Baudžiamoji byla Nr. 1A-144-449/2021

           Teisminio proceso Nr.1-13-0-00002-2020-1

           Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.2.10.;

 (S)

           1.2.20.11.2.; 1.2.21.11.1.; 2.4.6.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Aleno Piesliako, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Živilei Vološinienei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

nuteistajam D. K.,

gynėjui Vilmantui Poškui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 252 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams,

pagal BK 241 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams,

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 5 dalimis, paskirtą subendrintą bausmę ir Šiaulių apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Iš nuteistojo D. K. priteista 98,13 Eur nukentėjusiosios A. G. gydymo išlaidų Šiaulių teritorinei ligonių kasai.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1.       D. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad atlikdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, esančiame Šiaulių m., Trakų g. 10, Šiaulių apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, grasino nužudyti ir sužaloti pagrobtą Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus jaunesniąją specialistę A. G., reikalaudamas sudaryti sąlygas jam pabėgti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, o būtent, 2020 m. sausio 28 d., 21.13 val., rėžiminio korpuso antro aukšto koridoriuje, grįždamas į savo gyvenamąją kamerą Nr. 74, ties šia kamera pagrobė tarnybą vykdžiusią Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus jaunesniąją specialistę A. G. – kompiuterio krepšio diržu apjuosė A. G. kaklą, prisitraukė ją prie savęs, pridėjo jai prie kaklo aštrų savadarbį įrankį ir, grasindamas nužudyti pagrobtą pareigūnę, pareikalavo, kad kiti Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai prie jo nesiartintų, atidarytų tardymo izoliatoriaus patalpas skiriančias duris ir išleistų jį iš įkalinimo įstaigos, po to, krepšio diržu apjuosęs pečių sritį ir kaire ranka apglėbęs pagrobtos                     A. G. kaklą, vedėsi ją kartu, išėjo iš rėžiminio korpuso patalpų į rėžiminio kiemo teritoriją, kur prie Kontrolės leidimo punkto Nr. 2 įvažiavimo vartų pareikalavo juos atidaryti ir, prispaudęs A. G. prie tvoros, jai du kartus dūrė į kaklo sritį; Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnams atidarius minėtus vartus, jis, vesdamasis kartu A. G., priėjo prie administraciniame kieme esančių vidinių įvažiavimo/išvažiavimo vartų, pralindo pro juos ir, vesdamasis kartu A. G. priėjo prie pagrindinių įvažiavimo/išvažiavimo į Šiaulių tardymo izoliatoriaus vartų, kur grasindamas nužudyti ir sužaloti pagrobtą pareigūnę, reikalavo, kad kiti Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai prie jo nesiartintų, atidarytų vartus ir išleistų jį iš įkalinimo įstaigos, tuo pačiu metu aštriu savadarbiu įrankiu dūrė A. G. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių kartų, bet ne mažiau kaip tris kartus, į kaklo sritį, ir pareigūnams atidarius pagrindinius įvažiavimo/išvažiavimo vartus, 21.25 val. išėjo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, vesdamasis kartu A. G., perėjo gatvę, kur, paleidęs pagrobtą A. G., pabėgo.

2.       Be to, D. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad atlikdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, esančiame Šiaulių m., Trakų g. 10, Šiaulių apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, pavartodamas fizinį smurtą prieš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus jaunesniąją specialistę A. G., pabėgo iš jo laikymo vietos – Šiaulių tardymo izoliatoriaus, o būtent, 2020 m. sausio 28 d., 21.13 val., rėžiminio korpuso antro aukšto koridoriuje, grįždamas į savo gyvenamąją kamerą Nr. 74, ties šia kamera kompiuterio krepšio diržu apjuosė tarnybą vykdžiusiai Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus jaunesniajai specialistei A. G. kaklą, prisitraukė ją prie savęs, pridėjo jai prie kaklo aštrų savadarbį įrankį ir, grasindamas nužudyti pagrobtą pareigūnę, pareikalavo, kad kiti Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai prie jo nesiartintų, atidarytų tardymo izoliatoriaus patalpas skiriančias duris ir išleistų jį iš įkalinimo įstaigos, po to, krepšio diržu apjuosęs pečių sritį ir kaire ranka apglėbęs pagrobtos įkaitės A. G. kaklą, vedėsi ją kartu, išėjo iš rėžiminio korpuso patalpų į rėžiminio kiemo teritoriją, kur prie Kontrolės leidimo punkto Nr. 2 įvažiavimo vartų pareikalavo juos atidaryti ir, prispaudęs A. G. prie tvoros, jai du kartus dūrė į kaklo sritį; Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnams atidarius minėtus vartus, jis, vesdamasis kartu A. G., priėjo prie administraciniame kieme esančių vidinių įvažiavimo/išvažiavimo vartų, pralindo pro juos ir, vesdamasis kartu A. G. priėjo prie pagrindinių įvažiavimo/išvažiavimo į Šiaulių tardymo izoliatorių vartų, kur grasindamas nužudyti ir sužaloti pagrobtą pareigūnę, reikalavo, kad kiti Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai prie jo nesiartintų, atidarytų vartus ir išleistų jį iš įkalinimo įstaigos, tuo pačiu metu aštru savadarbiu įrankiu dūrė A. G. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių kartų, bet ne mažiau kaip tris kartus, į kaklo sritį, ir, pareigūnams atidarius pagrindinius įvažiavimo/išvažiavimo vartus, 21.25 val. išėjo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, vesdamasis kartu A. G., perėjo gatvę, kur, paleidęs įkaitę, pabėgo, tačiau apie 21.40 val. Šiaulių m., Vilniaus g. 119, prie namo, buvo sulaikytas Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų.

