Administracinė byla Nr. eA-601-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04864-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 9.3.5; 9.3.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mituva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mituva“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Mituva“ (toliau – ir pareiškėjas) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2014 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. S-208(7-164/2014), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2014 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. 69-79, išskyrus dalį, kuria buvo sumažinta bauda, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2014 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (04.1)-FR0682-27, 2014 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (04.1)-FR0682-49 (toliau – ir skundžiami sprendimai).

Pareiškėjas paaiškino, kad 2006 m. rugpjūčio 17 d. jis (pardavėjas) ir UAB „Mituvos langai“ (pirkėja) sudarė pirkimo–­pardavimo išsimokėtinai sutartį dėl įrangos pardavimo. Jis sumokėjo į biudžetą daugiau nei 90 000 pardavimo PVM, tačiau UAB „Mituvos langai“ vėlavo atlikti priklausančius mokėjimus. Pareiškėjas ir UAB „Mituvos langai“ yra susijusios įmonės per dalinį akcininkų sutaptį. 2010 m. UAB „Mituvos langai“ akcininkai priėmė sprendimą grąžinti įsigytą įrangą dėl to, kad nebuvo pajėgūs jos iki galo išmokėti. Neišmokėtos įrangos grąžinimo sandoris įformintas paprasta pirkimo–pardavimo sutartimi, pagal kurią išrašytos dvi sąskaitos faktūros 2010 m. gegužės 12 d. ir 2010 m. gegužės 12 d. (bendras PVM – 55 189 Lt). Pareiškėjas pateikė deklaraciją PVM grąžinimui 2010 m. birželio mėn., į kurią įtraukė ir prašomą grąžinti 55 189 Lt PVM dėl minėto sandorio su UAB „Mituvos langai“. 2010 m. spalio mėn. UAB „Mituvos langai“ buvo iškelta bankroto byla, ji likviduota. VMI 2010 m. lapkričio mėn. atliko jos patikrinimą. Pareiškėjas 2010 m. gruodžio mėn. atliko 55 189 Lt bankinį pavedimą už UAB „Mituvos langai“ mokesčių inspekcijai pagal patikrinimo metu nurodytą rekomendaciją, o pati UAB „Mituvos langai“ nesumokėjo į biudžetą pardavimo PVM. 2013 m. pareiškėjas paprašė grąžinti 2010 m. pirkimo PVM, tačiau mokesčių administratorius dar kartą įpareigojo sumokėti 55 189 Lt PVM ir dar skyrė baudą. Dėl priežasčių, lėmusių UAB „Mituvos langai“ nemokumą, pažymėjo, kad UAB „Mituvos langai“ 2010 m. spalio 8 d. pati išsikėlė bankroto bylą dėl 2008 m. pasaulinės krizės metu patirtų nuostolių ir nebegalėjimo vykdyti savo įsipareigojimų, taigi bankrutavo dėl objektyvių rinkos pokyčių, o ne vadovų ar akcininkų piktavališkumo. Nesutiko, kad dėl objektyvių rinkos sąlygų kylantis įmonės nemokumas yra savaime nesąžininga mokestinė operacija. Dėl 2010 m. įvykdyto prekių grąžinimo, įforminto kaip pardavimas, nurodė, kad tokia operacija buvo nutrauktas pardavimas išsimokėtinai ir atpirktos (grąžintos) anksčiau parduotos prekės, pagal savo turinį tai buvo neišmokėto turto grąžinimas. Paaiškino, kad sutarties nutraukimas tarp susijusių asmenų dėl nesumokėtos kainos negali būti laikomas nesąžiningu sandoriu, įrangą įsigyta rinkos kaina ir rinkos sąlygomis. Operacija nebuvo formali ar turinti tik mokestinių motyvų, o nulemta objektyvių versliškumo aplinkybių – nutraukti neįvykdytą sutartį. Manė, kad mokesčių administratorius be pagrindo sutapatina UAB „Mituvos langai“ ir jos mokestines prievoles. PVM vėlavo sumokėti ne pareiškėjas, o UAB „Mituvos langai“, todėl pareiškėjas negali būti nubaustas bauda už tai, kad UAB „Mituvos langai“ ne laiku jį sumokėjo. Pareiškėjas niekada nebuvo faktiškai susigrąžinęs ginčytino 55 189 Lt PVM, o jį sumokėjo 2010 m. gruodžio 9 d. bankiniu pavedimu, todėl net netenkinus prašymo jį grąžinti, yra neteisėta įpareigoti jį dar kartą sumokėti. Skirti baudos nebuvo pagrindo, nes pareiškėjas geranoriškai sumokėjo PVM per nustatytą laiką. Pažymėjo, kad ginčo situacijai turi būti taikomas turinio viršenybės principas, pagal kurį matyti, kad 2010 m. pareiškėjui buvo grąžinta 2006 m. parduota išsimokėtinai įranga, todėl jo teisė į atskaitą kyla iš 2006 m. sumokėto PVM atstatymo dalyje grąžintos įrangos vertės. Šalys 2010 m. susitarė dėl įrangos grąžinimo, tačiau grąžinimą įformino kaip savarankišką pirkimą–pardavimą (tai yra atpirkimą), nors pagal savo turinį tai buvo neišmokėto turto grąžinimas. Padaryta klaidinga išvada, kad pareiškėjas turėjo žinoti, jog UAB „Mituvos langai“ nesumokės PVM į biudžetą. Kadangi tai buvo grąžinimo sandoris, jis turėjo būti vertinamas 2006 m. kontekste. Sudarant 2006 m. sandorius, pareiškėjas būdamas pardavėjas, sumokėjo PVM, todėl grąžinus prekes jų likutinei vertei turėjo teisę susimažinti tuo metu sumokėtą PVM. Jis turėjo teisę į PVM grąžinimą, nes buvo grąžinta neišmokėta įranga. Pripažinus teisę į PVM, turi būti panaikinti ir delspinigiai. Tai, ką 2006 m. sumokėjo į biudžetą, pareiškėjas turi teisę atgauti, nes prekės buvo grąžintos ir ūkinė operacija buvo panaikinta. Priešingu atveju susidarytų situacija, kad pareiškėjas turi sumokėti PVM už parduotas prekes, kurios yra grąžintos, ir dar kartą už tų prekių grąžinimą.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad mokestinis ginčas kilo dėl to, kad mokesčių administratorius nustatė, jog pareiškėjas, įsigydamas prekes iš UAB „Mituvos langai“, žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad UAB „Mituvos langai“ nesumokės PVM į biudžetą, ir kad minėtos operacijos metu pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, dėl ko prarado teisę į 55 189 Lt pirkimo PVM atskaitą. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – ir PVMĮ) nustato atvejus, kai net ir visus formaliuosius teisės aktų nustatytus reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos faktūros nesuteikia mokesčių mokėtojui teisės atskaityti pirkimo PVM. Lemiamą reikšmę turi tikrasis ūkinės operacijos turinys, o ne jos įforminimas atitinkamais buhalterinės apskaitos dokumentais. Teisė į PVM atskaitą gali būti ribojama, jei yra nustatomas sukčiavimas, piktnaudžiavimas arba dalyvavimas sukčiavime. Siekiant paneigti mokesčių mokėtojo teisę į PVM atskaitą, turi būti nustatinėjamas mokesčių mokėtojo nesąžiningumas. Patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Mituvos langai“ įregistruota 2004 m. sausio 6 d., vienintelis jos akcininkas yra G. J., kuriam taip pat priklauso ir 85,11 proc. pareiškėjo akcijų. UAB „Mituvos langai“ pardavimai deklaruoti 2010 m. sausio – liepos mėn. UAB „Mituvos langai“ 2010 m. gegužės mėn. ir birželio mėn. pardavus turtą pareiškėjui ir UAB „Strommen-Mituva“ apskaičiuoto pardavimo PVM 62 178,25 Lt į biudžetą nesumokėjo. UAB „Mituvos langai“ 2010 m. gegužės 12 d. pareiškėjui pardavė įrankius, aliuminio langų gamybos liniją, PVC langų gamybos liniją, krovininius automobilius ir kitą ilgalaikį turtą, 2010 m. birželio 22 d. žemės sklypą ir pastatus, iš viso pareiškėjui 2010 m. gegužės – birželio mėn. pardavė turto už 2 379 517 Lt (PVM – 55 188,76 Lt). Pareiškėjas už įsigytą ilgalaikį turtą, žemę ir pastatus atsiskaitė tarpusavio užskaitomis. Buvęs UAB „Mituvos langai“ direktorius R. V. 2010 m. lapkričio 3 d. paaiškinime nurodė, kad 2009 m. UAB „Mituvos langai“ baigė nuostolingai, 2010 m. vasario mėn. buvo atsisakyta vienos nuostolingiausių sričių, tai yra stiklo paketų gamybos. Įranga parduota ir už gautas lėšas sumažinti įsiskolinimai, pasiūlyta turtą įsigyti laiduotojui UAB „Mituva“, kuri laidavo bankui už UAB „Mituvos langai“ paskolą, paimtą 2006 m. nekilnojamajam turtui įsigyti. UAB „Mituvos langai“ 100 proc. ir UAB „Mituva“ 84 proc. akcijų priklauso G. J., 15 proc. UAB „Mituva“ akcijų priklauso V. J. (G. J. sutuoktinei), UAB „Strommen-Mituva“ 49 proc. akcijų priklauso UAB „Mituva“, UAB „Mituvos langai“ ir UAB „Strommen-Mituva“ vykdo tą pačią veiklą – plastikinių langų gamybą. 2010 m. birželio 22 d. UAB „Mituvos langai“ vienintelis akcininkas G. J. nusprendė parduoti UAB „Mituvos langai“ žemės sklypą su statiniais. 2010 m. rugpjūčio 2 d. UAB „Mituvos langai“ vienintelis akcininkas G. J. nusprendė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. UAB „Mituvos langai“ išregistruota iš Juridinių asmenų registro 2012 m. balandžio 23 d. Nustatyta, kad UAB „Mituvos langai“ ruošėsi bankroto bylos iškėlimui, tai yra pati išsikėlė bankroto bylą, prieš tai perkėlė įmonės turtą ir veiklą susijusioms įmonėms – UAB „Mituva“ ir UAB „Strommen-Mituva“, nuo parduoto turto 2010 m. gegužės ir birželio mėn. nesumokėjo pardavimo PVM, sumažino įsiskolinimą susijusiai įmonei UAB „Mituva“. Apie tai, kad UAB „Mituvos langai“ nesumokės minėtoms įmonėms išrašytose PVM sąskaitose faktūrose išskirto pardavimo PVM žinojo ir turėjo galimybę žinoti G. J., kuris valdė UAB „Mituvos langai“ 100 proc. ir UAB „Mituva“ 85,11 proc. akcijų bei dirbo UAB „Mituva“ direktoriumi, o taip pat UAB „Mituvos langai“ direktorius R. V., kuris nuo 2010 m. gegužės 10 d. dirba ir UAB „Strommen-Mituva“ direktoriumi. UAB „Mituva“ atsakingi asmenys, įformindami įrankių, įrengimų, aliuminio bei PVC langų gamybos linijų, prekės ženklų, automobilių ir kito ilgalaikio turto pirkimo–pardavimo sandorius tarp susijusių asmenų, žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad šių ūkinių operacijų metu apskaičiuotas PVM  nebus sumokėtas, PVM prasme elgėsi nesąžiningai, dėl ko prarado teisę į 55 189 Lt pirkimo PVM atskaitą. Dėl pareiškėjo skunde pateiktų argumentų, jog neišmokėtos įrangos grąžinimas negali būti vertinamas kaip nesąžiningas mokestine prasme sandoris, pažymėjo, kad pareiškėjas patikrinimo metu prekių grąžinimą patvirtinančių apskaitos dokumentų mokesčių administratoriui nepateikė, dėl ko pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas gamybinę įrangą ir kitą turtą įsigijo elgdamasis nesąžiningai ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, kad šių ūkinių operacijų metu apskaičiuotas PVM nebus sumokėtas į biudžetą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Mituva“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas ginčijo MGK 2014 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. S-208(7-164/2014), VMI 2014 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. 69-79, išskyrus tą dalį, kuria buvo sumažinta bauda, Kauno AVMI 2014 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (04.1)-FR0682-27, 2014 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (04.1)-FR0682-49, kuriais nepripažinta pareiškėjo teisė į atskaitą.

