Civilinė byla Nr. 2A-973-790/2018

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00009-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1.; 2.6.7

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Godos Ambrasaitės-Balynienės ir Rasos Gudžiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vevira“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-215-372/2018 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vevira“ ieškinį atsakovei R. S. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Vevira“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei R. S. (toliau – ir atsakovė), kuriuo prašė pripažinti niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento BUAB „Vevira“ ir atsakovės R. S. 2009 m. rugpjūčio 25 d. sudarytą kasos kvitą Nr. 61, kurio pagrindu atsakovei buvo grąžinta 261 000 Lt (75 590,82 Eur) paskola (toliau – ir ginčo atsiskaitymo sandoris), taikyti restituciją ir iš atsakovės ieškovei priteisti 75 590,82 Eur (261 000 Lt) ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas. Ieškovė nurodė, kad ginčo atsiskaitymo sandoris pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.78, 1.80, 1.81, 1.82 straipsnius, 6.225 straipsnio 1 dalį ir CK 6.66 straipsnį dėl to, kad atsakovės sutuoktinis R. S., būdamas UAB „Vevira“ direktorius ir vykdydamas kasininko funkcijas, esant sunkiai įmonės padėčiai (gresiant bankrotui), atsakovei neteisėtai iš įmonės kasos grąžino 261 000 Lt (75 590,82 Eur) paskolą. Dėl šios nusikalstamos veikos padarymo R. S. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015 buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 208 straipsnio 1 dalį, 223 straipsnio 1 dalį. Ieškovė teigia, kad sudarant ginčo atsiskaitymo sandorį buvo sąmoningai siekiama pabloginti jos turtinę padėtį tenkinant tik atsakovės, kaip ieškovės kreditorės, reikalavimus, taip pažeidžiant kitų ieškovės kreditorių, su kuriais liko neatsiskaityta, teises ir interesus. Atsakovė, kaip ir jos sutuoktinis, kuris kaip ieškovės vadovas ir kasininkas ieškovės vardu pasirašė ginčo atsiskaitymo sandorį, buvo nesąžininga. Atsakovė ilgą laiką dirbo UAB „Vevira“ buhaltere ir jai įmonės finansinė padėtis buvo gerai žinoma, t. y. kad jau nuo 2008 m. pabaigos įmonė turėjo finansinių sunkumų ir negalėjo padengti įsiskolinimų savo kreditoriams. Atsakovė žinojo, kad pirmenybės teise priima prievolės įvykdymą iš nemokios įmonės, kuri turi ir kitų kreditorių ir kurių reikalavimai nebuvo patenkinti. Nuosprendžiu buvo nustatytas faktas, kad 2009 m. rugpjūčio 25 d. pinigų grąžinimas atsakovei atliktas nusikalstant ir tai, nereikalaujant atskiro įrodinėjimo, patvirtina, jog ginčo atsiskaitymo sandoris yra negaliojantis.
2. Atsakovė R. S. su pareikštu reikalavimu nesutiko. Atsakovės nuomone, ieškovas nepagrįstai paskolos grąžinimo sandorio negaliojimą laiko prejudiciniu faktu. Nuosprendžiu ieškovės direktoriui buvo sukurta pareiga atlyginti visus iš jo neteisėtų sandorių BUAB „Vevira“ ir jos kreditoriams padarytus nuostolius, kurie yra lygūs bankroto byloje patvirtintiems kreditorių finansiniams reikalavimams. Tenkinus ieškovės ieškinį, kai baudžiamojoje byloje ieškovei jau yra priteistas žalos atlyginimas, ieškovei būtų atlyginta dvigubai. Atsakovė suteikė galimybę ieškovei neatlygintinai naudotis jos pinigais, t. y. suteikė pagalbą, iš to negaudama jokios naudos. Nors atsakovė dirbo UAB „Vevira“, tačiau darbo sutartis su ja 2009 m. birželio 17 d. buvo nutraukta, t. y. gerokai anksčiau nei jai buvo grąžinta paskola. Neatlygintinė paskola gali būti grąžinama ir prieš terminą, o įstatymas nenumato galimybės nepriimti prievolės įvykdymo. Senaties terminas actio Pauliana ieškiniui pareikšti yra suėjęs, todėl toks ieškinys negali būti tenkinamas.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Šiaulių apygardos teismas 2018 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.
4. Teismas, išvardijęs būtinas actio Pauliana taikymo sąlygas, nustatė, kad iki 2008 m. lapkričio 24 d. (pirmosios paskolos sutarties) įmonės skolų buvo žymiai daugiau, o tai reiškia, jog bankroto administratorius turėjo neabejotiną teisę reikšti ieškinį, gindamas kreditorių interesus. Teismas, remdamasis kasacinio teismo šioje byloje pateiktu išaiškinimu dėl ieškinio senaties, nustatytos CK 6.66 straipsnio 3 dalyje, nurodė, kad ieškinio senaties terminas byloje buvo atnaujintas. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovė, kuri iki 2009 m. birželio 17 d. dirbo pas ieškovę, puikiai žinojo ieškovės finansinę būklę prieš jai iškeliant bankrotą, įskaitant tai, kad ieškovė neturėjo galimybių atsiskaityti su kreditoriais ir kad ji neturi jokio prioriteto atgauti skolą pirmiau kitų kreditorių. Būdama BUAB „Vevira“ direktoriaus pavaduotoja, akcininkė, atsakovė privalėjo žinoti, kad ieškovė neatsiskaito su kitais kreditoriais, tarp kurių buvo ir įmonės darbuotojų, antros eilės kreditorių. Be to, atsakovė atsiėmė visą paskolą, nors jos grąžinimo terminai dar nebuvo suėję. Teismas taip pat pažymėjo, kad sudarant ginčo atsiskaitymo sandorį, R. S. (buvęs ieškovės direktorius) ir atsakovė buvo sutuoktiniai, todėl jiems taikoma CK 6.67 straipsnio 1 dalyje nustatyta nesąžiningumo prezumpcija, kuri nebuvo nuginčyta.
5. Tačiau teismas, įvertinęs tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu buvo tenkintas BUAB „Vevira“ ieškinys ir priteistas BUAB „Vevira“ iš R. S. 275 116 Eur žalos atlyginimas, nurodė, jog baudžiamojoje byloje priteista žalos atlyginimo suma apima šioje byloje prašomą priteisti sumą, o teismas neturi teisės keisti žalos dydžio, jau nustatyto įsiteisėjusiu nuosprendžiu, todėl ieškinį atmetė.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Apeliaciniame skunde ieškovė BUAB „Vevira“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat prašo išreikalauti Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėtos baudžiamosios bylos Nr. 1-106-851/2015 medžiagą, prijungti prie bylos kaltinamąjį aktą ir kitus įrodymus, pateiktus su papildytu ieškiniu ir paaiškinimu, taip pat dokumentus, teikiamus su apeliaciniu skundu, kurie yra susiję su civilinio ieškinio dydžio pagrindimu baudžiamojoje byloje.
7. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismo sprendimas neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų, sprendime neatskleista bylos esmė, sprendimas apskritai yra be motyvų, teismas nesprendė byloje pareikštų reikalavimų:
1. Ieškinys buvo pareikštas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tačiau teismas sprendime, nors ir nurodydamas, kad egzistuoja actio Pauliana sąlygos, nepateikė išvados, ar sandoris pripažįstamas negaliojančiu ar ne.
2. Teismo sprendime nėra argumentų dėl visų ieškinyje nurodytų pagrindų ginčo atsiskaitymo sandoriui pripažinti negaliojančiu.
3. Sprendime nurodytas dvigubas žalos atlyginimas neegzistuoja, nes ieškinys pareikštas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, o ne dėl žalos atlyginimo priteisimo. Ieškovei iš R. S. nuosprendžiu priteista žala nėra susijusi su šioje byloje pareikštu reikalavimu. Be to, 75 590,83 Eur suma nesudarė civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje dalyko. Civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje sudarė kreditorių pareikšti finansiniai reikalavimai bankroto byloje, tarp kurių atsakovės reikalavimo nebuvo, nes jis buvo grąžintas suteikiant pirmenybę prieš kitus kreditorius.
2. Teismas, neturėdamas tam pagrindo, atsisakė priimti pateiktą patikslintą ieškinį ir įrodymus. Ieškovė teisę pareikšti patikslintą ieškinį turėjo pagal įstatymą pradėjus nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme iš naujo ir pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartyje pateiktą išaiškinimą, kad teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, privalo rinkti naujus įrodymus. Teismas ne tik nesilaikė kasacinio teismo išaiškinimų, atsisakydamas rinkti įrodymus pats, tačiau net ir nepriėmė ieškovės į bylą pateiktų naujų įrodymų. Dėl to prijungtini į bylą visi su ieškinio patikslinimu, paaiškinimu pateikti įrodymai.
3. Teismas, nagrinėdamas dvigubos žalos atlyginimo klausimą, nesivadovavo įrodymais ir dėl to padarė klaidą, kad sprendžiant žalos atlyginimo klausimą baudžiamojoje byloje į ieškinio sumą buvo įtrauktas ir 75 590,83 Eur kreditorinis reikalavimas, tačiau iš tikrųjų jis įtrauktas nebuvo.
4. Kadangi teismas neišnagrinėjo ginčo pagal ieškinyje nurodytus reikalavimus ir argumentus, į visus ieškinio argumentus ir reikalavimus turi atsakyti apeliacinės instancijos teismas. Ieškovė apeliaciniame skunde atkartoja argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui pateiktame patikslintame ieškinyje, kurį teismas nutarė laikyti rašytiniais paaiškinimais, t. y. nurodo tiek faktines bylos aplinkybes, tiek argumentus, dėl kokių priežasčių ginčo sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu CK 6.66, 1,78, 1.80, 1.81, 1.82 straipsnių pagrindais.
8. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė R. S. prašo apeliacinį skundą atmesti, Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
1. Teismo sprendime bylos esmė yra atskleista, teismas padarė motyvuotą išvadą, kad nagrinėjamoje byloje visos actio Pauliana sąlygos nėra tenkinamos ir dėl šios priežasties sandorio nepripažino negaliojančiu. Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu, nurodytu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte, yra laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas, o teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas.
2. Teismas atsisakė priimti patikslintą ieškinį pagrįstai, nes nustatė, kad ieškovas juo keičia tiek jo pagrindą, tiek dalyką. Teismas taip pat turėjo pagrindo nepriimti naujų įrodymų, vadovaudamasis CPK 180 straipsniu, kuriame yra įtvirtintas įrodymų sąsajumo reikalavimas. Be to, net ir prijungus naujus įrodymus, jie nepagrindžia, kad ginčo sandoris yra negaliojantis. Teismas ex officio nerinko įrodymų, nes pagrįstai manė, jog tai nėra reikalinga siekiant teisingai išnagrinėti bylą. Ieškovė ir atsakovė pateikė visus bylai išspręsti teisingai reikalingus įrodymus ir paaiškinimus. Įrodymų išsamus įvertinimas leido teismui padaryti išvadą, kad pripažinus ginčo sandorį negaliojančiu pagal actio Pauliana ir pritaikius restituciją įvyktų „dvigubas atlyginimas“, nes ieškovė tokio paties dydžio reikalavimą jau yra pareiškusi civiliniu ieškiniu baudžiamojoje byloje.
3. Ginčo sandorio pripažinimas negaliojančiu actio Pauliana ieškinio pagrindu negalimas dėl praleisto vienerių metų ieškinio senaties termino.
4. Apeliaciniame skunde minimi sandorio negaliojimo pagrindai, nurodyti CK 1.80, 1.81, 1.82 straipsniuose, negali būti taikomi, nes byloje ginčijamas ne sandoris, o prievolės įvykdymas. Todėl tik pripažinus patį paskolos sandorį niekiniu atsirastų pagrindas niekiniu pripažinti ir tokio sandorio įvykdymą, t. y. pinigų grąžinimą.
5. Ieškovė nenurodo, kokią imperatyvią teisės normą pažeidžia ginčo atsiskaitymo sandoris, taip pat nepagrindžia, kokie pagrindiniai sutarčių teisės principai buvo pažeisti ir kaip jų pažeidimas lemia sutarties šalies ir viešojo intereso pažeidimą. Taip pat ieškovė nepagrindžia, kaip ginčo sandoris pažeidė įmonės tikslus ir (ar) valdymo organų kompetenciją. Paskolos sutartis buvo neatlygintinė, o tai patvirtina, kad buvo veikta išimtinai juridinio asmens interesais.
6. Nuosprendyje nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės galios nagrinėjamai bylai, ieškinio pagrindą ir dalyką privalo įrodyti ieškovė.
7. Baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys buvo pareikštas pateikiant įmonės kreditorių reikalavimų sąrašą kaip žalos dydį pagrindžiantį įrodymą. Tai reiškia, kad nuosprendžiu R. S. buvo sukurta pareiga atlyginti visus iš jo neteisėtų sandorių ieškovei ir jos kreditoriams sukeltus nuostolius, įskaitant ir žalą, kylančią dėl ginčo atsiskaitymo sandorio sudarymo. Šiuo sandoriu maksimali įmonės kreditoriams galėjusi kilti žala teoriškai galėjo būti tik tokio dydžio, koks yra kreditorių nepatenkintų reikalavimų dydis. Kadangi nuosprendžiu buvo priteista suma, atitinkanti visų patvirtintų kreditorinių reikalavimų dydį, todėl visa ginčo atsiskaitymo sandoriu įmonei ir jos kreditoriams sukelta žala jau yra priteista. Ieškovė, pareikšdama ieškinį, siekia gauti dvigubą žalos atlyginimą tuo pačiu pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl įrodymų išreikalavimo ir naujai su apeliaciniu skundu teikiamų įrodymų

9. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo išreikalauti 2015 m. sausio 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėtos baudžiamosios bylos Nr. 1-106-851/2015 medžiagą ir prijungti prie bylos kaltinamąjį aktą ir kitus įrodymus, pateiktus su papildytu ieškiniu ir paaiškinimu, taip pat dokumentus, teikiamus su apeliaciniu skundu – ieškovės prašymą baudžiamojoje byloje dėl jos pripažinimo civiline ieškove, Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutartį, kuria buvo patvirtinti ieškovės kreditorių finansiniai reikalavimai ieškovės bankroto byloje, ir 2013 m. vasario 14 d. nutarimą pripažinti civiline ieškove baudžiamojoje byloje.
10. Pažymėtina, kad viena ribotos apeliacijos civiliniame procese išraiškos formų – draudimas priimti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis). Kita vertus, pirmiau nurodytas draudimas turi išlygas – apeliacinės instancijos teismas turi teisę priimti naujus įrodymus, jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (žr. CPK 314 straipsnį). Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015, 2016 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016 14 punktą).
11. Teisėjų kolegija netenkina ieškovės prašymo prijungti prie bylos kaltinamąjį aktą ir kitus dokumentus, pateiktus su papildytu ieškiniu ir paaiškinimu, nes tokie dokumentai buvo priimti pirmosios instancijos teisme (pirmosios instancijos teismas 2018 m. vasario 28 d. posėdžio metu pateiktą patikslintą ieškinį su priedais nutarė vertinti kaip papildomus įrodymus byloje). Teisėjų kolegija taip pat netenkina ieškovės prašymo išreikalauti baudžiamosios bylos medžiagą. Dalis baudžiamosios bylos dokumentų jau yra civilinėje byloje, o ieškovė apeliaciniame skunde neįvardija, kokie dar, be jau esamų, dokumentai, esantys baudžiamojoje byloje, yra reikalingi civilinei bylai teisingai išnagrinėti. Be to, teikdama tokį prašymą ieškovė nepateikė duomenų, kad pati siekė gauti šiuos duomenis, tačiau tokia galimybė jai nebuvo sudaryta, juo labiau, kad ieškovė baudžiamojoje byloje dalyvavo civilinio ieškovo teisiniu statusu. Tačiau teisėjų kolegija priima ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateikiamus naujus įrodymus – ieškovės prašymą dėl pripažinimo civiline ieškove baudžiamojoje byloje, Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutartį ieškovės bankroto byloje, kuria patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, ir 2013 m. vasario 14 d. nutarimą ieškovę pripažinti civiline ieškove baudžiamojoje byloje. Šių dokumentų, susijusių su baudžiamojoje byloje pareikštos žalos dydžio pagrindimu, byloje nėra, o jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, pirmosios instancijos teismui atmetus ieškinį remiantis baudžiamojoje byloje ieškovei iš buvusio vadovo priteista žalos atlyginimo suma (CPK 314 straipsnis).

