Civilinė byla Nr. e2A-920-1092/2023

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-05340-2022-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.1; 2.6.10.8; 3.2.4.11

(S)

 

 

 

 

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

 

       N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

       2023 m. gruodžio 19 d.

Klaipėda

 

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mariaus Dobrovolskio ir Mildos Skersienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir atsakovės akcinės bendrovės „Grigeo Klaipėda“ apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. birželio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Grigeo Klaipėda“ dėl neteisėtais veiksmais padarytos žalos aplinkai atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Ieškovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir ieškovas, Departamentas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Grigeo Klaipėda“ (toliau – ir atsakovė) 4 444,17 Eur žalos atlyginimo valstybei, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai ieškovo procesinių dokumentų argumentai:

1.1.                      2021 m. liepos 20 d. atlikto neplaninio patikrinimo metu nustatyta, kad atsakovė neteisėtai, draudžiamu būdu į Kuršių marias išleido 18,6 m3 nevalytų gamybinių nuotekų, su kuriomis į aplinką pateko teršalai, tokiu būdu atsakovė padarė 4 444,17 Eur dydžio žalą Kuršių marioms. Su gamybinėmis nuotekomis į aplinką pateko teršalai, kurie savo sudėtimi yra toksiški, todėl yra kenksmingi ir darantys tiesioginę žalą vandens – Kuršių marių – kokybei bei jos ekosistemai (didina Kuršių marių užterštumą ir taip blogina vandens būklę). Atsakovės vadovas T. E. dėl šios veikos padarymo teismų procesiniais sprendimais buvo pripažintas kaltu ir nubaustas administracine tvarka.

1.2.                      AB „Klaipėdos vanduo“ eksploatuojamuose paviršinių nuotekų tinkluose įrengti valymo įrenginiai nėra pritaikyti gamybinių nuotekų valymui. Atsakovės teiginiai, kad tinkluose teršalai atsiskiedė su juose buvusiomis paviršinėmis nuotekomis, nepatvirtina, kad teršalai nepateko į aplinką. Ši aplinkybė tik patvirtina, kad dėl didesnio nuotekų tūrio pakito teršalų koncentracija nuotekose, o patekę į Kuršių marias (į dar didesnį vandens kiekį) skiedėsi toliau. Todėl byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina žalos padarymo faktą, žalos dydis apskaičiuotas tinkamai vadovaujantis aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtinta Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodika (toliau – Metodika).

2.       Atsakovė AB „Grigeo Klaipėda“ su ieškovo pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai atsakovės procesinių dokumentų argumentai:

2.1.                      Įvykio metu žala aplinkai nebuvo padaryta, nes į gamtinę aplinką išleistas itin mažas kiekis apyvartinio technologinio vandens nelėmė ir negalėjo lemti Kuršių marių vandens ekologinės būklės pokyčių ar pablogėjimo. Ieškovas nenurodė, kaip pablogėjo Kuršių marių vandens funkcijos ar savybės ar kaip jos pakito, žalos fakto nustatymui yra reikšminga apyvartinio technologinio vandens sudėtis bei teršalų koncentracija, patekusi į gamtinę aplinką.

2.2.                      Technologinį apyvartinį vandenį išleido ne tiesiogiai į gamtinę aplinką, o į AB „Klaipėdos vanduo“ eksploatuojamus paviršinių nuotekų tinklus, kuriuose įrengti valymo įrenginiai, ten vyko išleisto technologinio vandens valymas, taip pat ten jis susimaišė su kitomis buvusiomis lietaus nuotekomis ir tokiu būdu atsiskiedė daugiau nei 12 kartų. Be to, iš karto po incidento AB „Klaipėdos vanduo“ išsiurbė paviršinių nuotekų tinklų valymo įrenginius, todėl išleistų teršalų koncentracijos neviršijo leistinų normų, kurios yra numatytos išleidžiant nuotekas į gamtinę aplinką.

2.3.                      Siekiant nustatyti, ar į gamtinę aplinką – Kuršių marias – patekęs apyvartinis technologinis vanduo yra laikomas toksišku, jokių papildomų tyrimų nebuvo atlikta. Tai, kad atskiedus apyvartinį technologinį vandenį teršalai nepasišalino, o sumažėjo jų koncentracija, priešingai nei teigia ieškovas, sudaro pakankamą pagrindą mažinti apskaičiuotą žalą, kadangi būtent pagal didžiausias leidžiamas teršalų koncentracijas, o ne jų kiekius yra nustatomos leistinos į gamtinę aplinką išleistinų teršalų normos. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad dėl atsakovės netyčinio incidento metu išleisto į gamtinę aplinką apyvartinio technologinio vandens buvo padarytas reikšmingas neigiamas Kuršių marių vandens būklei poveikis, koks nors kitoks pokytis ar poveikis ar bent jau grėsmė tokiam poveikiui atsirasti.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

3.       Klaipėdos apylinkės teismas 2023 m. birželio 28 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovės 2 222,09 Eur žalos aplinkai atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, priteisė valstybei iš atsakovės 50 Eur žyminio mokesčio, taip pat priteisė atsakovei iš ieškovo 1 000,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Teismo nustatytos aplinkybės ir pagrindiniai motyvai:

3.1.                      Teismas nustatė, kad atsakovė, pažeisdama Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 patvirtinto Nuotekų tvarkymo reglamento (toliau – Nuotekų tvarkymo reglamentas) 6, 7.2, 7.3 punktų reikalavimus bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. D1-193 patvirtinto Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento (toliau – Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamentas) 23 punkto reikalavimus, įvykus sklendės iš C23 baseino į apyvartinio vandens surinkimo kanalą techniniam sutrikimui, nevalytas gamybines nuotekas (technologinį apyvartinį vandenį) išleido į Klaipėdos miesto paviršinių nuotekų tvarkymo sistemą ir po pirminio valymo AB „Klaipėdos vanduo“ lietaus nuotekų valymo įrenginyje Nemuno g. išleido jas į Kuršių marias, neturėdama leidimo (sutikimo) jas išleisti šioje vietoje.

3.2.                      Ieškovas atsakovės vadovui T. E. už nustatytus pažeidimus 2022 m. sausio 28 d. surašė administracinio nusižengimo protokolą. Protokole atsakovės vadovas paaiškino, kad įvykusios taršos faktą dėl neteisėto nevalytų gamybinių nuotekų išleidimo į Kuršių marias pripažįsta; imamasi visų priemonių, kad išvengtų taršos ateityje. Be to, ieškovo 2022 m. vasario 25 d. nutarimu

3.3.                      T. E. už nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 268 straipsnio 5 dalyje, paskirta administracinė nuobauda – 600 Eur bauda. Klaipėdos apylinkės teismas 2022 m. balandžio 28 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. II-255-563/2022 ieškovo 2022 m. vasario 25 d. nutarimą pripažino teisėtu ir pagrįstu, todėl T. E. skundo netenkino ir ieškovo nutarimą paliko nepakeistą. Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. birželio 23 d. nutartimi paliko Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartį nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartimi Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. balandžio 28 d. ir Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartys buvo pakeistos, iš ieškovo 2022 m. vasario 25 d. nutarimo kaltinimo pašalinant aplinkybę dėl žalos paviršiniam vandens telkiniui (Kuršių marioms) padarymo. Teismų konstatuota, kad atsakovė draudžiamu būdu (neturėdama teisės su gamybinėmis nuotekomis išleisti teršalų į aplinką), neteisėtai išleido į gamtinę aplinką užterštų (nevalytų) gamybinių nuotekų, kurios nebuvo tvarkomos reikalavimus atitinkančioje nuotekų tvarkymo sistemoje, su gamybinėmis nuotekomis išmetė į aplinką teršalus. Atsakovė neginčija aplinkybės, jog gamybinės nuotekos buvo išpiltos, neturint tam paviršinių nuotekų tvarkymo sistemų savininko (valdytojo) sutikimo, byloje tarp šalių ginčo dėl to nėra, todėl atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad atsakovės veiksmai yra neteisėti.

3.4.                      2023 m. kovo 5 d. ekspertų išvadoje „Dėl AB „Grigeo Klaipėda“ veiksmais padarytos žalos (neigiamo pokyčio ar funkcijų, turimų savybių pablogėjimo) paviršiniam vandens telkiniui (Kuršių marioms) nustatymo“ (pagal laboratorinių tyrimų rezultatus mėginiuose, imtuose 2021 m. liepos 20 d., paviršinių nuotekų šulinyje Nr. 52 išleidime į Kuršių marias) konstatuota, kad po 2021 m. liepos 20 d. įvykusio incidento AB „Grigeo Klaipėda“, kurio metu į Kuršių marias per paviršinių nuotekų tvarkymo sistemą pateko 18,6 m3 gamybinių nuotekų, kurių BDS7 (deguonies kiekis) rodiklio reikšmė buvo 49 mg/1. Pagal Nuotekų tvarkymo reglamento nustatomas į gamtinę aplinką išleidžiamų gamybinių nuotekų užterštumo normas šis kiekis viršijo vidutinio paros mėginio DLK reikšmes, kurios, nelygu aglomeracijos dydžiui, svyruoja nuo 17 iki 29. Dėl intensyvaus maišymosi Klaipėdos sąsiaurio akvatorijoje ir taip vadinamų taršalų skiedimo intensyvumo paviršiniam vandens telkiniui (Kuršių marioms) vien sąsiaurio apimtyje poveikis nykstamai mažas. Bendrojo azoto ir bendrojo fosforo koncentracijos buvo 41 mg N/l ir 0,71 mg P/l. Bendrojo azoto reikšmės viršijo Nuotekų tvarkymo reglamento nustatomas į gamtinę aplinką išleidžiamų gamybinių nuotekų užterštumo normas. Vidutinė metinė DLK azotui svyruoja priklausomai nuo aglomeracijos dydžio nuo 10 iki 20 mg N/1. Su nuotekomis patekusio bendrojo fosforo koncentracija nustatytų vidutinių metinių DLK ribų skirtingoms aglomeracijoms – 1–2 mg P/l – neviršijo. Praskiesti aktyviai besimaišančio Klaipėdos sąsiaurio vandens šie kiekiai įgauna nykstamai mažas vertes, todėl šiuo konkrečiu atveju reikšmingo poveikio ekosistemai padaryti negalėjo ar jos funkcijų turimų savybių pablogėjimo nekėlė. Atsižvelgiant į laboratorinių tyrimų protokolo Nr. P-105-2021-338/1 (mėginys, imtas 2021 m. liepos 20 d. paviršinių nuotekų šulinyje Nr. 52 išleidime į Kuršių marias) rezultatus, nuotekose nustatytų teršalų (metalų: cinkas – 6,22 pg/1, varis – 2,44 pg/1, bendrasis chromas – 1,46 pg/1, nikelis – 1,29 pg/1, kadmis – <0,13 pg/1, švinas – <0,56 pg/1, gyvsidabris – 0,029 pg/1) koncentracijos neviršijo Nuotekų tvarkymo reglamente nurodytų šių medžiagų vandenyje DLK-AKS ir MV-AKS. Metalai DLK koncentracijomis mišinyje geba sukelti pokyčius vandens organizmuose įvairiuose jų biologinio organizuotumo lygmenyse (pvz.: citogenetinės pažaidos, elgsenos pokyčiai ir kt.), tačiau sukelti pokyčiai nesąlygoja organizmų žūties, reikšmingų morfometrinių parametrų pokyčių ar žymaus sveikatos būklės suprastėjimo ir kt., pavojingos medžiagos yra testuojamos ir jų rizika vertinama atskirai, o ne mišinyje, kuriame jos egzistuoja aplinkoje. Tam tikri toksiški, mobilūs, patvarūs teršalai (pvz.: patvarūs organiniai teršalai, sunkieji metalai, pvz.: Hg, Cd) gali išlikti aplinkoje ilgą laiką, nes natūrali gamtinė aplinka negali savaime greitai apsivalyti. Ekosistemos ribos nėra griežtos, todėl ir medžiagų apytakos bei kiti procesai ekosistemoje nėra visiškai uždari ir teršalai iš vienos ekosistemos gali patekti į kitas ekosistemas. Įvertinus vandens maišymosi Klaipėdos sąsiaurio akvatorijoje intensyvumą ir taip vadinamų taršalų skiedimo intensyvumo ekspertų išvadoje daroma prielaida, kad reikšmingų deguonies svyravimų nebuvo. Tačiau ekspertų išvadoje pažymėta, kad savaiminiam apsivalymo procesui prie išleistuvo Nr. 4 nuo perteklinių organinių junginių (BDS7 - 56 mg/1) ir bendrojo azoto (20 mg/1) galbūt galėjo daryti lokalų poveikį deguonies koncentracijų pokyčiams.

3.5.                      Ekspertų išvadoje taip pat nurodyta, kad pagal 48 h EC50 Daphnia magna judrumo slopinimo testą (pagal LST EN ISO 6341:2013), t. y. gėlo vandens ūminio toksiškumo tyrimą, panaudojant dafnijų imobilizacijos reakciją, naudojamas paviršinio vandens, nuotekų, cheminių medžiagų tirpalų ir kietosios fazės vandeninių ekstraktų toksiškumo tyrimas biometriniu dafnijų nejudrumo ir (ar) mirtingumo metodu, nuotekos laikomos toksiškomis, kai po 48 valandų sąveikos pasiekiamas 50 proc. Daphnia magna atsako lygis, atliekant tyrimą pagal standartą LST EN ISO 6341 (Vandens kokybė. Daphnia magna Straus (Cladocera, Crustacea) judrumo slopinimo nustatymas. Ūminio toksiškumo tyrimas). Remiantis tyrimų protokolo Nr. P-003-2021-8/1 rezultatais nuotekos iš apyvartinio vandens baseino C23 pagal toksiškumo skalę (toksiškumo skalė: nt - netoksiškas mėginys (<0.4 TV); st - silpnai toksiškas (>0.4 - <1.0 TV); t - toksiškas (1 - 10 TV); vt - labai toksiškas (> 10 -100 TV); et-ypač toksiškas (> 100 TV; TV - toksiškumo vienetai) yra priskiriamos toksiškoms nuotekoms (t. y. 1,456 TV). Kaip nurodyta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakyme (Nr. Dl-236) „Dėl nuotekų tvarkymo reglamento patvirtinimo“ III skyriuje Bendrieji reikalavimai nuotekų tvarkymui 13 punkte: į gamtinę aplinką išleidžiamos nuotekos turi atitikti 1 lentelėje nurodytas sąlygas, kur viena iš sąlygų – nuotekos negali būti toksiškos. Taigi, pagal AAA 2021 m. rugpjūčio 2 d. tyrimų rezultatus (protokolas Nr. P-003-2021-8/1), nuotekos C23 baseine priskiriamos toksiškoms ir į gamtinę aplinką negali būti išleidžiamos. Tuo tarpu Daphnia magna judrumo slopinimo testas (pagal LST EN ISO 6341:2013) su paviršinėmis nuotekomis iš šulinio Nr. 52 išleidime į Kuršių marias nebuvo atliktas.

