Civilinė byla Nr. e2A-143-464/2020  

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02066-2018-0   

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.8.11.1

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danguolės Martinavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1372-661/2019 pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovams A. V. ir J. V. dėl sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovas A. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas (1) nutraukti su atsakovais A. V. ir J. V. 2008 m. lapkričio 24 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. AK-6268, dėl esminio sutarties pažeidimo, (2) taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovų 202 734,01 Eur, grąžinant jiems butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (3) priteisti 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, (4) priteisti ieškovui bylinėjimosi išlaidas.    

2.       Ieškovo teigimu, šioje 2008 m. lapkričio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartyje yra nurodyta, kad atsakovai ginčo butą jam parduoda už 410 000 Lt, tačiau faktiškai šalių buvo susitarta dėl didesnės turto pardavimo kainos – ieškovas atsakovams sumokėjo 700 000 Lt. Be šios sutarties, šalys 2009 m. gruodžio 8 d. sudarė dar vieną pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovas už            80 000 Lt įsigijo iš atsakovų 1338/4605 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini).    

3.       Pasak ieškovo, atsakovams buvo žinoma, kad jam priklauso ir kiti tame pačiame pastate esantys butai bei patalpos, jie taip pat žinojo, kad įgyjamas ginčo turtas reikalingas ieškovui tam, kad būtų galima rekonstruoti visą pastatą, statyti priestatą. Dėl šios priežasties į 2008 m. lapkričio 24 d. sutartį ir buvo įtrauktas 4.1.24 punktas, pagal kurį atsakovai besąlygiškai sutiko su būsima pastato rekonstrukcija ir naujo priestato statyba, įsipareigojo duoti sutikimus, reikalingus rekonstrukcijos procedūroms įgyvendinti. Nors ieškovas ėmėsi visų nuo jo priklausančių veiksmų bendram sutarimui rasti, atsakovai šio savo sutartinio įsipareigojimo neįvykdė ir su pateiktais pastato rekonstrukcijos projektiniais sprendiniais nesutiko.

4.       Ieškovo vertinimu, 4.1.24 punkte yra įtvirtinta esminė pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga, kuri  lėmė jo apsisprendimą tokią sutartį sudaryti. Atsakovams buvo aiškiai atskleistas siekiamas tikslas, o atsisakydami leisti vykdyti rekonstrukcijos darbus jie iš esmės pažeidė sutartį, nes  ieškovas negavo to, ko tikėjosi gauti. Todėl egzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.217 straipsnio 1 dalyje numatytas pagrindas sutartį pripažinti nutraukta dėl esminio jos pažeidimo.     

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 27 sprendimu ieškovo A. K. ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovams A. V. ir J. V. 1 597,20 Eur bylinėjimosi išlaidas.

6.       Teismas sprendė, kad ginčo sutarties 4.1.24 ir 4.1.26.4 punktuose atsakovai yra davę sutikimą, kad visas namo rekonstrukcijos ir priestato statybos darbų rezultatas, atsiradęs laikantis           2004 m. vasario 5 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-143 patvirtintame sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje, detaliame plane numatytų sprendinių, taip pat laikantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2008 m. birželio 12 d. išduoto projektavimo sąlygų sąvado Nr. RPS1221, t. y. būtent papildomas namo plotas nuosavybės teise priklausytų pirkėjui, ieškovui A. K..    

7.       Nagrinėjamoje byloje kilusiam ginčui spręsti teismas aktualiais pripažino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-462-248/2016 dėl kito tų pačių šalių ginčo, susijusio su tuo pačiu turtu, išaiškinimus bei toje byloje jau konstatuotas faktines aplinkybes, kurias vertino kaip prejudicinius faktus. Pirmiau išnagrinėtoje byloje jau buvo pasisakyta, kad nei 2008 m. lapkričio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovams sumokėta kaina už parduotas patalpas, nei kitos priežastys nelemia tokios   išvados, jog atsakovai įsipareigojo besąlygiškai sutikti su ieškovo teikiamais projektiniais sprendiniais ar yra atsisakę jiems likusių ginčo pastate nuosavybės teisių į kurią nors turto dalį.  Sutarties 4.1.24 punkte nėra įtvirtintas atsakovų teisių atsisakymas, šia nuostata atsakovai tik sutiko, kad ieškovas, laikydamasis teisės aktų reikalavimų, vykdytų rekonstrukcijos darbus, taip pat sutiko atsisakyti teisių į visą papildomą rekonstrukcijos metu atsirandantį turtą (priestatą ir papildomą pastato plotą), tačiau neatsisakė jokių jau turimų teisių į jiems asmeninės ar bendrosios nuosavybės teise kartu su ieškovu priklausančius objektus (butą, palėpę, bendro naudojimo objektus).

8.       Teismas, įvertinęs ginčo sutarties 4.1.24 punkto nuostatas bei pirmiau aptartas prejudicinę reikšmę turinčias faktines aplinkybes, priėjo išvadą, kad atsakovai ginčo sutartyje suteikė sutikimus tik dėl iki jos sudarymo jau egzistavusių aplinkybių – išduoto projektavimo sąlygų sąvado, galiojančio detaliojo plano sprendinių ir pan., tačiau nedavė sutikimo ir neprisiėmė jokių įsipareigojimų dėl tolimesnių rekonstrukcijos veiksmų, kurie buvo išimtinai ieškovo rizika ir atsakomybė, išskyrus sutikimą ieškovui nuosavybės teise registruoti visą rekonstrukcijos darbų rezultatą – priestatą ir papildomą plotą. Todėl atmetė kaip nepagrįstus ieškovo teiginius, kad atsakovai pažeidė esmines sutarties sąlygas.    

