Civilinė byla Nr. e2A-2308-413/2017

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-03397-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.3.2.3.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 6 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dianos Labokaitės ir Albinos Rimdeikaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-8442-921/2017 pagal ieškovo V. Z. ieškinį atsakovei Kauno savivaldybės įmonei „Kapinių priežiūra“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą ir išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.              Ieškovas V. Z. teismo prašė: panaikinti 2017 m. sausio 17 d. atsakovės Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ direktoriaus įsakymą Nr. P-07 dėl ieškovo atleidimo iš darbo; grąžinti ieškovą į darbą; priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo ieškovo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

2.              Ieškovas nurodė, kad 2008 m. rugsėjo 26 d. su atsakove sudarė darbo sutartį, pagal kurią dirbo Vainatrakio kapinėse duobkasiu. 2014 m. spalio 22 d. ieškovas su atsakove sudarė antrą darbo sutartį, pagal kurią buvo įdarbintas Vainatrakio kapinėse darbininku. 2017 m. sausio 17 d. atsakovės direktorius priėmė įsakymą atleisti ieškovą iš darbo dėl įmonėje įvykusių struktūrinių pertvarkymų. Ieškovas šiuo įsakymu buvo atleistas iš Vainatrakio kapinių duobkasio pareigų nuo 2017 m. sausio 18 d. Anot ieškovo, su juo sudaryta 2008 m. rugsėjo 26 d. darbo sutartis buvo nutraukta neteisėtai ir nepagrįstai, nes įmonėje struktūriniai pertvarkymai realiai vykdomi nebuvo, t. y. duobkasio pareigybė nebuvo panaikinta, ji liko, tik buvo sujungta su darbininko pareigybe. Dėl ieškovo atleidimo nebuvo gautas profesinės sąjungos „Sandrauga“, kurios renkamojo organo nariu buvo ieškovas, sutikimas. Atsakovė pažeidė nustatytą pareigą numatomam atleisti iš darbo darbuotojui siūlyti visas jo kvalifikaciją ir sveikatos būklę atitinkančias laisvas darbo vietas iki pat darbuotojo atleidimo (paskutinis pasiūlymas buvo pateiktas 2016 m. lapkričio 29 d., daugiau pasiūlymų kitoms laisvoms darbo vietoms užimti atsakovė nepateikė, nenagrinėjo ieškovo perkvalifikavimo ir apmokymo galimybių).

3.              Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad nauja įmonės struktūra buvo patvirtinta 2016 m. rugsėjo 28 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-2776. Įvykusių struktūrinių pertvarkymų realumą patvirtina tai, kad įmonėje sumažėjo darbo vietų (nuo 92 iki 80); buvo panaikintos kai kurios atskiros pareigybės (direktoriaus pavaduotojo, finansininko, apskaitininko – ekonomisto ir kt.); kai kurios pareigybės buvo modifikuotos arba papildytos (Panemunės, Petrašiūnų ir Aukštųjų Šančių karių, Seniavos, Eigulių bei Vainatrakio kapinėse duobkasiai tapo duobkasiais – darbininkais). Teigė, jog atleisdama ieškovą iš darbo atsakovė nepažeidė ir kitų teisės aktų nuostatų, nes du kartus raštu kreipėsi į Lietuvos profesinę sąjungą „Sandrauga“, prašydama perduoti kompetentingam organui priimti sprendimą dėl sutikimo atleisti darbuotojų atstovus. Atsakovė, nesulaukusi per įstatymo nustatytą terminą profesinės sąjungos atsakymo į antrą pareiškimą atleisti iš darbo ieškovą, atleido jį iš darbo be darbuotojams atstovaujančio organo sutikimo; atsakovė du kartus teikė ieškovui pasiūlymus dėl įmonėje esančių laisvų darbo vietų, tačiau ieškovas šių pasiūlymų atsisakė, tai pažymėdamas raštu.

