Civilinė byla Nr. 2A-391/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02803-2011-2

                             Procesinio sprendimo kategorijos: 36.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 3 d. 

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo B. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-251-104/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovui B. J. dėl skolos priteisimo; trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė ,,Autojana“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

 I. Ginčo esmė

Tarp ieškovo UAB ,,Swedbank lizingas“ (lizingo davėjas) ir B. J. individualios įmonės (lizingo gavėjas) 2006-2007 m. laikotarpiu buvo sudaryta 10 lizingo sutarčių, už kurių įvykdymą laidavo atsakovas B. J.. 2008 m. rugpjūčio 19 d. lizingo gavėjas B. J. individuali įmonė pertvarkytas į UAB ,,Autojana“. Lizingo gavėjui tinkamai nevykdant sutartinių įsipareigojimų, ieškovas nuo 2009 m. spalio 8 d. vienašališkai nutraukė lizingo sutartis. Laidavimo sutarčių 21 punkte numatyta, kad lizingo sutarčių galiojimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė. Lizingo gavėjui neapmokant susidariusio įsiskolinimo, ieškovas 2011 m. liepos 18 d. pranešimu pareikalavo iki 2011 m. rugpjūčio 1 d. įvykdyti lizingo gavėjo neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles. Atsakovas per nustatytą terminą įsiskolinimo nepadengė.

Lizingo gavėjui UAB ,,Autojana“ 2010 m. vasario 8 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi iškelta bankroto byla, 2012 m. spalio 12 d. priimtas teismo sprendimas dėl UAB ,,Autojana“ pabaigos, o 2012 m. lapkričio 21 d. UAB ,,Autojana“ išregistruota iš Juridinių asmenų registro.

Pateiktu ieškiniu ieškovas UAB ,,Swedbank lizingas“ prašė priteisti iš atsakovo B. J. 24 151,79 Lt nepadengtą įsiskolinimą pagal sutartis, 178 518,64 Lt nuostolį iš turto pardavimo pagal 3 lizingo sutartis, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui iš atsakovo 24 151,79 Lt nesumokėtų mokėjimų, 178 518,64 Lt  dydžio nuostolį iš turto pardavimo, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir 5 053 Lt žyminio mokesčio.

Teismas nurodė, kad pagal laidavimo sutartis lizingo gavėjas ir laiduotojas atsako kaip solidarūs skolininkai (3 p.), o tuo atveju, kai lizingo bendrovė nutraukia lizingo sutartį lizingo gavėjui ją pažeidus, laiduotojas privalo apmokėti kliento įsiskolinimus ir delspinigius ir sumokėti likutinę neišpirkto turto vertę pagal lizingo sutartis bei įvykdyti kitus kliento įsipareigojimus pagal lizingo sutartis (11 p.).

Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad jo prievolė atsiskaityti pasibaigė likvidavus atsakovą BUAB ,,Autojana“. Teismas nurodė, kad ieškovas ieškinį atsakovui pareiškė 2011 m. spalio 14 d., o teismo sprendimas dėl UAB „Autojana“ pabaigos priimtas 2012 m. spalio 12 d. Vadovaudamasis kasacinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012, teismas nurodė, kad kai, bankrutuojant skolininkui, reikalavimas laiduotojui pareiškiamas atskiroje byloje iki pagrindinio skolininko likvidavimo, nors tokios bylos nagrinėjimo eigoje vėliau skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius kreipėsi į teismą siekdamas savo teisių ir teisėtų interesų gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi.

Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad ieškovas nesiėmė visų protingų priemonių parduoti perimtą turtą kaip įmanoma brangiau, kadangi atsakovas šios aplinkybės neįrodė. Tai, kad turtas buvo parduotas už mažesnes sumas nei jo likutinė vertė, teismo manymu, nėra pagrindas išvadai, jog ieškovas turėjo realias galimybes šį turtą parduoti brangiau. Teismo vertinimu, atsakovo į bylą pateiktos transporto priemonių kainos pagal VšĮ „Emprekis“ duomenis netaikytinos atsakovo patirtiems konkretaus dydžio nuostoliams apskaičiuoti. Teismas nurodė, kad pagal teismų suformuotą praktiką reali turto kaina yra kaina, už kurią turtas buvo parduotas, nes turto vertę tam tikru laikotarpiu geriausiai atspindi realūs sandoriai su juo, t. y. rinka, o ne abstraktus šio turto vertinimas. Teismo vertinimu, ieškovas pardavė transporto priemones už tokią kainą, už kurią juos sutiko pirkti pirkėjai. Pažymėjo, kad atsakovui, kaip buvusiam lizingo gavėjo vadovui ir savininkui, buvo žinoma tikra lizingo gavėjo padėtis, todėl atsakovas taip pat turėjo galimybę ieškoti lizinguojamų transporto priemonių pirkėjų, tuo labiau, kad  ieškovas siūlė atsakovui pačiam išpirkti turtą už likutinę kainą bei įspėjo dėl turto pardavimo tretiesiems asmenims kainų ir galimų ieškovo nuostolių.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas B. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, spręsdamas, kad pagrindinio skolininko likvidavimas nesudaro kliūčių priteisti įsiskolinimą iš laiduotojo, nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012, nes skiriasi nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės. Minėtoje kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje buvo įrašyta kita laidavimo sutarties galiojimo sąlyga – laidavimo šalys buvo susitarę, kad laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tuo tarpu šioje byloje numatyta, kad laidavimo sutarties galiojimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė. Nagrinėjamu atveju aiškiai nustatyta, kad ginčo laidavimo sutartys galioja iki pasibaigia juo užtikrinta prievolė pagal lizingo sutartį. Lizingo gavėjas UAB ,,Autojana“ buvo likviduotas ir jo prievolė atsiskaityti su ieškovu pagal lizingo sutartį pasibaigė dar iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo. Todėl teismas ieškovo ieškinį turėjo atmesti, konstatavęs, kad pasibaigus pagrindinei prievolei, vadovaujantis laidavimo sutarčių 21 punktu, nėra pagrindo priteisti įsiskolinimo iš atsakovo kaip laiduotojo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011, nurodyta, kad jei užbaigus bankroto bylą skolininkas likviduojamas ir išregistruojamas iš juridinių asmenų registro, tai pagrindinio skolininko prievolė laikoma pasibaigusia (CK 6.218 str. 3 d.) ir tuo pačiu baigiasi laidavimas (CK 6.87 str. 1 d.). Priimdamas sprendimą teismas turėjo vadovautis šia kasacinio teismo nutartimi. Negali susidaryti tokia situacija, kai kreipimosi į teismą momentas pakeistų esmines sutarties sąlygas.

2. Teismas nepateikė jokių argumentų, kodėl atmeta apelianto prašymą taikyti VšĮ ,,Emprekis“ nurodytas vidutines automobilių rinkos kainas, nurodydamas tik bendro pobūdžio teiginius, kad apelianto nurodytu vertinimu negalima remtis. Tačiau ieškovo nurodytos kainos iš viso nebuvo pagrįstos jokiais leistinais įrodymais, todėl teismas turėjo vadovautis VšĮ ,,Emprekis“ vertinimais. Ieškovas, susigrąžinęs transporto priemones, nevykdė pareigos parduoti turtą už įmanomą didžiausią kainą.

3. Laidavimo sutartimis apeliantas, kaip individualios įmonės savininkas, laidavo už individualią įmonę, tai reiškia, kad apeliantas laidavo pats už save, kas prieštarauja laidavimo, kaip užtikrinimo priemonės paskirčiai. Laidavimo sandoris, kuriuo laiduojama už save, yra niekinis sandoris, kurio nereikia nuginčyti (CK 1.80 str., 1.78 str.).

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas UAB ,,Swedbank lizingas“ prašo atsakovo B. J. apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsikirtimus grindžia šiais argumentais:

1. Ieškovas ieškinį teisme pateikė dar iki BUAB ,,Autojana“ išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, todėl atsakovui kyla pareiga įvykdyti dar nepasibaigusias ir neįvykdytas BUAB ,,Autojana“ prievoles pagal ginčo lizingo sutartis. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad 2012 m. birželio 8 d. kasacinio teismo nutartyje įrašyta kita laidavimo sutarties galiojimo sąlyga negu ginčo sutartyje.

2. Teismas pagrįstai nesivadovavo VšĮ ,,Emprekis“ nustatyta turto verte. VšĮ ,,Emprekis“ nustatyta turto vertė yra ne dėl konkretaus turto, bet dėl panašaus į jį turto. Ieškovas atliko rekomendacinio pobūdžio ginčo turto vertinimą, nors nei lizingo, nei laidavimo sutartys neįpareigojo ieškovo atlikti tokio vertinimo. Tikroji turto rinkos kaina gali būti nustatyta tik sudarius pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovas pats galėjo ieškoti ginčo turto pirkėjų.