Nagrinėdamas bylą, teismas vadovavosi PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 83 straipsnio 1 dalies, 85 straipsnio 1 ir 2 dalių bei 123 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-705/2013, kurioje apibendrindama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į PVM atskaitą, jei, atsižvelgiant į objektyvius įrodymus, nustatoma: 1) sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant, arba 2) paties apmokestinamojo asmens sukčiavimas mokesčių srityje, arba 3) jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje, net jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos.

Teismas taip pat atsižvelgė į LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1885/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad žinodamas arba turėdamas žinoti, kad įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, pirkėjas elgiasi nesąžiningai ir tampa sukčiaujančio pardavėjo bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise, todėl tokio asmens teisė į atskaitą gali būti paneigta.

Įvertinęs byloje esančią medžiagą, teismas nustatė, kad 2006 m. rugpjūčio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 06-08/1 UAB „Mituva“ pardavė UAB „Mituvos langai“ 6 transporto priemones už 123 763,77 Lt, 2006 m. rugpjūčio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 06-08/2 UAB „Mituva“ pardavė UAB „Mituvos langai“ įrangą pagal sąrašą už 278 236,23 Lt, 2006 m. rugpjūčio 17 d. buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros Nr. MIB2006169 ir Nr. MIB2006170. 2010 m. gegužės 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 2010/05/12/1 UAB „Mituvos langai“ pardavė UAB „Mituva“ 3 transporto priemones, 2010 m. gegužės 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 2010/05/12/2 UAB „Mituvos langai“ pardavė UAB „Mituva“ aliuminio ir PVC langų gamybos liniją ir automobilinį pakrovėją, 2010 m. gegužės 12 d. buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros Nr. ML000387 (225 748 Lt sumai, iš kurių 39 179,41 PVM suma), Nr. ML000399 (92 244,35 Lt sumai, iš kurių 16 009,35 Lt PVM suma). 2010 m. gegužės 19 d. pareiškėjas su UAB „Strommen-Mituva“ pasirašė pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį, pagal kurią pareiškėjas pardavė UAB „Strommen-Mituva“ už 370 000 Lt daugumą iš UAB „Mituvos langai“ 2010 m. gegužės 12 d. įsigytų prekių (aliuminio ir PVC langų gamybos linijas, automobilius, automobilinį pakrovėją), PVM sąskaitą faktūrą pareiškėjas išrašė 2010 m. rugsėjo 6 d. Nr. MIB2010247. UAB „Mituvos langai“ 2010 m. birželio 22 d. pardavė pareiškėjui žemės sklypą su nekilnojamaisiais daiktais už 2 061 524,90 Lt. Taigi iš viso 2010 m. gegužės ir birželio mėnesiais UAB „Mituvos langai“ pareiškėjui pardavė įvairaus turto už 2 379 517,25 Lt, atsiskaityta buvo tarpusavio užskaitomis. 2010 m. rugpjūčio 2 d. UAB „Mituvos langai“ akcininkas G. J. priėmė sprendimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, bankroto byla iškelta 2010 m. spalio 8 d., iš Juridinių asmenų registro įmonė išregistruota 2012 m. balandžio 23 d. UAB „Mituvos langai“ buvęs direktorius 2010 m. lapkričio 11 d. paaiškinime nurodė, kad 2008 m., 2009 m. įmonė baigė nuostolingai, 2010 m. vasario mėn. buvo atsisakyta vienos iš nuostolingiausių sričių – stiklo paketų gamybos, įranga parduota, už gautas lėšas sumažinti įsiskolinimai, pasiūlyta nekilnojamąjį turtą įsigyti laiduotojui UAB „Mituva“, pardavus turtą įmonė pilnai atsiskaitė su banku, įmonės vadovas buvo įpareigotas kreiptis į teismą dėl bankroto įmonei iškėlimo.

