Civilinė byla Nr. e2S-92-555/2024

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-16318-2022-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.2.1; 3.3.2.5; 3.4.5.19

                              (S)

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                             

 

 

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. vasario 27 d. 

Kaunas

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo M. A. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-7375-528/2023 pagal pareiškėjo M. A. pareiškimą dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo, suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos.

 

Apeliacinės instancijos teismas

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Pareiškėjas M. A. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas atnaujinti terminą įvykdyti 2017 m. balandžio 11 d. privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini), nustatant 6 mėnesių terminą šio privalomojo nurodymo įvykdymui, terminą pradedant skaičiuoti nuo Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-13287-1107/22 (teismo pastaba: dabar Nr. e2‑1049-1107/2024) priimto procesinio sprendimo įsiteisėjimo dienos.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad jis yra nebaigto statyti gyvenamojo namo ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), savininkas, kuriuos įsigijo 2008 m. birželio 9 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Pareiškėjas perėmė statytojo teises ir, sukaupęs lėšų, 2016 m. tęsė gyvenamojo namo statybą. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – VTPSI) 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos aktu Nr. (duomenys neskelbtini) konstatavo, kad pareiškėjo statomas gyvenamasis namas yra savavališka statyba. VTPSI 2017 m. vasario 10 d. privalomuoju nurodymu Nr. (duomenys neskelbtini) įpareigojo pareiškėją nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę iki 2017 m. rugpjūčio 10 d. Vėliau minėtą privalomąjį nurodymą VTPSI panaikino ir 2017 m. balandžio 11 d. priėmė naują privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo įpareigojo pareiškėją nugriauti gyvenamojo namo stogą ir sienas iki pamatų. Pareiškėjas skundė minėtus VTPSI aktus, tačiau jo ieškinys buvo atmestas Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1070-435/2018, kurį Kauno apygardos teismas 2019 m. vasario 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-231-924/2019 paliko galioti. Kauno apygardos nutartyje nurodyta, kad gyvenamojo namo statyba aktualioje teritorijoje yra galima, yra realios galimybės pareiškėjui savavališką statybą įteisinti. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymas (toliau – TPSŽNVPĮ) numato pareiškėjui teisę privalomąjį nurodymą įvykdyti, gaunant statybą leidžiantį dokumentą. Terminas privalomajam nurodymui įvykdyti baigėsi 2019 m. rugpjūčio 19 d., įsiteisėjus Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. e2-1070-435/2018. Pareiškėjas 2020 m. sausio 29 d. kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su prašymu dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo. Kauno apylinkės teismas 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-1973-894/2021 šį prašymą patenkino – atnaujino pareiškėjui terminą įvykdyti privalomąjį nurodymą, nustatant 6 mėnesių terminą šio privalomojo nurodymo įvykdymui, terminą pradedant skaičiuoti nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos, ir atnaujino pareiškėjui terminą kreiptis į VTPSI dėl termino pratęsimo įvykdyti privalomąjį nurodymą, nustatant 3 mėnesių terminą pateikti prašymą, terminą pradedant skaičiuoti nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos, o šią nutartį Šiaulių apygardos teismas 2021 m. gruodžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-745-856/2021 paliko nepakeistą. Pareiškėjas siekė įteisinti gyvenamojo namo statybą ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, tokiu būdu įvykdant privalomąjį nurodymą. Pasikeitus teisiniam reguliavimui, pareiškėjas turėjo rengti naują gyvenamojo namo projektą (A++ klasės atitikimui). 2021 m. lapkričio 30 d. pareiškėjas sumokėjo infrastruktūros mokestį, 2022 m. vasario 15 d. sumokėjo 2 529,62 Eur įmoką už savavališkos statybos įteisinimą ir pateikė dokumentus Kauno rajono savivaldybės administracijai. Tuomet paaiškėjo poreikis gauti kaimyninio žemės sklypo savininkės D. N. sutikimą, nes projektuojamo pastato konstrukcija (stogo kraštas) yra numatyta arčiau nei 3 metrai nuo kaimyninio žemės sklypo ribos. Minėta kaimynė sutikimo nedavė, byla dėl savavališkos statybos padarinių įteisinimo be gretimo sklypo savininkės sutikimo nėra išnagrinėta (teismo pastaba: Kauno apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2‑1049‑1107/2024). Baigiantis privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, pareiškėjas 2021 m. birželio 2 d. kreipėsi į VTPSI su prašymu 6 mėnesiams pratęsti terminą įvykdyti privalomąjį nurodymą ir terminas buvo pratęstas iki 2022 m. rugsėjo 8 d. Baigiantis šiam terminui pareiškėjo atstovė, padedama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokato, vėl kreipėsi į VTPSI su prašymu pratęsti terminą įvykdyti privalomąjį nurodymą 6 mėnesiams, tačiau prašymas netenkintas, nes VTPSI terminą privalomajam nurodymui įvykdyti gali pratęsti tik vieną kartą. Pareiškėjas nėra atsakingas, kad dėl suklydimo nebuvo kreiptasi dėl termino pratęsimo į administracinį teismą. VTPSI sprendimas nepratęsti termino buvo priimtas 2022 m. rugsėjo 9 d., pasibaigus terminui privalomajam nurodymui įvykdyti, todėl pareiškėjas jau negalėjo kreiptis į minėtą teismą. Dėl praleisto įstatyme numatyto termino atnaujinimo sprendžia bendrosios kompetencijos teismas, tačiau valstybės paskirtas advokatas prašymą pateikė Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams. Pareiškėjas nepiktnaudžiauja savo teisėmis, o laiku įvykdyti privalomąjį nurodymą negalėjo dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių, todėl prašo tenkinti pareiškėjo prašymą.

