Civilinė byla Nr. e2-210-943/2019

                Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00845-2018-4

        Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

        3.1.18.3.; 3.1.18.6.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Travers“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Emodus“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutarties, kuria teismas panaikino Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 25 d. nutarties dalį, kuria atsakovėms taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal nurodytos ieškovės ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Drūtnamis“, uždarajai akcinei bendrovei „Sotėja“ ir atsakovui D. J. dėl skolos padengimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo arba civilinės atsakomybės taikymo ir nuostolių atlyginimo,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė BUAB Travers“ kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiomis ab initio 2013 m. gegužės 17 d. skolos padengimo sutartį ir 2013 m. birželio 10 d. skolos padengimo sutartį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.82 ir 1.91 straipsnių pagrindais; taikyti restituciją ir ieškovės BUAB „Travers“ naudai iš atsakovės UAB „Drūtnamis“ priteisti 91 230,31 Eur ir 6 procento dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, iš atsakovės UAB „Sotėja“ priteisti 144 810,01 Eur ir 6 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, atsakovei UAB „Drūtnamis“ ir atsakovei UAB „Sotėja“ grąžinti nuosavybės teise po 1/2 dalį turto, perleisto 2013 m. gegužės 17 d. skolos padengimo sutartimi ir 2013 m. birželio 10 d. skolos padengimo sutartimi. Tuo atveju, jei teismas nutartų, kad 2013 m. gegužės 17 d. skolos padengimo sutartis ir 2013 m. birželio 10 d. skolos padengimo sutartis yra teisėtos bei jos nepripažintinos negaliojančiomis ab initio CK 1.82 ir 1.91 straipsnių pagrindais, ieškovė prašė atsakovui D. J. taikyti civilinę atsakomybę ir BUAB „Travers“ naudai iš jo priteisti 227 970,35 Eur nuostolių atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2.       Ieškovė taip pat prašė taikyti atsakovams UAB „Drūtnamis“, UAB „Sotėja“ ir D. J. laikinąsias apsaugos priemones: atsakovei UAB „Drūtnamis“ 91 230,31 Eur dydžio sumai, atsakovei UAB „Sotėja“ 144 810,01 Eur dydžio sumai, atsakovui D. J. 227 970,35 Eur dydžio sumai, areštuoti nekilnojamąjį turtą, kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias ir esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis.

3.       Ieškovė mano, kad ieškinio sumos laikytinos itin didelėmis, o tai lemia didesnę riziką dėl teismo sprendimo neįvykdymo ateityje, jei ieškovės reikalavimai būtų patenkinti. Ieškovės teigimu, įmonė, atstovaujama vadovo D. J., su susijusiais asmenimis sudarė akivaizdžiai ekonomiškai nuostolingus ir jokia ekonomine logika ar būtinybe neparemtus sandorius, o tai įrodo atsakovų nesąžiningumą.

4.       Kauno apygardos teismas 2018 m. spalio 25 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino ir areštavo atsakovės UAB „Drūtnamis“ 91 230,31 Eur vertės, atsakovės UAB „Sotėja“ 144 810,01 Eur vertės, atsakovo D. J. 227 970,35 Eur vertės, nekilnojamąjį turtą, kilnojamuosius daiktus bei turtines teises, priklausančias ir esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis uždraudžiant šį turtą perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti jo vertę, o jų nesant ar esant nepakankamai – ir pinigines lėšas, priklausančias atsakovams ir esančias pas juos ar trečiuosius asmenis, ieškinio sumai, uždraudžiant jomis disponuoti.

5.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pareikšto ieškinio pagrįstumą, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad pagal ieškovės pareikštus reikalavimus negalėtų būti priimtas jai palankus teismo sprendimas. Atsižvelgęs į ieškinio reikalavimo sumą, teismas konstatavo, kad ji yra didelė ir objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, todėl Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones.

6.       Atsakovės UAB „Drūtnamis“ ir UAB „Sotėja“ dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 25 d. nutarties pateikė atskirąjį skundą. Atsakovės nurodė, kad įvertinus įmonių finansinius rodiklius yra akivaizdu, kad ieškinio reikalavimai joms nelaikytini reikšmingais, įmonių turto pakaktų įvykdyti ieškovės reikalavimus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7.       Kauno apygardos teismas 2018 m. lapkričio 7 d. nutartimi sutiko su atsakovių atskirųjų skundų reikalavimais, panaikino Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 25 d. nutarties dalį, kuria atsakovėms UAB „Drūtnamis“ ir UAB „Sotėja“ taikytos laikinosios apsaugos priemonės bei atmetė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioms atsakovėms. Kitą 2018 m. spalio 25 d. nutarties dalį paliko nepakeistą.

