Pranešėjas K. Jucys Baudžiamoji byla Nr.1A-10-2005m.
Teisėja D. Šiugždinytė Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.4.1.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2005 m. gegužės 18 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio,
teisėjų Violetos Ražinskaitės, Svajūno Knizlerio,
sekretoriaujant Rasai Maldanytei,
dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,
nukentėjusiajam P. V. ,
nuteistajam E K. ,
gynėjui adv. Kęstučiui Stasiuliui,
medicinos specialistui Romui Raudžiui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2004 m. gegužės 17 d. nuosprendžio, kuriuo E K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš E K. priteista 2780, 40 Lt Valstybinei ligonių kasai ir 110 Lt valstybei už advokato paslaugas teisme.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
E K. nuteistas už tai, kad 2003 m. birželio 13 d. apie 17 val., Kaune, Ašigalio g. 4, esančiame sargo vagonėlyje, tyčia, nemažiau penkis kartus kumščiu sudavė P. V. į galvą, bei ne mažiau penkis kartus spyrė jam į pilvą, tuo nukentėjusiajam P. V. padarydamas krūtinės – pilvo sumušimą, lydimą blužnies plyšimu su kraujo susikaupimu pilvaplėvės ertmėje, t.y. padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą.
E K. apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nuosprendį priėmė skubotai, neatsižvelgdamas į visas aplinkybes, vadovaudamasis tik nukentėjusiojo P. V. parodymais. Teismas byloje nevertino jo duotų parodymų, neva teisiamojo posėdžio metu paaiškino, jog nukentėjusiojo sumušti negalėjo, nes dirbo iki 16 val., po to važiavo į Kalantos gatvę, po to - namo, kur su sugyventine gėrė degtinę. Vėliau su sugyventine nusipirko alaus, nuvažiavo į UAB „Kauno keliai“ buitines patalpas, kur sutiko P. ir visi gėrė degtinę. Pasak apelianto, teismas nuosprendyje neteisingai nurodė, kad jis pastatęs traktorių į aikštelę Ašigalio g. 4, Kaune iš karto grįžo namo. Byloje nėra nei vieno tiesioginio liudytojo, kuris parodytų, kad nurodytu laiku jis buvo užėjęs į vagonėlį ir sukėlė muštynes. Jis nematė kas yra sargo vagonėlio viduje, iš buitinių patalpų su E. K. išėjęs nebuvo, nes visą laiką gėrė, jokio triukšmo negirdėjo. Liudytojo M. brolis jokio triukšmo negirdėjo, nors tuo metu šalia sargo būdelės taisė savo automobilį. Liudytojai E. K. ir V. P. patvirtino, kad jis visą laiką buvo su jais. Ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nebuvo išsiaiškinta dėl liudytojo A. M. parodymų patikimumo. Teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo P. V. parodymais, nes jis nenurodė, kad jis kartu gėrė su V. P. . Todėl, anot apelianto, nukentėjusįjį galėjo sumušti V. P. . Pažymi, kad teismas nepagrįstai rėmėsi ir teismo medicinos išvada, nes ji neįrodo jo kaltumo ir neteisingai pritaikė LR BPK 301 str. 2 d. nuostatas. Teismas neatkreipė dėmesio į jo ir nukentėjusiojo fizinių duomenų skirtumus. Jis (apeliantas) turi šeimą, yra ramus žmogus, turi darbą, charakterizuojamas teigiamai. Prašo Kauno apygardos teismo 2004 m. gegužės 17 d. nuosprendį panaikinti ir priimti jį išteisinantį nuosprendį.
E K. ir jo gynėjas prašo skundą tenkinti.
Prokuroras prašo nuteistojo skundą atmesti.
Nuteistojo E K. skundas atmetamas.
