Civilinė byla Nr. e2A-170-854/2026

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00453-2024-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.7; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.18; 3.3.1.19.1

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Astos Radzevičienės ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. sausio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „S&D LT“ ieškinį atsakovui A. J. dėl darbo sutarties pakeitimų pripažinimo negaliojančiais ir žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovės (toliau – BUAB) „S&D LT“, atstovaujama nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Bankrovinga“, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė: pripažinti, kad 2016 m. lapkričio 7 d. Darbo sutartyje Nr. 08, sudarytoje tarp ieškovės ir atsakovo A. J., neteisėtai atliktas įrašas (įrašo data nenurodyta) dėl atsakovo darbo užmokesčio padidinimo nuo 2018 m. spalio 1 d., nustatant darbo užmokestį – 4 055 Eur per mėnesį (neatskaičius mokesčių); pripažinti, kad 2016 m. lapkričio 7 d. Darbo sutartyje Nr. 08, sudarytoje tarp ieškovės ir atsakovo, neteisėtai buvo atliktas įrašas (įrašo data nenurodyta) dėl atsakovo darbo užmokesčio padidinimo nuo 2019 m. sausio 1 d., nustatant darbo užmokestį – 5 230 Eur per mėnesį (neatskaičius mokesčių); pripažinti negaliojančiu 2020 m. liepos 31 d. UAB „S&D LT“ generalinio direktoriaus įsakymą Nr. P-20/08; pripažinti negaliojančiu 2021 m. gruodžio 1 d. UAB „S&D LT“ generalinio direktoriaus įsakymą Nr. V-21-03; priteisti iš atsakovo 192 170,27 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Atsakovas nuo 2016 m. lapkričio 8 d. iki 2023 m. rugsėjo 12 d. buvo ieškovės vadovas. 2016 m. lapkričio 7 d. ieškovė ir atsakovas sudarė darbo sutartį Nr. 08, kuria atsakovui nustatytas 3 380 Eur mėnesinis darbo užmokestis (neatskaičius mokesčių). Nesilaikant Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme (toliau – ir ABĮ) nustatytos vadovo atlyginimo nustatymo tvarkos, kuri įtvirtinta ir ieškovės įstatuose, atsakovo darbo sutartyje buvo atlikti įrašai dėl atsakovo darbo užmokesčio padidinimo: nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 4 055 Eur; o nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 5 230 Eur, kurie, ieškovės nuomone, yra neteisėti, kadangi šie pakeitimai atlikti nesant akcininkų sprendimų. 2020 m. liepos 31 d. atsakovas priėmė įsakymą Nr. P-20/08, kuriuo sau nustatė 12 175 Eur darbo užmokestį nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. Atsakovo 2021 m. gruodžio 1 d. priimtu įsakymu Nr. V-21-03 jam nustatytas 8 696 Eur darbo užmokestis. Ieškovės teigimu, abu atsakovo priimti įsakymai yra neteisėti, nes atsakovas viršijo savo įgaliojimus. Ieškovė nuo 2019 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, nes jos įsipareigojimai žymiai viršijo turto vertę. Nėra duomenų, kad keitėsi atsakovo pareigų pobūdis, darbų apimtis ar bendrovės finansinė padėtis taip, jog būtų pagrindas reikšmingai padidinti darbo užmokestį. Tokie darbo sutarties pakeitimai, atlikti esant ieškovės nemokumui ir nesant objektyvių priežasčių, pripažintini negaliojančiais Lietuvos Respublikos civilinis kodekso (toliau – CK) 1.82, 1.91 ir 1.81 straipsnių pagrindais.

3.       Pažymėjo, kad nemokumo administratorei perduotas 2020 m. liepos 31 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas, kuriuo tariamai nuspręsta nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. atsakovui nustatyti 12 175 Eur darbo užmokestį. Minėtas susirinkimas nebuvo teisėtai sušauktas, nes akcininkams nepranešta ABĮ nustatyta tvarka. Nėra įrodymų apie pranešimų išsiuntimą; pranešimo data ta pati kaip ir tariamo susirinkimo; akcininkas L. N. (L. N.), turintis bendrovės 50 procentų akcijų, raštu patvirtino, kad susirinkime nedalyvavo ir nebuvo kviestas, todėl nebuvo kvorumo.

4.       Kauno apygardos teismo 2025 m. vasario 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-548-945/2025 konstatuota, kad atsakovas pats negalėjo paaiškinti šio susirinkimo organizavimo aplinkybių ir sprendimų pagrįstumo. 2020 m. liepos 31 d. ieškovės visuotinis akcininkų susirinkimas teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo sušauktas, neįvyko, susirinkimo metu sprendimai, įskaitant dėl darbo užmokesčio atsakovui padidinimo, negalėjo būti priimti ir faktiškai nebuvo priimti. Todėl 2020 m. liepos 31 d. protokolas laikytinas suklastotu, niekiniu ir turi būti pripažintas negaliojančiu CK 2.82 straipsnio 4 dalies pagrindu.

5.       Nurodė, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo atsakovui reiškiamas kaip buvusiam bendrovės vadovui, pažeidusiam fiduciarines pareigas. Atsakovas veikė nesąžiningai ir nelojaliai, savavališkai padidindamas sau atlyginimą, esant bendrovės nemokumui, taip iškeldamas savo interesus aukščiau bendrovės interesų. Ieškovės prašoma priteisti žala skaičiuojama nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d., kai atsakovo darbo užmokestis neteisėtai buvo padidintas iki 12 175 Eur (neatskaičius mokesčių). Skaičiuodama žalą, ieškovė atsižvelgė į aplinkybę, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. neteisėtai iki 12 175,00 Eur padidintas darbo užmokestis, vėliau, nuo 2022 m. sausio 1 d., buvo sumažintas iki 8 696 Eur (neatskaičius mokesčių). Ieškovė laikėsi pozicijos, kad, pripažinus, jog darbo užmokestis atsakovui buvo padidintas neteisėtai, jam turėjo būti išmokėtas darbo sutartyje nustatytas pradinis darbo užmokestis, t. y. 3 380 Eur per mėnesį (neatskaičius mokesčių). Bendra ieškovės dėl neteisėto atsakovo darbo užmokesčio padidinimo patirta žala sudaro 192 170,27 Eur. Atsakovo argumentai dėl 82 000 Eur ir 10 667,65 Eur sumų jam neišmokėjimo nėra pagrįsti įrodymais ir neturi įtakos šioje byloje skaičiuojamam žalos laikotarpiui. Į žalos sumą pagrįstai įtraukti ir nuo neteisėtai padidinto darbo užmokesčio apskaičiuoti mokesčiai, kaip tiesioginiai ieškovės nuostoliai. Tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Kauno apygardos teismas 2026 m. sausio 16 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies.

7.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, įskaitant bendrovės finansinius dokumentus, nustatė, kad nuo 2019 m. gegužės 20 d. pradėti priverstiniai išieškojimai iš ieškovės. 2019 m. gruodžio 31 d. bendrovės įsipareigojimai (596 656 Eur) viršijo turtą (430 572 Eur), be to, 2019 metais patirtas 39 167 Eur nuostolis, todėl konstatavo, kad nuo 2019 m. gruodžio 31 d. bendrovė buvo nemoki. Vėlesniais laikotarpiais (2020–2023 metais) bendrovė nuolat patyrė nuostolius, o jos įsipareigojimai viršijo turto vertę, todėl faktinė nemokumo situacija tęsėsi iki bankroto bylos iškėlimo. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas žinojo arba turėjo žinoti apie bendrovės nemokumą ir negalėjo to nepaisyti, ypač 2020 metais, kai bendrovei veikiant nuostolingai, pasididino darbo užmokestį.

8.       Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo darbo sutartyje atliktų įrašų, kuriais atsakovo darbo užmokestis padidintas iki 4 055 Eur per mėnesį (neatskaičius mokesčių), vėliau iki 5 230 Eur per mėnesį (neatskaičius mokesčių), pažymėjo, kad pagal ABĮ, bendrovės vadovo atlyginimą nustato valdyba, stebėtojų taryba arba, jei šie organai nesudaromi, – visuotinis akcininkų susirinkimas. Kadangi ieškovės įstatai šios tvarkos nekeičia, atsakovo atlyginimas galėjo būti didinamas tik visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu. Atsakovui nepateikus įrodymų, patvirtinančių, kad akcininkų susirinkimas buvo priėmęs sprendimus dėl jo atlyginimo padidinimo, be to iš liudytojo L. N. (bendrovės akcininko, turinčio 50 procentų akcijų) parodymų nustatęs, kad jis niekada nedalyvavo akcininkų susirinkimuose ir sprendimai dėl vadovo atlyginimo nebuvo priimami, teismas padarė išvadą, kad atsakovo atlyginimo padidinimai buvo atlikti nesilaikant teisės aktų reikalavimų, todėl darbo sutarties įrašus pripažino neteisėtais ir negaliojančiais.

9.       Teismas nustatė, kad 2020 m. liepos 31 d. visuotinis akcininkų susirinkimas nebuvo tinkamai sušauktas (L. N. nepasirašė pranešimo, nebuvo informuotas, susirinkime nedalyvavo ir nebalsavo), nebuvo akcininkų kvorumo ir sprendimai negalėjo būti priimti. Pažymėjo, kad teismo posėdyje atsakovas pripažino, kad 2020 m. liepos 31 d. akcininkų susirinkimas faktiškai neįvyko. Teismas, konstatavęs, kad akcininkų sprendimas dėl darbo užmokesčio atsakovui padidinimo iki 12 175 Eur nebuvo priimtas, nusprendė, kad 2020 m. liepos 31 d. bendrovės generalinio direktoriaus įsakymas Nr. P-20/08, kurio pagrindu nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. atsakovui nustatytas 12 175 Eur darbo užmokestis per mėnesį (neatskaičius mokesčių), laikytinas neturinčiu teisinio pagrindo. Teismas nustatė, kad 2021 m. gruodžio 1 d. atsakovas kitu įsakymu Nr. V-21-03 nuo 2022 m. sausio 1 d. sau nustatė 8 696 Eur darbo užmokestį, tačiau nepateikė įrodymų, kad toks sprendimas buvo patvirtintas visuotinio akcininkų susirinkimo. Todėl teismas padarė išvadą, kad šis įsakymas taip pat buvo priimtas pažeidžiant ABĮ. Be to, minėtų įsakymų priėmimo metu bendrovė jau buvo nemoki, tai atsakovui turėjo būti žinoma, todėl teismas įsakymų dalis, kuriomis nustatytas atsakovo darbo užmokestis, pripažino negaliojančiomis, kaip prieštaraujančias imperatyvioms įstatymo normoms, taip pat pažeidžiančias protingumo ir sąžiningumo principus.

10.       Teismas pabrėžė, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovei esant nemokiai buvo pagrindas jam didinti darbo užmokestį. Byloje liudytoja apklaustos bendrovės akcininkės A. J. parodymų, susijusių su atsakovo darbo apimtimis, teismas nelaikė objektyviais, kadangi, liudytojai esant atsakovo sutuoktine, yra akivaizdus jos suinteresuotumas bylos baigtimi atsakovo naudai. Teismas konstatavo, kad objektyvių duomenų, jog atsakovo darbo apimtys buvo išaugusios ir (ar) iš esmės pasikeitė kitos darbo sąlygos (buvo atliekamos sudėtingesnės darbo funkcijos ar pan.), į bylą nebuvo pateikta. Bendrovės finansinė padėtis nebuvo tokia gera ir veikla tiek pelninga, kad būtų galimas toks žymus atlyginimo vadovui padidinimas. Nurodytų argumentų pagrindu teismas darė išvadą, kad darbo užmokesčio padidinimas bendrovės vadovui neatitiko ieškovės interesų.

11.       Teismas konstatavo, kad darbo sutarčių pakeitimai, kuriais, esant itin sudėtingai bendrovės finansinei padėčiai, jai esant faktiškai nemokiai nuo 2019 m. gruodžio 31 d., atsakovo darbo užmokestis žymiai padidintas, nesant tam objektyvių priežasčių, sudaro savarankišką pagrindą pripažinti generalinio direktoriaus įsakymus negaliojančiais CK 1.82 straipsnio, CK 1.91 straipsnio 1 dalies ir 1.81 straipsnio pagrindais. Atsižvelgęs į tai, teismas iš dalies tenkino ieškinio reikalavimus ir pripažino negaliojančiomis: 2020 m. liepos 31 d. įsakymo dalį, kuria atsakovui nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. nustatytas 12 175 Eur darbo užmokestis; 2021 m. gruodžio 1 d. įsakymo dalį, kuria nuo 2022 m. sausio 1 d. nustatytas 8 696 Eur darbo užmokestis.

12.       Teismas konstatavo, kad atsakovas, bendrovei esant nemokiai ir nesant ekonominio pagrindo, reikšmingai pasididindamas darbo užmokestį, pažeidė CK 2.87 straipsnyje nustatytą lojalumo pareigą, taip pat pareigą veikti rūpestingai ir atidžiai. Toks atlyginimo didinimas neatitiko įmonės finansinių galimybių, prieštaravo jos veiklos tikslams, protingumo ir sąžiningumo principams. Atsakovas siekė asmeninės naudos bendrovės turto sąskaita, todėl veikė priešingai bendrovės interesams.

13.       Ieškovė žalą apskaičiavo, palygindama faktiškai dėl padidinto atlyginimo patirtas išlaidas su tomis išlaidomis, kurios būtų buvusios mokant 3 380 Eur dydžio darbo užmokestį. Pagal ieškovės skaičiavimus, neteisėtai padidinto atlyginimo išlaidos sudarė 302 244,70 Eur, o išlaidos mokant ankstesnį atlyginimą būtų sudariusios 110 074,43 Eur. Skirtumas – 192 170,27 Eur – buvo nurodytas kaip žala.

14.       Atsakovas teigė, kad faktiškai tokio dydžio atlyginimo negavo, tačiau teismas šiuos argumentus atmetė, konstatavęs, jog byloje esantys darbo užmokesčio žiniaraščiai, apskaitos pažymos, gyventojų pajamų mokesčių deklaracijos ir kiti dokumentai patvirtino, kad padidintas darbo užmokestis buvo atsakovui apskaičiuotas ir didžiąja dalimi išmokėtas. Be to, nustatyta, kad atlyginimas atsakovui buvo mokamas ne tik banko pavedimais iš bendrovės sąskaitos, bet ir kitais būdais – per avanso apyskaitas bei trečiųjų asmenų mokėjimus.

15.       Teismas pažymėjo, kad atsakovo pozicija dėl neišmokėto darbo užmokesčio buvo nenuosekli. Jis teigė, kad jam liko neišmokėta 82 000 Eur, tačiau šios sumos nepagrindė objektyviais įrodymais, nereiškė tokio finansinio reikalavimo bendrovės bankroto byloje ir nepateikė priešieškinio. Todėl pagrindo šia suma mažinti žalą nėra. Kita vertus, teismas sutiko, kad žala turi būti sumažinta 3 000 Eur suma, kuri nebuvo išmokėta už 2023 m. kovo mėnesį, ir 2 201,84 Eur suma, patenkančia į žalos skaičiavimo laikotarpį. Todėl teismas padarė išvadą, kad galutinis įrodytas žalos dydis sudaro 186 968,43 Eur.

16.       Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad į žalą neturi būti įtraukiami mokesčiai Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV). Teismo vertinimu, kadangi padidintas atlyginimas buvo apskaičiuotas ir išmokėtas, bendrovei atsirado atitinkamos mokestinės prievolės, todėl jos pagrįstai įtrauktos į žalos dydį.