3.6.                      Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto Aplinkos ir ekologijos katedros vedėjos prof. dr. L. Č. pateiktoje specialisto išvadoje Nr. AD4-8541 nurodyta, kad, pagal patikrinimo aktą Nr. (13.1)-PA-4203, gamybinių nuotekų iš AB „Grigeo Klaipėda“ ėminiai tyrimams buvo imti iš paviršinio nuotekų šulinio po valymo pagal Tyrimų protokolą Nr. 21-486 2021 m. liepos 20 d. 14.13 val., iš paviršinių nuotekų šulinio Nr. 156 (Nemuno g.) (tyrimų protokolas Nr.21-487) – 2021 m. liepos 20 d. 14.55 val.; iš paviršinių nuotekų išleistuvo Nr. 4 (šulinys Nr. 52) – (tyrimų protokolai Nr. P-105-2021-337/1; P-105-2021-338/1 ir P-l 11-2021-310/1) — 2021 m. liepos 20 d. 21.30 val. Nuotekų taršos paviršinių nuotekų šulinyje Nr. 52 išleidime į Kuršių marias rodiklių vertinimas ir analizavimas nėra tikslingas, kadangi pateiktos koncentracijos neatspindi realios nuotekų taršos, kuri turėjo būti įvertinta gamybinių nuotekų tekėjimo į Kuršių marias laikotarpiu. Tikslinga vertinti nuotekų mėginių, imtų paviršinių nuotekų šulinyje Nr. 156 iš UAB „Grigeo Klaipėda“ pusės (Protokolas Nr. 21-487) 2021 m. liepos 20 d. 14.55 val., tyrimų reikšmes. Išvadoje nurodyta, kad pagal Nuotekų tvarkymo reglamentą bendruosius reikalavimus į gamtinę aplinką išleidžiamoms nuotekoms negali būti toksiškos. Nuotekos laikomos toksiškomis, kai po 48 val. sąveikos pasiekiamas 50 proc. Daphnia magna atsako lygis, atliekant tyrimą pagal standartą LST EN ISO 6341 (Vandens kokybė. Daphnia magna Straus (Cladocera, Crustacea) judrumo slopinimo nustatymas. Ūminio toksiškumo tyrimas). Pagal atliktą 48 h EC50 Daphnia magna judrumo slopinimo testą (rezultatai užfiksuoti tyrimų protokole Nr. P-003-2021-8/1) – ūminio toksinio tyrimo protokolo rezultatas siekė 68,7 proc. Šis tyrimas parodė, kad gamybinės nuotekos iš AB „Grigeo Klaipėda“ C23 apyvartinio vandens baseino buvo toksiškos ir negalėjo būti išleidžiamos į gamtinę aplinką.

3.7.                      Teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas R. P. patvirtino, kad bet kokia tarša daro žalą gamtai, tačiau kalbant apie nustatytas koncentracijas šulinyje, kurios buvo ties išleidimu ir tiesiogiai pateko į Kuršių marias (52 šulinys), joms atsiskiedus tokiame kiekyje vandens, lieka nykstamai mažos koncentracijos, todėl toks nevalytų nuotekų išleidimo kiekis, jo poveikis marių vandens kokybei yra nykstamai mažas ir negalima teigti, kad padarė žalą gamtai. Lyginant nuotekų koncentracijas pagal paimtus mėginius iš Nr. 52 ir Nr. 156 šulinių, jeigu būtų išleista Nr. 156 šulinyje nustatytas kiekis tiesiogiai į Kuršių marias, atlikus skaičiavimus, jis atsiskiestų ir liktų labai mažas kiekis, tai nedaro žalos Kuršių marių vandeniui. Teismo posėdžio metu apklausta ekspertė M. S. patvirtino, jog vertinant nuotekas ir nustatytas jų koncentracijas iš bendrovės pusės (šulinys Nr. 156), nustatytos normos viršijo didžiausias koncentracijas, tačiau teršalų koncentracija 156 ir 52 šuliniuose sumažėjo dėl skiedimosi. Tomis koncentracijomis, kuriomis ištekėjo teršalų kiekiai, negalėjo pakeisti Kuršių marių vandens kokybės, taip ir ekosistemai įtakos negalėjo turėti. Teismo posėdžio metu apklausta ekspertė L. Č. patvirtino, kad atsakovės nuotekos iš šulinio Nr. 156, atsižvelgiant į jų kiekį ir apkrovą, darė poveikį ekosistemai, į aplinką pateko toksiškos medžiagos, gamybinės nuotekos pagal sudėtį visada yra toksiškos ir padarė neigiamą poveikį ekosistemai. Šiuo atveju nustatyti kiekiai esminės žalos Kuršių marioms nepadarė, tačiau suminis teršalų kiekis, patenkantis į marias, yra kenksmingas. Nustatyta teršalų koncentracija reikšmingai viršijo leistinas normas, nes nevalytos nuotekos tekėjo gana ilgą laiką. Patvirtino, kad nuotekų atskiedimas teršalų pavojingumą mažina, tačiau toksiškumas gali išlikti, nes ne visos medžiagos atsiskiedžia, pvz., nurodyti sunkieji metalai neatsiskiedžia. Šuliniuose Nr. 156 ir Nr. 52 medžiagų koncentracijos sumažėjimą lėmė taikytas valymas, atsiskiedimas, tačiau kai kurios medžiagos išliko toksiškos. Apkrovos ekosistemai niekur nedingsta.

3.8.                      Teismas konstatavo, kad, įvykus sklendės iš C23 baseino į apyvartinio vandens surinkimo kanalą techniniam sutrikimui, į Klaipėdos miesto paviršinių nuotekų tvarkymo sistemą ir po pirminio valymo (AB „Klaipėdos vanduo“ lietaus nuotekų valymo įrenginys, Nemuno g.) į Kuršių marias, neturint leidimo (sutikimo), buvo išleistos nevalytos gamybinės nuotekos (technologinis apyvartinis vanduo), kurios pagal savo sudėtį ekspertų išvadose buvo pripažintinos kenksmingomis (toksiškomis), nustatytos normos viršijo didžiausias koncentracijas (šulinys Nr. 156), todėl atsižvelgiant į jų kiekį ir apkrovą, darė tiesioginį poveikį ekosistemai (didinamas Kuršių marių užterštumas, ir taip bloginama vandens būklė), vandens (šiuo atveju Kuršių marių) kokybei, tokiu būdu darytina išvada, jog žala gamtai buvo padaryta. Tai, kad šuliniuose Nr. 156 ir Nr. 52 medžiagų koncentracijos sumažėjimą lėmė taikytas valymas, atsiskiedimas dėl Kuršių marių didelio ploto ir, ieškovo ir ekspertų teigimu, nepadarė esminės žalos aplinkai, nepaneigia atsiradusios žalos, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatyme (toliau – AAĮ), fakto, kadangi toksiškų medžiagų apkrova ekosistemai išliko, toksiškos medžiagos negalėjo būti išleidžiamos į gamtinę aplinką. Teismo vertinimu, poveikis aplinkai gali būti ir akivaizdžiai nepastebimas, tačiau turintis neigiamas pasekmes vandens ekologinei, cheminei, mikrobinei būklei, įvertinus tai, kad ne visos toksiškos medžiagos atsiskiedžia (sunkieji metalai) ir toksiškumas gali išlikti pakankamai ilgą laiką, bet koks teršalų kiekis, patenkantis į aplinką, yra kenksmingas. Taigi žalos aplinkai padarymo faktas yra įrodytas.

3.9.                      Teismas pažymėjo, jog šios kategorijos žalos (žalos aplinkai ir gamtai) atlyginimo specifika yra ta, kad įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs vadinamosios griežtosios atsakomybės principą, kai atsakomybė atsiranda nesant kaltės (AAĮ 34 straipsnio 2 dalis).

3.10.                      Nuotekos į Klaipėdos miesto paviršinių nuotekų tvarkymo sistemą ir po pirminio valymo į Kuršių marias 2021 m. liepos 20 d. pateko dėl automatinio lygio palaikymui naudojamos sklendės gedimo, sutrikus automatiniam C23 baseino lygio palaikymui. Taigi įvykio, sukėlusio žalą aplinkai, metu atsakovė veikė kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytoja. Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatyme, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 817 patvirtintame Potencialiai pavojingų įrenginių kategorijų sąraše slėginiai vamzdynai priskirti potencialiai pavojingiems įrenginiams. Todėl atsakovės atsakomybei, atsakomybės mažinimui ar atleidimui nuo jos taikytinos ir teisės normos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnyje.

3.11.                      Atsakovė yra ūkio subjektas, kurio vienas uždavinių yra užtikrinti tinkamą įstatymų reikalavimus atitinkantį nuotekų šalinimą, jos veikla ir eksploatuojami įrenginiai susiję su didesniu pavojumi aplinkiniams, nagrinėjamu atveju su pavojumi aplinkai ir gamtai, taigi jai nustatytas fizinės saugos tikslas, todėl atsakovė yra absoliučiai atsakinga už jos eksploatuojamų įrenginių fizinę būklę ir privalo sudaryti tokias sąlygas, kad jos vykdoma veikla nesukeltų pavojaus aplinkai. Įvykęs sklendės gedimas ir dėl to įvykęs incidento faktas tik patvirtina, kad atsakovė netinkamai vykdė pareigą užtikrinti nuotekų įrenginių priežiūrą. Atsakovės argumentai, kad taršos atvejis buvo netyčinis, ji geranoriškai padėjo nustatyti po incidento ištekėjusį teršalų kiekį, taip pat ėmėsi veiksmų padariniams pašalinti, atliko paviršinių nuotekų valymą, už teršalų išmetimą į gamtą gavusi ekonominę sankciją nepaneigia atsakovei taikytinos griežtosios atsakomybės pobūdžio, nes jai, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojai, kyla pareiga užtikrinti, kad jokios žalos nekiltų. Konkrečių saugumo priemonių parinkimas nebūtinai turi būti įsakmiai įtvirtintas teisės aktuose, tai gali būti apsaugą užtikrinti privalančio asmens nuožiūrai paliktas klausimas, tačiau, jei taikytos priemonės neužtikrina reikiamo saugumo, tai yra pagrindas įrenginius eksploatuojančio asmens atsakomybei kilti.

3.12.                      Teismas sutiko su atsakovės teiginiu, jog pagal žalos, padarytos paviršiniam vandens telkiniui, dydžio apskaičiavimo lentelę, sudėjus lentelėje nurodytus teršalus ir jų atitiktį piniginei išraiškai, žalos atlyginimo suma sudaro 3 844,17 Eur. Tačiau pastebėtina, kad minėtoje lentelėje skendinčių medžiagų žalos dydis apskaičiuotas neteisingai 100,68 Eur, o turi būti 700,68 Eur (0,06324 x 6719 x 1,649), todėl lentelėje nurodyta 100,68 Eur skendinčių medžiagų žalos dydžio suma laikytina rašymo apsirikimu ir teisinga skendinčių medžiagų žalos dydžio suma laikytina 700,68 Eur. Teismas pažymėjo, kad skendinčių medžiagų žalos dydžio suma – 700,68 Eur – nurodyta 2021 m. rugpjūčio 17 d. patikrinimo akte Nr. (13.1)-PA-4203 bei kituose ieškovo pateiktuose dokumentuose, todėl padarė išvadą, kad ieškovo lentelėje nurodyta ir reikalauja atlyginti bendra žalos dydžio suma – 4 444,17 Eur –apskaičiuota teisingai.

3.13.                      Teismas pažymėjo, jog ginčo atveju akivaizdu, kad tiesioginius nuostolius patvirtinančių įrodymų nėra, ekspertai konkretaus žalos dydžio neapskaičiavo, žala aplinkai ieškovo buvo nustatyta tik apskaičiavimo būdu pagal Metodikoje nustatytus žalos atlyginimo dydžių skaičiavimo metodus, nes Metodika ir yra skirta įvertinti žalą aplinkai (jos komponentams), kuri pasireiškia tolimesnėje ateityje (Metodikos 2 punktas), t. y. nustatyta ne reali žala, bet skaičiavimo būdu nustatyta galima žala (galimi nuostoliai). Šiuo atveju, teismo vertinimu, buvo būtina atsižvelgti į kuo daugiau veiksnių, galėjusių turėti įtakos išleistų nevalytų nuotekų kiekio ir jų užterštumo lygio nustatymui, todėl teismas laikė svarbia aplinkybę, jog atsakovė technologinį apyvartinį vandenį išleido ne tiesiogiai į Kuršių marias, o į AB „Klaipėdos vanduo“ eksploatuojamus paviršinių nuotekų tinklus (šulinys Nr. 156), kuriuose įrengti nuotekų valymo įrenginiai, įvyko nuotekų atskiedimo procesas, koncentracijos šulinyje, kurios buvo ties išleidimu ir tiesiogiai pateko į Kuršių marias (šulinys Nr. 52), joms atsiskiedus tokiame kiekyje vandens, nuotekos į Kuršių marias pateko mažomis teršalų koncentracijomis, todėl tai teismui leido daryti pagrįstą išvadą, kad aplinkai nebuvo padaryta itin didelė žala. Metodikos 20 punkte nustatyta, kad, jei taršos emisiją sukėlęs asmuo surenka išmestus teršalus, visiškai ar iš dalies atkuria pažeistą aplinkos kokybę, žalos atlyginimo suma turi būti sumažinta surinktų teršalų kiekį atitinkančiu žalos dydžiu. Užbaigus taršos likvidavimo darbus, aplinkos būklės atkūrimo priemonės įskaitomos į žalos kompensavimą (Metodikos 24 punktas). Todėl teismas taip pat vertino ir tą aplinkybę, jog atsakovė geranoriškai padėjo nustatyti po incidento ištekėjusį teršalų kiekį, taip pat ėmėsi veiksmų padariniams pašalinti, atliko paviršinių nuotekų valymą, AB „Klaipėdos vanduo“ operatyviai organizavo valymo įrenginių išsiurbimą asenizacinėmis mašinomis. Atsakovės užsakytas nuotekų valymas turėjo poveikį kenksmingumo sumažinimui, rezultatai, paimti iš šulinio Nr. 52, rodo, kad priemonės buvo efektyvios, tarša buvo sustabdyta. Iš atsakovės byloje pateiktos 2021 m. liepos 31 d. PVM sąskaitos faktūros, serija VF Nr. 0562916, matyti, kad už savavališko nuotekų šalinimo nustatymo atvejį adresu Nemuno g. 8 atsakovė AB „Klaipėdos vanduo“ sumokėjo 881,68 Eur. Teismo vertinimu, šios aplinkybės sudarė pagrindą mažinti žalos dydį, kadangi dėl įvykio aplinkai esminė žala nebuvo padaryta, o atsakovė geranoriškai ėmėsi aktyvių veiksmų ir padėjo nustatyti po incidento ištekėjusį teršalų kiekį, organizavo jų valymą, tai sudarė pagrindą šiuo atveju taikyti protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus.

3.14.                      Teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes, atsakovės teisinį statusą, jai taikomą griežtą civilinę atsakomybę ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, prašomo priteisti žalos atlyginimo dydį sumažino per pusę ir priteisė iš atsakovės 2 222,09 Eur žalos atlyginimo.