3.       Be to, D. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad atlikdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, esančiame Šiaulių m., Trakų g. 10, Šiaulių apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, pabėgdamas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl tarnybos pareigų vykdymo nesunkiai sužalojo pagrobtą tarnybą vykdžiusią Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus jaunesniąją specialistę A. G., o būtent, 2020 m. sausio 28 d., 21.13 val., rėžiminio korpuso antro aukšto koridoriuje, ties kamera Nr. 7 pagrobė A. G. – kompiuterio krepšio diržu apjuosė jai kaklą, prisitraukė prie savęs, pridėjo jai prie kaklo aštrų savadarbį įrankį ir, grasindamas nužudyti pagrobtą pareigūnę, pareikalavo, kad kiti Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai prie jo nesiartintų, atidarytų tardymo izoliatoriaus patalpas skiriančias duris ir išleistų jį iš įkalinimo įstaigos, po to krepšio diržu apjuosęs pečių sritį ir kaire ranka apglėbęs pagrobtos A. G. kaklą, vedėsi ją kartu, išėjo iš rėžiminio korpuso patalpų į rėžiminio kiemo teritoriją, kur prie Kontrolės leidimo punkto Nr. 2 įvažiavimo vartų pareikalavo juos atidaryti ir, prispaudęs A. G. prie tvoros, jai du kartus dūrė į kaklo sritį; Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnams atidarius minėtus vartus, jis, vesdamasis kartu A. G., priėjo prie administraciniame kieme esančių vidinių įvažiavimo/išvažiavimo vartų, pralindo pro juos ir vesdamasis kartu A. G. priėjo prie pagrindinių įvažiavimo/išvažiavimo į Šiaulių tardymo izoliatorių vartų, kur, grasindamas nužudyti ir sužaloti pagrobtą pareigūnę, reikalavo, kad kiti Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai prie jo nesiartintų, atidarytų vartus ir išleistų jį iš įkalinimo įstaigos, tuo pačiu metu aštru savadarbiu įrankiu dūrė A. G. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių kartų, bet ne mažiau kaip tris kartus, į kaklo sritį, ir, pareigūnams atidarius pagrindinius įvažiavimo/išvažiavimo vartus, 21.25 val. išėjo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, taip jis padarė A. G. nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – penkias durtines žaizdas kaklo dešinėje pusėje.

II. Apeliacinio skundo argumentai

4.       Nuteistasis D. K. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir baudžiamą bylą nutraukti BPK 327 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu, t. y. esant BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytai aplinkybei, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas, o būtent, esant BK 28 ir 31 straipsniuose numatytoms baudžiamąją atsakomybę šalinančioms aplinkybėms. Taip pat kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, kad pateiktų išaiškinimą, ar po Lietuvos Aukščiausio Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. nutarties jo ankstesnėje baudžiamojoje byloje paskelbimo galioja Šiaulių apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio (baudžiamojoje byloje Nr. 1-141-13-04) rezoliucinės dalies sprendimas, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamų veikų padarymo.

Nuteistasis nurodo, jog Šiaulių apygardos teismas kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-141-13-04 priėmė 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendį, kuriuo jį pripažino kaltu pagal BK 129 ir              BK 178 straipsnius bei paskyrė jam galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. vasario 22 d. nuosprendžiu pakeitė šį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jam pagal BK 129 straipsnį paskirtą bausmę sušvelnino, paskirdamas galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 20 metų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. gruodžio 29 d. nutartimi pakeitė Lietuvos apeliacinio teismo sprendimą, vadovaudamasis BPK 328 straipsnio 6 punktu, ir panaikino Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio dalį dėl bausmės bei paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Apelianto nuomone, tokiu būdu laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė buvo perkelta į Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 22 d. nuosprendį, o visa likusi Šiaulių apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio dalis, taip pat ir rezoliucinė dalis, kurioje jis pripažintas kaltu dėl dviejų nusikalstamų veikų, nuo 2006 m. gruodžio 29 d. (t. y. nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimo) liko negaliojanti. Taigi, Šiaulių apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendis negalioja nuo 2006 m. gruodžio 29 d. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis nėra apkaltinamasis, nes jo rezoliucinėje dalyje nėra sprendimo dėl apelianto kaltumo. Todėl jis yra laisvas Lietuvos Respublikos pilietis, neturi teistumo ir jo laisvė negali būti niekaip varžoma, jis turėjo būti paleistas į laisvę dar 2006 m. gruodžio 29 d., todėl iki šiol jis yra nelaisvėje laikomas neteisėtai.

Teismas nurodė, kad šiuo metu galioja Šiaulių apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendis, tačiau tokią išvadą paneigia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m.         gruodžio 29 d. nutartis ir prie apeliacinio skundo pridėti šio teismo raštai. Be to, apeliantas teismui pateikė prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą tam, jog teismas pateiktų vienareikšmį išaiškinimą, ar nuo 2006 m. gruodžio 29 d. galioja Šiaulių apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio rezoliucinė dalis, kuria jis buvo pripažintas kaltu. Šį jo prašymą pirmosios instancijos teismas priėmė ir nurodė, kad sprendimas dėl prašymo bus priimtas kartu su baigiamuoju sprendimu, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas jokio sprendimo dėl minėto prašymo nepriėmė, todėl, nuteistojo nuomone, teismas ignoravo šį jo prašymą, o pats teismas aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. nutartį ir padarė prieštaringas išvadas. Atsižvelgiant į tai, jog Šiaulių apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendis kasacinio teismo sprendimo rezultate negalioja, o Lietuvos apeliacinio tesimo 2006 m. vasario 22 d. sprendimas nebuvo ir nėra apkaltinamasis nuosprendis, todėl jo teistumas yra išnykęs. Taigi Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas neteisėtai, todėl konstatuotina, jog A. G. jo atžvilgiu jokios tarnybos nevykdė, ji vykdė neteisėtus veiksmus – neteisėtai varžė jo laisvę. Neteisėtas kito žmogaus kalinimas nėra pataisos pareigūno tarnybos dalis. Todėl nukentėjusiajai nesunkus sveikatos sutrikdymas nėra padarytas jos tarnybos apimtyje (nei tarnybos metu, nei dėl tarnybos). Tokie jo veiksmai laikytini įvykę jam ginantis nuo jos neteisėto veikimo. Atsižvelgiant į tai, kad jo atžvilgiu nebuvo priimto apkaltinamojo nuosprendžio, todėl nėra pagrindo laikyti, jog jis  2020 m. sausio 28 d. pabėgo iš bausmės atlikimo vietos. Jis bėgo iš neteisėto kalinimo vietos. Dėl išdėstytų argumentų teismas padarė klaidingas išvadas dėl jo kaltės.