17.       Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad nustatytos visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė. Žala kilo tiesiogiai dėl atsakovo neteisėto sprendimo pasididinti darbo užmokestį, o atsakovas savo, kaip bendrovės vadovo, kaltės prezumpcijos nepaneigė.

18.       Teismas tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir iš dalies tenkino ieškovės prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad neturtiniai ieškinio reikalavimai patenkinti visiškai, o turtinis reikalavimas – 97 procentais, todėl bendrai patenkinta 98,5 procentų ieškinio reikalavimų. Atsižvelgdamas į tai, ieškovei iš atsakovo priteisė 10 488,28 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas, atsižvelgęs į patenkintų reikalavimų dalį, iš atsakovo valstybei priteisė 2 834 Eur žyminį mokestį, 46,87 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas ir 173,17 Eur vertimo išlaidas.

                                III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

19.       Apeliaciniame skunde atsakovas A. J. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2026 m. sausio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

19.1.                      Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą ir neatsižvelgė į įrodymų pakankamumo taisyklę, be kita ko, netinkamai vertindamas atsakovo pateiktus įrodymus ir jų reikšmę, svarbesnį vaidmenį suteikė ieškovės pateiktiems įrodymams.

19.1.1.                      Įrodinėjimo našta šioje byloje nepagrįstai buvo perkelta atsakovui, nors jis objektyviai negalėjo pateikti reikšmingų dokumentų. 2023 m. rugpjūčio 31 d. ieškovei iškėlus bankroto bylą, visi bendrovės dokumentai, įskaitant susijusius su atsakovo darbo užmokesčiu, buvo perduoti nemokumo administratorei, todėl juos galėjo pateikti tik ieškovė. Pažymėjo, kad dokumentai nebuvo perduoti detaliai juos inventorizuojant ar protokoluojant, todėl, atsakovo vertinimu, ieškovė galėjo nepateikti jai nepalankių dokumentų net ir esant prašymams juos išreikalauti.

19.1.2.                      Pareiga mokėti darbo užmokestį tenka ieškovei, o apeliantas turėjo tik teisę jį gauti, todėl aplinkybes dėl faktiškai išmokėto darbo užmokesčio turėjo įrodinėti būtent ieškovė. Nepaisant to, atsakovas teigia veikęs sąžiningai ir pats pateikė turimus įrodymus apie realiai gautą darbo užmokestį – banko sąskaitos išrašus, atrinktus pagal mokėtoją (ieškovę) ir mokėjimo paskirtį.

19.1.3.                      Teismas neatsižvelgė į bylos aplinkybes ir nepagrįstai rėmėsi teiginiu, kad darbo užmokestis atsakovui buvo mokamas ne tik banko pavedimais, bet ir kitais būdais. Byloje nebuvo nurodytas nė vienas konkretus alternatyvus mokėjimo būdas, todėl tokie teiginiai laikytini nepagrįstais. Dėl to, apelianto vertinimu, nepagrįsta ir teismo išvada, kad atsakovui per ginčo laikotarpį buvo išmokėta 302 224,70 Eur, kaip nurodo ieškovė. Atsakovo banko sąskaitos išrašai rodo, kad faktiškai jam buvo pervesta tik 86 782,51 Eur.

19.1.4.                      Apeliantas teigia, kad pateikė visus turimus dokumentus, patvirtinančius faktiškai gautą darbo užmokestį, tuo tarpu ieškovė rėmėsi tik buhalterinėmis lentelėmis, kurios laikytinos antriniais dokumentais. Nesant šiuos duomenis pagrindžiančių pirminių dokumentų, tokios lentelės negali būti laikomos pakankamais ir objektyviais įrodymais. Todėl, apelianto vertinimu, nepagrįsta, kad teismas būtent ieškovės pateiktiems antriniams dokumentams suteikė didesnę įrodomąją reikšmę nei atsakovo pateiktiems banko išrašams. Pabrėžė, kad ieškovė nepateikė ir negali pateikti dokumentų, patvirtinančių 302 224,70 Eur išmokėjimą, nes tokia suma atsakovui faktiškai nebuvo išmokėta.

19.2.                      Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas liudytojų parodymams taikė dvigubus standartus: vienus parodymus vertino kaip pagrįstus, o kitais liudytojų parodymais nesivadovavo. Be to, teismas liudytojų parodymus vertino kaip parodymus duotus specialistų ir (arba) ekspertų.

19.2.1.                      Teismų praktikoje pažymėtina, kad vien aplinkybė, jog liudytojas gali būti suinteresuotas bylos baigtimi, nesudaro pagrindo atsisakyti jį apklausti ar jo parodymų nelaikyti įrodymais – jie turi būti vertinami pagal bendruosius įrodymų vertinimo kriterijus. Apelianto teigimu, šioje byloje teismas šios praktikos nesilaikė, nes liudytojų parodymus vertino nevienodai, taikė skirtingus standartus ir taip nepagrįstai sumenkino dalies liudytojų parodymų įrodomąją reikšmę.

19.2.2.                      Apeliantas pažymi, kad teismas liudytojų parodymus vertino nenuosekliai. Nors liudytojos O. K. parodymais nesivadovauta, motyvuojant jos galimu suinteresuotumu bylos baigtimi, teismas rėmėsi kitų jos vadovaujamos įmonės darbuotojų – M. S. ir L. S. – parodymais. Apelianto vertinimu, toks skirtingas tų pačių aplinkybių ir susijusių liudytojų vertinimas yra nepagrįstas ir rodo dvigubų standartų taikymą. Teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo L. N. parodymais, neįvertinęs jo galimo suinteresuotumo bylos baigtimi. Didžiausio ieškovės kreditoriaus Transport Handel Przetworstwo Drewna vadovas yra liudytojo L. N. tėvas, todėl, apelianto vertinimu, egzistuoja suinteresuotumas, galėjęs turėti įtakos šio liudytojo parodymams.

19.2.3.                      Atkreipia dėmesį į prieštaravimus liudytojo L. N. parodymuose. Viena vertus, byloje pateiktame jo atstovo pranešime nurodoma, kad nuo 2012 metų jis nebuvo informuotas apie akcininkų susirinkimus ir juose nedalyvavo. Kita vertus, pati ieškovė pateikė 2016 m. lapkričio 7 d. akcininkų susirinkimo sprendimą, kurį yra pasirašęs ir L. N., o tai rodo jo dalyvavimą, priimant sprendimus. Apelianto vertinimu, tai patvirtina, kad liudytojas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją raštu ir teismo posėdyje. Nepaisydamas to, teismas jo parodymus laikė nuosekliais ir patikimais.

19.2.4.                      Teismas liudytojų parodymus nepagrįstai vertino kaip itin patikimus, prilygindamas juos specialistų ar ekspertų išvadoms. Teismas rėmėsi tuo, kad visos apklaustos buhalteriją tvarkiusios liudytojos patvirtino, jog gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) deklaracijose nurodomos faktiškai išmokėtos sumos. Apelianto teigimu, toks vertinimas yra neteisingas, nes liudytojų ir specialistų (ekspertų) parodymai turi skirtingą įrodomąją reikšmę. Vien tik žodiniai buhalterinę apskaitą tvarkiusių asmenų paaiškinimai, nepagrįsti pirminiais dokumentais, negali būti laikomi pakankamais įrodymais apie faktiškai išmokėtas sumas ir neturėtų būti vertinami kaip neginčijami ar prilyginami ekspertinėms išvadoms.

19.3.                      Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovo darbo sutartyje atlikti pakeitimai yra teisėti ir pagrįsti. Fakto, kad tokie pakeitimai buvo padaryti pažeidžiant teisės aktų nuostatas, ieškovė nepagrindė.

19.3.1.                      Ieškovė nepateikė duomenų, kurie leistų spręsti, kad darbo sutarties pakeitimai buvo priimti pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką. Priešingai: ieškovė pateikė bendrovės dokumentų perdavimo–priėmimo aktą, kuriame nurodyta, kad perduoti ir akcininkų susirinkimų protokolai bei sprendimai. Tarp jų buvo ir du protokolai, kuriais atsakovui padidintas darbo užmokestis ir kurių pagrindu atlikti darbo sutarties pakeitimai. Be to, abu ieškovės akcininkai, apklausti byloje, iš dalies patvirtino, kad akcininkų klausimai buvo sprendžiami tiek susitikimų metu, tiek telefonu, tai, apelianto vertinimu, patvirtina, jog atitinkami sprendimai faktiškai buvo priimti.

19.3.2.                      Bankroto byla ieškovei iškelta 2023 m. rugpjūčio mėn., dokumentai perduoti iki 2023 m. gruodžio mėn., o civilinė byla nagrinėta nuo 2024 m. rugsėjo mėn. Nepaisant to, ieškovė ilgą laiką nekėlė klausimo dėl atsakovo darbo sutarties pakeitimų, nors apie juos turėjo žinoti. Šis klausimas iškeltas tik bylos nagrinėjimo pabaigoje, pateikus patikslintą ieškinį, o tai, apelianto vertinimu, rodo, jog ieškovė anksčiau nelaikė šių pakeitimų neteisėtais ar nepagrįstais.

19.3.3.                      Apeliantės teigimu, jei darbo užmokestis jam būtų padidintas neteisėtai, ieškovė tarp perduotų dokumentų būtų radusi atsakovo įsakymus ar akcininkų susirinkimo protokolus tik su vieno akcininko parašu, tačiau tokių dokumentų ieškovė nepateikė, nors kitus protokolus rado ir pateikė. Tai patvirtina, kad atlyginimo pakeitimai buvo atlikti laikantis teisės aktų reikalavimų, o ieškovė, valdydama visus dokumentus, galėjo nepateikti jai nepalankių įrodymų.

19.3.4.                      Pažymėtina, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog iki ginčo laikotarpio bendrovės finansinė padėtis buvo gera ir veikla pelninga. Apelianto teigimu, tai patvirtina, kad atsakovui nustatyti darbo užmokesčio padidinimai, įtvirtinti ir darbo sutartyje, buvo pagrįsti bei teisėti.

19.3.5.                      Apeliantas taip pat pabrėžia, kad, nors atsakovas pasirašė ginčijamus įsakymus, faktiškai darbo užmokestis jam nebuvo mokamas pagal juose nustatytus dydžius. Tai patvirtina banko sąskaitos išrašai ir jo atlikti skaičiavimai. Dėl to, apelianto vertinimu, ieškovės nurodoma žala yra tik teorinė ir realiai nebuvo padaryta, tačiau teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė.

19.4.                      Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos žalos atlyginimo bylose ir nepagrįstai vertino bei priteisė ieškovei žalą, nors reali žala jai nebuvo padaryta.

19.4.1.                      Ieškovė privalėjo įrodyti realiai patirtą žalą, o ne remtis vien teoriniais skaičiavimais. Šios pareigos ieškovė neįvykdė. O atsakovas pateikė duomenis, rodančius, kad darbo užmokestis jam faktiškai buvo mokamas ne pagal ginčijamus įsakymus, todėl reali žala įmonei nebuvo padaryta. Pažymi, kad iš sprendimo nėra aišku, kodėl teismas rėmėsi vien teoriniais skaičiavimais ir nepagrįstai nurodė, jog atsakovas jų neginčijo. Anot apelianto, jei atsakovas jų nebūtų ginčijęs, jis būtų sutikęs su ieškinio dydžiu, tačiau taip nebuvo.

19.4.2.                      Teismas sprendimą grindė tik antriniais buhalteriniais dokumentais, nors nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių jų teisingumą, t. y. nebuvo pateikta juos pagrindžiančių pirminių dokumentų. Tokie dokumentai ir negalėjo būti pateikti, nes jų nėra, kadangi nurodyto dydžio sumos atsakovui faktiškai nebuvo išmokėtos. Atsakovas nurodo, kad pateikė teismui išsamią lentelę su apskaičiuotu darbo užmokesčiu, kurį ieškovė turėjo mokėti pagal teisėtus darbo sutarties pakeitimus, tačiau nemokėjo. Skaičiavimai apima visą laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio mėn., nes atsakovas pateikė duomenis apie visą faktiškai gautą darbo užmokestį nuo darbo pradžios. Lentelėje pateikti duomenys apskaičiuoti, įvertinus darbo sutarties pakeitimus bei įtraukiant tėvystės ir vaiko priežiūros išmokas. Nepaisant to, teismas vis tiek rėmėsi tik ieškovės teorinėmis lentelėmis. Anot apelianto, nepagrįsta teismo išvada, kad pakanka antrinių buhalterinių dokumentų, nors nėra juos pagrindžiančių pirminių dokumentų, todėl tokios išvados negali būti laikomos pagrįstomis. Sulyginus abiejų lentelių duomenis, matyti, kad atsakovui nebuvo pilnai išmokėtas darbo užmokestis pagal darbo sutartį ir jos pakeitimus. Skirtumas tarp mokėtino (200 666,36 Eur) ir faktiškai išmokėto (182 626,68 Eur) darbo užmokesčio sudaro 18 039,68 Eur.

19.4.3.                      Nurodo, kad pagal ieškovės teorinius skaičiavimus atsakovui nuo 2020 m. rugpjūčio mėn. iki 2023 m. kovo mėn. turėjo būti išmokėta 180 205,04 Eur. Tačiau atsakovo pateikti banko sąskaitos išrašai rodo, kad per šį laikotarpį jam faktiškai pervesta tik 86 782,51 Eur, todėl, apelianto vertinimu, tai paneigia ieškovės skaičiavimus ir jos poziciją.

19.4.4.                      Apeliantas nurodo, kad nuo 2016 m. lapkričio mėn. iki 2023 m. kovo mėn. jam faktiškai išmokėta 182 626,68 Eur darbo užmokesčio, t. y. tik 1,34 proc. daugiau nei ieškovės nurodoma 180 205,04 Eur suma už trumpesnį laikotarpį. Apelianto vertinimu, tai rodo, kad ieškovės reikalavimai nėra realūs ir pagrįsti. Taip pat pažymi, kad ieškovė neskaičiavo faktiškai išmokėto darbo užmokesčio, o rėmėsi tik teoriniais skaičiavimais, kurie negali pagrįsti realios žalos. O atsakovas pateikė banko sąskaitos išrašus ir duomenis apie gautas lėšas, įskaitant mokėjimus iš trečiųjų asmenų, patvirtinančius, kad darbo užmokestis buvo mokamas ne pagal ginčijamus įsakymus. Apelianto vertinimu, šie duomenys paneigia ieškovės poziciją, tačiau teismas juos netinkamai įvertino ir priteisė teorinę, o ne realią žalą.

19.4.5.                      Pabrėžia, kad net jei būtų laikoma, jog pakanka ieškovės teorinių skaičiavimų, iš tariamos žalos sumos turėtų būti atimtos 82 000 Eur ir 10 667,65 Eur sumos, kaip ieškovės įsiskolinimas atsakovui už darbo užmokestį, apskaitytas pagal jo priimtus įsakymus.

19.4.6.                      Po bankroto bylos iškėlimo visi bendrovės dokumentai buvo perduoti nemokumo administratorei, todėl atsakovas negalėjo pateikti buhalterinių duomenų, patvirtinančių, už kokį laikotarpį susidarė 82 000 Eur įsiskolinimas. Dėl to, apelianto vertinimu, pareiga įrodyti, kad šis įsiskolinimas susidarė ne ieškovės nurodomu žalos laikotarpiu, tenka būtent ieškovei.

