Administracinė byla Nr. A-360-858/2015
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00351-2014-0
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. birželio 26 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. I. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas E. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 6-13), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos (toliau – ir Pataisos įstaiga), (toliau – ir atsakovas) 110 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog nuo 2005 m. liepos 27 d. iki 2014 m. kovo 6 d. buvo apribotos jo teisės. Bausmę atlikinėjo perpildytuose pataisos namuose, kur nuteistųjų skaičius stipriai viršijo nustatytą maksimalų nuteistųjų skaičių. Gyvenamosiose patalpose gyvenamojo ploto teko apie 2,2 kv. m. Maitinimo patalpose ir trumpalaikių pasimatymų kambariuose nėra įrengta šilto vandens. Skalbyklos ir džiovyklos patalpos nėra pritaikytos patenkinti (išskalbti ir išdžiovinti) tokio didelio nuteistųjų skaičiaus poreikio. Baudos izoliatoriuje yra pažeidžiamos higienos normos. Pastatai nepritaikyti didelio žmonių skaičiaus laikymui, vėdinimo sistema gyvenamose patalpose neatitinka reikalavimų, nėra evakuacijos išėjimo. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus yra palankios sąlygos atsirasti graužikams ir parazitams. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse“ (toliau – ir Taisyklės) nustatyta, kad bendrabučio tipo patalpose vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m., o kameros tipo patalpose – kaip 3,6 kv. m. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos apsaugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 punktas nustato, jog turi būti sudaroma nuteistajam saugi sveikatai gyvenamoji aplinka; 17 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietų pastatai tinkamais naudoti pripažįstami teisės aktų nustatyta tvarka; maitinimo įmonėje ir trumpalaikių pasimatymų būriuose turi būti įrengta šalto ir šilto vandens sistema, tai numato 27 punktas; 46 punktas nustato privalomą higienos paso turėjimą; 60 punktas numato, jog neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnis skelbia, jog draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Rėmėsi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalimi, Europos kalinimo įstaigų taisyklių 18.3 ir 18.4 punktais, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.
Akcentavo, kad Pravieniškių pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje 2-oje valdyboje pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, žalojant pareiškėjo sveikatą, nesudarant normalių bausmės atlikimo sąlygų, žeminant pareiškėjo orumą, dėl to patyrė didžiulę neturtinę žalą. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. buvo sutrikdyta sveikata, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, yra dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, atsiliepimu (b. l. 22-25) į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą.
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas nepateikė teiginius, jog jo atžvilgiu buvo pažeisti teisės aktais nustatyti reikalavimai dėl tinkamų asmeninės higienos sąlygų sudarymo, patvirtinančių įrodymų. Nepateikta duomenų, kad būtų pažeistos pareiškėjo teisės, įvirtintos Higienos normoje HN 76:2010. Neįrodyta, kad pažeista 60 punkte esanti nuostata, jog laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ar buitinių parazitų, o esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija nesiima veiksmų organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Jokiais argumentais nepagrįstas ir teiginys, jog skalbykla ir plovykla negali aptarnauti visų nuteistųjų. Be to, BVK 110 straipsnio 3 dalis, tiek Higienos normos HN 76:2010 58 punkto nuostatos įpareigoja ir pačius nuteistuosius (tame tarpe ir patį pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Įstaigoje organizuojamas priešgaisrinis profilaktinis darbas, vykdomi priešgaisrinės saugos teisės aktų bei kitų norminių dokumentų reikalavimai, prižiūrima įstaigos ir jos objektų priešgaisrinė būklė, užtikrinama turimos gaisrinės technikos ir priešgaisrinės techninės ginkluotės parengtis gaisrų gesinimui, žmonių gelbėjimui, gelbėjimo darbų atlikimui. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog Pravieniškių pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje jis buvo kalinamas antisanitarinėmis, gyvybei ir sveikatai pavojingomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pabrėžė, jog vien ta aplinkybė, kad nuteistasis turi gyventi, miegoti, naudotis tualetu kartu su kitais nuteistaisiais, negali savaime lemti kančių bei pažeminimo. Taigi pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas. Pataisos namai nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Pataisos namuose nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Akcentavo, kad pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų, jog laisvės atėmimo bausmės atlikimo laikotarpiu Pataisos įstaigoje jam nebuvo sudaromos normalios bausmės atlikimo sąlygos.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 20 d. sprendimu (b. l. 107-112) pareiškėjo E. I. skundą tenkino iš dalies – priteisė E. I. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, 700 Lt neturtinei žalai atlyginti. Dėl kitos reikalavimo dalies pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – ir CK) ir nurodė, kad civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodyta CK 6.271 straipsnio nuostata, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas, gindamas savo pažeistas teises, į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2014 m. kovo 7 d. Atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjas skunde neprašė senaties termino atnaujinti, todėl teismas pareiškėjo reikalavimui taikė ieškinio senatį ir nurodė, kad neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui galimas tik nuo 2011 m. kovo 7 d.
