Administracinė byla Nr. eA-1685-968/2022
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03352-2021-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2, 9.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. kovo 23 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. C. B. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. C. B. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas M. C. B. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, ir atsakovas) 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 21S37571 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 6K-2046 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Skunde pareiškėjas nurodė, kad jį persekioja asmenys, kuriuos jis sulaikė darant nusikaltimą (jie vogė medieną) ir pristatė policijai. Persekiotojai grasina jį nužudyti. Prieglobsčio prašytojas 2018 m. pradėjo dirbti miško apsaugininku, saugojo bendruomenės mišką nuo neteisėtų miško kirtėjų. Jis 2020 m. lapkričio mėn. sulaikė kelis gretimo kaimo vyrus, kurie kirto mišką ir juos pristatė policijai. Policija nubaudė vyrus pinigine bauda. Po kelių dienų šie asmenys pradėjo skambinti jam ir grasinti, žadėjo sumušti. Po kelių savaičių jie ne tik skambino ir grasino, bet prieidavo prie jo tėvo namo durų ir į jas belsdavosi, grasino sumušti. Pareiškėjas tikėjosi, pabėgti nuo persekiotojų, tačiau jie nenusiramino, o toliau skambino ir grasino. Tuomet jis pakeitė telefono numerį. Persekiotojai sužinojo jo naują numerį ir toliau skambino jam ir grasino. Jie pradėjo grasinti jo tėvams. Prieglobsčio prašytojas, supratęs, kad (duomenys neskelbtini) negalės pasislėpti nuo persekiotojų, išvyko iš šalies. Jis teigė, kad (duomenys neskelbtini) nėra jam vietos. Persekiotojai jį surastų ir nužudytų. Jie yra įtakingi, susiję su politinėmis partijomis, o policija negali apsaugoti jo.
2.2. Pasak pareiškėjo, jis nurodė konkrečias aplinkybes, priežastį – pareigų vykdymą ir kerštą, ir dėl to kilusį pavojų jo gyvybei. Pareiškėjo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, kad (duomenys neskelbtini) yra grasinimų ir dėl to kyla reali grėsmė jo sveikatai ir gyvybei. Aplinkybė, jog pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės.
2.3. Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jų išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.
3. Atsakovas Departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
3.1. Prašymas suteikti prieglobstį turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys prieglobsčio prašytojo visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamam arba realų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų pavojų. Pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad 2018 m. pradėjo dirbti miško apsaugininku, saugojo bendruomenės mišką nuo neteisėtų miško kirtėjų. Anot jo, 2020 m. lapkričio mėn. jis sulaikė kelis gretimo kaimo vyrus, kurie kirto mišką ir juos pristatė policijai, kuri juos nubaudė pinigine bauda. Po kelių dienų šie asmenys pradėjo skambinti pareiškėjui ir grasinti, žadėjo sumušti, po kelių savaičių jie ne tik skambino ir grasino, bet prieidavo prie jo tėvo namo durų ir į jas belsdavosi. Pareiškėjas nurodė išvykęs gyventi į (duomenys neskelbtini) miestą, tikėjosi, pabėgti nuo persekiotojų, tačiau jie nenusiramino, o toliau skambino ir grasino. Jis pakeitė telefono numerį, tačiau persekiotojai sužinojo jo naują numerį ir toliau skambino jam ir grasino. Jie pradėjo grasinti jo tėvams, kurie išvyko iš (duomenys neskelbtini) miesto į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas, supratęs, kad (duomenys neskelbtini) negalės pasislėpti nuo persekiotojų, išvyko į Indijos miestą Deli, kuriame gyveno tris mėnesius, vėliau išvyko į Baltarusiją. Pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini) nėra jam vietos, persekiotojai jį surastų ir nužudytų, nes jie yra įtakingi, susiję su politinėmis partijomis, o policija negali apsaugoti jo. Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytas prieglobsčio prašymo priežastis, atsakovas pažymėjo, kad tam, jog asmeniui būtų suteiktas pabėgėlio statusas, visos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Ženevos konvencijos dėl pabėgėlio statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje įtvirtintos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos turi būti įvykdytos, nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų. Persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš penkių priežasčių: rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu nenurodė nei vienos „konvencinės“ priežasties, dėl ko jam turėtų būti suteiktas prieglobsčio statusas. Prieglobsčio prašytojas teigė, kad yra persekiojamas dėl savo atliktų pareigų, t. y. kad sulaikė medienos vagis ir pristatė juos policijai, kuri nubaudė juos pinigine bauda. Pareiškėjo pasakojimas yra neišsamus, abstraktus ir nenuoseklus. Remiantis jo pasakojimu yra neįmanoma nustatyti persekiotojus. Jis juos įvardija, kaip „gretimo kaimo vyrai“, „asmenys, susiję su politinėmis partijomis“, „medžių kirtikai“, „grasintojai“. Neaišku ar šie asmenys priklauso nusikalstamoms grupuotėms, ar teroristinėms organizacijoms, ar yra politinių partijų nariai, kurie piktnaudžiauja turima valdžia. Taip pat neįmanoma nustatyti pačio persekiojimo fakto ir grasinimų pavojingumo lygio. Pareiškėjas teigė, kad persekiotojai grasino jį sumušti/nužudyti, policija prieš tai juos buvo nubaudusi. Tačiau pareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie pagrįstų jo pasakojimą. Pareiškėjas nepaaiškino ir kodėl jis nesikreipė į policiją, bandydamas save apsaugoti nuo grasinimų susidoroti su juo. Atsižvelgiant į pareiškėjo pasakojimo trūkumus, Departamentas pagrįstai jį atmetė dėl patikimumo stokos. Pareiškėjo abstraktūs teiginiai ir surinkta informacija neleidžia identifikuoti nei tariamų persekiotojų tapatybės, nei jų tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją. Neidentifikavus potencialaus persekiotojo, neįmanoma įvertinti jam prieinamų persekiojimo priemonių bei, atitinkamai, jų poveikio prieglobsčio prašytojui. Kadangi persekiojimo vykdytojo identifikavimas yra svarbus motyvas vertinant pareiškėjui prieinamą apsaugą, o persekiojimo motyvas yra būtinas „pabėgėlio“ apibrėžimo elementas, nurodyti trūkumai yra esminiai bei turi tiesioginės įtakos sprendimui dėl tarptautinės apsaugos suteikimo. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad tarptautinė apsauga pagal savo prigimtį yra surogatas (pakaitalas) nacionalinės (kilmės valstybės) apsaugos požiūriu. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo atveju atliko perspektyvinį vertinimą, siekiant nustatyti, ar jam kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių bei pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Papildomai atsakovas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas kurį laiką gyveno Indijoje, joje gyvendamas grasinimų nesulaukė, tačiau šioje šalyje nepasiliko, priešingai, grįžo į kilmės šalį susitvarkyti dokumentų ir atvyko į Baltarusiją. Departamentas pabrėžė, kad pareiškėjo nurodytas aplinkybes bei surinktą informaciją išnagrinėjo individualiai, objektyviai ir nešališkai ir nenustatė, kad pareiškėjo baimė būti nužudytam yra reali ir pagrįsta ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl jo asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų), todėl pareiškėjui pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas, nes jis neatitinką Įstatymo 86 straipsnyje numatytų kriterijų.
3.2. Atsakovas pažymėjo, jog tyrimo metu nenustatytos ir pareiškėjas neįvardijo tokių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pareiškėjui dėl jo asmeninių savybių (duomenys neskelbtini) būtų kilęs pavojus patirti realią rimtą žalą. Departamentas pagrįstai pareiškėjo pasakojimo nelaikė patikimu įrodymu ir įvertino, kad pareiškėjo baimė grįžti į kilmės šalį nelaikytina visiškai pagrįsta. Taip pat nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Pareiškėjo kilmės taip pat šalyje nevyksta ginkluotas konfliktas. Atsižvelgiant į tai, Departamentas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pagrįstai neatitinka Įstatymo 87 straipsnyje numatytų kriterijų.
3.3. Priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame Sprendime. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.
3.4. Ttarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus ir priemones viešajai tvarkai palaikyti, įskaitant pareigą bendradarbiauti prieglobsčio suteikimo procese, kuri gali apimti prisistatymą valdžios institucijoms ir greitą prieglobsčio prašymo pateikimą arba sąlygų, susijusių su jų buvimo reguliavimu, laikymųsi. Po tariamų grasinimų pareiškėjas gyveno Indijoje, vėliau atvyko į Baltarusiją, tačiau nei Indijoje, nei Baltarusijoje dėl prieglobsčio suteikimo nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.
II.
4. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo M. C. B. M. skundą patenkino iš dalies ir pakeitė Departamento Sprendimą, uždraudžiant pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvedant į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus, taip pat atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį, kitą dalį skundo atmetė.