3.       Suinteresuotas asmuo VTPSI prašė bylą perduoti administraciniam teismui pagal rūšinį teismingumą arba, nenustačius bylos perdavimo pagal rūšinį teismingumą pagrindų, pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad privalomasis nurodymas yra individualus administracinis aktas, su kuriuo susijusias procedūras reguliuoja specialus teisės aktas – TPSŽNVPĮ, pagal kurio 14 straipsnį, privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius, išskyrus įstatyme nurodytus išimtinius atvejus. VTPSI šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, susijusių su procedūromis, atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą, kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą. Pagal bylų rūšinį teismingumą bylos dėl privalomųjų nurodymų įvykdymo termino pratęsimo priskiriamos administracinių teismų kompetencijai. Asmuo, kuriam buvo nustatytas konkretus terminas privalomajam nurodymui įvykdyti, gali kreiptis į teismą su prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą ilgesniam nei 3 mėnesių laikotarpiui, tačiau tik iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos. Viešojo administravimo institucijoje ir teisme gali būti pratęsiami tik nepasibaigę terminai. Pasibaigusio privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimas yra negalimas, nes specialusis įstatymas (TPSŽNVPĮ) nenumato tokio termino atnaujinimo galimybės, t. y. šis įstatymu nustatytas terminas yra naikinamasis. Naikinamieji terminai negali būti teismo atnaujinti, kad ir kokios svarbios būtų tokio praleidimo priežastys. Šiuo atveju turi būti taikomos ne bendrosios, bet specialiosios teisės normos. Pareiškėjas privalomąjį nurodymą turėjo įvykdyti iki 2017 m. spalio 11 d. Ši aplinkybė konstatuota įsiteisėjusioje, galiojančioje Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-2060-773/2019. Kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2022 m. spalio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-114-469/2022 pakeitė išaiškinimą, skaičiuojant privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigą, apskundus privalomąjį nurodymą. Tenkinus prašymą ir pakartotinai atnaujinus bei vėl nustačius naują terminą privalomojo nurodymo įvykdymui, kai teisėtai priimtas VTPSI privalomasis nurodymas, pasibaigus jo įvykdymo terminui ir įsigaliojus teismo sprendimui dėl jo teisėtumo, buvo perduotas ir yra vykdomas antstolio, būtų paneigti teisingumo, teisinio stabilumo ir teisėtų lūkesčių principai. Pareiškėjo prašymas nustatyti naują 6 mėnesių terminą privalomojo nurodymo įvykdymui, terminą pradedant skaičiuoti nuo Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-13287-1107/2022 (teismo pastaba: dabar Nr. e2-1049-1107/2024) priimto sprendimo įsiteisėjimo dienos, neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXXVIII skyriaus paskirties bei tikslų. Pareiškėjo nurodytoje Specialiosios teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 22 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-47/2020 buvo spręstas klausimas tik dėl termino, skirto kreiptis į instituciją, atnaujinimo ir išvados pateiktos tik dėl pirminio pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą kreiptis į VTPSI dėl termino pratęsimo įvykdyti privalomąjį nurodymą.

 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

4.       Kauno apylinkės teismas 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartimi netenkino pareiškėjo M. A. prašymo dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo (CPK XXXVIIII skyriaus tvarka) ir suinteresuoto asmens VTPSI prašymo dėl civilinės bylos perdavimo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams pagal rūšinį teismingumą; panaikino Kauno apylinkės teismo 2023 m. kovo 14 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – vykdymo veiksmų antstolio R. B. kontoroje užvestoje vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Statybos inspekcijos pateiktą vykdomąjį dokumentą – 2017 m. balandžio 11 d. privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) sustabdymo iki galutinio procesinio sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.

5.       Teismas nustatė, kad byloje yra kilęs ginčas dėl termino atnaujinimo privalomajam nurodymui įvykdyti. Nagrinėjamu atveju prašoma atnaujinti terminą privalomojo nurodymo, kurio vykdymui buvo pratęstas terminas iki 2022 m. rugsėjo 8 d., įvykdymui, o prašymą teismui pareiškėjas pateikė 2022 m. gruodžio 8 d.

6.       Teismas nurodė, kad TPSŽNVPĮ numato galimybę pratęsti nepasibaigusį terminą privalomojo nurodymo įvykdymui ir nenumato galimybės pratęsti ar atnaujinti terminą, kai jo įvykdymo terminas pasibaigia TPSŽNVPĮ 11 straipsnio 6 dalies pagrindu. Šiuo atveju aktualus bylai terminas yra naikinamasis, todėl teismas negali jo atnaujinti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.117 straipsnio 6 dalis). Pareiškėjo nurodytos ar bet kokios kitos ypatingos aplinkybės, susijusios su priežastimis, dėl kurių buvo praleistas privalomajame nurodyme nustatytas terminas kreiptis dėl jo patęsimo, neturi reikšmės, nes TPSŽNVPĮ nėra įtvirtintų teisės normų, reglamentuojančių privalomųjų nurodymų vykdymo terminų atnaujinimą.

7.       Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra išaiškinęs, jog privalomasis nurodymas yra individualus administracinis aktas, su kuriuo susijusias procedūras reguliuoja specialus teisės aktas – TPSŽNVPĮ, kuriame nenumatyta galimybė, pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, kreiptis dėl termino pratęsimo ar jo atnaujinimo (LVAT nutartys administracinėse bylose 2015 m. liepos 1 d. Nr. A‑1134‑525/2015, 2016 m. rugsėjo 5 d. Nr. A-2398-502/2016, 2017 m. balandžio 26 d. Nr. A‑628-492/2017, 2023 m. vasario 1 d. Nr. eA-31-492/2023, kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat formuoja teismų praktiką, atsižvelgdamas į administracinių teismų suformuotą praktiką tapačiais klausimais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. spalio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-114-469/2022, kurioje buvo sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių privalomojo nurodymo dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo vykdymo terminą ir baudos už nurodymo nevykdymą skyrimą, aiškinimo ir taikymo, taip pat vadovavosi LVAT suformuota praktika, jog teisės aktai nenustato privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl asmuo turi teisę kreiptis į teismą su prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, tačiau tik iki nurodymo įvykdymo termino pabaigos.

8.       Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl 2020 m. gegužės 25 d. Specialiosios teisėjų kolegijos nutarties byloje Nr. T-47/2020, kadangi šia nutartimi buvo sprendžiamas prašymas atnaujinti terminą kreiptis į instituciją (VTPSI) dėl termino įvykdyti privalomąjį nurodymą pratęsimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atnaujinti jam privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, o taip pat prašo nustatyti naują terminą, kokio įstatymas nenumato – nuo sprendimo kitoje civilinėje byloje įsiteisėjimo. Pareiškėjas yra pasinaudojęs įstatymo suteikta teise, VTPSI buvo pratęsusi privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2022 m. rugsėjo 8 d., o iki šio termino pasibaigimo pareiškėjas į teismą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo nesikreipė. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsižvelgęs į nurodytą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismų poziciją analogiško pobūdžio bylose (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1148-392/2022, Kauno apygardos teismas 2023 m. liepos 11 d. Nr. e2S‑884-886/2023) teismas sprendė, jog, teisės aktams nenustatant privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, pareiškėjo prašymo tenkinimui nėra teisinio pagrindo.