4.              Be to, atsakovė nurodė, kad ieškovo iš darbo neatleido, ginčo įsakymas buvo priimtas ne dėl atleidimo iš darbo, o dėl atleidimo iš pareigų. 2014 m. spalio 22 d. tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta dar viena darbo sutartis, kuria ieškovas buvo priimtas dirbti antraeilėms pareigoms Vainatrakio kapinių darbininku 0,5 etato. Atleidus ieškovą iš Vainatrakio kapinių duobkasio pareigų, darbo santykiai su atsakove nenutrūko, jie toliau tęsiasi, visos socialinės garantijos ieškovui skaičiuojamos nuo 2008 metų. Kadangi ginčo atveju ieškovas iš darbo atleistas nebuvo, o buvo atleistas tik iš pareigų, todėl atsakovė neprivalėjo gauti profesinės sąjungos sutikimo, kaip ir neprivalėjo sumokėti išeitinės kompensacijos ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.              Kauno apylinkės teismas 2017 m. birželio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažino neteisėtu 2017 m. sausio 17 d. Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ direktoriaus įsakymu Nr. P-07 įformintą ieškovo V. Z. 2008 m. rugsėjo 26 d. darbo sutarties Nr. 1053 nutraukimą nuo 2017 m. sausio 18 d. pagal DK 129 straipsnio 2 dalį; ieškovo reikalavimą grąžinti į darbą paliko nenagrinėtu; likusioje dalyje ieškinį atmetė. Teismas priteisė valstybei iš atsakovės 31 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6.              Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovė 2008 m. rugsėjo 26 d. sudarė darbo sutartį Nr. 1053. Pagal šią darbo sutartį ieškovas pradėjo dirbti Eigulių kapinėse darbininku nuo 2008 m. rugsėjo 29 d. visą darbo dieną. 2014 m. spalio 22 d. tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta antra darbo sutartis Nr. 1653. Pagal šią darbo sutartį ieškovas buvo įdarbintas Vanatrakio kapinėse darbininku 0,5 etato. Nuo 2015 m. balandžio 1 d. ieškovas Vainatrakio kapinėse darbininku dirba 0,25 etato. 2016 m. rugsėjo 28 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius priėmė įsakymą „Dėl Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ struktūros nustatymo“. Įsakymas įsigaliojo nuo 2016 m. gruodžio 1 d. Pagal šį įsakymą Vainatrakio kapinėse numatyta 2 darbininkų pareigybės ir 2 duobkasių - darbininkų pareigybės. Vadovaujantis prieš tai galiojusiu įsakymu dėl įmonės struktūros, Vainatrakio kapinėse buvo 3 darbininkai ir 2 duobkasiai. Skundžiamu įsakymu darbdavys, vadovaudamasis DK 129 straipsnio 2 dalimi, nutraukė V. Z. 2008 m. rugsėjo 26 d. darbo sutartį Nr. 1053 ir atleido V. Z. iš duobkasio pareigų nuo 2017 m. sausio 18 d.

7.              Teismas nurodė, kad ieškovas greta pagrindinių pareigų ar pagrindinio darbo (duobkasio Vainatrakio kapinėse), dirbo 0,25 etato darbininko Vainatrakio kapinėse darbą. Pastarasis darbas laikomas papildomu darbu toje pačioje darbovietėje, o ne darbu pagal atskirą darbo sutartį, jo atlikimas negali būti laikomas ir antraeilėmis pareigomis (DK 114 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas darė išvadą, jog šiuo atveju darbo sutartis su ieškovu nebuvo nutraukta, o buvo pakeistos esminės darbo sutarties sąlygos (ieškovas dirbo įmonėje Vainatrakio kapinėse duobkasiu (visą darbo dieną) ir darbininku (0,25 etato), o liko dirbti įmonėje 0,25 etato Vainatrakio kapinėse darbininku). Šiuo atveju atsakovė esminių darbo sutarties sąlygų pakeitimą įformino kaip 2008 m. rugsėjo 26 d. darbo sutarties Nr. 1053 nutraukimą DK 129 straipsnio pagrindu. Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog ta aplinkybė, kad darbdavys darbo sutarties sąlygų pakeitimą su ieškovu įformina kaip darbo sutarties nutraukimą pagal DK 129 straipsnį, nepaneigia susiklosčiusios darbo teisinio santykio esmės, todėl tarp šalių kilęs ginčas turi būti sprendžiamas pagal DK 120 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias darbo sutarties sąlygų pakeitimą.