5. Remdamasis rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad:
5.1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos pasienio rinktinės Druskininkų pasienio užkardos specialisto 2021 m. liepos 7 d. tarnybiniame pranešime „Dėl sulaikytų neteisėtų migrantų“ nurodyta, jog 2021 m. liepos 7 d. 11.36 val. sargyba informavo, kad Druskininkų sav., Jaskonių kaimo prieigose, kelyje Druskininkai-Pariečė 7 km. sulaikė 4 neteisėtus migrantus be asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, tame tarpe ir pareiškėją. Asmenys prisipažino, kad tamsiu paros metu ties didelėje asmenų grupėje kirto valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką.
5.2. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 25 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Pirminės apklausos metu pareiškėjas paaiškino, jog jis (duomenys neskelbtini) dirbo apsaugininku, pastebėjęs, kad asmenys miške nelegaliai kirto medžius, juos pristatė į policiją, kur jie gavo piniginę baudą ir buvo paleisti. Nelegalūs medžių kirtėjai gyveno gretimame kaime ir pradėjo pareiškėjui grasinti, jog jį nužudys. Jis teigė, jog jis ir jo šeima keitė gyvenamąją vietą bei telefono numerius, tačiau persekiotojai jį susirasdavo ir toliau grasino. Pareiškėjas nutarė išvykti į (duomenys neskelbtini), susirado agentą kuris padėjo išvykti į Baltarusiją. Baltarusijoje agentas atėmė asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus.
5.3. 2021 m. spalio 22 d. apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) nuo 2018 m. balandžio mėn. dirbo vietinio bendruomenės miško apsaugos darbuotoju. 2020 m. lapkričio 7 d. gretimo kaimo gyventojai atėjo į pareiškėjo saugomą mišką ir pradėjo vogti medieną. Pareiškėjas nurodė, jog jis sulaikė minėtus asmenys ir juos pristatė į policijos komisariatą. Medieną vogusiems asmenims buvo skirtos piniginės baudos ir jie buvo paleisti. Praėjus 2-3 paroms nuo minėto įvykio gretimo kaimo gyventojai pradėjo skambinėti pareiškėjui ir pradėjo grasinti jam bei jo šeimos nariams. Dar vėliau šie asmenys atėjo į pareiškėjo namus, beldėsi į durys, siekė su juo pakalbėti. Pareiškėjas teigia, kad sekančią dieną po šio incidento išvyko į kitą (duomenys neskelbtini) regioną, tačiau jį persekioję asmenys toliau jam skambinėjo, grasino jo tėvams. Pareiškėjas bijodamas dėl savo gyvybės ar sveikatos išvyko iš kilmės valstybės į Indiją, Delio miestą. Delyje gyveno apie 3 mėnesius, tačiau vėliau grįžo į (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) miestą, ten susitiko su agentu, kuris jam padėjo iš (duomenys neskelbtini) išvykti į Baltarusiją. Iš (duomenys neskelbtini) į Baltarusiją atvyko 2021 m. gegužės 21 d., o iš Baltarusijos teritorijos į Lietuvą pateko 2021 m. liepos 7 d. Pareiškėjas paaiškino, jog (duomenys neskelbtini) nepriklausė jokiai politiniai partijai, dėl išpažįstamos religijos jam kilmės valstybėje nekilo jokių problemų.
5.4. 2021 m. lapkričio 5 d. atsakovas, įvertinęs faktines aplinkybes, Sprendimu nusprendė pareiškėjui nesuteikti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Taip pat minėtu sprendimu nuspręsta išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), jam buvo uždrausta 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos atvykti į Lietuvos Respubliką, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
5.5. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, jį skundė ikiteismine tvarka. Komisija išnagrinėjusi pareiškėjo skundą 2021 m. gruodžio 7 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, motyvuojant tuo, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nenustatyta pagrindo jį panaikinti.
6. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvas yra aplinkybė, jog kilmės valstybėje jis, dirbdamas vietinio miško apsaugos darbuotoju, sulaikė medieną vogusius asmenys, juos pristatė į policijos komisariatą, o sulaikyti asmenys siekia jam atkeršyti. Pareiškėjas tiek skunde, tiek 2021 m. spalio 22 d. apklausos metu nurodė, jog bijo sulaikytų nusikaltėlių keršto, kadangi jie jam skambinėjo, grasino jo tėvams.
7. Teismo vertinimu, Departamentas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjo paaiškinimus, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti Departamento pateiktų faktų tikrumu, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekils joks pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o pareiškėjo subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis, negali paneigti Departamento padarytos išvados. Teismas nenustatė aplinkybių, kad pareiškėjo atžvilgiu bus imtasi persekiojimų veiksmų, o jo baimė dėl gyvybės yra sąlygota tik jo subjektyviu situacijos vertinimu bei prielaidomis. Tokiu būdu atsakovas nustatė, kad pareiškėjo baimė nėra visiškai pagrįsta, kilmės valstybėje pareiškėjui negresia kankinimai ar mirtis, todėl jis neatitinka pabėgėlio statuso reikalavimų.