3. Nepagrįstas apelianto argumentas dėl laiduotojo ir skolininko sutapties. Lizingo sutartis atsakovas pasirašė kaip individualios įmonės vadovas, o ne kaip fizinis asmuo. Įmonė ir jos dalyviai yra atskiri asmenys, jų ir įmonės turtas atskiras.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Dėl laidavimo pabaigos

Apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju likvidavus pagrindinį skolininką UAB ,,Autojana“, pasibaigė jo prievolė pagal lizingo sutartis (CK 6.128 str. 3 d.), ir atitinkamai atsakovo kaip laiduotojo prievolė. Su tokiu apelianto argumentu teisėjų kolegija nesutinka.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, kai bankrutuojant skolininkui, reikalavimas laiduotojui pareiškiamas atskiroje byloje iki pagrindinio skolininko likvidavimo, nors tokios bylos nagrinėjimo eigoje vėliau skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius kreipėsi į teismą, siekdamas savo teisių ir teisėtų interesų gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012). Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškinys atsakovui pateiktas iki pagrindinio skolininko UAB ,,Autojana“ likvidavimo, vadovaudamasis pirmiau nurodyta kasacinio teismo nutartimi, pagrįstai sprendė, kad apelianto prievolė, kildinama iš laidavimo sutarties, nesibaigė. Tokios pozicijos laikomasi ir vėlesnėje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d.  nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2013, 2013 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2013).

Šios išvados, skirtingai nei teigia apeliantas, nepaneigia laidavimo sutarčių 21 punkto nuostata, numatanti, kad laidavimo sutarties galiojimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrina prievolė pagal lizingo sutartį. Lizingo sutarčių 2.1 punkte įtvirtinta, kad sutartis laikoma sudaryta nuo šalių įgaliotų atstovų tinkamo pasirašymo ir galioja iki visiško joje numatytų sąlygų įvykdymo, todėl, kolegijos vertinimu, laidavimo sutarčių 21 punkte numatytas prievolės pasibaigimas pagal lizingo sutartis siejamas su lizingo gavėjo lizingo sutartyje nustatytų įsipareigojimų tinkamu įvykdymu. Byloje nėra ginčo dėl to, kad lizingo gavėjas prievolės tinkamai neįvykdė. Ieškovas tinkamai įgyvendino savo teises, pareikalaudamas, kad nepasibaigusią pagrindinio skolininko prievolę įvykdytų solidarusis skolininkas (CK 6.81 str. 1 d.). Dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju  apelianto prievolė atsakyti už neįvykdytas prievoles pasibaigė pagal laidavimo sutarčių 21 punktą.

Pažymėtina, kad faktinėmis aplinkybėmis panašioje byloje (esant laidavimo sutartyje numatytai sąlygai, kad laidavimo sutarties galiojimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrina prievolė) Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad  kai kreditorius pareiškė ieškinį laiduotojui dar iki pagrindinio skolininko pabaigos, vėlesnis pagrindinio skolininko likvidavimas, išregistruojant jį iš Juridinių asmenų registro ir atitinkamai pagrindinio skolininko prievolės pabaiga šiuo atveju neturėtų daryti įtakos laiduotojo prievolių galiojimui. Priešingu atveju būtų paneigta laidavimo, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, paskirtis ir tikslas, būtų nepagrįstai pažeidžiami teisėti kreditoriaus interesai (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1263/2013).

Dėl nuostolių iš turto pardavimo priteisimo

Skundžiamu sprendimu teismas priteisė ieškovui 178 518,64 Lt nuostolius pagal lizingo sutartis Nr. 043896, Nr. 063399 ir Nr. 063416, kuriuos sudaro neišpirktos turto vertės pagal nurodytas lizingo sutartis ir jo pardavimo kainos skirtumas. Minėtus nuostolius ieškovas grindė transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartimis (1 t., b. l. 126-127, 146-149) ir preliminariomis išvadomis dėl transporto priemonių vertės (2 t., b. l. 14, 26). Kolegijos vertinimu, minėti duomenys patvirtina, kad ieškovas pareigą pagrįsti nuostolių faktą ir dydį įvykdė (CK 6.249 str. 1 d., CPK 178 str.).