19.4.7.                      Pabrėžia, kad teismas neįvertino ieškovės prieštaringos pozicijos. Ieškovė nurodė, jog atsakovas gali reikšti 82 000 Eur finansinį reikalavimą bankroto byloje, taip iš esmės pripažindamas tokio reikalavimo egzistavimą. Apelianto vertinimu, tai reiškia, kad tokio dydžio žalos ieškovė nėra patyrusi, nes nurodyta suma atsakovui nebuvo išmokėta. Todėl teismo argumentas, kad atsakovas, nesikreipdamas dėl šio reikalavimo patvirtinimo, pripažino skolos nebuvimą, yra nepagrįstas ir neatitinka tikrovės.

19.4.8.                      Ieškovė rėmėsi Kauno apygardos teismo civiline byla Nr. e2-548-945/2025 dėl 82 000 Eur, tačiau ši byla tik patvirtina atsakovo poziciją. Jei darbo užmokestis būtų mokėtas pagal ginčijamus įsakymus, 82 000 Eur skola atsakovui būtų susidariusi, tačiau ji jam faktiškai nebuvo išmokėta. Tai patvirtina aplinkybė, kad šios sumos išieškojimas nukreiptas ne į atsakovą, o į trečiąjį asmenį. Todėl, apelianto vertinimu, atsakovas šios sumos negavo, o ieškovė ją dubliuoja.

19.4.9.                      Be kita ko, ieškovė pati nurodė, kad atsakovas buvo pateikęs prašymą bankroto byloje patvirtinti 10 667,65 Eur finansinį reikalavimą. Tai reiškia, kad ieškovei dar 2023 metų pabaigoje buvo žinoma, jog ši suma atsakovui nebuvo išmokėta. Vien faktas, kad atsakovas vėliau atsisakė šio reikalavimo, nesudaro pagrindo įtraukti šią sumą į žalos skaičiavimą, nes atsakovas jos faktiškai negavo, todėl ieškovė negalėjo patirti atitinkamos žalos.

19.4.10.                      Net ir pripažinus ieškovės teisę reikalauti žalos atlyginimo, realus žalos dydis sudarytų tik 8 694,61 Eur. Ši suma apskaičiuojama iš 180 205,04 Eur (atlyginimas „į rankas“ pagal didesnius įsakymuose nustatytus dydžius) atėmus 96 232 Eur (atlyginimas pagal darbo sutarties pakeitimus), 82 000 Eur ir 10 667,65 Eur (atsakovui faktiškai neišmokėtas sumas). Vis dėlto, apelianto vertinimu, žala apskritai nebuvo padaryta. Be to, net ir pripažinus, kad darbo sutarties pakeitimai buvo nepagrįsti, realus žalos dydis sudarytų tik 22 722,51 Eur. Ši suma apskaičiuojama iš 180 205,04 Eur (atlyginimas „į rankas“ pagal įsakymus) atėmus 64 814,88 Eur (atlyginimas pagal 3 380 Eur dydį), 82 000 Eur ir 10 667,65 Eur (atsakovui faktiškai neišmokėtas sumas).

19.5.                      Teismas nepagrįstai į žalą įskaičiavo ir mokesčius, kuriuos ieškovė gali susigrąžinti patikslinusi deklaracijas bei pateikusi prašymą, ir taip sukūrė situaciją, kai, ieškovei neteisingai užpildžius deklaracijas ir priskaičiavus per daug mokesčių, šios sumos nepagrįstai priteisiamos iš atsakovo, o valstybė nepagrįstai praturtėja.

19.5.1.                      Didžiąją dalį priteistos žalos sudaro mokesčiai. Tačiau pagal teisės aktus mokesčiai skaičiuojami nuo faktiškai išmokėto darbo užmokesčio. Atsižvelgiant į tai, kad, apelianto teigimu, atlyginimas buvo mokamas ne pagal ginčijamus įsakymus, mokesčiai turėjo būti mokami tik nuo realiai išmokėtų sumų, todėl ieškovė negalėjo patirti žalos dėl mokesčių sumokėjimo.

19.5.2.                      Pažymi, kad pagal ieškovės logiką susidarytų prieštaringa situacija: ieškovė būtų nepagrįstai sumokėjusi didesnius mokesčius, nors tokios pareigos neturėjo; jei tokie mokesčiai būtų sumokėti, valstybė būtų nepagrįstai gavusi lėšas. Tokiu atveju, reikalaujant iš atsakovo atlyginti šias sumas, valstybės gautos lėšos būtų laikomos nepagrįstu praturtėjimu, o atsakovui kiltų nepagrįsta pareiga jas kompensuoti ieškovei.

19.5.3.                      Mokesčių prievolės kyla iš įstatymo, o ne iš civilinės atsakomybės. Todėl mokesčiai, apskaičiuoti nuo teoriškai priskaičiuoto, bet faktiškai neišmokėto darbo užmokesčio, negali būti laikomi ieškovės patirta žala, kurią turėtų atlyginti atsakovas.

19.5.4.                      Atkreipia dėmesį, kad ieškovė byloje pateikė GPM deklaracijas, įskaitant laikotarpį nuo 2023 m. balandžio mėn. iki bankroto bylos iškėlimo, nors šie duomenys iš esmės nėra susiję su nagrinėjama byla.

19.5.5.                      Nurodo, kad pačios ieškovės pateikti darbo užmokesčio žiniaraščiai rodo, jog 2023 m. sausio–rugpjūčio mėn. laikotarpiu atlyginimai nebuvo mokami iš ieškovės sąskaitos. Tai patvirtina ir atsakovo banko išrašai, o apklaustos buhalterės nepateikė kitų duomenų apie tokius mokėjimus. Todėl, apelianto vertinimu, neaišku, kokiu pagrindu buvo sudarytos atitinkamos deklaracijos ir kodėl jomis buvo remiamasi, nors jos laikomos klaidingomis tiek ieškovės, tiek teismo sprendime.

19.5.6.                      Mokesčio deklaracijos gali būti tikslinamos per 5 metų laikotarpį, todėl, atsižvelgiant į ieškovės pateiktus žiniaraščius ir kitus bylos duomenis apie faktiškai išmokėtą darbo užmokestį, jos turėjo būti patikslintos. Dėl to, apelianto vertinimu, šios deklaracijos negali būti laikomos tinkamais įrodymais byloje.

19.5.7.                      Pabrėžia, kad, patikslinusi deklaracijas ir nurodžiusi faktiškai išmokėtą darbo užmokestį, ieškovė galėtų susigrąžinti mokesčių permoką, pateikdama prašymą ir kitus reikalingus dokumentus. Todėl, apelianto vertinimu, nėra pagrindo įtraukti ieškovės apskaičiuotų mokesčių į žalos dydį, o teismas į šią aplinkybę nepagrįstai neatsižvelgė.

20.       Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo skundo netenkinti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

20.1.                      Ieškovė teigė, kad, bendrovei esant nemokiai nuo 2019 m. gruodžio 31 d. ir patiriant finansinių sunkumų, atsakovas, eidamas vadovo pareigas, neteisėtai pasididino darbo užmokestį. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus, nustatė bendrovės nemokumą nuo 2019 m. gruodžio 31 d., ir tai, kad atsakovas šią aplinkybę suvokė arba turėjo suvokti. Atsakovas šių išvadų apeliaciniame skunde neginčija, todėl jos laikytinos nustatytomis. Tai svarbu, nes atsakovas pasididino ir išsimokėjo didelį darbo užmokestį bendrovei jau esant nemokiai.

20.2.                      Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovo, kaip įmonės vadovo, darbo užmokestis galėjo būti padidintas tik bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu. Teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir pagrįstai nustatė, kad būtent atsakovui tenka procesinė pareiga įrodyti, jog buvo priimti akcininkų sprendimai dėl darbo užmokesčio padidinimo, kurių pagrindu darbo sutartyje atlikti pakeitimai nuo 2018 m. spalio 1 d. ir 2019 m. sausio 1 d.

20.3.                      Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad įrodinėjimo pareiga jam perkelta nepagrįstai, nes 2023 m. rugpjūčio 31 d. iškėlus ieškovei bankroto bylą visi dokumentai buvo perduoti nemokumo administratorei ir atsakovas negalėjo jų pateikti. Šie argumentai nepagrįsti.

20.4.                      Ginčas susijęs su laikotarpiu, kai atsakovas buvo bendrovės vadovas. Darbo sutartyje, keičiant darbo užmokestį, nenurodyti akcininkų sprendimai kaip pakeitimų pagrindas. Iškėlus bankroto bylą tokie sprendimai nemokumo administratorei neperduoti, taip pat nepateikta įrodymų, kad jie apskritai buvo priimti ar kad buvo šaukti akcininkų susirinkimai; jie nepateikti Juridinių asmenų registrui ir nebuvo išviešinti. 2025 m. balandžio 29 d. teismo posėdyje apklaustas akcininkas L. N. patvirtino, kad sprendimai dėl atsakovo darbo užmokesčio padidinimo nebuvo priimti.

20.5.                      Teismų praktikoje pripažįstama, kad neigiamų aplinkybių įrodinėjimas yra sudėtingesnis, o iš ieškovės negalima reikalauti įrodyti neįmanomų aplinkybių. Todėl ieškovei negali būti nustatyta pareiga įrodyti, kad akcininkų sprendimai dėl atsakovo darbo užmokesčio padidinimo nebuvo priimti, nes tai reikštų reikalavimą įrodyti neegzistuojančias aplinkybes. Tuo tarpu atsakovas, teigdamas, kad akcininkų sprendimas dėl jo darbo užmokesčio padidinimo buvo priimtas, privalo įrodyti tokio sprendimo egzistavimą. Veikdamas kaip apdairus ir rūpestingas vadovas, jis turėjo darbo užmokestį didinti teisės aktų nustatyta tvarka ir surinkti bei išsaugoti tai pagrindžiančius įrodymus. Be to, teismo posėdyje atsakovo atstovui buvo siūlyta prašyti išreikalauti iš ieškovės reikšmingus įrodymus arba susipažinti su nemokumo administratorei perduotais dokumentais ir juos pateikti į bylą. Tačiau atsakovas savo įrodinėjimo pareigos nevykdė – neteikė prašymų ir pats nerinko bylai reikšmingų įrodymų.

20.6.                      Pažymėtina, kad atsakovas apeliaciniame skunde tik deklaratyviai teigia apie priimtą akcininkų sprendimą dėl darbo užmokesčio padidinimo, tačiau nenurodo, kada vyko susirinkimai, nepaaiškina, kur yra jų protokolai ir kodėl jie neperduoti nemokumo administratorei. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino neteisėtais darbo sutarties įrašus dėl atsakovo darbo užmokesčio padidinimo, nes jis buvo pakeistas nesant akcininkų sprendimo.

20.7.                      Nors nemokumo administratorei buvo perduotas 2020 m. liepos 31 d. akcininkų susirinkimo protokolas, bylos įrodymai patvirtina, kad susirinkimas nebuvo teisėtai sušauktas, nebuvo kvorumo, todėl sprendimai negalėjo būti ir faktiškai nebuvo priimti. Be kita ko, nėra įrodymų, kad apie šaukiamą susirinkimą akcininkams buvo pranešta ABĮ nustatyta tvarka, nes nepateikti pašto kvitai, patvirtinantys tokių pranešimų išsiuntimą.

20.8.                      Ieškovė pažymi, kad vertinant 2020 m. liepos 31 d. akcininkų susirinkimo protokolą, reikšmingi kitoje civilinėje byloje Nr. e2-548-945/2025 nustatyti prejudiciniai faktai. Kauno apygardos teismo 2025 m. vasario 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-548-945/2025 (kurioje dalyvavo tos pačios šalys) konstatuota, kad atsakovas negalėjo paaiškinti su 2020 m. liepos 31 d. akcininkų susirinkimo organizavimu susijusių aplinkybių, pripažino, jog priimdamas įsakymą dėl darbo užmokesčio padidinimo neturėjo protokolo ir jo nesiejo su akcininkų valia, taip pat nepagrindė nei darbo užmokesčio padidinimo nuo 5 230 Eur iki 12 175 Eur, nei sprendimo jo nemokėti ir kaupti skolą, nors bendrovė tam neturėjo finansinių galimybių.

20.9.                      Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad liudytojo – akcininko L. N. parodymais apie neįvykusį 2020 m. liepos 31 d. akcininkų susirinkimą negalima vadovautis dėl jo suinteresuotumo, tačiau šie teiginiai deklaratyvūs ir nepagrįsti. Liudytojo parodymai atitinka bylos duomenis – protokole ir pranešime nėra jo parašo. Be to, pats atsakovas teismo posėdyje pripažino, kad susirinkimas neįvyko, tačiau apeliaciniame skunde šią aplinkybę neigia ir nepagrįstai kvestionuoja liudytojo parodymus. Todėl teismo pagrįstai konstatuota, kad 2020 m. liepos 31 d. ieškovės visuotinis akcininkų susirinkimas nebuvo teisėtai sušauktas ir neįvyko, nebuvo kvorumo, todėl jokie sprendimai, įskaitant dėl atsakovo darbo užmokesčio padidinimo, negalėjo būti ir nebuvo priimti. Teismas pagrįstai nesivadovavo minėtu protokolu, todėl sprendimai negalėjo būti priimti, be to, tikėtina, kad protokolas suklastotas, dėl to jis laikytinas niekiniu. Todėl teismas, nustatęs, kad akcininkų sprendimas padidinti atsakovo darbo užmokestį iki 12 175 Eur nebuvo priimtas, pagrįstai pripažino, jog 2020 m. liepos 31 d. įsakymo Nr. P-20/08 dalis, kuria nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. atsakovui nustatytas toks darbo užmokestis, neturi teisinio pagrindo.

20.10.                      Teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad 2021 m. gruodžio 1 d. įsakymas Nr. V-21-03 yra neteisėtas, nes nebuvo priimtas akcininkų sprendimas dėl 8 696 Eur darbo užmokesčio nustatymo atsakovui. Be to, atsakovas net neįrodinėjo tokio sprendimo egzistavimo.

20.11.                      Pažymi, kad vertinant darbo užmokesčio padidinimą, svarbu, kad ieškovė nuo 2019 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, o bylos duomenys nepatvirtina atsakovo darbo funkcijų ar apimties pasikeitimo, kuris pateisintų atlyginimo didinimą. Nenustatyta pagrindo padidinimui, juo labiau tokio masto, jis neatitiko ieškovės veiklos tikslų, pažeidė jos teises ir neturi racionalaus pagrindimo. Atsakovas neįrodė, kad atlyginimo didinimo metu buvo išaugusios darbų apimtys ar kad ieškovo finansinė padėtis ir veiklos pelningumas leido tokį vadovo atlyginimo padidinimą. Todėl teismas pagrįstai pripažino ginčijamų įsakymų dalis negaliojančiomis, nes jos prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir pažeidžia protingumo bei sąžiningumo principus.

20.12.                      Atsakovas apeliaciniame skunde neginčija teismo nustatytų aplinkybių, kad ieškovei esant nemokiai nebuvo faktinio pagrindo žymiai padidinti jo darbo užmokestį – neįrodyta, kad keitėsi darbo funkcijos, ir nepaaiškintos konkrečios padidinimo priežastys bei dydis.

20.13.                      Teismas, nustatęs neteisėtą atsakovo darbo užmokesčio padidinimą, pagrįstai priteisė iš jo žalą. Teismas taip pat teisingai konstatavo, kad yra visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos.