 

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

 

4.       Apeliaciniu skundu ieškovas Departamentas prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. birželio 28 d. sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti visiškai ir atmesti atsakovės prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

4.1.                      Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra tiesioginius nuostolius patvirtinančių įrodymų, motyvuodamas tuo, kad dėl įvykusio incidento ekspertizę atlikę ekspertai konkretaus žalos dydžio neapskaičiavo. Tačiau teismas neįvertino, jog ekspertams net ir nebuvo pavesta apskaičiuoti aplinkai padarytos žalos dydžio. Ekspertai specialaus teisės akto nustatyta tvarka ir metodais apskaičiuoto aplinkai padarytos žalos dydžio nekvestionavo, nes žalos dydžio klausimas net ir nebuvo jų ekspertinio tyrimo dalykas.

4.2.                      Teismas nepagrįstai sumenkino aplinkosauginį teisinį reguliavimą, neįvertindamas aplinkybės, kad žala aplinkai vertinama ir žalos aplinkai atlyginimo dydis visuomet yra apskaičiuojamas remiantis Metodika. Tai yra tiesiogiai įtvirtinta AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje. Priešingai nei nurodoma sprendime, atsakovės padarytos žalos ir jos dydžio įvertinimas pagal Metodiką, pagal faktiškai jos į vandens telkinį išleistą teršalų kiekį, nėra rekomenduotinas ar pasirinktinai taikomas metodas. Tai yra išimtinai specialus teisės aktuose numatytas būdas (metodas) pinigine išraiška įvertinti atsakovės sukeltas neigiamas pasekmes aplinkai – padarytos žalos dydį.

4.3.                      Atsakovė nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų Departamento atliktą aplinkai padarytos žalos apskaičiavimą, pagrįstų, jog prašomas priteisti atlygintinos žalos dydis yra neteisingas ar neprotingas. Taip pat šioje byloje jokių išimtinių aplinkybių ar atvejų nukrypti nuo Metodikos ir mažinti pagal ją nustatytą padarytos žalos dydį nebuvo, to neprašė ir atsakovė (ji įrodinėjo, kad iš viso aplinkai žalos nepadarė). Todėl nei teisinio, nei faktinio pagrindo mažinti atsakovės aplinkai padarytos žalos dydį nebuvo.

4.4.                      Teismas nepagrindė, kokiu pagrindu jis padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju nustatant aplinkai padarytą žalą ir apskaičiuojant jos dydį pagal Metodiką, buvo nustatyta ne reali žala, bet galima žala (galimi nuostoliai). Departamento įsitikinimu, teismas, vertindamas Metodikos 2 punktą, numatantį, jog ji yra skirta įvertinti žalą aplinkai (jos komponentams), kuri pasireiškia tolimesnėje ateityje, nepagrįstai nurodė, jog ginčo atveju buvo nustatyti tik galimi nuostoliai, o ne reali aplinkai padaryta žala. Akivaizdu, kad civilinė atsakomybė už žalą aplinkai yra sietina su neigiamais padariniais aplinkai, o ne su neigiamo poveikio gamtai prielaida.

4.5.                      Teismas laikė, kad aplinkai padarytos žalos apskaičiuoto dydžio mažinimui svarbiomis laikytinos aplinkybės, jog atsakovė technologinį apyvartinį vandenį išleido ne tiesiogiai į Kuršių marias, o į AB „Klaipėdos vanduo“ eksploatuojamus paviršinių nuotekų tinklus (šulinys Nr. 156), kuriuose įrengti nuotekų valymo įrenginiai, įvyko nuotekų atskiedimo procesas, koncentracijos šulinyje, kurios buvo ties išleidimu ir tiesiogiai pateko į Kuršių marias (šulinys Nr. 52), joms atsiskiedus tokiame kiekyje vandens, nuotekos į Kuršių marias pateko mažomis teršalų koncentracijomis, todėl tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad aplinkai nebuvo padaryta itin didelė žala. Tačiau šio civilinio ieškinio faktinis pagrindas nėra nei didelė žala, nei juo labiau, reikšmingas neigiamas poveikis. Civilinio ieškinio faktinis pagrindas yra žala, kuri neteisėtais veiksmais buvo padaryta. Vien dėl to, kad padaryta žala nepasiekia reikšmingo neigiamo poveikio kriterijaus, nesudaro pagrindo mažinti padarytos žalos dydžio (net ir nežymi žala turi būti atlyginta). Visiško nuostolių atlyginimo principas, taip pat principas „teršėjas moka“ suponuoja iš žalą aplinkai padariusio asmens reikalauti visiško padarytos žalos atlyginimo.

4.6.                      Negali švelninti atsakovės atsakomybės ir tai, kad ji technologinį apyvartinį vandenį išleido ne tiesiogiai į gamtinę aplinką, o į AB „Klaipėdos vanduo“ eksploatuojamus paviršinių nuotekų tinklus, kuriuose įrengti valymo įrenginiai, kad įvyko nuotekų atskiedimo procesas, koncentracijos šulinyje, kurios buvo ties išleidimu ir tiesiogiai pateko į Kuršių marias (šulinys Nr. 52), joms atsiskiedus tokiame kiekyje vandens, nuotekos į Kuršių marias pateko mažomis teršalų koncentracijomis. Atsakovės nevalytos nuotekos pateko būtent į Kuršių marias, o AB „Klaipėdos vanduo“ paviršinių nuotekų tinklai yra tik būdas (kelias), kaip jos iki Kuršių marių nutekėjo. Tai, kad atsakovės nevalytos gamybinės nuotekos susimaišė su AB „Klaipėdos vanduo“ paviršiniuose tinkluose buvusiomis nuotekomis, nekeičia fakto, kad galiausiai nutekėjusios paviršinių nuotekų tinklais atsakovės nuotekos vis tiek kartu su visais teršalais pateko būtent į Kuršių marias, kaip ir nekeičia fakto, kad tokiu būdu į vandens telkinį buvo išleistas didžiulis neleistinų teršalų kiekis. Pažymėtina, kad minėtuose AB „Klaipėdos vanduo“ priklausančiuose paviršinių nuotekų tinkluose įrengti valymo įrenginiai nėra pritaikyti gamybinių nuotekų valymui, o gamybinės nuotekos, o tuo labiau prioritetinės medžiagos, tai yra gyvsidabris, nikelis, švinas, varis, cinkas, chromas, naftos produktai, paviršinių nuotekų tinklais išvis negali būti išleidžiamos į paviršinius vandenis neturint tam leidimo.

4.7.                      Atsakovės veiksmai po incidento – taršos sustabdymas, papildomi valymo darbai, o vėliau ir geranoriškas padėjimas nustatyti po incidento ištekėjusį teršalų kiekį, taip pat nėra pagrindas mažinti žalos atlyginimo dydį, nes tokia papildoma pareiga jai yra nustatyta pagal AAĮ.

4.8.                      Teismas nepagrįstai priteisė iš Departamento atsakovei 1 000,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su byloje atliktu ekspertiniu vertinimu, nes bylą ieškovas laimėjo. Be to, ieškovas nuo pat pradžių laikėsi pozicijos, jog šioje byloje ekspertas nėra reikalingas, nes tiek žalos padarymo faktą, tiek jos dydį patvirtina byloje pateikta rašytinė medžiaga. Taip pat ekspertai pagal jiems suformuotą užduotį nepaneigė Departamento ieškinyje nurodytų aplinkybių, teismas, be kitų duomenų, vadovaudamasis ekspertų išvadomis, pripažino, kad žalos aplinkai padarymo faktas yra įrodytas.

5.       Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė AB „Grigeo Klaipėda“ prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

5.1.                      Teismas šioje byloje neturėjo jokio pagrindo net ir iš dalies tenkinti ieškinio, kadangi nėra nustatytas žalos aplinkos elementui ir (ar) funkcijai faktas. Teismo išvados visų pirma prieštarauja teisės aktuose ir teismų praktikoje pateiktam žalos aplinkai apibrėžimui, antra, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kadangi į gamtinę aplinką išleisto apyvartinio technologinio vandens toksiškumas nebuvo nustatytas.

5.2.                      Byloje surinkti ir ištirti įrodymai nepatvirtina, kad į aplinką buvo išleistos toksiškos nuotekos. Teismo ekspertų dr. R. P. ir dr. M. S. ekspertizės išvadoje konstatuota, kad su apyvartiniu technologiniu vandeniu į Kuršių marias patekusios medžiagos neturėjo sukelti reikšmingo Kuršių marių vandenų cheminės būklės pokyčio, t. y. pokyčio, kuris lemtų neigiamą Kuršių marių ekosistemos pokytį ar funkcijų, turimų savybių pablogėjimą. Ieškovas šioje byloje žalos faktą įrodinėja tuo argumentu, jog išleistas apyvartinis vanduo esą buvo toksiškas, tačiau šis teiginys bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino. Ekspertų išvadoje konstatuota, jog Daphnia magna judrumo slopinimo testas (pagal LST EN ISO 6341:2013), kuris leistų konstatuoti, jog į gamtinę aplinką patekęs apyvartinis technologinis vanduo buvo (ne)toksiškas, atliktas nebuvo (toks tyrimas buvo atliktas iš apyvartinio technologinio vandens koncentrato, praėjus kelioms dienoms po incidento) (atsakymas į 3 klausimą). Teismo posėdžio metu ekspertė M. S. nurodė, kad Daphnia magna testas, padarytas imant mėginį iš apyvartinio technologinio vandens koncentrato, nesudaro pagrindo išvadai, kad toks pats rezultatas būtų matuojant toksiškumą ties išleidimu į gamtinę aplinką. Skiedimasis ir apsivalymas visais atvejais mažina toksiškumą. Teismas nurodytų ekspertizės išvados teiginių ir ekspertų paaiškinimų visiškai nevertino, dėl jų nepasisakė ir apsiribojo neapibrėžtu teiginiu, kad pagal savo sudėtį ekspertų išvadose apyvartinis technologinis vanduo pripažintas kenksmingu (toksišku).

5.3.                      Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ta aplinkybė, kad apyvartinis technologinis vanduo pateko ne tiesiogiai į Kuršių marias (Klaipėdos sąsiaurį), o į AB „Klaipėdos vanduo“ paviršinių nuotekų valymo įrenginius, yra reikšmingas vertinant, ar buvo padaryta žala gamtos elementui, ir, jei taip, kokio dydžio. Tiek ekspertai R. P. ir M. S., tiek specialistė L. Č. šioje byloje vieningai pripažino, kad nuotekų atskiedimas mažina teršalų koncentracijas, tą patvirtina ir atlikti tyrimai.

5.4.                      Net jei teršalų poveikis gali būti nepastebimas, jis vis tiek turi būti nustatytas ir individualizuotas, tai reiškia, kad teismas turėjo pareigą aiškiai įvardyti, kokie konkretūs teršalai, patekę į gamtinę aplinką, kokiomis koncentracijomis padarė konkretų poveikį (nors ir nepastebimą) Kuršių marių vandens telkinio būklei. Tai ypač svarbu todėl, kad atsakovės padaryta žala buvo skaičiuojama pagal visas medžiagas, rastas apyvartiniame technologiniame vandenyje, net ir pagal tas, kurios nėra savaime kenksmingos ir natūraliai aptinkamos Kuršių mariose.

5.5.                      Ieškovas pasirinko netinkamą žalos (jeigu ji būtų nustatyta) atlyginimo būdą ir, atitinkamai, netinkamai ir nepagrįstai pareiškė ieškinį ir neteisingai apskaičiavo žalos dydį. Ieškovas, nustatęs žalos faktą, turėjo pareigą imtis priemonių užtikrinant, kad žala būtų atlyginta natūra (išimant teršalus ar taikant kitas priemones), o Metodika galėjo būti taikoma atlyginant tik „likutinę“ žalą aplinkai, kuri gali būti įvertinta pinigine išraiška.

5.6.                      Žalos aplinkai apskaičiavimas, remiantis Metodika, yra tik vienas iš žalos ištaisymo vertinimo metodų, kuris pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 5 d. sprendimą pripažintas paskutiniu taikomu metodu. Šioje byloje ieškovas šį metodą taiko ne tik kaip pirminį metodą, bet ir kaip vienintelį įmanomą.

5.7.                      Priešingai nei teigia ieškovas, atkūrimo priemonių, kaip žalos atlyginimo būdo, nustačius žalos gamtos elementui faktą, taikymas galimas ne vien tik tais atvejais, kai kalbama apie reikšmingą neigiamą poveikį, kai jį nustačius, taikomas Direktyvoje 2004/35/EB įtvirtintas teisinis reguliavimas, bet visais atvejais, kai nustatomas realus neigiamas poveikis (žala) gamtos elementui.

5.8.                      Net jei teismas ir būtų nustatęs atsakovės veiksmais padarytos žalos aplinkai faktą, taip pat pripažinęs ieškovo teisę taikyti Metodiką žalos aplinkai dydžiui nustatyti, ieškovas Metodikoje nustatytą reguliavimą pritaikė netinkamai. Be to, ieškovo pozicija dėl atsakovės veiksmais padarytos žalos aplinkai fakto nėra nuosekli.

5.9.                      Ieškovas žalos dydį grindžia išimtinai Metodikos taikymu, mechaniškai skaičiuodamas į AB „Klaipėdos vanduo“ paviršinių nuotekų tinklus išleistus teršalus, jų kiekius, koeficientus, nevertindamas kitų žalos faktui ir dydžiui nustatyti reikšmingų aplinkybių. Kaip pripažino ieškovo atstovė teismo posėdyje, jokios kitos aplinkybės, išskyrus Metodiką, nebuvo vertinamos.

5.10.                      Ieškovo teiginiai, kad ieškinys buvo patenkintas, visiškai neatitinka tikrovės – ieškinys buvo patenkintas iš dalies. Teismo ekspertizė šioje byloje buvo skirta ne žalos dydžiui, o vienam iš civilinės atsakomybės elementų – žalos faktui nustatyti. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pats ieškovas žalos fakto ieškinyje niekaip neįrodinėjo ir tiesiog preziumavo, kad atitinkamas kiekis teršalų daro žalą gamtos elementui. Todėl ekspertizė buvo skirta ieškovo nurodytų faktų, kuriais grindžiami ieškinio reikalavimai, moksliniam-tiriamajam vertinimui atlikti, todėl ekspertizės išlaidos turi būti pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir paskirstomos proporcingai patenkintiems ieškinio reikalavimams. Teismo ekspertizės skyrimas šioje byloje nebuvo pripažintas neteisėtu, todėl nesuprantama, dėl kokių priežasčių ieškovas mano, kad šiuo atveju ekspertizės išlaidos neturi būti priskirtos bylinėjimosi išlaidoms.

6.       Apeliaciniu skundu atsakovė AB „Grigeo Klaipėda“ prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. birželio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

6.1.                      Žalos aplinkai faktas nenustatytas, kadangi į aplinką patekę teršalai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti žalos aplinkai fakto. Žalos aplinkai faktą reikia įrodyti nustatant neigiamą jos elementų ir (ar) funkcijų pokytį. Neigiamas gamtos elementų pokytis arba jų funkcijų pablogėjimas – privalomas žalos fakto nustatymo elementas.