Teismas pažymėjo, kad pats pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad jis ir UAB „Mituvos langai“ yra susijusios įmonės per dalinį akcininkų sutaptį. Mokesčių administratorius yra nustatęs, kad UAB „Mituvos langai“ 100 proc. ir UAB „Mituva“ 85,11 proc. akcijų priklauso G. J., jis yra UAB „Mituva“ direktorius, 15 proc. UAB „Mituva“ akcijų priklauso V. J. (G. J. sutuoktinei), UAB „Strommen-Mituva“ 49 proc. akcijų priklauso UAB „Mituva“, UAB „Mituvos langai“ ir UAB „Strommen-Mituva“ vykdo tą pačią veiklą – plastikinių langų gamybą, UAB „Mituvos langai“ direktorius R. V. nuo 2010 m. gegužės 10 d. dirba UAB „Strommen-Mituva“ direktoriumi. Teismas pabrėžė tai, kad UAB „Strommen-Mituva“ įregistruota tik 2010 m. kovo 25 d., tai yra, prieš pat aukščiau nurodytų 2010 m. gegužės 12 d. sandorių sudarymą, tiek UAB „Strommen-Mituva“, tiek UAB „Mituvos langai“ registracijos adresai sutampa, vykdo tą pačią veiklą.

Įvertinęs visas išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad visi aukščiau nurodyti UAB „Mituvos langai“ atlikti veiksmai (įmonės turto ir veiklos perkėlimas susijusioms įmonėms – pareiškėjui ir UAB „Strommen-Mituva“) byloja apie šios įmonės pasirengimą bankroto bylos iškėlimui, siekiant nuo 2010 m. gegužės ir birželio mėnesiais parduoto turto nemokėti pardavimo PVM, kas laikoma sukčiavimu PVM srityje. Pažymėjo, kad pareiškėjas, būdamas itin glaudžiai susijęs su UAB „Mituvos langai“, – UAB „Mituvos langai“ akcininkas G. J., UAB „Mituva“ akcininkai sutuoktiniai G. J. ir V. J., UAB „Mituva“ direktorius G. J. – negalėjo nežinoti apie sunkią, kaip pats nurodo, UAB „Mituvos langai“ finansinę situaciją ir fakto, kad UAB „Mituvos langai“ nesumokės 2010 m. gegužės 12 d. PVM sąskaitose faktūrose nurodyto pardavimo PVM, ir siekė pasinaudoti PVM atskaita, taigi veikė nesąžiningai, o tai, kaip teisingai nurodė MGK, sudaro pagrindą paneigti pareiškėjo teisę į 55 189 Lt pirkimo PVM atskaitą.

Dėl pareiškėjo teiginių apie 2010 m. įvykdytą prekių grąžinimą, įformintą kaip pardavimas, teismas pažymėjo, kad tokie pareiškėjo teiginiai paneigti aukščiau nustatytomis byloje aplinkybėmis ir vertinami kaip noras nagrinėjamą situaciją pakreipti sau tinkama linkme. Pareiškėjas, būdamas juridinis asmuo, turi elgtis itin atidžiai ir rūpestingai, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad vadovaujantis PVMĮ 83 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas patikrinimo metu būtų pateikęs prekių grąžinimą patvirtinančius apskaitos dokumentus, o pats UAB „Mituvos langai“ buvęs direktorius R. V. 2010 m. lapkričio 11 d. paaiškinime nurodė, kad 2010 m. vasario mėn. buvo atsisakyta vienos iš nuostolingiausių sričių – stiklo paketų gamybos, įranga parduota, už gautas lėšas sumažinti įsiskolinimai, pasiūlyta nekilnojamąjį turtą įsigyti laiduotojui UAB „Mituva“, taigi patvirtino 2010 m. sudarytų pirkimo–pardavimo sutarčių su pareiškėju realumą, formos atitikimą turiniui.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad jis niekada nebuvo faktiškai susigrąžinęs ginčytino 55 189 Lt PVM, o jį sumokėjo 2010 m. gruodžio 9 d. bankiniu pavedimu, todėl net netenkinus prašymo jį grąžinti, yra neteisėta įpareigoti jį dar kartą sumokėti teismas pažymėjo, kad ši aplinkybė yra prievolės vykdymo klausimas, kuris šioje byloje nesprendžiamas, todėl plačiau dėl šio teiginio nepasisakė. Akcentavo, kad byloje sprendžiamas tik PVM apskaičiavimo teisėtumo klausimas, o ne jo vykdymo klausimas.

Dėl baudos skyrimo pareiškėjui pažymėjo, kad bauda skiriama vadovaujantis PVMĮ 123 straipsnio 2 ir 4 dalimis, 85 straipsniu. Teismas nagrinėjamu atveju atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nepagrįstai padidino apskaičiuotą grąžintiną iš biudžeto PVM sumą, iki nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos (iki 2010 m. birželio 25 d.) nesumokėjo PVM, todėl nagrinėjamai datai padarė žalą valstybės biudžetui. Teismas nenustatė baudos skyrimo nuostatų pažeidimo ir manė, kad pareiškėjui paskirta 10 proc. dydžio bauda yra teisėta ir pagrįsta.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas padarė išvadą ir konstatavo, kad skundžiami sprendimai priimti tinkamai įvertinus visas aplinkybes, yra pagrįsti ir teisėti, todėl juos naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

III.

Pareiškėjas UAB „Mituva“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimą, MGK 2014 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. S-208(7-164/2014), VMI 2014 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. 69-79 (išskyrus tą dalį, kuria buvo sumažinta bauda), Kauno AVMI 2014 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (04.1)-FR0682-27, 2014 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (04.1)-FR0682-49, kuriuo mokesčių mokėtojas buvo įpareigotas sumokėti: 55 189 litų PVM, 632 litų delspinigių, 5 519 litų baudą. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) su prašymu išaiškinti, ar toks teisinis reguliavimas, kada pirkėjas įsigijęs iš susijusio asmens pardavėjo, kuris vėliau bankrutavo ir nebuvo pajėgus pats įvykdyti PVM prievolių biudžetui, o už jį įvykdė jas pats pirkėjas, praranda teisę į PVM atskaitą tik dėl to, kad galėjo įvertinti susijusio asmens nemokumo riziką, neprieštarauja Šeštosios PVM direktyvos nuostatoms ir neutralumo principui. Be to, prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir priteisti teismo išlaidas.

Pareiškėjas sutinka, kad byloje nėra ginčo dėl faktinių operacijų turinio, tačiau ginčas kyla dėl jų vertinimo nesąžiningomis ir dėl teisės į PVM atskaitą bei dėl baudos skyrimo pagrindo. Nurodo, kad teismas iš esmės teisingai nustatė daugelį faktinių aplinkybių, tačiau jas neteisingai kvalifikavo ir be pagrindo nustatė prievolę pareiškėjui sumokėti PVM ir baudą.

Remiasi ESTT praktika panašaus pobūdžio bylose dėl Šeštosios PVM direktyvos taikymo ir nurodo, kad, pareiškėjo manymu, mokesčių mokėtojui pardavus, o vėliau įvykus parduotų prekių grąžinimui, turi būti taikomas PVM neutralumo principas, t. y. tokiam mokesčių mokėtojui turi būti atstatomas jo sumokėtas PVM. Teigia, jog kitu atveju susidarytų situacija, kad UAB „Mituva“ turėtų sumokėti PVM ir už parduotas prekes, kurios yra grąžintos, ir dar kartą už tų prekių grąžinimą. VMI be pagrindo vertino situaciją tik 2010 m. aplinkybių kontekste ir be pagrindo konstatavo, kad PVM yra nesumokėtas, tačiau neįvertino ūkinės operacijos turinio, t. y. neįvertino, kad UAB „Mituva“ jau buvo už tą pačią įrangą sumokėjusi 2006 m. PVM, todėl ją sugrąžinus, ji įgyja teisę atstatyti sumokėtą PVM, nes kada parduos šią įrangą ji vėl turės mokėti PVM. Pareiškėjo teigimu, pagal esamą teismo ir VMI sprendimą tas pats PVM bus sumokėtas 4 kartus: 2006 m. pardavus, 2010 m. atlikus mokėjimą už trečiąjį asmenį (UAB „Mituvos langai“), dabar pagal dabartinį sprendimą ir dar kartą kada įranga bus realizuota kitam gamintojui, t. y. viso 4 kartus be teisės atsiimti. Nesutinka su UAB „Mituva“ veiksmų vertinimu, nes ši įmonė tris kartus dėl tos pačios įrangos PVM mokėjo į biudžetą, ir vien tai, kad susijęs asmuo patyrė bankrotą, pareiškėjo manymu, nėra pakankama aplinkybė asmenį, sumokėjusį daugiau nei priderėtų pagal įstatymą, laikyti sukčiautoju.