20.14.                      Teismas teisingai nustatė, kad atsakovas pažeidė fiduciarines ir bendrąją pareigą nedaryti žalos, nes, pasinaudodamas pareigomis ir nesant akcininkų sprendimų, bendrovei esant nemokiai, neteisėtai pasididino atlyginimą. Taip jis veikė nelojaliai, iškėlė asmeninius interesus aukščiau bendrovės ir siekė naudos jos sąskaita. Todėl buvo pagrindas pripažinti atsakovo veiksmus, pasididinant ir išsimokant darbo užmokestį, neteisėtais ir konstatuoti, kad padidintą darbo užmokestį jis gavo neteisėtai. Atsakovas teigė nepažeidęs fiduciarinių pareigų, nes nežinojo apie bendrovės nemokumą, tačiau teismas šią poziciją pagrįstai paneigė: vadovas turi geriausiai žinoti įmonės finansinę padėtį ir pagal dokumentus privalėjo suvokti nemokumą, be to, teismo posėdyje atsakovas pripažino, kad nuo 2019 m. pabaigos bendrovės padėtis buvo sunki. Todėl jo pozicija nenuosekli ir prieštarauja bylos įrodymams. Kita vertus, bendrovės nemokumas šiuo atveju nėra lemiamas – ne mažiau svarbu, kad atsakovas neįrodė faktinio pagrindo taip žymiai didinti atlyginimą. Nesant duomenų apie jo darbo pobūdžio ar funkcijų pasikeitimą, toks padidinimas ekonomiškai nepateisinamas, juo labiau kad akcininkai nepriėmė teisėto sprendimo dėl vadovo darbo užmokesčio didinimo.

20.15.                      Ieškovė žalą grindė į bylą pateiktomis lentelėmis Nr. 1 ir Nr. 2, sudarytomis pagal darbo užmokesčio žiniaraščius ir VSDFV duomenis. Lentelėje Nr. 1 nurodytos 2020 m. rugpjūčio 1 d.–2023 m. kovo 31 d. išlaidos dėl neteisėtai padidinto atlyginimo (302 244,70 Eur), o lentelėje Nr. 2 – išlaidos mokant ankstesnį 3 380 Eur atlyginimą (110 074,43 Eur). Ieškovė žalą apskaičiavo kaip šių sumų skirtumą – 192 170,27 Eur, tačiau pirmosios instancijos teismas ją sumažino iki 186 968,43 Eur. Kaip pažymėjo teismas, atsakovas neginčijo ieškovės lentelėse pateiktų skaičiavimų teisingumo (darbo užmokesčio ir mokesčių sumų), o jas ginčijo tik teigdamas, kad dalies priskaičiuoto padidinto atlyginimo negavo. Tačiau tokią atsakovo poziciją argumentuotai paneigė pirmosios instancijos teismas.

20.16.                      Prieš vertinant įrodymus, pažymėtina, kad nemokumo administratorei nebuvo perduoti ieškovės apskaitos duomenys iki 20200 m. sausio 1 d., o duomenis nuo 2022 m. sausio 1 d. ji gavo tik bylos nagrinėjimo metu. Ieškovės apskaitos duomenys, buhalteriniai žiniaraščiai ir gyventojų pajamų mokesčių deklaracijos rodo, kad atsakovui buvo priskaičiuotas ir faktiškai išmokėtas padidintas darbo užmokestis (išskyrus nedidelę dalį). Po bankroto jo vadovauta buhalterija nurodė, kad jam neišmokėta 10 667,65 Eur darbo užmokesčio, dėl kurio jis pateikė finansinį reikalavimą (kurio vėliau atsisakė), tačiau šioje byloje atsakovas pakeitė poziciją ir teigia negavęs žymiai didesnių sumų. Apeliantui teigiant, kad ieškovės apskaitos ir deklaracijų duomenys apie neišmokėtą darbo užmokestį yra neteisingi, atsižvelgiant į tai, kad iki 2022 m. sausio 1 d. apskaitos duomenys nebuvo perduoti nemokumo administratorei, būtent jam tenka pareiga paneigti šiuos duomenis ir įrodyti, kad jis negavo ginčijamos darbo užmokesčio dalies.

20.17.                      Byloje surinktų įrodymų visuma paneigia apelianto teiginius, kad jam nebuvo mokamas padidintas darbo užmokestis. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apskaitos programos duomenis, pagrįstai nustatė, kad atsakovui buvo priskaičiuotas darbo užmokestis, kaip nurodyta lentelėje Nr. 1. Iš pažymos apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį matyti priskaičiuotos ir išmokėtos sumos bei mokėjimų datos, o šios pažymos duomenys atitinka lentelę Nr. 1. Taip pat nustatyta, kad nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2023 m. kovo 31 d. visas priskaičiuotas darbo užmokestis buvo išmokėtas, išskyrus 3 000 Eur už 2023 m. kovo mėn., kuriuos teismas atėmė iš žalos sumos.

20.18.                      Byloje esantis apskaitos žiniaraštis „Skolos pagal darbuotojus“ patvirtina, kad 2023 m. rugsėjo 30 d. atsakovui neišmokėtas darbo užmokestis sudarė 10 667,65 Eur. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas buvo pateikęs tokio dydžio finansinį reikalavimą, tačiau jo vėliau atsisakė. Tai rodo, kad visas priskaičiuotas padidintas darbo užmokestis buvo išmokėtas, išskyrus minėtą sumą. Teismas nustatė, kad 2 201,84 Eur iš šios sumos patenka į žalos laikotarpį, todėl atitinkamai sumažino žalos dydį. Ši aplinkybė reikšminga, nes atsakovas reikalavimą teikė disponuodamas visais bendrovės dokumentais ir pats teismo posėdžiuose patvirtino, kad neišmokėta suma sudaro 10 667,65 Eur. Todėl jo argumentai, kad jam nebuvo išmokėtas darbo užmokestis už žalos laikotarpį, yra nepagrįsti ir prieštarauja ankstesnei pozicijai.

20.19.                      Ieškovės apskaitos duomenys, pateikti pažymoje ir žiniaraštyje „Skolos pagal darbuotojus“, atitinka teismo posėdyje liudytojos – buhalterės O. K. parodymus. Ji, remdamasi apskaitos programos duomenimis, patvirtino, kad nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2023 m. rugpjūčio 31 d. atsakovui priskaičiuota 104 404,40 Eur (su mokesčiais), išmokėta 47 286 Eur, o neišmokėta suma sudaro 10 667,65 Eur.

20.20.                      Byloje esantys žiniaraščiai rodo, kad 2020 m. ir 2021 m. atsakovui buvo skaičiuojamas padidintas darbo užmokestis, o neišmokėtos sumos 2020 m. gruodžio 31 d. sudarė 8 701,86 Eur, o 2021 m. gruodžio 31 d. – 73 241,06 Eur. Tačiau vėliau šie įsiskolinimai buvo sumažėję, nes, iškėlus ieškovei bankroto bylą, atsakovui neišmokėta darbo užmokesčio suma sudarė 10 667,65 Eur.

20.21.                      Atsakovas teigė negavęs dalies priskaičiuoto atlyginimo, nes į jo banko sąskaitą pervesta mažiau, tačiau pirmosios instancijos teismas šią poziciją pagrįstai vertino kritiškai. Nustatyta, kad atlyginimas buvo mokamas ne tik iš ieškovo sąskaitos, bet ir kitais būdais, dalis kurių byloje atskleista. Pavyzdžiui, iš trečiojo asmens D. Š. avanso apyskaitos matyti, kad jis mokėjo atsakovui darbo užmokestį (2023 m. – 9 200 Eur). Iki šio įrodymo pateikimo atsakovas teigė atlyginimą gavęs tik per banką ir šią dalį nutylėjo; jo 2025 m. vasario 26 d. pateiktame sąskaitos išraše šių sumų taip pat nėra. Atsakovas tai pripažino tik vėliau. Kitų atlyginimo gavimo būdų jis neatskleidė, nors byloje yra duomenų (2022 m. birželio 14 d. UAB „Fortmeda“ 1 500 Eur pavedimas su prierašu dėl atlyginimo sudengimo), rodančių, kad atlyginimas buvo mokamas ir per trečiuosius asmenis. Teismas pagrįstai padarė išvadą, kad vienas iš atsiskaitymo būdų buvo trečiųjų asmenų tiesioginiai mokėjimai atsakovui.

20.22.                      Pažymėjo, kad liudytojų L. S. ir M. S. atsakovui nepalankius parodymus bandė sumenkinti UAB „Audolina“ (duomenys neskelbtini) O. K., tačiau pirmosios instancijos teismas jos parodymus pagrįstai vertino kritiškai. Teismo posėdyje O. K. nurodė, kad gyventojų pajamų mokesčių deklaracijose fiksuojamos faktiškai išmokėtos sumos, tačiau vėliau, 2025 m. gegužės 19 d., savo iniciatyva papildydama parodymus, ji, susipažinusi su byla, kritikavo kitų liudytojų parodymus ir nurodė ryšius su D. Š. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes ir jos vadovaujamos įmonės neveikimą perduodant apskaitos duomenis, pagrįstai laikė ją suinteresuota bylos baigtimi atsakovo naudai ir jos parodymais nesivadovavo.

20.23.                      Kadangi atsakovas neatskleidė, kokiais būdais jam buvo mokamas darbo užmokestis, neperdavė apskaitos programos už laikotarpį iki 2022 m. sausio 1 d. ir visų pirminių dokumentų, jam taikytina contra spoliatorem (prieš pažeidėją) prezumpcija. Todėl darytina išvada, kad darbo užmokestis buvo mokamas ne tik per banką, tai patvirtina ir liudytojų parodymai, o dėl apskaitos dokumentų trūkumo negalima tiksliai nustatyti visų mokėjimo būdų.

20.24.                      Atsakovui priskaičiuoto darbo užmokesčio išmokėjimą patvirtina metinės gyventojų pajamų mokesčių deklaracijos, kuriose nurodomos faktiškai išmokėtos sumos, tai patvirtino visos byloje apklaustos buhalterės. Šiose deklaracijose už 2020–2023 m. nurodytos atsakovui faktiškai išmokėtos sumos iš viso sudaro 376 257 Eur, o tai viršija ieškovės apskaičiuotą 302 224,70 Eur sumą už ginčo laikotarpį. Todėl minėtos deklaracijos patvirtina, kad atsakovui buvo faktiškai išmokėtas priskaičiuotas darbo užmokestis. Byloje nėra pagrindo laikyti šias deklaracijas klaidingomis, be to, atsakovas jų duomenų neginčijo.

20.25.                      Atsakovas apeliaciniame skunde pateikė lentelę, kurioje nurodo, kad nuo 2016 m. lapkričio mėn. iki 2023 m. gegužės mėn. jam išmokėta 182 626,68 Eur darbo užmokesčio, tačiau šie vienašaliai skaičiavimai nepagrįsti, neatitinka ieškovo apskaitos ir kitų bylos įrodymų bei apima šiai bylai neaktualų laikotarpį. Atsakovas savo poziciją grindžia tuo, kad į jo banko sąskaitą pervesta mažiau nei priskaičiuota, tačiau, kaip nustatyta byloje, darbo užmokestis buvo mokamas ir kitais būdais. Be to, atsakovo lentelės duomenys neatitinka deklaracijų: pavyzdžiui 2022 m. jis nurodo gavęs 28 250 Eur, o deklaruota 54 443,46 Eur. Atsakovas neginčija gyventojų pajamų mokesčių deklaracijų duomenų ir nepaaiškina šių neatitikimų, tai leidžia daryti išvadą, kad jis neatskleidžia visų darbo užmokesčio gavimo būdų.

20.26.                      Atsakovas teigia, kad žalos apskaičiavimas neteisingas, nes į ją įtraukta 82 000 Eur suma pagal 2023 m. gegužės 29 d. susitarimą, tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog ši pozicija nepagrįsta. Teismas pažymėjo, kad pats atsakovas nurodė, jog bendras neišmokėto darbo užmokesčio įsiskolinimas sudarė 10 667 Eur, o jo atstovas patvirtino, kad nei bankroto byloje, nei šioje byloje 82 000 Eur reikalavimas nereiškiamas ir nėra dokumentų, patvirtinančių šios sumos neišmokėjimą. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad ši suma buvo apskaityta kaip darbo užmokestis ar kad tokia nepriemoka egzistavo, o vien jos įrašymas 2023 m. gegužės 29 d. susitarime to neįrodo. Taip pat civilinėje byloje Nr. e2-548-945/2025 nebuvo nustatinėjama, ar tokia nepriemoka egzistavo. Todėl nėra pagrindo šia suma mažinti žalos.

20.27.                      2025 m. balandžio 29 d. teismo posėdyje buvo aiškinamasi 2023 m. gegužės 29 d. susitarimo sudarymas ir jo reikšmė žalos skaičiavimui. Ieškovas nurodė, kad byloje Nr. e2-548-945/2025 buvo sprendžiamas tik šio susitarimo galiojimas, o ne darbo užmokesčio nepriemokos egzistavimas ar laikotarpis. Teismas kelis kartus klausė atsakovo, kokiais įrodymais grindžiama 82 000 Eur darbo užmokesčio nepriemoka ir už kokį laikotarpį ji susidarė, išaiškindamas atsakovui pareigą tai įrodyti. Atsakovo atstovas patvirtino, kad priešieškinis nereiškiamas ir byloje nėra įrodymų, jog ši suma neišmokėta, o atsakovas negalėjo paaiškinti, kokių konkrečių sumų negavo ir už kokį laikotarpį jos susidarė, tik nurodė, kad pagal 2023 m. gegužės 29 d. susitarimą mokėjimų negavo. Taigi atsakovas nepagrindė ir neįrodė, kad sudarant minėtą susitarimą egzistavo 82 000 Eur darbo užmokesčio nepriemoka ir kad ji susijusi su ginčo laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio mėn. iki 2023 m. kovo mėn.

20.28.                      Apeliantas teigia, kad į žalos sumą nepagrįstai įtraukti nuo padidinto darbo užmokesčio apskaičiuoti mokesčiai, tačiau ši pozicija nepagrįsta. Teismas nustatė, kad atsakovui buvo apskaičiuotas ir išmokėtas padidintas darbo užmokestis, todėl teisės aktų nustatyta tvarka ieškovei atsirado mokestinės prievolės ir pagrįstai pripažino, kad šios mokestinės prievolės įtrauktos į žalos sumą.

20.29.                      Jei apeliantas nebūtų neteisėtai pasididinęs darbo užmokesčio, nebūtų atsiradę ir nuo jo priskaičiuoti mokesčiai, todėl jie laikytini ieškovės tiesioginiais nuostoliais ir patvirtina priežastinį ryšį tarp atsakovo veiksmų ir žalos. Tais atvejais, kai žala kildinama iš vadovo neteisėtų veiksmų, dėl kurių atsirado mokestinės prievolės (o ne iš apskaitos trūkumų), mokesčiai laikomi žala, nes be šių veiksmų jie nebūtų atsiradę. Todėl teismas pagrįstai į žalos sumą įtraukė nuo padidinto darbo užmokesčio priskaičiuotus mokesčius, kurių dalis sumokėta, o dalis patvirtinta bankroto byloje, patvirtinus VSDFV ir VMI finansinius reikalavimus.

