismo formuojama šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2009; 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013), teismas atmetė ieškovo argumentus, kad V. B. ir atsakovai bendrai vykdė ūkinę komercinę veiklą. Aplinkybę, jog ūkinę komercinę veiklą apartamentuose, pastatytuose atsakovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, vykdė tik V. B., teismo vertinimu, patvirtina patalpų nuomos sutartis, verslo liudijimas, V. B. metinė pajamų deklaracija. Teismo nuomone, ieškovas neįrodė, kad atsakovai iš nurodytos veiklos gavo naudos ar būtų turėję tokį tikslą, kad jie ir V. B. būtų sudarę jungtinės veiklos sutartį (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis).
9. Teismas, remdamasis CK 6.242 straipsniu, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-248/2017 pateiktais išaiškinimais, įvertinęs bylos įrodymus, padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog jo V. B. paskolintos lėšos buvo panaudotos atsakovams priklausantiems apartamentams įsigyti, todėl, teismo vertinimu, negalima daryti išvados, kad atsakovai vienokiu ar kitokiu būdu gavo ieškovo V. B. paskolintas lėšas ir praturtėjo šių paskolintų lėšų sąskaita.
10. Teismas taip pat nurodė, kad viena iš nepagrįsto praturtėjimo sąlygų – asmuo turtą įgyja be teisinio pagrindo. Ši sąlyga reiškia, kad turto įgijimo negalima pateisinti konkrečiu teisės aktu ar sandoriu. Nagrinėjamu atveju atsakovai yra žemės sklypo ir apartamentų savininkai, todėl, teismo vertinimu, negalima sutikti su ieškinyje dėstomais argumentais, kad atsakovai apartamentus gavo be jokio teisinio pagrindo ir tokiu būdu praturtėjo ieškovo sąskaita.
11. Teismas pažymėjo, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas taikomas tada, kai ginčo negalima išspręsti kitais pažeistų civilinių teisių gynimo būdais, todėl jeigu pažeistos teisės gali būti apgintos sutartinės ar daiktinės teisės normų pagrindu, ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo negali būti reiškiamas. Šiuo atveju ieškovas turėjo teisę įstatymų nustatyta tvarka išieškoti 600 000 Eur ir 900 000 Eur paskolas iš jų gavėjo V. B.. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog savo galimai pažeistų teisių jis negali apginti kitais pažeistų teisių gynybos būdais (CPK 178 straipsnis), todėl nepagrįsto praturtėjimo institutas apskritai negali būti taikomas.
12. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti CK 6.242 straipsnio 3 dalį, nes ieškovas, skolindamas itin dideles pinigų sumas V. B., nepasirūpino, kad prievolės įvykdymas būtų užtikrintas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais (pavyzdžiui, hipoteka ar laidavimu), o pinigus skolino išimtinai savo interesais ir savo rizika. Todėl būtent ieškovui, o ne atsakovams, tenka visos neigiamos ieškovo neapdairaus ir nerūpestingo elgesio teisinės pasekmės. Atsakovų apgaulės ar kitokių nesąžiningų veiksmų ieškovo atžvilgiu teismas byloje nenustatė.
13. Nustatęs, kad atsakovas V. B. 2016 m. vasario 13 d. mirė ir po jo mirties, nors yra praėję daugiau kaip pusė metų, Testamentų registre nėra įregistruotų nei testatoriaus sudarytų testamentų, nei palikėjo palikimo priėmimo faktų, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra galimybės taikyti šio atsakovo procesinių teisių ir pareigų perėmimo, todėl civilinė byla jam nutrauktina (CPK 293 straipsnio 9 punktas).
14. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2018 m. liepos 4 d. nutartimi paliko Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 21 d. sprendimą nepakeistą.
15. Kolegija atmetė ieškovo argumentus, kad Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-4597-467/2015 nustatytos aplinkybės laikytinos prejudicinėmis nagrinėjamai bylai. Kolegija nurodė, kad minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl vekselio laidavimo instituto – pripažinti ieškovo reikalavimą į laiduotojus (atsakovus) pagal 2013 m. rugpjūčio 18 d. paprastąjį 1 605 000 Eur sumos neprotestuotiną vekselį negaliojančiu. Nagrinėjamoje byloje įrodinėjimo dalyką sudarė aplinkybės, susijusios su jungtinės veiklos sutartinių teisinių santykių tarp atsakovų ir V. B. egzistavimu, bei alternatyviai – nepagrįstas atsakovų praturtėjimas. Dėl šios priežasties, kolegijos vertinimu, įrodinėtinų aplinkybių apimtis minėtoje civilinėje byloje ir nagrinėjamoje byloje iš esmės skiriasi, dėl to Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-4597-467/2015 nustatyti faktai nelaikytini prejudiciniais.
