Nr. 1S-35-337/2018

                                                        Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

                                                       1.1.14; 2.12.4; 2.8.12.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. vasario 19 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Evaldas Vanagas,

sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,

dalyvaujant E. T. gynėjui bei suinteresuoto asmens K. U. atstovui advokatui Eugenijui Baršiui,

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs suinteresuoto asmens K. U. bei jos atstovo advokato Eugenijaus Baršio skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. sausio 22 d. nutarties, kuria tik iš dalies patenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas ir E. T. pratęsta priverčiamoji medicinos priemonė - stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje,

n u s t a t ė :

E. T., padariusiai baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 str. 3 d.,  nepakaltinamumo būsenoje, Kauno apylinkės teismo 2014-10-27 nutartimi buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis, kuris vėliau buvo tęsiamas Rokiškio rajono apylinkės teismo nutartimis.

2017-12-27 Panevėžio apylinkės teisme Rokiškio rūmuose buvo gautas Rokiškio psichiatrinės ligoninės teikimas dėl E. T. priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pakeitimo. Jame medicinos įstaiga nurodė, kad E. T. taikytas priverčiamosios medicinos priemonė – priverstinis stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis gali būti pakeista į priverstinį gydymą ambulatorinėmis sąlygomis.

Skundžiama Panevėžio miesto apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018-01-22 nutartimi Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas dėl E. T. paskirtos priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pakeitimo buvo tenkintas iš dalies ir E. T. taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis pratęsta.

Panevėžio apygardos teisme buvo gautas suinteresuoto asmens – E. T. dukros K. U. atstovo advokato E. Baršio apeliacinis skundas, kuriuo prašoma Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018-01-22 nutartį pakeisti - tenkinti VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą ir E. T. paskirti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Skunde teigiama, jog K. U. labai artimai bendrauja su savo motina, apsiima globoti ir visapusiškai padėti E. T.. Teigiama, jog pastaroji turi nuosavą būstą, kuriame ir gyventų. Nurodoma, jog esant reikalui padėtų šalia gyvenanti E. T. motina J. Š.. Tikinama, kad E. T. tolimesnis gydymas stacionare yra nebetikslingas. Pažymima, jog apylinkės teismas skundžiamojoje nutartyje neatsižvelgė į E. T. elgesį per paskutinį pusmetį, taip pat į gydytojų komisijos ir gydančios gydytojos išvadas ir rekomendacijas pakeisti gydymo pobūdį. Toliau nurodoma, kad J. Š. prižiūri K. U. sūnų, jam paruošia maisto, būna pas ją kol mama dirba. Teigiama, jog jei K. U. pastebėtų nesutarimus tarp jos sūnaus ir mamos, su vaiku apsigyventų močiutės J. Š. bute.

Atsiliepimų į skundus nepateikta.

Skundai atmetami.

Išnagrinėjęs skundų argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad teismas skundžiama 2018-01-22 nutartimi pagrįstai tik iš dalies tenkino VšĮ Rokiškio psichiatrinės ligoninės teikimą ir pratęsė E. T. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis taikymą, todėl tenkinti skundus juose nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Atkreiptinas dėmesys, jog priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. Pažymėtina, kad priverčiamųjų medicinos pobūdžio taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, todėl teismas, spręsdamas dėl tolimesnio priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės rūšies taikymo, įvertina ne tik gautus medicininius duomenis apie ligos eigą, bet ir asmens socialinį pavojingumą, konkrečias sąlygas bei galimybes toliau užtikrinti reikalingų priverčiamųjų gydymo priemonių taikymą.

Kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos E. T. nuo  2001 m. diagnozuota paranoidinė šizofrenija. 2013 m. ji tyčia sudavė nenustatytą kiekį smūgių diržu per kojas ir sėdmenis savo anūkui, mažamečiui A. U., taip jam sukeldama fizinį skausmą padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 3 d. Iš komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pakeitimo medicininės apžiūros 2017-12-14 išvados Nr. 617 matyti, jog E. T. yra agresyvaus būdo - mušdavo savo dukrą ir motiną. Nors šiuo metu santykius su dukra ir motina palaiko, tačiau jie iki šiol, ypač su motina, išlikę įtempti. Minėtoje išvadoje nurodyta, jog E. T. psichinė būsena per pastarąjį pusmetį buvo stabili. Tačiau toje pačioje išvadoje pažymima, kad pas E. T. išliko negatyvi simptomatika: vieniša, pasyvi, panirusi į save, formalaus kontakto, siauro interesų rato. Su kitais žmonėmis skyriuje socialinių kontaktų nemėgo, nepalaikė (3 b. l) Smurto rizikos įvertinime HCR – 20 nurodyta, jog E. T., nors ir supranta turinti ligą, tačiau nesupranta jos pasireiškimo, pasekmių savo elgesiui bei bendravimui su kitais žmonėmis (9 b. l.).

Be to, atkreiptinas dėmesys, kad E. T., būdama neveiksni, serganti psichikos liga, išėjusi iš VšĮ Rokiškio psichiatrinės ligoninės grįžtų gyventi į tą pačią aplinką, kurioje buvo padaryta nusikalstama veika ir nuo jos nukentėjo mažametis vaikas.  Byloje yra pateiktas Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus 2018-01-17 raštas Nr. 19-2-267, kuriame nurodyta, jog E. T. apsigyvenus kartu su K. U. ir jos sūnumi A. U., namuose mažamečiui aplinka taptų nesaugi (32-33 b. l.).

Apeliaciniame skunde teigiama, jog K. U. visapusiškai padės ir rūpinsis E. T., prižiūrės, kad pastaroji gertų vaistus ir laikytųsi gydytojų rekomendacijų. Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad praeityje, po gydymo stacionare E. T. vaistų nevartojo ir toliau gydymo netęsė, kas vėliau išprovokavo jos agresijos protrūkius anūko atžvilgiu. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad jau minėtame institucijos rašte yra nurodyta, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. A-4489 K. U. buvo įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą dėl motinytės įgūdžių stokos. Šiuo metu klausimas dėl šeimos išbraukimo iš minimos apskaitos nėra svarstomas. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad pati K. U. vengia bendrauti su socialine darbuotoja, kas suponuoja išvadą, jog ji pati nėra linkusi priimti pagalbos iš kitų asmenų, bendradarbiauti su institucijomis ir adekvačiai spęsti jos pačios šeimos gerovės klausimus.

Taigi, aukštesniojo teismo vertinimu, pirmiau nurodytos aplinkybės vis dėlto neleidžia teigti, jog E. T. psichinė būklė yra tiek pagerėjusi, o jos socialinis pavojingumas sumažėjęs, jog išnyko būtinumas jai taikyti priverčiamąją medicinos priemonę ir ji galėtų būti panaikinta. Priešingai, aptarti duomenys verčia pagrįstai manyti, kad siekiant užtikrinti tinkamą E. T. elgesio kontrolę, kad jai nustatyti psichikos sutrikimai nekeltų pavojaus nei jai pačiai, nei aplinkiniams, ją dar reikia stebėti ir gydyti stacionare, tai yra toliau taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendro stebėjimo sąlygomis.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018-01-22 nutartis, kuria E. T. pratęsta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis, yra pagrįsta ir teisėta, naikinti ar keisti ją skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra.

Teismas, vadovaudamasis BPK 442 str. 1 d. 1 p., 2 d.,

n u t a r i a :

K. U. atstovo advokato Eugenijaus Baršio apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. sausio 22 d. nutartį.

Ši nutartis neskundžiama.

Teisėjas              Evaldas Vanagas