8. Iš teismui pateiktos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, privertusias jį išvykti iš kilmės valstybės, buvo abstraktaus pobūdžio, atsakinėdamas į papildomus klausimus pareiškėjas apsiribodavo bendro pobūdžio teiginiais, o ne asmenine patirtimi. Pareiškėjo pasakojimas yra nenuoseklus, neįmanoma nustatyti kokios nusikalstamos grupuotės nariai jam galimai grasino.
9. Teismas pastebėjo, kad akivaizdu, jog pareiškėjas kilmės valstybėje galimai galėjo būti persekiojamas dėl pranešimo apie nusikalstamą veiką, tačiau pareiškėjo persekiotojas nėra valstybė, ar jos teritoriją valdanti grupuotė ar organizacija. Kaip nurodė pats pareiškėjas jis kreipėsi į teisėsaugos institucijas ar buvo taikyta teisinė atsakomybė veiką įvykdžiusiems asmenims. Taigi pareiškėjas dėl jo persekiojimo taip pat galėjo kreiptis į (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijas dėl patiriamo grasinimo ir t. t. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad (duomenys neskelbtini) valdžios institucijos negali ar nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog jo persekiotojai yra įtakingi, susiję su politinėmis partijomis, todėl vietinė policija negali jo apsaugoti. Vis dėlto pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad policija nagrinėjo medienos vagių bylą ir juos nubaudė iš esmės paneigia pareiškėjo argumentus, kad jį persekiojantys asmenys yra įtakingi ir nebaudžiami.
10. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas buvo išvykęs į Indiją, tačiau vėliau grižo į (duomenys neskelbtini), jog galėtų susitvarkyti dokumentus, leidžiančius jam patekti į Baltarusiją. Minėta aplinkybė iš esmės paneigia pareiškėjo pasakojimą, jog jis bijo grįžti į kilmės valstybę.
11. Teismas atkreipė dėmesį, kad remiantis vieša bei teismui teikiama informacija nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) yra valstybė, kurioje politinis režimas yra demokratija. (duomenys neskelbtini) Konstitucija yra aukščiausias šalies įstatymas. Šalyje yra priimti ir galioja Civilinis ir Baudžiamasis kodeksai, kartu su atitinkamais Civilinio ir Baudžiamojo proceso kodeksais. Aukščiausiasis Teismas yra aukščiausia įstatymų aiškinimo institucija ir gali įpareigoti parlamentą keisti arba priimti naujus įstatymus. (Duomenys neskelbtini) įstatymai yra laikomi pažangesniais, palyginus su kitomis besivystančiomis šalimis, o kai kuriais atvejais ir daugiau išsivysčiusių šalių. Mirties bausmė yra panaikinta. (Duomenys neskelbtini) taip pat padarė pažangą LGBT teisių ir lyčių lygybės srityje. Teismas pažymėjo, jog (duomenys neskelbtini) tyčinių žmogžudysčių rodiklis yra ženkliai mažesnis nei pasaulio vidurkis. Teismo vertinimu, nėra jokių duomenų, kad pareiškėjo kilmės valstybėje vyktų karinis konfliktas. Įvertinus surinktą informaciją konstatuotina, kad asmuo nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB), gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, asmuo taip pat nėra pažeidžiamas asmuo. Prieglobsčio prašytojas visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), yra pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra.
12. Atsižvelgdamas į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad pareiškėjo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, teismas sutiko, kad ginčijamu Sprendimu pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose.
13. Apibendrinęs byloje nustatytas ir ištirtas aplinkybes, įvertinęs teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, teismas konstatavo, kad atsakovas Sprendimu pagrįstai nusprendė pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, kadangi pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.
14. Teismas darė išvadą, kad Sprendimas dalyje, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos yra pagrįstas ir atitinkantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.
15. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad Departamentas sprendime nemotyvavo 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką nuo jos išsiuntimo dienos laikotarpio. Teismas sutiko, kad nors nustatytų aplinkybių visuma suponuoja išvadą, jog pareiškėja gali kelti neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau atsižvelgiant į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, būtų proporcinga nustatyti pareiškėjui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metų laikotarpį nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.