16. Remdamasi CK 6.969 straipsnio 1 dalimi, kasacinio teismo formuojama šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013), įvertinusi bylos įrodymus, šalių paaiškinimus, kolegija sprendė, kad byloje nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovai ir V. B. būtų sudarę jungtinės veiklos sutartį ar siekę ją sudaryti. Tiek procesiniuose dokumentuose, teiktuose pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde ieškovas pripažįsta, jog iš atsakovų prašomas priteisti pinigų sumas skolino ir paskolos sutartis sudarė su V. B..
17. Ieškovo nurodytos faktinės aplinkybės, susijusios su kitais atsakovų ir V. B. verslo santykiais, įgaliojimų išdavimu V. B., kad pastarasis galėtų naudoti atsakovams priklausantį žemės sklypą, vykdyti jame statybos darbus, derinti ir tvarkyti statybos projektų dokumentaciją, kolegijos vertinimu, neleidžia spręsti, jog tarp atsakovų ir V. B. buvo susiklostę jungtinės veiklos teisiniai santykiai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra įrodytas atsakovų valinis siekis vykdyti bendrą ūkinę komercinę veiklą kartu su V. B., taip pat neįrodyta, jog atsakovai iš tokios veiklos būtų gavę bendro pelno ar patyrę nuostolių. Priešingai, kaip matyti iš V. B. 2011 m. rugsėjo 30 d. grynųjų pinigų deklaracijos, V. B. iš ieškovo pasiskolintus pinigus ketino investuoti į nekilnojamąjį turtą. Vien aplinkybė, jog atsakovai sutiko, kad V. B. ant jiems priklausančio žemės sklypo statytų apartamentus ir (ar) juose vykdytų ūkinę komercinę veiklą, kolegijos nuomone, nesuponuoja išvados, jog tarp šių asmenų susiklostė jungtinės veiklos teisiniai santykiai. Aplinkybės, kad atsakovai V. B. buvo išdavę įgaliojimus veikti jų vardu, galimai nulemtos artimo jų ryšio, garbaus atsakovų amžiaus, bendražmogiško gyvenimo ir moralės normų. Be to, aplinkybę, kad apartamentuose, nuosavybės teise priklausančiuose atsakovei, ūkinę komercinę veiklą savo interesais vykdė V. B., patvirtina į bylą pateikta nuomos sutartis, verslo liudijimas ir metinė pajamų deklaracija. Šioje byloje vertinamų santykių, susiklosčiusių tarp atsakovų ir V. B., kolegijos nuomone, negalima vertinti ignoruojant aplinkybę, jog V. B. – atsakovės sūnus.
18. Kolegijos vertinimu, byloje neįrodyta, kad atsakovai ir V. B. būtų sudarę partnerystės (jungtinės veiklos) sutartį ir veikę kaip verslo partneriai. Kolegija, įvertinusi 2010 m. rugsėjo 28 d. ir 2011 m. rugsėjo 29 d. paskolos sutartis, padarė išvadą, kad paskolos V. B. suteiktos asmeniškai, jose nenurodyta suteikiamų finansinių lėšų naudojimo paskirtis, o 2010 m. rugsėjo 28 d. sutarties 5 dalyje įtvirtintos konfidencialumo nuostatos, kuriose sulygta, jog sutarties sąlygos negali būti viešinamos. Nurodytų aplinkybių pagrindu kolegija padarė išvadą, kad atsakovai negali būti atsakingi už V. B. asmeniškai prisiimtus įsipareigojimus, juo labiau negali būti pripažinta, jog ši prievolė yra bendra visų atsakovų.
19. Kolegija nurodė, kad paskolos teisiniai santykiai siejo ne ieškovą ir atsakovus, o ieškovą ir V. B.. Šis ieškovui 2013 m. rugpjūčio 18 d. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pagal kurį iki 2013 m. rugpjūčio 22 d. įsipareigojo sumokėti 1 605 000 Eur sumą. Atsakovai tą pačią dieną minėtą vekselį laidavo ieškovui. Siekdamas susigrąžinti V. B. paskolintą pinigų sumą ieškovas savo pažeistas teise gynė pareikšdamas reikalavimą vekselio laiduotojams ir V. B.. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-4597-467/2015 pripažino reikalavimą laiduotojams pagal 2013 m. rugpjūčio 18 d. paprastąjį neprotestuotiną 1 605 000 Eur sumos vekselį negaliojančiu, Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartimi šį sprendimą paliko nepakeistą, o civilinę bylą atsakovui V. B. nutraukė, nustatęs, jog, V. B. mirus, byloje nėra galimybės taikyti atsakovo procesinių teisių perėmimą (CPK 293 straipsnio 7 dalis).