Nuteistasis nurodo, jog teismas pateikė klaidingą nuomonę apie teismo patvarkymo niekinę paskirtį. Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 4 d. patvarkymas, kuriuo pataisos namai buvo įgalioti vykdyti konkrečią jam paskirtą 20 metų laisvės atėmimo bausmę, tapo niekinis nuo 2006 m. gruodžio 29 d., kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartimi šią bausmę panaikino, todėl pataisos namai nebeturėjo teisinio pagrindo jo atžvilgiu vykdyti kokią nors laisvės atėmimo bausmę. Nuteistasis D. K. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tolimesniam jo kalinimui užteko tik pačios nutarties pateikimo fakto pataisos įstaigai. Teismo teiginys, kad panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl bausmės skyrimo keitėsi laisvės atėmimo bausmės rūšis, parodo, kad teismo patvarkymas dėl pakitusios bausmės vykdymo buvo būtinas dokumentas pataisos įstaigos veikos teisėtumui. Teismas nevertino pataisos namų veiklos teisėtumo principų, reglamentuotų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 4.2 punkte, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalyje. Nuteistojo nuomone, teismo vertinimas, kad užteko tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. nutarties pateikimo pataisos įstaigai fakto, yra klaidingas ir dar dėl to, kad teismas šios nutarties pateikimo pataisos namams faktą laiko teisiniu faktoriumi šioje byloje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių pateikimas pataisos įstaigoms tuo metu (2007 m.) nebuvo numatytas įstatyme kaip teisinis veiksnys, todėl šio teismo nutarties pateikimas pataisos įstaigai nėra laikytinas asmens kalinimą įgalinančiu veiksniu. Aplinkybė, kad pataisos įstaiga gavo minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, laikoma niekine. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad ši nutartis pataigos įstaigai buvo pateikta 2007 m. sausio 2 d. lydraščiu, kuriame nurodytas tik teismo prašymas pataisos įstaigai šią nutartį įteikti jam. Nei pačioje nutartyje, nei lydraštyje nėra jokios nuorodos į kokios nors laisvės atėmimo bausmės vykdymą pataisos įstaigoje, iš kurios kiltų įgaliojimas jo atžvilgiu vykdyti laivės atėmimo bausmę. Todėl nuteistasis D. K. daro išvadą, kad pataisos įstaigos neturi ne tik teismo apkaltinamojo nuosprendžio, bet ir jokia laisvės atėmimo bausmė jo atžvilgiu nėra pateikta vykdymui.

Nuteistasis nurodo, jog asmuo recidyvistu tampa tik tuo atveju, jei turėdamas teistumą už tyčinę nusikalstamą veiką, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Tai reiškia, jog asmens atžvilgiu turi būti priimti ir įsiteisėję du apkaltinamieji nuosprendžiai. Tačiau apelianto atžvilgiu nėra jokio galiojančio apkaltinamojo nuosprendžio, juo labiau, ši byla yra tik antroji, kurioje priimtas jo atžvilgiu apkaltinamasis nuosprendis ir, kuris nėra įsiteisėjęs. Taigi, nėra jokio teisinio pagrindo laikyti apeliantą recidyvistu, tuo labiau tokią aplinkybę pripažinti jo atsakomybę sunkinančia.

Nuteistojo nuomone, teismas nepagrįstai ignoravo aplinkybę, kad nusikalstamas veikas prieš jį gali būti padarę kiti asmenys. Lietuvos Respublikos pataisos pareigūnų veiklos įstatymo            4 straipsnio 1 dalis imperatyviai apibrėžia pataisos pareigūnų tarnybos vietą, nustatant, jog pataisos pareigūnai tarnauja Kalėjimų departamente ir jam pavaldžiose įstaigose, baigtiniu sąrašu konkretizuojant, kad šios yra: pataisos įstaiga, tardymo izoliatorius, probacijos tarnyba ir pataisos pareigūnu statutinė profesinio mokymo įstaiga. 2020 m. sausio 28 d. apeliantui išėjus iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus teritorijos į miesto teritoriją, trys Šiaulių tardymo izoliatoriaus teritorijoje tarnybą tą vakarą vykdę asmenys – L. M., Ž. K. ir K. G. neteisėtai paliko tarnybos vietą ir išėjo į miesto teritoriją, kartu išsinešė tarnybines specialiąsias priemones, tęsdami neteisėtus veiksmus, persekiojo jį, teisiškai laisvą Lietuvos Respublikos pilietį, viešoje miesto teritorijoje, užpuolė jį ir panaudojo neteisėtai su savimi turimas tarnybai pataisos įstaigoje skirtas minėtas specialiąsias priemones, jį fiziškai sumušė lazdomis, panaudojo elektroimpulsinį prietaisą bei antrankius, tokiu būdu neteisėtai sukeldami jam fizinį skausmą ir nežymiai sužalodami bei atimdami jo laisvę. Šiuos veiksmus patvirtino ir patys liudytojais apklausti minėti asmenys. Veikdami prieš jį miesto teritorijoje nurodyti asmenys tarnybos nevykdė ir tarnybos vietoje neveikė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo vertinti, kad L. M., Ž. K. ir K. G. veikė kaip pareigūnai. Nuteistasis nurodo ir tai, kad teismui nepagrįstai nekilo abejonė, ar teisėtai jis buvo policijos automobiliu grąžintas atgal į neteisėto kalinimo vietą. Šiuo atveju policijos pareigūnai privalėjo jį pristatyti į miesto policijos areštinę iki bus patikimai išsiaiškintos aplinkybės tiek dėl jo tapatybės, tiek dėl teisinio statuso, tiek dėl paties įvykio, nes jie neturi įgaliojimų miesto teritorijoje sulaikytų įtariamųjų pristatyti į tardymo izoliatorius ar kitas pataisos įstaigas. Taigi, galimai neteisėtais policijos pareigūnų A. B. ir S. P. veiksmais buvo bendrininkaujama neteisėtai grąžinant (atiduodant) apeliantą į neteisėto laisvės atėmimo vietą – Šiaulių tardymo izoliatorių, kas taip pat suponuoja nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnyje, požymius.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teismas neteisingai vertino apelianto atliktus veiksmus ir jo kaltės klausimą, todėl Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys, kuriuo buvo prašoma atlyginti nukentėjusiosios A. G. gydymo išlaidas, tenkintas nepagrįstai. Nesunkų A. G. sveikatos sutrikdymą jis padarė teisėtai gindamasis nuo nukentėjusiosios ir kitų Šiaulių tardymo izoliatoriuje neteisėtai jį kalinusių asmenų, kurie veikė neteisėtai.