6.2.                      Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 5 d. sprendimo 20.1-20.5 punktuose nustatyta, kad, remiantis Direktyva 2004/35/EB ir AAĮ (ne Metodika), turi būti nustatytas žalos aplinkai faktas. Tai lemia pareigą Departamentui nustatyti aplinkos elemento neigiamą pokytį ar funkcijos pablogėjimą, tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-17-303/2023, kurioje konstatuota, kad į aplinką patekę teršalai savaime nesudarė pagrindo konstatuoti žalos aplinkai fakto. Žalos aplinkai faktą reikia įrodyti nustatant neigiamą jos elementų ir (ar) funkcijų pokytį. Neigiamas gamtos elementų pokytis arba jų funkcijų pablogėjimas – privalomas žalos fakto nustatymo elementas.

6.3.                      Sistemiškai aiškinant AAĮ 32 straipsnio l dalies nuostatas su Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (toliau – Vandens įstatymas) 24 straipsniu, akivaizdu, kad pokytis turi būti nustatomas remiantis vandens būklės stebėsenos objektyviais duomenimis.

6.4.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. kovo 30 d. nutartyje administracinėje byloje, išnagrinėtoje dėl to paties 2021 m. liepos 20 d. incidento aplinkybių, kai į gamtinę aplinką pateko 18,6 m3 technologinio apyvartinio vandens ir dėl to pagal ANK 268 straipsnio 5 dalį buvo nubaustas T. E., kaip atsakovės vadovas, pritarė T. E. atstovės argumentams ir nurodė, kad toks žalos gamtos elementui fakto įrodinėjimas, kaip tą daro Departamentas, taršą prilygindamas žalos faktui, yra neteisingas. Žalai įrodyti yra būtina nustatyti neigiamą pokytį, dėl to nepakanka remtis Metodika. Šioje nutartyje taip pat nurodyta, kad žalos gamtai padarymo fakto nepatvirtino laboratoriniai tyrimai ir vėlesnių valstybinio aplinkos monitoringo metu atliktų tyrimų rezultatai, nenustatę valstybinio aplinkos monitoringo vietose neigiamos įtakos vertinamų teršiančių medžiagų koncentracijoms paviršiniame vandenyje ir ekologinei būklei (potencialui). Todėl iš nutarimo buvo pašalinta inkriminuota aplinkybė, kad dėl incidento buvo padaryta žala Kuršių marioms. Kasacinės instancijos teismas vertino tuos pačius duomenis ir dokumentus, kokie buvo pateikti ir į šią bylą iki teismo ekspertizės paskyrimo dėl atsakovės nevalytų gamybinių nuotekų patekimo į Kuršių marias incidento, kuriame nustatyta, jog, atsižvelgiant į taršos nevalytomis gamybinėmis nuotekomis laikotarpį ir nevalytų gamybinių nuotekų kiekį, išleistą iš lokalaus taršos šaltinio, tarša gamybinėmis nuotekomis valstybinio aplinkos monitoringo vietose neturėjo įtakos vertinamų teršiančių medžiagų koncentracijoms paviršiniame vandenyje ir ekologinei būklei (potencialui).

6.5.                      Byloje surinkti ir ištirti įrodymai nepatvirtina, kad į gamtinę aplinką buvo išleistos toksiškos nuotekos. Nustatyta, kad 2021 m. liepos 20 d. incidento metu kartu su 18,6 m3 apyvartinio technologinio vandens į AB „Klaipėdos vanduo“ paviršinių nuotekų tinklus pateko šios medžiagos – skendinčios medžiagos, biocheminis deguonies suvartojimas (BDS7), chloridai, sulfatai, bendrasis azotas, bendrasis fosforas, sunkieji metalai – Zn, Cu, Cr, Ni, Cd, Pb ir Hg – nustatytomis koncentracijomis, kurios, kaip konstatuota ekspertizės išvadoje, patekdamos į Kuršių marias, neturėjo sukelti reikšmingo Kuršių marių vandenų cheminės būklės pokyčio, t. y. pokyčio, kuris lemtų neigiamą Kuršių marių ekosistemos pokytį ar funkcijų, turimų savybių pablogėjimą.

6.6.                      Ieškovas žalos faktą įrodinėjo tuo argumentu, jog išleistas apyvartinis vanduo esą buvo toksiškas, tačiau šis teiginys nepasitvirtino. Ekspertizės išvadoje konstatuota, jog toks tyrimas, kuris leistų konstatuoti, jog į gamtinę aplinką patekęs apyvartinis technologinis vanduo buvo (ne)toksiškas, atliktas nebuvo. Ekspertai nurodė, kad Daphnia magna judrumo slopinimo testas (pagal LST EN ISO 6341:2013) su paviršinėmis nuotekomis iš šulinio Nr. 52 išleidime į Kuršių marias nebuvo atliktas (atsakymas į 3 klausimą). Teismo posėdžio metu ekspertė M. S. nurodė, kad Daphnia magna judrumo slopinimo testas, padarytas imant mėginį iš apyvartinio technologinio vandens koncentrato, nesudaro pagrindo išvadai, kad toks pats rezultatas būtų matuojant toksiškumą ties išleidimu į gamtinę aplinką. Skiedimasis ir apsivalymas visais atvejais mažina toksiškumą. Teismas nurodytų ekspertizės išvados teiginių ir ekspertų paaiškinimų visiškai nevertino, dėl jų nepasisakė ir apsiribojo neapibrėžtu teiginiu, kad pagal savo sudėtį ekspertų išvadose apyvartinis technologinis vanduo pripažintas kenksmingu (toksišku).

6.7.                      Teismo byloje padarytos išvados yra prieštaringos. Teismas, konstatuodamas, kad atsakovė padarė žalą Kuršių marių vandens telkiniui, tvirtino, kad turi būti vertinami būtent tie tyrimų rezultatai, kai mėginiai buvo paimti iš 156 šulinio, be to, toksiškos medžiagos esą apskritai negalėjo būti išleidžiamos. Tačiau kitoje skundžiamo sprendimo dalyje teismas nurodė, kad svarbia laikytina aplinkybė, jog atsakovė technologinį apyvartinį vandenį išleido ne tiesiogiai į Kuršių marias, o į AB ,,Klaipėdos vanduo“ nuotekų valymo įrenginius. Iš tokios teismo argumentacijos nėra aišku, kokiais duomenimis teismas rėmėsi nuspręsdamas, ar buvo padaryta žala šiuo konkrečiu atveju.

6.8.                      Tai, kad šiuo atveju yra siekiama dar kartą nubausti atsakovę už išleistus teršalus, o ne apskaičiuoti žalą, patvirtina ir ta aplinkybė, kad pagrindinis ieškovo argumentas reikalauti dar ir žalos atlyginimo yra tas, jog teršalai į gamtinę aplinką pateko neteisėtu būdu dėl įvykusio incidento. Tačiau tai savaime neįrodo žalos fakto. Nes tuo atveju, jei inkriminuojama teršalų koncentracija būtų išleista teisėtu būdu, atsakovei nebūtų inkriminuojamas žalos padarymas. Blogiausiu atveju, jei būtų viršytos leistinos išleisti teršalų koncentracijos, būtų skaičiuojamas padidintos taršos mokestis, kurį sumokėjus, niekas žalos atlyginti nereikalautų.

6.9.                      Teisės aktai numato galimybę į gamtinę aplinką (įskaitant ir vandens telkinius) išleisti pavojingas prioritetines (ir kitokias toksiškas) medžiagas. Nuotekų tvarkymo reglamente yra nustatytos pavojingų ir kitų kontroliuojamų medžiagų didžiausios leidžiamos koncentracijos bei pateikiamas sąrašas pavojingų medžiagų, kurias Europos Bendrijų Komisija pasiūlė laikyti prioritetinėmis medžiagomis (Lietuvos norminiuose dokumentuose šios medžiagos vadinamos „pavojingomis medžiagomis“), įgyvendinant Direktyvą 2000/60/EB. Todėl pavojingų (toksinių) medžiagų patekimo į gamtinę aplinką faktas nesudaro pagrindo teigti, kad į ją patekę teršalai savaime padarė gamtinei aplinkai žalą.

6.10.                      Atsakovės apyvartinis technologinis vanduo pateko į Kuršių marių Klaipėdos sąsiaurį, kuris priskirtinas prie labai pakeistų vandens telkinių ir kurio hidromorfologinė, fizinė ir cheminė būklė dėl ūkinės veiklos yra stipriai pakitusi ir neatitinka geros vandens būklės. Dėl šios priežasties apyvartinis technologinis vanduo nepablogino Kuršių marių Klaipėdos sąsiaurio vandens ekologinės ir cheminės būklės bei ekologinio potencialo.

6.11.                      Žalos aplinkai dydis nustatytas netinkamai taikant Direktyvos 2004/35/EB, AAĮ ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – AAVKĮ) ir juos įgyvendinančių teisės aktų nuostatas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-9-415/2023 nustatytos (išaiškintos) sąlygos, kurių Departamentas turėjo laikytis ir šioje byloje nustatant žalos aplinkai faktą, dydį ir (ar) žalos aplinkai atlyginimo priemones, tačiau to nepadarė. Minėtame sprendime išaiškintas Metodikoje nustatyto žalos aplinkai dydžio nustatymo metodo turinys, o kartu ir jo taikymo sąlygos, išaiškinant, kad šis metodas visose situacijose, kaip ir šioje byloje, gali būti taikomas tik kaip kraštutinė priemonė ir tik Departamentui įvykdžius jo taikymui privalomas išankstines sąlygas.

6.12.                      Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu, teršalų išėmimas pagal Metodiką yra prilygintas pirminėms žalos ištaisymo priemonėms. Metodikos 20 punkto nuostatose numatyta, kad, jei pažeidėjas savo objektui patvirtintuose galimų avarijų likvidavimo planuose numatytais teršalų arba atliekų surinkimo būdais, priemonėmis ir terminais arba kitaip suderinęs su aplinkos apsaugos institucija surenka išmestus teršalus arba atliekas, visiškai ar iš dalies atkuria pažeistą aplinkos kokybę, žalos atlyginimo suma mažinama surinktų teršalų arba atliekų kiekį atitinkančiu žalos dydžiu, reiškia pirminių žalos ištaisymo priemonių, kurių paskirtis – atkurti pažeistų gamtos išteklių ir (arba) funkcijų pirminę būklę, kaip pagrindinio žalos ištaisymo mechanizmo, įtvirtinimą. Žalos aplinkai apskaičiavimas, remiantis Metodika, yra tik vienas iš žalos ištaisymo vertinimo metodų, kuris pripažintas paskutiniu taikomu metodu (ultima ratio). Metodikos pagrindu žalos aplinkai apskaičiavimas yra taikomas tik tais atvejais, jei ir kai neįmanoma panaudoti pirmiausia taikomo išteklių lygiavertiškumo palyginimo arba funkcijų lygiavertiškumo palyginimo metodų, taip pat kai nėra sąlygų panaudoti piniginio vertinimo, kad būtų nustatyta būtinų žalos ištaisymo papildomų ir kompensuojamųjų priemonių apimtis, metodo ir yra pagrindas pripažinti, jog įmanoma įvertinti prarastus išteklius ir (arba) funkcijas, tačiau per protingą laikotarpį arba už protingą kainą negalima įvertinti išteklių ir (arba) funkcijų pakeitimo.

6.13.                      Skundžiamame sprendime neatsižvelgta, kad nustatant žalos aplinkai faktą ir dydį,  kartu yra būtina (privaloma) nustatyti priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos fakto. Siekiant padaryti tvirtą (teisiškai pagrįstą) išvadą, kad konkrečiam žalos aplinkai atvejui taikytina Direktyva 2004/35/EB, kompetentingos nacionalinės institucijos turi patvirtinti, kad egzistuoja žalos aplinkai atvejis, kaip ji apibrėžta Direktyva 2004/35/EB; žala yra atsakingo operatoriaus (ūkio subjekto) veiklos rezultatas; tarp žalos ir veiklos yra priežastinis ryšys.

6.14.                      Net jei ir būtų nustatytas žalos aplinkai faktas ir dydis, Departamentas byloje pasirinko netinkamą žalos gamtai atlyginimo būdą, kadangi tiek pagal Direktyvą 2004/35/EB, tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką prioritetas yra suteiktas žalos atlyginimui natūra, įgyvendinant aplinkos atkūrimo priemones ir žalos atlyginimo natūra principą. Departamentas turėjo priimti privalomą nurodymą atsakovei ir jame nustatyti žalos aplinkai atlyginimo priemones, terminus ir tvarką, o ne pareikšti civilinį ieškinį.

6.15.                      Atsakovės atžvilgiu ieškovo atlikti veiksmai, reikalaujant žalos aplinkai atlyginimo civilinio ieškinio pareiškimo būdu, nulemti ne nežinojimo dėl Direktyvoje 2004/35/EB ir (ar) AAĮ ir (ar) AAVKĮ nustatyto imperatyvaus teisinio reguliavimo, o didžiąja dalimi dėl to, kad taip Departamentui buvo „patogiau“ (žalą aplinkai buvo galima nustatyti neišeinant iš kabineto, taikant matematines formules, kuriomis į gamtinę aplinką išleisti teršalai buvo dauginami iš koeficientų, etc.) ir dėl neobjektyvaus ir šališko elgesio atsakovės atžvilgiu, taikant jai ir kitiems subjektams, kurie į Kuršių marių Klaipėdos sąsiaurį, 2020–2021 metais leido nevalytas ar ne iki galo išvalytas nuotekas, skirtingus (dvigubus) standartus.

7.       Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas Departamentas prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

7.1.                      Žalos atlyginimas neapsiriboja tik aplinkos atkūrimo priemonių taikymu. Direktyva nereguliuoja klausimų, susijusių su žalos, jos konkretaus dydžio ir neigiamo poveikio reikšmingumo nustatymu, viso to įvertinimu. Tai palikta valstybių narių apsisprendimui. Dar daugiau, Direktyva 2004/35/EB iš viso nereguliuoja materialinės atsakomybės už gamtai padarytą žalą nuostolių sumokėjimo forma. Tai yra išimtinai nacionalinės teisės reguliavimo dalykas.

7.2.                      Atsakovės civilinės atsakomybės pagrindai ir sąlygos šioje byloje yra aiškūs. Jos civilinė atsakomybė grindžiama pagal nacionalinį reglamentavimą, suderintą su Direktyva 2004/35/EB. Konkrečiai, atsakovės civilinė atsakomybė kyla pagal AAĮ 32 straipsnio 3 dalį ir 34 straipsnio 2 dalį.

7.3.                      Atsakovė neginčija pažeidimo fakto, t. y. jog į AB „Klaipėdos vanduo“ eksploatuojamus paviršinių nuotekų tinklus neteisėtai išleido 18,6 m3 nevalytų gamybinių nuotekų su teršalais. Atsakovės neteisėti veiksmai yra nustatyti ir įsiteisėjusiu sprendimu, todėl ši sąlyga yra įrodyta, Teismas ją teisingai nustatė ir įvertino.