9.       Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog jis atsakovams perdavė faktiškai didesnę, nei nurodoma sutartyje, pinigų sumą. Ieškovo pateiktas susirašinėjimas su atsakovais elektroniniu paštu nepatvirtina atsakovų valios sutartyje nurodyti mažesnę, nei iš tiesų buvo sulygta, turto kainą. Tai, kad ieškovas šiuo metu mano, jog sumokėjo per didelę kainą, nereiškia, kad sutartis vien šiuo pagrindu gali būti nutraukta. 

10.       Priešingai, ginčo sutartis buvo sudaryta laisva valia, ieškovas pats savo nuožiūra vertino ir pasiūlė mokėti už perkamas patalpas sutartyje numatytą kainą ir susitarė dėl kitų pastato rekonstrukcijos sąlygų. Todėl ieškinį dėl esminio 2008 m. lapkričio 24 d. sutarties pažeidimo teismas pripažino neįrodytu.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11.       Ieškovas A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:      

11.1.                      Teismas visiškai netyrė ieškovo ir atsakovų ikisutartinių santykių, atsakovų veiksmų ir jų galimai nuolatinio, sistemingo piktnaudžiavimo savo teisėmis, kitų ieškinyje nurodytų aplinkybių.     

11.2.                      Dar iki sutarties sudarymo atsakovams buvo žinoma, kokiu tikslu ieškovas ją sudaro ir kad bus vykdoma pastato rekonstrukcija bei naujo priestato statyba. Visi projektiniai sprendiniai jiems buvo pateikti susipažinti iki sutarties sudarymo. Atsakovai su visomis sąlygomis sutiko.

11.3.                      Teismas taip pat nevertino atsakovų veiksmų po ginčo sutarties sudarymo. Atsakovai nuolat reikalavo sumokėti papildomas pinigines lėšas tam, kad nebūtų stabdomos procedūros, duoti sutikimai rekonstrukcijai. Patys atsakovai patvirtino, kad ieškovas jiems papildomai sumokėjo 60 000 Lt kompensaciją už konkrečius jų teisių paradimus ir teisėtų interesų pažeidimą, t. y. už leidimą padidinti palėpę, nuosavybės teisių į dalies bendrojo naudojimo patalpų atsisakymą.

11.4.                      Teismas ginčui spręsti nepagrįstai taikė CK 6.217 straipsnio 2 dalį. Tiek teleologiskai, tiek gramatiškai analizuojant CK 6.217 straipsnio 1-3 dalis, akivaizdu, kad jos skirtos reglamentuoti kitokius santykius, t. y. tuos atvejus, kai viena šalis savarankiškai nutraukia sutartį dėl to, kad kita šalis pažeidė sutartį. Šiuo gi atveju sutarties nei viena iš šalių nėra nutraukusi, dėl to ir buvo kreiptasi su ieškiniu į teismą. Toks ieškovo prašymas turėjo būti kvalifikuojamas pagal CK 6.217 straipsnio 4 dalį.

11.5.                      Teismas turėjo patikrinti, ar sutarties nutraukimas yra proporcinga sutarties šalies teisių gynimo priemonė, ar reikalavimas nutraukti sutartį yra pagrįstas, teisėtas ir sąžiningas, ar sutarties nutraukimo padariniai neiškreips sutarties šalių teisių ir interesų pusiausvyros (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1382/2014).    

11.6.                      Teismas netyrė visų aplinkybių, o savo sprendimą pagrindė vieninteliu aspektu – kad kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-462-248/2016 tarp tų pačių šalių, dėl to paties turto, bet dėl visiškai kito ginčo objekto (ieškinio pagrindo) konstatavo, jog atsakovai sutartimi neatsisakė savo turimų, kaip pastato bendraturčių, teisių.   

12.       Atsakovai J. V. ir A. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė šiuos argumentus:     

12.1.                      Įsiteisėjusiais ir prejudicinę reikšmę turinčiais teismų sprendimais buvo nustatyta, kad atsakovai, atsisakydami duoti sutikimą pastato rekonstrukcijai, nepažeidė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, kadangi ieškovo pateiktas rekonstrukcijos projektas neatitiko sutartyje numatytų sąlygų ir pažeidė atsakovų teises, kurių jie ginčo pirkimo–pardavimo sutartimi nėra atsisakę.  

12.2.                      Sutarties šalys jos sudarymo metu konkrečiai ir aiškiai susitarė dėl teisių ir įsipareigojimų pastato rekonstrukcijos metu ir labai aiškiai šias teises suprato. Sutarties 4.1.24 ir 4.1.26.4 punktuose aiškiai numatė atsakovų sutikimą atsisakyti bet kokių teisių į pastato rekonstrukcijos rezultatą – naujai pastatytą priestatą bei atsiradusį papildomą plotą, tačiau nenumatė jokių įsipareigojimų atsakovams atsisakyti jau turimų teisių į iki rekonstrukcijos esančias ir atsakovams priklausančias patalpas.   

12.3.                      Tiek ginčo sutarties, tiek antrosios, t. y. 2009 m. gruodžio 8 d. pasirašytos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo iniciatoriumi buvo ieškovas, kuris siekė atlikti pastato, kuriame iki ginčo sutarties sudarymo nuosavybės teise valdė dalį (maždaug 50 proc.) gyvenamųjų patalpų, rekonstrukciją, jo užsakymu buvo parengtas ginčo sutarties projektas ir jame suformuluotos nuostatos, susijusios su galima pastato rekonstrukcija.