Pažymėjo, kad Taisyklės punktas nustato minimalų gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam: 3,1 kv. m plotą asmeniui, laikomam bendrabučio tipo patalpose ir 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Pataisos įstaigos direktoriaus įsakymais nuo 2010 m. rugpjūčio 31 d. buvo paskirtas gyventi 11 būrio 1 brigados patalpoje; nuo 2012 m. kovo 27 d. – 16 būrio 3 brigados gyvenamojoje sekcijoje. Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pataisos įstaigos gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie Pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje brigadoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios brigados gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš Pataisos įstaigos 2014 m. vasario 18 d. pažymoje Nr. 62-626 nurodyto konkrečios brigados miegamųjų vietų skaičiaus. Nurodė, kad byloje pateikti įrodymai, patvirtina, jog Pataisos įstaigos 11 būrio 1 brigados bendras gyvenamasis plotas yra 60,60 kv. m, o miegamųjų vietų skaičius – 34. Taigi vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 1,78 kv. m. Pataisos įstaigos 16 būrio 3 brigados bendras gyvenamasis plotas yra 50,74 kv. m, miegamųjų vietų skaičius – 14. Taigi vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,62 kv. m. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nuo (vertinamas 3 metų laikotarpis) 2011 m. kovo 7 d. iki 2012 m. kovo 26 d. atliko laisvės atėmimo bausmę patalpoje, kurios plotas 1,32 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma, todėl pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Tai patvirtina ir atsakovo pateiktos pažymos dėl patalpų plotų, iš kurių matosi, jog laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 7 d. iki 2012 m. kovo 26 d pareiškėjas buvo kalinamas patalpose, kuriose jam nebuvo suteiktas teisės aktais nustatytas gyvenamasis plotas. Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas, gyvendamas perpildytoje patalpoje pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje, patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, todėl pats teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui už patirtą skriaudą. Taip pat nurodė, jog baudos izoliatoriuje per analizuojamą laikotarpį pareiškėjas kalinamas nebuvo. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:1999) 63.15 punkto ir Taisyklių reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą, todėl konstatavo, jog buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 7 d. iki 2012 m. kovo 26 d.
Atkreipė dėmesį, kad byloje esantys medicininiai pažymėjimai patvirtina, jog nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas yra kreipęsis į gydytojus dėl bronchito, nugaros raumenų patempimo, kaktinių ančių uždegimo, sprando raumenų uždegimo, ryklės uždegimo, juosmens skausmo, galvos ir krūtinės skausmo. Tačiau, teismo nuomone, pareiškėjo nurodyti nusiskundimai ir gydytojo nustatyti susirgimai nesudaro pagrindo teigti, jog jiems turėjo tiesioginės įtakos būtent per mažo gyvenamojo ploto nuteistajam suteikimas. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo pateikti teismui duomenys apie sveikatos būklę yra niekuo neišsiskiriantys nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos problemų, į tai, kad pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, teismas sprendė, jog neturi pagrindo spręsti apie per mažo gyvenamojo ploto poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms.
Atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką ta aplinkybė, jog Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos administracija neturėjo galimybių dėl patalpų stygiaus pareiškėjo patalpinti į patalpą, atitinkančią gyvenamojo ploto reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.
Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, tačiau atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, nesant objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovo veiksmų, apie tai, kad dvasiniai išgyvenimai būtų trukę ilgai, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 700 Lt, kurie priteistini iš atsakovo.