Dėl galimybės ginčyti atsiskaitymo sandorį

12. Byloje CK 6.66, 1,78, 1.80, 1.81, 1.82 straipsnių pagrindais buvo ginčijamas atsiskaitymo sandoris, įformintas 2009 m. rugpjūčio 25 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 61, pagal kurį BUAB „Vevira“ atsakovei grąžino 75 590,82 Eur skolą pagal tarp BUAB „Vevira“ ir atsakovės R. S. 2008 m. lapkričio 24 d., 2009 m. vasario 2 d., 2009 m. balandžio 2 d. sudarytas paskolos sutartis. Atsiliepime į apeliacinį skundą yra nurodoma, kad skolos grąžinimas nėra sandoris, todėl tik pripažinus negaliojančiais paskolos sandorius būtų pagrindas pripažinti negaliojančiu ir ginčo atsiskaitymo sandorį.
13. Teisėjų kolegija pažymi, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra konstatuota, kad esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sandorio sudarymo priežastis paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), formuojantys vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemiantys sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai. Atsiskaitymas vykdant prievolę pagal sutartį gali būti ginčijamas teisme kaip sandoris (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015; 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-687/2017, 34 punktas). Atsiskaitymas pagal sutartį yra jos vykdymas, atsižvelgiant į tai, kad vykdant sutartį yra siekiama teisinių padarinių – užbaigti prievolinius teisinius santykius, jis atitinka sandorio požymius ir gali būti ginčijamas, esant atitinkamam sandorio negaliojimo pagrindui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-168-969/2018 27 punktas).
14. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija laiko nepagrįstu atsakovės skundo argumentą, kad ieškovės atsiskaitymas pagal ieškovės ir atsakovės sudarytas sutartis, įformintas 2009 m. rugpjūčio 25 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 61, nėra sandoris, kuris gali būti ginčijamas CK įtvirtintais sandorių negaliojimo pagrindais.

Dėl apeliacinio proceso ribų

15. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad ieškovės finansinei padėčiai esant itin sunkiai, atsakovei, kuri buvo ieškovės kreditorė, buvo grąžinta paskola pažeidžiant kitų kreditorių teises ir interesus. Iš skundžiamo teismo sprendimo turtinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas analizavo, ar egzistuoja CK 6.66 straipsnyje nustatytos sąlygos actio Pauliana ieškinį tenkinti, ir šias sąlygas nustatė, tačiau ieškinį atmetė. Teismas ieškinio reikalavimų netenkino, motyvuodamas tuo, kad šioje byloje prašoma priteisti suma jau buvo priteista teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje.
16. Apeliaciniame skunde pateikiamos dvi argumentų grupės dėl teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo. Pirma, ieškovės nuomone, teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriėmė ieškovės pateiktų įrodymų, pats savo iniciatyva nerinko įrodymų ir be pagrindo atsisakė priimti patikslintą ieškinį. Antra, ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatęs sąlygas actio Pauliana taikyti, nepagrįstai sandorio nepripažino negaliojančiu. Ieškovės nuomone, teismas pateikė nepagrįstas išvadas dėl dvigubo žalos mokėjimo, nenurodė argumentų dėl visų ieškinyje nurodytų pagrindų ginčo atsiskaitymo sandoriui pripažinti negaliojančiu. Šie apeliacinio skundo argumentai apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