Nesutinka su teismo atliktu nesąžiningumo juridinės aplinkybės vertinimu, nes sutarties nutraukimas, kad ir tarp susijusių asmenų, dėl nesumokėtos kainos, esant finansinio sunkumo būsenai, negali būti laikomas nesąžiningu sandoriu.

Nurodo, kad teismas nepagrįstai kaip nesąžiningumą ir sukčiavimą PVM sistemos atžvilgiu vertino veiksmus, kai ūkinė operacija atliekama su ūkio subjektu, kuris turi finansinių sunkumų ir yra rizika, kad jis taps nemokus, jei apie tokią riziką ūkio subjektas žinojo. Toks teismo vertinimas visiškai neatitinka ESTT formuojamo vieningos PVM sistemos teisinio reguliavimo. Pareiškėjas sutinka, kad ūkio subjektas, dalyvaujantis PVM grobstymo schemoje, praranda teisę į atskaitą, tačiau ginčija, kad esamą faktinę situaciją galima vertinti kaip sukčiavimą.

Remiasi LVAT praktika administracinėse bylose (Nr. A-125-438/2015; Nr. A438-1559/2008), kuriose nagrinėjami karuselinio sukčiavimo atvejai ir nurodo, kad nagrinėjamu atveju faktinė situacija iš esmės skiriasi nuo karuselinio sukčiavimo schemos. Įrangos, kuri buvo neišpirkta, grąžinimas net ir susijusiam subjektui, negali būti vertinamas kaip sukčiavimo operacija PVM sistemos atžvilgiu. Todėl teigia, kad visiškai be pagrindo pareiškėjas buvo vertinamas kaip nesąžiningas mokesčių mokėtojas. Nurodo, kad dėl objektyvių rinkos sąlygų kylantis įmonės nemokumas negali savaime būti laikomas nesąžininga mokestine operacija. Pabrėžia, kad šiuo atveju svarbu įvertinti 2010 m. įvykdyto prekių grąžinimo, įforminto kaip pardavimas, motyvus ir aplinkybes.

UAB „Mituvos langai“ 2010 m., negalėdama dėl sunkmečio iki galo atsiskaityti už 2006 m. įsigytą įrangą, privalėjo ją grąžinti pardavėjui. Šiuo atveju asmenų sąsajumas neturėjo reikšmės, nes nesumokėjus visos įsigijimo kainos yra būtina daiktą grąžinti ir toks grąžinimas negali būti vertinamas kaip nesąžininga operacija. Kai pati ūkinė operacija turi akivaizdų komercinį turinį, ji atliekama komerciniu motyvu, o ne siekiant nesąžiningos naudos, iš tokios operacijos atsiradusios mokestinės teisės negali būti laikomos nesąžiningumu. Taigi tokiu būdu mokėtojas nutraukė pardavimo sandorį, nes pirkėjas UAB „Mituvos langai“ nevykdė savo įsipareigojimų. Vertinant šios operacijos tikrumą ir tikrąjį turinį, būtina vertinti tikrąsias ūkinės operacijos aplinkybes, t. y. jog ja buvo nutrauktas pardavimas išsimokėtinai ir atpirktos (t. y. grąžintos) ankščiau parduotos prekės.

Dėl priežasčių, lėmusių UAB „Mituvos langai“ bankrotą, pažymi, kad UAB „Mituvos langai“ 2010 m. spalio 8 d. pati išsikėlė bankroto bylą, dėl krizės metu patirtų nuostolių ir nebegalėjimo vykdyti savo įsipareigojimų. Toks sprendimas buvo nulemtas ne įmonės akcininkų piktnaudžiavimo ar siekio įgyti mokestinės naudos pasinaudojus susidariusia situacija, tačiau padiktuotas rinkos sąlygų, nors įmonės akcininkai ir vadovai dėjo visas pastangas, kad įmonės veikla būtų išsaugota.

Neginčija įmonių (UAB „Mituva“ ir UAB „Mituvos langai“) sąsajumo, tačiau nurodo, kad įrangos atpirkimas nebuvo nulemtas nesąžiningo siekio įgyti mokestinės naudos, o jį lėmė UAB „Mituvos langai“ negalėjimas baigti įvykdyti įrangos įsigijimo sandorio. Todėl šalys neišvengiamai turėjo susitarti dėl sutarties nutraukimo ir įrangos grąžinimo UAB „Mituva“, kuri buvo suradusi naują įrangos pirkėją. Įranga buvo grąžinta ir realizuota rinkos sąlygomis (aplinkybė daugelį kartų tikrinta bankroto proceso metu ir nenustatyta, kad bankroto butų buvęs nesąžiningas ar tyčinis).

UAB „Mituva“ 2006 m. pardavė įrangą UAB „Mituvos langai“, kada dar nebuvo jokių nemokumo požymių. 2010 m., kada įmonė dėl rinkos pasikeitimų, nebesugebėjo užbaigti atsiskaitymo, sudarė atpirkimo sandorį ir šalys išrašė PVM sąskaitas faktūras. Tokiu būdu mokėtojas nutraukė pardavimo sandorį, nes pirkėjas UAB „Mituvos langai“ nevykdė savo įsipareigojimų sumokėti pirkimo kainą. Pareiškėjo manymu, akivaizdu, kad išsipirkimo sutarties nutraukimas negali būti vertinamas kaip nesąžininga operacija. Ši operacija nebuvo formali ar turinti tik mokestinių motyvų, o nulemta objektyvių ekonominių aplinkybių – nutraukti neįvykdytą sutartį.

Pareiškėjas mano, kad VMI administratorius be pagrindo sutapatina UAB „Mituvos langai“ ir UAB „Mituva“ mokestines prievoles. Nurodo, kad UAB „Mituva“ niekada neturėjo mokestinės nepriemokos (ją turėjo UAB „Mituvos langai“), todėl net jei ir būtų paneigta teisė į PVM atskaitą, negalima teigti, kad ji laiku nesumokėjo mokesčio ir padarė žalos valstybei.

Nurodo, kad ginčo situacijai turi būti taikomas turinio viršenybės principas. Pažymi, kad  2010 m. UAB „Mituva“ buvo grąžinta 2006 m. išsimokėtinai parduota įranga, todėl UAB „Mituva“ teisė į atskaitą kyla iš 2006 m. sumokėto PVM atstatymo dalyje grąžintos įrangos vertės.

Remiasi LVAT praktika administracinėse bylose (Žr., pvz., 2004 m. spalio 27 d. plenarinės sesijos nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004; 2005 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-51/2005). Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kur teismas atsisakė vertinti 2010 m. ūkines operacijas kaip grąžinimą, nors sutiko, kad jomis buvo atpirkta ta pati įranga, kuri buvo patiekta 2006 m. Teismas, viena vertus, vertino, kad tai yra tos pačios įrangos atpirkimas, tačiau atsižvelgęs į tai, kad nėra grąžinimo akto, vertino, kad tai yra visiškai naujas pirkimas–pardavimas, o ne grąžinimas.