12.4.                      Ieškovas, būdamas profesionalus architektas ir veikdamas kaip verslininkas, pats vertino ir rūpinosi, kokių atsakovų sutikimų jam reikia planuojamos rekonstrukcijos atlikimui, ir į sutarties nuostatas įtraukė konkrečius punktus, kuriuose buvo nurodyti konkretūs veiksmai, kuriems atlikti išduodami visi reikiami sutikimai (projektavimo darbai, griovimo darbai) ir konkretūs objektai, kurie rekonstrukcijos metu bus nugriaunami arba sukuriami.   

12.5.                      Ieškovo veiksmai patvirtina, kad būtent jis persigalvojo dėl rekonstrukcijos sąlygų, nusprendė savo siekiamo įgyti pastato plotą padidinti atsakovų teisių ir teisėtų interesų sąskaita, parengė naujus projektinius sprendinius, su kuriais, kaip neatitinkančiais sutarties sąlygų ir pažeidžiančiais jų teises, atsakovai nesutiko.

12.6.                      Nepagrįsti ir su ginčo dalyku nesusiję apeliacinio skundo argumentai dėl 60 000 Lt kompensacijos sumokėjimo už atsakovų turimų teisių pažeidimus. Nurodyta suma buvo sumokėta už konkrečius atsakovų teisių praradimus, tačiau ieškovui po nurodytų susitarimo sudarymo pareikalavus dar papildomų atsakovų teisių atsisakymo, susitarimas liko neįgyvendintas. Be to, ginčas dėl nurodytų piniginių lėšų paskirties ir sugrąžinimo ieškovui yra išspręstas 2015 m. gegužės 7 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-408-465/2015. Tokiu būdu pats ieškovas savo veiksmais nutraukė nurodytą susitarimą, o atsakovai nėra niekaip įsipareigoję ieškovui nurodytame susitarime aptariamais klausimais.    

12.7.                      Šalys sudarė ne tik prašomą nutraukti, bet ir 2009 m. gruodžio 8 d. pirkimo–pardavimo sutartį dėl dalies kito buto, esančio pastate ir reikalingo rekonstrukcijai vykdyti, įsigijimo. Pats ieškovas, formuluodamas ieškinio pagrindą, pripažino, kad 2009 m. gruodžio 8 d. sutartis yra sudėtinė šalių tarpusavio susitarimų dalis, tačiau reikalavimo dėl šios sutarties nutraukimo nereiškia. Tokiais nesąžiningais veiksmais, siekdamas atgauti didžiąją sumokėtos kainos dalį, tačiau likti dalies atsakovams priklausančio buto bendraturčiu, ieškovas siekia daryti atsakovams spaudimą ir sąmoningai jiems kenkti. 

12.8.                      Ieškovas pripažino, kad dalį ginčo sutartimi įgyto turto – sandėliukus – perleido tretiesiems asmenims, todėl akivaizdu, kad ieškinio reikalavimų tenkinimo atveju ieškovas negalėtų tinkamai įvykdyti restitucijos ir grąžinti atsakovams viską, ką yra gavęs pagal sutartį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ginčui taikytinos teisės    

13.       Apelianto A. K. teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius ir ieškovo reikalavimus, netaikė tų teisės normų, kurias turėjo taikyti. Todėl teisėjų kolegija visų pirma aptaria tokius apeliacinio skundo argumentus.    

14.       Apeliantas pareikštu ieškiniu siekia jo ir atsakovų 2008 m. lapkričio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu atsiradusių teisinių santykių nutraukimo ir sutarties šalių grąžinimo į padėtį, buvusią iki šios sutarties sudarymo. Kaip pagrindą sutarčiai nutraukti nurodo aplinkybę, kad jis esą negavo to, ko tikėjosi šią sutartį sudarydamas, t. y. negavo atsakovų, kaip patalpų bendraturčių, leidimo atlikti pastato, kuriame esančią dalį patalpų įgijo ginčo sutartimi, rekonstrukciją ir naujo priestato statybą. Teigia, kad tokio leidimo gavimo svarbą bei jo esminę reikšmę apelianto apsisprendimui sudaryti šią sutartį patvirtina būtent sutarties 4.1.24 punkte išdėstyta sąlyga, kurią šiuo atveju atsakovai pažeidė. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai taikė CK 6.217 straipsnio 1-2 dalis, kadangi jos aktualios tik tuomet, kai viena iš sutarties šalių vienašališkai, be teismo įsikišimo, nutraukia sutartį, o jis siekė sutarties nutraukimo teismine tvarka, todėl ginčas spręstinas atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad sutartį galima nutraukti ir kitais, nei nurodyta CK 6.217 straipsnio 1-2 dalyse, pagrindais.

15.       Šiuo aspektu pažymėtina, kad apelianto pozicija dėl ginčui aktualių materialiosios teisės normų taikymo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo kitokia, nei yra deklaruojama apeliacinės instancijos teisme. Tiek ieškinyje, tiek dublike, tiek ir teikdamas paaiškinimus teismo posėdžiuose jis nuosekliai tvirtino, kad atsakovai iš esmės pažeidė sutartį, dėl to jis negavo to, ko tikėjosi, todėl prašė sutartį pripažinti nutraukta CK 6.217 straipsnio 1-2 dalyse išvardytais pagrindais. Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškinyje nurodytu teisiniu kvalifikavimu, tačiau padarė išvadą, kad CK 6.217 straipsnio 2 dalies sąlygos sutarčiai nutraukti šiuo konkrečiu atveju nebuvo įrodytos. Poziciją dėl ginčui taikytinos teisės apeliantas pakeitė tik po jam nepalankaus teismo sprendimo priėmimo, apeliaciniame skunde ėmęs tvirtinti, kad teismas, atsakovams pažeidus jo teisėtus lūkesčius, turėjęs taikyti CK 6.217 straipsnio 4 dalį. Tokie apelianto argumentai stokoja pagrįstumo.