Dėl kitų pareiškėjo argumentų teismas pažymėjo, jog nei Higienos normos HN 76:1999, nei Higienos normos HN 76:2010 nuostatos nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtinų skalbyklos, dušo, džiovyklos patalpų ploto, taip pat nenurodytas nei minimalus bendras šių patalpų plotas. Skalbimo, patalynės keitimo paslaugos taip pat reglamentuotos administraciniais aktais ir sutartimis. Nuteistųjų patalynė ir drabužiai, kuriais nuteistuosius aprūpina Pataisos įstaiga, skalbiami 2008 m. gruodžio 31 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 14/03-351/56-82 pagrindu. Patalynė ir rankšluosčiai nuteistiesiems suteikiami pagal Pataisos įstaigos direktoriaus 2012 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. V-127 patvirtintą Patalynės gavimo, apskaitos ir naudojimosi ja tvarkos aprašo nuostatas. Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo duomenys patvirtina, jog reguliariai yra atliekama dezinfekcija ir kontroliuojami jos rezultatai įvairiose patalpose. Dėl higienos ir valymo priemonių pirkimo taip pat sudaryta sutartis su UAB ,,Koslita“. Akcentavo, jog teismui nebuvo pateikti jokie duomenys, kurie duotų pakankamą pagrindą išvadai, kad paminėtų sutarčių šalys nesilaiko sutarčių sąlygų arba naudoja gautas priemones ne pagal paskirtį, arba jų apskritai nenaudoja patalpų valymui bei dezinfekcijai, jog neskalbiama ir nekeičiama patalynė ir t.t. Visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktams bei nenustatęs esminių neatitikimų teisės aktų reikalavimams, 2011 m. vasario 14 d. Pataisos įstaigai yra išdavęs leidimą – higienos pasą Nr. 9-0128(13). Pabrėžė, kad tiek BVK 110 straipsnio 3 dalies, tiek Higienos normos HN 76:2010 58 punkto nuostatos įpareigoja ir pačius nuteistuosius (taip pat ir pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara.
Nurodė, kad taip pat atmestini pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos sistemos neatitikimo teisės aktų reikalavimams, kadangi, kaip matosi iš Kauno visuomenės sveikatos centro 2010 m. birželio 29 d. pažymos Nr. 39-299(13), visose patalpose yra natūralus vėdinimas, kuris užtikrinamas varstomais langais, ventiliacinėmis angomis bei natūralios traukos kanalais, kaip tai numatyta Higienos normos HN 76:2010 24 punkte. Teismui pateiktas statinio techninis pasas, patvirtinantis, jog pastatas tinkamas naudoti.
Pažymėjo, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, jog klozetų, dušų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų normų reikalavimus, be to, dalis statinių dengti šiferio lakštais, nėra įrengta poilsio kambarių ir sandėliukų maistui laikyti, pataisos namai neturi leidimų – pasų (energetinio, techninio). Šių pareiškėjo argumentų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka atsakovo atstovas nepaneigė, tačiau teismas pabrėžė, kad galiojantys teisės aktai teisės ginti viešąjį interesą pareiškėjui nesuteikia. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde tik konstatavo, jo manymu, atsakovo atstovo padarytus teisės aktų pažeidimus, t. y. tam tikrų dokumentų (higienos, statinio techninio bei energetinio pasų) nebuvimą, statinio neatitikimą priešgaisriniams reikalavimams – t. y. evakuacinio išėjimo nebuvimą, šilto ir šalto vandens sistemos trumpalaikių pasimatymų ir maitinimo patalpose nebuvimą, per mažas skalbyklos ir džiovyklos patalpas, sanitarinių mazgų, dušų, pagalbinių patalpų netinkamą skaičių, bei deklaratyviai nurodė, kad tuo atsakovas pažeidė jo teises, tačiau pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kuo minėtų dokumentų neturėjimas, statinio neatitikimas priešgaisriniams reikalavimams – evakuacinio išėjimo nebuvimas, šilto ir šalto vandens sistemos nebuvimas trumpalaikių pasimatymų ir maitinimo patalpose nebuvimas, per mažos skalbyklos ir džiovyklos patalpos, netinkamas skaičius sanitarinių mazgų, dušų bei pagalbinių patalpų pažeidė jo teises, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.
Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė teismui išskirtinių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Atitinkamai, teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Pataisos įstaigoje yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, nepatvirtinta objektyviais įrodymais, todėl šių argumentų nevertintino kaip lėmusių neturtinės žalos atsiradimą. Be to, šioje skundo reikalavimų dalyje byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, tiek priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, tiek neturtinės žalos atsiradimo fakto, todėl pareiškėjo argumentus dėl antisanitarinių sąlygų atmetė kaip nepagrįstus.
Atkreipė dėmesį, jog byloje nepateikta įrodymų, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose ir pasivaikščiojimų kieme, todėl pareiškėjo argumentus dėl suvaržytos judėjimo laisvės teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 114–116) prašo Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos sprendimu dėl to, jog teismas taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nes Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Pažymi, kad negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, nes EŽTT sprendimai, kuriuose išaiškinti kalinimo standartai, nebuvo išversti į lietuvių kalbą.
Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Taip pat, vertindamas kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, nepagrįstai į šį plotą įskaičiavo ir kameros inventoriui tenkantį plotą bei nesinaudojo EŽTT praktika. Teigia, kad Pataisos įstaiga nurodo klaidingą 16 būrio 3 brigados bendrą gyvenamąjį plotą.
Pabrėžia, kad Kauno apygardos administracinis teismas nepasisakė, kodėl atsisakė vadovautis pareiškėjo nurodytų bylų sprendimais, neišaiškino, kodėl atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimais vertinant neturtinės žalos dydį.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pataisos įstaigos, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 127–128) prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais. Pažymi, kad savo poziciją dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo pateikė apeliaciniame skunde.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, apeliaciniu skundu (b. l. 120-123) prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 20 d. sprendimą – nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
Apeliaciniame skunde nurodo tuos pačius argumentus kaip ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Papildomai nurodo, kad nesutinka su tuo, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
Pabrėžia, kad pareiškėjas terminuoto laisvės atėmimo bausmę atlieka pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje. Teismų praktikoje asmenims, atlikusiems bausmę tardymo izoliatoriuose – kalėjimuos ir pripažinus pažeistą jų teisę į per mažą gyvenamąjį plotą, piniginė kompensacija dažniausiai nepriteisiama. Tuo tarpu izoliatoriuose nuteistieji gyvena kamerų tipo patalpose ir tokios judėjimo teisės kaip pataisos namuose neturi. Mano, kad vien dėl to, jog nebuvo užtikrintas minimalus plotas (vos keliais ar keliasdešimt kvadratinių centimetrų) tenkantis vienam asmeniui, pareiškėjas neturtinės žalos, kurią būtų galima įvertinti pinigais, nepatyrė. Pažymi, kad nuteistieji pataisos namų tipo įstaigoje gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, dienotvarkės nustatytu laiku gali vaikščioti tiek dalyje bendro naudojimo patalpų, tiek ir lauke. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje. Be to, pareiškėjas nuo jo patalpinimo į Pravieniškių pataisos namus–atvirąją koloniją nebuvo pateikęs nei vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu (pelėsių, graužikų, tarakonų buvimo patalpose, nepakankamo gyvenamojo ploto ir pan.). Akcentuoja, kad neturtinė žala – tai subjektyvus asmens aplinkybių vertinimas, jo subjektyvus išgyvenimai. Pareiškėjas visą savo bausmės atlikimo laiką nesiskundė dėl tariamai pažeidžiamų teisių, todėl kyla pagrįsta abejonė, ar pareiškėjas iš viso asmeniškai bei realiai patyrė gyvenimo kokybės pablogėjimą ir, tuo pačiu, neturtinę žalą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo pareiškėjui E. I. prašant priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, 110 000 Lt (atitinkamai 31 858,20 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 700 Lt (atitinkamai 202,73 Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas ir atsakovas pateiktais apeliaciniais skundais nesutinka su teismo priimtu sprendimu, teigdami, kad teismas netinkamai taikė ieškinio senatį, vertino ginčo aplinkybes, sprendė dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio.
Įvertinusi faktines bylos aplinkybes teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniuose skunduose nurodytu vertinimu.
Kiek tai susiję su ieškinio senaties taikymu faktinėms bylos aplinkybėms teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011 ir kt.).
Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.
CK 1.125 straipsnio 8 dalis expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011 ir kt.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, ar yra pagrindas taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalies nuostatas.
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2005 m. liepos 27 d., skundą teismui pareiškėjas pateikė 2014 m. kovo 7 d. (pagal spaudą ant voko). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui, jis yra laikomas galimai antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau, kaip minėta, skundą teismui pateikė 2014 m. kovo 7 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį prašė taikyti atsakovą atstovaujantys Pravieniškių pataisos namai–atviroji kolonija, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 27 d. iki 2011 m. kovo 6 d. (imtinai) turėjo pagrindą taikyti ieškinio senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013 ir kt.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai – vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).
Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui neprašė teismo ieškinio senaties terminą atnaujinti, taip pat nenurodė jokių šio termino praleidimą pateisinančių priežasčių, o apeliaciniame skunde savo uždelstą kreipimąsi į teismą iš esmės grindė tuo, jog į lietuvių kalbą nėra išversti Europos žmogaus teisių teismo sprendimai dėl Konvencijos 3 straipsnio taikymo, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad lietuvių kalba yra tinkamai paskelbta tiek pati Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, tiek Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys kardomojo kalinimo sąlygas, taip pat ir CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė tarpusavio įtampą su kitais asmenimis, privataus gyvenimo trūkumą, pažeminimą bei asmenybės sumenkinimą, suprastėjo jo sveikata. Jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Šiuo aspektu pažymėtina, jog neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (lot. įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai. Atitinkamai kritiškai vertintinas ir tariamas pareiškėjo nežinojimas apie įstatymų turinį, galimybę kreiptis į teismą ginti pažeistas teises, nes manytina, jog neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo. Taigi įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Tuo tarpu pareiškėjo nurodyta delsimo kreiptis į teismą priežastis – EŽTT praktikos vertimo į lietuvių kalbą nebuvimas – nėra objektyvi aplinkybė. Be kita ko, kaip jau minėta, kreipimasis į teismą, siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo, turi būti siejamas su subjektyviu besikreipiančio asmens suvokimu, kad jo teisės buvo pažeidžiamos, o ne su tokio asmens susipažinimu su kito asmens byloje priimtu teismo sprendimu ir (ar) teismų praktika. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog pareiškėjo įvardytos priežastys negali būti laikomos svarbiomis ir objektyviomis aplinkybėmis, galinčiomis lemti senaties termino atnaujinimą, bei darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas 2005 m. liepos 27 d. – 2011 m. kovo 6 d. laikotarpiui pagrįstai taikė ieškinio senatį ir atmetė šiuos pareiškėjo reikalavimus kaip nepagrįstus. Atitinkamai nevertintinos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu (laikymo baudos izoliatoriuje sąlygos, pan.).
Kiek tai susiję su 2011 m. kovo 7 d. – 2014 m. kovo 7 d. laikotarpio faktinių aplinkybių vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog nėra konkrečių duomenų apie pareiškėjo buvimo tam tikroje brigadoje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių ir sprendęs, jog tokiu atveju vienam asmeniui brigadoje tenkantis gyvenamasis plotas yra skaičiuotinas pagal joje numatytą gulimų vietų skaičių, konstatavo, jog pareiškėjui esant apgyvendintam 11 būrio 1 brigadoje, kurios plotas 60,60 kv. m ir kurioje yra 34 gulimos vietos, jam teko 1,78 kv. m gyvenamojoj ploto, o jam esant apgyvendintam 16 būrio 3 brigadoje, kurios plotas 50,74 kv. m ir kurioje yra 14 miegamųjų vietų, jam teko 3,62 kv. m, taigi laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 7 d. iki 2012 m. kovo 26 d. pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko patalpose, kuriose vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas neatitiko reikalavimų (3,1 kv. m). Pareiškėjas iš esmės neginčijo tokio asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto būdo, tačiau nesutiko su atsakovo nurodytais patalpų plotų dydžiais.
Pasisakydama pareiškėjo kalinimo neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, klausimu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. BVK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Taigi įvardinti aktai numato pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.
Vertinamu pareiškėjo buvimo Pataisos įstaigoje laikotarpiu (2011 m. kovo 7 d. – 2014 m. kovo 7 d.) pareiškėjas buvo apgyvendintas dvejose patalpose – 11 būrio 1 brigadoje, kurios bendras plotas 60,60 kv. m ir kurioje yra 34 gulimos vietos, taigi, jai esant pilnai apgyvendintai, vienam asmeniui tenka 1,78 kv. m, bei 16 būrio 3 brigadoje, kurios bendras plotas anot pareiškėjo yra 32,83 kv. m, o pagal atsakovą – 50,74 kv. m, joje yra 14 gulimų vietų, taigi, jai esant pilnai apgyvendintai, pagal pareiškėją vienam asmeniui tenka 2,35 kv. m, pagal atsakovą – 3,62 kv. m. Taigi matyti, jog pareiškėjui būnant apgyvendintam 11 būrio 1 brigadoje, t. y. 2011 m. kovo 7 d. – 2012 m. kovo 26 d. pareiškėjo teisė į minimalųjį gyvenamąjį plotą 385 dienas buvo pažeista. Tuo tarpu spręsdama dėl to, ar ši teisė buvo pažeista pareiškėją laikant 16 būrio 3 brigadoje, LVAT teisėjų kolegija 2015 m. vasario 26 d. nutartimi įpareigojo Pataisos įstaigą pateikti teismui visą turimą informaciją bei duomenis, susijusius su Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos IV lokalinio sektoriaus 16 būrio 3 brigados tiksliu gyvenamosios sekcijos plotu. Vykdydama minėtą teismo nutartį Pataisos įstaiga pateikė pažymą, kurioje nurodyta, jog 16 būrio 3 brigados bendras plotas yra 50,74 kv. m, taigi jai esant pilnai apgyvendintai, vienam asmeniui tenkantis plotas yra 3,62 kv. m. Atsižvelgiant į tai bei neturint pagrindo abejoti Pataisos įstaigos pateikta informacija, darytina išvada, jog pareiškėjo apgyvendinimo 16 būrio 3 brigadoje metu jo teisė į gyvenamąjį plotą nebuvo pažeista.