20. Remdamasi CK 6.237–6.242 straipsniais, kasacinio teismo formuojama šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-611/2016; 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-1075/2018), atsižvelgdama į nurodytas faktines aplinkybės, kolegija sprendė, kad ieškovo reikalavimas atsakovams buvo grindžiamas negaliojančio laidavimo pagrindu, todėl ieškovas gynė savo teises kitu būdu. Aplinkybė, kad tik esant jam nepalankiam teismo sprendimui ieškovas prašė taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą, kolegijos vertinimu, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti nepagrįsto praturtėjimo, kaip subsidiaraus asmens teisių gynimo būdo, taikymo prielaidų. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir ieškovo pasirinktą teisių gynybos būdą, kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė, jog nagrinėjamu atveju nepagrįsto praturtėjimo institutas negali būti taikomas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
21. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Teismai nepagrįstai suabsoliutino jungtinės veiklos santykių įforminimą, t. y. vienos rašytinės jungtinės veiklos sutarties sudarymą. Tokiu būdu bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje išaiškinta, kad jungtinės veiklos santykių egzistavimui nėra būtinas vienos konkrečios jungtinės veiklos sutarties sudarymo faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2009; 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011; 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013; 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-519-415/2015; 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017).
21.2. Nors atsakovai su V. B. nesudarė vieno konkretaus susitarimo, kuris tiesiogiai būtų įvardytas kaip jungtinės veiklos sutartis, byloje esantys kiti rašytiniai įrodymai (atsakovų V. B. išduoti įgaliojimai be apribojimų veikti jų vardu sudarant su jų turtu susijusius sandorius, įskaitant apartamentų statybas sklype, jų finansavimą, taip pat dokumentai, patvirtinantys atsakovų ir V. B. bendro verslo vykdymą apartamentuose ir pelno iš to gavimą bei pasidalijimą) neabejotinai patvirtino tarp šalių buvusį susitarimą veikti bendrai, siekiant vieno tikslo – įvykdyti apartamentų statybas ir plėtoti apartamentų nuomos verslą.
21.3. Teismai, atmesdami argumentus dėl jungtinės veiklos santykių egzistavimo, iš esmės pažeidė jungtinę veiklą (partnerystę) reglamentuojančias teisės normas (CK 6.969 straipsnio 1 dalis, 6.975 straipsnio 3 dalis) ir šį institutą aiškinančią kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-519-415/2015; 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017).
21.4. Atsakovų ir V. B. santykiai visiškai atitiko partnerystės sampratą: 1) atsakovai į bendrą veiklą įnešė savo turtą – suteikė jiems priklausantį sklypą, jame V. B. veiksmais buvo išplėtota atsakovei priklausančių apartamentų statyba; atsakovai V. B. davė besąlyginius įgaliojimus disponuoti jiems priklausančiu turtu, įskaitant jį parduoti ir (ar) įkeisti, kad būtų užtikrinamas apartamentų statybos finansavimas; kadangi atsakovai neturėjo finansų apartamentų plėtrai, finansavimu rūpinosi V. B.; 2) V. B. į bendrą veiklą įnešė: a) turtą – apartamentų statyboms savo vardu, bet atsakovų naudai, pasiėmė kreditą, o kreditui grąžinti ir apartamentams išsaugoti skolinosi lėšas iš ieškovo; b) darbą – V. B. organizavo apartamentų statybas, atliko visus būtinus teisinius ir kt. veiksmus, susijusius su statybomis, gavo statybų leidimus ir kt., tuo tarpu patys atsakovai jokių veiksmų neatliko; c) žinias ir pažintis, be kurių V. B. nebūtų gavęs ir paskolų iš ieškovo; 3) kooperuodami išteklius, partneriai siekė bendro tikslo (pastatyti apartamentus) ir bendros veiklos – vykdyti komercinę veiklą apartamentuose; 4) V. B. veikė atsakovų vardu ir interesais: V. B. ikiteisminio tyrimo metu 2015 m. balandžio 1 d. apklausoje paliudijo, kad sklypas, kuriame yra apartamentai, priklausė jo motinai (atsakovei), tačiau apartamentų statybomis rūpinosi V. B., statybos vykdytos iš jo paimto kredito, statybai paimto iš banko kredito likutį V. B. sumokėjo pinigais, gautais iš ieškovo jam suteiktos paskolos; 5) nepriklausomai nuo to, kad apartamentai nuosavybės teise priklausė atsakovei, po jų statybos pabaigos V. B., veikdamas pagal verslo liudijimą, apartamentuose vykdė ūkinę komercinę veiklą, ši veikla buvo vykdoma atsakovų interesais, pelnas iš veiklos buvo dalijamas visiems partneriams, t. y. pelną gavo atsakovai ir V. B.; 6) atsakovai savo pelną iš apartamentų nuomos verslo patvirtino V. B. veiklos dokumentais, detalizuodami savo patiriamus nuostolius dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apartamentams, kas reiškia aiškų atsakovų pripažinimą, kad V. B. veikė jų vardu ir interesais ir kad juos visus siejo bendra veikla ir bendras pelnas.