Dėl įrodymų (ne)priėmimo

17. Ieškovė kaip pirmosios instancijos teismo padarytą proceso teisės normų pažeidimą įvardija tai, kad pirmosios instancijos teismas ne tik nesivadovavo kasacinio teismo šioje byloje priimtu išaiškinimu dėl teismo teisės rinkti įrodymus ex officio, tačiau, nesant tam jokio pagrindo, atsisakė priimti pateiktą patikslintą ieškinį su naujais įrodymais.
18. Kaip nurodyta šio sprendimo 11 punkte, nors ieškovės į bylą pateiktas patikslintas ieškinys ir nebuvo priimtas, tačiau pirmosios instancijos teismas jį kartu su priedais nutarė vertinti kaip papildomą įrodymą. Ieškovės minimuose 2018 m. kovo 20 d. rašytiniuose paaiškinimuose išdėstyti argumentai sutampa su nurodytais patikslintame ieškinyje. Rašytinių paaiškinimų priedas (kaltinamasis aktas) taip pat jau buvo pateiktas į bylą kartu su patikslintu ieškiniu. Kadangi visi ieškovės į bylą pirmosios instancijos teismui teikti įrodymai buvo priimti ir vertinami nagrinėjant bylą, teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus dėl ieškovės teisės teikti įrodymus byloje ribojimo. Be to, pirmosios instancijos teismas dalį byloje esančių duomenų surinko ir savo iniciatyva (CPK 179 straipsnio 3 dalis, 2 t., b. l. 193). Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nesivadavo kasacinio teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-687/2017 pateiktais išaiškinimais, yra taip pat nepagrįstas.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu

19. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti.
20. Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nustatytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 47 punktą).
21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė actio Pauliana ieškinio sąlygas, tačiau ginčo sandorio nepripažino negaliojančiu dėl to, kad įmonės kreditorių reikalavimai buvo patenkinti apkaltinamuoju nuosprendžiu priteisus ieškovei iš jos buvusio vadovo dėl padaryto nusikaltimo patirtą 275 116,65 Eur dydžio žalą. Teisėjų kolegijos nuomone, būtina patikrinti, ar šios pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos ir teisėtos.

1. Dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės

22. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Šio momento nustatymas yra reikšmingas, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą. Kreditorius turi įrodyti ne tik neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimą, bet ir aplinkybę, jog ši teisė atsirado, iki buvo sudarytas ginčijamas sandoris. Be to, ši actio Pauliana (tenkinimo) sąlyga yra privaloma, nepriklausomai nuo to, ar ieškinį reiškia kreditorius, ar kreditoriui atstovaujantis bankroto administratorius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Tais atvejais, kuriais actio Pauliana yra pareikštas bankrutuojančios įmonės kreditorių teisėms apginti, būtina išsiaiškinti, ar bankroto bylos procese patvirtinti kreditorių reikalavimai nėra atsiradę jau po ginčijamo sandorio sudarymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-191-915/2016, 28 punktas).
23. Nagrinėjamu atveju neabejotinai egzistuoja pirminė actio Pauliana sąlyga, nes dalis kreditorių reikalavimų, patvirtintų įmonės bankroto procese, egzistavo jau iki ginčo atsiskaitymo sandorio sudarymo. Tą patvirtina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2012 m. liepos 18 d. specialisto išvadoje Nr. 5-1/100 dėl UAB „Vevira“ nurodytos faktinės aplinkybės (2 t., b. l. 143-162, 114-126).