Pažymi, kad siekiant atkurti tikrąjį operacijos, kurios pagrindu buvo užpildyta 2010 m. birželio mėn. deklaracija, turinį, UAB „Mituva“ ir UAB „Mituvos langai“ santykius būtina vertinti ne tik 2010 m. gegužės sandorių ribose, bet ir 2006 m. rugpjūčio 17 d. susitarimo kontekste. Būtent 2006 m. UAB „Mituva“ ir UAB „Mituvos langai“ sudarė pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį dėl įrangos pardavimo. Pagal minėtas sutartis pirkėjas UAB „Mituvos langai“ turėjo atsiskaityti už įrangą, tačiau jis atsiskaitė tik dalinai. Dėl delsimo atsiskaityti, šalys nutraukė 2006 m. sudarytas sutartis ir 2010 m. sutarė dėl įrangos grąžinimo, tačiau grąžinimą įformino kaip savarankišką pirkimą–pardavimą (t. y. atpirkimą), nors pagal savo turinį tai buvo neišmokėto turto grąžinimas. Pažymi, kad sudarant 2006 m. sandorius, UAB „Mituva“ būdama pardavėja, sumokėjo PVM, todėl natūralu, kad grąžinus prekes jų likutinei vertei, turėjo teisę susimažinti tuo metu sumokėtą PVM. Taigi, įvertinus tikrąsias ūkinės operacijos aplinkybes 2006 m. susitarimų kontekste ir tikrąjį operacijos turinį, jog tai buvo ne savarankiškas įrangos pirkimas, bet pažeistos sutarties nutraukimas su įrangos grąžinimu, remiantis turinio viršenybės principu, mokesčių mokėtojas UAB „Mituva“ turėjo teisę į PVM grąžinimą, nes jam buvo grąžinta neišmokėta įranga. Pripažinus teisę į PVM, turi būti panaikinti ir delspinigiai.

Pareiškėjo teigimu, 55 189 litų PVM jau yra sumokėtas 2010 m. gruodžio 9 d., todėl net netenkinus prašymo jį grąžinti, yra neteisėta įpareigoti jį dar kartą sumokėti. Nesutinka su teismo argumentu, kad tai yra tik vykdymo klausimas, nes UAB „Mituva“ jau sumokėjo PVM tris kartus.

Nurodo, kad bauda pareiškėjui buvo priskaičiuota nepagrįstai, nes jis, kaip mokesčių mokėtojas, geranoriškai įvykdė VMI administratoriaus siūlymą.

Teigia, kad 2010 m. birželio 28 d. pateiktoje PVM deklaracijoje (FR0600) už 2010 m. gegužės mėn. pareiškėjas deklaravo 60 339 litų atskaitomo (grąžintino) PVM, tačiau atsižvelgdamas į mokesčių administratoriaus siūlymą, 2010 m. gruodžio 9 d. pateikė patikslintą PVM deklaraciją už 2010 m. gegužės mėn., kurioje deklaravo 5 150 litų atskaitomą PVM, t. y. sumažino pagal mokesčių administratoriaus pastabą grąžintiną PVM – 55 189 litų, tokią sumą iškart sumokėdamas atskiru pavedimu. Todėl pareiškėjas niekada nebuvo faktiškai susigrąžinęs ginčytino PVM, o priešingai, jį sumokėjo 2010 m. gruodžio 9 d. bankiniu pavedimu, nesiekdamas ginčo tvarka nustatyti sąžiningumo ar nesąžiningumo šioje operacijoje.

Vadovaujasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 139 straipsniu ir nurodo, kad negali būti skiriama bauda, net jei ir būtų laikoma, kad 2010 m. birželio deklaracijoje buvo be pagrindo pareikalauta grąžinti PVM.

Nurodo, kad net netenkinus prašymo MAĮ 139 straipsnio pagrindu, turi būti taikomas MAĮ 141 straipsnis, kuris numato, kad atleidimo nuo pagal MAĮ 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindas yra kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui.

Atsiliepime į apeliacinį skundą Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, nes mano, kad jame pateikti argumentai yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas pateikia tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime  į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja. Dėl pareiškėjo pateikto prašymo kreiptis į ESTT, prašant išsiaiškinti, ar byloje taikytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Šeštosios PVM direktyvos nuostatoms, pažymi, kad šis prašymas yra nepagrįstas, nes byloje yra taikomos Šeštosios PVM direktyvos nuostatos, kurių taikymas yra išaiškintas ESTT ir LVAT praktikoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamas ginčas yra kilęs dėl vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų, įskaitant pirmosios instancijos teismą, sprendimų, kuriais buvo paneigta pareiškėjo teisė atskaityti pagal pirkimo–pardavimo sutartis su UAB „Mituvos langai“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytą (išskirtą) PVM sumą. Teisės į PVM atskaitą paneigimą vietos mokesčių administratorius ir mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos iš esmės grindė aplinkybe, jog pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti), jog UAB „Mituvos langai“ nesumokės PVM į valstybės biudžetą, bet vis tiek dalyvavo su mokesčių vengimu susijusiame sandoryje.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas ir UAB „Mituvos langai“ 2006 m. rugpjūčio 17 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria UAB „Mituva“ pardavė įrangą už 278 236,23 Lt.

UAB „Mituva“ ir UAB „Mituvos langai“ 2006 m. rugpjūčio 17 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria UAB „Mituva“ pardavė transporto priemones už 123 763,77 Lt.

Minėtoms sumoms išrašytos 2006 m. rugpjūčio 17 d. sąskaitos–faktūros.

Pareiškėjas 2006 m. rugsėjo 25 d. užpildė Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją, pagal kurią deklaravo 3 213 Lt pirkimo PVM, 76 018 Lt pardavimo PVM ir 3 213 Lt atskaitomo PVM.

Pareiškėjas su UAB „Mituvos langai“ 2010 m. gegužės 12 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2010/05/12/1 ir pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2010/05/12/2, pagal kurias UAB „Mituvos langai“ pardavė pareiškėjui aliuminio ir PVC langų gamybos linijas, automobilio pakrovėją ir automobilius. Už pagal šias sutartis įsigytas prekes 2009 m. gegužės mėnesį UAB „Mituvos langai“ pareiškėjui išrašė dvi PVM sąskaitas faktūras, kuriose iš viso nurodė 55 189 Lt pardavimo PVM nuo 317 992,35 Lt prekių vertės.

Taip pat 2010 m. birželio 22 d. UAB „Mituvos langai“ bendrovei „Mituva“ pardavė žemės sklypą ir pastatus už 2 061 524,9 Lt.

Prie aptartų sutarčių pridėtos 2010 m. gegužės 12 d. sąskaitos faktūros.

Pareiškėjas 2010 m. gegužės 19 d. su UAB „Strommen-Mituva“ pasirašė pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį, pagal kurią pardavė iš esmės visas anksčiau aptartas prekes (įrangą, transporto priemones ir kt.) už 370 000 Lt.

Byloje taip pat nustatyta, kad 2010 m. rugpjūčio 2 d. UAB „Mituvos langai“ vienintelis akcininkas G. J. nusprendė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Bankroto byla iškelta 2010 m. spalio 8 d., UAB „Mituvos langai“ išregistruota iš Juridinių asmenų registro 2012 m. balandžio 23 d. UAB „Mituvos langai“ buvęs direktorius 2010 m. lapkričio 11 d. paaiškinime nurodė, kad 2008 m., 2009 m. įmonė baigė nuostolingai, 2010 m. vasario mėn. buvo atsisakyta vienos iš nuostolingiausių sričių – stiklo paketų gamybos, įranga parduota, už gautas lėšas sumažinti įsiskolinimai, pasiūlyta nekilnojamąjį turtą įsigyti laiduotojui UAB „Mituva“, pardavus turtą įmonė pilnai atsiskaitė su banku, įmonės vadovas buvo įpareigotas kreiptis į teismą dėl bankroto įmonei iškėlimo. VMI viršininko 2012 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. (23.20-08)-323-4770 UAB „Mituvos langai“ mokestinė prievolė pripažinta pasibaigusia. UAB „Mituvos langai“ į biudžetą pardavimo PVM nesumokėjo.

2010 m. birželio 28 d. pateiktoje Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijoje už 2010 m. gegužės mėnesį pareiškėjas deklaravo 11 622 Lt pardavimo PVM, 60 339 Lt atskaitomo pirkimo PVM.