21.5. Teismai suformulavo pavojingą praktikai precedentą, kai faktiškai partneriais buvę asmenys, kurie visi solidariai turėtų atsakyti partnerių kreditoriams, yra atleidžiami nuo tokios atsakomybės, nepaisant to, kad partnerystės rezultatas – pelnas iš bendro tikslo – yra pasiektas. Skundžiamais teismų procesiniais sprendimais sukuriama situacija, kai partnerių kreditorius – ieškovas, kuris paskolino pinigus atsakovų turtui išsaugoti ir vystyti, bet paskolos sandorį sudarė per tarpininką – V. B., nors naudos gavėjai yra būtent atsakovai, patenka į tokią situaciją, kai jokiomis teisinėmis priemonėmis negali atgauti paskolintos sumos. Paneigiant jungtinės veiklos dalyvių (partnerių) kreditorių interesus, sudaromos prielaidos partnerystės institutą daryti faktiškai teisiniuose santykiuose neveikiančiu institutu, nes juo nėra užtikrinamos esminės sąlygos – partnerių kreditorių apsauga.
21.6. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo suformuoto precedento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-519-415/2015), kuriame išsamiai aptarta jungtinės veiklos partnerių išteklių kooperavimo forma, kai partneriais tampa iš vienos pusės asmenys, turintys partnerystės tikslui reikalingą turtą, bet neturintys reikiamų išteklių (finansų) tikslui pasiekti, o iš kitos pusės – partnerystės tikslui pasiekti reikalingo turto neturintis asmuo, bet turintis (galintis) gauti reikiamų finansų tikslui pasiekti. Nagrinėjamo ginčo atveju partnerystė tarp atsakovų ir V. B. pasireiškė būtent tokiu būdu, kad atsakovai, kurie dėl senyvo amžiaus negalėjo gauti kredito sklypo plėtrai, bet turėjo šį turtą – sklypą, suteikė absoliučius įgaliojimus V. B. jų vardu plėtoti statybas sklype, statyti apartamentus jame, vėliau juos nuomoti, o visi bendrai iš to gavo pelną. Tokie santykiai pagal savo turinį aiškiai byloja jungtinės veiklos santykių egzistavimą.
21.7. Teismai, reikalaudami nedviprasmiško partnerystės santykių formalizavimo, ignoravo ne tik bylos aplinkybes, bet ir šeiminius ryšius (V. B. buvo atsakovės sūnus); faktą, kad V. B. ilgus metus su atsakovais vykdė ir kitus šeimos verslus; taip pat faktą, kad sklypo plėtrai ir apartamentų statyboms atsakovai patys nebūtų gavę finansavimo iš banko vien dėl savo senyvo amžiaus. Kasacinio teismo išaiškinta, kad jungtinė veikla sieja partnerius, kurie faktiniais šeiminiais ryšiais siekia bendrų šeimai tikslų ir dėl to partnerystės sutarties rašytinės formos sudarymo pagal įstatymą reikalavimas (CK 6.969 straipsnio 4 dalis) gyvenimiškai nevykdomas, tačiau tai nedaro jungtinės veiklos sutarties negaliojančios (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011). Šeiminiai motinos ir sūnaus ryšiai gali būti laikomi ta reikšminga aplinkybe, galinčia lemti vienos konkrečios jungtinės veiklos sutarties nesudarymą, nes tarp šeimos narių natūraliai ir normaliai gali susiklostyti verslo santykiai (partnerystė) siekiant bendrų partneriams naudingų tikslų.
21.8. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 182 straipsnį, prima facie (turintis didesnę įrodomąją galią) įrodymų arba res judicata (galutinis teismo sprendimas) galią turinčių teismo sprendimų reikšmę (galimybę remtis jais kitose bylose) susiaurino taip, jog praktiškai nebeįmanoma pasiremti tokia galia, išskyrus tuos atvejus, kai dviejų bylų dalykas iš esmės sutampa. Toks netinkamas CPK 182 straipsnio 2 punkto interpretavimas lėmė netinkamą bylos išsprendimą, nes ieškovas rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-576-516/2016 nustatytomis esminę reikšmę šiai bylai turinčiomis aplinkybėmis: 1) V. B. iš ieškovo pinigus pasiskolino atsakovų turtui išpirkti iš banko; 2) atsakovė kartu su sūnumi užsiėmė ir kitais bendrais verslais; 3) atsakovai buvo išdavę ne vieną įgaliojimą V. B. valdyti jų turtą, suprasdami tokių įgaliojimų esmę ir žinodami, jog bus imami kreditai ir turtas bus įkeičiamas. Nurodytos aplinkybės, kurios buvo nustatytos minėtoje byloje, kurioje dalyvavo tos pačios šalys, nepaisant to, kad minėtosios ir šios bylos dalykai skiriasi, turi esminę reikšmę, nes jomis patvirtinti šeimos verslo santykiai tarp atsakovų ir V. B., faktas, kad V. B. skolinosi pinigus iš ieškovo būtent atsakovų turtui išsaugoti, t. y. jo hipotekai panaikinti, kai grėsė turto pardavimas iš varžytynių. Atitinkamai šioje byloje įrodinėjimo dalykas su aptartos bylos iš dalies sutampa, nes taip pat įrodinėjamas faktas, kad, nepaisant giminystės ryšių, atsakovus ir V. B. siejo šeimos verslo santykiai ir kad ieškovas pinigus V. B. paskolino atsakovų turtui išpirkti. Šios aplinkybės kartu su kitomis aplinkybėmis sudaro pagrindą konstatuoti, kad atsakovus ir V. B. siejo jungtinės veiklos santykiai.