16.       Kasacinio teismo nuosekliai suformuotoje praktikoje yra pasisakyta, kad pagal bendrąją taisyklę teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko, nei ieškinio pagrindo. Tačiau faktinis ir teisinis ieškinio pagrindas skiriasi. Teisinis ginčo pagrindas – ginčo santykiui taikytinos materialiosios teisės normos. Nors įstatymas neįpareigoja nurodyti teisinį ieškinio pagrindą, tačiau ieškovui nėra draudžiama ieškinyje, be faktinio ieškinio pagrindo, nurodyti dar ir teisinį ieškinio pagrindą. Taigi, ieškinyje ieškovas gali nurodyti materialiosios teisės normas, kurias, jo nuomone, reikia taikyti ginčo santykiui, kvalifikuoti faktines aplinkybes pagal tas teisės normas, išdėstyti teisinius argumentus, kurie tai pagrindžia, ir pan. Tačiau bet kuriuo atveju teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2001, 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008, 2016 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2016).

17.       Kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą. Šis teismo veiksmas negali būti vertinamas kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju nėra keičiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/201, 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2011, 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532-313/2015).     

18.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantu, kad teismas netinkamai taikė materialiąją teisę ir netinkamai ją išaiškino. Lietuvos teisėje, vadovaujantis pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) ir favor contractus (sutartinių santykių išsaugojimo) principais, sutarties nutraukimas kaip pažeistos teisės gynimo būdas traktuojamas ultima ratio (paskutine priemone), kuria galima naudotis, kai kiti gynimo būdai tinkamai ir efektyviai negali apginti pažeistų teisių. Vienos iš šalių iniciatyva leidžiama nutraukti sutartį, jeigu nustatomi CK 6.217 straipsnyje nurodyti sutarties nutraukimo atvejai. Šios teisės normos 1 dalyje nurodyta, kad sutarties šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. CK 6.217 straipsnio 2 dalyje yra išvardyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant ir spręstina, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Kitais šiame straipsnyje nenumatytais pagrindais sutartį galima nutraukti tik teismo tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį (CK 6.217 straipsnio 4 dalis). CK 6.217 straipsnio 5 dalyje taip pat nurodoma, kad sudarančiais pagrindą sutartį nutraukti yra pripažįstami ir pačių šalių sutartyje iš anksto aptarti atvejai, numatantys sutarties vienašališko nutraukimo galimybę.   

19.       Teismų praktika dėl CK 6.217 straipsnio 4 dalies taikymo nėra išplėtota. CK komentare pateikiamas toks šios nedažnai taikomos teisės normos aiškinimas, kad sutarties neesminis pažeidimas neleidžia vienašališkai, t. y. nesikreipiant į teismą, jos nutraukti, tačiau net ir esant neesminiam sutarties pažeidimui šalis gali nutraukti sutartį teismo tvarka, t. y. turi teisę kreiptis į teismą dėl sutarties nutraukimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras, Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I), 294 p.). Teisės doktrinoje CK 6.217 straipsnio 4 dalies norma aiškinama kaip neįtvirtinanti savarankiško sutarties nutraukimo pagrindo, t. y. ši norma nesuteikia teisės vienašališkai teismine tvarka nutraukti sutartį neesminio sutarties pažeidimo atveju, pažymint, kad CK 6.217 straipsnio 4 dalis taikytina kartu su kitomis CK normomis, įtvirtinančiomis konkrečius sutarties nutraukimo pagrindus (Dr. S. Selionytė-Drukteinienė, Lyginamojo sutarčių teisė: Lietuva europiniame kontekste, 329 p.).     

20.       Vadinasi, iš to, kas pasakyta, galima daryti tokią išvadą, kad sutarties šalis turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį net ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, jeigu kitaip savo pažeistų teisių ji apginti negali, tačiau bet kuriuo atveju šiuo pagrindu sutartis gali būti nutraukta tik teismine tvarka, teismui pasinaudojus savo diskrecijos teise nuspręsti, ar atitinkami sutarties neesminiai pažeidimai yra pakankami favor contractus principui paneigti ir tai sutarčiai nutraukti.  

21.       Kaip jau nurodyta šioje nutartyje pirmiau, apeliantas viso proceso pirmosios instancijos teisme metu nuosekliai įrodinėjo negavęs to, ko jis tikėjosi gauti sudarydamas ginčo sandorį, t. y. negavo atsakovų leidimo atlikti ginčo pastato rekonstrukciją ir naujo jo priestato statybą, šią aplinkybę pats interpretuodamas kaip esminį sutarties (atsakovų įsipareigojimų) ir savo interesų pažeidimą. Kitaip tariant, jis siekė įrodyti tokių savo lūkesčių, atsižvelgiant į sutartyje nurodytas sąlygas, pagrįstumą, tikintis, kad atsakovai, namo patalpų bendraturčiai, nesudarys kliūčių šiam jo tikslui pasiekti. Toks faktinis ieškinio reikalavimo pagrindimas atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje aptartus sutarties nutraukimo dėl esminio jos pažeidimo kriterijus, juolab kad jokio kitokio (sutartinio ar įstatyminio) pagrindo sutarčiai nutraukti, pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuojančių specialiųjų gynybos būdų, leidžiančių atsisakyti nuo sudarytos sutarties (CK 6.327, 6.334 straipsniai), apeliantas pirmosios instancijos teisme nenurodė ir neįrodinėjo.