16. Teismas sprendė, kad kadangi Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką keistina, mažinant draudimo atvykti laikotarpį iki 2 metų, darytina išvada, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
III.
17. Pareiškėjas M. C. B. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkint visa apimtimi.
18. Pareiškėjas prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas norėtų būti išklausytas tiesiogiai. Jis apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
18.1. Skundžiamas Sprendimas priimtas neįsigilinus į pareiškėjo nurodytas reikšmingas faktines aplinkybes, patvirtinančias realią individualaus persekiojimo grėsmę.
18.2. Atsakovo ir teismo nurodyti svarstymai, kad pareiškėjas gali pasinaudoti veiksminga valstybės apsauga nuo persekiojimo yra teorinio lygmens, neturintys realaus faktinio pagrindo. Taigi atsakovas savo sprendimą grindė prielaida, o ne visapusiškai ištirtais byloje surinktais įrodymais. Atsakovas nesurinko jokios informacijos apie žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini), t. y. ne tik kokie yra priimti įstatymai, bet kaip realiai veikia žmogaus teisių apsauga ir realiai įgyvendinamos žmogaus teisės. (Duomenys neskelbtini)s yra besivystanti šalis, todėl akivaizdu, kad žmogaus teisės nėra užtikrinamos reikiamu lygmeniu ir dėl šios priežasties pareiškėjas galėjo nesulaukti teisėsaugos institucijų pagalbos nuo persekiojimo. Atsakovas nesurinko informacijos, apie teisėsaugos institucijų pasirengimą užkardyti nusikalstamas veikas, ištirti nusikaltimus, teisėsaugos institucijų objektyvumą ir patikimumą, korupcijos lygį, kokia dalis pažeidėjų, teisiamųjų nubaudžiami ar sudrausminami, kiek iškeltų bylų apskirtai baigiasi nukentėjusiesiems palankiais sprendimais. Vien deklaratyvus teiginys, kad įstatymuose yra įtvirtinta garantija į teisingą bylos nagrinėjimą, toli gražu nereiškia, kad sistema praktiškai funkcionuoja ir geba veiksmingai apsaugoti asmenis.
18.3. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo. Atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, rinkti aktualią ir naujausią informaciją apie kilmės valstybę, pareiškėjo padėties kilmės valstybėje ir išvykus iš jos.
19. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su šiuo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodo šiuos argumentus:
19.1. Pareiškėjas savo skundo teiginių nepagrindžia jokiais argumentais, jo teiginiai yra ne tik deklaratyvūs, bet ir neatitinkantys tikrovės, kadangi, Departamento sprendime išsamiai ir visapusiškai įvertinti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai bei pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remiantis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais.
19.2. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, neva lėmusias jo išvykimą iš kilmės valstybės, buvo nedetalus, nenuoseklus, pareiškėjas nepateikė aiškių detalių, atsakinėdamas į papildomus klausimus pareiškėjas apsiribodavo bendro pobūdžio teiginiais, o ne asmenine patirtimi, neįmanoma nustatyti kokios nusikalstamos grupuotės nariai jam galimai grasino. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 99.1.1 punkte nustatyta, jog „persekiojimu“ laikomi persekiojimo vykdytojų, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, veiksmai, tačiau pareiškėjo nurodytas persekiotojas nėra valstybė ar jos teritoriją valdanti grupuotė ar organizacija. Jis juos įvardija, kaip „gretimo kaimo vyrai“, „asmenys, susiję su politinėmis partijomis“, „medžių kirtikai“, „grasintojai“. Kaip nurodė pats pareiškėjas jis kreipėsi į teisėsaugos institucijas ir buvo taikyta teisinė atsakomybė veiką įvykdžiusiems asmenims. Taigi pareiškėjas dėl jo persekiojimo taip pat galėjo kreiptis į (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijas dėl patiriamo grasinimo, tačiau taip ir nesugebėjo paaiškinti, kodėl nebandė savęs tokiu būdu apsaugoti. Byloje nėra jokių duomenų, kad (duomenys neskelbtini) valdžios institucijos negalėtų ar nenorėtų pareiškėjui suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog jo persekiotojai yra įtakingi, susiję su politinėmis partijomis, todėl vietinė policija negali jo apsaugoti. Vis dėlto pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad policija nagrinėjo medienos vagių bylą ir juos nubaudė iš esmės paneigia pareiškėjo argumentus, kad jį persekiojantys asmenys yra įtakingi ir nebaudžiami.
19.3. Pareiškėjas buvo išvykęs į Indiją, tačiau vėliau grįžo į (duomenys neskelbtini), jog galėtų susitvarkyti dokumentus, leidžiančius jam patekti į Baltarusiją. Minėta aplinkybė iš esmės paneigia pareiškėjo pasakojimą, jog jis bijo grįžti į kilmės valstybę.
19.4. Atsakovas taip pat akcentuoja, kad pareiškėjo persekiojimas turi būti grindžiamas viena iš penkių priežasčių: rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais, tačiau pareiškėjo atveju nei viena konvencinė priežastis nebuvo nustatyta.
19.5. Pareiškėjas nepateikė patikimos informacijos, kuri sudarytų pagrindą spręsti, kad jis atitinka Įstatyme nustatytą prieglobsčio suteikimo pagrindą, o nustatytos faktinės aplinkybės bei kilmės valstybės informacija nepatvirtina pareiškėjui tariamai gresiančio persekiojimo tikimybės, todėl Departamentas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo deklaruojama baimė nėra visiškai pagrįsta ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Įstatymo 86 straipsnio pagrindu.
19.6. Nors tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais. Be to, kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, Departamentas rinko tiek informaciją pagal pareiškėjo prašymo motyvus, tiek ir informaciją apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjui būtinybės. Kilmės valstybės informacija savaime nėra vienintelis kriterijus, apsprendžiantis tarptautinės apsaugos poreikį, nes prieglobsčio prašymo pagrįstumo tyrimo objektas – individuali prašytojo situacija ir jo konkrečios aplinkybės, o ne kilmės valstybės informacija. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais dėl kilmės valstybės informacijos apie kriminogeninės situacijos rinkimo, statistikos dėl teisėsaugos institucijų pasirengimo užkardyti nusikalstamas veikas, ištirti nusikaltimus, kokia dalis pažeidėjų, teisiamųjų nubaudžiami, nes tokie duomenys negali patvirtinti pareiškėjo prieglobsčio prašymo būtinumo, taip pat pareiškėjas savo deklaratyviais teiginiais nepaaiškina kaip tokia statistika paneigia Departamento padarytas išvadas. Anot pareiškėjo, jis dėl nusikaltimą padariusių asmenų į teisėsaugos instituciją kreipėsi, nusikaltėliai iškart buvo nubausti, o duomenų, kad teisėsaugos institucijos nereaguos į kitus pranešimus, nėra. Išsamaus ir objektyvaus tyrimo metu, kurio metu įvertintas tiek pareiškėjo pasakojimas, tiek surinkta kilmės valstybės informacija, tiek Įstatymo suteikti tarptautinę apsaugą pagrindai, nei Departamentas, nei pirmos instancijos teismas nenustatė tarptautinės apsaugos pareiškėjui poreikio.
19.7. Nors pareiškėjas ir nurodo, kad Departamentas tariamai pažeidė EŽTT praktiką, Įstatyme ir Tvarkos apraše nustatytas pareigas, tačiau plačiau nepaaiškina, kaip konkrečiai pasireiškė šie tariami pažeidimai, kokių pareigų Departamentas tariamai neįvykdė ir kokią įtaką tai turėjo tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių vertinimui. Tokie apeliacinio skundo teiginiai yra ne tik deklaratyvūs, bet ir neatitinkantys tikrovės, kadangi, kaip matyti iš Departamento sprendimo turinio, buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai bei pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remiantis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais.
19.8. Išvadas, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, įtvirtintų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, Departamentas padarė tinkamai išnagrinėjęs visas pareiškėjo aplinkybes (pavieniui ir kaip visumą) surinktos aktualios kilmės valstybės informacijos kontekste.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjo M. C. B. M. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.
21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, kitų su tuo susijusių motyvų nenurodo. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
22. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjos prašymas netenkinamas.
23. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, nurodo, kad atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, rinkti aktualią ir naujausią informaciją apie kilmės valstybę, rėmėsi prielaidomis, nurodydami, kad kilmės šalis gali užtikrinti pareiškėjui teisinę apsaugą nuo persekiojimo. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia deklaratyvius ir tikrovės neatitinkančius teiginius, kurie nepaneigia pirmosios instancijos teismo bei atsakovo padarytų išvadų.
24. Departamentas Sprendime nurodė, kad „Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Tačiau, atsižvelgus į surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nagrinėjamu atveju svarstytina, ar prieglobsčio prašytojo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Remiantis turima kilmės valstybės informacija, (duomenys neskelbtini) nevyksta karinis konfliktas ar pilietinis karas. Pilietinis karas baigėsi 2006 metais“.
25. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
26. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga suteikiama, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.