2. Dėl kreditorių teisių pažeidimo ir sandorio sudarymo (ne)privalomumo

24. Kreditorių teisių pažeidimas kaip actio Pauliana sąlyga konstatuojamas, jeigu dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kreditorių teisių pažeidimas konstatuotinas pagal tokius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje formuluojamus kriterijus: kai nustatytos aplinkybės, kad dėl ginčijamo sandorio sudarymo skolininko prievolės kreditoriui nebus vykdomos ir skolininko galimybės jas įvykdyti ateityje pasikeis ne kreditoriaus naudai, ir toks skolininko mokumo sumažėjimas susijęs su ginčijamu sandoriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012); kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie nors ir nesukelia skolininko nemokumo, tačiau sumažina turto, į kurį galima būtų nukreipti kreditoriaus reikalavimo išieškojimą, vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.); kai skolininko nemokumas išlieka toks pats (nedidėja), bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268-415/2015).
25. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2012 m. liepos 18 d. specialisto išvadoje Nr. 5-1/100 buvo konstatuota, kad ieškovės ekonominė padėtis buvo sunki jau 2009 metų pradžioje, ji nepasikeitė ir 2009 metų pabaigoje. Ieškovė turimomis priemonėmis negalėjo laiku sumokėti visų savo įsipareigojimų, nes neturėjo pakankamai apyvartinių lėšų. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad ieškovės padėtis iki 2009 m. rugpjūčio 25 d. išmokėjimo atsakovei 261 000 Lt (75 590,82 Eur) buvo sunki ir po pinigų išmokėjimo momento įmonės padėtis išliko sunki. Ieškovė atsakovei grąžino paskolas anksčiau nei buvo nustatyta paskolos sutartyse. Be to, atsakovei ir R. S. (tuometiniam įmonės vadovui, kreditoriui) 2009 m. birželio-rugpjūčio mėnesiais vidutiniškai buvo išmokama 90,7 procentų, kai kitiems įmonės kreditoriams vidutiniškai buvo sumokėta 9,3 procentai nuo per mėnesį bendrai sumokėtų atsakovei ir R. S. ir kitiems tiekėjams. 2009 m. birželio 30 d. nesumokėta darbo užmokesčio suma sudarė 22 080,47 Lt. Nuo 2009 m. liepos iki 2009 m. lapkričio mėnesio ieškovė sumokėjo tik 4 825 Lt (1 397,42 Eur) darbo užmokesčio, 16 018 Lt (4 639,13 Eur) kitiems tiekėjams, t. y. ženkliai mažiau nei buvo sumokėta atsakovei ginčo atsiskaitymo sandoriu (2 t., b. l. 119-121).
26. Šie duomenys patvirtina, kad ieškovė, esant sunkiai įmonės turtinei padėčiai, padengė atsakovės reikalavimą, kylantį iš paskolos teisinių santykių visa apimtimi, kai tuo tarpu ieškovė turėjo ženklų įsiskolinimą darbuotojams ir kitiems kreditoriams. Taigi, ieškovė nesilaikė kreditorių lygiateisiškumo principo, pirmenybės tvarka patenkino atsakovės finansinį reikalavimą (2 t., b. l. 120, 121, 124). Be to, pinigų grąžinimo pagal ginčo atsiskaitymo sandorį metu buvo suėjęs tik vienos iš trijų atsakovės ieškovei suteiktų paskolų mokėjimo terminas. Paskolos sutarties, pagal kurią mokėjimo terminas ginčo atsiskaitymo sandorio sudarymo metu jau buvo suėjęs, suma buvo lygi tik 8 978,22 Eur, t. y. atsakovei buvo grąžinta 8 kartus didesnė suma. Ieškovei bankroto byla buvo iškelta 2010 m. balandžio 21 d., t. y. praėjus tik aštuoniems mėnesiams po ginčo atsiskaitymo sandorio sudarymo, konstatavus, kad įmonė yra nemoki.
27. Esant sunkiai įmonės finansinei situacijai, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, iš paskolos teisinių santykių kylančio reikalavimo patenkinimas negali būti vertinamas kaip sąžiningas veiksmas, kuriuo buvo siekiama naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka. Ginčo atsiskaitymo sandoriu kitiems ieškovės kreditoriams sutrukdyta gauti bent dalį atsiskaitymo, todėl egzistuoja antroji actio Pauliana sąlyga.
28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį suprantamas kaip asmens pareiga, kuri nustatyta įstatyme, teismo sprendime, taip pat vienašaliu skolininko įsipareigojimu arba kylanti dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014 ir joje nurodyta praktika).
29. Pirmiau nurodytos faktinės aplinkybės teisėjų kolegijai taip pat leidžia spręsti, kad ieškovė teisinės prievolės sudaryti ginčo atsiskaitymo sandorį neturėjo. Ginčijamo sandorio sudarymas, padengiant atskiro kreditoriaus reikalavimą, kai įmonė jau buvo akivaizdžiai nemoki, negali būti vertinamas kaip skolininko veikimas visų kreditorių interesais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinio teismo praktika, aiškinanti skolininko teisę prioritetiškai atsiskaityti su vienu ar keliais kreditoriais tais atvejais, kai įmonė (skolininkas) jau turi finansinių sunkumų, yra formuojama ta linkme, kad tokie sandoriai paprastai gali būti pateisinami tik tokiais atvejais, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ar atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-7-130/2013; 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2013; 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2014). Tačiau šiuo atveju tokios aplinkybės, dėl kurių būtų galima pateisinti ginčo atsiskaitymo sandorio sudarymą, neegzistavo.