22.       Taigi, ir pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į ieškinio reikalavimų faktinį pagrindą sudarančias aplinkybes, pagrįstai analizavo, ar yra padarytas esminis sutarties pažeidimas ir tokio pažeidimo, leidžiančio nutraukti ginčo sutartį, nagrinėjamu atveju nenustatė. Vien tai, kad dabar apeliantas nesutinka su sutarties šiuo aspektu – esminio pažeidimo – vertinimu bei tvirtina, kad teismas turėjęs atlikti kitų, neesminių sutarties sąlygų (kurių pats apeliantas neįvardija) pažeidimo patikrinimą pagal CK 6.217 straipsnio 4 dalį, neteikia prielaidų vertinimui, kad teismas teisinį ginčo pagrindą nustatė neteisingai aiškindamas faktines ieškinio reikalavimų aplinkybes. Todėl tokie apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas taikė netinkamas materialiosios teisės normas, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl šalių ikisutartinių santykių ir atsakovų veiksmų po sutarties sudarymo įvertinimo

23.       Apeliantas taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl sutarties nutraukimo galimybės, neįvertino ir sprendime neaptarė šalių ikisutartinių santykių, suformavusių atitinkamus apelianto lūkesčius, taip pat ginčo sutarties sudarymo tikslo ir atsakovų elgesio po sutarties sudarymo, dėl to ginčą išsprendė neteisingai. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliantu, kad skundžiamas teismo sprendimas atmesti ieškinį didžia dalimi grindžiamas kitoje byloje pateiktais išaiškinimais bei toje byloje nustatytais faktais, kuriuos teismas vertino kaip prejudicinius faktus. Kita vertus, vien teismo sprendimo motyvų nepakankamumas ar jų neišsamumas pats savaime neteikia pagrindo tokiai išvadai padaryti, kad šis ginčas vien dėl to yra išspręstas neteisingai.      

24.       Reikalavimus teismo sprendimo turiniui nustato CPK 270 straipsnis. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, iš kokių elementų turi susidaryti motyvuojamoji teismo sprendimo dalis. Nurodęs, kokias aplinkybes nustatė, teismas turi pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą, argumentuoti, kurios įrodymus atmeta ir kodėl, taip pat nurodyti įstatymus ir / ar kitus teisės aktus, kuriais teismas vadovavosi, bei nurodyti kitus teisinius argumentus. Tik tokio turinio teismo sprendimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimą (CPK 263 straipsnis).

25.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vertindamas teismo procesinio sprendimo motyvų išsamumo ir pakankamumo įtaką jo pagrįstumui ir teisėtumui, šio įstatymų leidėjo įtvirtinto reikalavimo (motyvuoti sprendimą) neaiškina kaip reikalavimo detaliai atsakyti į kiekvieną šalies argumentą. Teismų sprendimų motyvai turi išaiškinti esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus. Kitaip tariant, jeigu teismo sprendime nėra atsakyta tik į kai kuriuos ieškinio ar kito procesinio dokumento argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks sprendimas yra nepagrįstas ar (ir) neteisėtas; dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ar procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, jog dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014).

1.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija ištaiso teismo sprendimo turinio trūkumus ir aptaria tuos klausimus, kuriuos kelia apeliantas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – CPK) 329 straipsnio 1 dalis). Siekiant nustatyti, kokie buvo šalių tikrieji ketinimai ir lūkesčiai, sudarant sutartį, ar jų elgesys, ją vykdant, atitiko šiuos lūkesčius, ar sutarties šalys gavo tai, ką tikėjosi gauti iš sutarties, pirmiausiai įvertintina kokio pobūdžio sutartį šalys yra sudariusios ir dėl kokių savo teisių bei pareigų šioje sutartyje jos yra sulygusios.

2.       Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad prievolių teisėje įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis). Sutartis įpareigoja šalis atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Dėl to iš tiesų yra svarbu tinkamai aiškinti sutarties sąlygas, nustatyti sutartimi sulygtas šalių teises ir pareigas, sutarties tikslą. Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193 – 6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004, 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2009, 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2013).     

3.       CK 6.305 straipsnyje, apibrėžiančiame pirkimo–pardavimo sutarties, kurią šiuo atveju yra ir sudariusios šalys, sampratą, nurodoma, kad pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už ją nustatytą pinigų sumą (kainą). Tokio pobūdžio sutarčiai keliami reikalavimai ir esminės jos sąlygos, t. y. nekilnojamojo turto pardavėjo pareiga perduoti daiktą kitai šaliai nuosavybės teise, o pirkėjo – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2014), detaliai aptartos CK 6 knygos IV dalies XXIII skyriaus aštuntame skirsnyje.

4.       Ginčo sutarties, kuri šalių įvardyta pirkimo–pardavimo sutartimi, 1.1 punkte numatyta, kad pardavėjai, t. y. atsakovai, parduoda ir perduoda, o pirkėjas, t. y. apeliantas, asmeninės nuosavybės teise perka ir priima nekilnojamąjį daiktą. Sutarties objektas aptartas jos 1.1.1 punkte – tai butas / patalpa–butas su rūsiu (duomenys neskelbtini). Apeliantas už šį turtą įsipareigojo sumokėti 410 000 Lt (2.1 punktas).