Kauno apygardos teismas nešališkai išnagrinėjo E K. padaryto nusikaltimo aplinkybes, patikrino byloje surinktus įrodymus ir jais pagrindė teismo išvadas. E K. nuteistas pagrįstai ir jo nusikalstama veika kvalifikuota pagal LR BK 135 str. 1 d. teisingai.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nors ir nuteistasis neigia, sumušęs nukentėjusįjį, tačiau jo kaltė įrodyta nukentėjusiojo P. V. parodymais, kurie tiek ikiteisminio tyrimo metu ir teisme yra nuoseklūs. Nukentėjusysis P. V. protokole - pareiškime ir apklaustas apie įvykio aplinkybes nurodė, kad jį sumušė vyriškis, kuris buvo atėjęs su jam iš matymo pažįstama Lena (t.1, b.l.5, 11-12). Rodomo asmens atpažinimo metu P. V. atpažino E K. , kaip jį sumušusį asmenį (b.l. 52-54). Parodymų patikrinimo vietoje metu P. V. parodė vietą, esančią Ašigalio 4, Kaune, kur jį sumušė nuteistasis. Akistatos tarp E K. ir P. V. metu, nukentėjusysis patvirtino savo parodymus (t.1, b.l.57-58). Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad P. V. padaryta krūtinės – pilvo sumušimas, lydimas blužnies plyšimu, kraujo susikaupimu pilvaplėvės ertmėje, kuris sukėlė sunkų sveikatos surikdymą, nes yra pavojingas gyvybei (t.1, b.l. 60). Nukentėjusysis nurodė, kad jam buvo spirta į pilvą. Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad būtent sužalotas pilvas ir vidaus organai. Be to, nukentėjusysis tvirtino, kad E K. jam spyrė ne mažiau penkių kartų į pilvą, kas pilnai atitiko teismo medicinos specialisto išvadai, patvirtinusiai, jog sužalojimai P. V. padaryti kietu daiktu, galimai vieno ir daugiau trauminių poveikių pasekoje. Apeliacinio proceso metu, paskyrus naują teismo medicinos ekspertizę, pastaroji iš esmės patvirtino anksčiau minėtos teismo medicinos specialisto išvadas (t.2, b.l.2-5). Nuteistojo E K. skundo argumentas, kad apygardos teismas nepagrįstai rėmėsi teismo medicinos išvada, nepagrįsta. Teismo medicinos specialisto išvada patvirtina nukentėjusiojo parodymus apie padarytų sužalojimų pobūdį, mechanizmą ir lokalizaciją ir laikytinas vienu iš svarbiausių įrodymų byloje. P. V. parodymai visiškai atitinka kitiems byloje esantiems įrodymams apie sužalojimo laiką, būdą ir aplinkybes. Padaryto sužalojimo pobūdis rodo, kad nuteistojo veiksmai buvo tyčiniai, jis suvokė, kad spirdamas į pilvą keletą kartų, gali sunkiai sužaloti nukentėjusįjį (LR BK 15 str. 2 d.). Nuteistojo skunde išdėstyti argumentai dėl nukentėjusiojo ir jo fizinių duomenų skirtumo, bei neva savo ramaus būdo, yra subjektyvaus ir vertinamojo pobūdžio, tačiau negali turėti esminės reikšmės vertinant byloje surinktus įrodymus. Vien tik tai, kad nukentėjusysis P. V. nenurodė, kad jis (P. V. ) gėrė su V. P. , negalima laikyti jo parodymus nenuosekliais arba jais netikėti. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad nukentėjusįjį būtų sužaloję kiti asmenys. Nuteistojo apeliaciniame skunde iškelta versija, kad P. V. galėjo sumušti V. P. , nepagrįsta ir atmestina. Iš parodymo atpažinti protokolo matyti, kad P. V. atpažino E K. , kaip jį sumušusį asmenį. Taip pat akistatos su nuteistuoju metu, P. V. patvirtino, kad jį sumušė būtent E K. . V. P. apklaustas apeliacinio proceso metu paneigė nuteistojo iškeltą versiją, neva jis (V. P. ) sumušė nukentėjusįjį. Beje, nuteistasis apeliaciniame skunde tik daro prielaidą, neva nukentėjusįjį galėjo sumušti V. P. , tačiau nepateikia jokių objektyvių įrodymų. Kolegijos nuomone, nuteistasis tokiu būdu sąmoningai siekia suklaidinti teismą ir išvengti atsakomybės. Iš bylos matyti, kad iki įvykio nukentėjusysis nebuvo pažįstamas su nuteistuoju, tarp jų jokių priešiškų santykių nebuvo, todėl nukentėjusysis apkalbėti E K. neturi jokio pagrindo.
Teismas neturi pagrindo netikėti liudytojo A. M. parodymais. Iš jo parodymų matyti, kad nukentėjusysis vėliau jam pasakojo, jog jį (P. V. ) sumušė E K. . Be to, iš liudytojos L. V. P. V. parodymų taipogi matyti, kad jos sūnus (nukentėjusysis) P. V. grįžo namo ir pasakė, kad jį sumušė kažkokiame vagonėlyje. Liudytoja B. S. taip pat patvirtino, kad ji pagal iškvietimą GMP atvykusi apžiūrėti P. V. , pastarasis jai pasakė, jog jį sumušė sargo vagonėlyje. Iš liudytojos E. K. parodymų matyti, jog ji dienos metu, ieškojusi ir neradusi E K. , iš tikrųjų buvo užėjusi į sargo vagonėlį ir kalbėjosi su nuteistojo bendradarbiu Rimu (t.1, b.l.158-159). Akistatos metu nukentėjusysis P. V. patvirtino, kad E. K. buvo sargo vagonėlyje ir matė, kaip E K. jį mušė (t.1, b.l.55-56). Iš P. V. parodymų darytina išvada, kad nusikaltimo padarymo motyvu buvo būtent tai, kad nukentėjusysis P. V. pokalbio metu įžeidė E. K. , todėl nuteistasis už tai pastarąjį sumušė. Atkreiptinas dėmesys, kad E. K. yra nuteistojo E K. pažįstama, todėl suinteresuota duoti parodymus, palankius nuteistajam. Pirmosios instancijos teismas E. K. parodymus vertino kritiškai, teisingai.