Kiek tai susiję su kitais pareiškėjo nurodytais teisės normų pažeidimais ir jų įtaka pareiškėjo nurodomai neturtinei žalai (dėl sąlygų poveikio pareiškėjo sveikatai, skalbyklos ir džiovyklos, sanitarinių mazgų, dušų pakankamumo dideliam žmonių skaičiui bei kitų higienos reikalavimų pažeidimų) teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvadomis argumentų ar įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas. Įvertinusi bylos medžiagą šiais aspektais teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų atskirai nekartoja.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog tiek pareiškėjas, tiek atsakovas apeliaciniuose skunduose ginčija priteistos neturtinės žalos dydį, mano esant reikalinga šiuo aspektu pasisakyti plačiau.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. LVAT praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Pažymėtina, jog apeliaciniame skunde, be kita ko, pareiškėjas nesutinka su jam priteista neturinės žalos atlyginimo suma bei nurodo, kad yra neteisinga, jog jam neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas taikant žemesnius koeficientus nei bylose dėl netinkamų kalinimo sąlygų kitose Europos valstybėse, neteisinga, kad Lietuvos teismai pareiškėjui priteisia mažesnį neturtinės žalos atlyginimą nei EŽTT. Pareiškėjo nuomone, toks argumentavimas yra diskriminacinis, t. y. nesuderinamas su Konvencijos 14 straipsniu.
Vertinant nurodytus pareiškėjo argumentus visų pirma pažymėtina, kad pagal Konvencijos 14 straipsnį naudojimasis Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas nepriklausomai nuo asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais ir nurodytų pagrindų sąrašas nėra baigtinis. EŽTT, aiškindamas Konvencijos 14 straipsnį, yra nurodęs, kad jis saugo asmenis, kurie yra analogiškose situacijose, nuo diskriminuojamai skirtingo jų traktavimo (žr. EŽTT 1986 m. liepos 8 d. sprendimą Lithgow ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Konvencijos 14 straipsnis reguliuoja situacijas, kai su asmenimis panašiose situacijose yra elgiamasi skirtingai be pateisinamos priežasties. Ši teisė negali egzistuoti savarankiškai, nes ji galioja tik teisėms ir laisvėms, kurios saugomos Konvencija ir jos protokolais. Kad būtų konstatuotas Konvencijos 14 straipsnio pažeidimas, būtina, jog bylos faktinės aplinkybės patektų į Konvencija ir protokolais reguliuojamą santykių sferą (žr. EŽTT 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimą Laduna prieš Slovakiją). EŽTT šiame kontekste taip pat yra nurodęs, jog Konvencijos 14 straipsnyje numatyto nediskriminavimo principo pažeidimu laikoma situacija, kai asmenys traktuojami skirtingai analogiškose situacijose, nepateikiant objektyvaus tokio traktavimo pagrindimo, taip pat pažeidimu laikoma situacija, kai be objektyvaus pagrindimo skirtingose situacijose esantys asmenys nėra traktuojami skirtingai (žr. EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimą Thlimmenos prieš Graikiją).
Atkreiptinas dėmesys, jog pagal EŽTT praktiką įrodinėjant Konvencijos 14 straipsnio pažeidimą, pareiškėjui tenka pareiga įrodyti skirtingo reguliavimo asmenims taikymą, o valstybė turi įrodyti, jog toks reguliavimas buvo pateisinamas (žr. EŽTT sprendimą byloje D. H. ir kiti prieš Čekijos Respubliką, 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimą Timishev prieš Rusiją).
Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas įvardintą pažeidimą sieja su tuo, kad jam buvo priteista žymiai mažesnė žalos suma nei bylose dėl netinkamų kalinimo sąlygų kitose Europos valstybėse, priteista suma yra mažesnė nei ją priteisia EŽTT. Teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant įvertinti pareiškėjo įvardintus argumentus būtina sistemiškai atsižvelgti į Konvencijos tikslą, EŽTT kompetenciją, nacionaliniams teismams suteikiamas galias, neturtinės žalos esmę bei konkrečios priteistinos žalos dydžio nustatymo kriterijus.