20.30.                      Atsakovas teigia, kad dalį gyventojų pajamų mokesčio būtų galima susigrąžinti patikslinus deklaracijas, tačiau šie teiginiai deklaratyvūs ir nepagrįsti, be to, prieštaringi, nes jis tvirtina, kad padidintas darbo užmokestis nebuvo priskaičiuotas ir mokesčiai nebuvo skaičiuojami, bet kartu teigia, kad šį mokestį galima susigrąžinti. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad egzistuoja objektyvi galimybė perskaičiuoti gyventojų pajamų mokestį ir jo dalį susigrąžinti. Be to, nors byloje dalyvavo VSDFV ir VMI, atsakovas neformulavo jiems jokių prašymų, neteikė su tuo susijusių įrodymų ir neįrodė, kad ieškovė turi faktinį ir teisinį pagrindą perskaičiuoti bei susigrąžinti nuo padidinto darbo užmokesčio sumokėtą gyventojų pajamų mokestį.

20.31.                      Ieškovės teigimu, egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovui kilusios žalos. Būtent dėl neteisėto darbo užmokesčio padidinimo ieškovė patyrė žalą (didesnį darbo užmokestį ir mokesčius). Jei atsakovas nebūtų neteisėtai pasididinęs darbo užmokesčio, ieškovė nebūtų patyrusi 186 968,43 Eur žalos. Todėl nustatytas tiek faktinis, tiek teisinis tiesioginis priežastinis ryšys. Ieškovei įrodžius neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį, atsakovo kaltė preziumuojama todėl jos įrodinėti nereikia. Be to, kaltė akivaizdi, nes atsakovas pažeidė fiduciarines ir rūpestingumo pareigas, piktnaudžiavo direktoriaus įgaliojimais ir neteisėtai pasididino darbo užmokestį.

20.32.                      Ieškovė atkreipė dėmesį, kad atsakovo pozicija nenuosekli ir prieštaringa: nors apeliaciniu skundu jis prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir visiškai atmesti ieškinį, pats yra iš dalies jį pripažinęs, nurodydamas 8 694,61 Eur ir 22 722,51 Eur žalos sumas. Todėl, atsakovui iš dalies pripažinus žalą, ieškinys negali būti visiškai atmestas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a : 

          IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

21.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

22.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovės ieškinys dėl darbo sutarties pakeitimų pripažinimo negaliojančiais ir žalos atlyginimo iš buvusio likviduojamos dėl bankroto bendrovės vadovo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių ir ginčo esmės

23.       Apeliantas A. J. pagal su juo sudarytą 2016 m. lapkričio 7 d. darbo sutartį Nr. 08 (toliau – darbo sutartis) nuo 2016 m. lapkričio 8 d. ėjo ieškovės UAB „S&D LT“ generalinio direktoriaus pareigas, sulygtas darbo užmokestis – 3 380 Eur per mėnesį (t. 1, b. l. 106). 

24.       Darbo sutartyje atlikti pakeitimai, nenurodant įrašų datos: nuo 2018 m. spalio 1 d. nustatomas darbo užmokestis 4 055 Eur per mėnesį (neatskaičius mokesčių); nuo 2019 m. sausio 1 d. nustatomas darbo užmokestis 5 230 Eur per mėnesį (neatskaičius mokesčių) (t. 1, b. l. 107).

25.       UAB „S&D LT“ visuotinio akcininkų susirinkimo, vykusio 2020 m. liepos 31 d., protokole nurodyta, kad susirinkimo metu akcininkų A. J. ir L. N. balsų absoliučia dauguma priimtas sprendimas A. J. nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. nustatyti 12 175 Eur darbo užmokestį per mėnesį (t. 1, b. l. 32). UAB „S&D LT“ generalinio direktoriaus 2020 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. P-20/8 nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. A. J. nustatytas 12 175 Eur darbo užmokestis (t. 1, b. l. 24).

26.       UAB „S&D LT“ generalinio direktoriaus 2021 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. V-21-03 nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. A. J. nustatytas 8 696 Eur darbo užmokestis (t. 1, b. l. 25).

27.       Kauno apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1113-587/2023 (naujas bylos numeris – eB2-73-587/2026) UAB „S&D LT“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Bankrovinga“ (t. 1, b. l. 13-15). 

28.       2023 m. gruodžio 4 d. nemokumo administratorei bendrovės dokumentus perdavė pagal A. J. įgaliojimą veikęs jos tėvas D. Š. (t. 1, b. l. 22; 169-177). 

29.       Iš bylos duomenų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2023 m. gruodžio 15 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančios UAB „S&D LT“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas (t. 1, b. l. 16-17), kuris 2024 m. vasario 16 d. ir 2025 m. kovo 6 d. nutartimis patikslintas.

30.       Kauno apygardos teismas 2024 m. vasario 23 d. nutartimi priėmė pareiškėjo A. J. atsisakymą nuo reikalavimo patvirtinti 10 667,65 Eur sumą UAB „S&D LT“ bankroto byloje, kildinamą iš darbo sutarties, už 2023 m. vasario–liepos mėnesius. Teismas nustatė, kad 2024 m. vasario 20 d. buvo gautas pareiškėjo A. J. pareiškimas, kuriame jis nurodė atsisakantis reikalavimo bankrutuojančios UAB „S&D LT“ atžvilgiu, jam yra žinomos ir suprantamos tokio atsisakymo pasekmės, todėl prašė civilinę bylą nutraukti. Priėmęs reikalavimo atsisakymą, teismas nutraukė civilinę bylą dėl pareiškėjo A. J. 10 667,65 Eur reikalavimo patvirtinimo bankrutuojančios UAB „S&D LT“ bankroto byloje (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

31.       Kauno apygardos teismo 2024 m. kovo 7 d. nutartimi bankrutuojanti UAB „S&D LT“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (toliau – ir LUAB). 

32.       LUAB „S&D LT“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2012 m. balandžio 10 d., bendrovės vadovu nuo 2016 m. lapkričio 8 d. (vadovavimo pradžios faktas įregistruotas 2016 m. lapkričio 16 d.) iki nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo buvo atsakovas A. J. (t. 1, b. l. 18-21); bendrovės akcininkai – A. J. ir L. N., turintys po 50 procentų bendrovės akcijų.

33.       Kauno apygardos teismas skundžiamu 2026 m. sausio 16 d. sprendimu LUAB „S&D LT“ ieškinį tenkino iš dalies, konstatavęs, kad bendrovė nuo 2019 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki (apeliantas šios pirmosios instancijos teismo išvados nekvestionuoja), o atsakovas, žinodamas apie sudėtingą finansinę padėtį, nepagrįstai ir nesilaikydamas ABĮ reikalavimų pasididino darbo užmokestį. Kadangi sprendimai dėl darbo užmokesčio didinimo nebuvo patvirtinti visuotinio akcininkų susirinkimo, teismas darbo sutarties pakeitimus ir bendrovės generalinio įsakymo dalis, kuriomis buvo padidintas atsakovo darbo užmokestis, pripažino negaliojančiomis. Taip pat teismas konstatavo, kad atsakovas pažeidė lojalumo ir rūpestingumo pareigas bei padarė bendrovei 186 968,43 Eur žalą.

34.       Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, nepagrįstai ją perkeldamas atsakovui, taip pat netinkamai įvertino įrodymus ir liudytojų parodymus, didesnę reikšmę suteikdamas ieškovės pateiktiems buhalteriniams dokumentams. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad darbo sutarties pakeitimai ir direktoriaus įsakymai dėl darbo užmokesčio padidinimo buvo neteisėti, teigdamas, jog sprendimai dėl darbo užmokesčio didinimo buvo priimti teisėtai su bendrovės akcininkų pritarimu. Taip pat apeliantas ginčija teismo nustatytą žalos dydį, nurodydamas, kad teismas rėmėsi teoriniais, o ne faktiniais skaičiavimais, nors darbo užmokestis faktiškai nebuvo mokamas ginčijamuose įsakymuose nustatyto dydžio. Be to, anot apelianto, į žalos dydį nepagrįstai buvo įtraukti mokesčiai į valstybės biudžetą bei socialinio draudimo fondą, kuriuos ieškovė galėtų susigrąžinti, patikslinusi mokestines deklaracijas.

Dėl darbo užmokesčio buvusiam bendrovės vadovui nustatymo aplinkybių ir pagrindų

35.       Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad bendrovės įstatuose nebuvo pakeista ABĮ nustatyta bendrovės vadovo atlyginimo nustatymo tvarka, konstatavo, kad atsakovo darbo užmokestis galėjo būti didinamas tik visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu. Pažymėjo, kad ieškovei teigiant, jog tokie sprendimai nebuvo priimti, pareiga įrodyti priešingas aplinkybes teko atsakovui, tačiau jis nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Apeliantas nesutikimą su šia teismo išvada grindžia tuo, kad byloje esantys duomenys patvirtina darbo sutarties pakeitimų teisėtumą ir pagrįstumą, o ieškovė neįrodė, jog jie buvo priimti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Apelianto teigimu, bendrovės perduotuose dokumentuose buvo akcininkų susirinkimų protokolai ir sprendimai dėl darbo užmokesčio padidinimo, o byloje apklausti akcininkai patvirtino, kad sprendimai buvo priimami susitikimų metu ir telefonu. Atsižvelgdama į tai, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodinėjimo naštos paskirstymu, teisėjų kolegija pirmiausia pasisakys šiuo aspektu.

36.       Pagal galiojantį teisinį reguliavimą įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Rungtyniško proceso esmė yra ta, kad įrodinėja tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2020, 44 punktas). Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 61 punktas; 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021, 24 punktas). Rungimosi principas, be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020, 59 punktas; 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024, 104 punktas).

37.       Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2020, 44 punktas).

38.       Teismas, vertindamas į bylą pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle (CPK 176 straipsnio 1 dalis), o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016, 23 punktas; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017, 28 punktas). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022, 37 punktas). Tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-215-823/2020, 39 punktas; 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 27 punktas).

39.       Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, ieškovei teigiant, jog visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimai dėl darbo užmokesčio atsakovui padidinimo nuo 2018 m. spalio 1 d., nustatant 4 055 Eur darbo užmokestį per mėnesį (neatskaičius mokesčių), ir nuo 2019 m. sausio 1 d., nustatant 5 230 Eur dydžio darbo užmokestį per mėnesį (neatskaičius mokesčių), nebuvo priimti, pareiga įrodyti priešingas aplinkybes teko atsakovui. Būtent atsakovas turėjo pateikti pakankamus ir leistinus įrodymus, pagrindžiančius, kad akcininkų susirinkimas buvo tinkamai sušauktas ir jo metu ABĮ nustatyta tvarka buvo priimti sprendimai dėl vadovo darbo užmokesčio padidinimo. Toliau teisėjų kolegija pasisakys dėl to, ar apeliantas įvykdė jam tenkančią įrodinėjimo pareigą ir pateikė pakankamus įrodymus, patvirtinančius visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų dėl darbo užmokesčio padidinimo teisėtą priėmimą.

40.       Pažymėtina, kad bendrovės įstatai Juridinių asmenų registre įregistruoti 2016 m. sausio 19 d., todėl nagrinėjamam ginčui yra aktuali Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. birželio 27 d. Minėto įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato jo atlyginimą, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas bendrovės valdyba (jei valdyba nesudaroma, – stebėtojų taryba, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba, – visuotinis akcininkų susirinkimas). Sprendžiant klausimą dėl darbo užmokesčio juridinio asmens vadovui padidinimo teisėtumo, turi būti atsižvelgta į specialų įmonės vadovo statusą, darbo sutarties sudarymo ir atlyginimo nustatymo ypatumus, reglamentuotus Akcinių bendrovių įstatymo. Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad atlyginimą bendrovės vadovui, jeigu bendrovėje nesudaroma valdyba ar stebėtojų taryba, nustato visuotinis akcininkų susirinkimas. Tai reiškia, kad, nesant kitokio akcininkų sutarimo ir įgaliojimų perdavimo, atlyginimą vadovui gali nustatyti tik akcininkų susirinkimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013). Pažymėtina, kad visuotinis akcininkų susirinkimas gali priimti sprendimus ir laikomas įvykusiu, kai jame dalyvauja akcininkai, kuriems priklausančios akcijos suteikia daugiau kaip 1/2 visų balsų. Nustačius, kad kvorumas yra, laikoma, kad jis yra viso susirinkimo metu. Jei kvorumo nėra, visuotinis akcininkų susirinkimas laikomas neįvykusiu ir turi būti sušauktas pakartotinis visuotinis akcininkų susirinkimas, kuris turi teisę priimti sprendimus tik pagal neįvykusio susirinkimo darbotvarkę ir kuriam netaikomas kvorumo reikalavimas. Taigi, pagal nustatytą teisinį reguliavimą juridinio asmens vadovo atlyginimas gali būti didinamas juridinio asmens valdybos, o kai ji nesudaroma – stebėtojų tarybos arba visuotinio akcininkų sprendimu, priimamu laikantis įstatyme nustatytų kvorumo ir balsavimo reikalavimų.

41.       Bendrovės „S&D LT“ įstatuose nustatyta, kad bendrovės organus sudaro visuotinis akcininkų susirinkimas ir vienasmenis bendrovės valdymo organas – bendrovės (direktorius). Visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencija, jo sušaukimo tvarka, taip pat bendrovės vadovo kompetencija, jo rinkimo ir atšaukimo tvarka nesiskiria nuo nurodytųjų ABĮ (įstatų 15 ir 16 punktai) (t. 1, b. l. 111). Byloje neginčijama, kad bendrovės akcininkai yra A. J. ir L. N., turintys po 50 procentų bendrovės akcijų. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sprendimai dėl bendrovės vadovo A. J. darbo užmokesčio padidinimo galėjo būti priimti tik tinkamai sušaukto ir įvykusio visuotinio akcininkų susirinkimo metu, dalyvaujant abiem bendrovės akcininkams – A. J. ir L. N., turintiems po 50 procentų bendrovės akcijų.

42.       Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, kad bendrovės perduotuose dokumentuose buvo akcininkų susirinkimų protokolai ir sprendimai dėl darbo užmokesčio, kaip nepagrįstus. Iš į bylą pateikto 2023 m. gruodžio 4 d. bendrovės dokumentų perdavimo–priėmimo akto nenustatyta, kad apelianto nurodyti dokumentai, pagrindžiantys darbo užmokesčio padidinimo teisėtumą, buvo pateikti nemokumo administratorei. Taip pat byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad buvo įvykę akcininkių susirinkimai dėl A. J. darbo užmokesčio padidinimo. Apelianto argumentai, kad bendrovės dokumentai, juos perduodant nemokumo administratorei, nebuvo detaliai juos inventorizuojant ar protokoluojant, todėl ieškovė galėjo nepateikti jai nepalankių dokumentų, atmestini kaip nepagrįsti. Būtent atsakovui, kaip buvusiam bendrovės vadovui, teko pareiga užtikrinti tinkamą visų bendrovės dokumentų ir apskaitos perdavimą nemokumo administratorei (JANĮ 57 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadovas negali perduoti chaotiškų, neišsamių ar apskaitos identifikuoti neleidžiančių dokumentų, taigi, jei bendrovės dokumentų perdavimas nebuvo tinkamas, būtent pačiam atsakovui tenka neigiamos to pasekmės. Kadangi apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimą, kvorumo buvimą ir ABĮ nustatyta tvarka priimtus sprendimus dėl darbo užmokesčio padidinimo, darytina išvada, kad apeliantas jam tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė.