7.4.                      Atsakovės aplinkai padarytos žalos faktas yra įrodytas, teismas jį nustatė ir įvertino teisingai. Žalos padarymo faktas tiesiogiai buvo siejamas su atsakovės neteisėtais veiksmais, o būtent su tuo, jog atsakovė draudžiamu būdu (neturėdama teisės su gamybinėmis nuotekomis išleisti teršalų į aplinką, neteisėtai išleido į gamtinę aplinką 18,6 m3 užterštų (nevalytų) gamybinių nuotekų, kurios nebuvo tvarkomos reikalavimus atitinkančioje nuotekų tvarkymo sistemoje) su gamybinėmis nuotekomis išmetė į aplinką teršalus.

7.5.                      Atsakovė apeliaciniame skunde reikalauja, jog aplinkai padarytas neigiamas poveikis, kaip konkretus pokytis, būtų nustatytas, išmatuotas kažkaip specifiškai ar pan., tarsi nebūtų aišku, kaip neigiamai skaitine išraiška pablogėjo vandens telkinio būklė. Kaip konkrečiai tai turėtų būti padaryta ir kodėl byloje esančių įrodymų, kurių atsakovė neneigia, tam nepakanka, atsakovė nepaaiškina. Departamentas pažymi, kad byloje esantys įrodymai (patikrinimo aktas ir tyrimų protokolai), taip pat į bylą pateiktas žalos apskaičiavimas neginčijamai patvirtina, koks gamybinių nuotekų kiekis ir koks neleistinų teršalų kiekis kartu su jomis pateko į Kuršių marias. Kad teršalų kiekis lemia poveikio aplinkos elementams mastą, pažymėjo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. liepos 5 d. sprendime. Departamento įsitikinimu, teismas pagrįstai nusprendė, jog atsakovės neteisėta tarša, t. y. 18,6 m3 nevalytų ir neteisėtai išleistų gamybinių nuotekų, 234,699 kilogramų teršalų, išleistų į Kuršių marias, padarė neigiamą poveikį aplinkai (vandeniui), o kartu tokiu būdu buvo padaryta žala aplinkai.

7.6.                      Atsakovės argumentai, kad ir kiti ūkio subjektai išleidžia savo nuotekas į Klaipėdos sąsiaurį ir taip pat teršia Kuršių marias, šioje byloje sprendžiant klausimą dėl atsakovės civilinės atsakomybės, yra teisiškai nereikšmingi.

7.7.                      Atsakovė, teigdama, jog esą aplinkai padarytos žalos faktas nenustatytas, vis akcentuoja tai, kad dėl incidento reikšmingas neigiamas poveikis Kuršių marių vandens būklei nebuvo padarytas. Tačiau reikšmingo neigiamo poveikio (ne)nustatymas nėra aplinkybė, determinuojanti civilinės atsakomybės už žalą aplinkai (ne)taikymą.

7.8.                      Šioje byloje civilinio ieškinio faktinis pagrindas nėra padarytas reikšmingas neigiamas poveikis. Civilinio ieškinio faktinis pagrindas yra žala, kuri neteisėtais veiksmais aplinkai buvo padaryta. Vien dėl to, kad padaryta žala nepasiekia reikšmingo neigiamo poveikio kriterijaus, nesudaro pagrindo teigti, kad žala  apskritai nebuvo padaryta. Reikšmingo neigiamo poveikio kriterijus lemia papildomas žalą padariusio asmens prievoles – pareigą ištaisyti padarytą žalą natūra. Reikšmingas neigiamas poveikis yra aktualus ne apskritai civilinės atsakomybės dėl aplinkai padarytos žalos taikymui, o aplinkos atkūrimo procesui ir jo apimčiai.

7.9.                      Atsakovės nurodytame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime nebuvo nurodyta, kad gamtinio elemento užteršimas dar savaime nereiškia žalos gamtai fakto nustatymo.

7.10.                      Atsakovė nurodydama, kad byloje nebuvo nustatyta, jog į aplinką pateko toksiškos nuotekos, klaidina teismą. Šį faktą patvirtina 2021 m. liepos 22 d. Aplinkos apsaugos agentūros darbuotojų paimtų technologinio apyvartinio vandens mėginiuose iš baseino C 23 mėginių rezultatai.

7.11.                      Tai, kad Kuršių marių, o kartu ir Klaipėdos sąsiaurio, būklė tam tikrais laikotarpiais neatitiko geros būklės reikalavimų, nereiškia, kad Kuršių marias galima neteisėtai (neturint leidimų) teršti teršalais ir kad tokie atsakovės veiksmai jai neužtraukia atsakomybės. Blogesnės būklės vandens telkiniai yra tik dar labiau saugomi ir bet koks papildomas jų teršimas yra neteisėtas ir žalingas, reikalaujantis papildomo jų valymo ir trukdantis valstybei pasiekti nustatytus tikslus – turėti gerą paviršinio vandens būklę.

7.12.                      Atsakovė, teigdama, kad žalos dydis apskaičiuotas neteisingai, turi pareigą ne tik tą pagrįsti, bet ir nurodyti, kaip teisingai tuomet žalos dydis turėtų būti apskaičiuojamas.

7.13.                      Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. liepos 5 d. sprendime, atlikdamas vertinimą dėl Metodikos 28–31 punktų teisėtumo, atsiribojo nuo ginčijamų normų taikymo ir taikymo praktikos vertinimo ir tą pabrėžė du kartus. Tačiau teismas tą padarė ne dėl to, kad iki šiol esanti praktika būtų neteisinga ar pan., kaip bando įteigti atsakovė, o dėl to, kad teismo bylos nagrinėjimo dalyką sudarė ne konkretūs žalos atlyginimo atvejai, o norminio akto teisėtumo klausimas.

7.14.                      Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. liepos 5 d. sprendime išaiškino, kad pagal Direktyvą 2004/35/EB Metodika neturi pirmumo reikšmės, kuris sulaukė netinkamų ir niekuo nepagrįstų atsakovės interpretacijų. Sistemiškai analizuojant teismo sprendimą, akivaizdu, kad Metodika, įtvirtinanti praradimų metodą, neturi pirmumo aplinkos atkūrimo natūra procese. Tačiau kai teršėjas žalos atlyginimo natūra priemonių nesiėmė (arba jomis nebuvo visiškai atkurta pažeista aplinkos kokybė), nors turėjo jų imtis, nes buvo padarytas reikšmingas neigiamas poveikis aplinkai, ar šios priemonės nebuvo taikytos, nes reikšmingas neigiamas poveikis aplinkai nepadarytas, arba Departamentas įvertino, kad nėra galimybės atkurti aplinkos būklę iki pirminės būklės, sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo pinigais, yra taikoma Metodika. Jokie kiti metodai, apskaičiuojant aplinkai (vandens telkiniui) padarytos žalos dydį pinigais, nacionaliniuose teisės aktuose nėra numatyti. Be to, teismas nekeitė ir nekvestionavo pačioje Metodikoje jos numatytos taikymo srities ir paskirties.

7.15.                      Nėra jokių abejonių, kad tarp atsakovės neteisėtų veiksmų – nevalytų gamybinių nuotekų, o su jomis – ir teršalų, išleidimo į Klaipėdos sąsiaurį laikotarpiu ir atsiradusių pasekmių – teršalų atsiradimo Klaipėdos sąsiauryje – yra aiškus faktinis priežastinis ryšys. Teisinis priežastinis ryšys taip pat egzistuoja, nes padariniai teisine prasme tikrai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Kadangi civilinę atsakomybę atsakovei siekiama taikyti tik už jos neteisėtai išleistą į Kuršių marias teršalų kiekį, bet kokios atsakovės siekiamos sukelti dvejonės dėl priežastinio ryšio buvimo yra nepagrįstos. Šioje byloje, vadovaujantis principu „teršėjas moka“, atsakovei ir tenka pareiga atlyginti žalą tik dėl jos prisidėjimo prie papildomos ir neteisėtos taršos Klaipėdos sąsiauryje susidarymo.

7.16.                      Pareigos atlyginti žalą aplinkai natūra arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones pagrindas yra toks žalos mastas arba padarytas poveikis, kai pasiekiama reikšmingo neigiamo poveikio riba. Direktyva 2004/35/EB ir joje įtvirtinta pareiga ištaisyti aplinkai padarytą žalą yra aktuali tik reikšmingo neigiamo poveikio padarymo atvejais (preambulės 5 punktas, 2 straipsnio 1 dalis), be to, Direktyvoje 2004/35/EB yra numatyti atvejai, kai ji nėra netaikoma (preambulės 13 punktas, 4 straipsnis), pvz., į tokius atvejus patenka pasklidoji tarša (tačiau ir tai nereiškia, kad valstybės ES narės neturėtų reikalauti atsakomybės iš teršėjų už tokio pobūdžio žalą remdamosi nacionalinės teisės aktais).

7.17.                      Atsakovės į Kuršių marias išleistos nevalytos gamybinės nuotekos ir su jomis atitinkami neleisti teršalai labai greitai susimaišė su Kuršių marių vandeniu ir pasklido jame. Surinkti atsakovės išleistus teršalus ir taip iki pirminės būklės atkurti aplinkos būklę, akivaizdu, nėra jokios galimybės, to neneigia ir pati atsakovė.

7.18.                      Neturi jokio teisinio pagrindo atsakovės teigimas, jog valstybė už teršėją privalo įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones ir civiliniu ieškiniu gali reikalauti nebent tokių priemonių įgyvendinimo išlaidų atlyginimo. Net jei dėl incidento pasekmių būtų buvusios pritaikytos aplinkos atkūrimo priemonės, valstybė neturi pareigos jų įgyvendinti už teršėją.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

ieškovo apeliacinis skundas tenkinamas, atsakovės apeliacinis skundas atmetamas.

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

 

Dėl apeliacinių skundų nagrinėjimo ribų ir tvarkos

 

8.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinių skundų motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, byloje nenustatyta. 

9.       CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis). 

10.       Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas konstatavo įvykusio incidento metu padarytą žalą aplinkai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

 

Dėl naujų įrodymų priėmimo

 

11.       Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

12.       Atsakovė kartu su savo apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – Aplinkos apsaugos agentūros leidinio „Apibendrinta Lietuvos aplinkos būklės ir jos pokyčių ataskaita“ ir Europos Komisijos mokymų „Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos apžvalga“ skaidrių kopijas.

13.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovės pateikti nauji įrodymai yra susiję su bylos nagrinėjimo dalyku, taip pat į tai, kad su šiais naujais įrodymais ieškovė yra susipažinusi, dėl jais grindžiamų aplinkybių yra pateikusi savo nuomonę atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą, dėl to jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, nutaria naujai pateiktus įrodymus priimti ir juos vertinti kartu su kita bylos medžiaga.

14.       Atsakovė 2023 m. lapkričio 7 d. pateikė atsikirtimus dėl ieškovo atsiliepimo į atsakovės prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo byloje. Tačiau CPK nuostatos, reglamentuojančios apeliacinį procesą ir šio proceso metu šalių teikiamus procesinius dokumentus, nenumato tokio dokumento, kaip atsikirtimų į atsiliepimą dėl kitos šalies pateikto procesinio prašymo, teikimo galimybės. Be to, atsakovė šiuos atsikirtimus pateikė 2023 m. lapkričio 7 d., t. y. vos vieną dieną prieš numatytą bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme posėdį (2023 m. lapkričio 8 d.). Teisėjų kolegija mano, kad toks atsikirtimų pateikimas prieš pat numatytą posėdį nėra sąžiningas kitos šalies atžvilgiu (nes nesuteikia jai realių galimybių iki posėdžio susipažinti su pateikiamais atsikirtimais ir pateikti savo nuomonę dėl jų). Todėl teisėjų kolegija nutaria, kad aptariami atsakovės atsikirtimai yra nepriimtini apeliacinės instancijos teisme ir nevertintini.

 

Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo

 

15.       Atsakovė AB „Grigeo Klaipėda“ pateikė prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą ir pateikti ESTT klausimus dėl Direktyvos 2004/35/EB 2 straipsnio 1 dalies b papunkčio, 6, 7, 8 straipsnių, II priedo ir Direktyvos 2000/60/EB 2 straipsnio 33 dalies išaiškinimo. Atsakovės įsitikinimu, šioje byloje yra reikalingas ESTT prejudicinis sprendimas dėl direktyvų 2004/35/EB bei 2000/60/EB taikymo ir aiškinimo, vertinant taršą, apskaičiuojant padarytos žalos dydį ir parenkant žalos atlyginimo būdą.

16.       Ieškovas pateikė atsiliepimą (nuomonę) į atsakovės prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, kuriuo prašė atsakovės prašymo netenkinti. Ieškovas, be kita ko, nurodė, kad nei Direktyva 2004/35/EB, nei Direktyva 2000/60/EB jokia forma ir apimtimi nereguliuoja, kaip valstybės ir jų nacionaliniai teismai nustato (turi nustatyti) aplinkai padarytą žalą ir jos dydį – tai yra išimtinai nacionalinės teisės reguliavimo dalykas. Direktyvos 2004/35/EB taikymas yra aktualus tik tuomet, kai žalos mastas pasiekia reikšmingą neigiamą poveikį, tačiau ginčo atveju reikšmingas neigiamas poveikis nebuvo padarytas.

17.       Pagal CPK 3 straipsnio 5 dalį, teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą. Teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnyje. Taigi prejudicinio sprendimo institutas suteikia valstybių narių nacionaliniams teismams teisę, nagrinėjant bylą iškilus abejonėms dėl ES teisės aktų ar konkrečių teisės nuostatų taikymo ir aiškinimo, kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.

18.       Pažymėtina, jog nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ex officio) (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanita, C-283/81, ECLI:EU:C:1982:335, 9 punktas).

19.       Teisėjų kolegija, susipažinusi su pateiktu atsakovės prašymu, nemato pagrindo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro dėl toliau nurodytų motyvų.

20.       Pirma, pagal Direktyvos 2004/35/EB 2 straipsnio 1 dalyje pateiktą „žala aplinkai“ apibrėžimą, į šios Direktyvos reguliavimo sritį patenka tik tokia žala aplinkai (vandeniui), kuri daro „reikšmingą neigiamą poveikį“. Nagrinėjamu atveju 2021 m. liepos 20 d. incidento metu teršalams patekus į Kuršių marias reikšmingas neigiamas poveikis aplinkai nebuvo padarytas ir dėl to tarp šalių nėra ginčo. Vadinasi, Direktyva 2004/35/EB šiuo atveju nėra taikytina, todėl nėra pagrindo ir kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Remiantis ESTT išaiškinimais, nacionaliniam teismui nusprendus, kad Direktyva 2004/35/EB netaikoma jam pateiktoje nagrinėti byloje, tokiu atveju tokią situaciją reglamentuos nacionalinė teisė, laikantis Sutarties nuostatų ir nepažeidžiant kitų antrinės teisės aktų (žr., pvz., ESTT didžiosios kolegijos 2010 m. kovo 9 d. sprendimo Raffinerie Mediterranee (ERG) SpA, Polimeri Europa SpA, Syndial SpA prieš Ministero dello Sviluppo economico ir kt., C-378/08, ECLI:EU:C:2010:126, 44 punktą).