9.       Teismas atmetė atsakovės argumentus dėl bylos teismingumo administraciniam teismui. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, bylos dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui ir nagrinėtinos CPK XXXVIII skyriuje nustatyta tvarka, nes administraciniams teismams termino atnaujinimo klausimą spręsti nėra numatyta įstatymu. Tačiau bylos teismingumas nereiškia, kad kiekvienas prašymas dėl termino atnaujinimo yra savaime pagrįstas ir bus tenkinamas.

 

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai  

 

10.       Atskiruoju skundu pareiškėjas M. A. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartį dalyje dėl jo pareiškimo dėl praleisto įstatymu nustatyto termino atnaujinimo ir šioje dalyje klausimą išspręsti iš esmės – pareiškimą dėl praleisto įstatymu nustatyto termino atnaujinimo tenkinti, kitoje dalyje nutartį palikti nepakeistą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1.                      Pirmosios instancijos teismo motyvai, kad terminas įvykdyti privalomąjį nurodymą yra naikinamasis, yra nepagrįsti. TPSŽNVPĮ numato ne tik 11 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą 6 mėnesių terminą privalomajam nurodymui įvykdyti, bet TPSŽNVPĮ 14 straipsnio 4 dalis aiškiai sureglamentavo, kad 6 mėnesių terminas gali būti pratęstas VTPSI 3 mėnesių terminui, o vėliau teismas gali pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą ilgesniam laikotarpiui. Sistemiškai aiškinant TPSŽNVPĮ 11 straipsnio 6 dalį, 14 straipsnio 4 dalį, akivaizdu, kad TPSŽNVPĮ yra numatyta galimybė pratęsti 6 mėnesių terminą ilgesniam laikotarpiui ir tokia teisė teismui yra suteikta. Teismas ydingai taikė TPSŽNVPĮ normas, nurodydamas, kad šis įstatymas nenumato galimybės pratęsti ar atnaujinti terminą.

10.2.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, todėl tai sąlygojo neteisėtos nutarties priėmimą. TPSŽNVPĮ nenumato draudimo atnaujinti terminą privalomajam nurodymui įvykdyti. Tai reiškia, kad įstatyme nėra draudimo atnaujinti praleistą terminą įvykdyti privalomąjį nurodymą, todėl vadovaujantis CK 1.2 straipsnyje įtvirtintu principu, kad civilines teises gali apriboti tik įstatymai, teismas padarė klaidingą išvadą, jog terminas įvykdyti privalomąjį nurodymą negali būti atnaujintas.

10.3.                      Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad terminas privalomajam nurodymui įvykdyti yra naikinamasis. TPSŽNVPĮ 14 straipsnio 4 dalies analizė patvirtina, kad 6 mėnesių terminas gali būti pratęsiamas tiek VTPSI, tiek teismo. Tokia įstatymo leidėjo numatyta galimybė patvirtina, kad TPSŽNVPĮ nėra numatytas galutinis terminas įvykdyti privalomąjį nurodymą. Vien tai patvirtina, kad terminas įvykdyti privalomąjį nurodymą nėra naikinamasis. Civilinėje teisėje yra nustatyta taisyklė, kad naikinamieji terminai negali būti nei pratęsiami, nei atnaujinami. Šiuo atveju TPSŽNVPĮ numato galimybę 6 mėnesių terminą pratęsti. Taigi yra dvi esminės sąlygos: 1) TPSŽNVPĮ nenumato galutinio termino įvykdyti privalomąjį nurodymą; 2) TPSŽNVPĮ numato galimybę pratęsti 6 mėnesių terminą, kurios patvirtina, kad TPSŽNVPĮ numatytas terminas nėra naikinamasis ir gali būti atnaujinamas.

10.4.                      Tai, kad terminas įvykdyti privalomąjį nurodymą nėra naikinamasis patvirtina ir teismingumo byloje Nr. T-47/2020 priimta 2020 m. gegužės 22 d. nutartis, tačiau pirmosios instancijos teismas šia nutartimi nepagrįstai nesivadovavo. Teismas klaidingai sprendė, kad pareiškėjas pateikė prašymą teismui dėl termino pratęsimo kreiptis į VTPSI. Šioje byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą ne dėl termino pratęsimo, o dėl termino atnaujinimo. Būtent minėtoje byloje Specialioji teisėjų kolegija padarė išvadą, kad tokio pobūdžio prašymai yra nagrinėtini civilinio proceso tvarka. Tai reiškia, kad Specialioji teisėjų kolegija taip pat sprendė, kad terminas įvykdyti privalomąjį nurodymą nėra naikinamasis ir jis gali būti atnaujintas.

10.5.                      Analogiškos pozicijos dėl termino atnaujinimo laikėsi ir Kauno apylinkės teismas 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-1973-894/2021 bei Šiaulių apygardos teismas 2021 m. gruodžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-745-856/2021, kuriose dalyvavo tos pačios šalys. Taigi, teismų priimti procesiniai sprendimai turi prejudicinę galią šioje byloje. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 182 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai nesivadovavo minėtose bylose nustatytais faktais. Nurodytose nutartyse teismai pasisakė, kad terminas atnaujinti privalomojo nurodymo įvykdymą nėra naikinamasis. Tai patvirtina, kad teismas taip pat pažeidė ir CPK 18 straipsnio. Susidarė situacija, kad teismas nevykdo teismų priimtų sprendimų ir tokia situacija netoleruotina.

10.6.                      Daktaro A. D. disertaciją „Materialiosios privatinės teisės terminai“. Šioje disertacijoje yra aptariami CK 1.117 straipsnyje nurodyti terminai. A. D. nurodo, kad naikinamųjų terminų pobūdis lemia tam tikrą jų ypatybę: šie terminai paprastai negali būti pratęsti ar atnaujinti, neatsižvelgiant į teisės neįgyvendinimo per nustatytą terminą priežastis. Taigi, mokslininko ir praktiko įžvalgos patvirtina, kad privalomojo nurodymo įvykdymo terminas negali būti pripažįstamas naikinamuoju, nes TPSŽNVPĮ numatyta galimybė tokius terminus pratęsti. Analogiška teismų praktikos taisyklė formuluoja ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2012), kuris yra konstatavęs, kad, atsižvelgiant į naikinamojo termino pobūdį, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad toks terminas turi būti nustatomas aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžiant jo pabaigą. Šios bylos aplinkybės patvirtina, kad pirmos instancijos teismas, pripažindamas, kad terminas įvykdyti privalomąjį nurodymą yra naikinamasis, nenustatė naikinamojo termino pradžios ir pabaigos. Tai reiškia, kad pirmos instancijos teismas be pagrindo sprendė apie TPSŽNVPĮ numatytą naikinamąjį terminą.