5.       Kaip minėta, apeliantas įrodinėja tai, kad jo tikrieji lūkesčiai, sudarant tokią sutartį, buvo ne tik gauti patį turtą, bet ir atsakovų, kaip šio turto bendraturčių, leidimą atlikti pastato rekonstrukciją ir priestato statybą. Jis tvirtina, kad dėl šios priežasties į sutarties IV skyrių ,,Pardavėjų pareiškimai, garantijos ir įsipareigojimai“ buvo įrašytas 4.1.24 punktas, kuriuo pardavėjai sutiko, kad visas numatomo rekonstruoti namo rekonstrukcijos ir priestato statybos darbų rezultatas, t. y. laikantis 2004 m. vasario 5 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-143 patvirtintame sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje, detaliajame plane numatytų sprendinių, o taip pat laikantis pagal 2008 m. birželio 12 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduotą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. RPS1221 būsiančio parengto techninio projekto sprendinių pastatytas priestatas bei, įgyvendinus numatomo rekonstruoti namo rekonstrukciją, atsiradęs papildomas plotas nuosavybės teise priklausytų pirkėjui ir, kaip gali atsitikti, jo pasirinktam finansuotojui.      

6.       Pasak apelianto, atsakovams dar prieš sudarant sutartį buvo žinoma, kad jo tikslas buvo ne tik ginčo turto įsigijimas, bet ir leidimo atlikti rekonstrukciją / statybas iš atsakovų, šio turto bendraturčių, gavimas. Atsakovai fakto, kad jiems dar iki sudarant sutartį buvo žinoma, kad apeliantas ketina rekonstruoti pastatą, neginčija, tačiau nesutinka, kad ginčo sutartimi jie ne tik perleido turtą, bet ir besąlygiškai įsipareigojo sutikti su apelianto parengtais bet kokiais projektais ar kad jų elgesys leido apeliantui to pagrįstai tikėtis.

7.       Pagrindo vertinti, kad sutarties įvykdymas ar galiojimas visų jos šalių būtų siejamas su leidimo atlikti rekonstrukcijos darbus išdavimu, nesudaro ne tik į sutarties 4.1.24 punktą įrašytas  atsakovų sutikimas dėl būsimo papildomo namo ploto savininkų, bet ir tokia tame pačiame sutarties punkte esanti sąlyga, kad jeigu pirkėjas (apeliantas) ar jo įgaliotas asmuo numatomam rekonstruoti namui ir / ar pastatui negautų projektavimo sąlygų ir / ar nebūtų patvirtintas numatomo rekonstruoti namo / priestato projektas ir / ar nebūtų išduotas statybos leidimas, tai nebus laikoma sutarties pažeidimu, pardavėjai (atsakovai) nebus laikomi už tai atsakingi.

8.       Kaip matyti iš sutarties sąlygų, atsakovai 4.1.26 punkte taip pat įsipareigojo dalyvauti bendrijos valdybos posėdžiuose ir bendrijos narių susirinkimuose svarstant su numatomo rekonstruoti namo rekonstrukcijos ir priestato statybos darbų atlikimu susijusius klausimus ir balsuoti už tai, kad pirkėjas (apeliantas): 1) pagal 2004 m. vasario 5 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu patvirtiną detalųjį planą savo lėšomis organizuotų numatomo rekonstruoti namo ir priestato projektavimo darbus (4.1.26.1 punktas); 2) savo sąskaita vykdytų sandėliavimo patalpos Nr. 2 griovimo darbus (4.1.26.2 punktas); 3) pagal 2004 m. vasario 5 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu patvirtiną detalųjį planą ir parengtą techninį projektą savo lėšomis vykdytų numatomo rekonstruoti namo rekonstrukcijos ir priestato statybą (4.1.26.3 punktas). Balsuoti už tai, kad visas numatomas darbų rezultatas nuosavybės teise priklausytų pirkėjui / jo pasirinktam finansuotojui (4.1.26.4 punktas); kad jam būtų leista neatlygintinai naudotis žemės sklypu (4.1.26.5 punktas).

9.       Sutarties V skyriaus ,,Pirkėjo pareiškimai, garantijos ir įsipareigojimai“ 5.1.13 punkte nurodyta, kad pirkėjas (apeliantas) patvirtina, kad nors pardavėjai (atsakovai) ir pareiškė, kad dalyvaus bendrijos valdybos posėdžiuose ir bendrijos narių susirinkimuose svarstant su numatomo rekonstruoti namo rekonstrukcijos ir priestato statybos darbų atlikimu susijusius klausimus ir balsuos už tai, kad pirkėjas turėtų teisę atlikti sutarties 4.1.26 punkte numatytus darbus, bet kuriuo atveju, jei bendrija nuspręstų kitaip ir pirkėjui nebūtų suteikta teisė atlikti 4.1.26 punkte numatytus darbus, pardavėjai nebus laikomi už tai atsakingi, ir pirkėjas (apeliantas) neturės teisės reikšti jokių pretenzijų pardavėjams (atsakovams).

10.       Vadinasi, sutarties V skyriaus 5.1.18 punkte ir pats pirkėjas (apeliantas) aiškiai patvirtino, kad jeigu jis ar jo įgaliotas asmuo numatomam rekonstruoti namui ir / ar priestatui negautų projektavimo sąlygų ir / ar nebūtų patvirtintas numatomo rekonstruoti namo / priestato projektas ir / ar nebūtų išduotas statybos leidimas, tai nebus laikoma sutarties pažeidimu ir pardavėjai nebus laikomi už tai atsakingi.    

11.       CK 6.205 straipsnis nustato, kad sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą. Atsakovai, minėta, įsipareigojo dalyvauti bendrijos valdybos posėdžiuose, bendrijos narių susirinkimuose, kuriuose turėjo būti sprendžiami su pastato rekonstrukcija susiję klausimai, bet apeliantas neįrodinėjo, kad ši sutartinė prievolė yra pažeista. Kita vertus, net keletą kartų sutartyje nurodyta aplinkybė, kad leidimo negavimas savaime nebus laikomas sutarties pažeidimu ir atsakovai, kaip pardavėjai, nebus už tai atsakingi. Tai, atitinkamai,  sudaro pagrindą priešingai išvadai, nei įrodinėja apeliantas, t. y. kad jo lūkesčiai, susiję su bendraturčių sutikimo rekonstrukcijai be jokių išlygų davimu, objektyviai negalėjo susiformuoti.    