8.              Darbdavys, keisdamas darbuotojo darbo sąlygas, turi laikytis DK 120 straipsnyje nustatytos tvarkos: įspėti darbuotoją apie šių sąlygų pakeitimą ir tik šiam nesutikus dirbti pakeistomis sąlygomis – atleisti jį iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu. Tai, kad analogiški ginčai turi būti sprendžiami pagal DK 120 straipsnį, reglamentuojantį darbo sutarties sąlygų pakeitimą, yra išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiasis Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-332-686/2015). Remdamasis nurodytu, teismas sprendė, jog tarp ieškovo ir atsakovės sudaryta darbo sutartis pagal DK 129 straipsnį nutraukta neteisėtai, todėl šioje dalyje ieškovo ieškinį tenkino.

9.              Teismas nurodė, kad byloje nustačius, jog ieškovas nebuvo atleistas iš darbo, o buvo tik pakeistos esminės darbo sutarties sąlygos, ieškovo reikalavimai, susiję su esminių darbo sutarties sąlygų pakeitimo teisėtumu, šioje byloje nenagrinėtini vadovaujantis CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, kadangi buvo nesilaikyta DK 287 straipsnio 1 dalyje nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos. Teismas išaiškino ieškovui, kad nesutikdamas dėl esminių darbo sutarties sąlygų pakeitimo, tokį sprendimą jis turi teisę skųsti darbo ginčų komisijai, kuri pagal DK 287 straipsnio 1 dalį yra privalomas ikiteisminis organas, nagrinėjantis individualius darbo ginčus. Kitus ieškovo reikalavimus, susijusius su darbo išmokų priteisimu, teismas atmetė plačiau dėl jų nepasisakydamas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10.              Apeliaciniu skundu ieškovas V. Z. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimo dalį, kuria ieškovo reikalavimas grąžinti į darbą paliktas nenagrinėtu ir kuria ieškinys atmestas, ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Pirmosios instancijos teismas pripažino faktą, jog terminas kreiptis į išankstinį privalomąjį ikiteisminį organą, nagrinėjantį individualius darbo ginčus yra praleistas, todėl šia tvarka pasinaudoti galima tik išimtinai Darbo ginčų komisijai atnaujinus praleistą terminą. Ieškovui kreipiantis į teismą su ieškiniu, teismas ieškinio turėjo nenagrinėti iš karto, nurodant, kad apeliantas V. Z. pirmiausia turi kreiptis į išankstinį privalomąjį ikiteisminį organą – Darbo ginčų komisiją. Teismui konstatavus, kad apeliantas turėjo kreiptis į Darbo ginčų komisiją po bylos išnagrinėjimo, kai iš esmės šia tvarka pasinaudoti jau nebegalima, buvo nepagrįstai suvaržytos apelianto V. Z. galimybės apginti pažeistas teises. Be to, toks pavėluotas teismo sprendimas pažeidžia civilinio proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principą (CPK 7 straipsnis).

10.2. Darbo kodekso 129 straipsnis reglamentuoja darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, o ne esminių darbo sutarties sąlygų pakeitimą, todėl nesuprantama, kodėl pagrindinės apelianto darbo sutarties Nr. 1053 nutraukimą pirmosios instancijos teismas sutapatino su darbo sutarties sąlygų pakeitimu, nors tai reglamentuoja atskiras Darbo kodekso 120 straipsnis. Pastebi, kad pirmosios instancijos teismas grindė tokią savo poziciją remdamasis Šiaulių apygardos teismo nutartimi, nors vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Tokiu būdu teismas netinkamai taikė CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

10.3. Skundžiamas teismo sprendimas nėra motyvuotas. Teismas sprendime pasisako tik dėl vieno iš reikalavimų – neteisėto darbo sutarties nutraukimo. Tačiau pirmosios instancijos teismo argumentai dėl šio reikalavimo abejotini ir prieštaraujantys vienas kitam. Pirmiausia teismas pateikia išvadą, jog šiuo atveju darbo sutartis su ieškovu nebuvo nutraukta, o buvo pakeistos esminės darbo sutarties sąlygos. Tačiau toliau teigia, kad tarp ieškovo ir atsakovės sudaryta darbo sutartis pagal DK 129 straipsnį nutraukta neteisėtai. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, jog nutraukiant darbo sutartį Nr. 1053, ieškovui išeitinė kompensacija išmokėta nebuvo, tačiau dėl šių kompensacijų priteisimo/nepriteisimo teismas nepasisakė. Teismo pozicija, kad ši aplinkybė galimai neįrodyta, šiuo atveju akivaizdžiai nepagrįsta. Iš priimto teismo sprendimo nėra aišku, dėl kokių priežasčių reikalavimas grąžinti ieškovą (apeliantą) į darbą paliktas nenagrinėtu.

10.4. Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją. Šiuo atveju priimdamas nepagrįstą ir nemotyvuotą sprendimą. teismas, be kita ko, apsunkino ieškovui galimybes efektyviai pasinaudoti apeliacijos teise, kas sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą absoliučiu jo negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

10.5. Teismas pripažino atleidimą iš darbo neteisėtu, tačiau tokiu teismo sprendimu ieškovo pažeistos teisės apgintos nebuvo. Liko neišspręsti kiti ieškiniu keliami teisiniai klausimai. Kauno apylinės teismas nepasisakė nei dėl ieškovo grąžinimo į darbą (duobkasio pareigas), nei dėl išeitinės kompensacijos priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką, nei dėl darbo sutarties nutraukimo momento pakeitimo bei nepateikė jokių teisinių argumentų šiais klausimais. Dėl šios priežasties pagrįstai darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė bylos iš esmės.

10.6. Kadangi darbo sutartis Nr. 1053, pagal kurią V. Z. dirbo duobkasio pareigose, su apeliantu nutraukta neteisėtai, pažeidžiant DK 134 straipsnyje nustatytą procedūrą, teismo tvarka nenuginčijus profesinės sąjungos renkamojo organo – komiteto nesutikimo atleisti iš pareigų darbuotojų atstovo renkamojo organo narį, apelianto pažeistos teisės bus atkurtos ir tinkamai apgintos, pakeičiant darbo sutarties Nr. 1053 nutraukimo momentą, nustatant, kad darbo sutartis su apeliantu V. Z. nutraukta nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, priteisiant apeliantui V. Z. kompensaciją už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo neteisėto darbo sutarties nutraukimo momento iki galutinio teismo sprendimo priėmimo šioje byloje. Teismas nesivadovavo tuo klausimu suformuota kasacinio teismo praktika.

11.              Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Kauno savivaldybės įmonė „Kapinių priežiūra“ prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

11.1. Atsakovė visiškai sutinka su teismo sprendime pateiktu išaiškinimu, kad tarp ieškovo ir atsakovės sudarytos dvi darbo sutartys teisės aktų ir teismų praktikos kontekste vertintinos kaip viena darbo sutartis, kuria buvo sulygta dėl pagrindinio ir papildomo darbo. Pagrindinis ieškovo darbas nustatytas pagal 2008 m. rugsėjo 26 d. darbo sutartį Nr. 1053 - 1 (visas) etatas duobkasio pareigose, o papildomas darbas - pagal 2014 m. spalio 22 d. darbo sutartį Nr. 1653 - 0,25 (ketvirtis) etato darbininko pareigose tose pačiose Vainatrakio kapinėse. Teismas teisėtai ir pagrįstai ieškovo pirmosios darbo sutarties nutraukimą pagal DK 129 straipsnį pakeitė (perkvalifikavo) į darbo sąlygų pakeitimą pagal DK 120 straipsnį.

11.2. Ieškovas klaidingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus sprendimą, jis nebeturi galimybės kreiptis į išankstinį privalomąjį ikiteisminį organą – darbo ginčų komisiją ir apginti savo pažeistų teisių. Atkreipia dėmesį, kad DK 289 straipsnio 1 dalyje nurodytas trijų mėnesių terminas kreiptis į darbo ginčų komisiją nėra naikinamasis, t. y. nėra toks terminas, kuriam pasibaigus išnyksta tam tikra civilinė teisė ar pareiga, todėl gali būti atnaujintas CPK 78 straipsnyje nustatyta tvarka.

11.3. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė visas faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamai bylai, tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir išsamiai motyvavo priimtą sprendimą. Nustatęs, kad nebuvo įvykdyta privaloma pirminė išankstinė ginčų nagrinėjimo procedūra, teismas pagrįstai ir teisėtai kai kuriuos Ieškovo reikalavimus atmetė arba paliko nenagrinėtus.

11.4. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad pagal DK 140 straipsnio 1 dalį ieškovui turi būti išmokėta išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, kadangi tarp šalių susiklostę darbo santykiai nenutrūko ir tęsiasi iki šiol, t. y. ieškovui likus dirbti įmonėje, toliau skaičiuojamas jo nepertraukiamo darbo stažas ir kasmetinės atostogos. Šį faktą savo priimtame sprendime konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

11.5. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas iš darbo atleistas nebuvo, t. y. liko dirbti toliau ir neprarado darbinių pajamų (pastarosios tik sumažėjo), atsakovei neatsirado teisinio pagrindo mokėti ieškovui išeitinės išmokos ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas DK 140 ir 141 straipsniuose nustatyta tvarka. Apeliantas savo apeliaciniame skunde klaidingai interpretuoja DK 140 straipsnio nuostatas, imperatyviai įpareigojančias darbdavį darbo sutarties su darbuotoju nutraukimo atveju išmokėti pastarajam išeitinę išmoką.

11.6. Būtent dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pagrįstai pripažino neteisėtu ne visą 2017 m. sausio 17 d. įmonės direktoriaus įsakymą Nr. P- 07, o tik jo dalį dėl Ieškovo 2008 m. rugsėjo 26 d. darbo sutarties Nr. 1053 nutraukimo nuo 2017 m. sausio 18 d. pagal LR DK 129 straipsnio 2 dalį. Atsakovės manymu, direktoriaus įsakymo dalies pripažinimas neteisėtu laikytinas formalumu, kadangi, kaip minėta, sutartis su darbuotoju faktiškai nutraukta niekada nebuvo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12.              Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

13.              Kaip teisingai nustatė bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad šalys 2008 m. rugsėjo 26 d. sudarė darbo sutartį Nr. 1053, pagal kurią ieškovas pradėjo dirbti Eigulių kapinėse darbininku nuo 2008 m. rugsėjo 29 d. visą darbo dieną. Nuo 2014 m. pagal minėtą darbo sutartį ieškovas pradėjo dirbti Vainatrakio kapinėse duobkasiu. 2014 m. spalio 22 d. šalys sudarė antrą darbo sutartį Nr. 1653. Pagal šią darbo sutartį ieškovas buvo įdarbintas Vanatrakio kapinėse darbininku 0,5 etato, nuo 2015 m. balandžio 1 d. ieškovas Vainatrakio kapinėse darbininku dirba 0,25 etato. 2016 m. rugsėjo 28 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius priėmė įsakymą „Dėl Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ struktūros nustatymo“. Įsakymas įsigaliojo nuo 2016 m. gruodžio 1 d.  Pagal šį įsakymą Vainatrakio kapinėse numatyta 2 darbininkų pareigybės ir 2 duobkasių - darbininkų pareigybė. Iki tol galiojo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. vasario 1 d. įsakymu patvirtinta Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ struktūra. Vadovaujantis šiuo įsakymu, Vainatrakio kapinėse buvo 3 darbininkai ir 2 duobkasiai. 2017 m. sausio 17 d. atsakovės direktoriaus įsakymu Nr. P-07 ieškovas atleistas iš duobkasio pareigų pagal 2008 m. rugsėjo 26 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 1053, vadovaujantis  DK 129 straipsnio 2 dalimi nuo 2017 m. sausio 18 d.  (Įsakyme nurodyta: nutraukiu V. Z. 2008 m. rugsėjo 26 d. darbo sutartį Nr. 1053 ir atleidžiu V. Z. iš duobkasio pareigų nuo 2017 m. sausio 18 d.).

14.              Nagrinėjamoje byloje kilo šalių ginčas dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį teisėtumo, atleidžiant ieškovą 2017 m. sausio 18 d. iš duobkasio pareigų, ir su tuo susijusių garantijų (kompensacijų) darbuotojui taikymu.

15.              DK 114 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbuotojas gali susitarti, jeigu to nedraudžia įstatymai, kad jis toje pačioje darbovietėje eis tam tikras papildomas pareigas arba dirbs tam tikrą papildomą (sutartyje nesulygtą) darbą. Pagal DK 119 straipsnį, dėl papildomo darbo ar pareigų turi būti susitariama darbo sutartyje, o ne sudarant naują darbo sutartį. Aiškindamas šias teisės normas kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad toje pačioje darbovietėje dirbamas kitas darbas turėtų būti vadinamas papildomu darbu, o ne antraeilėmis pareigomis. Papildomo darbo sutartimi susitariama dėl papildomų pareigų ar papildomo darbo toje pačioje darbovietėje ir jis gali būti atliekamas tiek per normalų darbo laiką pagrindinėje darbovietėje, tiek kitu laiku. Toks susitarimas turi būti išreiškiamas ne sudarant naują darbo sutartį, o aptariant tai galiojančioje darbo sutartyje (darbo sutarties modifikavimas). Į esamą darbo sutartį reikia įtraukti naują sąlygą, kad viso sutarties galiojimo metu (arba tam tikrą laikotarpį) darbuotojas greta pagrindinių pareigų ar pagrindinio darbo eis tam tikras papildomas pareigas ar dirbs tam tikrą papildomą darbą ir gaus už tai papildomą darbo užmokestį. Susitarime gali būti numatomas ir jo galiojimo terminas ar nutraukimo sąlygos. Sutarties dėl papildomo darbo pasibaigimas egzistuojančiam darbo santykiui lemiamos reikšmės neturi – darbuotojo ir darbdavio teisinis santykis tęsis remiantis pagrindine darbo sutartimi. DK normos, reglamentuojančios išeitinę išmoką, įspėjimo terminus, ir kitos darbo sutarties pasibaigimą reguliuojančios normos darbo sutarties dėl papildomo darbo pasibaigimo atveju atskirai netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2012, 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-332-686/2015).

16.              Byloje nustatyta, kad ieškovas su atsakove buvo sudaręs dvi darbo sutartis – 2008 m. rugsėjo 26 darbo sutartį Nr. 1053, pagal kurią dirbo visu etatu Vainatrakio kapinėse duobkasiu, ir 2014 m. spalio 22 d. darbo sutartį Nr. 1653, pagal kurią dirbo Vanatrakio kapinėse darbininku 0,5 etato (nuo 2015 m. balandžio 1 d. – 0,25 etato). 2008 m. rugsėjo 26 darbo sutartis Nr. 1053 su ieškovu buvo nutraukta, ir jis atleistas iš užimamų duobkasio pareigų nuo 2017 m. sausio 18 d., remiantis struktūriniais atsakovės pertvarkymais. Taigi, priešingai nei teigia ieškovas apeliaciniame skunde, nepriklausomai nuo atsakovės vykdytų procedūrų ir priimtų sprendimų turinio, ieškovas nebuvo atleistas iš darbo, o buvo pakeistos esminės jo darbo sąlygos vadovaujantis 2016 m. rugsėjo 28 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2016 m. rugsėjo 28 d. įsakymu „Dėl Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ struktūros nustatymo“. Tai, kad atsakovė neteisingai suformulavo įsakymo dėl atleidimo iš darbo turinį, esmės dėl darbo teisinių santykių su ieškovu nekeičia, nes ginčas spręstinas pagal DK 120 straipsnį, reglamentuojantį darbo sutarties sąlygų pakeitimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-332-686/2015). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, jei darbuotojas nesutinka dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, jis gali būti atleistas iš darbo pagal DK 129 straipsnį laikantis nustatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos. Taigi, darbdavys, keisdamas darbuotojo darbo sąlygas, turi laikytis DK 120 straipsnyje nustatytos tvarkos: įspėti darbuotoją apie šių sąlygų pakeitimą ir tik šiam nesutikus dirbti pakeistomis sąlygomis atleisti jį iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu.

17.              Atsižvelgdamas į šios nutarties 15–16 punktuose nurodytas aplinkybes, ginčo teisinio santykio teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad su ieškovu sudaryta 2008 m. rugsėjo 26 darbo sutartis Nr. 1053 pagal DK 129 straipsnį buvo nutraukta nepagrįstai, nes darbdavys nesilaikė darbo sutarties pakeitimo sąlygų, numatytų DK 120 straipsnyje, todėl pagrįstai ginčijamą 2017 m. sausio 17 d. įsakymą Nr. P-07 pripažino neteisėtu. Tačiau aptariamam kontekste teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ieškovo 2017 m. sausio 17 d. įsakymą Nr. P-07 neteisėtu, nepagrįstai nesprendė klausimo dėl  negautų pajamų (vidutinio darbo užmokesčio) už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtas ieškovo reikalavimas tiesiogiai susijęs su skundžiamo 2017 m. sausio 17 d. įsakymo Nr. P-07 pripažinimo neteisėtu sukeliamomis pasekmėmis. 

18.              Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. kovo 24 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-193/2016) pažymėjo, kad aplinkybes, reikšmingas DK 300 straipsnio 4 dalies taikymui (taigi ir vidutinio darbo užmokesčio išmokėjimui už priverstinės pravaikštos laiką), teismas turi nagrinėti nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Tokią teismo diskrecijos teisę įtvirtina ir CPK 24 ir 417 straipsnių nuostatos. Dėl minėto ieškovo reikalavimo teismas iš esmės nepasisakė, tačiau į bylą pateikti rašytiniai įrodymai apie ieškovo vidutinį darbo užmokestį (t. 1, b. l. 107) leidžia apeliacinės instancijos teismui šį trūkumą ištaisyti, kadangi darbo bylose teismas yra aktyvus (CPK 414 straipsnis).

19.              Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovo vidutinis darbo užmokestis pagal 2008 m. rugsėjo 26 darbo sutartį Nr. 1053 yra 576,20 Eur, 1 darbo dienos – 27,44 Eur. Ieškovas prašė priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2008 m. rugsėjo 26 darbo sutarties nutraukimo dienos (skaičiuotinas nuo 2017 m. sausio 19 d.) iki teismo įsiteisėjimo dienos (šios teismo nutarties priėmimo dienos 2017 m. gruodžio 6 d.), t. y. už 10 mėn. ir 13 d. d., kas sudaro 6 118,72 Eur (priskaityta suma).