10.7.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį grindė precedentu, nurodydamas visą eilę LVAT nutarčių, kuriose neva konstatuota, kad TPSŽNVPĮ numatytas terminas yra naikinamasis. Tačiau teismas neaptarė nurodytų LVAT nutarčių faktinių aplinkybių, leidžiančių padaryti išvadą, kad jos buvo priimtos analogiškose bylose kaip ši byla, be to, teismo nurodytose bylose buvo remtasi ne ta pačia teisės šaka. Pabrėžtina, kad LVAT nutartys negali būti vertinamos, kaip priimtos analogiškose bylose, nes bylos buvo nagrinėjamos pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nuostatas, o ne CPK XXXVIII skyriaus nuostatas.

10.8.                      Pirmosios instancijos teismo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-l14-469/2022 faktinės aplinkybės yra visiškai kitokios nei šioje byloje. Kasacinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl antstolio prašymo skirti baudą už privalomojo nurodymo nevykdymą. Šioje byloje nagrinėjamas klausimas dėl termino privalomam nurodymui įvykdyti atnaujinimo. Taigi, faktinės bylų aplinkybės yra visiškai skirtingos, todėl teismas negalėjo remtis nurodytos nutarties motyvais, kadangi ji negali būti precedentu šioje byloje.

10.9.                      Pareiškėjas yra parengęs gyvenamojo namo projektą, yra sumokėjęs infrastruktūros mokestį, įmoką už savavalinės statybos įteisinimą. Tai rodo, kad pareiškėjas sąžiningai siekia įteisinti savavališkai pastatytą statinį, tačiau to negali padaryti dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios. Parengus gyvenamojo namo įteisinimo projektą, būtina gauti gretimo žemės sklypo savininkės sutikimą. Atsižvelgiant į tai, kad gretimo žemės sklypo savininkė sutikimo neduoda, pareiškėjas negali gauti statybą leidžiančio dokumento ir buvo priverstas kreiptis į teismą teisminės gynybos. Iki šio laiko Kauno apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-86-1107/2023 (teismo pastaba: dabar Nr. e2‑1049-1107/2024) neišnagrinėta, todėl pareiškėjas dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti privalomojo nurodymo ir įteisinti gyvenamojo namo statybą.

10.10.                      Prašymas atnaujinti terminą privalomojo nurodymo įvykdymui yra išplaukiantis iš nuosavybės teisių ginimo, todėl šioje byloje vyrauja civiliniai teisiniai santykiai, o ne administraciniai teisiniai santykiai. Pirmos instancijos teismas privalėjo įvertinti šias aplinkybes ir atsižvelgti, kad pareiškėjas neturi jokio kito gyvenamojo būsto. Šios savavališkos statybos įteisinimas yra sietinas su pareiškėjo konstitucine teise į gyvenamąjį plotą. Teismas bylą išnagrinėjo labai formaliai, neaptarė aplinkybių leidžiančių atnaujinti terminą įvykdyti privalomąjį nurodymą. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą aplinkybės, dėl kurių terminas įvykdyti privalomąjį nurodymą buvo praleistas, turi reikšmės, ir teismas privalėjo šias aplinkybes aptarti. Teritorijoje, kurioje yra pareiškėjo nebaigtas statyti gyvenamasis namas, nėra apribojimų statyti gyvenamosios paskirties pastatus, jokia žala valstybei, visuomenei, atnaujinus terminą įvykdyti privalomąjį nurodymą, nebūtų padaryta. Tuo tarpu teismas daro išvadą, kad formalus termino praleidimas užkerta kelią asmeniui įteisinti savo nuosavybės teises ir pareiškėjas negali realizuoti savo nuosavybės teisių į gyvenamąjį būstą. Toks formalus įstatymo taikymas akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, yra pažeidžiantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus.

11.       Suinteresuotas asmuo VTPSI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo atskirąjį skundą, kuriuo prašo jo netenkinti ir Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

11.1.                      LVAT yra ne kartą išaiškinęs, kad remiantis lingvistiniu Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies aiškinimu bei atsižvelgiant į šios nuostatos tikslą, minėtos teisės aktų normos skirtos reguliuoti reikalavimui įvykdyti nustatyto termino pratęsimą, o ne atnaujinimą. Todėl darytina išvada, kad šiuo atveju taikoma bendra taisyklė, jog galima pratęsti dar nepasibaigusius terminus, o kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta. Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime nustatytam terminui prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (LVAT 2021 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje A-1488-815/2021, 2021 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-765-556/2020 ir kt.). Tai suponuoja išvadą, kad asmuo, kuriam buvo nustatytas konkretus terminas privalomajam nurodymui įvykdyti, gali kreiptis į teismą su prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą ilgesniam nei 3 mėnesių laikotarpiui, tačiau tik iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos.

11.2.                      LVAT 2023 m. vasario 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-31-492/2023 taip pat išaiškino, jog privalomasis nurodymas yra individualus administracinis aktas, su kuriuo susijusias procedūras reguliuoja specialus teisės aktas – TPSŽNVPĮ, kuriame nėra numatyta galimybės atnaujinti terminą kreiptis dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Dėl to tiek viešojo administravimo institucijoje, tiek teisme gali būti pratęsiamas tik nepasibaigęs terminas, atitinkamai todėl pasibaigusio privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino nei pratęsimas, nei atnaujinimas yra negalimas, nes specialusis, t. y. TPSŽNVPĮ, nenumato tokio termino atnaujinimo galimybės, t. y. šis įstatymu nustatytas terminas yra naikinamasis.

11.3.                      Akcentuotina, kad privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimą reglamentuoja materialinės teisės normos, įtvirtintos lex specialis (liet. specialiame) teisės akte – TPSŽNVPĮ, kurios nenumato privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės. Dėl to pareiškėjo nurodytos bendrosios CK 1.117 straipsnio normos, reglamentuojančios terminų atnaujinimą, nagrinėjamoje byloje netaikytinos, nes teismas turi teisę atnaujinti tik tuos terminus, kurių atnaujinimą reglamentuoja teisės aktai, t. y. teismas sprendžia tik dėl tokių terminų, kurie nėra naikinamieji, atnaujinimo. Atsižvelgiant į tai, kad teisinis reguliavimas nenustato privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo, kad ir kokios svarbios būtų pareiškėjo pareiškime nurodytos priežastys dėl praleisto termino atnaujinimo, tokio prašymo tenkinimas, pagal nurodytą teisinį reglamentavimą, nėra galimas.