Apeliantas pateikė VšĮ ,,Emprekis“ pažymą (2 t., b. l. 37), kuria įrodinėjo, kad ieškovas turtą pardavė už žymiai mažesnę kainą, nei buvo įmanoma, todėl dėl atsiradusių nuostolių (jų dalies) yra ieškovo kaltė (CK 6.259 str.).

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo transporto priemonių realios rinkos kainos, pagrįstai nesirėmė VšĮ ,,Emprekis“ pateiktose pažymose nurodyta informacija, nes jose pateikiama informacija tik apie tos pačios rūšies automobilių grupei taikomą bendrą vidutinę kainą. Apelianto teiginys, kad ieškovas apskritai nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių parduoto turto rinkos vertę, prieštarauja byloje esantiems faktiniams duomenims, nes, kaip minėta, ieškovas pateikė preliminarias išvadas dėl ginčo transporto priemonių rinkos vertės (2 t., b. l. 14, 26). Minėtų išvadų turinys patvirtina, kad atliekant transporto priemonių vertinimą jos buvo apžiūrėtos, atsižvelgta į individualius konkrečios parduodamos transporto priemonės techninius parametrus ir būklę. Todėl, nors šios turto vertinimo preliminarios išvados neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme numatytų reikalavimų, keliamų turto vertinimui, jos laikytinos objektyvesniais įrodymais už apelianto pateiktą VšĮ ,,Emprekis“ pažymą, kurioje numatytos vidutinės vertės, taikytinos tos pačios rūšies automobilių grupei (CPK 185 str.). Ieškovo pateiktos pirkimo–pardavimo sutartys patvirtina, kad transporto priemonės buvo parduotos už kainą, iš esmės atitinkančią minėtose išvadose numatytą transporto priemonių vertę.

Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad turto vertę tam tikru laikotarpiu geriausiai atspindi realūs sandoriai su juo, t. y. rinka, o ne abstraktus šio turto vertinimas. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-44/2012; 2014 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-144/2014).

Kartu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo ir ieškovo pozicija, kad apeliantas, būdamas lizingo gavėjo vadovu ir akcininku, kuris buvo informuotas apie transporto priemonių kainas, už kurias ketinama parduoti atsiimtas ginčo transporto priemones (2 t., b. l. 33-34), manydamas, kad turtas perleidžiamas už nepagrįstai žemą kainą, nepateikė duomenų, kad būtų kreipęsis į ieškovą dėl lizinguojamo turto realizavimo, nepateikė įrodymų, kad buvo pirkėjų, sutinkančių pirkti turtą aukštesne kaina, nei jas pardavė ieškovas. Taip pat pažymėtina, kad apeliantas, manydamas, kad turtas perleidžiamas už nepagrįstai mažą kainą, turėjo teisę pats perimti turtą, o vėliau jį realizuoti už aukštesnę kainą, tačiau to nepadarė. Vien apelianto teiginiai, kad ieškovas, parduodamas turtą nedėjo pastangų parduoti jį už įmanomą didžiausią kainą, nepateikiant tai patvirtinančių įrodymų, atmestini kaip deklaratyvaus pobūdžio.

Dėl laiduotojo ir pagrindinio skolininko sutapties

Apelianto argumentas, kad ginčo laidavimo sutartimis laiduodamas už individualią įmonę, kurios savininku jis yra, apeliantas laidavo už save, atmestinas kaip nepagrįstas.

Kaip minėta, ginčo lizingo sutartimis apeliantas B. J. laidavo už B. J. individualią įmonę. Nors individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, už kurio prievoles, nepakankant neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, savo turtu atsako jo dalyvis (CK 2.50 str. 4 d.), tačiau, skirtingai nei teigia apeliantas, individuali įmonė ir individualios įmonės savininkas nėra tas pats asmuo, individualios įmonės ir jo savininko turtas yra atskirtas. Ta aplinkybė, kad individualiai įmonei, kaip lizingo gavėjui, nevykdant skolinių įsipareigojimų už jo prievoles savo turtu atsakytų savininkas, nepaneigia galimybės sudaryti laidavimo sutartį, kuria individualios įmonės savininkas laiduoja už  individualią įmonę. Laidavimo sutarčių sudarymo metu apeliantas galėjo laiduoti už pagrindinį skolininką – jam pačiam priklausančią individualią įmonę, nes lizingo santykių subjektu buvo įmonė ir ieškovas, o ne apeliantas ir ieškovas. Šios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2007)

Dėl nurodytų aplinkybių skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.