Kauno AVMI atlikto UAB „Mituva“ operatyvų patikrinimą ir 2010 m. lapkričio 25 d. pažymoje pasiūlė pareiškėjui ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo pažymos įteikimo dienos pateikti patikslintą Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją už 2010 m. gegužės mėn., sumažinant pirkimo PVM 55 189 Lt. 2010 m. gruodį pareiškėjas atliko bankinį pavedimą pagal operatyvaus patikrinimo metu pateiktą rekomendaciją ir pateikė patikslintą deklaraciją.

2010 m. gruodžio 9 d. pateiktoje patikslintoje Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijoje už 2010 m. gegužės mėnesį pareiškėjas deklaravo 5 150 Lt atskaitomo pirkimo PVM.

2013 m. liepos 26 d. pareiškėjas dar kartą patikslino pateiktą Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją už 2010 m. gegužės mėnesį ir vėl nurodė 60 339 Lt atskaitomo pirkimo PVM.

Kauno AVMI atliko pareiškėjo teminį pridėtinės vertės mokesčio patikrinimą už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., kurio metu vertino ir pareiškėjo pateiktą 2013 m. liepos 30 d. prašymą grąžinti 55 189 Lt PVM skirtumo likutį, susidariusį 2010 m. gegužės mėnesį. 2013 m. gruodžio 19 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (04.1)-AU16-28 pareiškėjo atžvilgiu. Kauno AVMI 2014 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. (04.1)-FR0682-27 ir 2014 m. vasario 18 d. sprendimu dėl 2014 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. (04.1)-FR0682-27 patikslinimo Nr. (04.1)-FR0682-49 nusprendė patvirtinti Kauno AVMI 2013 m. gruodžio 19 d. patikrinimo aktą Nr. (04.1)-AU16-28, kuriame papildomai apskaičiuota į valstybės biudžetą 55 189 Lt PVM, 632 Lt PVM delspinigių ir skirta 16 557 Lt bauda. VMI 2014 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. 69-79 pakeitė Kauno AVMI sprendimus ir nurodė sumokėti 55 189 Lt PVM, 632 Lt PVM delspinigių ir 5 519 Lt baudą. MGK 2014 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. S-208(7-164/2014) patvirtino VMI 2014 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. 69-79. Šios sumos susidarė, nes buvo nepripažinta pareiškėjo teisė į PVM atskaitą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno AVMI ir VMI sprendimais, juos apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas, būdamas itin glaudžiai susijęs su UAB „Mituvos langai“, negalėjo nežinoti apie sunkią, kaip pats nurodė, UAB „Mituvos langai“ finansinę situaciją ir fakto, kad UAB „Mituvos langai“ nesumokės 2010 m. gegužės 12 d. PVM sąskaitose faktūrose nurodyto pardavimo PVM, ir siekė pasinaudoti PVM atskaita, taigi veikė nesąžiningai, o tai sudaro pagrindą paneigti pareiškėjo teisę į 55 189 Lt pirkimo PVM atskaitą.

V.

Pateiktame apeliaciniame skunde pareiškėjas UAB „Mituva“, be kita ko, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas prašymo dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka iš esmės nepagrindė. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjo atstovai dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taigi pareiškėjas yra pasinaudojęs savo procesinėmis teisėmis, tarp jų teise būti išklausytam teismo. Bylos šalys savo poziciją dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo ir ginčo esmės savo procesiniuose dokumentuose išdėstė aiškiai ir išsamiai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, nenustatė pagrindo taikyti išimtį iš ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios taisyklės dėl apeliacinių skundų nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka, todėl pareiškėjo prašymas atmestinas.

              Teisė į PVM atskaitą yra bendrosios PVM sistemos, kuri reglamentuojama Europos Sąjungos teisės inter alia 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir Direktyva 2006/112/EB) nuostatomis, dalis. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi, šioje byloje yra aktuali Teisingumo Teismo praktika, susijusi su teise į PVM atskaitą.

              Teisė į PVM atskaitą atsiranda esant teisės aktuose nustatytoms sąlygoms, įtvirtintoms Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme, kuriuo yra įgyvendintos Europos Bendrijos 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo (toliau – ir Šeštoji direktyva) bei ją pakeitusios Direktyvos 2006/112/EB nuostatos. Mokesčių mokėtojams įgyvendinant savo pagrindinę ir svarbiausią teisę – teisę atskaityti PVM, praktikoje atsiranda situacijos, kai sprendžiama, ar teisė į atskaitą įgyvendinama tinkamai.

Šiuo aspektu pirmiausia pastebėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Teisingumo Teismas, teisės į PVM atskaitą ribojimą gali pagrįsti Europos Sąjungos teisės aktuose pripažintas ir jais siekiamas kovos su galimu mokesčių slėpimu, mokesčių vengimu ir piktnaudžiavimu tikslas (šiuo klausimu, be kita ko, žr. Teisingumo Teismo 2006 m. vasario 21 d. sprendimo byloje Halifax ir kt., C-255/02, 71 p.; 2006 m. liepos 6 d. sprendimo sujungtose bylose Axel Kittel ir Recolta Recycling, C-439/04 ir C-440/04, 54 p.; 2011 m. spalio 27 d. sprendimo byloje Tanoarch, C-504/10, 50 p. ir kt.). Asmenys negali Sąjungos teisės normomis remtis sukčiaudami ar piktnaudžiaudami (žr., be kita ko, minėtų Teisingumo Teismo sprendimų byloje Halifax ir kt. 68 punktą; sujungtose bylose Axel Kittel ir Recolta Recycling 54 punktą). Todėl nacionalinės institucijos ir teismai turi atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jeigu atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatoma, kad šia teise remiamasi sukčiaujant ar piktnaudžiaujant (žr. Teisingumo Teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimo sujungtose bylose Mahagében ir D?vid, C‑80/11 ir C-142/11, 42 p.; 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimo byloje Bonik, C-285/11, 35 ir 37 p. ir juose nurodytą teismo praktiką; 2014 m. vasario 13 d. sprendimo byloje Maks Pen, C-18/13, 26 p.; 2015 m. spalio 22 d. sprendimo byloje PPUH Stehcemp, C-277/14, 47 p.).

              Nacionaliniai teisės aktai tiesiogiai neįtvirtina sąlygų (atvejų, aplinkybių), kurioms esant apmokestinamojo asmens teisė į PVM atskaitą gali būti ribojama. Todėl apibrėžiant (nustatant) tokias sąlygas, remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio 3 dalimi ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, būtina vadovautis Direktyvos 2006/112/EB nuostatomis, tikslais ir juos aiškinant Teisingumo Teismo suformuotomis taisyklėmis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013  m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-705/2013).

              2013 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, apibendrindama Teisingumo Teismo praktiką, konstatavo, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jei atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatoma: 1) sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant (angl. abuse; abusive practice; vok. Missbrauch, missbräuchliche Praxis, pranc. pratique abusive) (žr., pvz., jau minėto sprendimo byloje Halifax 86 p.) arba; 2) paties apmokestinamojo asmens sukčiavimas mokesčių srityje arba; 3) jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje (angl. fraud, fraudulent evasion of VAT; vok. Mehrwertsteuerhinterziehung, pranc. fraude ? la TVA), net jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos (žr., pvz., jau minėtą sprendimą byloje Bonik, 38-40 p.; sprendimą byloje Kittel ir Recolta Recycling, 56-59 p.; sprendimą byloje Mahagében ir D?vid, 45, 46 p.).

              Sąžiningumo koncepcija Teisingumo Teismo sprendimuose yra nurodoma tose bylose, kuriose yra pasisakoma dėl galimybės riboti teisę į atskaitą tada, kai subjektai dalyvauja PVM sukčiavime. Teisingumo Teismas sąžiningumo koncepciją pradėjo formuoti sujungtose bylose Optigen Ltd, Fulcrum Electronics Ltd ir Bond House Systems Ltd (C-354/03, C-35503 ir C-484/03, 52-54 p.), kuriose Teismas pripažino, kad mokesčio mokėtojo teisė į atskaitą negali priklausyti nuo to, kokiu būdu tiekimų grandinėje veikia kiti subjektai, nes tai prieštarautų Šeštosios direktyvos tikslams. Teisingumo Teismas konstatavo, kad jeigu mokesčių mokėtojas nežino apie kitų mokesčių mokėtojų vykdomą PVM sukčiavimą, tai jam negali atsirasti neigiamos pasekmės. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad faktas dėl to, ar mokėtinas mokestis buvo sumokėtas į valstybės biudžetą, neturi įtakos teisės į atskaitą įgyvendinimui.