11.4.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-1075/2023 taip pat išaiškinta, kad tuo atveju, kai privalomasis nurodymas yra ginčijamas teisme, jo, kaip vykdomojo dokumento, teisinė galia atsiranda teismui patvirtinus šio akto teisėtumą. Nagrinėjamu atveju privalomasis nurodymas, kurio vykdymo terminą, remiantis CPK XXXVIII tvarka siekia atnaujinti (antrą kartą!) pareiškėjas, taip pat yra įgijęs vykdomojo dokumento galią ir nuo 2019 m. balandžio 1 d. yra perduotas antstoliui priverstiniam vykdymui. Tai, kad antstolio veiksmai priimant privalomąjį nurodymą vykdyti priverstinai buvo teisėti, konstatuota Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2060-773/2019, kuria atmestas jo atskirasis skundas dėl antstolio veiksmų.

11.5.                      Šiuo atveju privalomajame nurodyme buvo nurodyta, kad jis turi būti įvykdytas iki 2017 m. spalio 11 d., tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, net ir praėjus šešiems metams, jis iki šiol neįvykdytas ir prašoma vėl jo vykdymo terminą atnaujinti. Nors pareiškėjas įrodinėja, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑168‑695/2021 pateiktus išaiškinimus, terminas privalomąjį nurodymą įvykdyti baigėsi 2019 m. rugpjūčio 19 d., t. y. įsiteisėjus Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. e2-1070-435/2018, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2022 m. spalio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K‑7‑114-469/2022 konstatavo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑168‑695/2021 pateiktas TPSŽNVPĮ 14 straipsnio nuostatų dėl privalomojo nurodymo taikymo jį apskundus teismui aiškinimas neatitinka susiformavusios administracinių teismų praktikos <...> pradėtas formuoti bendrosios kompetencijos teismų precedentas keistinas, nurodant, kad TPSŽNVPĮ 14 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad privalomąjį nurodymą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo apskundus teismui jo galiojimas ir taikymas savaime nėra sustabdomas; <...> Jeigu privalomojo nurodymo galiojimas nesustabdomas taikant laikinąsias apsaugos priemones, jo savanoriško vykdymo terminas laikomas pasibaigusiu po teismo sprendimo nepanaikinti privalomojo nurodymo įsiteisėjimo arba kai sueina teismo nustatyti papildomi privalomojo nurodymo įvykdymo terminai ar įsiteisėja teismo sprendimas nepratęsti privalomojo nurodymo termino.

11.6.                      Jau kartą atnaujintas terminas pateikti prašymą ir VTPSI papildomai pratęstas terminas pareiškėjui įvykdyti privalomąjį nurodymą pasibaigė 2022 m. rugsėjo 8 d. Teismui pakartotinis prašymas atnaujinti terminą pateiktas vėl jau pasibaigus papildomai nustatytam privalomojo nurodymo įvykdymo terminui. Šiuo atveju tenkinus pareiškėjo prašymą, esant situacijai, kai VTPSI priimtas teisėtas privalomasis nurodymas, pasibaigus jo įvykdymo terminui, įsigaliojus teismo sprendimui dėl jo teisėtumo, buvo perduotas vykdyti antstoliui, antstoliui jau atliekant vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje, privalomojo nurodymo termino atnaujinimu / pratęsimu būtų paneigiami teisingumo, teisinio stabilumo ir teisėtų lūkesčių principai, nukrypstant nuo teismų praktikos išaiškinimų, kad neteisėta statyba negali tęstis neapibrėžtą laiką, priešingu atveju būtų paneigtas teisinio reguliavimo tikslas. VTPSI, atsižvelgdama į tai, kad privalomojo nurodymo įvykdymo terminas yra pasibaigęs, į tai, kad LVAT aiškiai ir nuosekliai suformuotoje teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo galimybė teisės aktuose nenumatyta, sutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi.

11.7.                      Pareiškėjas prašo bendrosios kompetencijos teismo ne tik atnaujinti įstatymų praleistą terminą, remiantis CPK XXXVIII skyriuje nustatyta tvarka, tačiau taip pat prašo ir nustatyti naują 6 mėnesių terminą šio privalomojo nurodymo įvykdymui, terminą pradedant skaičiuoti nuo Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-13287-1107/2022 (teismo pastaba: dabar Nr. e2‑1049-1107/2024) priimto sprendimo įsiteisėjimo dienos, o toks pareiškėjo prašymas neatitinka CPK XXXVIII skyriaus paskirties bei tikslų.

11.8.                      Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Specialiosios teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 22 d. teismingumo nutartimi, taip pat nepagrįstai nesirėmė prejudicinę galią turinčiomis Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-1973-894/2021 bei Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-745-856/2021. Tačiau šie pareiškėjo argumentai teismo buvo atmesti teisėtai ir pagrįstai, nes šiuo atveju aplinkybės yra ne ta pačios, t. y. jos iš esmės skiriasi.

11.9.                      TPSŽNVPĮ įtvirtintos teisės normos yra specialiosios CPK ir ABTĮ įtvirtintų normų, reglamentuojančių procesinių terminų pratęsimą ir atnaujinimą, atžvilgiu, todėl jos, o ne bendrosios normos, taikytinos šiuo atveju (LVAT 2020 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1962-415/2020). Dėl šios priežasties šiuo atveju apskritai negali būti taikytinos CPK normos, reglamentuojančios įstatymuose nustatytų terminų atnaujinimo tvarką (CPK XXXVIII skyrius), nes privalomųjų nurodymų pratęsimas reglamentuotas TPSŽNVPĮ, įtvirtinant aiškią įstatymo leidėjo valią numatyti tik privalomųjų nurodymų pratęsimą, bet ne ir jų atnaujinimo galimybę, todėl ši tvarka negali būti dubliuojama taikant CPK normas ir apeinant specialiajame įstatyme nustatytą tvarką. LVAT yra aiškiai ir nedviprasmiškai išaiškinęs, jog privalomasis nurodymas yra individualus administracinis aktas, su kuriuo susijusias procedūras reguliuoja specialus teisės aktas – TPSŽNVPĮ, kuriame nėra numatyta galimybės atnaujinti terminą kreiptis dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo (LVAT 2023 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-31-492/2023). Ginčai, kuriais keliamas privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo klausimas, yra teismingi administraciniam teismui (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis).