21.       Antra, Direktyvos 2004/35/EB terminas „žala“ nėra savarankiškas (ta prasme, kad Direktyvos įpareigojimai nėra taikomi tuo bendrumo lygiu, kuris būdingas šiam terminui). Kai Direktyvą reikia taikyti konkrečiose situacijose, būtina remtis tikslesnėmis formuluotėmis, esančiomis termino „žala aplinkai“ apibrėžtyje (Gairės dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) 2 straipsnyje apibrėžto termino „žala aplinkai“ bendro supratimo, 40 punktas, Europos Sąjungos oficialusis leidinys, 2021/C 118/01).

22.       Trečia, Direktyva 2004/35/EB nėra tiesioginio taikymo teisės aktas ir ES valstybių narių nacionalinėse teisėse gali būti nustatytos ir griežtesnės priemonės nei minėtoje Direktyvoje (Direktyvos 16 straipsnio 1 dalis). Be to, nagrinėjamu atveju pati atsakovė pripažįsta, kad piniginės kompensacijos už žalą aplinkai numatymas yra už Direktyvos 2004/35/EB reguliavimo apimties (atsakovės apeliacinio skundo 101 punktas).

23.       Ketvirta, Direktyvos 2000/60/EB 2 straipsnio 33 dalis apibrėžia, kas yra tarša pagal minėtą direktyvą, ir ši nuostata nėra susijusi su šioje byloje nagrinėjamais klausimais dėl žalos aplinkai pagal nacionalinės teisės nuostatas atlyginimo.

24.       Galiausiai, nors atsakovė kelia klausimą ir dėl nagrinėjamu atveju parinkto žalos aplinkai atlyginimo būdo atitikties Direktyvos 2004/35/EB reguliavimui, tačiau teisėjų kolegija nemato pagrindo kreiptis į ESTT ir šiuo aspektu, nes minėtoje Direktyvoje nustatytas atkūrimo priemonių mechanizmas taikomas tik tada, kaip jau minėta, kai padaroma reikšminga žala aplinkai, o šiuo atveju reikšminga žala aplinkai nebuvo padaryta, todėl ir šis klausimas yra išimtinai nacionalinės teisės aiškinimo dalykas.

25.       Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo atsakovės keliamais klausimais, todėl atsakovės prašymas atmetamas.

 

 

Dėl žalos aplinkai vertinimo

 

26.       Atsakovė nesutinka su skundžiamu sprendimu, teigdama, jog nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytas žalos aplinkai faktas, kadangi į aplinką patekę teršalai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti žalos aplinkai fakto. Žalos aplinkai faktą reikia įrodyti nustatant neigiamą jos elementų ir (ar) funkcijų pokytį. Neigiamas gamtos elementų pokytis arba jų funkcijų pablogėjimas – privalomas žalos fakto nustatymo elementas. Tačiau, teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamu atveju buvo padaryta žala aplinkai.

27.       Remiantis AAĮ 1 straipsnio 21 punktu, žala aplinkai – tiesiogiai ar netiesiogiai atsiradęs neigiamas aplinkos ar jos elementų (žemės paviršiaus ir gelmių, oro, vandens, augalų, gyvūnų, kitų gyvųjų organizmų, organinių ir neorganinių medžiagų, juos vienijančių natūraliųjų ir antropogeninių sistemų, įskaitant ir saugomas teritorijas, kraštovaizdį, biologinę įvairovę, buveines) pokytis arba jų funkcijų, turimų savybių (toliau – funkcijos) pablogėjimas. To paties AAĮ 32 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog pripažįstama, kad žala aplinkai padaryta, jeigu yra tiesioginis ar netiesioginis neigiamas poveikis paviršinio ir požeminio vandens ekologinei, cheminei, mikrobinei ir (arba) kiekybinei būklei ir (arba) ekologiniam pajėgumui (potencialui), kaip tai apibūdinta Lietuvos Respublikos vandens įstatyme, taip pat jūros aplinkos būklei, kaip tai apibūdinta Lietuvos Respublikos jūros aplinkos apsaugos įstatyme. Ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba neišvengiamą (realią) žalos aplinkai grėsmę, atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus (AAĮ 34 straipsnio 2 dalis).

28.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008, spręsdama klausimą dėl AAĮ 34 straipsnio 2 dalies taikymo, išaiškino, jog, išmetant teršalus, žala aplinkai daroma nepriklausomai nuo to, turi ūkio subjektas TIPK leidimą ar ne, taip pat nepriklausomai nuo to, viršijama dėl to ribinės užterštumo vertės ar ne. Jei teršalai išmetami į aplinką neturint tam leidimo, žala daroma neteisėtai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), todėl kyla deliktinė civilinė atsakomybė. Jei teršalai išmetami teisėtai, žala, nesant įstatymo, nustatančios pareigą atlyginti teisėtai padarytą žalą, neatlyginama. Taigi, pagal minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos išaiškinimą, žalos aplinkai fakto konstatavimui iš esmės pakanka nustatyti neteisėtą teršalų išmetimą į aplinką.

29.       Atsakovės įsitikinimu, byloje surinkti ir ištirti įrodymai nepatvirtina, kad į gamtinę aplinką buvo išleistos toksiškos nuotekos. Vis dėlto pastebėtina, kad 2021 m. liepos 20 d. incidento metu kartu su 18,6 m3 apyvartinio technologinio vandens į Kuršių marias pateko šios medžiagos – skendinčios medžiagos, biocheminis deguonies suvartojimas (BDS7), chloridai, sulfatai, bendrasis azotas, bendrasis fosforas, naftos produktai, sunkieji metalai – Zn, Cu, Cr, Ni, Cd, Pb ir Hg. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl į Kuršių marias nustatyto patekusių medžiagų kiekio. Anksčiau paminėtos aplinkybės taip pat buvo nustatytos ir atsakovės vadovo T. E. administracinio teisės pažeidimo byloje, ir įsiteisėjusiame Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI3-6716-583/2022.

30.       Remiantis Nuotekų tvarkymo reglamento 5.18 punktu, pavojingos medžiagos – toksiškos, patvarios ir linkusios biologiškai kauptis medžiagos ar medžiagų grupės, taip pat kitos panašių savybių ir (arba) panašaus poveikio medžiagos ar medžiagų grupės. Pavojingoms medžiagoms priskiriamos Reglamento 1 ir 2 priede nurodytos medžiagos ar jų grupės, taip pat medžiagos ar preparatai, kurių saugos duomenų lapuose nurodomas pavojingumas (kenksmingumas) aplinkai ir žmogui. Į Nuotekų tvarkymo reglamento 1 priedo prioritetinių pavojingų medžiagų lentelę patenka kadmis ir gyvsidabris, į Reglamento 2 priedo A dalies lentelę patenka nikelis ir švinas, į Reglamento 2 priedo Sąrašą B1 patenka naftos produktai, cinkas, varis, chromas, į Sąrašą B2 – skendinčios medžiagos, chloridai, sulfatai, bendras azotas, bendras fosforas, o biocheminio deguonies suvartojimo (BDS7) išleidimas yra kontroliuojamas pagal Reglamento 2 ir 3 lenteles. Taigi, priešingai nei teigia atsakovė, išskyrus BDS7, visos kitos kartu su 18,6 m3 apyvartinio technologinio vandens į Kuršių marias patekusios medžiagos pagal Nuotekų tvarkymo reglamentą laikomos pavojingomis aplinkai medžiagomis, o biocheminio deguonies suvartojimo patekimas į aplinką taip pat yra ribojamas. Iš Paviršinių vandens telkinių, kuriuose gali gyventi ir veistis gėlavandenės žuvys, apsaugos reikalavimų aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. D1-633, taip pat matyti, kad tiek BDS7, tiek skendinčios (suspenduotos) medžiagos (jų kiekis vandenyje) yra vieni iš kriterijų, pagal kuriuos nustatoma paviršinio vandens telkinio būklė.

31.       Anksčiau paminėti ir į Kuršių marias dėl atsakovės neteisėtų veiksmų patekę teršalai paminėti ir Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471, nurodant juos kaip teršalus, kuriuos išleidus į vandenį atsiranda pagrindas skaičiuoti aplinkai padarytą žalą. Šios Metodikos 1 punkte, be kita ko, nustatyta, kad padarytos žalos atlyginimo dydžiai skaičiuojami aplinką užteršus teisės aktais draudžiamais išmesti į aplinką teršalais ir (ar) draudžiamu būdu ar draudžiamoje vietoje, išskyrus taršą, už kurią pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymą turi būti mokamas mokestis. AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad žala aplinkai vertinama ir žalos aplinkai atlyginimo dydis apskaičiuojamas pagal aplinkos ministro patvirtintą metodiką, įvertinant pirminę aplinkos būklę (sąlygas), neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumą, natūralaus aplinkos atsikūrimo galimybes ir laiką, atliktus veiksmus, užtikrinančius teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo, taip pat pritaikytas aplinkos atkūrimo priemones. Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad Europos Sąjungos teisė nedraudžia valstybėms narėms tokiu kaip nagrinėjamu atveju riboti tam tikrų teršalų patekimą į aplinką (vandenį) ir numatyti civilinę atsakomybę už jų neteisėtu išleidimu į aplinką (vandens telkinius) padarytą žalą.      

32.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Aplinkos apsaugos agentūra 2021 m. spalio 11 d. rašte dėl neigiamo aplinkai reikšmingumo įvertinimo Nr. (31)-A4E-11588, be kita ko, nurodė, kad Lietuva smarkiai atsilieka nuo prisiimtų Europos Sąjungos ir kitų tarptautinių įsipareigojimų pagal Direktyvas 2000/60/EB, 2008/56/EB ir 1992 m. Helsinkio konvenciją sumažinti patenkančius teršalų kiekius į Baltijos jūrą, o bet koks į ekosistemą patekęs papildomų maistingųjų ir organinių medžiagų bei teršalų kiekis dar labiau tolina Lietuvą nuo nustatytų vandensaugos tikslų, t. y. teisėjų kolegijos nuomone, prisideda prie bendros Kuršių marių vandens būklės bloginimo.

33.       Atsižvelgiant į tai, kas paminėta anksčiau, teisėjų kolegija mano, kad aptariamų teršalų nenatūralus (neteisėtas) išleidimas į Kuršių marias (Kuršių marių Klaipėdos sąsiaurio, kurio ekologinė būklė, pasak pačios atsakovės, nėra gera, labiau net bloga) pablogino šio telkinio būklę, vandens kokybę, padidino jo užterštumą pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus pavojingomis pripažįstamomis ar kitaip kontroliuojamomis medžiagomis (teršalais) ir taip pakenkė vandens cheminei būklei. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad žalos aplinkai padarymo faktas šioje byloje buvo įrodytas.

34.       Atsakovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl padarytos žalos aplinkai, klaidingai įvertino Ekspertizės išvadą, kurioje buvo pažymėta, jog nustatytomis koncentracijomis pavojingos medžiagos, patekdamos į Kuršių marias, neturėjo sukelti reikšmingo Kuršių marių vandenų cheminės būklės pokyčio, t. y. pokyčio, kuris lemtų neigiamą Kuršių marių ekosistemos pokytį ar funkcijų, turimų savybių pablogėjimą. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog minėtoje Ekspertizės išvadoje nurodyta, kad į aplinką patekusių nuotekų kiekio, jų koncentracijos tokiame tūryje vandens kaip Kuršių marios poveikis yra nykstamai mažas. Tai reiškia, kad nors labai mažas, bet poveikis aplinkai vis dėlto yra. Dėl šios priežasties ir ieškovo prašoma pritaikyti civilinė atsakomybė bei prašoma priteisti žalos atlyginimo suma (4 444,17 Eur) yra sąlyginai nedidelė. Ekspertizės akte, priešingai nei bando interpretuoti atsakovė, nėra nurodyta, kad jokio poveikio aplinkai nebuvo. Tai, kad bet kokia tarša daro žalą gamtai, pažymėjo ir ekspertas R. P. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu.

35.       Kaip apskaičiuota ieškovo parengtame žalos apskaičiavime, 2021 m. liepos 20 d. incidento metu kartu su 18,6 m3 apyvartinio technologinio vandens į Kuršių marias pateko: 0,06324 t skendinčių medžiagų, 0,101556 t BDS7, 0,060784 t chloridų, 0,00783 t sulfatų, 0,001171 t bendro azoto, 0,0001135 t bendro fosforo, 0,0000033 t naftos produktų, 0,0000064 t cinko, 0,0000066 t vario, 0,0000005 t chromo, 0,0000001 t nikelio, 0,00000002 t kadmio, 0,0000006 t švino ir 0,00000001 t gyvsidabrio. Nors atsakovė byloje bando įrodyti, kad į aplinką patekusios pavojingos medžiagos AB „Klaipėdos vanduo“ valymo įrenginiuose prasiskiedė ir patekusios į aplinką žalos nepadarė, tačiau, nors ir praskiestas, teršalų kiekis ir poveikis aplinkai nuo to nesumažėjo – teršalų kiekis tonomis į aplinką pateko toks pat. Vadinasi, aplinkybė, kad teršalai prasiskiedė ir į Kuršių marias pateko mažesnės koncentracijos, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės.

36.       Atsakovė teigia, kad šiuo atveju yra siekiama dar kartą nubausti ją už išleistus teršalus, o ne apskaičiuoti žalą. Jei teršalų koncentracija būtų išleista teisėtu būdu, atsakovei nebūtų inkriminuojamas žalos padarymas. Teisės aktai numato galimybę į gamtinę aplinką (įskaitant ir vandens telkinius) išleisti pavojingas prioritetines (ir kitokias toksiškas) medžiagas, todėl pavojingų (toksinių) medžiagų patekimo į gamtinę aplinką faktas nesudaro pagrindo teigti, kad į ją patekę teršalai savaime padarė gamtinei aplinkai žalą. Teisėjų kolegija tokius atsakovės argumentus atmeta kaip iš esmės nepagrįstus.

37.       Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimais 2008 m. lapkričio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008, leidimo turėjimas ar neturėjimas svarbus, sprendžiant klausimą, ar kilo civilinė atsakomybė. Jei ūkio subjektas išmeta teršalus iš stacionaraus šaltinio turėdamas tam leidimą, jis veikia teisėtai. Teisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas gali būti taikomas tik įstatymo nustatytais atvejais (CK 6.246 straipsnio 3 dalis). Jei teršalai išmetami į aplinką neturint tam leidimo, žala daroma neteisėtai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), todėl kyla deliktinė civilinė atsakomybė. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad būtent dėl atsakovės neteisėtų veiksmų (neturint tam leidimo) teršalai pateko į aplinką ir padarė jai žalą, todėl ji negali lyginti nagrinėjamo atvejo su situacija, kai teršalai išleidžiami ir žala padaroma teisėtai, turint atitinkamus leidimus.