Dėl jam pareikšto kaltinimo nuteistasis nurodo, jog pripažįsta, kad 2020 m. sausio 28 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje suvaržė ir į savo kontrolę paėmė A. G., tuo siekdamas įgyti aplinkybę, trukdysiančią likusiam Šiaulių tardymo izoliatoriaus personalui jį sulaikyti nuo teisėtos iniciatyvos iš pataisos įstaigos išeiti į laisvę, prisipažįsta, kad tai darė siekiant paskatinti izoliatoriaus personalą atlikti veiksmus, kuriuos personalas atlikti delsė, nors privalėjo (t. y. privalėjo netrukdomai išleisti jį į laisvę), taip pat pripažįsta, kad savadarbiu duriamuoju įrankiu nesunkiai sutrikdė A. G. sveikatą ir šių veiksmų rezultate išėjo pro Šiaulių tardymo izoliatoriaus vartus į laisvę. Šiais veiksmais, kaip ir nurodė duodamas parodymus, jis siekė dviejų tikslų – atstatyti Konstitucijos 20 straipsnyje įtvirtintą asmens laisvės neliečiamumo principą bei atkreipti viešojo informavimo priemonių dėmesį į jį dėl ilgalaikio kalinimo neteisėtumo, tuo kreipdamasis pagalbos į visuomenę (šiuo tikslu žiniasklaidos priemonėms buvo išplatinta jo įkalinimo istorijos santrauka, kuri yra pridėta ir prie bylos). Nepriklausomai nuo to, ar jo paminėti veiksmai gali būti vertinami kaip nusikalstami, baudžiamasis procesas jo atžvilgiu negalimas ir baudžiamoji atsakomybė netaikytina egzistuojant BK V skyriuje numatytoms baudžiamąją atsakomybę šalinančioms aplinkybėms, nes jis įgyvendino savo teisę į būtinąją gintį (BK 28 straipsnis) ir tam atliko būtinuosius veiksmus (BK 31 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad jis nėra ir negali būti baudžiamosios atsakomybės subjektas dėl aukščiau paminėtų savo veiksmų, baudžiamasis procesas jo atžvilgiu turi būti nutrauktas.

Apeliantas teigia, jog atlikdamas aukščiau paminėtus veiksmus siekė apginti Konstitucijos 20 straipsnyje įtvirtintą prigimtinę teisę į asmens laisvės neliečiamumą nuo neteisėto jo kalinimo, kurį tuo metu faktiškai vykdė Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojai. Nesant jo atžvilgiu jokio apkaltinamojo nuosprendžio, Šiaulių tardymo izoliatorius jį kalino neteisėtai. Todėl apelianto atlikti veiksmai laikytini būtinąją gintimi, nes jis siekė apginti realią teisę nuo izoliatoriaus personalo vykdomo grubaus pažeidimo. Aplinkybė, kad 2020 m. sausio 28 d. vakare budėjęs Šiaulių tardymo izoliatoriaus personalas galimai nežinojo, kad vykdo jo neteisėtą kalinimą, nekeičia fakto, kad šioje įstaigoje jis buvo kalinamas neteisėtai. Nėra pagrindo abejoti, jog mandagaus prašymo būdu įvykių vakarą jis nebūtų apgynęs savo teisės į laisvės neliečiamumą. Todėl įvykių vakarą įgyvendinant savo teisę į būtinąją gintį jam buvo būtina pasitelkti adekvačius specialiuosius būdus ir priemones, suteikiančius praktinę galimybę paskatinti įstaigos personalą jį išleisti į laisvę. Vienintelis būdas jam išeiti iš izoliatoriaus buvo sukuriant aplinkybę, sutrukdančią jį neteisėtai sulaikyti, nes jo kalinimas buvo iš esmės neteisėtas, todėl ir bandymas jį sulaikyti nuo išėjimo taip pat laikytinas iš esmės neteisėtu. Siekiant apsisaugoti nuo izoliatoriaus personalo neišvengiamos iniciatyvos jį sulaikyti ir prieš jį panaudoti ginklus, jis turėjo taikyti kompleksines priemones – suvaržyti ir į savo kontrolę paimti vieną Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotoją, kartu panaudoti ir psichologinio poveikio priemonę – bauginimą fiziniu sužalojimu. Tai buvo vienintelis būdas jam išvengti sulaikymo ir kartu sėkmingai įgyvendinti teisę į būtinąją gintį, ginant savo laisvės neliečiamumą. Nuteistasis pabrėžia, kad jis į savo kontrolę paėmė ne su jo neteisėtu kalinimu nesusijusį asmenį, o jį neteisėtai kalinusių asmenų grupės narį. Tai atitiko būtinojo reikalingumo priemonę. Panaudodamas šią priemonę jis išvengė didesnės žalos nei pats sukūrė, o būtent – apsisaugojo nuo neteisėto sulaikymo ir ginklų prieš jį panaudojimo. Šia priemone jis jokiems asmenims nepadarė reikšmingos žalos, o tik sukėlė psichologinį stresą.

Apeliantas, įgyvendindamas teisę į būtinąją gintį, į savo kontrolę paimtam asmeniui sukėlė skausmą, tuo provokuodamas reakciją kaip taktinę poveikio priemonę situacijai valdyti. Šią priemonę (būdą) tą vakarą jis panaudojo, kai jam pareikalavus atidaryti vartus, trukdžiusius išeiti į laisvę, įstaigos personalas jo teisėtų reikalavimų nepaisė. Kito būdo priversti juos atidaryti vartus jis neturėjo. Sukeldamas fizinį skausmą nukentėjusiajai, jis nežinojo, kad kontrolėje laikomas asmuo kartu patiria nedidelius fizinius sužalojimus. Ši fizinė žala yra netyčios rezultatas. Nuteistojo nuomone, psichologiškai įtemptoje situacijoje būtų nepagrįsta iš jo reikalauti preciziškai valdyti savo fizinę jėgą, o adrenalino poveikyje žmogus veiksmus atlieka stipriau nei jam pačiam atrodo. Aptariamos priemonės panaudojimas buvo sąlyga jam atgauti laisvę ir ji pasiteisino, tuo tarpu nukentėjusiajai padarytas tik nesunkus sveikatos sutrikdymas. Toks rezultatas neperžengia įstatyme apibrėžtų būtinosios ginties ribų. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad apeliantas veikė būtinosios ginties pagrindu, tam panaudojo būdą ir priemones, atitinkančius būtinojo reikalingumo sąlygas. Todėl iš jo nebuvo galima vienareikšmiškai reikalauti kitokio elgesio.