8.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovių pateiktus duomenis apie jų turtinę būklę (įmonių balansų duomenis, informaciją apie vykdomas sutartis), nusprendė, kad ieškinio suma atsakovėms nėra didelė. Nustatęs, kad ieškovė nenurodė kitų aplinkybių, dėl kurių, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys neįmanomas, teismas nusprendė, kad ieškovė neįrodė būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į juos argumentai

9.       Atskiruoju skundu ieškovė BUAB „Travers“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti ieškovės prašymą ir taikyti atsakovių UAB „Drūtnamis“ ir UAB „Sotėja“ turtui laikinąsias apsaugos priemones pagal pareikštus ieškinio reikalavimus.

10.       Ieškovės atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

10.1.                      Teismas rėmėsi išimtinai tik atsakovių pateiktais finansinės atskaitomybės dokumentais, t. y. pelno ir nuostolių ataskaita, tačiau šie dokumentai yra tik išvestiniai buhalterinės apskaitos dokumentai ir patys savaime neįrodo atsakovių turtinės padėties.

10.2.                      Atsakovių elgesys, sudarant ieškovei akivaizdžiai nenaudingus ir ekonomiškai nuostolingus sandorius, patvirtina jų nesąžiningumą ir suponuoja pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

11.       Atsiliepimais į ieškovės atskirąjį skundą atsakovės UAB „Drūtnamis“ ir UAB „Sotėja“ prašo jį atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. UAB „Sotėja“ taip pat prašo priteisti iš ieškovės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

12.       Atsiliepimuose nurodomi šie atsikirtimai:

12.1.                      Atsakovių pateiktos pelno nuostolių ataskaitos yra tinkami įrodymai įmonių turtinei būklei pagrįsti, kadangi finansinės ataskaitos yra pagrindinis finansinis dokumentas, atspindintis įmonės turto būklę konkrečiai datai. Ieškovė tik kelia abejones dėl atsakovių pateiktų duomenų teisingumo, tačiau konkrečių faktų, kurie pagrįstų ieškovės teiginius dėl prastos atsakovių turtinės padėties ar pateiktų duomenų ydingumo, nepateikia.

12.2.                       Ieškovės nurodomos aplinkybės dėl atsakovių nesąžiningumo sudaro bylos nagrinėjimo dalyką ir nėra pakankamos atsakovių nesąžiningumui laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prasme konstatuoti.

12.3.                      Atsakovės UAB „Sotėja“ teigimu, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones būtų pažeistas proporcingumo principas, nes atsakovė netektų galimybės dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, informacija apie atsakovei taikomą areštą neigiamai paveiktų įmonės reputaciją santykiuose su finansinėmis institucijomis.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovėms UAB „Drūtnamis“ ir UAB „Sotėja“ panaikintos taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumo ir teisėtumo. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniais ir teisiniais pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

14.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje             Nr. e2-181-330/2019 ir joje nurodytą praktiką).

15.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas 2018 m. spalio 25 d. nutartimi nustatė, jog egzistuoja sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovės nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu grėsmės teismo sprendimo įvykdymui vertinimu ir pateikė jų turtinę padėtį pagrindžiančius įrodymus. Skundžiama nutartimi teismas pripažino, kad atsakovių turtinė padėtis yra gera ir sprendė, kad tai eliminuoja grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, dėl ko panaikino atsakovėms taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

16.       Kaip matyti iš aptartos bylos faktinės situacijos, ginčo dėl to, kad ieškovė įrodė ieškinio prima facie pagrįstumą byloje nėra. Ginčas kilo dėl antrosios sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, egzistavimo, t. y. ar ieškovė įrodė grėsmę teismo sprendimo įvykdymui.

17.       Vertinant šios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui egzistavimą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, jog byloje, kurioje yra pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ne tik ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, bet ir jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuomet, kai, be kita ko, esama duomenų ir apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017; 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1034-464/2017). Tačiau sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą vertinamas ne atsakovo nesąžiningumas sutartiniuose santykiuose, dėl kurių vykdymo ar netinkamo byloje yra kilęs ginčas, o galimas nesąžiningumas kaip siekis pakeisti savo turtinę padėtį (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti) ir taip apsunkinti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ateityje.

18.       CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Kiekvienu atveju jas vertinant bei nusprendžiant dėl jų pakankamumo išvadai, jog yra grėsmė ieškovo interesams, turi būti atsižvelgiama į nutarties 17 punkte paminėtų aplinkybių visumą, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms.