43.       Apelianto argumentai, kad bendrovės akcininkų parodymai patvirtina, jog sprendimai dėl darbo užmokesčio padidinimo buvo priimti susitikimų metu ir telefonu, yra nepagrįsti objektyviais įrodymais ir prieštarauja pirmosios instancijos teisme pateiktiems liudytojo L. N. parodymams, todėl nekeičia apeliacinės instancijos teismo išvados. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, 2025 m. gegužės 5 d. teismo posėdyje apklaustas liudytojas L. N. paaiškino, jog jam priklauso 50 procentų bendrovės akcijų. Nurodė, kad jis, kaip bendrovės akcininkas, nedalyvavo priimant sprendimus dėl bendrovės vadovo darbo užmokesčio ir kad jam nė karto neteko dalyvauti bendrovės akcininkų susirinkime. Remdamasis minėtais parodymais, pirmosios instancijos teismas atitinkamus darbo sutarties pakeitimus dėl darbo užmokesčio padidinimo pripažino negaliojančiais.

44.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo L. N. parodymais, neįvertinęs jo suinteresuotumo bylos baigtimi, kadangi bendrovės didžiausio kreditoriaus vadovas yra akcininko L. N. tėvas. Pažymėtina, kad vertinant liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2023 m. liepos 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-701/2023 118 punktas). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad liudytojo L. N. parodymai nuoseklūs ir atitinka bylos duomenis, kad nėra įrodymų apie tinkamai sušauktus ir įvykusius visuotinius akcininkų susirinkimus, kuriuose būtų buvę sprendžiami bendrovės vadovo darbo užmokesčio didinimo klausimai. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka, kad byloje pateiktas 2016 m. lapkričio 7 d. bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas, pasirašytas ir akcininko L. N. (t. 1, b. l. 121), iš dalies neatitinka jo parodymų, pateiktų 2024 m. vasario 2 d. rašte dėl informacijos pateikimo (t. 1, b. l. 115), apie tai, jog L. N. duomenų apie nuo 2012 m. balandžio 10 d. šauktus bendrovės akcininkų susirinkimus ir bendrovės akcininkų susirinkimų sprendimus neturi, nedalyvavo akcininkų susirinkimuose. Vis dėlto, ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo vertinti 2025 m. gegužės 5 d. teismo posėdyje liudytojo L. N. pateiktus parodymus kaip nepatikimus. Vertinant įrodymų visumą, pažymėtina, kad esminė liudytojo nurodyta aplinkybė buvo ta, kad jis nedalyvavo priimant sprendimus dėl bendrovės vadovo A. J. darbo užmokesčio didinimo, kurių pagrindu buvo padaryti ginčijami darbo sutarties pakeitimai. Teisėjų kolegijos vertinimu, 2016 m. lapkričio 7 d. bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo pasirašymas nepatvirtina, kad nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu buvo tinkamai šaukiami akcininkų susirinkimai ar juo labiau kad sprendimai dėl darbo užmokesčio didinimo buvo priimti ABĮ nustatyta tvarka. Todėl nurodytas apelianto argumentas nesudaro pakankamo pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

45.       Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apelianto argumentą, kad bendrovė nė karto nekėlė klausimo dėl apelianto darbo sutartyje padarytų pakeitimų. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, bendrovė, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Bankrovinga“, bankroto byloje (civilinės bylos Nr. eB2-73-587/2026) 2023 m. lapkričio 24 d. prašymu prašė netvirtinti 10 667,65 Eur kreditoriaus A. J. finansinio reikalavimo, grindžiamo neišmokėtu darbo užmokesčiu už 2023 m. vasario–liepos mėn. pagal darbo sutartį. Todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad bendrovė nekvestionavo darbo sutartyje padarytų pakeitimų ar su jais sutiko. Priešingai, byloje nustatyta, kad bendrovės bankroto byloje nemokumo administratorė ginčijo apelianto reikalavimo pagrįstumą ir prašė netvirtinti buvusio bendrovės vadovo finansinio reikalavimo, kildinamo iš ginčijamų darbo sutarties pakeitimų.

46.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2016 m. lapkričio 7 d. darbo sutartyje Nr. 08 atlikti įrašai dėl apelianto darbo užmokesčio padidinimo nuo 2018 m. spalio 1 d. ir nuo 2019 m. sausio 1 d. pagrįstai pripažinti negaliojančiais. Kaip minėta, pagal ABĮ 37 straipsnio 3 dalį ir bendrovės įstatus sprendimus dėl bendrovės vadovo darbo užmokesčio galėjo priimti tik visuotinis akcininkų susirinkimas, tačiau atsakovas nepateikė objektyvių įrodymų, pagrindžiančių tokių sprendimų priėmimą įstatymo nustatyta tvarka. Byloje nėra duomenų apie sušauktus akcininkų susirinkimus, priimtus sprendimus ar egzistavusį kvorumą, o akcininkas L. N. patvirtino nedalyvavęs, sprendžiant darbo užmokesčio didinimo bendrovės vadovui klausimus. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčijami darbo sutarties įrašai buvo atlikti neteisėtai. Kitokio vertinimo nesuponuoja ir apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog iki ginčo laikotarpio bendrovės finansinė padėtis buvo gera, nepaisant to, kad nustatytas darbo užmokestis buvo keletą kartų padidintas iki skundžiamu sprendimu nustatyto bendrovės nemokumo momento, jie buvo padidinti nesilaikant ABĮ nustatytos tvarkos, dėl to pagrįstai pripažinti negaliojančiais.

47.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino negaliojančia 2020 m. liepos 31 d. UAB „S&D LT“ generalinio direktoriaus įsakymo Nr. P-20/08 Dėl darbo užmokesčio nustatymo dalį, kuria nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. generaliniam direktoriui A. J. buvo nustatytas 12 175 Eur darbo užmokestis per mėnesį (neatskaičius mokesčių), taip pat 2021 m. gruodžio 1 d. UAB „S&D LT“ generalinio direktoriaus įsakymo Nr. V-21-03 Dėl darbo užmokesčio nustatymo dalį, kuria nuo 2022 m. sausio 1 d. generaliniam direktoriui A. J. buvo nustatytas 8 696 Eur darbo užmokestis per mėnesį (neatskaičius mokesčių). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovo darbo sutarties pakeitimai, kuriais, bendrovei esant itin sudėtingos finansinės padėties ir faktiškai nemokiai nuo 2019 m. gruodžio 31 d., atsakovo darbo užmokestis buvo reikšmingai padidintas nesant objektyvių priežasčių, sudaro savarankišką pagrindą pripažinti minėtas įsakymų dalis negaliojančiomis CK 1.82 straipsnio pagrindu, kaip prieštaraujančias juridinio asmens veiklos tikslams, CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip sudarytas dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su kita šalimi (atsakovu), taip pat CK 1.81 straipsnio pagrindu kaip prieštaraujančių viešajai tvarkai. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas, nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas netinkamai interpretavo ir vertino civilinės bylos aplinkybes, susijusia su minėtų įsakymų priėmimu. Tačiau šie apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio – apeliantas nenurodo, kokias konkrečiai aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė ar vertino netinkamai, nenurodo, kokie teismo motyvai yra nepagrįsti ar prieštaraujantys byloje esantiems įrodymams, taip pat nepateikia argumentų, sudarančių pagrindą abejoti skundžiamos sprendimo dalies teisėtumu ir pagrįstumu. Vien formalus nesutikimas su teismo išvadomis nesudaro pagrindo apeliacinės instancijos teismui išsamiau vertinti tokių argumentų. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo sprendimo daliai, kuria minėtos įsakymų dalys pripažintos negaliojančiomis.

Dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų

48.       Vienasmenio juridinio asmens valdymo organo pareigos yra įtvirtintos CK bei specialiuosiuose įstatymuose, tuo atveju, jei vadovas pažeidžia jam, kaip valdymo organui, nustatytą pareigą, jam kyla civilinė atsakomybė. Ieškinys dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovui gali būti pareikštas skirtingais pagrindais: dėl fiduciarinių pareigų pažeidimo ir (arba) netinkamo verslo sprendimo priėmimo, dėl imperatyvių įstatymo nuostatų (nustatytų vadovo pareigų) pažeidimo, dėl kurių atsirado žala. Priklausomai nuo ieškinio reikalavimo pagrindo, skiriasi įrodinėjimo pareigos, nustatant vadovo civilinės atsakomybės sąlygas, apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017, 44 punktas).

49.       Bendrovės vadovo civilinė atsakomybė atsiranda pagal CK šeštosios knygos XXII skyriuje nustatytas taisykles. Juridinio asmens vadovo civilinė atsakomybė savo teisine prigimtimi yra deliktinė. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, jog nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis). Valdymo organų nariai atsako tik už kaltus veiksmus. Už fiduciarinių pareigų pažeidimą ir bylose, kuriose dėl vadovo veiksmų teisėtumo sprendžiama taikant verslo sprendimų priėmimo taisyklę, valdymo organų narių (vadovo) atsakomybė kyla ir taikoma tik esant dideliam neatsargumui arba tyčiai. Tačiau už įstatymuose nustatytų imperatyviųjų teisės normų pažeidimą vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017, 45 punktas; 2022 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-469/2022, 33 punktas).

50.       Nagrinėjamu atveju ieškovė atsakovo civilinę atsakomybę grindė tuo, kad atsakovas pažeidė jam, kaip bendrovės vienasmeniam valdymo organui – vadovui, tenkančias fiduciarines pareigas, nes veikė nesąžiningai ir nelojaliai: bendrovei esant nemokiai, savavališkai padidino sau darbo užmokestį ir taip savo interesus iškėlė aukščiau bendrovės interesų (CK 2.87 straipsnis). Todėl, vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis (CPK 12, 178 straipsniai), ieškovei šioje byloje teko pareiga įrodyti atsakovo veiksmų neteisėtumą, t. y. įstatyme vadovui nustatytų pareigų (imperatyvių ir fiduciarinių) pažeidimą, žalos atsiradimo faktą bei dydį, taip pat priežastinį ryšį tarp neteisėtų vadovo veiksmų ir atsiradusios žalos. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė įrodė visas būtinąsias sąlygas atsakovo deliktinei civilinei atsakomybei kilti. Tokia išvada daroma, remiantis toliau išdėstytais motyvais.

51.       Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvados, kad jo veiksmai buvo pripažinti neteisėtais CK 2.87 straipsnio pagrindu, taip pat neginčija teismo nustatytų aplinkybių, kad jo sprendimas padidinti darbo užmokestį bendrovei esant faktiškai nemokiai nuo 2019 m. gruodžio 31 d. neatitiko bendrovės finansinių galimybių bei buvo pripažintas prieštaraujančiu lojalumo, rūpestingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, su tuo susijusių argumentų apeliaciniame skunde nėra pateikta. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, plačiau dėl to nepasisako.

52.       Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bendrovei nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2023 m. kovo 31 d. buvo padaryta reali žala, nes teigia, jog pagal 2020 m. liepos 31 d. UAB „S&D LT“ generalinio direktoriaus įsakymą Nr. P-20/08 ir 2021 m. gruodžio 1 d. UAB „S&D LT“ generalinio direktoriaus įsakymą Nr. V-21-03 nustatyto dydžio darbo užmokestis faktiškai nebuvo mokamas, todėl, apelianto vertinimu, nebuvo įrodyta viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – žalos atsiradimo faktas. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

53.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamas ginčas yra kilęs tarp likviduojamos dėl bankroto UAB „S&D LT“ ir buvusio bendrovės vadovo A. J., todėl žalos atsiradimo fakto įrodinėjimas yra neatsiejamai susijęs su tinkamu ir išsamiu bendrovės dokumentų perdavimu nemokumo administratorei. Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kad į bylą pateiktas 2023 m. gruodžio 4 d. bendrovės dokumentų perdavimo–priėmimo aktas (t. 1, b. l. 169-177), savaime nepatvirtina, jog visi atsakovo turimi (privalomi turėti) bendrovės dokumentai buvo tvarkingai perduoti nemokumo administratoriui. Be kita ko, apeliantas neginčija, kad bendrovės buhalterinės apskaitos programą nemokumo administratorė gavo tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, o iki 2022 m. sausio 1 d. bendrovės pildytos buhalterinės apskaitos programos duomenys nemokumo administratorei nebuvo perduoti. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bendrovės galimybė tinkamai įgyvendinti įrodinėjimo pareigą buvo reikšmingai apsunkinta dėl netinkamo atsakovo, kaip bendrovės buvusio vadovo, pareigų vykdymo, kadangi atsakovas nemokumo administratorei pateikė pavėluotai, be to, neišsamius bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus.

54.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė žalos atsiradimo faktą įrodinėja bendrovės vadovo perduotais ir vėliau gautais bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentais. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo 3 straipsnį, ūkinės operacijos pagrindžiamos apskaitos dokumentais, o subjektai turi tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Šio įstatymo 13 straipsnyje nustatyta įmonės vadovo atsakomybė už įmonės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą pagal įstatyme nustatytus reikalavimus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad juridinio asmens vadovas (direktorius) yra atsakingas už tinkamą bendrovės turto apskaitymą ir išsaugojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-145-516/2016; 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-557-450/2022). Taigi būtent atsakovui, kaip buvusiam bendrovės vadovui, teko pareiga užtikrinti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų teisingumą ir patikimumą. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad esant situacijai, kai aplinkybė, jog vadovui buvo išmokėtas padidintas darbo užmokestis, patvirtinta buhalterinės apskaitos dokumentais, būtent pačiam atsakovui teko pareiga jų teisingumą paneigti kitais objektyviais (neprieštaringais) duomenimis, o to šioje byloje jis nepadarė. 

55.       Į bylą pateikti darbo užmokesčio žiniaraščiai už laikotarpį nuo 2020 m. rugpjūčio 31 d. iki 2023 m. kovo 31 d. patvirtina, kad bendrovės vadovui A. J. buvo nuosekliai skaičiuojamas padidintas darbo užmokestis. Iš darbo užmokesčio žiniaraščių nustatyta, kad nuo 2020 m. rugpjūčio 31 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. A. J. priskaičiuotas mėnesinis darbo užmokestis sudarė 12 175 Eur (t. 1, b. l. 122–126), nuo 2021 m. sausio 29 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. – taip pat 12 175 Eur (t. 1, b. l. 127–137). Darbo užmokesčio žiniaraščiai už 2022–2023 metus taip pat patvirtina padidinto darbo užmokesčio priskaičiavimą atsakovui dauguma nurodyto laikotarpio mėnesių: 2022 m. sausio–balandžio mėn. jam kas mėnesį buvo priskaičiuojama 8 695 Eur darbo užmokesčio, 2022 m. gegužės–gruodžio mėn. – apie 5 217 Eur per mėnesį, o 2023 m. sausio mėn. priskaičiuota 4 031,61 Eur, kovo mėn. – 5 217,39 Eur darbo užmokesčio (t. 1, b. l. 139, 141, 155–158). Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, į bylą pateikta 2025 m. gegužės 20 d. pažyma apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas taip pat pagrindžia, kad nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2023 m. kovo 31 d. bendrovės vadovui buvo priskaičiuotas didesnis darbo užmokestis (DOK–12692). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad darbo užmokesčio žiniaraščiai laikytini antriniais dokumentais, nes jie atitinka buhalterinės apskaitos dokumentams keliamus reikalavimus ir turi savarankišką įrodomąją reikšmę nagrinėjamoje byloje, todėl vertintini kaip pirminiai apskaitos dokumentai, už kurių teisingumą, kaip minėta, atsakingas pats atsakovas.