11.10.                      Pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta ir tuo aspektu, kad tokios pozicijos laikosi ir kiti teismai tokio pobūdžio bylose, pvz., Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-1148-392/2022, taip pat Kauno apygardos teismas 2023 m. liepos 11 d. nutartyje civilinėje byloje e2S-884-886/2023.

11.11.                      Nors pareiškėjas savo prašymą atnaujinti procesą bei atskirąjį skundą grindžia ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostatomis, nurodant, kad „nuosavybė yra neliečiama ir saugoma įstatymo“, taip pat nurodant, kad „pareiškėjas neturi jokio kito gyvenamojo būsto“, tačiau pats pareiškėjas pripažįsta, kad pastatas, dėl kurio surašytas privalomasis nurodymas, yra nebaigtas statyti, t. y. statybos nebaigtos, atitinkamai jame nėra galimybės gyventi. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas turi kitą gyvenamąją vietą, kuri yra nurodyta jo teiktuose procesiniuose dokumentuose.

 

         Apeliacinės instancijos teismas 

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

12.       Pagal CPK 338 straipsnį, atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai, taip pat ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo pareiškimas dėl termino privalomajam nurodymui įvykdyti atnaujinimo ir naujo tokio termino nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

14.       Iš byloje esančių duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui (apeliantui) M. A. nuosavybės teise priklauso žemės sklypas su 8 procentų baigtumo gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini). VTPSI 2017 m. sausio 27 d. surašė pareiškėjui savavališkos statybos aktą Nr. (duomenys neskelbtini). VTPSI 2017 m. balandžio 11 d. surašytame privalomajame nurodyme pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta išardyti savavališkai pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir pan.) ar perstatytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę, nugriauti savavališkai pastatytas gyvenamojo namo statinio dalis (sienas ir stogo konstrukcijas iki pamatų, kurie yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre pagal 2008 m. sausio 29 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos duomenis), esančio (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę. Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminas 2017 m. spalio 10 d.

15.       Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Kauno apylinkės teismas 2018 m. spalio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1070-435/2018 pagal ieškovo M. A. ieškinį ir papildomą ieškinį atsakovei VTPSI dėl savavališko statybos akto ir privalomų nurodymų nevykdyti statybos darbų bei nugriauti statinį pripažinimo negaliojančiais, kurioje M. A. prašė pripažinti negaliojančiu VTPSI 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos aktą Nr. (duomenys neskelbtini), VTPSI 2017 m. sausio 31 d. privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų, VTPSI 2017 m. vasario 10 d. privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) ir VTPSI 2017 m. balandžio 11 d. privalomą nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) pašalinti savavališkos statybos padarinius, bylą dėl VTPSI 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos akto Nr. (duomenys neskelbtini) ir dėl VTPSI 2017 m. vasario 10 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinimo negaliojančiais nutraukė, o kitoje dalyje ieškinį atmetė. Kauno apygardos teismas 2019 m. vasario 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A‑231‑924/2019 paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimą. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑259-969/2019 M. A. kasacinio skundo netenkino ir paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 19 d. nutartį.

16.       Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 26 d. kreipėsi į VTPSI dėl termino pratęsimo (prašyme nurodyta dėl termino nustatymo) savavališkos statybos padarinių pašalinimui 6 mėnesių terminui (VTPSI prašymas gautas 2019 m. rugpjūčio 28 d.). VTPSI 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimu „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo“ atsisakė pratęsti terminą savavališkos statybos padarinių pašalinimui. Dėl šio VTPSI priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas jį panaikinti ir nustatyti 9 mėnesių terminą pašalinti savavališkų statybų padarinius. Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3‑2001‑422/2020 pareiškėjo skundo netenkino, konstatavęs, kad jis į VTPSI dėl termino pratęsimo kreipėsi jau praleidęs TPSŽNVPĮ 14 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą. Sprendimas įsiteisėjo 2020 m. lapkričio 13 d.

17.       Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė ir tai, kad pareiškėjas M. A. kreipėsi į teismą su patikslintu pareiškimu, prašydamas: 1) atnaujinti pareiškėjui terminą įvykdyti 2017 m. balandžio 11 d. privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini), nustatant 6 mėnesių terminą šio privalomojo nurodymo įvykdymui, terminą pradedant skaičiuoti nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos; 2) atnaujinti pareiškėjui terminą kreiptis į VTPSI dėl termino pratęsimo įvykdyti 2017 m. balandžio 11 d. privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini), nustatant 3 mėnesių terminą pateikti prašymą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje dienos. Kauno apylinkės teismas 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-1973-894/2021 pareiškėjo pareiškimas patenkintas. Ši nutartis Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-745-856/2021 palikta nepakeista.

18.       Be to, iš byloje esančių duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 2022 m. birželio 2 d. pareiškėjo įgaliotas asmuo Z. A. pateikė VTPSI prašymą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. VTPSI 2022 m. birželio 29 d. sprendimu dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo Nr. (duomenys neskelbtini) prašymą tenkino – terminą pratęsė iki 2022 m. rugsėjo 8 d. 2022 m. rugsėjo 5 d. pareiškėjo įgaliotas asmuo Z. A. pateikė VTPSI prašymą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo dar 6 mėnesiams. VTPSI 2022 m. rugsėjo 9 d. sprendimu dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo / nepratęsimo Nr. (duomenys neskelbtini) prašymo netenkino – termino nepratęsė, nes VTPSI vieną kartą jau buvo priėmusi sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) pratęsti terminą. 

19.       Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų taip pat matyti, kad Kauno apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-13287-1107/2022 (teismo pastaba: dabar Nr. e2‑1049‑1107/2024) pagal pareiškėjo ieškinį atsakovei D. N. dėl savavališkos statybos padarinių įteisinimo be gretimo sklypo savininko sutikimo. Šioje byloje 2022 m. rugsėjo 13 d. pareiškėjas teikė prašymą 6 mėnesiams pratęsti terminą įvykdyti privalomąjį nurodymą, tačiau šį prašymą buvo atsisakyta priimti Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 21 d. nutartimi. Nurodyta byla Kauno apylinkės teismo 2023 m. kovo 16 d. nutartimi sustabdyta iki teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-7375-528/2023 pagal pareiškėjo pareiškimą atnaujinti jam terminą įvykdyti 2017 m. balandžio 11 d. privalomąjį nurodymą įsiteisėjimo.