21.9. Teismui nepripažinus, kad tarp atsakovų ir V. B. susiklostė jungtinės veiklos teisiniai santykiai, atsakovai turėjo būti laikomi nepagrįstai praturtėję ieškovo sąskaita, nes: V. B. kredito sutartį sudarė turėdamas tikslą pastatyti apartamentus atsakovų sklype; apartamentai bendrosios nuosavybės teise priklauso atsakovams; siekiant padengti išimtinai dėl apartamentų statybų atsiradusią skolą (kreditą) ir išvengti priverstinio išieškojimo iš atsakovų sklypo bei apartamentų, iš ieškovo buvo paimtos paskolos atsakovų turtui išsaugoti ir plėsti ( CK 6.242 straipsnis). Taigi iš esmės atsakovams priklausančių apartamentų statyba buvo finansuota iš ieškovo lėšų (paskolos), tačiau skundžiamais teismų sprendimais ieškovui užkirstas kelias paskolintas lėšas atgauti iš atsakovų po V. B. mirties, formaliai vertinant aplinkybę, kad lėšas iš ieškovo skolinosi V. B., o ne patys atsakovai, taip pat ignoruojant tai, kad būtent atsakovai yra naudos gavėjai pagal ieškovo ir V. B. sudarytas paskolos sutartis.
21.10. Taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą apeliacinės instancijos teismas atsisakė tik todėl, kad ieškovas šį reikalavimą suformulavo kaip alternatyvų, ir todėl, kad jis reiškiamas tik nepatenkinus kito ieškovo reikalavimo. Pirmasis ir pagrindinis ieškovo teisių gynimo būdas yra partnerystės teisinių santykių ir pasekmių konstatavimas, tačiau, teismams atsisakius taikyti šį teisių gynimo būdą, ieškovo pažeistų teisių gynimas kitais nei nepagrįsto praturtėjimo pagrindais nebeįmanomas, dėl to šis gynybos būdas procesinio ekonomiškumo ir operatyvumo tikslu buvo pareikštas toje pačioje byloje. Mirus V. B., formaliam paskolos gavėjui, teismai ieškovui užkirto kelią atgauti paskolintus pinigus, o atsakovai ir toliau naudojasi iš ieškovo paskolintais pinigais, t. y. disponuoja iš ieškovo lėšų pastatytais apartamentais. Teismams atmetus visus ieškovo teisių gynimo būdus, teisingumo principas reikalavo taikyti ultima ratio (paskutinė priemonė) pažeistų teisių gynimo būdą – nepagrįsto praturtėjimo institutą.
21.11. Teismai, teigdami, kad V. B. asmeniškai paėmė paskolą, netinkamai kvalifikavo teisinius santykius ir ignoravo esminę reikšmę turinčias aplinkybes, kad: 1) V. B. turėjo įgaliojimą atsakovų vardu imti kreditus, tad jam imti kreditus savo vardu atsakovų turtui išsaugoti ir plėsti nebuvo jokios prasmės ir reikalingumo; visos paskolos imtos V. B. vardu, nes atsakovai dėl savo amžiaus nebūtų jų gavę; 2) V. B., neįvykdydamas kredito sutarties, nerizikavo jokiu savo turtu (visi kredito grąžinimo užtikrinimai buvo susiję su atsakovų turtu, o sklypo su apartamentais pardavimo vertės būtų užtekę kredito likučiui padengti). Kadangi iš ieškovo paskola paimta tam, kad būtų padengtas kreditas, paimtas apartamentų statyboms, ir kad priverstinai nebūtų parduotas atsakovų turtas, akivaizdu, kad ieškovas refinansavo banko kreditą, t. y. ieškovas paskolą išdavė apartamentų statybai, kas patvirtina, jog iš ieškovo paimta paskola buvo būtent atsakovų naudai ir jų interesams. Taigi atsakovai išimtinai tik ieškovo finansinio indėlio pagrindu išsaugojo nuosavybės teisę į sklypą ir apartamentus, tačiau jie nesąžiningai siekia pagrįsti, kad nėra saistomi jokių santykių su ieškovu.