3. Dėl ieškovės ir atsakovės nesąžiningumo

30. Atsakovei, kuri nuo 2003 m. lapkričio 12 d. iki 2009 m. birželio 17 d. dirbo pas ieškovę direktoriaus pavaduotoja (1 t., b. l. 42-43), buvo žinoma sunki įmonės turtinė padėtis, nes, kaip buvo nurodyta šiame sprendime, ieškovės finansinė padėtis buvo sunki jau nuo 2009 m. pradžios. Atsakovė taip pat žinojo (turėjo žinoti), kad ginčo atsiskaitymo sandoriu bus pažeisti ieškovės kreditorių interesai. Be to, atsakovė ir tuometis įmonės vadovas, kasininkas, pasirašęs ginčo atsiskaitymo sandorį, buvo sutuoktiniai, ginčo atsiskaitymo sandoris sudarytas dėl skolos, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, mokėjimo (išskyrus 8 978,22 Eur) (CK 6.67 straipsnio 3, 5 punktai). Šios aplinkybės patvirtina, kad egzistuoja visos actio Pauliana taikymo sąlygos (žr. sprendimo 20 punktą).

4. Dėl ieškinio senaties termino

31. Atsiliepime į apeliacinį skundą yra nurodoma, kad ginčo sandorio pripažinimas negaliojančiu negalimas dėl praleisto vienerių metų ieškinio senaties termino. Tačiau šie atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai yra nepagrįsti. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas šioje byloje kasacinio teismo buvo atnaujintas kaip praleistas dėl svarbių priežasčių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-687/2017 49-63 punktus).

5. Dėl apkaltinamuoju nuosprendžiu priteisto žalos atlyginimo įtakos actio Pauliana taikymui

32. Atsiskaitymo su atsakove metu UAB „Vevira“ direktoriumi buvo R. S., kuris Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 19 d. nuosprendžiu nuteistas dėl to, kad UAB „Vevira“ esant sunkiai finansinei padėčiai, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik keleto iš jų reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems UAB „Vevira“ kreditoriams. Tarp patenkintų kreditorinių reikalavimų yra nurodytas ir ginčo atsiskaitymo sandoris, kuriuo buvo atsiskaityta su atsakove, išmokant jai 75 590,82 Eur. Pripažinus R. S. kaltu, buvo tenkintas baudžiamojoje byloje pareikštas ieškinys dėl nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo, kuri buvo apskaičiuota pagal Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 13 d. BUAB „Vevira“ bankroto byloje patvirtintą kreditorių finansinių reikalavimų sumą, t. y. 275 116,65 Eur.
33. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnį, nes įmonės kreditorių reikalavimai buvo patenkinti apkaltinamuoju nuosprendžiu priteisus ieškovei iš jos buvusio vadovo dėl padaryto nusikaltimo patirtą 275 116,65 Eur dydžio žalą.
34. Teisėjų kolegija pažymi, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis actio Pauliana ieškinio tikslas. Toks ieškinys yra tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius (šiuo atveju bankrutuojančios įmonės kreditoriai) galėtų patenkinti savo reikalavimą.
35. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad šioje byloje nagrinėjamu ieškiniu siekiami apginti bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesai jau buvo apginti tenkinus ieškovės ieškinį baudžiamojoje byloje ir ieškovei iš jos buvusio vadovo priteisus žalos atlyginimą. Pirmiausia, pastebėtina, kad baudžiamojoje byloje pareikšto ieškinio dėl nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo dydis buvo apskaičiuotas pagal Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 13 d. BUAB „Vevira“ bankroto byloje patvirtintą kreditorių finansinių reikalavimų sumą, t. y. 275 116,65 Eur. Į šią sumą nebuvo įskaičiuotas atsakovės reikalavimas ieškovei pagal paskolos sutartis, nes su atsakove pagal ginčo atsiskaitymo sandorį buvo atsiskaityta. Todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad baudžiamojoje byloje priteista žalos atlyginimo suma apima šioje byloje prašomą priteisti sumą. Antra, nėra duomenų, kad teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje priteistas žalos atlyginimas yra kuria nors dalimi ieškovei padengtas, o su įmonės kreditoriais atsiskaityta. Trečia, ieškovės bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų suma šiuo metu yra ženkliai didesnė už tą, kuri buvo patvirtinta Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi. Šią aplinkybę patvirtina ieškovės bankroto byloje Nr. B2-7-569/2018 esantys duomenys (CPK 179 straipsnio 3 dalis), pvz., 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi buvo patvirtintas UAB „Swedbank lizingas“ 33 750,31 Eur finansinis reikalavimas, tačiau jis 2010 m. spalio 27 d. buvo patikslintas, patvirtinant 267 266,27 Eur reikalavimą. Ketvirta, net ir vertinant hipotetinę situaciją, kad teismo nuosprendžiu priteistas žalos atlyginimas iš R. S. bus ieškovės naudai realiai išieškotas, tokia situacija jokiu būdu nelems dvigubo atsiskaitymo su kreditoriais. Šioje byloje patenkinus ieškinį ir pritaikius restituciją bei iš atsakovės ieškovei priteisus ginčo atsiskaitymo sandoriu išmokėtą sumą, atsakovė taps ieškovės kreditore, todėl tiek iš R. S. išieškotas žalos atlyginimas, tiek iš atsakovės išieškota grąžinta paskolos suma laikantis įstatyme nustatyto eiliškumo bus panaudota atsiskaitymui su visais ieškovės kreditoriais, tarp jų ir atsakove, todėl, net vertinant hipotetiškai, dvigubas atsiskaitymas su kreditoriais nebus įmanomas, nes reikės atsiskaityti, be kitų kreditorių, ir su atsakove. Visi šie argumentai patvirtina, kad nepaisant to, jog baudžiamojoje byloje ieškovei iš buvusio jos vadovo yra priteista 275 116,66 Eur žalos atlyginimo,  vis dar egzistuoja poreikis ieškovės atsakovei pagal ginčo atsiskaitymo sandorį sumokėtus pinigus grąžinti bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę tam, kad būtų patenkinti jos kreditorių reikalavimai.