Iš liudytojų A. M. , E. K. , L. V. P. V. parodymų matyti, kad iki 2003 m. birželio 13 vakaro nukentėjusysis nebuvo sužalotas. Iš liudytojo V. M. parodymų matyti, kad jis nematė, jog E K. būtų užėjęs į sargo namelį, jokio triukšmo jis negirdėjo, tik vėliau matė iš buitinių patalpų išeinančius E K. , E. K. ir V. P. , o neužilgo iš sargo namelio išėjo P. V. . Iš liudytojo V. P. parodymų matyti, kad ji su E K. ir E. K. buitinėse patalpose gėrė alkoholinius gėrimus, po to visi kartu išėjo namo, E K. į sargo namelį užėjęs nebuvo. Byloje surinktais įrodymais iš tikrųjų nustatyta, kad P. V. su A. M. gėrė alų, vėliau su V. P. - vyną. Iš liudytojo V. P. parodymų matyti, kad P. V. buvo stipriai apgirtęs, net sėdėjo pasilenkęs prie stalo (t.2, b.l.264). Nors liudytojai A. M. , V. M. , V. P. teigia nematę, jog E K. būtų užėjęs į sargo vagonėlį, todėl sumušti nukentėjusiojo negalėjo, tai neįrodo pastarojo nekaltumo dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai negali būti vertinami atskirai nuo visų kitų bylos aplinkybių. Apeliacinio proceso metu apklausta teismo medicinos specialistė L. K. parodė, kad P. V. nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas dėl to, kad buvo trūkusi blužnis. Specialistės nuomone, blužnis galėjo trūkti tiek suduodant vieną smūgį, tiek krentant ir atsitrenkiant į atsikišusius briaunuotus paviršius (t.2, b.l.221-222). Apeliacinio proceso metu apklaustas teismo medicinos specialistas R. Raudys iš esmės tokį galimą P. V. sužalojimo (blužnies trūkimo) mechanizmą patvirtino, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusiajam būtent krentant ir atsitrenkiant į atsikišusius briaunuotus daiktus šie sužalojimai buvo padaryti. Be to, tai paneigė apeliacinio proceso metu apklaustas P. V. ir įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys (t.1, b.l.6-10).
Teisėjų kolegija tiki nukentėjusiojo P. V. parodymais ir dėl sužalojimų, padarytų kairio smilkinio srityje, nes tai objektyviai patvirtina minėtos teismo medicinos specialisto išvados. Iš liudytojo R. S. parodymų matyti, jog ligos istorijoje jis matomų sužalojimų P. V. galvoje nepastebėjo, nes nukentėjusysis skundėsi skausmu tik pilvo kairėje pusėje, todėl tokių sužalojimų ligos istorijoje ir neužfiksavo. Iš bylos medžiagos matyti, kad tokie sužalojimai buvo konstatuoti VšĮ Kauno m. GMP kvietimo kortelėje, tai patvirtino apeliacinio proceso metu apklausta liudytoja B. S. (t.1, b.l.294). Teisėjų kolegijos nuomone, liudytojas R. S. sužalojimų P. V. galvoje galėjo nepastebėti ir jų neužfiksuoti ligos istorijoje priėmimo metu ligoninėje ir vėliau, nes esant ekstremaliai situacijai visas dėmesys buvo sutelktas nukentėjusiajam suteikti pirmąją būtiną medicininę pagalbą ir išgelbėti jam gyvybę. Nors liudytoja L. VaP. V. P. V. nurodo, kad sūnui (nukentėjusiajam) P. V. namuose pasidarė labai bloga ir jis griūdamas į dujų balioną nežymiai susitrenkė galvą, tai nėra priežastiniame ryšyje su E K. nusikalstamais veiksmais kilusiais padariniais.
Teisėjų kolegija nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, jog teismas byloje nevertino jo duotų parodymų, atmeta kaip nepagrįstą. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas įvertino visus įrodymus viseto aspektu. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo išvada, kad nuteistojo E K. parodymai vertinami kritiškai, kaip siekimas išvengti atsakomybės.
LR BPK 301 str. 2 d. nurodyta, kad „apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai“. Šioje byloje nukentėjusiojo P. V. anketiniai duomenys nėra įslaptinti, todėl LR BPK 301 str. 2 d. nuostatos negali būti taikomos. Pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus LR BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė.
Pirmosios instancijos teismas, E K. skirdamas bausmę bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54, 61 str., nepažeidė. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, tai, kad padarė sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 5 d.), tokiais veiksmais buvo sukeltos sunkios pasekmės. Teismas nenustatė apelianto atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. E K. paskirta laisvės atėmimo bausmė arčiau sankcijos minimumo ir žymiai mažesnė už vidurkį, todėl jos mažinti nėra pagrindo. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliacinio skundo ribose, nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
nuteistojo E K. apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkas Kęstutis Jucys
Teisėjai Violeta Ražinskaitė
Svajūnas Knizleris