              Teisingumo Teismas dėl sąžiningumo koncepcijos pasisako tada, kai sandorių tiekimo grandinėje susiduriama su apgaule atliktais teisei priešingais veiksmais, pavyzdžiui, su klaidingų deklaracijų pateikimu, neteisingų sąskaitų faktūrų išrašymu ar realių sandorių atlikimu turint tikslą nesumokėti iš PVM apmokestinamo sandorio gauto PVM, tai yra tikslingai siekiant pasisavinti PVM („karuselinio sukčiavimo“ atvejis) (žr. jau minėtus sprendimus bylose Axel Kittel ir Recolta Recycling; Mahagében ir D?vid; Bonik ir kt.). Plačiau sukčiavimo sąvokos Teisingumo Teismas neapibrėžia. Teisėjų kolegija vertina, kad dėl galimų sukčiavimo atvejų įvairovės jis gali būti konstatuotas tik kiekvienu konkrečiu atveju, ištyrus ir įvertinus visas nustatytas aplinkybes bei turimus įrodymus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-705/2013, 2013  m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-133/2013).

              Akcentuotina, kad vien pardavimo PVM nesumokėjimo į biudžetą faktas per se (pats savaime) negali būti pagrindu apriboti pirkėjo teisę į PVM atskaitą. Šią išvadą akivaizdžiai pagrindžia Teisingumo Teismo praktika, kurioje nuosekliai kartojama, jog klausimas, ar už ankstesnius arba vėlesnius atitinkamų prekių pardavimo sandorius mokėtinas PVM buvo sumokėtas valstybės iždui, neturi įtakos apmokestinamojo asmens teisei atskaityti sumokėtą pirkimo PVM (žr. jau minėtą sprendimą byloje Bonik, 28 p. ir jame nurodytą praktiką). Be to, iš minėtos Teisingumo Teismo praktikos taip pat matyti, jog norint paneigti teisę į atskaitą, argumentuojant tuo, kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, žinojo/turėjo žinoti, jog jis įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, privalu įrodyti: 1) kad prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM; 2) kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM; 3) kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo/turėjo žinoti apie tai. Žinodamas arba turėdamas žinoti, kad įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, pirkėjas elgiasi nesąžiningai ir tampa sukčiaujančio pardavėjo bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise, todėl tokio asmens teisė į atskaitą gali būti paneigta. 

Nagrinėjamu atveju vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas su UAB „Mituvos langai“ 2010 m. gegužės 12 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2010/05/12/1 ir pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2010/05/12/2, pagal kurias UAB „Mituvos langai“ pardavė pareiškėjui aliuminio ir PVC langų gamybos linijas, automobilio pakrovėją ir automobilius. Už pagal šias sutartis įsigytas prekes 2009 m. gegužės mėnesį UAB „Mituvos langai“ pareiškėjui išrašė dvi PVM sąskaitas faktūras, kuriose iš viso nurodė 55 189 Lt pardavimo PVM nuo 317 992,35 Lt prekių vertės. Byloje nustatyta, kad 2010 m. rugpjūčio 2 d. UAB „Mituvos langai“ vienintelis akcininkas G. J. nusprendė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Bankroto byla iškelta 2010 m. spalio 8 d., UAB „Mituvos langai“ išregistruota iš Juridinių asmenų registro 2012 m. balandžio 23 d. 2012 m. rugpjūčio 30 d. VMI viršininko sprendimu Nr. (23.20-08)-323-4770 UAB „Mituvos langai“ mokestinė prievolė pripažinta pasibaigusia. UAB „Mituvos langai“ į biudžetą pardavimo PVM nesumokėjo. Vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų surinkti duomenys patvirtina, kad aptariamų UAB „Mituva“ ir UAB „Mituvos langai“ apmokestinamųjų sandorių metu pastaroji bendrovė pradėjo pardavinėti savo turtą ir turtines teises su ja tam tikrais ryšiais susijusiems ūkio subjektams, kas aiškiai rodė, jog UAB „Mituvos langai“ nebesiekė toliau tęsti savo veiklos, o dėl turimų įsiskolinimų kreditoriams ir nebegalėjimo vykdyti savo įsipareigojimų tapo nemokus. UAB „Mituvos langai“ ginčo laikotarpiu atsiskaitydama su kitais kreditoriais (pvz., sudarydama pirkimo–pardavimo sutartis ir iš šių sutarčių atsiradusias pinigines prievoles dengdama tarpusavio įsipareigojimų įskaitymo būdu), iš esmės vengė prievolių valstybei, t. y. pirmenybę teikė ne mokesčių, taip pat PVM, sumokėjimui į biudžetą, bet kitoms prievolėms įvykdyti. Tokia UAB „Mituvos langai“ veikla šiuo konkrečiu atveju vertintina, kaip tikslinga veikla siekiant išvengti su PVM susijusių prievolių, kas, teisėjų kolegijos nuomone, laikytina sukčiavimu PVM minėtos Teisingumo Teismo praktikos prasme. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje sąlygos, jog prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas (UAB „Mituvos langai“) sukčiavo PVM ir kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM, yra įrodytos.

Taigi nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas dėl to, ar pareiškėjas, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo/turėjo žinoti apie tai, kad prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas (UAB „Mituvos langai“) sukčiavo PVM, t. y. turi būti sprendžiama dėl pareiškėjo sąžiningumo.

              Šioje vietoje teisėjų kolegija akcentuoja, kad įrodinėjimo našta dėl pareiškėjo dalyvavimo sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM, tenka būtent mokesčių administratoriui. Šią išvadą pagrindžia MAĮ 67 straipsnio 1 dalis, pagal kurią mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Taip pat – išimtinai mokesčių administratoriui pavestos funkcijos (MAĮ 15 str. 3 d., 25 str., 26 str.) bei suteiktos plačios teisės (MAĮ 33 str.) mokesčių kontrolės ir išieškojimo srityse. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad sprendimas, kuriuo siekiama paneigti mokesčio mokėtojo teisę, turi būti pagrįstas, nes tai nėra mokesčio lengvata ar kitoks mokesčio mokėtojo prašymas, kurį pagrįsti turėtų mokesčio mokėtojas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-705/2013). Iš principo analogiškas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles yra akcentavęs ir Teisingumo Teismas – atsisakymas suteikti teisę į atskaitą yra išimtis iš pagrindinio principo, kurį sudaro ši teisė, taikymo, mokesčių institucija turi pakankamai teisiškai nustatyti objektyvius įrodymus, leidžiančius daryti išvadą, kad apmokestinamasis asmuo žinojo ar galėjo žinoti, jog sandoris, kuriuo remiamasi siekiant pagrįsti teisę į atskaitą, susijęs su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio tiekimo grandinėje, atliekamu sukčiavimu (ESTT sprendimo byloje Mahagében ir D?vid 49 p.).

              Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad mokesčių administratorius pagrindė, jog UAB „Mituva“ žinojo (turėjo žinoti) apie prieš tai aptartas UAB „Mituvos langai“ ginčo laikotarpiu vykdytos veiklos aplinkybes ir siekiamus tikslus, taip pat tai, jog UAB „Mituvos langai“ nesumokės į valstybės biudžetą nuo ginčo apmokestinamųjų sandorių mokėtinų PVM sumų, suteikdama pirmenybę atsiskaitymui ne su biudžetu, bet atsiskaitymui su kitais kreditoriais. Minėtą vertinimą pagrindžia UAB „Mituva“ ir UAB „Mituvos langai“ tarpusavio ryšius atskleidžiančios aplinkybės – UAB „Mituvos langai“ 100 proc. ir UAB „Mituva“ 84 proc. akcijų priklausė G. J., 15 proc. UAB „Mituva“ akcijų priklausė V. J. (G. J. sutuoktinei), UAB „Strommen-Mituva“ 49 proc. akcijų priklausė UAB „Mituva“, UAB „Mituvos langai“ ir UAB „Strommen-Mituva“ vykdė tą pačią veiklą – plastikinių langų gamybą. Pažymėtina, kad ir pats pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija įmonių (UAB „Mituva“ ir UAB „Mituvos langai“) sąsajumo.