12.       Šioje byloje vertinamų aplinkybių kontekste svarbios dar ir tokios atsakovų procesiniuose dokumentuose akcentuojamos aplinkybės, kad ginčo sutartis buvo sudaryta paties apelianto iniciatyva, kad jis yra architektas, kuriam, kitaip nei atsakovams, yra žinomos ir suprantamos procedūros, susijusius su leidimų išdavimu, bendraturčių teisėmis ir jų užtikrinimu. Todėl menkai tikėtina, kad apeliantas, būdamas savo srities profesionalas, tokios su rekonstrukcijos proceso įgyvendinimu susijusios svarbios nuostatos (dėl atsakovų prievolės pritarti bet kokiam pastato rekonstrukcijos projektui) nebūtų įtraukęs į sutartį. Juo labiau kad rekonstrukcijos projektas, su kuriuo atsakovai nesutiko, o kitoje nagrinėtoje byloje teismai pripažino šį nesutikimą pagrįstu, buvo parengtas praėjus 5 metams, t. y. 2008 m. lapkričio mėn., po ginčo sutarties sudarymo. Taigi, nėra jokio pagrindo pritarti apelianto pozicijai, kad jo lūkestis, jog atsakovai besąlygiškai pritars bet kokio turinio parengtam rekonstrukcijos projektui, buvęs pagrįstas ir atskleistas atsakovams, ar kad apeliantas, tokiam jo lūkesčiui nepasiteisinus ir atsakovams sutartį pažeidus, gali vienašališkai atsisakyti nuo jau faktiškai įvykdytos nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties (kaina yra sumokėta, daiktas yra perduotas).      

13.       Priešingai, byloje esantys rašytiniai įrodymai – 2011 m. gegužės 23 d. apelianto ir atsakovo    A. V. susitarimas registruoti neįrengtą palėpę bendrosios dalinės nuosavybės teise, 2011 m. balandžio 8 d. techninio projekto priėmimo–perdavimo ir patvirtinimo aktas Nr. 2011/04/08, kuriuo apeliantas ir atsakovas iš UAB ,,Formatas A1“ priėmė paruoštą techninį projektą, Daugiabučių namų savininkų bendrijos Nr. 967 2013 m. gegužės 14 d. valdybos susirinkimo protokolas, kuriame nurodyta, kad 2010 m. rugsėjo 16 d. valdybos susirinkime buvo pritarta UAB ,,Formatas A1“ projektiniams pasiūlymams, sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovai vykdė savo pareigą dalyvauti susirinkimuose, balsuoti juose.

14.       Vertinant atsakovų elgesį po sutarties sudarymo, kiek tai susiję su jų įsipareigojimu dalyvauti sprendimų, susijusių su turto rekonstrukcija, priėmimu, iš tiesų reikšmingos yra ir tos faktinės aplinkybės, kurios buvo konstatuotos kitoje civilinėje byloje, kurioje buvo nagrinėjamas ieškovo A. K. ieškinys atsakovams A. V. ir J. V. dėl leidimo be atsakovų sutikimo įgyvendinti teisę rekonstruoti pastatą ir statyti priestatą bei gauti atitinkamą leidimą (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-1547-728/2015). Pirmosios instancijos teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimo atmesti tokį ieškinį teisėtumas ir pagrįstumas konstatuotas visų instancijų teismuose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2016 m. lapkričio 10 d. priimdamas galutinę ir neskundžiamą nutartį, joje, be kita ko, pasisakė ir dėl to, kad atsakovai prieštarauja ne dėl kasatoriaus (ieškovo) teisės į bendrų patalpų rekonstrukciją ir statybą kaip dėl tokios, bet dėl jos įgyvendinimo būdo, dėl kurio jie prarastų savo nuosavybės teises į kartu su kasatoriumi bendrai turimas patalpas. Įgyvendinus ieškovo pasiūlymą be atsakovų sutikimo, jų teisių pažeidimai būtų esminiai, kadangi ieškovo parengti projektiniai pasiūlymai pažeidžia atsakovams priklausančias bendrosios dalinės nuosavybės teises į palėpės dalį, ūkinį pastatą, rūsio patalpą, kurioje įrengtas šilumos mazgas, pastogę, be to, pažeidžiami atsakovų teisėti interesai pakeičiant patalpų šildymo būdą brangesniu, nenumatant pakankamai automobilių stovėjimo vietų pastato rūsyje, sumažinant kito atsakovams priklausančio pastato insoliaciją, todėl atsakovų nesutikimas su ieškovo numatyta rekonstrukcija yra protingai motyvuotas.  

15.       Be to, kasacinis teismas toje byloje pažymėjo, kad kasatorius byloje nepateikė duomenų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtintų atsakovų įsipareigojimą besąlygiškai sutikti su šiuo metu siūlomais ieškovo rekonstrukcijos sprendiniais ar atsisakyti turimų teisių. Pastato avarinė būklė nėra pakankamas pagrindas vienam iš bendraturčių šalinti tokią būklę, ignoruojant kitų bendraturčių teises, nesant kitų tokį veikimą pateisinančių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462-248/2016).