20.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas M. A. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas atnaujinti jam terminą įvykdyti 2017 m. balandžio 11 d. privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini), nustatant 6 mėnesių terminą šio privalomojo nurodymo įvykdymui, terminą pradedant skaičiuoti nuo Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2‑13287-1107/22 (teismo pastaba: dabar Nr. e2‑1049-1107/2024) priimto procesinio sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas dėl termino privalomajam nurodymui įvykdyti pratęsimo kreipėsi jau pasibaigus nustatytam terminui, o teisės aktai nenustato privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, skundžiama nutartimi pareiškėjo pareiškimo dėl termino atnaujinimo netenkino. Pareiškėjas, laikydamasis priešingos pozicijos ir nesutikdamas su skundžiama nutartimi, pateikė atskirąjį skundą.

21.       CPK 442 straipsnio 13 punkte nustatyta, kad ypatingosios teisenos tvarka teismas nagrinėja bylas dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo. Nurodytų bylų nagrinėjimo tvarką reglamentuoja CPK XXXVIII skyriaus normos. Analizuojamu atveju byloje kilo ginčas dėl termino privalomajam nurodymui įvykdyti atnaujinimo. Pareiškėjas M. A. prašo atnaujinti VTPSI surašyto 2027 m. balandžio 11 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius, kurio terminas jau buvo pratęstas iki 2022 m. rugsėjo 8 d., įvykdymo terminą. Pareiškėjas dėl termino privalomajam nurodymui įvykdyti atnaujinimo į teismą kreipėsi 2022 m. gruodžio 8 d., t. y. jau suėjus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui. Byloje ginčo dėl šios aplinkybės nėra.

22.       Pagal TPSŽNVPĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą sąvokos apibrėžimą privalomasis nurodymas – tai teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ar statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos ar pareigūno įpareigojimas viešojo administravimo subjektui, kitam juridiniam asmeniui ar jo padaliniui, kitai juridinio asmens statuso neturinčiai organizacijai ar jos padaliniui, fiziniam asmeniui per nustatytą terminą pateikti dokumentus, informaciją, pašalinti teritorijų planavimą ar statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, panaikinti ar pakeisti neteisėtai priimtą administracinį sprendimą, atlikti kitus šiame įstatyme nurodytus veiksmus. Privalomasis nurodymas yra vykdomasis dokumentas, vykdomas CPK nustatyta tvarka (TPSŽNVPĮ 14 straipsnio 7-8 dalys). Taigi privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius turi vykdomojo dokumento teisinę galią ir gali būti perduodamas vykdyti antstoliui priverstine tvarka.

23.       Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas ir jo pratęsimas yra reglamentuotas TPSŽNVPĮ, kurio 14 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per VTPSI nurodytą trumpesnį terminą, jeigu nustatoma, kad savavališka statyba šiurkščiai pažeidė trečiųjų asmenų teises ir iš esmės suvaržė jų galimybes tinkamai naudotis jų turimu nekilnojamuoju turtu. VTPSI šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų savavališkai statybai įteisinti reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir pan.), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą.

24.       Tuo tarpu kreipimąsi į VTPSI dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo reglamentuoja TPSŽNVPĮ 11 straipsnio 8 dalis, kuri numato, kad jeigu dėl nuo asmens, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, nepriklausančių priežasčių, <...>, privalomasis nurodymas per nustatytą terminą negali būti įvykdytas, <...> asmuo, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, gali iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos raštu kreiptis į VTPSI su motyvuotu prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. <...> Priėmus sprendimą pratęsti šį terminą, jis pratęsiamas vieną kartą, tačiau ne ilgesniam terminui, negu buvo nustatytas pradiniame privalomajame nurodyme. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam terminui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą.

25.       Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ (toliau – Reglamentas) 143 punkte taip pat nustatyta, kad VTPSI, gavusi asmens, kuriam surašytas nurodymas, prašymą pratęsti nurodymo įvykdymo terminą, vadovaudamasi TPSŽNVPĮ 14 straipsnio 4 dalimi, gali vieną kartą Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka priimti administracinį sprendimą dėl nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Jeigu nustatoma, kad nurodymo įvykdymo terminą pratęsti svarbių priežasčių nėra, VTPSI Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka priima administracinį sprendimą dėl nurodymo įvykdymo termino nepratęsimo, nurodydama priežastis. Jeigu nustatoma, kad yra svarbių priežasčių pratęsti nurodymo įvykdymo terminą, jis vieną kartą pratęsiamas 3 mėnesiams, skaičiuojant nuo nurodymo įvykdymo termino pabaigos dienos, jeigu prašymas gautas iki nurodymo termino pasibaigimo.

26.       Taigi privalomasis nurodymas yra individualus administracinis aktas, su kuriuo susijusias procedūras reguliuoja specialūs teisės aktai – TPSŽNVPĮ bei Reglamentas, kuriuose aiškiai nurodoma, kad prašymas pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą turi būti pateiktas iki nurodymo termino pabaigos tiek VTPSI, tiek ir teismui, jeigu asmuo siekia privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjo argumentais, kad minėtuose teisės aktuose yra numatyta galimybė pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą ilgesniam laikotarpiui, tačiau tik tokiu atveju, kai toks prašymas yra pateikiamas dar iki nustatyto termino pabaigos (šiuo atveju toks prašymas įstatymo nustatyta tvarka turėjo būti pateiktas iki 2022 m. rugsėjo 8 d.). Nurodytas teisinis reglamentavimas nenumato galimybės, pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, kreiptis dėl termino pratęsimo ar jo atnaujinimo. Tokios pačios išvados skundžiamoje nutartyje priėjo ir pirmosios instancijos teismas, ją pagrįsdamas tiek civiline, tiek administracine teisena išnagrinėtose bylose padarytais išaiškinimais.

27.       Pareiškėjas, nesutikdamas su aptarto teisinio reglamentavimo aiškinimu, atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta visa eile LVAT nutarčių, kurios negali būti vertinamos kaip priimtos analogiškose bylose, nes bylos buvo nagrinėjamos pagal ABTĮ nuostatas, o ne CPK XXXVIII skyriaus nuostatas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, neturi pagrindo visiškai su jais sutikti.

28.       Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, jog Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (liet. argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

29.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-315-915/2018 18 punktą). Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad bendrosios kompetencijos teismų susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) bei žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų susaistymas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų (precedentų tų kategorijų bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas ankstesnėse bylose, inter alia (liet. be kita ko), anksčiau sprendžiant analogiškas bylas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2008).

30.       Pažymėtina, kad vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas; į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 1, 2 dalys). Tuo tarpu vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas; į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose ir nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 31 straipsnio 2, 3 dalys).