27. Pažymėtina, kad 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl pabėgėlių statuso, ji buvo papildyta 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso. Pagal Konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmą pastraipą sąvoka „pabėgėlis“ apibrėžia asmenį, kuris „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti“.
28. Pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) 4 straipsnio (Faktų ir aplinkybių vertinimas) 3 dalį tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į: a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą <...>.
29. Pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES) 10 straipsnio (Prašymo nagrinėjimo reikalavimai) 3 dalį valstybės narės užtikrina, kad sprendžiančiosios institucijos sprendimai dėl tarptautinės apsaugos prašymų būtų priimami po tinkamo nagrinėjimo. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad: <...> b) būtų gaunama tiksli naujausia informacija iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, iš EPPB (Europos pabėgėlių fondo ir Europos prieglobsčio paramos biuras) ir JTVPK (Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro) ir atitinkamų tarptautinių žmogaus teisių organizacijų, apie bendrą vyraujančią padėtį prašytojų kilmės šalyse ir, jei būtina, šalyse, kurias jie kirto tranzitu, ir kad tokia informacija būtų prieinama už prašymų nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą atsakingiems darbuotojams <...>.
30. Direktyvos 2013/32/ES 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad V skyriuje nurodytos institucijos per sprendžiančiąją instituciją, prašytoją arba kitu būdu turi gauti bendrą 3 dalies b punkte nurodytą informaciją, reikalingą jų darbui atlikti.
31. Teisingumo Teismo praktikoje dėl Direktyvos 2005/85/EB, kuri buvo pirmoji su prieglobsčio suteikimo tvarka susijusi priemonė, 8 straipsnio (Prašymų nagrinėjimo reikalavimai) 2 dalies b punkto pažymima, kad pagal minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalį, nors paprastai prašytojas privalo pateikti visą jo prašymui pagrįsti būtiną informaciją, atitinkama valstybė narė privalo bendradarbiauti su prašytoju nustatant atitinkamą su šiuo prašymu susijusią informaciją (2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimas byloje C-277/11 M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform, Airiją, 65 p.). Šis valstybei narei nustatytas reikalavimas bendradarbiauti konkrečiai reiškia, kad jeigu dėl kokių nors priežasčių tarptautinės apsaugos prašytojas pateikė ne visą, neaktualią arba nereikšmingą informaciją, reikia, kad atitinkama valstybė narė šioje procedūros stadijoje aktyviai bendradarbiautų su prašytoju, kad būtų galima gauti visą prašymą pagrindžiančią informaciją. Be kita ko, valstybei narei gali būti paprasčiau nei prašytojui gauti tam tikrus dokumentus ir su jais susipažinti (Sprendimas byloje C-277/11 66 p.). Be to, pirmesniame punkte nurodytas aiškinimas patvirtinamas Direktyvos 2005/85 8 straipsnio 2 dalies b punktu, pagal kurį valstybės narės užtikrina, kad būtų gaunama tiksli naujausia informacija apie bendrą padėtį prieglobsčio prašytojų kilmės šalyse ir, jei būtina, šalyse, kurias jie kirto tranzitu (Sprendimas byloje C-277/11 67 p.).
32. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kuris įgyvendina, be kita ko, Direktyvą 2011/95/ES, ir Direktyvą 2013/32/ES, 86 straipsnio 1 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.
33. Tvarkos aprašo (redakcija galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 7 punkte nustatyta, kad priimdamas sprendimus dėl prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo iš esmės, prieglobsčio suteikimo ir panaikinimo, Departamentas vadovaujasi tikslia naujausia informacija apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybes ir trečiąsias valstybes, gauta iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, kitas ES valstybes nares, Europos prieglobsčio paramos biurą, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybą, Europos Tarybą, kitas tarptautines organizacijas, nevyriausybines organizacijas, žiniasklaidos priemones bei kitus šaltinius.
34. Nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymą ir siekiant nustatyti, ar asmuo turėtų būti pripažintas „pabėgėliu“, kaip tai yra apibrėžta Konvencijoje, turi būti surinkta informacija apie kilmės šalį. Valstybės institucijos – Migracijos departamento, pareiga surinkti informaciją apie kilmės šalį, kyla iš Įstatymo, Tvarkos aprašo, kurių normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Direktyvos 2011/95/ES ir Direktyvos 2013/32/ES tikslus, jų aiškinimą teismų praktikoje.
35. Valstybės institucijos, nagrinėjančios tarptautinės apsaugos prašymą, privalomu reikalavimu pripažįstama bendra pareiga surinkti informaciją apie kilmės šalį, šią informaciją valstybės institucija privalo surinkti savo iniciatyva, ši pareiga yra bendradarbiavimo su prieglobsčio prašytoju, kad būtų galima gauti visą prašymą pagrindžiančią informaciją, pareigos dalis.