21.12. Teismai, netenkindami ieškovo prašymų, susijusių su įrodymų išreikalavimu ir liudytojų šaukimu į teismo posėdį, užkirto galimybę ieškovui tinkamai įrodinėti ieškinio dalyką ir kelią teisingo sprendimo byloje priėmimui, bylą išnagrinėjo neobjektyviai ir nevisapusiškai, taip pažeisdami ieškovo teisę į teisminę gynybą, CPK 12, 185, 199 straipsnius.
22. Atsakovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė jungtinę veiklą ir nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nepadarė kasaciniame skunde nurodomų pažeidimų, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos; nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą, nes ieškovas savo galbūt pažeistas teises gynė kitais būdais; net ir tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad atsakovai nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita, šiuo atveju egzistuoja teisinis pagrindas taikyti CK 6.242 straipsnio 3 dalį, nes ieškovas, skolindamas dideles sumas V. B., nepasirūpino prievolių įvykdymo užtikrinimu, t. y. veikė savo rizika.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
23. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo išraiškų yra įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad kasacinis teismas patikrina teisės taikymo aspektu apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Šios nuostatos teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama ieškovo A. J. kasacinį skundą, nes nenustatyta pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnis).
24. Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį tenkinti. Patikslintu ieškiniu ieškovas prašė: priteisti solidariai iš atsakovų E. P. ir J. P. 1 605 000 Eur skolos bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas; nutraukti civilinės bylos dalį, kurioje reikalavimai pareikšti atsakovui V. B., kadangi šis mirė ir nėra jo teisių perėmėjų. Teismų procesiniais sprendimais ieškovo reikalavimas priteisti solidariai iš atsakovų E. P. ir J. P. 1 605 000 Eur skolos ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas yra atmestas, o civilinė byla atsakovui V. B. yra nutraukta, kaip to patikslintu ieškiniu ieškovas ir prašė.
25. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra ieškovo kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Ieškovo kasaciniame skunde nėra nurodyti pagrindai kasacine tvarka peržiūrėti teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis civilinė byla atsakovui V. B. yra nutraukta. Nutraukti bylos dalį šiam atsakovui prašė pats ieškovas ir toks jo prašymas teismų yra patenkintas. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų procesinių sprendimų dalys, kuriomis civilinė byla atsakovui V. B. yra nutraukta, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka objektas.
Dėl jungtinės veiklos (partnerystės) teisinių santykių ir tokių santykių įrodinėjimo
26. Pagal CK 6.969 straipsnio 1 dalį, jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti.
27. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017 26 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
28. Konstatavus nurodytus požymius, sutartis kvalifikuojama kaip jungtinės veiklos sutartis. Skiriamasis šios sutarties bruožas, leidžiantis ją atriboti nuo panašių sutartinių teisinių santykių, – tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas). Jungtinės veiklos sutarties dalyvių tikslo bendrumas lemia jų tarpusavio teisių ir pareigų specifiką: nė vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles (CK 6.974–6.976 straipsniai), nepasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai dalyviai neturi teisinio pagrindo vienas iš kito reikalauti įnašų grąžinimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2009; 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013).
29. Įstatyme detaliai nereglamentuojami jungtinės veiklos sutarties teisiniai santykiai, o konkrečios jungtinės veiklos sutarties turinio ir formos specifiką nulemia tikslas (veikla), kuriam ji yra sudaroma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013).
30. Nagrinėjamu atveju ieškovas savo reikalavimą atsakovams dėl 1 605 000 Eur skolos, suteiktos V. B., priteisimo grindė jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniais santykiais, susiklosčiusiais, ieškovo teigimu, tarp atsakovų ir V. B.. Ieškovo nuomone, šiuos atsakovų ir atsakovės sūnaus V. B. teisinius santykius patvirtina, be kita ko, prašomų priteisti pinigų panaudojimas atsakovams priklausančių apartamentų statybai (banko V. B. suteiktam kreditui statybos finansavimui grąžinti; žemės sklypo, ant kurio pastatyti minėti apartamentai, hipotekai išregistruoti); atsakovų ir V. B. ilgalaikiai šeimos verslo santykiai; atsakovų V. B. suteikti įgaliojimai veikti atsakovų vardu ir disponuoti jiems nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu; atsakovų ir V. B. bendrai vykdoma ūkinė komercinė veikla nuomojant apartamentus.