5.       Teismo posėdyje nuteistasis D. K. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6.       Nuteistojo D. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nuteistojo neteisėto kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje

7.       Pagrindinis nuteistojo D. K. apeliacinio skundo argumentas, kurio pagrindu daromos išvados dėl skundžiamo nuosprendžio neteisėtumo yra tas, jog bausmės vykdymo įstaigoje jis buvo ir yra laikomas neteisėtai, nes byloje dėl jo nėra priimtas joks apkaltinamasis nuosprendis, o nesant priimto apkaltinamojo nuosprendžio, jis negali būti pripažintas jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų subjektu. Remiantis šiuo argumentu apeliantas teigia, kad skundžiamame nuosprendyje padarytos pirmosios instancijos teismo išvados dėl jo kaltės yra neteisingos, nes Šiaulių tardymo izoliatoriuje jį laikant neteisėtai, jo pabėgimą iš bausmės vykdymo vietos ir jo veiksmus, atliktus prieš A. G., negalima laikyti neteisėtais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo apeliacinio skundo argumentu, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje                 D. K. buvo ir šiuo metu yra laikomas neteisėtai.

8.       BK 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuostatose nurodyta, kad šios įstaigos paskirtis yra valstybės politikos įgyvendinimas vykdant kardomąją priemonę – suėmimą, arešto ir laisvės atėmimo bausmes. Bausmės vykdymo pagrindas yra tik įsiteisėjęs apkaltinamasis Lietuvos Respublikos teismo nuosprendis. Priešingai negu nurodoma apeliaciniame skunde, byloje toks procesinis dokumentas yra – Šiaulių apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendis. Šiuo nuosprendžiu D. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus nuteistas laisvės atėmimu iki gyvos galvos, pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 3 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 3 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistasis padavė apeliacinį skundą, kurį išnagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. vasario 22 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendį pakeitė: D. K. pagal     BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus paskyrė bausmę laisvės atėmimą 20 metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 3 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrino su bausme, paskirta pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir galutinę subendrintą bausmę paskyrė laisvės atėmimą 20 metų. Kita nuosprendžio dalis buvo nepakeista. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. gruodžio 29 d. priėmė nutartį, kuria Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 22 d. nuosprendį pakeitė: panaikino nuosprendžio dalį, kuria D. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus paskirta bausmė laisvės atėmimas 20 metų, ir šioje dalyje paliko galioti Šiaulių apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendį. Kitą Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 22 d. nuosprendžio dalį paliko nepakeistą.

9.       Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad kasacinės instancijos teismui panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jam paskirtos bausmės ir palikus dėl šios dalies galioti neįsiteisėjusią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, nebeliko             BPK 307 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimą atitinkančio apkaltinamojo nuosprendžio, kuriuo jis būtų pripažintas kaltu. Šiuo atveju laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė buvo perkelta į Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 22 d. nuosprendį, o visa likusi Šiaulių apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio dalis, iš jų ir rezoliucinė nuosprendžio dalis, kuria jis pripažintas kaltu, liko negaliojanti. Todėl, nesant apkaltinamojo nuosprendžio, jokia įkalinimo įstaiga neturi teisės atimti jam laisvės. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apelianto skundo teiginiais ir konstatuoja, jog nuteistojo D. K. kasacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinės dalies subjektyvi interpretacija prieštarauja šios nutarties turiniui. Kasacine tvarka gali būti apskundžiami įsiteisėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys. Kasacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, gali priimti         BPK 382 straipsnyje nurodytus sprendimus. Sprendimų rūšys priklauso nuo to, ar nagrinėjimo metu nustatomi nuosprendžio ar nutarties panaikinimo ir pakeitimo kasacinės instancijos teisme pagrindai, t. y. ar nustatoma, kad pirmosios ar apeliacinės instancijų teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Pagal                       BPK 382 straipsnio 6 dalį kasacinės instancijos teismas gali pakeisti teismo nuosprendį ar nutartį. Pagrindas tokiam sprendimui priimti yra netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas. Būtent tokį pagrindą kasacinės instancijos teismas nustatė ir nagrinėdamas D. K. baudžiamąją bylą, todėl 2006 m. gruodžio 29 d. nutartimi pakeitė apeliacinės instancijos teismo nuosprendį. Tuo tarpu apelianto pateikiamas kitoks BPK 382 straipsnio aiškinimas yra paremtas klaidingu baudžiamojo proceso normų interpretavimu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apkaltinamuoju nuosprendžiu kaltinamasis pripažįstamas kaltu dėl baudžiamajame įstatyme nurodytos nusikalstamos veikos padarymo ir jam paskiriama bausmė. Taip buvo padaryta ir šioje byloje. Šiaulių apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu D. K. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu iki gyvos galvos. Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. vasario 22 d. nuosprendžiu konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl D. K. pripažinimo kaltu yra pagrįsta ir teisėta, o pirmosios instancijos nuosprendžio dalį dėl jam paskirtos bausmės pakeitė. Todėl kasacinės instancijos teismui panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nuteistajam sušvelnintos bausmės, šioje dalyje liko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis. Taigi bausmės vykdymo pagrindas yra įsiteisėjęs apkaltinamasis Šiaulių apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendis. Visi šie bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad nuteistasis D. K. Šiaulių tardymo izoliatoriuje (šiuo metu Pravieniškių pataisos namuose–atvirtojoje kolonijoje) buvo ir yra kalinimas teisėtai. Šios išvados nepaneigia ir apelianto skunde minimi kasacinės instancijos teismo raštai, kuriuose konstatuota, kad nėra pagrindo abejoti D. K. atžvilgiu vykdomos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės teisėtumu.