31.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrosios ir specialiosios kompetencijos teismų jurisdikcijos atskyrimo (rūšinio teismingumo) principas nėra absoliutus – taikant vyraujančio teisinio santykio doktriną tas pats teisinis ginčas vienu atveju gali būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos, kitu atveju – administracinio teismo, todėl iškyla bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų praktikos suderinamumo poreikis. Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų neatitiktų tokia situacija, kai bendrosios kompetencijos ir administraciniai teismai tokius pat (analogiškus) teisinius ginčus spręstų skirtingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-114-469/2022, teismų praktika. 2022, 58, p. 223-238).

32.       Būtent Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, susijusioje su aptartų TPSŽNVPĮ nuostatų taikymu, kuri, priešingai nei teigia pareiškėjas, yra aktuali ir nagrinėjamos bylos atveju, aiškinama, kad pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, nebėra galimybės jo pratęsti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1134-525/2015 ir kt.). Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime (privalomajame nurodyme) nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-109-261/2018; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A‑628‑492/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A‑2398-502/2016 ir kt.).

33.       Be to, kaip pagrįstai akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, praktikos, kad teisinis reglamentavimas nenumato galimybės, pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, kreiptis dėl termino pratęsimo ar jo atnaujinimo, laikomasi kitose šiai bylai analogiškose bylose, kuriose CPK XXXVIII skyriuje nustatyta tvarka taip pat buvo sprendžiamas klausimas dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1148-392/2022; Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S‑884‑886/2023). Tuo tarpu pareiškėjas nenurodė objektyvių argumentų, kodėl šiuo atveju neturėtų būti vadovaujamasi minėta teismų praktika analogiškose bylose. Be to, tai, jog teisės aktai nenumato privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės yra pasisakyta ir kitose civiline tvarka išnagrinėtose bylose, pvz., Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1034-459/2023, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. liepos 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S‑1577-864/2023 ir kt.

34.       Pareiškėjas reikalavimą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo iš esmės grindžia Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT‑1973-894/2021 bei Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-745-856/2021, kuriose teismai kartą jau atnaujino pareiškėjui terminą įvykdyti privalomąjį nurodymą. Tačiau pareiškėjo akcentuojamu bylų atveju, patikslinus reikalavimus, buvo prašoma ne tik atnaujinti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą (TPSŽNVPĮ 14 straipsnio 4 dalis), bet ir atnaujinti terminą kreiptis į pačią VTPSI dėl tokio termino atnaujinimo (TPSŽNVPĮ 11 straipsnio 8 dalyje), t. y. jau išnagrinėtų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinė situacija nėra visiškai identiška. Kita vertus, minėta, kad vėlesnė teismų praktika klausimu dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo, aptarta šios nutarties 33 punkte, yra pasikeitusi, todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą, o taip pat aptartą teisinį reglamentavimą, šiuo konkrečiu atveju neturi pagrindo vadovautis pareiškėjo nurodytomis nutartimis.

35.       Atskirajame skunde pareiškėjas taip pat teigia, kad aplinkybę, jog terminas įvykdyti privalomąjį nurodymą gali būti atnaujinamas, patvirtina ir Specialiosios teisėjų kolegijos teismingumui 2020 m. gegužės 22 d. nutartis Nr. T-47/2020, tačiau pirmosios instancijos teismas šia nutartimi nepagrįstai nesivadovavo. Pareiškėjas nurodo, kad jis yra kreipęsis į teismą dėl termino atnaujinimo ir būtent minėtoje byloje Specialioji teisėjų kolegija padarė išvadą, kad tokio pobūdžio prašymai yra nagrinėtini civilinio proceso tvarka, t. y. Specialioji teisėjų kolegija taip pat sprendė, kad terminas įvykdyti privalomąjį nurodymą gali būti atnaujintas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti ir su šiuo pareiškėjo argumentu.

36.       Pažymėtina, kad Specialioji teisėjų kolegija savo kompetencijos ribose, vadovaudamasis CPK 36 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 37 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pasisako tik dėl ginčo priskirtinumo bendrosios ar administracinės kompetencijos teismui, bet neformuoja praktikos materialinės teisės taikymo klausimais. Konkrečiu pareiškėjo nurodytu atveju Specialioji teisėjų kolegija tik pasisakė, kad klausimas dėl termino atnaujinimo, nors ir skirto kreiptis į viešojo administravimo instituciją, nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Iš minėtos nutarties turinio taip pat matyti, kad pareiškėjas buvo suformulavęs reikalavimą atnaujinti terminą jam kreiptis į VTPSI dėl termino įvykdyti privalomąjį nurodymą pratęsimo, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo atnaujinti jam privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, t. y. iš esmės buvo suformuluoti ir skirtingi pareiškimo reikalavimai. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėjas, Specialiosios teisėjų kolegijos nutartis niekaip nepagrindžia jau pasibaigusio privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo galimybių.

37.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo pritarti ir pareiškėjo atskirojo skundo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti jo nurodytas termino įvykdyti privalomąjį nurodymą praleidimo priežastis. Pareiškėjas klaidingai aiškina TPSŽNVPĮ 14 straipsnio 4 dalį, kuri, kaip minėta, reglamentuoja tik privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo sąlygas, kai terminas dar nėra pasibaigęs. Pareiškėjas tokios savo teisės įstatymo nustatyta tvarka nerealizavo, o nagrinėjamu atveju CPK nustatyta tvarka kreipėsi į teismą dėl praleisto privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo. Taigi, sutinkamai ir su pirmosios instancijos teismo pozicija, pareiškėjo nurodytos privalomojo nurodymo įvykdymo termino praleidimo priežastys šiuo atveju neturi jokios teisinės reikšmės.

38.       Apeliacinės instancijos teismo aukščiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius atskirojo skundo argumentus. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

39.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kas aukščiau išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, ir pagristai skundžiama nutartimi netenkino pareiškėjo pareiškimo dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo, todėl naikinti ją remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Remiantis tuo, pareiškėjo M. A. atskirasis skundas netenkinamas, o Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

 

40.       Pareiškėjo atskirojo skundo netenkinus, jam jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Tuo tarpu kiti byloje dalyvaujantys asmenys tokių išlaidų atlyginti neprašė ir jas pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas jų atlyginimo klausimo nesprendžia ir plačiau dėl to nepasisako (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

41.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažiau nei 8,00 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai nepriteisiamos.

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

 

 

Teisėjas                                                                        Egidijus Tamašauskas