Kiek tai susiję su Konvencijos esme ir tikslu, pažymėtina, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).
Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad EŽTT 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime dėl priimtinumo Giedrikas prieš Lietuvą yra nurodęs, jog „aukos” statusas pagal Konvencijos 34 straipsnį priklauso nuo to, ar vidaus institucijos pripažino tariamą Konvencijos pažeidimą tiesiogiai arba iš esmės, ir, jei būtina, užtikrino tinkamą su tuo susijusios žalos atlyginimą. Tik jei šios sąlygos įvykdytos, pareiškimas nebus nagrinėjamas dėl subsidiaraus Konvencijos apsauginio mechanizmo pobūdžio (žr. EŽTT 2004 m. birželio 3 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tokiu atveju pareiškėjo aukos statusas priklauso nuo to, ar priteistas žalos atlyginimas buvo adekvatus ir pakankamas, atsižvelgiant į pagal Konvencijos 41 straipsnį priteisiamą teisingą atlyginimą (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov?v prieš Slovakiją). EŽTT šioje byloje pastebėjo, kad suma, kurią pareiškėjui priteisė Lietuvos teismai, yra mažesnė, lyginant su sumomis, kurias už panašius delsimus priteisia EŽTT. Kita vertus, akcentavo pagrįstos teisingo atlyginimo sumos priteisimo vidaus sistemoje svarbą tam, kad svarstoma priemonė būtų laikoma „veiksminga“ pagal Konvenciją. Ar priteista suma laikytina pagrįsta vis dėlto yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje ir į tai, kad pagal nacionalinę sistemą kompensacija paprastai priteisiama ir išmokama greičiau, nei tuomet, kai dėl to spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov? prieš Slovakiją).
Taigi iš nurodytų išaiškinimų matyti, kad pagal įvardintą subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.
Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) taip pat yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.
Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.
Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pastebima, kad, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgiama ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją bei pragyvenimo lygį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A-520-107/2013, 2013 m. vasario 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-492-176/2013). Kita vertus, pažymėtina, jog pastarasis atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus – atsižvelgimas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinamą minimalios mėnesinės algos dydį – CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų teisingumo bei protingumo kriterijų taikymo požiūriu yra įmanomas, tačiau jis negali būti laikomas vieninteliu ir pakankamu kriterijumi neturtinės žalos dydžio nustatymui (jo apskaičiavimui). Joks teisės aktas tiesiogiai arba netiesiogiai nesieja minimalios mėnesinės algos dydžio su neturtinės žalos atlyginimo instituto taikymu. Antra vertus, tik tokio neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijaus taikymas nepaaiškinamai susiaurintų galimybę individualizuoti atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymą, t. y. iš esmės paneigtų galimybę (ir pareigą) teismui atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų (tarp jų ir išvardintų tiesiogiai) atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų visumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-137/2013). Be to, pastebėtina, jog iš EŽTT praktikos taip pat matyti, kad netgi šis teismas netiesiogiai atsižvelgia į argumentus, susijusius su valstybės finansine padėtimi (žr. EŽTT 2008 m. vasario 7 d. sprendimo Kostadinov prieš Bulgariją, 100 punktą, sprendimo Svetoslav Dimitrov prieš Bulgariją, 84 punktą).
Tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.
Kaip matyti, nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas, panaudodamas atsižvelgimo į valstybėje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas kriterijų, nustatė ne galutinę pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos sumą. Šiuo atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad priteisiant neturtinės žalos dydį buvo vertinta visų aplinkybių visuma.
