LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto uždarosios akcinės bendrovės „VILNIAUS VANDENYS“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „VITI“ ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai ir uždarajai akcinei bendrovei „VILNIAUS VANDENYS“ dėl viešojo pirkimo sutarties pripažinimo tinkamai įvykdyta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB „VITI“ prašo pripažinti, kad jis tinkamai įvykdė 2007 m. birželio 8 d. su atsakovais Aplinkos projektų valdymo agentūra (toliau – APVA) ir UAB „VILNIAUS VANDENYS“ sudarytą viešojo pirkimo sutartį „Vandentiekio ir nuotekynės tinklai bei įrenginiai Tarandėje, Vilniaus mieste“. Ieškovo teigimu, po sutarties įvykdymo atsakovai reiškia pretenzijas dėl neatstatytų gatvių dangų visu gatvės pločiu, tačiau tokių įsipareigojimu ieškovas sutartimi neprisiėmė, tai negali būti laikoma sutartų darbų defektais. Be to, priimant darbus, gatvių dangų neatstatymas visu gatvės pločiu nebuvo nurodytas kaip trūkumas, todėl atsakovai nebegali juo remtis.

Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti 1 293 358,90 Lt dydžio garantinės išmokos pagal 2010 m. gruodžio 23 d. AB DNB banko garantiją išmokėjimo atsakovui APVA procedūras. Nurodė, kad APVA laikosi pozicijos, jog sutartis nėra tinkamai įvykdyta, ir yra kreipęsis į banką dėl garantinės išmokos, todėl egzistuoja reali grėsmė, kad išmoka bus išmokėta, o atgręžtinis reikalavimas dėl jos bus nukreiptas į ieškovą. Tenkinus ieškinį, atsirastų pagrindas ginčyti garantinės išmokos išmokėjimą ir jį pripažinti nepagrįstu, tačiau tai užims nemažai laiko, sukels nepagrįstų nuostolių tiek bankui, tiek ieškovui, tiek ir atsakovui APVA, kadangi pareiškus reikalavimą dėl išmokos grąžinimo, APVA galėtų būti pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kas apsunkintų šio atsakovo veiklą. Siekiant išvengti tokių nepagrįstų nuostolių, teisminių ginčų ateityje bei užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, būtina taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 25 d. nutartimi pritaikė ieškovo prašytas laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas nurodė, kad, taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertinamas ne ieškinio pagrįstumas, o reali grėsmė, jog galbūt ieškovui palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas. Nesustabdžius garantinės išmokos išmokėjimo procedūros, išmoka galėtų būti galbūt nepagrįstai išmokėta atsakovui, todėl, tenkinus ieškinį, būtų sunku grąžinti šalis į pradinę padėtį, ieškovas galbūt patirtų žalą. Tokiu atveju laikinoji apsaugos priemonė neatliks savo paskirties – negalės užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Remdamasis nurodytu, teismas padarė išvadą, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantas UAB „VILNIAUS VANDENYS“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti.

Apelianto teigimu, ieškinys dėl savo nepagrįstumo negalės būti tenkinamas, todėl nėra ir pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovas APVA yra finansuojamas iš valstybės biudžeto, todėl net jei ieškinys būtų tenkintas ir atsakovas privalėtų grąžinti ieškovui pagal banko garantiją gautus pinigus, nebūtų grėsmės tokio teismo sprendimo įvykdymui. Laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia viešąjį interesą, šalių pusiausvyrą, bendruosius teisės principus, nes jos galėtų sąlygoti finansavimo iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų sumažinimą ar net praradimą, gatvės Tarandės gyvenvietėje nebūtų atstatytos į pradinę padėtį, apeliantas nebeturėtų galimybės įgyvendinti projektų kitose gyvenvietėse. Apelianto nuomone, būtina atsižvelgti ir į ieškovo piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis – ieškovas nuslėpė, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 27 d. nutartimi buvo atsisakęs taikyti prašytas laikinąsias apsaugos priemones, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas paliko nenagrinėtą ieškovo prevencinį ieškinį dėl uždraudimo bankui išmokėti garantinę išmoką.

Ieškovas AB „VITI“ prašo atmesti atskirąjį skundą.

Ieškovo nuomone, teismas pagrįstai konstatavo, kad gali būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su pareikštu reikalavimu, jos nepažeidžia nei ekonomiškumo, nei proporcingumo principo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnis nustato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės varžo asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, teises, todėl tiek sprendžiant dėl šių priemonių ėmimosi būtinumo, tiek parenkant konkrečius suvaržymus turi būti siekiama užtikrinti protingą priešingų šalių interesų pusiausvyrą, teisingumo, proporcingumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą. Atitinkamai teismo sprendimas imtis ar ne laikinųjų apsaugos priemonių turi būti pagrįstas ir tinkamai motyvuotas.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas būtinumą imtis laikinųjų apsaugos priemonių grindė tuo, kad, išmokėjus garantijos sumą ir vėliau tenkinus ieškinį, būtų sunku grąžinti šalis į pradinę padėtį, ieškovas galbūt patirtų žalą. Tačiau šios išvados yra visiškai neargumentuotos. Žalos atsiradimo faktas ir galimas jos dydis nebuvo pagrįsti ir ieškovo prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones (b. l. 19-20).

Tenkinus ieškinį, ieškovas galėtų reikalauti banko išmokėtos ir pastarojo vėliau iš ieškovo išieškotos garantinės išmokos atlyginimo iš atsakovo APVA. Šis atsakovas yra biudžetinė įstaiga, finansuojama valstybės lėšomis, todėl aptariamos sumos susigrąžinimas būtų objektyviai įmanomas. Duomenų, kad toks procesas reikalautų neprotingai didelių ieškovo išteklių ir pastangų, nėra.

Kilęs pagrindinis ginčas yra susijęs su viešojo pirkimo sutarties vykdymu. Iš bylos duomenų (b. l. 41-50) matyti, kad atsakovų gauta garantinė išmoka būtų naudojama atstatant Tarandėje išardytas gatvių dangas. Tai neabejotinai susiję su viešuoju interesu, todėl būtent jam turėtų būti suteiktas prioritetas.

Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos nepagrįstai, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovas prašymas taikyti šias priemones atmestinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo akcinės bendrovės „VITI“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.