56.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos vertinimu, kad aplinkybę dėl atsakovui priskaičiuoto ir išmokėto didesnio, nei jis teigia faktiškai gavęs, darbo užmokesčio pagrindžia į bylą pateiktos Gyventojų pajamų mokesčio deklaracijos (forma GPM321). Remiantis 2018 m. vasario 6 d. VMI viršininko įsakymu Nr. VA-9 patvirtintų Metinės gyventojams išmokėtų išmokų, priskiriamų A ir B klasės pajamoms, deklaracijos GPM312 formos, jos priedų GPM312L, GPM312U formų užpildymo ir pateikimo taisyklių 3.1 papunkčiu, šią deklaracijos formą privalo pateikti Lietuvos įmonės, kurios per mokestinį laikotarpį (kalendorinius metus) nuolatiniams ir nenuolatiniams Lietuvos gyventojams pinigais ir (arba) natūra išmokėjo išmokas, priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms. Tai apima apmokestinamąsias ir neapmokestinamąsias pajamas, gautas iš nuolatinio Lietuvos gyventojo su darbo santykiais susijusių pajamų (Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22 straipsnis). Iš į bylą pateiktų 2020–2023 metų Gyventojų pajamų mokesčio deklaracijų matyti, kad bendrovė buvo deklaravusi 376 257 Eur dydžio atsakovo pajamas, kaip darbo užmokestį (3 t., b. l. 128–139), apeliantas GPM deklaracijų duomenų neginčija. Ieškovė, remdamasi į bylą pateiktais bendrovės buhalteriniais dokumentais, nurodė, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2023 m. kovo 31 d., atsakovui priskaičiuotas darbo užmokestis sudarė 302 224,70 Eur. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamo ginčo laikotarpis yra nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2023 m. kovo 31 d., įvertinusi aptartus duomenis, daro išvadą, jog į bylą pateiktų buhalterinių dokumentų visuma patvirtina, kad ginčo laikotarpiu atsakovui buvo priskaičiuotas didesnis, pagrįstai tikėtina – 302 224,70 Eur dydžio darbo užmokestis. Kiti bylos įrodymai to nepaneigia.

57.       Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pateikti prieštaringi duomenys dėl apeliantui išmokėto darbo užmokesčio dydžio: bendrovės nemokumo administratorius nurodė, kad ginčo laikotarpiu atsakovui per bendrovės sąskaitą buvo pervesta 74 982,51 Eur, tuo tarpu atsakovas teigia, kad bendrovė jam į banko sąskaitą pervedė 86 782,51 Eur. Remiantis bylos duomenimis, ginčo laikotarpiu atsakovui per bendrovės sąskaitą, kaip darbo užmokestis, buvo pervesta iš viso 96 916,59 Eur: akcinės bendrovės (toliau – AB) „Swedbank“ banko sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. patvirtina, kad atsakovui A. J. buvo pervesta 46 514,73 Eur; už laikotarpį nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. – 27 051,86 Eur;  už laikotarpį nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d.  – 23 350 Eur; AB „Swedbank“ banko sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. patvirtina, kad atsakovui A. J. nuo 2023 m. sausio mėn. iki 2023 m. kovo mėn. į banko sąskaitą darbo užmokestis nebuvo pervedamas. Taigi, apelianto argumentas, kad jis ginčo laikotarpiu yra faktiškai gavęs tik 86 782,51 Eur darbo užmokesčio, paneigiami vien šiais duomenimis. Be to, aptarti banko sąskaitos duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pakankami nustatyti, koks darbo užmokestis apeliantui faktiškai buvo mokamas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais ir liudytojų parodymais, padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovui darbo užmokestis buvo pervedamas ne tik iš bendrovės banko sąskaitos, bet ir kitais būdais.

58.       Į bylą pateikta D. Š. avanso apyskaita patvirtina, kad D. Š. pagal avanso apyskaitą mokėjo atsakovui A. J. darbo užmokestį. Šios avanso apyskaitos pagrindu atsakovui už 2023 metus buvo išmokėtas 9 200 Eur darbo užmokestis (t. 3, b. l. 118–127). Be to, aplinkybę, kad jam darbo užmokestis buvo sumokamas ir kitais būdais, atsakovas pats patvirtino 2025 m. balandžio 29 d. teismo posėdyje, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kai pripažino, jog pagal į bylą pateiktą D. Š. avansinę apyskaitą atsakovui buvo sumokėta 9 200 Eur darbo užmokesčio (teismo posėdžio garso įrašas 12 val. 50 min – 12 val. 58 min). Šias aplinkybes patvirtino ir 2025 m. gegužės 14 d. teismo posėdyje apklausta liudytoja M. S., kuri nuo 2022 m. balandžio 1 d. iki 2023 m. rugsėjo 8 d. vedė bendrovės apskaitą. Liudytoja paaiškino, kad buvo susitarimas darbo užmokestį mokėti ne iš bendrovės banko sąskaitos – tokiu atveju D. Š. jai atnešdavo lentelę, kurioje būdavo nurodyta, kokio dydžio darbo užmokestį reikia išmokėti. Liudytoja M. S. taip pat nurodė, kad buvo susitarta, jog D. Š. moka A. J. darbo užmokestį pagal avanso apyskaitą, ir nurodė: „Pagal darbo sutartį jam buvo skaičiuojamas atlyginimas <...>, taip ir mokamas buvo“ (teismo posėdžio garso įrašas 30 min). Be to, liudytoja paaiškino: „... vedžiau banką, visa kita, pagal banko išrašą, jei buvo išmokėtas atlyginimas, aš uždengdavau atlyginimą, jeigu per apyskaitą, aš irgi uždengdavau“ (teismo posėdžio garso įrašas 50 min).

59.       Ieškovė į bylą pateikė 2022 m. birželio 14 d. UAB „Fortmeda“ pavedimą, kuriuo ši įmonė 1 500 Eur sumą pervedė atsakovui A. J., nors mokėjimo paskirtyje buvo nurodyta „UAB SD LT pagal sąskaitą faktūrą: SD2022/0104“. Ant minėto pavedimo ranka padarytas prierašas „sudengti iš Fortmeda J. algą“ (DOK–12692). Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad vienas iš būdų, kuriais atsakovui buvo mokamas priskaičiuotas darbo užmokestis, buvo ieškovei piniginių prievolių turėjusių trečiųjų asmenų tiesioginiai mokėjimai asmeniškai bendrovės vadovui A. J. Šią aplinkybę, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina ne tik aptartas į bylą pateiktas rašytinis įrodymas, tačiau ir byloje apklaustos liudytojos L. S. parodymai. 2025 m. gegužės 9 d. teismo posėdyje apklausta L. S. parodė, kad direktorius išsimokdavo sau darbo užmokestį, pervesdamas į savo sąskaitą pinigus, gautus iš asmenų, įvykdžiusių pinigines prievoles įmonei (teismo posėdžio garso įrašas 14 val. 09 min – 14 val. 43 min).

60.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas minėtų liudytojų parodymus vertino kaip eksperto duotas išvadas CPK 177 straipsnio 2 dalies, 216 straipsnio pagrindu. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas minėtų liudytojų parodymus vertino kaip savarankišką įrodinėjimo priemonę kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, o ne kaip specialiųjų žinių pagrindu pateiktas išvadas. Nustatyta, kad liudytojos davė parodymus apie joms tiesiogiai žinomas ir suvoktas faktines aplinkybes, susijusias su darbo užmokesčio mokėjimo praktika bendrovėje ir bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų pildymu, todėl jų parodymai pagrįstai ir teisingai vertinti, kaip savarankiška įrodinėjimo priemonė, kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Skundžiamo sprendimo turinys nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas liudytojų parodymams suteikė nepagrįstai didelę įrodomąją reikšmę.

61.       Taigi apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma sudaro pakankamą pagrindą manyti, jog apeliantui neteisėtai padidintas darbo užmokestis buvo išmokėtas, taigi ši atsakovo civilinės atsakomybės sąlyga  – žalos bendrovei padarymo faktas – byloje yra įrodytas.

62.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pateiktų įrodymų visumą ir vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, konstatavo, kad ieškovė įrodė, jog jai padaryta 186 968,43 Eur žala. Tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovui nebuvo išmokėtas 3 000 Eur darbo užmokestis už 2023 m. kovo mėn. Be to, remdamasis atsakovo pateiktu skaičiavimu, kurio ieškovė neginčijo, nustatė, kad ieškovui nebuvo išmokėta priskaičiuota 10 667,65 Eur darbo užmokesčio suma, tačiau pažymėjo, jog 8 465,81 Eur neišmokėto darbo užmokesčio suma susidarė po ginčo laikotarpio (po 2023 m. kovo 31 d.). Todėl teismas nusprendė ieškovės reikalautą žalos dydį sumažinti 2 201,84 Eur (10 667,65 Eur – 8 465,81 Eur), taip pat jau minėta 3 000 Eur suma. Apeliantas nesutinka su ieškovei priteistu žalos dydžiu ir teigia, kad, tuo atveju, jei teismas pripažintų žalos ieškovei padarymo faktą, iš 192 170,27 Eur ieškiniu reikalautos sumos turi būti atimtas ne tik jam neišmokėtas 3 000 Eur darbo užmokestis už 2023 m. kovo mėn., bet ir visa 10 667,65 Eur suma, o taip pat 82 000 Eur suma, kurią, apelianto teigimu, sudaro ieškovės turimas darbo užmokesčio įsiskolinimas apeliantui. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

63.       Iš LITEKO duomenų nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2023 m. vasario 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-635-587/2024 (naujas bylos numeris – eB2-73-587/2026) priėmė A. J. atsisakymą nuo 10 667,65 Eur reikalavimo bendrovės bankroto byloje ir civilinę bylą nutraukti. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ši aplinkybė yra svarbi žalos dydžio vertinimui, kadangi apeliantas, pateikęs atsisakymą nuo 10 667,65 Eur dydžio finansinio reikalavimo, patvirtino, jog jam yra žinomos atsisakymo nuo reikalavimo teisinės pasekmės: atsisakius pareiškimo dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo, teismas nutartimi priima pareiškimo atsisakymą ir bylą nutraukia (CPK 140 straipsnio 1 dalis); bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 294 straipsnio 2 dalis). Taigi nagrinėjamoje byloje apeliantas nebegali kelti priešpriešinio reikalavimo, t. y. klausimo dėl viso minėto dydžio darbo užmokesčio išskaičiavimo iš bendrovės prašomos priteisti žalos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, neturi pagrindo sutikti, kad iš bendrovės prašomos priteisti žalos dydžio turėtų būti atimta visa 10 667,65 Eur neišmokėto darbo užmokesčio suma. Nemokumo administratorei apeliacine tvarka nekvestionuojant pirmosios instancijos teismo išvadų dėl išskaitų iš jos reikalautos žalos, teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš bendrovės prašomos priteisti žalos atėmė 2 201,84 Eur sumą, sudarančią skirtumą tarp apelianto nurodyto 10 667,65 Eur neišmokėto darbo užmokesčio ir 8 465,81 Eur neišmokėto darbo užmokesčio sumos, susidariusios už vėlesnį nei ginčo laikotarpį (po 2023 m. kovo 31 d.).

64.       Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, kad negalėjo pateikti buhalterinių duomenų, patvirtinančių, už kokį laikotarpį susidarė 82 000 Eur įsiskolinimas dėl jam neišmokėto darbo užmokesčio, nes nebeturi dokumentų. Jo vertinimu, pareiga įrodyti, kad šis įsiskolinimas susidarė ne ieškovės nurodomu žalos laikotarpiu, tenka būtent ieškovei.

65.       Priešingai nei teigia apeliantas, pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami jo atsikirtimai, teko būtent jam. Pagal kasacinio teismo praktiką (nutarties 36–38 punktai) įrodinėjimo našta tenka tai šaliai, kuri remiasi atitinkamomis faktinėmis aplinkybėmis, o rungimosi principas reiškia, kad įrodinėja tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Todėl apeliantas, teigdamas, kad 82 000 Eur darbo užmokesčio įsiskolinimas susidarė ne ieškovės nurodomu žalos laikotarpiu, privalėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus – ne tik pagrįsti paties įsiskolinimo faktą, bet ir įrodyti konkretų jo susidarymo laikotarpį. Pažymėtina, kad ši įrodinėjimo pareiga buvo atsakovui išaiškinta pirmosios instancijos teismo 2025 m. balandžio 29 d. vykusio teismo posėdžio metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepakanka vien deklaratyviai teigti, kad tokių dokumentų pateikti nebuvo galimybės, nes būtent apeliantui teko procesinė pareiga pagrįsti savo atsikirtimus ir pateikti juos patvirtinančius buhalterinius ar kitus objektyvius duomenis, kuriais kaip tik atsakovas, kaip buvęs bendrovės vadovas, disponavo iki bankroto bylos iškėlimo ieškovei. Be to, 2025 m. balandžio 29 d. teismo posėdyje atstovo advokatas ne tik nurodė, kad A. J. bendrovės bankroto byloje nereiškė 82 000 Eur dydžio finansinio reikalavimo, taip pat šioje nagrinėjamoje byloje nereiškia priešieškinio dėl minėto dydžio neišmokėto darbo užmokesčio, tačiau patvirtino tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra dokumento, kuris pagrįstų, jog 82 000 Eur suma atsakovui nebuvo išmokėta (teismo posėdžio garso įrašas 1 val. 5 min.). Kadangi tokių įrodymų byloje nepateikta, neigiamos neįrodytų aplinkybių pasekmės tenka pačiam apeliantui.

66.       Šiame kontekste pažymėtina, kad apelianto argumentai dėl ieškovės tariamai prieštaringos pozicijos ir Kauno apygardos teisme nagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-548-945/2025 dėl 2023 m. gegužės 29 d. tarp bendrovės, D. Š. ir A. J. sudaryto susitarimo, kuriuo D. Š. patvirtino 82 000 Eur skolą bendrovei ir įsipareigojo išmokėti bendrovės darbuotojui A. J. 82 000 Eur kaip jam priklausantį darbo užmokestį (2 t., b. l. 7) (šis susitarimas Kauno apygardos teismo 2025 m. vasario 5 d. įsiteisėjusiu sprendimu pripažintas negaliojančiu), nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir nesudaro pagrindo kitaip vertinti nagrinėjamos situacijos. Apeliantas ieškovės pozicijos prieštaringumą grindžia tuo, kad ieškovė nurodė, jog atsakovas gali reikšti 82 000 Eur finansinį reikalavimą bendrovės bankroto byloje, taip, apelianto vertinimu, iš esmės pripažindama tokio reikalavimo pagrįstumą. Tačiau vien aplinkybė, kad ieškovė nurodė atsakovui procesinę galimybę reikšti finansinį reikalavimą bendrovės bankroto byloje, savaime nepatvirtina tokio dydžio skolos egzistavimo. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-548-945/2025, kurioje dalyvavo tos pačios šalys, 2025 m. vasario 5 d. priimtame ir įsiteisėjusiame sprendime konstatuota, kad A. J. turėjo galimybę įrodyti, jog ieškovė jam yra skolinga 82 000 Eur neišmokėto darbo užmokesčio, pareikšdamas ir pasitvirtindamas tokio dydžio finansinį reikalavimą ieškovės bankroto byloje, tačiau tokio reikalavimo nepareiškė (minėto teismo sprendimo 20 punktas). Todėl apelianto nurodomos aplinkybės nepaneigia išvados, kad jis neįrodė savo teiginių apie tariamą bendrovės 82 000 Eur darbo užmokesčio įsiskolinimą atsakovui, vadinasi, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei siekia apeliantas, neturėjo pagrindo šios sumos atimti iš ieškovės reikalaujamos žalos.