Nurodytus argumentus pagrindžia ir tai, kad iš EŽTT bylų, nagrinėtų prieš Lietuvą, matyti, kad nuo vertinamų konkrečių aplinkybių priklauso priteistinas neturtinės žalos atlyginimo dydis. Pavyzdžiui, EŽTT vienoje byloje prieš Lietuvą vertino situaciją, kai kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmė buvo 1 metai 7 dienos, byloje buvo nustatyta, kad individualiai pareiškėjui tenkantis kameros plotas buvo mažiau nei 3 kv. m, kartais – 1,16 kv. m arba 1,3 kv. m, 23 val. pareiškėjas praleisdavo kameroje, jam buvo įrengtas atviras tualetas. EŽTT už nurodytus pažeidimus pareiškėjui priteisė 5 000 Eur (žr. EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą Savenkovas prieš Lietuvą). Kitoje byloje EŽTT vertino situaciją, kai neteisėtų veiksmų trukmė buvo 3 metai 4 mėnesiai 23 dienos, kalinimo plotas, tekęs pareiškėjui, buvo 0,9 ir 1,9 kv. m, pareiškėjui nebuvo suteiktas tualetinis popierius, pareiškėjui maudymasis buvo ribojamas iki vieno karto per savaitę, nebuvo suteikta galimybė skalbtis rūbus ir patalynę. EŽTT, įvertinęs šias ir kitas aplinkybes, pareiškėjui priteisė 3 000 Eur žalos atlyginimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99). Tuo tarpu EŽTT 2009 m. liepos 2 d. sprendime Kochetkov prieš Estiją vertino situaciją, kai pažeidimas dėl netinkamų kalinimo sąlygų truko 23 dienas, gana trumpą kalinimo laiką, vienam asmeniui teko 1,5 kv. m kameros ploto, buvo konstatuotas netinkamas kameros vėdinimas, prastos higienos sąlygos, varganos sąlygos, visą parą pareiškėjas turėjo praleisti kameroje. EŽTT minėtoje byloje, įvertinęs neteisėtų įvardintų veiksmų visumą, pareiškėjui priteisė 1 000 Eur žalos atlyginimo.
Grįžtant prie apeliacinių skundų argumentų, susijusių su priteistinu neturtinės žalos dydžiu, dar kartą pažymėtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia tai, jog nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Kaip jau minėta, neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Pažymėtina ir tai, kad, siekiant įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą atsižvelgiama į šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką. Dėl šios priežasties nustatydami neturtinės žalos dydį teismai turi remtis įstatymų nustatytais ir teismų praktika suformuotais ir taikomais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei atsižvelgti į analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos dydžius.
Įvertinus minėtas aplinkybes, pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindė, kad jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 110 000 Lt (31 858,20 Eur), atsižvelgus į jo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, suteiktą judėjimo laisvę, neteisėtų veiksmų pobūdį. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje pateiktą EŽTT vertinimą, pagal kurį santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Pažymėtina, jog bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. kovo 7 d. iki 2012 m. kovo 26 d., pareiškėjas kalėjo Pravieniškių pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje, t. y. laisvės atėmimo įstaigoje, kurioje yra sudarytos lengvesnės laikymo sąlygos nei kalėjime ar tardymo izoliatoriuose, todėl jam pagal nustatytą dienotvarkę buvo skiriama ženkliai didesnė judėjimo laisvė, pareiškėjas turėjo daugiau laiko, kurį buvo galima praleisti lauke ar bendro naudojimosi patalpose, sportuoti ir kt., taigi nepakankamas pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas turėjo sąlyginai nedidelį poveikį pareiškėjo teisėms. Pažymėtina, jog šių aplinkybių pagrindu, atsakovas apeliaciniame skunde prašo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą, t. y. neteisėtų atsakovo veiksmų pripažinimas, yra pakankama pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, nesutinka su tokiu atsakovo vertinimu, ir, atsižvelgusi į pažeidimo buvimo metu itin mažą pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, net 44 proc. mažesnį nei numatytasis (1,78 kv. m vietoj 3,1 kv. m) bei į Pataisos įstaigos daryto pažeidimo trukmę – 385 dienos, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Kaip jau minėta, pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija (CK 6.250 str.). Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Įvertinusi nurodytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu priteistinos neturtinės žalos dydžiu ir konstatuoja, jog pareiškėjui priteista 700 Lt suma, teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu bei vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisingumo ir protingumo kriterijais, nagrinėjamu atveju yra adekvati pareiškėjo patirtiems praradimams.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat vadovaujasi EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09, ir joje priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Pasisakydama dėl šio pareiškėjo argumento, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamos bylos bei bylos Canali prieš Prancūziją faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, kadangi pastarojoje buvo iš esmės pripažinti higienos reikalavimų pažeidimai bei itin didelis pareiškėjo judėjimo laisvės ribojimas, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pareiškėjo teisės buvo pažeistos neužtikrinus jam teisės aktuose numatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto, tačiau suteikus plačias judėjimo galimybes. Atsižvelgiant į tai, šis EŽTT sprendimas nagrinėjamu atveju nėra aktualus.
Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei priteisė pareiškėjui adekvatų jo patirtiems praradimams neturtinės žalos atlyginimą, todėl pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmestini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo E. I. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos apeliacinius skundus atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Irmantas Jarukaitis
Ričardas Piličiauskas
Dainius Raižys