              Apibendrindama išdėstytas faktines aplinkybes ir teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju vertino pareiškėjo sąžiningumą ir įrodė, jog pareiškėjas žinojo ar galėjo žinoti, jog sandoris, kuriuo remiamasi siekiant pagrįsti teisę į PVM atskaitą, susijęs su tiekėjo (UAB „Mituvos langai“) atliekamu sukčiavimu.

              Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad UAB „Mituva“ 2006 m. pardavė įrangą UAB „Mituvos langai“, kada dar nebuvo jokių nemokumo požymių. 2010 m., kada įmonė dėl rinkos pasikeitimų nebesugebėjo užbaigti atsiskaitymo, sudarė atpirkimo sandorį ir šalys išrašė PVM sąskaitas faktūras. Tokiu būdu mokėtojas nutraukė pardavimo sandorį, nes pirkėjas UAB „Mituvos langai“ nevykdė savo įsipareigojimų sumokėti pirkimo kainą. Todėl, pareiškėjo manymu, akivaizdu, kad išpirkimo sutarties nutraukimas negali būti vertinamas kaip nesąžininga operacija.

              Teisėjų kolegija atmeta minėtus pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl 2010 m. įvykdyto prekių grąžinimo, įforminto kaip pardavimas. Minėtiems teiginiams pagrįsti nebuvo pateikti jokie įrodymai (tokie įrodymai nepateikti ir mokesčių administratoriui – nepateikti prekių grąžinimą patvirtinantys apskaitos dokumentai). Be to, šiuos teiginius paneigia byloje esančios 2010 m. pareiškėjo su UAB „Mituvos langai“ sudarytos pirkimo–pardavimo sutartys ir jų turinys. Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytas argumentas, jog 2010 metais buvo vykdytas 2006 metais įsigytų prekių grąžinimas, įforminant tai pirkimo–pardavimo sutartimis, atmestinas kaip nepagrįstas.

              Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų vertinimu, kad pareiškėjo teisė į ginčo PVM atskaitą buvo paneigta pagrįstai. Šios aplinkybės konstatavimas nagrinėjamu atveju eliminuoja teismo pareigą papildomai vertinti kitus pareiškėjo argumentus, susijusios su jo teisės į PVM atskaitą įgyvendinimu.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjui VMI 2014 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. 69-79 buvo sumažinta paskirta bauda ir skirta minimali 10 proc. dydžio 5 519 Lt bauda.

PVMĮ 123 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu nustatoma, jog PVM mokėtojas nepagrįstai sumažino apskaičiuotą mokėtiną į biudžetą PVM sumą (padidino apskaičiuotą grąžintiną iš biudžeto PVM sumą), apskaičiuojama papildomai mokėtina PVM suma, kuria atitinkamai didinama mokėtina į biudžetą PVM suma (mažinama grąžintina iš biudžeto PVM suma), ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų apskaičiuotos papildomai mokėtinos PVM sumos dydžio bauda. MAĮ 139 straipsnio 2 dalyje inter alia įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatytos baudos netaikomos, kai mokesčių mokėtojas per mokesčio įstatyme nustatytą terminą nepateikė mokesčio deklaracijos arba kai po mokesčio deklaracijos pateikimo mokesčių administratoriui pastebėjo, kad deklaravo per mažai mokesčio, tačiau iki mokesčių administratoriaus pavedimo patikrinti asmenį išrašymo dienos pateikė mokesčio deklaraciją, o klaidų taisymo atveju – ją patikslino ir pateikė mokesčių administratoriui.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju 2010 m. lapkričio 25 d. buvo atliktas pareiškėjo operatyvus patikrinimas, po kurio pasiūlyta pateikti patikslintą PVM deklaraciją už 2010 m. gegužės mėn. sumažinant pirkimo PVM 55 189 Lt. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į mokesčių administratoriaus pasiūlymą, 2010 m. gruodžio 9 d. pateikė patikslintą PVM deklaraciją už 2010 m. gegužės mėn., kurioje deklaravo 5 150 Lt atskaitomo PVM. Be to, iš pateikto banko vietinio mokėjimo nurodymo matyti, kad UAB „Mituva“ 2010 m. gruodžio 9 d. į biudžetą sumokėjo 55 189 Lt PVM pagal patikslintą PVM deklaraciją.

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad pareiškėjas įvykdė mokesčių administratoriaus pasiūlymą pašalinti nustatytus trūkumus ir pateikė patikslintą deklaraciją bei sumokėjo 55 189 Lt PVM iki 2013 m. rugpjūčio 29 d. pavedimo tikrinti išrašymo. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes ir vadovaudamasi protingumo ir teisingumo kriterijais (MAĮ 8 str. 3 d.), sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo tikslinga skirti baudą pareiškėjui už padidintą grąžintiną iš biudžeto PVM sumą. Todėl VMI 2014 m. liepos 9 d. sprendimas Nr. 69-79 keistinas, panaikinant pareiškėjui paskirtą 5 519 Lt baudą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog klausimai, susiję su 55 189 Lt PVM sumokėjimu, yra prievolės vykdymo klausimai, kurie nagrinėjamoje byloje nesprendžiami. Pažymėtina tik tai, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog jau sumokėjo 55 189 Lt PVM 2010 m. gruodžio 9 d. bankiniu pavedimu, tačiau mokesčių administratoriaus sprendimu įpareigotas jį dar kartą sumokėti. Be to, nepagrįstai nurodo, kad sumokėjo šią sumą už kitą juridinį asmenį (mokėjimo nurodyme paaiškinama, jog mokama pagal patikslintą paties pareiškėjo pateiktą deklaraciją, kurioje nurodyta mažesnė atskaitomo pirkimo PVM suma). Priimant skundžiamus mokesčių administratoriaus sprendimus buvo sprendžiamas klausimas, be kita ko, ir dėl pareiškėjo pateikto prašymo grąžinti sumokėtą PVM ir šis prašymas atmestas, įvertinus mokestinio patikrinimo rezultatus, t. y. buvo iš esmės atsižvelgta į faktą, jog pareiškėjas sprendime nurodytą mokėtiną PVM sumą jau yra sumokėjęs. Todėl tiek mokesčių administratorius, tiek mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino esminį klausimą byloje – PVM apskaičiavimo teisėtumo klausimą, o kiti klausimai, susiję su apskaičiuotų sumų apmokėjimu, spręstini po to, kai įvertintas minėtas klausimas.

Atmestinas ir pareiškėjo prašymas kreiptis į Teisingumo Teismą, nes nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla neaiškumų dėl šiame baigiamajame teismo akte nurodytoje šios Europos Sąjungos teisminės institucijos jurisprudencijoje pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių taikymo ginčo teisiniams santykiams (acte clair doktrina).

Apibendrinant spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, ne visai tinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto priimtų sprendimų teisėtumą, neteisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, todėl teismo sprendimas keistinas pareiškėjo skundą tenkinant iš dalies ir panaikinant be pagrindo pareiškėjui paskirtą baudą.

Pareiškėjas UAB „Mituva“ apeliaciniame skunde taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau jų nedetalizuoja, konkrečiai nenurodo, kokias išlaidas jis patyrė nagrinėjant administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme, todėl šis prašymas paliekamas nenagrinėtas. Pareiškėjui yra išaiškinama teisė detalizuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateikti per keturiolika dienų nuo šios teismo nutarties paskelbimo (ABTĮ 45 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mituva“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti ir išdėstyti ją taip:

„Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mituva“ skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. 69-79 – panaikinti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Mituva“ skirtą 5 519 Lt baudą.

Kitą pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mituva“ skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Anatolijus Baranovas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan