Civilinė byla Nr. 3K-3-6/2012

       Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS                                                                                   

  Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.4; 27.7; 54

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Janinos Stripeikienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Elguva“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Elguva“ ieškinį atsakovams T. Z. ir UAB „Eltava“ (tretieji asmenys: D. P., A. P.) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

  Ginčas byloje yra kilęs dėl valdybos nario komercinės veiklos kvalifikavimo paslaugų sutartiniais santykiais.

2005 m. vasario 8 d. UAB „Elguva“ akcininkai sudarė sutartį dėl uždarosios akcinės bendrovės „Elguva“ verslo plėtros, investicijų ir bendrovės valdymo, kurios 4.6 punkte numatė, jog pastatų statybą, Vilniuje, I. Š. g., kuruos UAB „Elguva“ valdyba, kurios pirmininku 2005 m. vasario 18 d. išrinktas atsakovas T. Z., o UAB „Elguva“ direktore – D. P. Be to, 2005 m. rugsėjo 30 d. UAB „Elguva“, atstovaujama UAB „Elguva“ generalinės direktorės D. P., ir UAB „Eltava“, atstovaujama T. Z., sudarė sutartį, pagal kurią UAB „Elguva“ samdo UAB „Eltava“ teikti paslaugas, susijusias su pastatų, esančių Vilniuje, I. Š. g., statyba ir pardavimu (2.1.1 – 2.1.12 punktai); pagal ginčo sutartį UAB „Elguva“ sumokėjo paslaugų teikėjui UAB „Eltava“ 188 800 Lt avansą.

Ieškovas UAB „Elguva“ kreipėsi į teismą ir prašė pripažinti 2005 m. rugsėjo 30 d. paslaugų sutartį, sudarytą UAB „Elguva“ ir UAB „Eltava“, negaliojančia bei priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Eltava“ ir T. Z. 188 800 Lt ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Jis nurodė, kad UAB „Eltava“ buvo įsteigta 2005 m. rugsėjo 8 d., vienintelis akcininkas buvo atsakovas T. Z., tačiau UAB „Eltava“ realiai jokių paslaugų pagal sutartį neteikė, o visą darbą vykdė pati UAB „Elguva“; bet koks T. Z. dalyvavimas įgyvendinant investicinį projektą, ieškovo nuomone, buvo sąlygotas jo pareigų UAB „Elguva“ valdyboje. Pagal sutartį ieškovas sumokėjo 188 800 Lt avansą. Jis ginčijamą sutartį prašė pripažinti negaliojančia CK 1.80, 1.87 ir 1.91 straipsniuose išvardytais pagrindais.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovo UAB „Elguva“ 6931,37 Lt atsakovui T. Z. ir 10 752,37 Lt atsakovui UAB „Eltava“ bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad ieškovas nenurodė nė vieno faktinio pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima svarstyti dėl sutarties turinio prieštaravimo konkrečiai imperatyviajai įstatymo normai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tai, jog T. Z. 2009 m. rugsėjo 30 d. buvo ieškovo pagrindinio akcininko UAB „Elpava“ vadovas, vadovavo vienai ar kelioms V. B. (pastarasis valdė UAB „Elpava“ ir su juo buvę ieškovo pagrindiniai akcininkai bendravo ketindami plėtoti investicinį projektą) valdomoms įmonėms, ir (ar) turėjo svarią įtaką V. B. ar jo valdomose įmonėse, nesudaro pagrindo pripažinti  įrodyta aplinkybę dėl ekonominio spaudimo. Teismas pažymėjo, kad nei ieškovas, nei tretieji asmenys nepateikė jokio konkretaus atvejo, konkrečių aplinkybių, įrodymų, kurie leistų spręsti, jog būtent dėl atsakovo T. Z. neteisėtos įtakos (ekonominio spaudimo) ieškovas, nepasirašęs sutarties su atsakovu, būtų patyręs kokių nors ekonominių sankcijų, galėjusių paveikti investicinio projekto sėkmę ar turėti įtakos UAB „Elguva“ ekonominiams rodikliams. Teismo nuomone, ieškovas nepagrindė savo teiginio dėl sutarties apsimestinumo, nes netgi nenurodė, kokį kitą sandorį, jei ne paslaugų sutartį, šalys iš tikrųjų norėjo sudaryti. Konstatavo, kad reikalavimo pripažinti sutartį tariamuoju sandoriu faktinį pagrindą (abipusės valios nebuvimą) ieškovas nurodė tik paskutiniame posėdyje, baigiamųjų kalbų metu, o vykdant investicinį projektą paslaugos pagal sutartį buvo reikalingos ir atsakovas T. Z. atliko savarankiškas, su valdybos veikla (už ką jokio atlygio negavo) nesusijusias, funkcijas. Atitinkamai Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, atlikusi mokestinį tyrimą, preziumavo, jog UAB „Eltava“ realiai teikė paslaugas ir gavo teisėtas bei pagrįstas pajamas pagal 2005 m. rugsėjo 30 d. sutartį (CPK 197 straipsnio 2 dalis), o realų T. Z. darbą teikiant paslaugas patvirtino liudytojų parodymai ir kiti įrodymai. Sutarties šalių valia buvo nukreipta į joje nurodytų paslaugų suteikimo tikslą ir taip buvo sukurti paslaugų teisiniai padariniai. Teismas darė išvadą, kad įrodymų visuma leidžia nustatyti, jog būtent ginčo sutartimi sandorio šalys siekė teisinių padarinių, t. y. norėjo teisinių santykių atsiradimo tarp šalių, siekė pakeisti jau esančius teisinius santykius ir ketino pabaigti, juos įformindami atskira sutartimi, todėl ji  negali būti laikoma negaliojančia dėl jos tariamumo. Ieškovas UAB „Elguva“ teigė, kad kai kurios paslaugos, darbai (verslo plano parengimas, tarpininkavimas vedant derybas su komerciniais bankais) buvo pradėtos teikti dar iki sutarties pasirašymo, tačiau, pirmosios instancijos teismo nuomone, ši aplinkybė nepaneigia paslaugų pagal 2005 m. rugsėjo 30 d. sutartį teikimo realumo, nes gyvenamųjų namų investicinį projektą buvo siekiama įgyvendinti kuo sparčiau, o T. Z. šiuo projektu galėjo rūpintis dar gerokai iki įsteigiant UAB „Eltava“ ir pasirašant Sutartį. Kaip patvirtino atsakovai, 2005 m. rugsėjo 30 d. paslaugų sutartis buvo pasirašyta, siekiant raštu įforminti šalių faktinius santykius, o rašytinės sutarties nesudarymas neteikia pagrindo laikyti, jog vėliau pasirašyta sutartis yra negaliojanti. Taip Vilniaus apygardos teismas sprendė, kad ieškovo nurodyti pagrindai neleidžia sutarties pripažinti negaliojančia.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. birželio 14 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 11 d. sprendimą sumažindamas atsakovams priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį iki 5000 Lt kiekvienam atsakovui, likusią sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teismas nurodė, kad ginčas dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir avanso grąžinimo iš esmės siejamas su tuo, kad T. Z. paslaugas teikė kaip UAB „Elguva“ valdybos narys (pirmininkas), o ne UAB „Eltava“ atstovas. Teismas pažymėjo, kad buvimas įmonės valdybos nariu (pirmininku) savaime netrukdo tokiam asmeniui teikti įmonei savarankiškų paslaugų ir gauti už jas atlyginimo, jeigu tai suderinama su įmonės interesais (CK 2.87 straipsnis). Realų T. Z. indėlį organizuojant ir prižiūrint statybas (dėl ko ir buvo sudaryta ginčo sutartis) patvirtino Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriaus atlikto UAB „Eltava“ mokestinio tyrimo metu apklausti su ginčo statybomis susiję asmenys, liudytojai, susirinkimų statybų objekte protokolai, kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai, todėl pripažinti sandorį tariamuoju nėra pagrindo. Tai, kad dalis sutartyje numatytų veiksmų buvo atlikta dar iki atsakovo UAB „Eltava“ įsteigimo, nepaneigia prievolės ją vykdyti, nes susitarimas dėl paslaugų teikimo iki UAB „Eltava“ įsteigimo galėjo būti ir žodinis, o sutarties pasirašymas po UAB „Eltava“ įsteigimo tik patvirtino ikisutartinių santykių egzistavimą UAB „Eltava“ interesais. Teismas nurodė, kad pavedimas valdybai kuruoti statybą negali būti suprantamas kaip draudžiantis atskiram valdybos nariui atlikti savarankiškas funkcijas pagal sutartį. Juolab, kad „statybos kuravimo“, teisėjų kolegijos nuomone, negalima interpretuoti kaip reguliaraus valdybos dalyvavimo statybvietėje sprendžiant techninius klausimus, dalyvavimo sudarant atskiras sutartis ir pan., o byloje nėra ginčo dėl to, kad T. Z. vaidmuo organizuojant statybas buvo išskirtinis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad T. Z. nebuvo UAB „Elguva“ akcininkas, todėl jo suinteresuotumas organizuoti statybas ir dalyvauti jas įgyvendinant nesant ginčijamos sutarties ir negaunant jokio atlygio už aktyvų dalyvavimą projekte, teisėjų kolegijos nuomone, apskritai būtų abejotinas. Tai, kaip buvo įformintas pinigų išmokėjimas atsakovui T. Z. (ar tai būtų su darbo santykiais susiję UAB „Elguva“ išmokos, ar sudarant paslaugų sutartį su paslaugas teikiančiam asmeniui priklausančiu ir jo vadovaujamu juridiniu asmeniu UAB „Eltava“) priklausė išimtinai nuo šalių valios. Kadangi toks apmokėjimas pagal sutartį jokių teisės aktų nepažeidė, pripažinti sutartį negaliojančia dėl jos apsimestinumo nėra pagrindo. Apeliantas taip pat nurodė, kad sutartimi buvo siekiama įforminti neteisėtą tantjemų išmokėjimą T. Z. kaip valdybos nariui ir tai neva rodo sandorio apsimestinumą, tačiau, teisėjų kolegijos manymu, jokių duomenų apie akcininkų ketinimus mokėti tantjemas apskritai nėra. Nors tantjemos mokamos būtent iš pelno, su kuriuo ir susietas apmokėjimas pagal sutarties 5.1 punktą, tačiau, kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju tai neleidžia jos vertinti kaip neteisėto tantjemų išmokėjimo, nes sutarties sudarymas priklausė tik nuo šalių valios. Sutartį galima vertinti tik kaip užtikrinančią T. Z. pajamų gavimą per jo valdomą įmonę UAB „Eltava“ už teikiamas paslaugas (CK 6.193 straipsnis). Teisėjų kolegija nurodė, kad pripažįstant Sutartį negaliojančia būtų paneigiama asmens teisė gauti atlyginimą už suteiktas paslaugas (tai, kad tokį atlyginimą buvo sutarta mokėti kaip atsiskaitymą už paslaugas atsakovui priklausančiai ir jo valdomai įmonei UAB „Eltava“, neturi reikšmės teisės įgyvendinimo pagrįstumui), nes byloje nėra ginčo dėl to, kad T. Z. už darbą kaip UAB „Elguva“ vadybos pirmininkas jokio atlyginimo negavo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. CK 1.86 straipsnio taikymo tikslu teismai netyrė sandorio tikslingumo jo sudarymo momentu (nevertinta, ar sutarties sudarymo momentu šalys turėjo tikslą ir ketino sukurti teisinius santykius būtent dėl paslaugų, nurodytų kaip sutarties dalykas). CK 1.86 straipsnio pažeidimas pasireiškė tuo, kad išvada, jog sandoris buvo realus ir vykdomas, buvo grindžiama ne faktinėmis aplinkybėmis po sutarties sudarymo, bet iki tol investicinio projekto įgyvendinimo metu atliktais darbais. Nebuvo vertinama, kas ir kokiu pagrindu veikdamas, darbus atliko, ar konkretus sutarties vykdymas gali būti susietas su ginčo sutartimi, juolab kad nėra net užuominos apie tai, kad ja šalys įformina ar modifikuoja ikisutartinius santykius. Savo vertinimus teismai grindė tik prielaida, kad šalys susitarti dėl paslaugų teikimo galėjo ir žodžiu (kadangi kitų įrodymų, kurie patvirtintu atsakovo versiją, byloje nėra). Dėl to laikytina, kad teismai netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas, pažeidė rungtyniškumo taisykles, draudimą sprendimą grįsti prielaidomis. Laikytina, kad šalis, kuri remiasi CK 6.189 straipsnio 2 dalimi, turėjo įrodyti, jog tokie santykiai iš tiesų susiformavo, aiškiai apibrėžiant jų susiformavimo laiką, ir kas konkrečiai įrodo egzistuojant šalių susitarimą naujai sudaromą sutartį taikyti ir iki sutartiniams santykiams.

2. Veiksmai, kuriais atsakovai įrodinėjo ir teismai motyvavo ginčo sutarties realumą, buvo atlikti ne tik iki ginčo sandorio sudarymo, bet ir iki UAB „Eltava“ įsteigimo. Teismai laikė, kad UAB „Eltava“, atstovaujama T. Z., ikisutartiniuose santykiuose dalyvavo remdamasi CK 2.61 straipsniu, reglamentuojančiu steigėjų teisę steigiamo juridinio asmens vardu sudaryti sandorius. Tačiau steigimo aktas buvo sudarytas tik 2005 m. rugsėjo 8 d. Iki tos datos UAB „Eltava“ negalėjo dalyvauti jokiuose, net ir ikisutartiniuose santykiuose. Dėl to svarbus aspektas – momento, nuo kurio juridinis asmuo apskritai gali dalyvauti ikisutartiniuose santykiuose, nustatymas.

3. Teismai nelaikė sandorio apsimestiniu ir netaikė apsimestinio sandorio padarinių, nors konstatavo, kad atlygis UAB „Eltava“ buvo mokamas už fizinio asmens T. Z. veiklą (įskaitant atliktą iki UAB „Eltava" steigimo akto sudarymo ir įsteigimo), įgyvendinant tariamą T. Z. teisę į atlyginimą už dalyvavimą investiciniame projekte (pabrėžiant, kad tokią teisę T. Z. turėjo dar ir dėl to, kad jo darbas valdyboje nebuvo apmokamas). Tačiau apsimestiniu pripažįstamas ir toks sandoris, kuris yra sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Esant tokiam teismų vertinimui, teismai privalėjo analizuoti, kokios funkcijos T. Z. buvo pavestos jį paskyrusių akcininkų, ar ginčo sutartis neatkartoja šių funkcijų, ar T. Z. teisė į atlyginimą ginčo sutarties pagrindu yra pagrįsta.

4. Juridinio asmens organo nariams taikomi sąžiningumo ir protingumo, lojalumo, konfidencialumo, interesu konflikto vengimo ir turto atskyrimo reikalavimai. Teismai nukrypo nuo teismų praktikoje suformuotų taisyklių, kad vienokių ar kitokių interesų turėjimas neatleidžia bendrovės valdymo organo nario nuo fiduciarinės pareigos veikti tik bendrovės interesais. Pažeisdami CK 2.87 straipsnį, teismai neanalizavo ginčo sandorio tuo aspektu, ar jis buvo reikalingas bendrovei, atsižvelgiant į tai, kad sutartimi apibrėžti teiktini darbai dubliavo funkcijas, kurias, be kita ko, vykdė (buvo net ir atlikę) ieškovės valdybos nariai ir kiti darbuotojai. Teismai apsiribojo abstrakčia pastaba, kad darbai, išvardyti sutartyje, bendrovei buvo reikalingi, tačiau netyrė, ar konkrečiai juos buvo būtina pirkti ginčo sutartimi, ar be ginčo sutarties šių darbų atlikimas būtų neįmanomas. Teismai privalėjo vertinti, kas ir kada šiuos darbus atliko ir kieno vardu buvo veikiama.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai prašo kasacinį skundą atmesti, o teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime iš esmės palaikomi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų argumentai.   

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai.

Dėl bendrovės sandorių su jos valdymo organų nariais

Įmonės ir jos valdymo organų narių sandoriai neturi pažeisti įmonės ir jos kreditorių interesų bei kitų asmenų teisių, be to, šiais sandoriais negali būti apeinami imperatyviosiose civilinės ar darbo teisės normose nustatyti draudimai. Sandoriai, kurie naudojami kaip priemonė paslėptai išmokėti įstatymuose draudžiamas ar ribojamas išmokas, yra apsimestiniai (jais siekiama pridengti kitus teisinius santykius, kuriuose atsiskaitymas yra draudžiamas ar ribojamas), todėl niekiniai (CK 1.87 straipsnis). Sprendžiant, ar sandoris apsimestinis, svarbu nustatyti, ar šiuo sandoriu sukurti civiliniai teisiniai santykiai, kurie, ieškovo manymu, yra apsimestiniai, iš tiesų neturi jiems būdingų bruožų, todėl pripažinus sandorį negaliojančiu atitinkamai turi būti perkvalifikuojami į kitus santykius. Kad sandoris apsimestinis, turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis), be to, tai gali nustatyti ir teismas (CK 1.78 straipsnio 5 dalis).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2005 m. vasario 8 d. UAB „Elguva“ akcininkai sudarė sutartį dėl uždarosios akcinės bendrovės „Elguva“ verslo plėtros, investicijų ir bendrovės valdymo, kurios 4.6 punkte numatė, jog pastatų statybą kuruos UAB „Elguva“ valdyba, kurios pirmininku 2005 m. vasario 18 d. išrinktas atsakovas T. Z. Be to, 2005 m. rugsėjo 30 d. UAB „Elguva“, atstovaujama UAB „Elguva“ generalinės direktorės D. P., ir UAB „Eltava“, atstovaujama T. Z., sudarė sutartį, pagal kurią UAB „Elguva“ samdo UAB „Eltava“ teikti paslaugas, susijusias su pastatų statyba ir pardavimu; pagal ginčo sutartį UAB „Elguva“ sumokėjo paslaugų teikėjui UAB „Eltava“ 188 800 Lt avansą. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, atlikusi mokestinį tyrimą, preziumavo, kad UAB „Eltava“ realiai teikė paslaugas ir gavo teisėtas bei pagrįstas pajamas pagal 2005 m. rugsėjo 30 d. sutartį (CPK 197 straipsnio 2 dalis), o realų T. Z. indėlį organizuojant ir prižiūrint statybas (dėl ko ir buvo sudaryta ginčo sutartis) patvirtino Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriaus atlikto UAB „Eltava“ mokestinio tyrimo metu apklausti su ginčo statybomis susiję asmenys, liudytojai, susirinkimų statybų objekte protokolai, kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai.

Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vykdant investicinį projektą paslaugos pagal sutartį buvo reikalingos ir atsakovas T. Z. atliko savarankiškas, su valdybos veikla (už ką jokio atlygio negavo) nesusijusias, funkcijas, kasatorius ginčydamas teismų sprendimus teigia, kad teismai privalėjo analizuoti, kokios funkcijos T. Z. buvo pavestos jį paskyrusių akcininkų, ar ginčo sutartis neatkartoja šių funkcijų, ar T. Z. teisė į atlyginimą ginčo sutarties pagrindu yra pagrįsta. Taigi byloje kilo teisės klausimas, susijęs su valdybos nario funkcijomis, dėl kurių kasacinis teismas ir pasisako.  

Dėl bendrovės valdybos nario funkcijų

CK 2.82 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas juridinis asmuo turi turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organą ir dalyvių susirinkimą, jeigu steigimo dokumentuose ir juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nenumatyta kitokia organų struktūra. Pagal ginčijamo sandorio sudarymo metu galiojusio ABĮ 19 straipsnio 6 dalį (toliau tekste kalbama apie nurodytos redakcijos ABĮ), bendrovės santykiuose su kitais asmenimis bendrovės vardu vienvaldiškai veikia bendrovės vadovas. ABĮ 37 straipsnio 6 dalyje buvo įtvirtinta, kad kasdienę bendrovės veiklą organizuoja bendrovės vadovas, o 8 dalyje papildomai nurodyta, kad bendrovės vadovas veikia bendrovės vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, išskyrus atvejus, kai bendrovės įstatuose nustatytas kiekybinis atstovavimas bendrovei. Kaip matyti, bendrovės vadovas atlieka kasdienio bendrovės valdymo funkciją, kuri pasireiškia tiek bendrovės vidaus administravimu, tiek bendrovės atstovavimu santykiuose su trečiaisiais asmenimis.

Pagal ABĮ 19 straipsnio 2 dalį, bendrovėje gali būti sudaromas kolegialus valdymo organas – valdyba. ABĮ 34 straipsnyje reglamentuojant valdybos kompetenciją nurodomas jos atliekamų uždavinių sąrašas, įskaitant tai, kad valdyba svarsto ir tvirtina bendrovės veiklos strategiją, renka ir atšaukia bendrovės vadovą, nustato jo atlyginimą, priima sprendimus bendrovei tapti kitų juridinių asmenų steigėja, dalyve, sprendimus steigti bendrovės filialus ir atstovybes, sprendimus dėl disponavimo ilgalaikiu turtu, kurio balansinė vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, sprendimą restruktūrizuoti bendrovę ir kt. Palyginus ABĮ nustatytą valdybos kompetenciją su bendrovės vadovo kompetencija matyti, kad valdybos funkcijos iš esmės siejamos su bendrovės vadovo veiklos kontrole, bendresnio pobūdžio valdymo funkcijų atlikimu bei kur kas pasyvesniu dalyvavimu kasdienėje bendrovės veikloje, už kurią atsakomybė tenka bendrovės vadovui. Nurodytas valdybos ir bendrovės vadovo kompetencijos skirtumas lemia ir skirtingą apmokėjimą už jų darbą. Pagal ABĮ 37 straipsnio 3 dalį, bendrovės vadovo atlyginimą nustato bendrovės valdyba, o pagal to paties straipsnio 4 dalį, su bendrovės vadovu sudaroma darbo sutartis. Šios nuostatos reiškia, kad bendrovės vadovo atlyginimui ir kitoms socialinėms garantijoms taikomas DK 2 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintas teisingo apmokėjimo už darbą principas, pagal kurį vadovas turi neatšaukiamą teisę į nuolatinį atlyginimą už atliekamas valdymo funkcijas. Apmokėjimą valdybos nariams reglamentavo ABĮ 33 straipsnio 11 dalis, pagal kurią, už veiklą valdyboje jos nariams gali būti mokamos metinės išmokos (tantjemos). Pagal ABĮ 59 straipsnio 2 dalies 10 punktą tantjemos paskirstytinojo pelno struktūroje nurodytos šalia premijų darbuotojams, o 7 dalyje jų išmokėjimas ribojamas taisykle, kad bendrovė, per nustatytus terminus nesumokėjusi įstatymų nustatytų mokesčių, negali mokėti dividendų, metinių išmokų (tantjemų) valdybos ir stebėtojų tarybos nariams ir premijų darbuotojams. Tantjemas stebėtojų tarybos ir valdybos nariams mokėti avansu draudžiama.

Nurodytas teisinis reguliavimas lemia, kad nagrinėjamu atveju į valdybos funkcijas neįėjo dalyvavimas kasdienėje bendrovės komercinėje veikloje ir bendrovės sandorių sudarymas ar vykdymas, todėl negalima teigti, kad organizuodamas statybas valdybos pirmininkas T. Z. iš tiesų teikė ne paslaugas pagal atskirą sutartį, bet vykdė valdybos funkcijas ir gavo ginčijama sutartimi užslėptą atlyginimą kaip valdybos narys, arba, kitaip tariant, už tas pačias paslaugas gavo dvigubą apmokėjimą – ir kaip valdybos narys, ir kaip paslaugos teikėjas. Byloje nustatyta priešingai – UAB „Eltava“ realiai teikė paslaugas ir gavo teisėtas bei pagrįstas pajamas pagal 2005 m. rugsėjo 30 d. sutartį, T. Z. už darbą kaip UAB „Elguva“ vadybos pirmininkas jokio atlyginimo negavo, o veikdamas UAB „Eltava“ vardu dėjo pastangas organizuojant ir prižiūrint statybas, taigi dėl T. Z. komercinės veiklos UAB „Eltava“ sukūrė pridėtinę vertę UAB „Elguvai“.  Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su teismų išvadomis, kad sutarties šalių valia buvo nukreipta į sutartyje nurodytų paslaugų suteikimo tikslą ir ja buvo sukurti paslaugų teisiniai padariniai, o atsakovas T. Z. atliko savarankiškas, su valdybos veikla nesusijusias, funkcijas, todėl pripažįstant sutartį negaliojančia būtų paneigiama asmens teisė gauti atlyginimą už suteiktas paslaugas. Teisėjų kolegija pažymi, kad buvimas įmonės valdybos nariu netrukdo tokiam asmeniui teikti įmonei savarankiškų paslaugų ir gauti už jas atlyginimo, jeigu išlaikomas lojalumas ir skaidrumas (CK 2.87 straipsnis). Dėl to kasacinio skundo argumentai, susiję su sandorio apsimestinumu, paslaugų sutarties ir valdybos nario funkcijų dubliavimusi, šios sutarties nenaudingumu, atmestini. Kitų kasaciniame skunde nurodomų pagrindų pripažinti sandorį negaliojančiu taip pat nenustatyta, be to, jie prieštarauja vieni kitiems. Kasatorius vienu metu įrodinėja, kad sandoris yra ir apsimestinis, ir sudarytas tik dėl akių, nors CK 1.86 straipsnis reiškia, kad sandorio iš viso nebuvo, o CK 1.87 straipsnis reiškia, kad sandoris buvo, tačiau ne toks, kokį buvus siekia parodyti šalys.

Pagal CPK 359 straipsnio 3 dalį kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikina arba pakeičia apskųstą sprendimą, nutartį, nustatęs CPK 346 straipsnyje įtvirtintus kasacijos pagrindus. Atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindų kasacine tvarka pakeisti ar panaikinti skundžiamą nutartį šioje byloje nėra, ir kasacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Už patirtas atstovavimo kasaciniame teisme išlaidas atsakovai prašo atlyginti 2613,60 Lt ir pateikia šios sumos sumokėjimą pagrindžiančius įrodymus. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio. Tokios šiuo metu galiojančios rekomendacijos yra patvirtintos Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“. Atsižvelgdama į bylos pobūdį ir jos sudėtingumą bei vadovaudamasi Rekomendacijų 2 ir 8 punktais, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovų naudai iš kasatoriaus priteistinas 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimas (CPK 98 straipsnis). Tačiau iš prie atsakovų prašymo pateiktos sąskaitos matyti, kad advokato klientu nurodyti ne abu atsakovai, bet tik UAB „Eltava“, iš mokėjimo nurodymo matyti, kad už paslaugas advokatui apmokėjo taip pat UAB „Eltava“, todėl bylinėjimosi išlaidos priteisiamos UAB „Eltava“.

Kasaciniame procese valstybė patyrė 45,85 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, todėl jos valstybės naudai priteistinos iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB „Elguva“ (j. a. k. 122264480) UAB „Eltava“ (j. a. k. 300143485) naudai 1000 (vieną tūkstantį litų) Lt atstovavimo išlaidoms atlyginti. 

Priteisti iš UAB „Elguva“ (j. a. k. 122264480) valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752) 45,85 (keturiasdešimt penkis litus 85 ct) Lt išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                  Gražina Davidonienė

Sigitas Gurevičius

Janina Stripeikienė