38.       Atsakovė taip pat nurodė, kad apyvartinis technologinis vanduo pateko į Kuršių marių Klaipėdos sąsiaurį, kuris priskirtinas prie labai pakeistų vandens telkinių ir kurio hidromorfologinė, fizinė ir cheminė būklė dėl ūkinės veiklos yra stipriai pakitusi ir neatitinka geros vandens būklės. Dėl šios priežasties, atsakovės įsitikinimu, apyvartinis technologinis vanduo nepablogino Kuršių marių Klaipėdos sąsiaurio vandens ekologinės ir cheminės būklės bei ekologinio potencialo. Tokie atsakovės argumentai atmestini kaip deklaratyvūs.

39.       Teršalų, pagal kurių kiekį apibrėžiama vandens telkinio būklė (gera, vidutinė, bloga ar pan.) ar kurie pagal teisės aktus pripažįstami pavojingais ar kitaip yra kontroliuojami, neteisėtas išmetimas į aplinką dar labiau blogina šio telkinio būklę, jo cheminę sudėtį, todėl teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad 0,06324 t skendinčių medžiagų, 0,101556 t BDS7, 0,060784 t chloridų, 0,00783 t sulfatų, 0,001171 t bendro azoto, 0,0001135 t bendro fosforo, 0,0000033 t naftos produktų, 0,0000064 t cinko, 0,0000066 t vario, 0,0000005 t chromo, 0,0000001 t nikelio, 0,00000002 t kadmio, 0,0000006 t švino ir 0,00000001 t gyvsidabrio išleidimas į Kuršių marias dar labiau, nors ir nedideliu mastu, pablogino šio vandens telkinio būklę. Be to, atsakovės pozicija aptariamu aspektu sunkiai dera su teisingumo ir protingumo principais, nes, pritarus atsakovei, susiklostytų situacija, kad visi asmenys galėtų nedideliais kiekiais ir be jokios atsakomybės teršti ir taip jau blogos būklės vandens telkinį, motyvuojant tuo, kad papildomas nedidelis teršalų kiekis nieko blogo jam nepadarys.  

40.       Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad sistemiškai aiškinant AAĮ 32 straipsnio l dalies nuostatas su Vandens įstatymo 24 straipsniu, pokytis aplinkai turi būti nustatomas remiantis vandens būklės stebėsenos objektyviais duomenimis. Teisėjų kolegija nepritaria tokiam atsakovės argumentui.

41.       Pagal AAĮ 32 straipsnio 1 dalį pripažįstama, kad žala aplinkai padaryta, jeigu yra tiesioginis ar netiesioginis neigiamas poveikis: 1) palaikomai ar siekiamai išlaikyti rūšių ar buveinių palankiai apsaugos būklei, taip pat biologinės įvairovės, miškų, kraštovaizdžio, saugomų teritorijų būklei; 2) paviršinio ir požeminio vandens ekologinei, cheminei, mikrobinei ir (arba) kiekybinei būklei ir (arba) ekologiniam pajėgumui (potencialui), kaip tai apibūdinta Lietuvos Respublikos vandens įstatyme, taip pat jūros aplinkos būklei, kaip tai apibūdinta Lietuvos Respublikos jūros aplinkos apsaugos įstatyme; 3) žemei, tai yra žemės užteršimas, kai teršalai pasklinda žemės paviršiuje, įterpiami į žemę ar po ja (į žemės gelmes); 4) kitiems aplinkos elementams ar kitoms jų funkcijoms.

42.       Remiantis Vandens įstatymo 24 straipsniu, paviršinių ir (arba) požeminių vandens telkinių būklei ir pokyčiams stebėti visuose upių baseinų rajonuose ar jų dalyse, esančiose Lietuvos Respublikos teritorijoje, vykdoma paviršinių ir (arba) požeminių vandens telkinių ir (arba) jų vandens stebėsena. Paviršinių ir (arba) požeminių vandens telkinių ir (arba) jų vandens stebėsenos programos ir (arba) planai sudaromi vadovaujantis Aplinkos monitoringo įstatymu, šiuo įstatymu, kitais teisės aktais, reglamentuojančiais paviršinių ir (arba) požeminių vandens telkinių ir (arba) jų vandens stebėseną.

43.       Kaip matyti iš anksčiau aptarto teisinio reguliavimo, priešingai nei teigia atsakovė, pagal Vandens įstatymo 24 straipsnį paviršinių ir (arba) požeminių vandens telkinių ir (arba) jų vandens stebėsena atliekama ne žalos aplinkai nustatymo tikslais, bet bendrajai paviršinių ir (arba) požeminių vandens telkinių būklei ir pokyčiams stebėti visuose upių baseinų rajonuose ar jų dalyse, esančiose Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taip pat ir AAĮ 32 straipsnyje nėra pateikta nuoroda į Vandens įstatymo 24 straipsnį apibrėžiant žalą aplinkai. Dėl šių priežasčių nagrinėjamu atveju pokytis aplinkai neturėjo būti nustatomas pagal Vandens įstatymo 24 dalį, kaip tai nurodo atsakovė.

44.       Atsakovės vertinimu, skundžiamame sprendime neatsižvelgta, kad nustatant žalos aplinkai faktą ir dydį, kartu yra būtina (privaloma) nustatyti priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos fakto. Siekiant padaryti tvirtą (teisiškai pagrįstą) išvadą, kad konkrečiam žalos aplinkai atvejui taikytina Direktyva 2004/35/EB, kompetentingos nacionalinės institucijos turi patvirtinti, kad egzistuoja žalos aplinkai atvejis, kaip ji apibrėžta Direktyva 2004/35/EB; žala yra atsakingo operatoriaus (ūkio subjekto) veiklos rezultatas; tarp žalos ir veiklos yra priežastinis ryšys. Teisėjų kolegija atmeta tokius atsakovės argumentus kaip nepagrįstus.

45.       Kaip jau minėta, Direktyva 2004/35/EB taikoma tik tais atvejais, kai padaroma reikšminga žala aplinkai, o šiuo atveju reikšminga žala aplinkai nebuvo padaryta, todėl ir Direktyvos 2004/35/EB nuostatos nėra taikytinos. Dėl tos pačios priežasties šiai bylai neturi reikšmės ir atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti ESTT sprendimai dėl Direktyvos 2004/35/EB taikymo (nagrinėjamas atvejis nepatenka į Direktyvos 2004/35/EB veikimo sritį).

46.       Be to, atsakovė yra atsakinga už tai, kad 2021 m. liepos 20 d. incidento metu neteisėtai (neturint tam išduoto atitinkamo leidimo) kartu su 18,6 m3 apyvartinio technologinio vandens į Kuršių marias pateko: 0,06324 t skendinčių medžiagų, 0,101556 t BDS7, 0,060784 t chloridų, 0,00783 t sulfatų, 0,001171 t bendro azoto, 0,0001135 t bendro fosforo, 0,0000033 t naftos produktų, 0,0000064 t cinko, 0,0000066 t vario, 0,0000005 t chromo, 0,0000001 t nikelio, 0,00000002 t kadmio, 0,0000006 t švino ir 0,00000001 t gyvsidabrio. Dėl šių teršalų patekimo į Kuršių marias buvo padaryta žala vandens kokybei, todėl priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir kilusių padarinių nustatytas.

47.       Teisėjų kolegija taip pat nemato pagrindo atsakovei netaikyti civilinės atsakomybės, kai atsakovė jau buvo nubausta administracine tvarka už neteisėtą teršalų išmetimą į aplinką. Administracinės atsakomybės pagal AAĮ ir civilinės atsakomybės pagrindai ir tikslai yra skirtingi. Teisės aktais nėra draudžiama asmeniui taikyti skirtingas teisinės atsakomybės rūšis už tą patį teisės pažeidimą.

 

Dėl kitose bylose nustatytų aplinkybių ir pateiktų išaiškinimų

 

48.       Atsakovė apeliaciniame skunde cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-17-303/2023, 2014 m. sausio 14 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-96/2014, 2016 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-686/2016 ir kt. Atsakovės vertinimu, šiose bylose pateiktais kasacinio teismo išaiškinimais reiktų vadovautis ir nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokia atsakovės nuomone.

49.       CPK 182 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, ar administracinio nusižengimo padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nutarimu (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje. Taip yra todėl, kad asmens veiksmų tyrimas ir vertinimas atliekamas baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, tuo tarpu to paties asmens veiksmai civilinėje byloje tiriami ir vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-701/2018 29–32 punktai ir juose nurodyta teismo praktika). Kasacinis teismas laikosi ribotos įsiteisėjusio teismo nuosprendžio prejudicinės galios taikymo civilinėje byloje principo. Faktus nėra pagrindo pripažinti prejudiciniais, kai nagrinėjimo dalykas baudžiamojo proceso tvarka nagrinėtoje byloje ir nagrinėjamose civilinėse bylose yra skirtingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-155-381/2021 116 punktas).

50.       Atsižvelgdama į aptartą CPK reguliavimą ir kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija vadovaujasi AAĮ ir CK bei juos aiškinančia praktika civilinėse bylose, o ne atsakovės cituojamomis nutartimis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-17-303/2023 ar baudžiamojoje byloje Nr. 2K-96/2014, nes, kaip minėta, skiriasi baudžiamųjų, administracinio nusižengimo ir civilinių bylų nagrinėjimo dalykas ir įrodymų vertinimo taisyklės.

51.       Vis dėlto, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju prejudicinę galią šioje byloje galėtų turėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-17-303/2023 nustatyti administracinio nusižengimo padariniai, tačiau minėtoje byloje administracinio nusižengimo padariniai nustatyti nebuvo, kaip ir nebuvo nustatyta, kad žala aplinkai nebuvo padaryta, nebuvo vertinama, ar buvo padaryta žala civilinės atsakomybės taikymo požiūriu. Dėl šios priežasties administracinio nusižengimo byloje nustatytos aplinkybės ir pateikti išaiškinimai neturi prejudicinės galios šioje civilinėje byloje.

52.       Teisėjų kolegija taip pat nemato pagrindo vadovautis ir atsakovės cituota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-686/2016, nes skiriasi šios ir atsakovės cituojamos bylos aplinkybės. Kasacinio teismo nutartyje konstatuota, kad atsakovui buvo išduotas mažojo karjero pasas, t. y. suteikta teisė savo žemės sklype naudoti jau įrengtą žvyro karjerą. Tačiau nagrinėjamoje byloje atsakovei AB „Grigeo Klaipėda“ leidimas išleisti teršalus į Kuršių marias suteiktas nebuvo. 

53.       Nagrinėjamu atveju nėra aktualūs ir atsakovės nurodomi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimai bylose Nr. C-15/17 ir Nr. C-129/16, nes jose analizuoti su šia byla nesusiję ir jai teisinės reikšmės neturintys klausimai.

 

Dėl žalos atlyginimo būdo parinkimo ir jos apskaičiavimo

 

54.       Atsakovė nesutinka su skundžiamu sprendimu, teigdama, kad Departamentas byloje pasirinko netinkamą žalos gamtai atlyginimo būdą, kadangi tiek pagal Direktyvą 2004/35/EB, tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką prioritetas yra suteiktas žalos atlyginimui natūra, įgyvendinant aplinkos atkūrimo priemones ir žalos atlyginimo natūra principą. Departamentas turėjo priimti privalomą nurodymą atsakovei ir jame nustatyti žalos aplinkai atlyginimo priemones, terminus ir tvarką, o ne pareikšti civilinį ieškinį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu, žalos aplinkai apskaičiavimas, remiantis Metodika, yra tik vienas iš žalos ištaisymo vertinimo metodų, kuris pripažintas paskutiniu taikomu metodu (ultima ratio). Metodikos pagrindu žalos aplinkai apskaičiavimas yra taikomas tik tais atvejais, jei ir kai neįmanoma panaudoti pirmiausia taikomo išteklių lygiavertiškumo palyginimo arba funkcijų lygiavertiškumo palyginimo metodų, taip pat kai nėra sąlygų panaudoti piniginio vertinimo, kad būtų nustatyta būtinų žalos ištaisymo papildomų ir kompensuojamųjų priemonių apimtis, metodo ir yra pagrindas pripažinti, jog įmanoma įvertinti prarastus išteklius ir (arba) funkcijas, tačiau per protingą laikotarpį arba už protingą kainą negalima įvertinti išteklių ir (arba) funkcijų pakeitimo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiems atsakovės argumentams.

55.       AAĮ 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad padariusieji žalos aplinkai privalo kuo skubiau imtis veiksmų, užtikrinančių teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo. Padariusieji žalos aplinkai asmenys taip pat privalo aplinkos ministro nustatytais atvejais atkurti aplinkos būklę, taikydami aplinkos atkūrimo priemones aplinkos ministro nustatyta tvarka. Tais atvejais, kai žala aplinkai šio įstatymo nustatyta tvarka pripažįstama žala, darančia reikšmingą neigiamą poveikį aplinkai (išskyrus reikšmingą neigiamą poveikį žemei), šią žalą aplinkai padarę asmenys privalo atkurti aplinkos būklę iki pirminės būklės, taikydami aplinkos atkūrimo priemones aplinkos ministro nustatyta tvarka. Tais atvejais, kai žala aplinkai šio įstatymo nustatyta tvarka pripažįstama žala, darančia reikšmingą neigiamą poveikį žemei, šią žalą žemei padarę asmenys privalo atkurti aplinkos būklę iki būklės, kai pašalinama didelė grėsmė, kad žemės užteršimas neigiamai paveiks žmonių sveikatą, taikydami aplinkos atkūrimo priemones aplinkos ministro nustatyta tvarka. Pirminė būklė nustatoma pagal turimą informaciją apie geriausią aplinkos būklę, kuri buvo žalos aplinkai padarymo metu ir kuri būtų buvusi, jeigu žala aplinkai nebūtų padaryta.

56.       Kaip matyti iš paminėto teisinio reguliavimo, tik tais atvejais, kai žala aplinkai įstatymo nustatyta tvarka pripažįstama žala, darančia reikšmingą neigiamą poveikį aplinkai (išskyrus reikšmingą neigiamą poveikį žemei), šią žalą aplinkai padariusiems asmenims įstatymas nustato pareigą atkurti aplinkos būklę iki pirminės būklės, taikant aplinkos atkūrimo priemones aplinkos ministro nustatyta tvarka. Kitais atvejais, t. y. kai nepadaryta žala, daranti reikšmingą neigiamą poveikį aplinkai, įstatymas nenustato ūkio subjektui pareigos taikyti aplinkos atkūrimo priemones ir ši pareiga jam gali atsirasti tik aplinkos ministro nustatytais atvejais. 