Dėl procesinės bylos baigties

36. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai ir teisėtai nustatė visas actio Pauliana ieškinio sąlygas, tačiau netinkamai įvertino  apkaltinamuoju nuosprendžiu priteisto žalos atlyginimo įtaką ginčo baigčiai, dėl to nepagrįstai ir neteisėtai netenkino ieškinio reikalavimo ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu.
37. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas teismo sprendimas, kuriuo ieškinys tenkintinas, ginčo atsiskaitymo sandoris pripažintinas negaliojančiu CK 6.66 straipsnyje įtvirtintu pagrindu. Taikant restituciją 75 590,83 Eur, kurie pagal pripažintą negaliojančiu ginčo atsiskaitymo sandorį buvo išmokėti atsakovei, priteistini ieškovei iš atsakovės. Tuo atsakovės pažeidžiant kreditorių lygiateisiškumo principą gautas kreditorinis reikalavimas bus grąžintas ieškovei ir panaudotas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka atsiskaityti su įmonės kreditoriais (CK 6.66 straipsnis, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnis). Atsakovės kreditorinis reikalavimas ieškovei dėl suteiktų paskolų grąžinimo įstatymo nustatyta tvarka galės būti patenkinamas ieškovės bankroto byloje.
38. Taip pat tenkintinas ir reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Dėl kitų sandorio negaliojimo pagrindų

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo atsiskaitymo sandoris buvo ginčijamas ir kitais, ne tik CK 6.66 straipsnyje nurodytais pagrindais. Tačiau, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, ar sandoris negalioja CK 1.78, 1.80-1.82 straipsniuose nurodytais pagrindais pirmosios instancijos teismas sprendime argumentų nepateikė, nors kasacinis teismas grąžino šią civilinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir tam, kad būtų nustatyta, ar yra sąlygos ir sandorio negaliojimo pagrindams, nustatytiems CK 1.78, 1.80-1.82, taikyti. Tai reiškia, kad šioje dalyje bylos esmė nebuvo atskleista (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
40. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ginčo atsiskaitymo sandoris šiuo teismo sprendimu pripažįstamas negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, sprendžia, jog sąlygų, ar egzistuoja kiti pirmiau nurodyti sandorio negaliojimo pagrindai, nustatymas praranda prasmę, todėl šios bylos dalies nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui negrąžina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

41. Ieškovė pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Tenkinus ieškovės ieškinį, žyminis mokestis už ieškinį, nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo atleista pagal nurodytą straipsnį, t. y. nuo 1 800,58 Eur žyminio mokesčio, priteisiamas valstybei iš atsakovės (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Tiek ieškovė, tiek atsakovė yra atleistos nuo žyminio mokesčio už apeliacinį ir kasacinį skundus (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), todėl valstybei jis nepriteisiamas.
42. Byloje taip pat buvo patirtos 21,05 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (1 t., b. l. 11, 126, 2 t., b. l. 59, 3 t., b. l. 74). Ieškovės ieškinį tenkinus, šios išlaidos taip pat priteisiamos valstybei iš atsakovės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vevira“ ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančiu bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vevira“ ir atsakovės R. S. 2009 m. rugpjūčio 25 d. sudarytą kasos kvitą Nr. 61, kurio pagrindu atsakovei buvo grąžinta 75 590,82 Eur paskola.

Taikyti restituciją – priteisti bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Vevira“ (juridinio asmens kodas 123911725) iš atsakovės R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 75 590,82 Eur (septyniasdešimt penkis tūkstančius penkis šimtus devyniasdešimt eurų ir aštuoniasdešimt du euro centus).

Priteisti bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Vevira“ (juridinio asmens kodas 123911725) iš atsakovės R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 75 590,82 Eur (septyniasdešimt penkių tūkstančių penkių šimtų devyniasdešimties eurų ir aštuoniasdešimt dviejų euro centų) sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. sausio 15 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti valstybei iš atsakovės R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1800,58 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus eurų ir penkiasdešimt aštuonis euro centus) žyminio mokesčio ir 21,05 Eur (dvidešimt vieną eurą penkis euro centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš viso 1 821,63 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus dvidešimt vieną eurą ir šešiasdešimt tris euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                          Marius Bajoras

Goda Ambrasaitė-Balynienė

Rasa Gudžiūnienė