16.       Kaip buvo minėta, sutarties nutraukimas yra išimtinė sutarties šalių teisių gynybos priemonė. Sutartis visada yra mažiausiai dviejų šalių susitarimas, taigi vienos šalies veiksmai, peržengiantys šalių susitarimo nuostatų, taikytinų įprastinėmis sąlygomis, ribas, gali turėti neigiamų padarinių kitos šalies teisėtiems interesams, pažeisti jos teisėtus lūkesčius. Sutarties vykdymas yra jos šalių bendradarbiavimo procesas, kuris turi vykti sąžiningumo ir geros valios sąlygomis (CK 6.158, 6.200 straipsniai).

17.       Sąžiningumo principas yra fundamentalus sutarčių teisės principas, kuriuo turi būti vadovaujamasi visuose sutartinių santykių etapuose; šalys negali jo atsisakyti ar apriboti jo taikymą (CPK 6.158 straipsnio 2 dalis). Vienas sąžiningumo principo sutartiniuose santykiuose aspektų yra draudimas vienai šaliai elgtis taip, kad būtų pažeisti kitos šalies teisėti lūkesčiai, kuriuos sukėlė pirmosios šalies atlikti veiksmai, su sąlyga, kad antroji šalis turėjo protingą pagrindą teisėtiems lūkesčiams susiformuoti, t. y. kontrahento elgesį vertino adekvačiai, tinkamai. Tai reiškia, kad sutarties šalis negali elgtis priešingai tiems lūkesčiams, kuriuos ji savo veiksmais, atliktais vykdant sutarties sąlygas, suformavo kitai sutarties šaliai. Net ir tais atvejais, kai viena iš sutarties šalių netinkamai vykdo sutartį, ji turi teisę tikėtis iš kitos sutarties šalies adekvataus, t. y. įstatyme ar sutartyje nustatyto, reagavimo į sutarties pažeidimą, bet ne „siurprizinio“ elgesio. Juolab tai pasakytina apie sutartiniuose santykiuose galimas situacijas, kai vienai iš šalių dėl vienokių ar kitokių priežasčių tampa nenaudinga ar neįmanoma vykdyti sutartį ir tenka ieškoti teisinių priemonių sutarties sąlygoms pakeisti ar iš viso nutraukti sutartį, net ir tuo atveju, kai kita šalis ją vykdo tinkamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2013).

18.       Nors apeliantas, teikdamas ieškinį dėl sutarties nutraukimo, nepateikė įrodymų apie atsakovų įsipareigojimą besąlygiškai sutikti su pastato rekonstrukcijos projektu, tokia faktinė aplinkybė, kad po kelių teisminių šalių ginčų atsakovai galimai nustojo bendradarbiauti su apeliantu, viena vertus, neabejotinai apsunkino apelianto siekiamo tikslo įgyvendinimą. Antra vertus, nei kurios nors sutartyje įtvirtintos sąlygos, nei šalių elgesys nesudaro pagrindo spęsti, kad atsakovai iš esmės pažeidė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.

19.       Pagrindo spręsti, kad šalių sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis turi ir kitų sutarčių (jungtinės veiklos, rangos ar kt.) požymių, teisėjų kolegija taip pat nenustatė. Nėra byloje ir ginčo, kad esmines tokio pobūdžio sutarties sąlygos, t. y. sutartyje nustatytos kainos sumokėjimas ir turto perdavimas, yra įvykdytos. Tokiu atveju pripažintina, kad atsakovai ginčo sutarties sąlygų nėra pažeidę, todėl ją nutraukus vien dėl to, kad apeliantas, pasirašydamas sutartį, galimai turėjo dar ir papildomų, sutartyje aiškiai neaptartų lūkesčių, būtų pažeisti pamatiniai sutarties laisvės, jos privalomumo ir sutartinių santykių stabilumo principai. Pažymėtina, kad CK numato įvairius sutarties šalies teisių gynimo būdus (CK 1.138 straipsnis), be kita ko, galimybę kreiptis į kitą šalį dėl sutarties pakeitimo (CK 6.204 straipsnio 3 dalis), reikalauti sandorį pripažinti negaliojančiu dėl esminės klaidos (CK 1.90 straipsnis) ir kt., tačiau, atsižvelgdamas į tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisių gynimo būdą konkrečioje situacijoje pasirenka tik pats asmuo, kurio subjektinė teisė ar įstatymo saugomas interesas tariamai yra pažeisti.

20.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė iš esmės teisingai, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo    

21.       Apeliacinį skundą atmetus kaip nepagrįstą, jį pateikusio apelianto apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 2 d. nutartimi apeliantui buvo atidėta dalies – 2 496 Eur – žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo, ši suma priteisiama iš apelianto valstybei.   

22.       Bylinėjimosi išlaidos skirstomos pagal principą „pralaimėjęs moka“ (CPK 93 straipsnio 1 dalis), tokiu atveju apeliantui tenka pareiga kompensuoti kitų byloje dalyvaujančių asmenų, šiuo atveju tokį prašymą pateikusio atsakovo A. V., patirtas dėl prasidėjusio apeliacinio proceso išlaidas.

23.       Atsakovo A. V. prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr.1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 punkte nustatyto maksimalaus už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydžio (970,30 Eur x 1,3). Atsakovo prašomos atlyginti 677,60 Eur atstovavimo išlaidos priteisiamos iš pralaimėjusios ginčą šalies, t. y. apelianto (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.   

Priteisti atsakovui A. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 677,60 Eur (šešių šimtų septyniasdešimt septynių eurų ir 60 centų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš ieškovo A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 496 Eur (dviejų tūkstančių keturių šimtų devyniasdešimt šešių eurų) žyminį mokestį, kurio mokėjimas už apeliacinį skundą jam buvo atidėtas.