20.              Remdamasi šios nutarties 17–20 punktų nuostatomis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo, todėl teismo sprendimas šioje dalyje panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškovo ieškinį šioje reikalavimų dalyje patenkinti ir priteisti jam iš atsakovės 6 118,72 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2017 m. sausio 19 d. iki teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo dienos – 2017 m. gruodžio 6 d.  

21.              Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentu, susijusiu su teismo sprendimo dalimi, kuria ieškovo reikalavimas grąžinti į darbą paliktas nenagrinėtu CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (kai nesilaikyta išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos). Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad darbo sąlygos ieškovui buvo pakeistos neteisėtai, su kuo kolegija sutinka, ieškovo darbo sąlygos turi būti grąžintos į pradinę (buvusią iki neteisėto sąlygų pakeitimo) padėtį.

22.              Kolegija pažymi, kad šioje byloje nėra pagrindo vadovautis pirmosios instancijos teismo nurodoma praktika ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis Nr. 3K-3-332-686/2015), nes teismas, priėmęs jam pateiktą ieškinį ir nenustatęs šio trūkumo ( nesikreipimo į darbo ginčus nagrinėjančią instituciją), pats sudarė situaciją, kad dalį reikalavimo pripažino nagrinėtiną teisme, todėl turėjo išnagrinėti ir neatsiejamai susijusius reikalavimus, t.y. priėmęs nagrinėti ir išnagrinėjęs reikalavimą pripažinti neteisėtu vienos iš darbo sutarčių nutraukimą, turėjo išspręsti ir susijusius reikalavimus – prarasto darbo užmokesčio priteisimą ir grąžinimą į pirmesnes darbo sąlygas. Toks aiškinimas atitinka CPK nustatytus proceso koncentruotumo, ekonomiškumo principus ir CPK nustatytą bylos priskyrimo teismui prioriteto principą ( CPK 7 str., 24 str.). Todėl kolegija sprendžia šioje reikalavimo dalyje panaikinti priimtą sprendimą ir, atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas aplinkybes, kad buvo pakeistos tik darbo sutarties sąlygos, pačios sutarties nenutraukiant, priimti naują sprendimą – ieškovo reikalavimą dėl grąžinimo į darbą patenkinti kita formuluote- grąžinti į pirmesnes darbo sąlygas, buvusias iki 2017 m. sausio 18 d.  

23.              Pirmosios instancijos teismas iš esmės pasisakė dėl visų esminių bylos aplinkybių, savo sprendimą grindė materialinės teisės normomis, kurių aktualumas nagrinėjamoje byloje paremtas kasacinio teismo išaiškinimais panašaus pobūdžio bylose. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad teismo sprendimas yra be motyvų, kas neva sudaro savarankišką pagrindą panaikinti teismo sprendimą dėl absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Aptariamam kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (R. T. v. Spain and H. B. v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. N. 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tai, kad apelianto pozicija nesutampa su teismo sprendimo išvadomis, dar nereiškia, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir (ar) nepagrįstas.

24.              Apibendrinant tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kurioje atmestas ieškovo reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką ir dėl grąžinimo į pirmesnes darbo sąlygas, šiuos  reikalavimus tenkindama. Kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti teismo sprendimo dalis, kuriomis atmestas ieškovo V. Z. reikalavimas dėl grąžinimo į pirmesnes darbo sąlygas ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką, ir priimti šiose dalyse naują sprendimą. Grąžinti ieškovą V. Z. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) į pirmesnes darbo sąlygas iki 2017 m. sausio 18 d. ir priteisti ieškovui iš atsakovės Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ (juridinio asmens kodas 132626180) 6 118,72 Eur (šešių tūkstančių vieno šimto aštuoniolikos eurų ir 72 ct) priskaitytą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2017 m. sausio 19 d. iki teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo dienos – 2017 m. gruodžio 6 d.  

Kitoje dalyje Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Gintautas Koriaginas

Diana Labokaitė

Albina Rimdeikaitė