36. Valstybės institucijai, nagrinėjančiai tarptautinės apsaugos prašymą, surinkta informacija apie kilmės šalį turi atitikti esminius kriterijus, kurie yra įtvirtinti minėtuose teisės aktuose (Direktyva 2011/95/ES ir Direktyva 2013/32/ES, kurios įgyvendintos Įstatyme ir Tvarkos apraše): turi būti atsižvelgiama į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; turėtų būti gaunama tiksli naujausia informacija iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, iš EPPB (Europos pabėgėlių fondo ir Europos prieglobsčio paramos biuras) ir JTVPK (Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro) ir atitinkamų tarptautinių žmogaus teisių organizacijų, apie bendrą vyraujančią padėtį prašytojų kilmės šalyse ir, jei būtina, šalyse, kurias tarptautinės apsaugos prašytojai kirto tranzitu, ir kad tokia informacija būtų prieinama už prašymų nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą atsakingiems darbuotojams. Jeigu konkrečioje tarptautinės apsaugos prašymo byloje nustatoma, kad surinkta informacija apie kilmės šalį neatitinka esminių kriterijų, kuriuos ji turėtų atitikti pagal minėtus teisės aktus, valstybės institucijos pareiga bendradarbiauti su tarptautinės apsaugos prašymo prašytoju ir surinkti pagrindžiančią informaciją, negali būti laikoma tinkamai įvykdyta.
37. Valstybės institucijos, nagrinėjančios tarptautinės apsaugos prašymą, pareiga surinkti informaciją apie kilmės šalį yra pabrėžiama ir formuojamoje teismų praktikoje (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2021 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2908-602/2021; 2022 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1222-502/2022).
38. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą Sprendimą informacijos apie kilmės šalį (duomenys neskelbtini) aspektu, konstatuoja, kad Departamentas skundžiame Sprendime, rinkdamas informaciją apie kilmės šalį, vadovavosi išskirtinai tik vienu internetinės enciklopedijos šaltiniu lietuvių ir anglų kalbomis ((duomenys neskelbtini)). Pastebėtina, kad šio šaltinio savininkai viešai nurodo, kad patys naudotojai prisiima atsakomybę už informacijos naudojimą, nepataria naudoti teisiniais klausimais, neatsako už turinio teisingumą, išsamumą, aktualumą ir detalumą. Nors atsakovas Sprendime pakankamai išsamiai dėsto informaciją apie kilmės šalį, šio šaltinio informaciją vertina ir pirmosios instancijos teismas, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, šios informacijos patikimumas yra abejotinas, o surinkta informacija nepatikrinta kituose šaltiniuose. Šiame kontekste akcentuotina, kad tai, jog Vikipedijos – interneto enciklopedijos duomenys, ir internete paskelbtos vienos publikacijos duomenys apie kilmės šalį neatitinka esminių kriterijų, kurie yra įtvirtinti Direktyvose 2011/95/ES ir 2013/32/ES, kurios įgyvendintos Įstatyme ir Apraše, konstatuota ir LVAT 2022 m. kovo 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1318-602/2022.
39. Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Departamento surinkta kilmės šalies informacija neatitinka esminių kriterijų nustatytų minėtus teisės aktus (Direktyva 2011/95/ES ir Direktyva 2013/32/ES, kurios įgyvendintos Įstatyme ir Tvarkos apraše). Departamentas neįvykdė savo pareigos surinkti kilmės šalies informacijos ir įvertinti pareiškėjo prašymą šios informacijos kontekste. Todėl Departamento Sprendimas naikinamas kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė dėl Departamento taikytos materialiosios teisės, todėl tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas (ABTĮ 147 str).
40. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykius, ir nepagrįstai pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – tenkinti pareiškėjo skundą, panaikinti Sprendimą ir Komisijos sprendimą, įpareigoti Departamentą pareiškėjo prieglobsčio prašymą išnagrinėti iš naujo. Tai konstatavus, kiti pareiškėjo ir atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai ir tikrinamo pirmosios instancijos teismo motyvai nėra vertinami, nes jų vertinimas neturi teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti bei nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo M. C. B. M. apeliacinį skundą tenkinti.
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. vasario 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo M. C. B. M. skundą tenkinti, panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 21S37571, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 6K-2046 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo M. C. B. M. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Ernestas Spruogis
Skirgailė Žalimienė