10.       Šios išvados nepaneigia ir apelianto skundo teiginys, kad po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. nutarties priėmimo nebuvo priimtas patvarkymas dėl nuosprendžio vykdymo. Įsiteisėjusį nuosprendį, išskyrus BPK 337 straipsnyje numatytus atvejus, pateikia vykdyti jį priėmęs teismas ne vėliau kaip per tris dienas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo arba nuo bylos grąžinimo iš apeliacinės instancijos teismo dienos (BPK 342 straipsnio 1 dali). Taigi tik nuosprendį priėmusiam teismui nustatyta pareiga surašyti patvarkymą vykdyti nuosprendį ir kartu su nuosprendžio nuorašu išsiųsti bausmės vykdymo institucijai. Bylos duomenys patvirtina, kad būtent taip ir buvo padaryta. Šiaulių apygardos teismas 2006 m. gegužės 4 d. pateikė Lukiškių tardymo izoliatoriui–kalėjimui vykdyti Šiaulių apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 22 d. nuosprendžiu, nuteistajam D. K. paskirtą bausmę laisvės atėmimą dvidešimčiai metų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. nutartimi panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl bausmės sušvelninimo ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, kasacinės instancijos teismui, priešingai negu nurodoma apeliaciniame skunde, nekilo pareiga surašyti naują patvarkymą dėl bausmės vykdymo. Kaip jau minėta, tokia pareiga numatyta tik nuosprendį priėmusiam teismui, todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju pakako tik pačios teismo nutarties pateikimo bausmės vykdymo įstaigai fakto.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

11.       Nuteistasis D. K. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neišsprendė jo pateikto prašymo kreiptis į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisės tyrimo grupės specialistus, kad šie išaiškintų ankstesnėje baudžiamojoje byloje priimtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. nutarties rezultatą. Pagal BPK 270 straipsnio nuostatas pirmosios instancijos teismas privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir išsiaiškinęs, ar pateikti prašymai turi reikšmės išsamiam bylos aplinkybių ištyrimui, objektyvaus sprendimo priėmimui, priimti dėl jų motyvuotą nutartį. Atkreipiamas apelianto dėmesys, jog teismas neprivalo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų, ir tokia teismo pozicija negali būti vertinama kaip galimybės gintis nuo kaltinimo neužtikrinimas (BPK 10 straipsnio 2 dalis). Svarstydamas prašymus bei dėl jų nuspręsdamas, teismas turi laikytis esminio reikalavimo – išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad kaltinamasis D. K. pateikė prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. Kaltinamojo pareikštas prašymas, kaip to reikalauja BPK 270 straipsnio nuostatos, išnagrinėtas išklausant proceso dalyvių nuomones dėl pateikto prašymo ir sprendimas dėl šio prašymo atidėtas iki galutinio procesinio sprendimo priėmimo šioje baudžiamojoje byloje, tačiau apeliantas teisus, jog vėliau teismas jokio sprendimo nepriėmė. Tai galima laikyti BPK 270 straipsnio pažeidimu, tačiau šis pažeidimas nėra esminis, t. y. nulėmęs neteisėto nuosprendžio priėmimą. Analogišką prašymą nuteistasis D. K. pareiškė ir apeliacinės instancijos teisme, kurį teismas atmetė motyvuodamas tuo, kad nemato pagrindo kviesti ir apklausti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisės tyrimo grupės specialistų, nes nuosprendį priima teismas ir tik teismas galėtų išaiškinti, koks sprendimas yra priimtas ir koks sprendimas yra vykdomas. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad prie nagrinėjamos bylos pridėtos ankstesnės bylos, kurioje buvo nuteistas D. K., duomenų pakanka nuteistojo paduotam skundui išnagrinėti.

12.       Nors apeliantas prašo kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą pateikti išaiškinimą dėl jo atžvilgiu priimtų teismo sprendimų, tačiau byloje nustatyta, kad dėl šių klausimų nuteistasis ne kartą jau pats kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą ir gavo iš jo atsakymus. Be to, nuteistajam į šiuos klausimus jau yra aiškiai atsakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartimi. 2018 m. rugsėjo 3 d. nuteistasis D. K. kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Šiame pareiškime nuteistasis išdėstė tuos pačius savo argumentus dėl tariamai nesančio jo atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. lapkričio 27 d. nutartimi nuteistojo D. K. pareiškimą atmetė. Be kitų šioje nutartyje aptartų klausimų, šioje nutartyje buvo aiškiai išdėstyta, kad kasacinės instancijos teismas, kaip tai išplaukia iš BPK 382 straipsnio, ypač 4 ir 6 punktų, kompetentingi priimti sprendimus, kuriais, be kita ko, gali būti paliekamas galioti visas pirmosios instancijos teismo nuosprendis ar jo dalis. Pareiškėjo pateikiamas kitoks BPK, o ypač BPK 382 straipsnio, aiškinimas, paremtas ne tik klaidingu baudžiamojo proceso normų interpretavimu, bet ir reikštų esminį kasacinės instancijos teismo paskirties įvykdyti teisingumą byloje suvaržymą.