57.       Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 16 d. įsakymu  Nr. D1-228 patvirtinto Aplinkos atkūrimo priemonių parinkimo bei išankstinio pritarimo gavimo tvarkos apraše nustatyta, jog ne vėliau kaip per 7 dienas po žalos atsiradimo arba po ekstremalios situacijos ar įvykio likvidavimo darbų pabaigos, jeigu žala aplinkai buvo padaryta ekstremalios situacijos ar įvykio metu, arba po įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka atliktų kitų veiksmų, užtikrinančių teršalų ir (arba) kitų žalingų veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai ir neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio jų pablogėjimo, pabaigos ūkio subjektas privalo kreiptis į Regiono aplinkos apsaugos departamentą (toliau – RAAD) dėl išankstinio pritarimo gavimo ir aplinkos atkūrimo priemonių taikymo. Ūkio subjektas, vadovaudamasis šio tvarkos aprašo IV ir V skyrių nuostatomis, nustato galimas aplinkos atkūrimo priemones ir raštu pateikia RAAD aplinkos atkūrimo priemonių planą. Jame turi būti nurodyta aplinkos atkūrimo priemonė (-ės), numatyti darbai bei jų vykdymo terminai ir kiti, ūkio subjekto manymu, reikšmingi duomenys (29 punktas). Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, kad atsakovė kreipėsi į RAAD dėl išankstinio pritarimo ir aplinkos atkūrimo priemonių taikymo. Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat nenurodo jokių konkrečių aplinkos atkūrimo priemonių, kurios nagrinėjamu atveju galėjo (galėtų) būti taikomos.  

58.       Aplinkos atkūrimo priemonių parinkimo bei išankstinio pritarimo gavimo tvarkos aprašo 311 punkte nustatyta, kad kitais atvejais (t. y. tais atvejais, kai nėra padarytas reikšmingas neigiamas poveikis aplinkai), RAAD įvertina, ar yra galimybė atkurti aplinkos būklę iki pirminės būklės, ir esant tokiai galimybei, priima sprendimą dėl aplinkos atkūrimo priemonių taikymo. Kaip matyti iš Aplinkos atkūrimo priemonių parinkimo bei išankstinio pritarimo gavimo tvarkos aprašo 31 punkto, priėmęs sprendimą dėl aplinkos atkūrimo priemonių taikymo, RAAD privalo reikalauti, kad ūkio subjektas šio Aprašo 29 punkte nustatytais terminais, o jei šie terminai yra pasibaigę iki minėto sprendimo priėmimo – ne vėliau kaip per 7 dienas nuo sprendimo priėmimo, pateiktų RAAD aplinkos atkūrimo priemonių planą. Taigi, pareiga pateikti aplinkos atkūrimo priemonių planą visais atvejais nustatyta ūkio subjektui.

59.       Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad reikšminga žala aplinkai nebuvo padaryta. Ieškovas, įvertinęs situaciją, galimybių atkurti aplinkos būklę iki pirminės būklės nenustatė, pažymėjo, kad aplinkos atkūrimo priemonių taikymas šiuo atveju nėra įmanomas ir nepriėmė sprendimo dėl aplinkos atkūrimo priemonių taikymo. Savo ruožtu atsakovės apeliaciniame skunde nepateikta teisiškai reikšmingų argumentų, nenurodyta įrodymų ir aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog šiuo konkrečiu atveju RAAD vis dėlto turėjo priimti sprendimą dėl aplinkos atkūrimo priemonių taikymo. Kaip minėta, atsakovė nesikreipė į RAAD dėl išankstinio pritarimo ir aplinkos atkūrimo priemonių taikymo, t. y. nesiūlė ir nesiekė taikyti aplinkos atkūrimo priemonių dėl ginčo įvykio, o apeliaciniame skunde net nenurodo konkrečių aplinkos atkūrimo priemonių, kurios nagrinėjamu atveju galėjo (galėtų) būti taikomos ir kurias ji būtų teikusi RAAD aplinkos atkūrimo priemonių plane. Vadinasi, atsakovės argumentai, jog šiuo atveju ieškovas visų pirma turėjo reikalauti iš atsakovės aplinkos atkūrimo priemonių taikymo yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. 

60.       Teisėjų kolegija taip pat atmeta atsakovės argumentus, kad Aplinkos apsaugos departamentas pats arba per trečiuosius asmenis visų pirma turėjo imtis žalos pašalinimo ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių ir vėliau pareikalauti šių priemonių išlaidų atlyginimo iš atsakovės. Iš AAĮ 321 straipsnio 3 dalies 5 punkto ir 4 dalies matyti, kad šių priemonių imtis Aplinkos apsaugos departamentas turi, kai tai būtina. Tačiau tokia būtinybė nagrinėjamu atveju nenustatyta. Juolab kad šiuo atveju nustatyta, jog atsakovė apskritai neturėjo pareigos taikyti aplinkos atkūrimo priemonių ir net nesikreipė į RAAD dėl jų taikymo.

61.       Atsakovė apeliaciniame skunde akcentuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 5 d. sprendimą ir jame pateiktus išaiškinimus dėl Metodikos taikymo, tačiau teisėjų kolegija atkreipia atsakovės dėmesį, jog minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime teismas iš esmės nesprendė klausimo, kas yra žala, taip pat iš esmės nenagrinėjo klausimo, kokiais konkrečiais atvejais turi būti taikomos aplinkos atkūrimo priemonės pagal teisės aktus. Minėtame sprendime buvo abstrakčiai vertinamas norminio teisės akto (Metodikos) teisėtumas, o ne sprendžiamas konkretus ginčas dėl žalos atlyginimo. Kaip pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 5 d. sprendimo 24 punkte, šioje byloje buvo vertinamas tik ir išimtinai ginčijamų teisės normų teisėtumas, išplėstinei teisėjų kolegijai a priori (iš anksto) atsiribojant nuo tų normų taikymo bei taikymo praktikos vertinimų; šio sprendimo išvados nedaro jokios įtakos tiesiogiai įstatyme įtvirtintos pareigos žalos aplinkai dydį apskaičiuoti AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka (AAĮ 33 straipsnio 2 dalis) vykdymui. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime pateikti išaiškinimai dėl žalos, padarytos aplinkos elementams ir funkcijoms, įvertinimo ir apskaičiavimo taisyklių bei žalos atlyginimo būdo teismo buvo įvertinti Direktyvos 2004/35/EB ir jos 2 priedo, kuriuo apibrėžiama bendroji žalos aplinkai ištaisymo sistema, kontekste. Todėl esant tokiai ginčo situacijai, kai nebuvo padaryta reikšminga žala aplinkai ir Direktyva 2004/35/EB nėra taikytina, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais minėtoje byloje negalima besąlygiškai remtis.

62.       Apibendrindama tai, kas paminėta anksčiau ir atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju atsakovė neturėjo pareigos taikyti aplinkos atkūrimo priemones, o ieškovas neprivalėjo įpareigoti atsakovę arba pats ar per trečiuosius asmenis taikyti aplinkos atkūrimo priemones, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas turėjo teisę aplinkai padarytą žalą šiuo atveju apskaičiuoti taikant Metodiką ir joje nustatytus dydžius.

63.       Atsakovė nurodo, kad žala aplinkai turėjo būti apskaičiuota, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 5 d. sprendimo 20 punkte nurodytas žalos apskaičiavimo kriterijais. Atitinkami kriterijai įtvirtinti AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė šioje byloje nepateikė įrodymų ar teisiškai reikšmingų argumentų, kad Departamento pagal Metodiką apskaičiuotas žalos aplinkai dydis neatitinka AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų žalos apskaičiavimo kriterijų.

64.       Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo pritarti pirmosios instancijos išvadai, jog mažinti priteistiną žalos atlyginimo dydį galima dėl to, kad atsakovės išleistos nuotekos buvo iš dalies išvalytos AB „Klaipėdos vanduo“ paviršinių nuotekų sistemoje. Pirma, ieškovas, apskaičiuodamas žalą aplinkai, atsižvelgė į tai, kad atsakovės išleistos gamybinės nuotekos, praėjusios pro AB „Klaipėdos vanduo“ lietaus nuotekų valymo įrenginius Nemuno g., buvo kažkiek išvalytos, sumažinant teršalo – skendinčios medžiagos koncentraciją (skaičiuojant žalą buvo vertinta skendinčių medžiagų koncentracija, nustatyta mėginyje, paimtame po pirminio valymo; elektroninės bylos II t., b. l. 65). Antra, byloje iš esmės nėra ginčo, kad AB „Klaipėdos vanduo“ paviršinių nuotekų sistema nėra pritaikyta gamybinėms nuotekoms valyti. Trečia, atsakovė nepateikė įrodymų, kad AB „Klaipėdos vanduo“ paviršinių nuotekų sistemoje galėjo būti išvalyta daugiau (o jei taip – tai kiek) atsakovės išleistų teršalų.   

65.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti ir pirmosios instancijos išvadai, jog mažinti priteistiną žalos atlyginimo dydį galima dėl to, kad atsakovė ėmėsi veiksmų padariniams pašalinti, AB „Klaipėdos vanduo“ operatyviai organizavo valymo įrenginių išsiurbimą asenizacinėmis mašinomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė priteistinos žalos dydžio apskaičiavimui galėtų turėti reikšmės tik tuo atveju, jeigu būtų aišku, kokį efektą sukėlė minėti veiksmai, koks rezultatas buvo pasiektas. Tačiau iš byloje pateiktų duomenų matyti tik tai, kad kažkokie darbai buvo atliekami, bet byloje nėra informacijos ir atsakovė tokios nepateikė, iš kurios būtų matyti, kokie buvo išvalymo kiekiai, kada išvalymo darbai buvo atliekami, kiek atsakovės išleistų teršalų buvo surinkta.

66.       Dar daugiau, Metodikos 20 punkte nustatyta, kad jei pažeidėjas savo objektui patvirtintuose galimų avarijų likvidavimo planuose numatytais teršalų arba atliekų surinkimo būdais, priemonėmis ir terminais arba kitaip suderinęs su aplinkos apsaugos institucija surenka išmestus teršalus arba atliekas, visiškai ar iš dalies atkuria pažeistą aplinkos kokybę, žalos atlyginimo suma mažinama surinktų teršalų arba atliekų kiekį atitinkančiu žalos dydžiu. Pagal Metodikos 21 punktą, vykdydamas aplinkos atkūrimo ar teršalų surinkimo darbus, pažeidėjas arba jo įgalioti asmenys atsakingoms aplinkos apsaugos institucijoms privalo teikti visą reikiamą informaciją apie surinktų teršalų arba atliekų kiekius, darbų atlikimo laiką, būdus, priemones, pašalinimo (nukenksminimo) vietą. Aplinkos apsaugos institucija minėtus duomenis fiksuoja aktuose. Vadinasi, pagal šiuos Metodikos punktus atsakovė, siekdama, kad jos atlikti veiksmai būtų įvertinti apskaičiuojant padarytą žalą, šiuos darbus turėjo suderinti ir apie tai informuoti Departamentą, kad šis galėtų fiksuoti aktuose visą reikiamą informaciją apie surinktų teršalų arba atliekų kiekius, darbų atlikimo laiką, būdus, priemones, pašalinimo (nukenksminimo) vietą.

67.       Nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kad atsakovė būtų informavusi Departamentą apie atliekamus paviršinių nuotekų valymo darbus ir pateikusi jam visą reikalingą informaciją apie surinktų teršalų arba atliekų kiekius, darbų atlikimo laiką, būdus, priemones, pašalinimo (nukenksminimo) vietą. Byloje yra tik deklaratyvūs atsakovės teiginiai apie paviršinių nuotekų valymą ir galimą jų teigiamą poveikį aplinkai, padarytos žalos pašalinimą. Tačiau byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima įvertinti, kokį poveikį padarė atsakovės nurodomos priemonės ir, atitinkamai, nustatyti sumą, kuria būtų galima sumažinti apskaičiuotą nuostolių už aplinkai padarytą žalą sumą.

68.       Šioje nutartyje taip pat jau nurodyta, kad, teisėjų kolegijos manymu, aplinkybė, kad teršalai prasiskiedė ir į Kuršių marias pateko mažesnės koncentracijos vandeniu, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, nes svarbus yra į Kuršių marias patekusių teršalų kiekis. Be to, tai, kad žala aplinkai buvo apskaičiuota pagal Metodikoje nustatytus įkainius, tai, kad atsakovė turėjo susimokėti AB „Klaipėdos vanduo“ už savavališką nuotekų šalinimo atvejį, kad atsakovė sustabdė taršą, kad padėjo nustatyti ištekėjusių teršalų kiekius, taip pat nesudaro pagrindo mažinti pagal Metodiką apskaičiuotos žalos dydžio. Taršos sustabdymas ir bendradarbiavimas su aplinkos apsaugos pareigūnais, be kita ko, yra elementarios (įprastos) atsakovės pareigos. Vadinasi, ir anksčiau šiame nutarties punkte paminėtos aplinkybės nesudaro pagrindo mažinti ieškovo apskaičiuotos žalos dydžio.

69.       Atsižvelgdama į tai, kas paminėta anksčiau, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pakankamo pagrindo mažinti pagal Metodiką apskaičiuotą žalos aplinkai sumą.  

 

 

Dėl procesinės bylos baigties

 

70.       Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nors pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu padarė pagrįstą išvadą dėl atsakovės neteisėtais veiksmais padarytos žalos aplinkai, vis dėlto be pagrindo sumažino iš atsakovės priteistiną žalos atlyginimo dydį, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, tenkinant ieškovo ieškinį visiškai ir priteisiant ieškovui iš atsakovės 4 444,17 Eur žalos atlyginimo bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

71.       Kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teiginiai neturi esminės reikšmės, todėl kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

72.       CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Ieškovo ieškinį tenkinus visiškai, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

73.       Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas), ieškovo apeliacinį skundą ir kartu ieškinį tenkinus visa apimtimi, iš atsakovės valstybei priteistinas už pareikštą ieškinį mokėtinas žyminis mokestis – 100 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis) ir už ieškovo pateiktą apeliacinį skundą mokėtinas žyminis mokestis – 50 Eur.

 

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a :

 

Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. birželio 28 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškovo Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos iš atsakovės akcinės bendrovės „Grigeo Klaipėda“ 4 444,17 Eur (keturių tūkstančių keturių šimtų keturiasdešimt keturių eurų 17 ct) žalos aplinkai atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 4 444,17 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. rugpjūčio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Nurodyti, jog atsakovė priteistas lėšas turi pervesti į Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Luminor Bank“, nurodant mokėjimo paskirtį – žala.

Priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės „Grigeo Klaipėda“ valstybei (įmokos kodas – 5660, gavėja – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) 100 Eur (vieną šimtą eurų) žyminio mokesčio už pareikštą ieškinį“.

Atsisakyti priimti atsakovės akcinės bendrovės „Grigeo Klaipėda“ 2023 m. lapkričio 7 d. pateiktus atsikirtimus.

Atmesti atsakovės akcinės bendrovės „Grigeo Klaipėda“ prašymą dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

 

 

Priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės „Grigeo Klaipėda“ valstybei (įmokos kodas – 5660, gavėja – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) 50 Eur (penkiasdešimt eurų) žyminio mokesčio už ieškovo apeliacinį skundą.

 

 

Teisėjai	Aurimas Brazdeikis
	Marius Dobrovolskis
	Milda Skersienė