19.       Atsižvelgiant į tai, teismas, spręsdamas dėl galimos grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimo, ir, inter alia (be kita ko), vertindamas, ar ieškovo reiškiami turtinio pobūdžio reikalavimai atsakovo atžvilgiu laikytini dideliais, nėra įpareigotas atlikti itin detalią atsakovo finansinės būklės analizę, kadangi toks vertinimas atliekamas tik grėsmės būsimo teismo sprendimo vykdymo kontekste.  Ieškovės atskirajame skunde pateikiamas atsakovių finansinės atskaitomybės duomenų vertinimo standartas šioje proceso stadijoje iš esmės yra neįmanomas. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 5 straipsnio 1 dalį finansinės ataskaitos turi būti sudaromos taip, kad tikrai ir teisingai parodytų įmonės turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimus, pajamas, sąnaudas ir pinigų srautus, jeigu įmonė sudaro pinigų srautų ataskaitą. Už apskaitos organizavimą pagal įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Teismas, sprendžiantis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą byloje, savo iniciatyva negali atlikti pirminių apskaitos duomenų patikros, taip pat neturi teisės ir savo iniciatyva rinkti kitų įrodymų (CPK 12 straipsnis).

20.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar byloje egzistuoja poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atsakovių pateiktus duomenis apie jų turtinę padėtį teismas turėjo vertinti tuo aspektu, kiek tai susiję su įrodinėjama grėsme būsimo teismo sprendimo įvykdymui, t. y. ar iš pateiktų duomenų galima spręsti apie atsakovių turto sudėties ir jo vertės pokyčius, kurie leistų spręsti, jog šiuo atveju egzistuoja nesąžiningi atsakovių veiksmai, kuriais siekiama turtą iššvaistyti, paslėpti ar perleisti ir taip apsunkinti būsimo, galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą.

21.       Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas, nukrypęs nuo aktualios Lietuvos apeliacinio teismo praktikos, iš esmės akcentavo tik ieškinio sumos ir atsakovių turtinės padėties, kaip grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, aspektą, pagrįstai sprendė, kad ieškovei be didelės ieškinio sumos kriterijaus, nenurodžius kitų argumentų, kurie pagrįstų grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, nėra pagrindo atsakovėms taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

22.       Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad prašymą pateikęs asmuo privalo pateikti konkrečius duomenis bei argumentus apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus / atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma), juolab kad sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016). Todėl prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teikianti šalis kartu turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad priešinga šalis iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu ėmėsi veiksmų turto masei sumažinti, jam nuslėpti ar pan.

23.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė nepateikė tokias aplinkybes galinčių pagrįsti duomenų ar įrodymų. Šiuo aspektu pažymėtina tai, kad apeliantė, kuria ir tenka pareiga rinkti ir teikti įrodymus, pagrindžiančius jos poziciją bei dėstomus argumentus, jokių faktinių duomenų apie atsakovių ketinimus jų valdomą nuosavybės teise turtą perleisti, paslėpti ar apsunkinti kitomis prievolėmis iki teismas išspręs šalių ginčą, nepateikė. Taip pat nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima daryti bent labiau tikėtiną išvadą, jog atsakovės tiek iki bylos iškėlimo, tiek jos nagrinėjimo metu būtų ėmęsis aktyvių veiksmų savo turtui nuslėpti / perleisti.

24.       Nepagrįstais apeliacinės instancijos teismas laiko atskirojo skundo argumentus, kad atsakovų nesąžiningumą patvirtina byloje ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybės. Akivaizdu, kad nurodyti faktai, kuriais apeliantė įrodinėja grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Tokios aplinkybės bus tiriamos ir vertinamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu, o šioje proceso stadijoje aptarti skundo teiginiai negali būti pripažinti ginčo šalies (atsakovų) nesąžiningumą įrodančiais faktais, lemiančiais laikinųjų apsaugos priemonių taikymą.

25.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į pačios ieškovės pozicijos nenuoseklumą. Iš vienos pusės apeliantė įrodinėja, jog taikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra neproporcingos ar pernelyg varžančios atsakovių interesus, nes jų apimtis yra apie 20 kartų mažesnė, nei atsakovių balanse apskaityto turto vertė, iš kitos pusės, vėliau teigia, jog vis dėl to yra poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismo nuomone, tokioje situacijoje, kai tarp atsakovių turimo turto ir keliamų reikalavimų yra ryški disproporcija, negalima spręsti, jog egzistuoja grėsmė būsimo galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

26.       Pirmosios instancijos teismo įvertinti ir atskirajame skunde ieškovės išsakyti argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovės elgiasi nesąžiningai, siekdamos išvengti galbūt joms nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo (slėpti ar perleisti jam priklausantį turtą ar atliki kitus nesąžiningus veiksmus). Todėl pripažintina, jog ši laikinųjų apsaugos priemonių taikymo privalomoji sąlyga – grėsmė teismo sprendimo įvykdymui – nėra nustatyta (CPK 144 str. 1 d.). Apibendrindamas nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas atsakovių prašymus ir panaikindamas joms byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones iš esmės byloje kilusį klausimą išsprendė teisingai.

27.       Atsakovė UAB „Sotėja“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašė priteisti jos naudai iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas (atstovavimo išlaidas). Lietuvos apeliacinis teismas šio prašymo netenkina. Kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, negalima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidų nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                    Egidija Tamošiūnienė