13.       Nuteistasis apeliaciniame skunde abejoja, ar pataisos įstaigos pareigūnai L. M., Z. K. ir K. G., persekiodami jį tuo metu, kai jis jau buvo pasišalinęs iš tardymo izoliatoriaus, veikė teisėtai. Taip pat abejoja, ar teisėtai veikė ir policijos pareigūnai A. B. ir S. P., kurie jį sugrąžino į tardymo izoliatorių. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioms apelianto abejonėms nėra jokio pagrindo. Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų teisinę padėtį, veiklos organizavimą, teises ir pareigas, prievartos ir šaunamųjų ginklų naudojimo sąlygas nustato 2018 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos pataisos pareigūnų veiklos įstatymas. Šio įstatymo 9 straipsnyje nustatytos pataisos pareigūnų pareigos. Be kitų šiame straipsnyje nustatytų pareigų, 4 punkte nurodyta, kad pataisos pareigūnai privalo, gavę pranešimą apie galimai daromą nusikalstamą veiką ar kitą teisės pažeidimą arba būdami galimos nusikalstamos veikos ar kito teisės pažeidimo liudininkai, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią galimai daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui ir apie tai pranešti tokius pažeidimus kompetentingiems tirti pareigūnams ir (ar) institucijoms. Teisėjų kolegija, vertindama byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai veikė taip, kaip pagal įstatymą privalėjo veikti, vykdė jiems nustatytas pareigas, todėl nekyla jokių abejonių, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai, vydamiesi ir sulaikydami D. K., veikė teisėtai. Dėl policijos pareigūnų A. B. ir S. P. atliktų veiksmų (grąžino apeliantą į tardymo izoliatorių) teisėjų kolegijai taip pat nekyla jokių abejonių, jog policijos pareigūnai atliko savo funkcijas nepriekaištingai, nepažeisdami jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų.

Dėl nuteistojo D. K. kaltės

14.       Skundžiamu nuosprendžiu D. K. nuteistas pagal BK 252 straipsnio 1 dalį, BK 241 straipsnio 2 dalį ir BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą už tai, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje teisėtai atlikdamas Šiaulių apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, grasino nužudyti ir sužaloti pagrobtą Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus jaunesniąją specialistę A. G., reikalaudamas sudaryti sąlygas jam pabėgti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, po to, pavartodamas fizinį smurtą prieš pareigūnę A. G., pabėgo iš jo laikymo vietos – Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl tarnybos pareigų vykdymo nesunkiai sutrikdė pareigūnės A. G. sveikatą. Nuteistojo D. K. kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas skundžiamame nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas, atitinkančias faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas padarė teisingas išvadas dėl D. K. kaltės, tiek pagrobiant įkaite pareigūnę A. G., tiek dėl tarnybos pareigų vykdymo nesunkiai sutrikdant jai sveikatą, tiek pačiam nuteistajam D. K. pabėgant iš jo laikymo vietos – Šiaulių tardymo izoliatoriaus, jas pagrįsdamas nuosprendyje išanalizuotais įrodymais.

15.       Nuteistasis D. K. apeliaciniame skunde neginčija byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kad 2020 m. sausio 28 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis suvaržė ir į savo kontrolę paėmė A. G. bei nesunkiai sutrikdė jos sveikatą ir dėl šių veiksmų pabėgo iš įkalinimo vietos. Tačiau teigia, jog šiuos veiksmus atliko įgyvendindamas savo įstatyminę teisę į būtinąją gintį bei tam atlikdamas būtinuosius veiksmus. Apeliantas laikosi kategoriškos nuomonės, jog nesant jo atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio, jis nėra šios nagrinėjamos bylos baudžiamosios atsakomybės subjektas. Tačiau šie apelianto argumentai šioje teismo nutartyje jau buvo išnagrinėti ir atmesti, todėl dar kartą daroma išvada, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis D. K. atliko ir šiuo metu atlieka Šiaulių apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, todėl jis yra nagrinėjamos bylos baudžiamosios atsakomybės subjektas. Šios nutarties 7–10 punktuose išdėstyti argumentai teisėjų kolegijai nekelia jokių abejonių, kad nuteistasis D. K. atlieka laisvės atėmimo bausmę pagal teisėtai priimtus procesinius teismų sprendimus, t. y. pagal Šiaulių apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendį, kuris buvo pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 22 d. nuosprendžiu, o šis sprendimas pakeistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. nutartimi. Apelianto subjektyvi šių procesinių teismų sprendimų interpretacija savaime nepašalina baudžiamosios atsakomybės už nagrinėjamoje byloje nuteistajam inkriminuotus nusikaltimus.

16.       Kaip jau minėta, apeliantas nei atskirų įrodymų, nei jų pagrindu nustatytų faktinių bylos aplinkybių neginčija, tačiau laikydamasis savo subjektyvios nuomonės, teigia veikęs būtinosios ginties ir būtinojo reikalingumo sąlygomis, todėl jam taikytini BK 28 ir BK 31 straipsniai, šalinantys baudžiamąją atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą (nuteistojo D. K., nukentėjusiosios A. G., liudytojų T. R., E. A., K. G., S. V., Ž. K., L. M., A. L. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolų, specialistų išvadų duomenys, kiti rašytiniai bylos įrodymai), padarė išvadą, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis D. K., neteisėtai atimdamas laisvę A. G. ir grasindamas ją sužaloti ir nužudyti, reikalavo sudaryti sąlygas jam pabėgti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, naudojo fizinį smurtą prieš įkaitu pagrobtą pareigūnę  A. G. bei dėl šių veiksmų pabėgo iš pataisos namų. Tai, kad baudžiamojo įstatymo uždraustus tyčinius veiksmus nuteistasis padarė ne įgyvendindamas teisę į būtinąją gintį ir nesant būtinojo reikalingumo, rodo byloje nustatytos ir skundžiamame nuosprendyje nurodytos įvykio aplinkybės: nuteistasis, grįždamas į kamerą kompiuterio krepšio diržu apjuosė budinčios Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus jaunesniosios specialistės A. G. kaklą ir pečių sritį, pridėjo jai prie kaklo aštrų savadarbį įrankį ir, grasindamas nužudyti pagrobtą pareigūnę, pareikalavo, kad kiti Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai prie jo nesiartintų, atidarytų tardymo izoliatoriaus patalpas skiriančias duris ir išleistų jį iš įkalinimo įstaigos, o kad pareigūnai neabejotų jo ketinimais, savadarbiu įrankiu ne mažiau kaip tris kartus dūrė nukentėjusiajai į kaklą, tuo padarydamas A. G. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Pareigūnams atidarius pagrindinius vartus, D. K. išėjo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, vesdamasis kartu A. G., perėjo gatvę, kur, paleidęs pagrobtą A. G., pabėgo. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinasis reikalingumas pagal BK 31 straipsnio 1 dalies nuostatas yra kai asmuo veiką padaro siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Nagrinėjamu atveju, priešingai negu teigia apeliantas, jokių tokio pobūdžio aplinkybių, kurios leistų svarstyti galimybę taikyti D. K. BK 28 ir BK 31 straipsnių nuostatas, nenustatyta. Kaip jau minėta, visi nuteistojo teiginiai dėl būtinosios ginties ir būtinojo reikalingumo situacijos grindžiami vieninteliu argumentu, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis tariamai buvo kalinamas neteisėtai. Atmetus nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus teiginius dėl jo neteisėto kalinimo, jokių kitų argumentų dėl būtinosios ginties ir būtinojo reikalingumo sąlygų jo veiksmuose egzistavimo apeliantas nenurodė.