67.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstais laikė atsakovo argumentus, kad į priteisiamos žalos dydį negali būti įtrauktos apskaičiuotos mokesčių sumos, nuo jo darbo užmokesčio mokėtinos VMI ir VSDFV. Apeliaciniame skunde atsakovas laikosi savo pradinės pozicijos, ją motyvuodamas tuo, kad jei atsakovui buvo apskaičiuotas ir išmokėtas padidintas darbo užmokestis, teisės aktų nustatyta tvarka bendrovei buvo apskaičiuoti mokėtini mokesčiai ir atsirado atitinkamos mokestinės prievolės, tačiau konstatavus, kad padidintas darbo užmokestis jam nepriklauso, iš priteistos žalos sumos turi būti išskaičiuoti mokesčiai minėtoms institucijoms. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais sutinka.

68.       Nagrinėjamu atveju ieškovės patirtą žalą sudaro atsakovui nepagrįstai išmokėta darbo užmokesčio dalis. Vadinasi iš atsakovo, kaip atsakovės nuostoliai, galėjo būti priteistos tik tos piniginės lėšos, kurios nepagrįstai atiteko atsakovui. Konstatavus, kad atsakovas neturėjo teisės į padidintą darbo užmokesčio dalį, daroma išvada, kad neatsirado pareiga ir nuo šios dalies sumokėti mokesčius. Nuo neteisėtai padidintos darbo užmokesčio dalies apskaičiuoti mokesčiai nėra laikytini atsakovo gauta turtine nauda ir negali būti laikomi atsakovo ieškovei padaryta žala, nes šios lėšos buvo (ar turėjo būti) ieškovės už atsakovą sumokėtos į valstybės biudžetą bei socialinio draudimo fondą, vykdant teisės aktuose nustatytas mokestines prievoles. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad mokestinių prievolių apskaičiavimo, deklaravimo, tikslinimo ir galimo permokų susigrąžinimo klausimai sprendžiami mokesčių teisės normų nustatyta tvarka, o šiuo atveju, ieškovė, tuo atveju, jei VMI ir VSDFV mokesčiai nuo padidinto atsakovo darbo užmokesčio buvo faktiškai sumokėti, galėtų permokas susigrąžinti.

69.       Vertinant, kokia dalimi mažintinas pirmosios instancijos teismo ieškovei iš atsakovo priteistas žalos atlyginimas, reikšminga tai, kad mokesčiai, taikomi pajamoms, gautoms iš su darbo teisiniais santykiais susijusių pajamų (A klasės pajamos), skirstomi į du tipus. Pirmasis tipas – tai darbuotojo mokami mokesčiai, kai mokesčiai yra išskaičiuojami iš darbuotojo darbo užmokesčio, kuris yra sulygtas ir priskaičiuotas. Tokie mokesčiai yra gyventojų pajamų mokestis (GPM) ir valstybinio socialinio draudimo įmokos (VSD), kurias sudaro pensijų draudimas, ligos socialinis draudimas, motinystės socialinis draudimas ir privalomasis sveikatos draudimas (PSD) (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSDĮ) 8 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 6 punktai). Šie mokesčiai mažina darbuotojui priskaičiuotą mokėtiną darbo užmokestį, kadangi darbdavys šias sumas išskaičiuoja iš darbuotojui mokėtino darbo užmokesčio ir jas sumoka į valstybės biudžetą. Antrasis tipas – tai darbdavio ir iš darbdavio lėšų mokami mokesčiai. Darbdavys iš savo lėšų moka valstybinio socialinio draudimo įmokas (VSD), kurias sudaro nedarbo socialinis draudimas ir nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinis draudimas (VSDĮ 8 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktai), taip pat įmokas į garantinį fondą ir į ilgalaikio darbo išmokų fondą (Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 2 straipsnio 4 ir 6 dalys). Kadangi šie mokesčiai yra mokami iš darbdavio lėšų, jie mokėtino darbo užmokesčio nemažina.

70.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą teisinį reguliavimą, konstatuoja, kad ieškovės prašytas priteisti žalos dydis turėjo būti mažinamas darbuotojo mokėtinų mokesčių suma. Ieškovė savo nuostolius apskaičiavo kaip skirtumą tarp faktiškai dėl padidinto darbo užmokesčio patirtų išlaidų ir išlaidų, kurios būtų buvusios mokant ankstesnį darbo užmokestį, į šį skirtumą buvo įtrauktos ir gyventojų pajamų mokesčio bei darbuotojo socialinio draudimo įmokų sumos. Tačiau, padarius išvadą, kad mokesčiai, išskaičiuojami iš darbuotojui priskaičiuoto darbo užmokesčio ir sumokami į valstybės biudžetą darbuotojo lėšomis, nelaikytini ieškovės patirta žala, atitinkamai mažintinas teismo priteistas nuostolių dydis.

71.       Nemokumo administratorė į bylą pateikė lentelę (3 t., b. l. 5–6), kurioje detaliai apskaičiuoti nuo pradinio darbo užmokesčio ir nuo nepagrįstai padidinto darbo užmokesčio mokėtini mokesčiai VSDFV ir VMI už laikotarpį nuo 2020 m. rugpjūčio mėn. iki 2023 m. kovo mėn. Iš lentelės duomenų matyti, kad dėl padidinto darbo užmokesčio (kurio skirtumas nuo teisėtai gauto yra 192 170,27 Eur) susidaręs darbuotojo lėšomis mokamų socialinio draudimo įmokų skirtumas sudaro 35 650,93 Eur, o GPM skirtumas – 37 765,59 Eur, iš viso – 73 416,52 Eur. Pažymėtina, kad apeliantas lentelėje pateiktų mokesčių dydžio neginčija ir dėl jų apeliaciniame skunde nėra pasisakęs. Teisėjų kolegija šiais duomenimis netikėti pagrindo neturi.

72.       Kadangi pirmosios instancijos teismas, sumažinęs ieškiniu reikalautą sumą, konstatavo, kad ieškovės pagrįstai reikalautos žalos dydis su mokesčiais sudaro 186 968,43 Eur (o ne 192 170,27 Eur, kaip prašė ieškovė) atitinkamai nuo šios sumos turėtų būti sumokėta 71 429,60 Eur darbuotojo mokėtinų mokesčių (18 6968,43 x 73 416,52 / 192 170,27). Konstatavus, kad iš darbuotojui priskaičiuoto darbo užmokesčio išskaičiuotini mokesčiai nelaikytini bendrovės patirta žala, 71 429,60 Eur suma mažintinas pirmosios instancijos teismo ieškovei iš atsakovo priteistas nuostolių dydis, ir daroma išvada, kad pagrįsta ieškovės žala yra 115 538,83 Eur (186 968,43 Eur – 71 429,60 Eur).

73.       Teisėjų kolegija, remdamasi aptartomis aplinkybėmis ir išdėstytais motyvais, daro išvadą, kad ieškovė įrodė dėl atsakovui neteisėtai priskaičiuoti ir išmokėto didesnio darbo užmokesčio patyrusi nuostolius (nors ir yra pagrindas jų dydį koreguoti), o atsakovo neteisėti veiksmai yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su šių nuostolių atsiradimu. Byloje nustatyta, kad atsakovas pažeidė vadovui tenkančias fiduciarines pareigas, nes, būdamas nesąžiningas ir nelojalus, bendrovei esant nemokiai, savavališkai pasididino savo darbo užmokestį ir taip savo interesus iškėlė aukščiau bendrovės interesų. Fiduciarinių pareigų pažeidimas ir savavališkai padidintas darbo užmokestis, lėmė bendrovės finansinių prievolių padidėjimą, dėl to bendrovė patyrė žalą, kuri, nesant atsakovo neteisėtų veiksmų, nebūtų atsiradusi. Vadinasi, tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovės reikalaujamų nuostolių egzistuoja faktinis ir teisinis priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis; CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

74.       Teismui nustačius, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovė neturi įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas, o paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėjo atsakovas. Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario pareigas valdant įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-701/2016, 36 punktas). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas A. J. nepaneigė savo, kaip bendrovės vadovo, kaltės prezumpcijos, vadinasi ir ši atsakovo civilinės atsakomybės sąlyga nustatyta.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

75.       Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai nusprendė dėl bendrovės aktų, kuriais padidintas atsakovo darbo užmokestis negaliojimo, iš esmės tinkamai įvertino atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovas ieškovei padarė žalą. Tačiau, apskaičiuodamas priteisiamos žalos dydį, pirmosios instancijos teismas suklydo, iš apeliantui neteisėtai apskaičiuotos darbo užmokesčio dalies neatimdamas nuo jos darbuotojo mokamo GPM ir socialinio draudimo įmokų. Dėl to yra pagrindas apelianto apeliacinį skundą patenkinti iš dalies, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl nuostolių atlyginimo pakeisti, priteisiant ieškovei iš atsakovo 115 538,83 Eur, atitinkamai nurodant, kad procesinės palūkanos ieškovei iš atsakovo priteisiamos už šią sumą.

76.       CPK 93 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus ir ieškinį tenkinus iš dalies, perskirstomos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos.

77.       Pagal bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

78.       Byloje nustatyta, kad ieškovė iš atsakovo prašė priteisti 10 648 Eur išlaidas advokato pagalbai, atsakovas įrodymų apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teismui nepateikė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės patirtos išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus tokių išlaidų apskaičiavimo kriterijus bei dydžius, jas laikė pagrįstomis. Šios pirmosios instancijos teismo išvados apeliantas nekvestionuoja.

79.       Apeliaciniu skundu neginčijamas ir pirmosios instancijos teismo naudotas patenkintų reikalavimų proporcijos apskaičiavimo metodas, teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo jo laikyti netinkamu. Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad kadangi neturtiniai reikalavimai patenkinti visiškai, o turtiniai 97 proc. (186 968,43 / 192 170,27 x 100), laikė kad iš viso yra patenkinta 98,5 proc.  ((100 + 97) / 2) patikslinto ieškinio reikalavimų, todėl ieškovei iš atsakovo priteisė 10 488,28 Eur (10 648 x 98,5 / 100) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Atsižvelgdama į tai, kad šia nutartimi konstatuota, kad ieškovei iš atsakovo priteistinas mažesnis nuostolių dydis, teisėjų kolegija atitinkamai nusprendžia iš jo ieškovei priteisti 80,06 proc. ((100 + (115 538,83 / 192 170,27 x 100) / 2) jos pirmosios instancijos teisme patirtų advokato pagalbos išlaidų, t. y. 8 524,95 Eur (10 648 x 80,06 / 100).

80.       Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad, nors ieškovė nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleista CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovė buvo atleista, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad už patenkintus elektroninėje byloje pareikštus keturis neturtinius patikslinto ieškinio reikalavimus dėl darbo sutarties įrašų pripažinimo neteisėtais ir bendrovės direktoriaus įsakymų pripažinimo negaliojančiais mokėtinas 456 Eur (100 Eur×75proc.×152,0/100x4) žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 7 dalis, 82 straipsnio 1 dalis), kur 152,0 Vartotojų kainų indeksas, galiojęs iki 2025 m. antro ketvirčio pradžios (patikslinto ieškinio padavimo dieną 2025 m. balandžio 4 d.) palyginus su 2017 m. liepos mėn. (Valstybės duomenų agentūros informacija). Kadangi ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nepakeista, teisėjų kolegija sutinka, kad pareiga sumokėti nurodyto dydžio (456 Eur) žyminį mokestį tenka atsakovui. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad už iš dalies patenkintą turtinį reikalavimą, kurio suma 186 968,43 Eur, mokėtinas žyminis mokestis apskaičiuojamas taip: (2 300 Eur + (1 proc.×(186 968,43 Eur – 100 000 Eur)))× 75 proc. = 2 378 Eur. Kadangi ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis pakeista, atitinkamai mažintina ir iš atsakovo valstybei priteisiamo žyminio mokesčio dalis, ją apskaičiuojant nuo priteistos 115 538,83 Eur nuostolių sumos, t. y. 1 841,54 Eur ((2 300 Eur + (1 proc.× (115 538,83 Eur – 100 000 Eur)))×75 proc.). Vadinasi, iš viso iš atsakovo valstybei priteistina (456 + 1 841,54) 2 297,54 Eur žyminio mokesčio.

81.       Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje buvo patirtos 47,58 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir 176,81 Eur vertimo išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas): UAB „Dokana“ 2025 m. kovo 25 d. PVM sąskaita faktūra serija DK 25 Nr. 0375 (116,31 Eur sumai) ir 2025 m. birželio 30 d. PVM sąskaita faktūra serija DK 25 Nr. 1052 (60,50 Eur sumai). Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 96 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovo valstybei priteisė 98,5 proc. šių išlaidų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai konstatavus, kad ieškinys patenkintas ne 98,5 proc., bet 80,06 proc., iš atsakovo valstybei priteistinos atitinkamai mažesnės nurodomų išlaidų sumos, t. y. 38,09 Eur (47,58x80,06/100) išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir 141,55 Eur (176,81x80,06/100) vertimo išlaidos.

82.       Atsakovas apeliaciniu skundu ginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimą visa apimtimi. Apeliacinės instancijos teismui palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo patenkinti ieškovės neturtiniai reikalavimai, o sprendimo dalį dėl ieškovei iš atsakovo priteistinų nuostolių dydžio pakeitus, konstatuojama, kad apeliacinis skundas patenkintas 19,10 proc. (100 – (100 + (115 538,83 / 186 968,43 x 100) / 2). Atitinkamai, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, 302 straipsniu, paskirstytinos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

83.       Atsakovas įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nepateikė. Ieškovė pateikė tinkamus įrodymus apie tai, kad, rengdama atsiliepimą į apeliacinį skundą, ji patyrė 3 146 Eur advokato pagalbos išlaidų. Ši suma atitinka Rekomendacijų 7 punkte, 8.11 papunktyje nustatytus dydžius, įvertinusi pateikto dokumento turinį, galimas laiko sąnaudos jį rengiant, teisėjų kolegija, ją laiko pagrįsta ir protinga. Atsižvelgiant į nepatenkintų apeliacinio skundo reikalavimų dalį – 80,90 proc. (100 – 19,10), iš atsakovo ieškovei priteistina 2 535,68 Eur (3 146 x 80,90 / 100) aptariamų advokato pagalbos išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2026 m. sausio 16 d. sprendimo dalį dėl žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti.

Priteisti ieškovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „S&D LT“, juridinio asmens kodas 302760364, iš atsakovo A. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 115 538,83 Eur (vieno šimto penkiolikos tūkstančių penkių šimtų trisdešimt aštuonių eurų 83 centų) žalos atlyginimą.

Priteisti ieškovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „S&D LT“, juridinio asmens kodas 302760364, iš atsakovo A. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (115 538,83 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. rugsėjo 23 d. ) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „S&D LT“, juridinio asmens kodas 302760364, iš atsakovo A. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 8 524,95 Eur (aštuonis tūkstančius penkis šimtus dvidešimt keturis eurus 95 centus) bylinėjimosi išlaidoms pirmosios instancijos teisme atlyginti.

Priteisti valstybei iš atsakovo A. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 297,54 Eur (dviejų tūkstančių dviejų šimtų devyniasdešimt septynių eurų 54 centų) žyminį mokestį, 38,09 Eur (trisdešimt aštuonis eurus 9 centus) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu atlyginti, ir 141,55 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt vieną eurą 55 centus) vertimo išlaidoms atlyginti, sumokant priteistas sumas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (įmokos kodai: 5660 už žyminį mokestį ir 5662 už išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu ir vertimu).

Likusią Kauno apygardos teismo 2026 m. sausio 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „S&D LT“, juridinio asmens kodas 302760364, iš atsakovo A. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 535,68 Eur (du tūkstančius penkis šimtus trisdešimt penkis eurus 68 centus) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.