31. Bylą nagrinėję teismai, atmesdami minėtą ieškovo reikalavimą, sprendė, kad ieškovas leistinais rašytiniais įrodymais neįrodė atsakovų ir V. B. jungtinės veiklos (partnerystės) teisinių santykių egzistavimo, nes jis neįrodė, kad V. B. paskolinti pinigai buvo panaudoti atsakovams priklausančių apartamentų statybai (kreditui grąžinti ir (ar) hipotekai panaikinti) ir kad atsakovai su V. B. vykdė bendrą ūkinę komercinę veiklą, iš kurios turėjo finansinės naudos. Be to, teismai, nenustatę, kad V. B. ieškovo paskolinti pinigai buvo panaudoti atsakovams nuosavybės teise priklausančių apartamentų statybai, t. y. kad atsakovai iš šių pinigų gavo naudos, taip pat atmetė ir alternatyvų ieškinio reikalavimą taikyti atsakovams nepagrįsto praturtėjimo institutą.
32. Nesutikdamas su šiomis teismų išvadomis, ieškovas kasaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad teismai šias išvadas padarė netinkamai nustatę faktines bylos aplinkybes, neįvertinę ir (ar) netinkamai įvertinę bylos įrodymus. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus teismų procesinius sprendimus, pagal byloje teismų nustatytas ir vertintas faktines aplinkybes iš esmės sutinka su šiuo kasacinio skundo argumentu.
33. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo, kreipdamasis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos subjektinės teisės ar įstatymo saugomo intereso, ieškinyje nurodo tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) ir pasirenka teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Ieškinio reikalavimo tenkinimo faktinis pagrindas yra ieškovo įrodytos ieškinio pagrindą sudarančios faktinės aplinkybės, o teisinis pagrindas – teisė, kurią teismas nurodo savo sprendime, kvalifikuodamas įrodytus faktus. Teisinio ieškinio pagrindo nurodymas nėra privalomas, nes tai – bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui. Teismas, kvalifikuodamas teisinius santykius ir spręsdamas iš jų kilusį ginčą, turi nustatyti, kada ir kokiomis aplinkybėmis šie santykiai susiformavo, kaip jie plėtojosi ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2017 36 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
34. Proceso įstatymai nereikalauja, jog į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2017 37 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
35. Taigi teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju ieškovui nurodžius ieškinio faktinį pagrindą (atsakovus ir V. B. siejusius jungtinės veiklos (partnerystės) teisinius santykius) ir šį faktinį pagrindą galbūt pagrindžiančias aplinkybes (bendram tikslui pasiekti, t. y. atsakovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype apartamentams pastatyti buvo kooperuojamas šių asmenų turtas, lėšos, darbas, ryšiai ir pan.), būtent šis aplinkybių tinkamas nustatymas yra reikšmingas kilusiam ginčui išspręsti. Dėl šios priežasties teismai turėjo svarstyti, vertinti ir nustatyti, ar minėtos ieškovo nurodomos aplinkybės egzistavo, t. y. kaip buvo statomi apartamentai, kaip buvo finansuojama jų statyba, kokiomis lėšomis bankui buvo grąžintas kreditas, kas įvyko po apartamentų statybų pabaigos, kaip buvo naudojamos lėšos, gautos iš apartamentų nuomos, ir pan.
36. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai šiuo atveju nurodytų aplinkybių nenustatė ir jų nevertino. Teismai nepagrįstai apsiribojo bendro pobūdžio argumentais, kad ieškovas šių aplinkybių neįrodė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas, kaip fizinis asmuo, kuris (tiesiogiai) nedalyvavo apartamentų statybos procese (išskyrus įrodinėjamą statybų finansavimą per paskolos V. B. suteikimą) ir kurio nesieja jokie kitokie teisiniai santykiai su atsakovais, turi labai ribotas galimybes surinkti ir pateikti teismui įrodymus, susijusius su apartamentų statyba ir finansavimu. Tai, be kita ko, patvirtina ieškovo pirmosios instancijos teismui reikštas prašymas išreikalauti atitinkamus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas tinkamai išspręsti byloje kilusį ginčą ir nustatyti, ar ieškovo ieškinyje nurodomos aplinkybės egzistavo, šį prašymą turėjo tenkinti ir minėtus įrodymus išreikalauti (CPK 199 straipsnis), tačiau to nepagrįstai nepadarė.
37. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismams nenustačius ieškinio faktiniu pagrindu nurodytų aplinkybių buvimo (egzistavimo) ar ne fakto, neišreikalavus įrodymų, tačiau atmetus ieškinį, nebuvo nustatyta ir tinkamai atskleista bylos esmė. Nenustačius bylos esmės nėra galimybės spręsti dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų materialiųjų teisės normų – jungtinės veiklos (partnerystės), nepagrįsto praturtėjimo institutų ar kt.
38. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismų išvados dėl to, jog jau pastačius apartamentus atsakovai su V. B. nevykdė bendros ūkinės komercinės veiklos, nėra pakankamai pagrįstos bylos duomenimis. Be to, taip pat kritikuotinos teismų išvados dėl to, kad byloje nėra įrodymų, kur buvo panaudoti ieškovo V. B. paskolinti pinigai.
39. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais (CPK 186 straipsnis), liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Rašytiniai įrodymai – tai dokumentai, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokie raštai, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. Rašytiniai įrodymai skirstomi į oficialius ir privačius (CPK 197 straipsnio 1 dalis).
40. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys apklausos, atliktos ikiteisminio tyrimo metu, protokolai, kurie teismų nebuvo tinkamai įvertinti, yra rašytiniai įrodymai CPK 197 straipsnio prasme. Šiuose protokoluose baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka yra užfiksuoti tiek paties V. B., tiek jo motinos (atsakovės) paaiškinimai. Apklausų metu V. B. nurodė, kur buvo panaudoti iš ieškovo paskolinti pinigai, be kita ko, kad jie buvo panaudoti išmokant kreditą bankui, o atsakovė pripažino, kad iš apartamentų nuomos gaunamais pinigais buvo pasidalijama.
41. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas nurodyta, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai neatskleidė bylos esmės, šios nutarties 30 ir 35 punktuose nurodytos aplinkybės negali būti nustatytos kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis), o jų tinkamai nenustačius, taip pat nėra galimybės spręsti dėl šalių kilusiam ginčui taikytinų materialiosios teisės normų. Dėl šios priežasties egzistuoja teisinis pagrindas panaikinti skundžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalis ir perduoti bylos dalį iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).
Dėl teisės normų, reglamentuojančių prejudicinius faktus, aiškinimo ir taikymo
42. Remiantis CPK 182 straipsnio 2 punktu, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).
43. CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius.
44. Kasacinio teismo jurisprudencijoje dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo yra suformuluotos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 12 d.nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-421/2018 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
45. Aiškindamas CPK 279 straipsnio 4 dalies nuostatas kasacinis teismas yra nurodęs, kad šioje teisės normoje įtvirtinta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galia. Fakto prejudicijos paskirtis – išvengti pakartotinio aplinkybės nustatymo teisme, kai ji teismo jau buvo nustatyta kitoje byloje tarp tų pačių asmenų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-421/2018 23 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
46. Ieškovas, nesutikdamas su skundžiamais procesiniais sprendimais, kasaciniame skunde taip pat teigia, kad bylą nagrinėję teismai, pažeisdami CPK 182 straipsnio 2 punktą, nepagrįstai nesivadovavo įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-576-516/2016 nustatytomis esminę reikšmę šiai bylai turinčiomis aplinkybėmis, be kita ko, kad V. B. iš ieškovo pinigus pasiskolino atsakovų turtui išpirkti iš banko.
47. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmiau nurodyti ieškovo argumentai yra teisiškai nepagrįsti.
48. Įvertinusi Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutarties turinį teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo nurodomoje civilinėje byloje buvo įrodinėjamas laidavimo, kaip sandorio, negaliojimas dėl apgaulės ar suklydimo, o aplinkybės dėl pinigų, ieškovo paskolintų V. B. panaudojimo, nebuvo įrodinėjamos. Tokios aplinkybės nedaro įtakos asmens suklydimui ar apgaulei dėl laidavimo. Minėtoje civilinėje byloje nebuvo nustatytas faktas, kur V. B. panaudojo iš ieškovo gautą paskolą. Minėtoje nutartyje tik nurodoma, kad pinigai iš ieškovo pasiskolinti atsakovei (ieškovei minėtoje byloje) priklausančių statinių hipotekai panaikinti. Tai reiškia, kad nurodomas tik paskolos tikslas, tačiau nepasisakoma dėl to, ar gauti pinigai iš tikrųjų buvo panaudoti šiam tikslui pasiekti. Taigi aplinkybės dėl faktinio pinigų panaudojimo nebuvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis ieškovo nurodomoje civilinėje byloje Nr. e2A-576-516/2016.
49. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju yra svarbu nustatyti, kur būtent buvo panaudoti ginčo pinigai, be kita ko, atsižvelgiant į paties V. B. apklausos metu duotus paaiškinimus (grąžino skolas AB bankui „Snoras“, padengė didžiąją dalį įsipareigojimų AB „Danske bankas“, dėl to bankas panaikino hipoteką, grąžino skolą fiziniam asmeniui ir kt.), o pinigų (paskolos) ėmimo tikslas šiuo atveju nesureikšmintinas, nes išviešintas pinigų skolinimosi tikslas ne visada sutampa su jų faktine panaudojimo paskirtimi.
50. Kiti kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
51. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 11,94 Eur tokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).
52. Kadangi bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, dar neegzistuoja visos CPK normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, taikymo sąlygos, tai bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo išsprendimas paliktinas bylos dalį iš naujo nagrinėsiančiam pirmosios instancijos teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 4 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimo dalis nutraukti civilinę bylą atsakovui V. B..
Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 4 d. nutarties dalį ir Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimo dalį panaikinti ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti Šiaulių apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Antanas Simniškis
Donatas Šernas
Algirdas Taminskas