17.       Dėl šioje nutartyje išdėstytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas teisingai teisiškai įvertino  D. K. veiksmus ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Pagrindo taikyti BK 28 ir                    BK 31 straipsnius ir atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pripažinus, jog jis veikė būtinosios ginties ir būtinojo reikalingumo sąlygomis, nėra.

Dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto taikymo ir nuteistajam paskirtos bausmės

18.       Nuteistasis D. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio teisėto pagrindo pripažinti jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas recidyvistu. Šį skundo argumentą apeliantas grindžia tuo, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veiką padarė recidyvistas, pripažintina tuo atveju, kai naują tyčinį nusikaltimą padaro asmuo, kuris iki tokio nusikaltimo padarymo jau yra laikomas recidyvistu, t. y. toks asmuo turėtų turėti du neišnykusius ir nepanaikintus teistumus už tyčinius nusikaltimus. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus taip pat atmeta.

19.       Pagal BK 27 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Aiškinant BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatas kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimų recidyvas (asmens laikymas recidyvistu) yra siejamas su naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas yra padaromas neišnykus teistumui ar jo nepanaikinus už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2014). Taigi pagal BK 27 straipsnio 1 dalies prasmę nusikaltimų recidyvas konstatuojamas ir asmuo yra laikomas recidyvistu nuo to momento, kai jis, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažįstamas padaręs naują tyčinį nusikaltimą. Šiuo atveju asmuo yra laikomas recidyvistu savaime, skirtingai nei pripažįstant pavojingu recidyvistu pagal BK 27 straipsnio 3 dalį, teismas atskiro sprendimo nepriima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-459/2012).

20.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 31 d. kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85-303/2017, kurioje atskleistas BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės turinys, išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagrindo nukrypti nuo BK 27 straipsnio nuostatų ir formuoti naują recidyvisto ar nusikaltimų recidyvo sąvokų išaiškinimą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto kontekste taip pat nesuteikia sisteminis 2015 metų BK 27, 56 ir 60 straipsnių pakeitimų vertinimas. Įstatymų leidėjui panaikinus specialią nuostatą, kad tyčinį nusikaltimą padariusiam asmeniui, kuris yra recidyvistas, teismai paprastai skiria terminuoto laisvės atėmimo bausmę, nusikaltimų recidyvas BK 60 straipsnyje numatytas kaip viena iš sunkinančių aplinkybių. BK 27 straipsnio 1 dalies aktualumo aiškinant baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos                 BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, turinį, nepaneigia ir tai, kad šiame punkte yra vartojamas ne nusikaltimų recidyvo, o recidyvisto terminas, nes BK 27 straipsnyje yra apibrėžtos abi šios sąvokos.

21.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu D. K. buvo nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus ir  BK 178 straipsnio 1 dalį galutine subendrinta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme. Naujus tyčinius nusikaltimus, už kuriuos nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, D. K. padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą įstatymų nustatyta tvarka teistumą. Todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė BK 27 straipsnio 1 dalį ir skundžiamu nuosprendžiu konstatavęs nusikaltimų recidyvą (tam teismas atskiro sprendimo neturėjo priimti) tuo pačiu nuosprendžiu pagrįstai pripažino D. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad veikas padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Apeliacinio skundo teiginys, kad jis neteistas ir neturi neišnykusio teistumo, atmetamas kaip deklaratyvus, nes šioje nutartyje jau buvo aptarta apelianto pozicija dėl Šiaulių apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio teisėtumo.

22.       Nuteistasis D. K. apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, jog skirdamas bausmes pirmosios instancijos teismas neįvertino kokių nors aplinkybių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas D. K. bausmes ir nustatydamas jų dydį, BK nuostatų nepažeidė, įvertino skundžiamų nusikalstamų veikų sunkumą (padaryti du apysunkiai ir vienas sunkus nusikaltimai), kaltininko asmenybę (anksčiau teistas už labai sunkų nusikaltimą, nusikalto bausmės atlikimo metu, nebaustas administracine tvarka, neįrašytas į priklausomybės ligų įskaitą), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę (veikas padarė recidyvistas) bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. K. už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir yra teisingos.

Dėl civilinio ieškinio

23.       Nuteistasis D. K. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš jo priteisti turtinės žalos atlyginimą Šiaulių teritorinei ligonių kasai, iš esmės motyvuodamas tuo pačiu argumentu, jog jis veikė, t. y. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiajai sveikatą, teisėtai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šioje nutartyje jau pasisakė dėl D. K. veiksmų neteisėtumo, todėl atmeta kaip nepagrįstus ir apeliacinio skundo argumentus, kad iš jo negalėjo būti priteista turtinė žala Šiaulių teritorinei ligonių kasai.

24.       Pagal BPK 109 straipsnio prasmę civilinis ieškinys baudžiamajame procese yra dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą. Pagal                BPK 115 straipsnio 1 dalį, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, bei atsiradusios žalos turi būti teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-129-697/2018, 2K-345-511/2018). BPK 113 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso nuostatos.

25.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad D. K. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios A. G. sveikatą. Beje, to neneigia ir pats nuteistasis. Šiaulių teritorinė ligonių kasa pareiškė 98,13 eurų civilinį ieškinį dėl išlaidų nukentėjusiosios A. G. gydymui. Šiaulių teritorinei ligonių kasai turtinė žala padaryta D. K. nusikalstamais veiksmais, todėl teismas tinkamai taikė baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, reglamentuojančias civilinio ieškinio išsprendimą, ir pagrįstai patenkino Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso      326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo D. K. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                   Albinas Bielskis

                                                                                           Alenas Piesliakas

                                                                                           Linas Šiukšta